• Krepšelis tuščias
Krepšelis Suma: :0,00 €
2021-10-19

Pigiai ir paprastai jis nemoka – P. Th. Andersono režisūriniai opusai

Neretas išgirdęs apie JAV kino rinką pirmiausia pagalvoja apie Holivudą ir jame šabloniškai kepamą masinę produkciją – tie patys scenarijai, tik su skirtingais personažų vardais, tie patys triukai, kuriuose paprastai dominuoja trumpalaikis, akimirkai šokiruojantis efektas, ir beveik jokios gelmės. Gerai, jei kurta remiantis dėmesio vertu romanu, nes tokiu atveju gelbėjimosi ratu tampa pati medžiaga. Tačiau už fasadinės, bevardės (nes, būkime teisingi, dauguma galėtų pasakyti, kokie aktoriai vaidina to formato filmuose, bet retas žinotų, kas režisavo) JAV kino rinkos slepiasi ir įdomus, itin kokybiškai susuktas nepriklausomas Amerikos kinas, kuriame galima rasti tikrai garsių režisierių, turinčių tiek savitą manierą, tiek nemažą auditoriją. Vienas jų – Paulas Thomas Andersonas, kurio kiekvienas darbas bręsta kaip geras vynas, įgyja vis daugiau autorinės režisūros bruožų. Kol laukiame devintojo kūrėjo filmo, kviečiu susipažinti su jo braižu ir atidžiau apžvelgti dvi panašias, bet ir itin skirtingas autoriaus dramas – ankstyvosios kūrybos vaisių „Magnoliją“ (Magnolia, 1999) bei naujausią, sofistikuotąjį „Nematomą siūlą“ (Phantom Thread, 2017).SKAITYTI DAUGIAU
2021-09-19

EUROPUDINGAS, ARBA KELIAUTOJŲ KINOSTOPU VADOVAS PO EUROPĄ

Romantinėje režisieriaus Michaelio Haneke’ės dramoje „Meilė“ (Amour, 2012) Džordžas (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as) savo žmonai Anai (akt. Emmanuelle’ė Riva) pasakoja vaikystės istoriją, kaip grįžęs iš jaudinančio kino filmo bandė vyresniam pasipūtėliui berniukui nusakyti tai, ką matė ir patyrė. Būtent žodis „patyrė“ (arba „išgyveno“) čia yra raktinis. Iki šiol mano galvoje įstrigusi Džordžo frazė: „Neprisimenu filmo, bet prisimenu jausmą.“ Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) Arūno Žebriūno dramoje „Riešutų duona“ (1978) taip pat negalėjo įminti, į ką jo mama žiūrėjo pasimatyme su tėčiu, nes ji buvo susitelkusi visai ne į pasakojimą ekrane, o „į tą seną kvailį su skrybėle ir lakuotais batais“. Nors straipsnyje ir nebus kalbama apie konkrečius filmus, kurie palieka gilų įspūdį, tačiau pasimiršta jų pavadinimai, šis kino nostalgijos arba svajonės efektas labai svarbus liečiant kino turizmo temą. Kino turizmas – tai alternatyvi marketingo priemonė, susijusi su filmų žiūrėjimu ir kelionėmis aplankant šalis bei vietas, kur jie gimė. Savo virtualų turistinį maršrutą pratęsime sustodami keturiose skirtingus minėtojo reiškinio aspektus apžvelgti leisiančiose stotelėse.SKAITYTI DAUGIAU
2021-07-22

VISA DENGIANTI MIGLA

Įsivaizduokite, jog magistraliniu keliu važiuojate iš Vilniaus į Palangą. Saulė lūkuriuoja ant slenksčio, prieš danguje užleisdama savo vietą mėnuliui. Jums ramu, nes penktadienio vakaras, biuras paliktas tvarkingas, jaučiatės atsipalaidavę. Mėnesį laukėte atostogų savaitgalio. Pasiekus Kauną, saulė pradeda skęsti jūsų kelionės tiksle – Baltijos jūroje, tačiau vis dar degina debesų kraštelius, sukurdama Siksto koplyčios lubų replikas. Jums gera. Gamta paskleidžia kerus ir horizonte ima banguoti mig­la. Tokia migla, kuri savo drėgnu apkabinimu gali užliūliuoti. Jausdamiesi pagrindiniais savo gyvenimo filmo herojais, pasiekiate Palangą. Gražu, ar ne?SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-22

