ISTORIJOS VINGIAI IR MIGRACIJOS BANGOS

Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę žydai ėmė keltis XIV a. viduryje. Lietuva, jidiš kalba vadinama Lite, Lietuvos rabinų hebrajų – Lito, o moderniąja hebrajų – Lita, šiems žmonėms tapo nauja gimtąja žeme, kur jų bendruomenės autonomiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis… Demokratiškoje aplinkoje susiformavo ir įsišaknijo naujos kultūros bei socialinio gyvenimo tradicijos, kurias pastebėjo ir aplinkinės Lenkijos bei Galicijos žydų bendruomenės, ėmusios Litos žydus vadinti lit­vakais. Vėliau taip save įvardijo ir jie patys.

Istorijos vingiai lėmė, kad XVIII a. pab. LDK žemės tapo Rusijos imperijos dalimi. 1791 m. Jekaterina II uždraudė žydams gyventi didžiuosiuose imperijos miestuose, liepė jiems kraustytis į vakarines gubernijas (dab. Lietuva, Baltarusija, Vakarų Ukraina) ir taip sukūrė žydų sėslumo zoną. Netilpdami šiosios miestuose (1800-aisiais minėtoje zonoje gyveno apie 1 mln. žydų, o 1900-aisiais – jau beveik 5 mln.), jie buvo priversti keltis į kaimus. Masinis žydų kraustymasis sukūrė naują unikalią gyvenamąją erdvę – štetlą (jidiš štotl – miestas, štetl – miestelis). Čia jų dažnai būdavo daugiau nei vietinių, tad palaipsniui susiformavo savita štetlo struktūra, jidiš kultūra bei litvakų gyvenimo būdas.

XVIII a. viduryje Vokietijoje kilo Haskala (išvertus iš hebrajų kalbos tai reiškia apšvietą, intelektą) – sąjūdis, skelbęs, kad mokslo žinios, progresas neprieštarauja Toros įsakymams ir nekelia pavojaus tikėjimui. Tai paskatino uždaras žydų bendruomenes integruotis į pasaulietinę aplinką. Po šimtmečio sąjūdis pasiekė Rytų Europą ir pakeitė Litos štetluose ramiai tekėjusį gyvenimą. Iš religingų žydų šeimų kilę jaunuoliai vyko studijuoti į pasaulietines mokslo bei meno institucijas.

Litvakai dailininkai į Paryžių emigravo keliomis bangomis. Pirmoji plūstelėjo XIX a. pabaigoje, skulptoriui Markui Antokolskiui ten atidarius dailės studiją, kurios mokiniais tapo Ilja Ginzburgas, Naumas Aronsonas, Borisas Schatzas ir kiti. Antroji, gausiausia emigrantų banga buvo įkvėpta Jacques’o Lipchitzo, šį miestą pasiekusio 1909 m., ir Marco Chagallo, kuris atvyko 1911-aisiais. Jų dėka Vilniaus piešimo mokyk­loje pasklido kalbos apie „meniškąjį“ Pa­ryžių, ir jos mokiniai Chaïmas Soutine’as, Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, Mané-Katzas bei kiti papildė litvakų dailininkų gretas. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Maksas Bandas, Jokūbas Mesenbliumas ir Arbit Blatas jau iš laisvosios Lietuvos prisijungė prie litvakų dailininkų bendruomenės Prancūzijos sostinėje, o soviet­mečiu pavyko emigruoti Rafaeliui Chwolesui.

PIRMIEJI LITVAKAI PARYŽIUJE

Pirmoji litvakų dailininkų karta susiformavo XIX a. antroje pusėje, ir dauguma jų buvo skulptoriai, studijavę ar dirbę Paryžiuje. Čia jie praleido dešimtmečius, turėjo savo dailės studijas, rengė parodas, bendravo su vietos kultūros elitu. Vilniuje gimęs Antokolskis tapo pirmu pasaulyje pripažintu žydų skulptoriumi. Jo darbai įkvėpė kritikus prabilti apie Rytų Europos žydų dailę ir formavo pirmosios žydų kūrėjų kartos estetines pažiūras bei raišką. Nuo 1880-ųjų iki mirties, 1902 m., Antokolskis gyveno ir dirbo Paryžiuje, jo privačioje studijoje lankėsi garsiausi menininkai, tarp jų – Auguste’as Rodinas. Čia vykdavo karštos diskusijos apie meną, o į šį miestą atvykę jaunieji skulptoriai Ginzburgas, Aronsonas ir Schatzas kopijavo maestro kūrinius, mokėsi iš jų bei siekė išgarsėti.

