„KINO PAVASARIO“ GALVOSŪKIAI: APIE NE(PA)TIKUSIUS FILMUS

Vyrauja tendencija, kad kino kritikų recenzijos dažniau skirtos liaupsinti kūrinius, o kritikuotinus aspektus linkstama nutylėti. Todėl neįprasta dalintis filmais, kurie nesužadino endorfinų išsiskyrimo kraujyje, o po jų peržiūros žiūrovai liko išsekę ir suglumę. Ne ne, nesupraskite manęs klaidingai – vienintelė festivalio „Kino pavasaris“ blogybė ta, kad jis praėjo per greitai. Vos dešimt dienų ir dešimtys filmų iš viso pasaulio, kuriems peržiūrėti ir „suvirškinti“ reikėjo aktyvuoti fizinius, protinius bei emocinius pajėgumus. Organizatorių sudaryta programa nepaprastai įvairi: nuo eksperimentinių kino fantasmagorijų iki grupės „Sparks“ kurto miuziklo, nuo indiško feminizmo iki katastrofų scenarijų gamtosaugos tema.SKAITYTI DAUGIAU

LAURYNAS BAREIŠA: SLOGUS KINAS – EMOCINĖ TRENIRUOTĖ ŽIŪROVUI

Laurynas Bareiša – kino režisierius, operatorius, kurio pirmasis pilnametražis filmas „Piligrimai“ (2021) prestižinio Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“ buvo išrinktas geriausiu. Tai pasakojimas apie Indrę ir Paulių, susitinkančius tam, kad iš naujo išgyventų sukrečiančius mažo miestelio praeities įvykius. Originali, prikaustanti ir poetiškai kinematografiška „Piligrimų“ istorija sukelia dvilypius jausmus – atsiribojimo ir empatijos. Kol „Kino pavasario“ komanda ruošiasi specialiems kovą vyksiantiems filmo seansams „pop-up“ kino teatre Karmėlavoje, su režisieriumi kalbamės apie kūrybą, absurdą, provincijos ramybę ir sielvarto prisijaukinimą kine.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip Paolas Sorrentinas didįjį kiną atvedė į žiūrovų namus

2020 m. prasidėjus pandemijai vienu iš labiausiai nukentėjusių verslo sektorių tapo pramogų ir meno pasaulis. Kino industrija – ne išimtis. Kino teatrai buvo uždaryti neribotam laikui ir viskas staiga sustojo. Filmai iš didžiųjų kino salių persikėlė į namus, televizorių arba, dar blogiau, kompiuterių ekranus. Suklestėjo „Netflix“ platforma, už sąlyginai nedidelę kainą siūlanti itin platų ir pastoviai atnaujinamą filmų ir serialų pasirinkimą. Daugelis džiūgavo, kad pagaliau atsiradus daugiau laisvo laiko jį bus galima skirti mėgavimusi kinu – nereikia net niekur eiti, tai galima daryti patogiai išsidrėbus ant sofos, su pica ir mėgstamiausiu gėrimu po ranka.SKAITYTI DAUGIAU

Pomirtinio pasaulio vizijos kine ir Čiurlionio paveiksluose

„Iš pradžių mes visi jaučiamės nesaugūs, todėl matome save saugioje, raminančioje vietoje. Mes visi piešiame savo aplinką, Krisai. Tačiau tu pirmasis, panaudojęs tikrus dažus.“ Taip romantinėje fantastinėje dramoje „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998, rež. Vincentas Wardas) pasiklydusių sielų gidas po rojų Albertas Luisas (akt. Cuba Goodingas Jr.) pristato subjektyvaus pomirtinio gyvenimo viziją pagrindiniam herojui Krisui Nilsenui (akt. Robinas Williamsas).SKAITYTI DAUGIAU