Kaip sirgti kino filme

Kai manęs paprašė parašyti straipsnį apie ligų vaizdavimą kine, vienareikšmiškai sutikau, juolab kad nereikalauta akademinių tyrimų, todėl tai bus esė arba asociacijos ir apmąstymai, kaip filmuose vaizduojamos ligos ir kodėl tiek daug režisierių apie jas kalba. Viena iš klasikinių priežasčių yra ta, kad liga gali tapti pasakojimo branduoliu arba dramos centru jo struktūroje, o šitai reiškia, jog prarandama buvusi pusiausvyra ir siekiama ją atgauti (pastarasis teiginys, žinoma, yra nuoroda į Tzvetaną Todorovą). Kitaip tariant, liga yra viena iš kulminacijos atramų, kad žiūrovas neprarastų susidomėjimo filmo pasakojimu. Tad, jei man suteikta tokia laisvė, kodėl ja nepasinaudoti? Tačiau dera iškart pridurti, jog filmų pasirinkimas paremtas taip pat tik mano, kaip kino žiūrovo, patirtimi, kad ir kokia ji būtų. Bandysiu susilaikyti nuo beprasmiškų kino produktų aptarimo, tačiau akivaizdu, jog ne visi šie filmai bus vienodai svarbūs meno kūriniai. Nors man jau seniai atrodė, kad pamažu artėja laikas, kai turiu atsisakyti rašymo apie kiną, nes bėgant metams galima pakliūti į rutinos spąstus, tai man netrukdo reguliariai žiūrėti filmus ir kartkartėmis kažką brūkštelėti; šiame rašinyje stengsiuosi išvengti vieno iš savo trūkumų – nepilnavertiškumo komplekso. Kokybę tegul vertina skaitytojai, nes dabar egzistuoja plačios galimybės save išreikšti įvairiose socialinėse platformose.SKAITYTI DAUGIAU
2021-05-21

GARSUS, BEVEIK NEŽINOMAS DARIUS MEŠKAUSKAS

Aktorius Darius Meškauskas Lietuvos teatrui ir kinui „atsitiko“ tikrai ne atsitiktinai ir visai ne todėl, kad yra iš teatralų dinastijos, nors žvaigždės sudėliojo, kaip privalėjo: Dariaus prosenelis – garsus teatro režisierius Borisas Dauguvietis, kraujo ryšiai sieja ir su aktoriais Galina Dauguvietyte bei Juozu Meškausku, klaipėdietis aktorius Balys Barauskas – žmonos Eglės, taip pat aktorės, tėvas. Darius nuo vaikystės žinojo, kad būtinai taps aktoriumi, ir aktorius jis yra didis. Esam pažįstami nuo studijų laikų, tad turėjau progą stebėti nuoseklų, atkaklų bičiulio virsmą į stulbinantį, subtilų menininką, mąslų, įžvalgų dėstytoją bei gėrėtis. Svarbiausi Dariaus vaidmenys: Hamletas („Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras), Cezaris („Kelias į Damaską“, rež. O. Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras), Edgaras („Karalius Lyras“, rež. Algirdas Latėnas, Klaipėdos dramos teatras), Kajuga („Rezervatas“, rež. Aidas Giniotis, Klaipėdos dramos teatras), Gudukas („1892 metų progreso idėja”, rež. Arvydas Lebeliūnas, Klaipėdos dramos teatras).SKAITYTI DAUGIAU
2021-04-21

LĖLININKAS

(Ištraukos iš kino scenarijaus) Gatvė. Vakaras Aleksandras (40 m.) nužvelgia paskutinius nuo teatro tolstančius žiūrovus. Prie spektaklio afišos stovi Julija (28 m.). Aleksandras užsidega cigaretę ir priartėja prie jos ALEKSANDRAS. Ruošiatės eiti į „Karalių Lyrą“? Julija iš netikėtumo krūpteliSKAITYTI DAUGIAU
2021-04-20

