HIC ET NUNC*

Tik gyventi kūnas trokšta net su išpeštuoju kuokštu
net jei sąnariai jo triokši kaip sudžiūvę stagarai
net dantų jau nebetekęs atsisakantis Itakės
nebegirdintis ką sako balsas jaunas – jam gerai

jam gerai net ir be kojos jam gerai kažko ieškojus
kad pasišaipytų – ko jūs liūdite per daug ilgai
jei dar kūnas jūsų klauso jūsų klauso o ne Klauso
ir jei jūs dar ne kaliausė – džiaugsmas tai o ne vargai

taip alsuot visom ląstelėm net jeigu liga kaip Telis
obuolį uždės ir strėlę smeigs į kūną o ne jį
tavo dar galiūno kūno atmušančio strėlę liūnan
tavo kūno karaliūno laukia iššūkiai nauji

dar gyvent didesnis geismas nei jį leis gyvybės eismas
net pro Paskutinį Teismą – prie buvimo taip prijunk
kad ląstelės trokštų visos net jei negalioja vizos
ir toliau šiam paradize – tebelikti hic et nunc

* Čia ir dabar

Į ŽMONES PAGYVENUSIUS

Dabar dažniausiai aš įsižiūriu
į žmones pagyvenusius, sakyčiau
į jau visai pasenusius, žiaurius
išbandymus patyrusius lyg tyčia
kai regis leista pailsėti, bet
nuo kūno poilsio deja nebūna
gyvybės laivas priverstas skubėt
ir kelti sąmyšį ramioj lagūnoj
lyg seną škuną buksyru
paremontuoti tempia jis į doką
nuo vaizdo neišvaromo varu
kai medis škunos ỹra tik graudoka
ir gali būti kad jau niekados
škuna nebeišplauks daugiau į jūrą
net iš smalavimo nebus naudos
kai besmalsaudamos ir bangos gūra –
verksmingi proanūkiai, betgi greit
jie atsitrauks, jie atsitrauks į gelmę
gimimo paslapties, – iš jos pareit
į begalybę laiko argi galima