Vampyrai tarpukario Lietuvoje

Krauju mintantis nakties padaras, siaubingas gyvasis numirėlis vampyras yra tapęs neatsiejama šiandienos populiariosios kultūros dalimi. Tereikia prisiminti (nors gal geriau nereikia) populiariąją „Saulėlydžio“ (Twilight) sagą. Blyškiuosius kraujasiurbius šiandien rasime šimtuose knygų, filmų ir kompiuterinių žaidimų, tačiau dominuojantis vampyro įvaizdis su laiku gerokai kito. Kaip jis atrodė tarpukario Lietuvoje? Įvairūs kraują čiulpiantys naktiniai demonai bei dvasios senosiose civilizacijose (Babilonijoje, Asirijoje, Persijoje etc.) žinoti dar prieš tūkstančius metų. Folkloro mitai, prietarai, padavimai ir legendos apie vampyrus egzistavo nuolatos. Štai 1927-aisias dienraštyje „Lietuvis“ publikuotame straipsnyje apie įvairius laidojimo papročius rašoma: „Vietiniai  Austrijos gyventojai suriša lavonui rankas ir ištraukia pirštų nagus, bijodami, kad numirėlis neišsikastų iš kapo ir nepasidarytų vampyru.“SKAITYTI DAUGIAU

Lukas Devita. Tarp muzikos virpesių ir kosmoso vibracijų

Lukas Devita žinomas kaip savitos muzikos kūrėjas bei atlikėjas, roko muzikos istorikas, radijo laidų vedėjas. O štai Lukas Vangelis – poetas, prozininkas (beje, kitados jo tekstas „13 17 40“ publikuotas „Nemune“). Nors autorius teigia nesąs fantastikos mėgėjas, bet jo apsakymas „Iki ir po sapno“ pelnė „Dorado“ fantastų klubo apdovanojimą, nugulė rinkinyje „Geriausia lietuviškoji fantastika 1997“. Lyg to būtų maža, šis žmogus taip pat yra publicistas, rašęs apie Andy’į Warholą, Williamą Burroughsą, lietuviškąjį pankroką, pogrindines radijo stotis…SKAITYTI DAUGIAU

Žvaigždės sugrįžimas: Olga Čechova 1933-ųjų Lietuvoje

Praėjusiame numeryje pasakojome, kaip Vokietijos kino žvaigždės 1930-ųjų vasarį Lietuvoje ieškojo sniego. Čia tuo metu buvo filmuojama drama „Trejetas“ (Troika, rež. Vladimiras Striževskis, 1930), Merkinės apylinkes pavertusi tikru lietuviškuoju Holivudu bei ant kojų sukėlusi visus vietinius kino mylėtojus. Išvykdami filmo kūrėjai ir vokiečių kino garsenybės sakė į mūsų šalį dar sugrįšią statyti kitų filmų. Žinoma, tai tebuvo tušti pažadai, kurių dauguma taip ir liko netesėti, tačiau pagrindinė „Trejeto“ žvaigždė Olga Čechova (1897–1980) tik­rai netrukus parvyko į Lietuvą.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip tarpukario „Holivudo“ žvaigždės Lietuvoje sniego ieškojo

Vilniaus senamiesčio gatvėmis klaidžiojanti Ana Karenina, Fabijoniškėse matuojamas didžiulis radiacijos lygis, priemiesčių miškuose sutinkamas Robinas Hudas ar Nidos kopose siaučiantis piratas Štiortebekeris – šiandienos lietuvių jau pernelyg nestebina nuolat šalyje kuriami tarptautiniai televizijos ar kino projektai, čia atvykstančios filmų pasaulio žvaigždės ir žvaigždutės. Tačiau taip buvo ne visuomet.SKAITYTI DAUGIAU