Apie virtuves, silkę ir gimines

Maždaug keturių nepilnų kvadratinių metrų dydžio vaikystės virtuvė Antakalnyje, kur mama prieš bėgdama į kelis darbus ir ruošdama mus mokyklon skubom kepdavo miltinius blynus man ir broliui (bet jam labiau, nes jis juos mėgo), varškėčius, lazankas bei kitas patrovas, buvo mažesnė už sovietinę kapeiką, ir visgi tai buvo pirmųjų namų, kuriuos prisimenu, dalis. Tuo metu mama buvo vienintelė jokios konkurencijos neturinti virtuvės virtuozė. Šioje gastronominėje teritorijoje jai paklusdavo visos armijos, išskyrus gal tik nenuolankiąją Tetą Elzę, kuri kaip uždusus maratonininkė vos įbėgusi į mūsų butą (visgi ketvirtas aukštas) išsyk čiupdavo šaukštą ir, prisiragavusi verdamos sriubos, kirčiuodama pirmąjį skiemenį žemaitiškai mesteldavo: „Neskanu“. Mama pripildavo jai lėkštę ir, šiai išsekus, antroji frazė būdavo jau palankesnė, bet ne mažiau iškalbinga: „Bėgu į savo trobelę.“ Sprintas netrukdavo ilgai – reikėdavo kokias aštuonias minutes smagiai paėjėti pro siuvyklą, audinių krautuvę ir skaityklą (ten turėdamas kapeikų pirkdavau literatūrinę spaudą, rumuniškus pašto ženklus su Rubenso moterimis, dar kažką) ir kirsti Antakalnio gatvę.SKAITYTI DAUGIAU
2021-04-20

Kalėjimai, kuriuose kalime

Kalėjimo dramos (angl. prison drama) žanro filmai ir serialai pasaulyje muša žiūrimumo rekordus. Pasakojimai apie gangsterius kaitina žiūrovų kraują ir atskleidžia gyvenimo už teisėsaugos ribų specifiką, o štai kalėjimų tema visuomenei atidengia mažiau pažįstamus sluoksnius: kas vyksta, kai nusikaltėlis jau yra pagautas, nuteistas ir apribotas institucijos, varžančios jo judėjimo bei veiksmų laisvę. Pagrobimų, karo, psichiatrinių ligoninių ir kalėjimų istorijos pasižymi sunkiai paaiškinama intuityvia trauka. Išsamų šio žanro tyrimą atlikusio Kevino Kehrwaldo teigimu, remiantis įžvalga, kad „apie visuomenę daug galima pasakyti iš to, kaip ji vaizduoja kalinius kine“, („Prison Movies – Cinema Behind Bars“, 2017), kalėjimo naratyvas atskleidžia platesnes kultūrines problemas.SKAITYTI DAUGIAU
2021-02-20

Didžiausias kino industrijos cunamis

Ar dar atsimenate jausmą, apimdavusį kino teatre žiūrint filmus kartu su kitais? Dabartinis jo badas ir abstinencija, negaunant magiškojo kino „vonių“, daro savo juodą darbą. Daug šios industrijos ekspertų visame pasaulyje sako, kad kino teatrai jau niekada nebebus tokie, kokius žinojome, prisimename. Jų apyvartos (o ypač – pelnas) krito drastiškai, ir tas nuosmukis tęsiasi taip ilgai, kad daugelis kino teatrų net suvaldžius pandemiją, kai gyvenimas grįš į senas vėžes, tiesiog nebeegzistuos. Jei tik gyvenimas išvis kada nors grįš ten, kur buvo. Nors kino teatrai ėmėsi daugybės priemonių, siekdami apsaugoti savo klientus bei darbuotojus, ir yra vienos saugiausių vietų, kuriose užtikrinta ventiliacija, tarpusavy nebendraujama, net vienas į kitą nežiūrima ir nesikalbama, be to, salėse kaukių dėvėjimas privalomas įeinant, išeinant bei viso seanso metu, nors intensyvi patalpų dezinfekcija ir atstumo laikymasis nuo pat pandemijos pradžios ir per ją buvo giriami imunologų bei medicinos ekspertų, jie visame pasaulyje šiuo metu yra gilioje krizėje, o jei tiksliau – komoje. Kaip ir daugumos susirūpinusių verslų, ypač tų, kur dirbama ne virtualiai, bet turint fizinį kontaktą su klientais, jų vadovai kuria ir viruso prevencijos priemones, ir asociacijas, prižiūrinčias tų priemonių įgyvendinimą, tokias kaip „CinemaSafe“ („Saugus kinas“). Beje, svetur privalomas apsaugines kaukes leisdavo nusiimti tuo metu, kai vartojami gėrimai ir valgomi spragėsiai, o štai trumpu 2020-ųjų periodu, kada kino teatrai Lietuvoje veikė, šito malonumo sau negalėjome leisti.SKAITYTI DAUGIAU
2021-01-20