Aronsonas buvo Rodino ir Antokolskio mokinys. Nuo 1897-ųjų dailininkas tapo reguliariu Rudens (Salon dʼAutomne) ir Nepriklausomųjų (Salon des Indépendants) salonų dalyviu, turėjo savo studiją Paryžiuje, kurios nuolatiniai svečiai buvo Chagallas ir Mané-Katzas. Ginzburgui Vilnius tapo miestu, nulėmusiu tolesnį jo likimą. Kaip tik čia kūrėjas sutiko pirmąjį savo mokytoją Antokolskį, susidomėjusį dešimtmečio vaiko drožiniais. 1880–1881 m. jis mokėsi ir dirbo anksčiau minėtoje meistro studijoje, o vėliau pats atidarė studiją Sankt Peterburge. Varniuose gimęs Schatzas dirbo Antokolskio pagalbininku ir, įkvėptas jo pedagoginės veiklos, 1906-aisiais įsteigė Becalelį – pirmąją dailės mokyklą Jeruzalėje.

Pasvalyje gimę broliai skulptoriai Victoras ir Michaelis Brenneriai priklausė garsios rašytojos modernistės Gertrude’os Stein draugų ratui. Jos salone Paryžiuje lankėsi Ernestas Hemingway’us, Scottas Fitzgeraldas, Pablo’as Picasso’as, Henri Matisse’as bei kiti žymūs menininkai. 1900 m. Victoras eksponavo savo medalius Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, gavo apdovanojimą, o skulptorius Rodinas išpranašavo jaunuoliui šlovingą ateitį. Vėliau jo sukurtas prezidento Abrahamo Lincolno profilis papuošė vieno cento JAV monetą. Michaelis 1909-aisiais Paryžiuje įkūrė studiją, veikusią iki 1962 m., kurioje lankėsi Soutine’as, Kikoïne’as, Krémègne’is ir kiti. Jo novatoriškos skulptūros aplenkė savo laiką, byloja autorių buvus labai modernų, plačiai mąstantį.

XIX a. pabaigoje tapytojai atsisakė Vakarų klasikinės dailės tradicijos, skulptoriai suabejojo antikos ir renesanso estetinių idealų išskirtinumu. Menininkai intensyviai ieškojo naujų raiškos formų, susidomėjo neeuropine, ypač Artimųjų Rytų ir Afrikos, daile. Į kasdien modernėjantį Paryžių atvykę litvakai užėmė pirmąsias avangardistų gretas. Skirtingai nei vakariečiai, giliai įsišaknijusių klasikinės dailės tradicijų nepaveldėję žydų dailininkai daug lengviau, paprasčiau priėmė naujoves, drąsiai eksperimentavo ir tapo novatoriškų krypčių vedliais.

„AVILIO“ BITĖS TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

Pirmoji būsimų litvakų dailininkų estetinė patirtis siejosi su tradiciniu žydų menu. Vaikų vaizduotę užvaldė Senojo Testamento istorijos ir ant sinagogų sienų ištapytos mitologinės būtybės, žydų antkapiuose iškalti gyvūnai bei augaliniai ornamentai, kasdienę buitį puošę siuviniai, karpiniai, metalo dirbiniai. Tačiau žengti pirmuosius žingsnius meno link štetle užaugusiems jaunuoliams buvo nelengva. Šimtmečiais vykdomas antrasis Dekalogo įsakymas „Nesusikurk stabų“ formavo negatyvų religingos žydų bendruomenės požiūrį į vaizduojamąją dailę. Antokolskio tėvas smerkė sūnaus pomėgį lipdyti iš molio ar iš medžio drožti skulptūrėles ir siuntė jį mokytis staliaus amato. Chagallo motina berniukui numatė sąskaitininko arba fotografo kelią. Mané-Katzo gimdytojai svajojo, kad šis taptų rabinu. Soutine’o tėvas linkėjo sūnui kurpiaus ar siuvėjo darbo, o dėl noro piešti vaikas ne kartą gavo barti.

Konfliktai šeimose bei artimųjų požiūris į dailininkus kaip į „girtuoklius, nuskurėlius, mirštančius nuo džiovos arba išprotėjančius“ pastūmėjo daugelį jaunuolių anksti palikti gimtuosius namus ir vykti mokytis į didžiuosius miestus. Tačiau ir čia jie nebuvo laukiami – teko patirti stiprų dviejų pasaulių priešiškumą: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta žydų bendruomenė bei artimieji, o dėl kitokios kultūros, išvaizdos, prasto rusų, lenkų, prancūzų kalbų mokėjimo ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų. Nors litvakų kūrėjus lydėjo amžinai klajojančio žydo ir prakeikto dailininko likimas, tai nesutrukdė žengti savuoju keliu ir išgarsėti.