Kelionės laiku kine, arba kur veda geresnio gyvenimo iliuzija

Dar 1950 m. legendinio prancūzų rašytojo ir džiazo atlikėjo Boriso Viano romano „Raudona žolė“ (L’Herbe rouge) pagrindinis herojus, mokslininkas Volfas, sukūrė į praeitį sugrąžinančią mašiną, leisdavusią atgaivinti bei ištrinti nepageidaujamus prisiminimus. Vyras keliavo po skirtingus savo gyvenimo laikotarpius ir stodavo prieš jį persekiojusias baimes, obsesijas, aistras tikėdamas, kad, šių atsikračius, jo ateitį apleis nerimas ir pagaliau jis taps laimingas. Laimė… Štai ko bet kokia kaina trokšta žmogus, dėl akimirkos ramybės ir harmonijos pasiruošęs leistis net į tokias rizikingas, negrįžtamų pasekmių turinčias avantiūras kaip kelionės po paralelinius pasaulius.SKAITYTI DAUGIAU
2020-12-22

2020-ieji: metai, išgyventi „NETFLIX’E“

Taip jau nutiko, kad šiemet buvome priversti dažniau leisti laiką namuose, kartais – vieni, akis įbedę į hipnotizuojantį kompiuterio ar televizoriaus ekraną. „Pandeminio“ gyvenimo ritmas neigiamai paveikė daugelį sričių, tačiau virtuali erdvė gyvybe pulsuoti nenustojo, tiksliau, atvirkščiai, bene vieninteliu legaliu tiltu į pasaulį tapo vaizdų kultūra. Kasdienybei „įšalus“, vis dar nepalikdami savo buveinių, galime nukeliauti bet kur. Šiais šimtamyliais stebuklingais batais tapo masiškai prenumeruojamas internetinės televizijos serialų ir filmų kanalas „Netflix“, Lietuvos regionui leidžiantis pasiekti dalį visai neblogos savo kuriamos ir atstovaujamos produkcijos. Pristatau šešetuką meniniu ir turinio aspektais kokybiškų serialų, kuriuos padovanojo nesutramdomi 2020-ieji metai. Prieš pasitinkant naujuosius – reziumuojantis žvilgsnis į serialus, galinčius jūsų komforto zoną nušviesti kitokia šviesa ir atitolinti apokaliptines karantino mintis.SKAITYTI DAUGIAU
2020-11-20

Atvirkštinis Thomo Vinterbego būdas švęsti gyvenimą

Prisimenu, ką reiškia būti šešiolikos – grįžti namo ketvirtą ryto, uodžiant pavasario gėles, būti įsimylėjus ir apsvaigus nuo gėrimų. Tai visų džiaugsmų pradžia. Ir mes vis dar kažkodėl to trokštame. Thomas Vinterbergas Taip, Thomai, kiekvienas esame patyrę šį pakylėjantį jausmą, kai, brėkštant naujai dienai, besipinančiu baleto žingsneliu judant namų link, prisirpusias galvas lenkia vaivorai, palaikančiai akį merkia kelio ženklai, danguje sėkmę buria žvaigždės ir viskas, absoliučiai viskas atrodo įmanoma… „Dar po vieną“? Taip pavadintas naujausias tarptautinį pripažinimą pelniusio danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas, jau spėjęs pavergti viso pasaulio ir Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ žiūrovų dėmesį. Tai pasakojimas apie keturis rutinoje pasiklydusius vidutinės amžiaus krizės ištiktus vyrus, apie jų girtus nuotykius ir brangiai kainavusį eksperimentą, savotiškai sugrąžinusį apetitą gyvenimui.SKAITYTI DAUGIAU
2020-08-22

Filmas „Izaokas“: balansuojant tarp Antano Škėmos ir rusų postpanko

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje pradedamas rodyti pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ pastatytas to paties pavadinimo filmas. Vieno prieštaringiausių lietuvių literatūros kūrinių ekranizacija jau demonstruota užsienio kino festivaliuose, susilaukė palankių recenzijų tokiuose kino industrijai skirtuose leidiniuose kaip „The Hollywood Reporter“. Prieš premjerą Lietuvoje kalbamės su filmo režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi ir prodiuseriu Stasiu Baltakiu.SKAITYTI DAUGIAU
2020-08-22

Izaokas

Ši scenarijaus versija pasakoja apie Gluosnio anūką, taip pat Andrių, kuris Lietuvoje bando kurti filmą apie „Lietūkio“ žudynes. Režisierius archyvuose randa užuominų, kad jose galėjo dalyvauti ir jo senelis, po karo pasitraukęs į JAV. Jis konsultuojasi su psichoterapeutu dėl nuolat persekiojančių įvykių, kurie A. Škėmos „Izaoke“ neapleido ir vyresniojo Gluosnio – vaidenasi nepažįstamasis (Izaokas), kankina prisiminimai ir vizijos apie prarastąją mylimąją. Siūlomoje scenoje anūkas Andrius Gluosnis, ieškodamas lėšų kuriamam filmui, pristato jį galimiems finansuotojams. Nors visiškai analogiškos vietos A. Škėmos „Izaoke“, savaime suprantama, nėra, tačiau rašydami šią sceną buvome inspiruoti apysakos epizodo, kuriame Gluosnis skaito literatūrą ir suvokia, kad jo buvusi mylimoji jau yra panašiai skaičiusi kūrinius viešai, taigi ji tariamai „pavogė“ jo skaitymo manierą. Šioje mūsų scenarijaus versijoje anūkas Andrius pristato savo sumanymą, bet sužino, kad tokį patį jau buvo pristačiusi jo mylimoji. Vis dėlto ši scena peržengia jųdviejų santykių peripetijų lauką ir atskleidžia visą grandinę kliūčių, su kuriomis susiduria režisierius Andrius, statydamas filmą apie „Lietūkio“ žudynes.SKAITYTI DAUGIAU
2020-07-22

Severija Janušauskaitė: „Aš turiu apie ką patylėti“

Retai imu interviu iš aktorių, dažniau kamantinėju režisierius – Mantą Kvedaravičių, Mariją Kavtaradzę, Peterį Greenaway’ų, – tad itin džiaugiuosi kalbindamas Tave. Kaip dažnas lietuvis, juolab kaip kino žmogus, esu Tavo talento gerbėjas.
O žinai, kad viskas prasidėjo nuo P. Green­away’aus? Turiu omeny savo meilę kinui. Būdama trylikos, gal netgi dvylikos metų, atvažiavusi iš Šiaulių, sesei įsivedus mane, „Lietuvos“ kino teatre mačiau jo erotinį filmą – keli ekranai, muzika, ir spalvos, ir juoda bei balta.SKAITYTI DAUGIAU
2020-07-22

Atverti Pandoros skrynią: Paryžiaus priemiesčių pamokos

This morning I woke up in a curfew
O God, I was a prisoner too, yeah!
Could not recognize the faces standing over me
They were all dressed in uniforms of brutality, eh!

Bob Marley „Burnin’ and Lootin’“

/1995/

Teleportacija į la banlieue Chanteloup-les-Vignes – Paryžiaus priemiestį, išgarsėjusį čia 1995 m. nufilmuotu prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitzo filmu „Neapykanta“ (La Haine). Tada dar vos 26-erių kūrėjas vienas pirmųjų manieringo prancūziško kino istorijoje publikai iš arti pristatė margą Paryžiaus priemiesčių ir jos rezidentų realybę. Filmas kvietė žiūrovus į beveik 24 valandų trukmės pasivaikščiojimą su vietine jaunuolių, vadinamųjų racailles („pašlemėkų“), trijule, suteikdamas unikalią galimybę iš arti pamatyti Prancūzijos imigrantų bendruomenių gyvenimą. Skurdas, smurtas, prievarta ir nusikaltimai – visa tai paryžiečiams buvo neginčijama priemiesčių daugiabučių gyventojų charakteristika, todėl nenuostabu, kad vietos teisėsaugos autoritetai filmą sutiko protestu, apibūdindami jį kaip prieš policiją nukreiptą polemiką. Tačiau nespalvota drama su juodosios komedijos elementais, jautriai ir dėmesingai sterilių mikrorajonų fone tyrinėjanti tuometinės Prancūzijos ydas, pakerėjo Kanų festivalio žiuri ir nuskynė M. Kassovitzui apdovanojimą už geriausią režisūrą. Kino teatrų lankytojų širdis filmas papirko dėl iki paskutinio sportinio kostiumo siūlo simpatiškų racailles – atlapaširdžių chuliganų su charizmatiškuoju Vincent’u Casseliu priešakyje.

Besiginkluojanti policija, degančios mašinos, skraidančios šiukšliadėžės, dūžtantys stiklai, ekrane sušmėžuojantis plakatas „Justice for Mako!“… Bobo Marley’io regio čiurlenimo palydėti, dokumentiniai kadrai iš Paryžiaus pamažu blunka, juos pakeičia grafičių vijokliais apaugusios dešimto dešimtmečio Chanteloup betoninės sienos. Kaip miražas prieš pagrindinį herojų Vinzą (akt. V. Casselis) išnyra… karvė. Šis trinasi akis, negalėdamas suprasti, ar gyvulys tikras, ar tai jo nemiegotos nakties pasekmė. Vinzui nesivaidena – masyvūs daugiabučiai, kiek netikėtai įkomponuoti į prancūziško kaimo peizažą, – tai 1960 m. brutalizmo architektūros rezultatas. Magiškas filmo realizmas nuo pat pradžios nepatogiam kinui suteikia švelnumo toną – viskas, kad šiame pasakojime įvyks, yra skirta sutaikyti, o ne supriešinti.

Nespalvotos M. Kassovitzo istorijos kadruose matome ant lauko karstyklių vangiai besisupančius mažamečius vaikus, grupelę vietinių jaunuolių, ant daugiabučio stogo kepančių dešrainius, kažkur apačioje – dideliu greičiu pralekiantį nežymėtą policijos automobilį, viską sujungia iš -niolikto aukšto sklindanti gyva didžėjaus muzika. Tingi ir slogi karštos vasaros dienos atmosfera, kai kūną ir mintis užvaldžiusi paralyžiuojanti apatija trukdo konstruktyviai veikti, judėti, priimti sprendimus. Vakar riaušėse su policija žydas Vinzas nugvelbė ginklą ir ketina jį panaudoti, jeigu sulaikymo metu sužeistas jo bičiulis Abdelis (akt. Abdelis Ahmedas Ghili) mirs. Šiandien kartu su draugais, afroamerikiečiu Hubertu (akt. Hubert’as Koundé) ir arabu Saidu (akt. Saïdas Taghmaoui), jie užsiima kasdieniais laiko stūmimo ritualais: Vinzas perka močiutei raudonas paprikas, nevykusiai nukerpa Saido plaukus, tradiciškai apsižodžiuoja su policijos pareigūnais. Nuvykus į Paryžių susigrąžinti senos skolos, trijulė sulaikoma policijos, pavėluoja į paskutinį metro, o klajodama naktinio miesto gatvėmis sukelia sumaištį galerijos parodos atidaryme. Galiausiai bando pasivažinėti svetimu automobiliu bei įsivelia į muštynes su vietine gauja. Pagražintos kelyje sutiktais ekstravagantiškais personažais ir nesusipratimais, lėtai kapsi vienos dienos valandos, pamažu atskleisdamos istorijos pradžioje išsakytą idėją: „Kaip krenti nesvarbu, svarbu, kaip nusileidi.“ Visą filmą lydėjęs įtampos užtaisas sprogsta, kai per susirėmimą su policijos pareigūnais mirtinu šūviu išardoma trijų Chanteloup priemiesčio bičiulių draugystė. Tragiškas finalinis „Neapykantos“ nusileidimas nujaučiamas nuo pat pasakojimo pradžios, tačiau vis tiek mums, žiūrovams, per greitas.

Pirkti žurnalą
2020-06-20

Vidinės „kovidinės“ kino baimės

Niekas negali nuspėti ateities, nors, regis, sekant reiškinių dėsningumą turėtų pavykti, bet tie reiškiniai pastaruoju metu nauji bei netikėti nedėsningai ir kasdien. Visam pasauly pramogų industrija sudarkyta, sukapota į gabalus ir beveik išmesta į šiukšlyną, nurašyta. Beveik. Daugelis mūsų gal ir galvoja, kad va, tuoj viskas baigsis, nors niekas nežino, kas tas viskas yra ir tikrai TIKRAI kino teatrai, pramogų parkai, koncertų salės ir naktiniai klubai tuoj TUOJ vėl atsidarys, viskas bus kaip buvę. Gal tai ir tiesa. Šįkart turiu kitą nuomonę.SKAITYTI DAUGIAU
2020-05-21

Lošimas be galimybės laimėti. Brolių Safdie filmai

Iš pirmo žvilgsnio brolių režisierių Josho ir Benny’io Safdie kūryba atrodo kaip dar vienas to paties nusikalstamo trilerio žanro, kurį praėjusiame amžiuje savo filmuose jau ištobulino Martinas Scorsese’ė ir Michaelas Mannas, prisikėlimas. Safdie veikėjai veliasi į apiplėšimus, medžioja pinigus (šie visuomet tampa skirtimi tarp gyvybės ir mirties), bėga nuo policijos, vartoja narkotikus ir be skrupulų meluoja. Bet šį tą broliai visgi pakeičia – net jei radikaliai ir neperrašo.SKAITYTI DAUGIAU
2020-04-20

Atskirai kartu: „Kino pavasaris 2020“

Dėl priežasčių, kurių niekam nereikia priminti, „Kino pavasaris“ šiemet vyko kitaip. Perkėlus seansus iš didžiųjų į namų ekranus, galėjome filmus žiūrėti patogiau, nesirūpindami dėl to, kad esame su treningais, o galvos neplovėme tris dienas. Nereikėjo taikytis prie jokio tvarkaraščio. Kiekvienas žiūrėjome sau. Ir turbūt savaime suprantama, kad kažko taip pavasariaujant visgi pritrūko.SKAITYTI DAUGIAU
2020-04-20

Lenkijos kino sugrįžimas, arba Bažnyčią į šalį

Nežinia, ar dvidešimtmetis Kazimierzas Pró­szyńskis matė Thomo Edisono kino kamerą ir nusižiūrėjo konstruodamas bei patentuodamas savąjį išradimą, skirtą fiksuoti judančius paveikslėlius, ar tiesiog taip sutapo, ir jis buvo pirmasis kino genijus puikaus kino šalyje Lenkijoje. Broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai dar neturėjo patento ir nebuvo Prancūzijos nacionalinės industrijos vystymo bendrijoje pristatę savo filmų, juo labiau parodę nė vieno jų pub­likai, kai K. Prószyńskis jau kūrė ir rodė filmus savo išrasta kamera, pavadinta pleografu (pleograf): ji buvo naudojama ir filmuojant, ir projektuojant užfiksuotus vaizdus (panašiu principu veikė ir brolių Lumière’ų aparatas).SKAITYTI DAUGIAU
Rodyti daugiau