Aplenkti gyvenimą: Dino Risio kinematografijos šedevras „Il sorpasso“

1962 metų rugpjūčio 15 diena. Ferragosto (Žolinės) tradiciškai yra (arba bent jau iki maždaug 2000-ųjų būdavo) diena, kai visoje Italijoje prasideda atostogos, trunkančios iki rugsėjo pradžios. Romos centro gatvės ir aikštės – tuščios, tarsi miesto-vaiduoklio. Tačiau jomis nežmonišku greičiu skrieja baltos spalvos „Lancia Aurelia“ kabrioletas. Už vairo – žavus aukštas vyras, vardu Bruno. Kodėl jis blaškosi Amžinojo miesto gatvėmis? Mat ieško, kur nusipirkti cigarečių. Tačiau nesėkmingai – viskas uždaryta. Atsitiktinai sustojęs nusiplauti tepaluotų rankų, vieno daugiabučio lange jis pastebi jauną vaikiną Roberto – studentą, kuris liko mieste ruoštis sudėtingam teisės egzaminui. Bruno užkalbina Roberto.SKAITYTI DAUGIAU

Pigiai ir paprastai jis nemoka – P. Th. Andersono režisūriniai opusai

Neretas išgirdęs apie JAV kino rinką pirmiausia pagalvoja apie Holivudą ir jame šabloniškai kepamą masinę produkciją – tie patys scenarijai, tik su skirtingais personažų vardais, tie patys triukai, kuriuose paprastai dominuoja trumpalaikis, akimirkai šokiruojantis efektas, ir beveik jokios gelmės. Gerai, jei kurta remiantis dėmesio vertu romanu, nes tokiu atveju gelbėjimosi ratu tampa pati medžiaga. Tačiau už fasadinės, bevardės (nes, būkime teisingi, dauguma galėtų pasakyti, kokie aktoriai vaidina to formato filmuose, bet retas žinotų, kas režisavo) JAV kino rinkos slepiasi ir įdomus, itin kokybiškai susuktas nepriklausomas Amerikos kinas, kuriame galima rasti tikrai garsių režisierių, turinčių tiek savitą manierą, tiek nemažą auditoriją. Vienas jų – Paulas Thomas Andersonas, kurio kiekvienas darbas bręsta kaip geras vynas, įgyja vis daugiau autorinės režisūros bruožų. Kol laukiame devintojo kūrėjo filmo, kviečiu susipažinti su jo braižu ir atidžiau apžvelgti dvi panašias, bet ir itin skirtingas autoriaus dramas – ankstyvosios kūrybos vaisių „Magnoliją“ (Magnolia, 1999) bei naujausią, sofistikuotąjį „Nematomą siūlą“ (Phantom Thread, 2017).SKAITYTI DAUGIAU

EUROPUDINGAS, ARBA KELIAUTOJŲ KINOSTOPU VADOVAS PO EUROPĄ

Romantinėje režisieriaus Michaelio Haneke’ės dramoje „Meilė“ (Amour, 2012) Džordžas (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as) savo žmonai Anai (akt. Emmanuelle’ė Riva) pasakoja vaikystės istoriją, kaip grįžęs iš jaudinančio kino filmo bandė vyresniam pasipūtėliui berniukui nusakyti tai, ką matė ir patyrė. Būtent žodis „patyrė“ (arba „išgyveno“) čia yra raktinis. Iki šiol mano galvoje įstrigusi Džordžo frazė: „Neprisimenu filmo, bet prisimenu jausmą.“ Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) Arūno Žebriūno dramoje „Riešutų duona“ (1978) taip pat negalėjo įminti, į ką jo mama žiūrėjo pasimatyme su tėčiu, nes ji buvo susitelkusi visai ne į pasakojimą ekrane, o „į tą seną kvailį su skrybėle ir lakuotais batais“. Nors straipsnyje ir nebus kalbama apie konkrečius filmus, kurie palieka gilų įspūdį, tačiau pasimiršta jų pavadinimai, šis kino nostalgijos arba svajonės efektas labai svarbus liečiant kino turizmo temą. Kino turizmas – tai alternatyvi marketingo priemonė, susijusi su filmų žiūrėjimu ir kelionėmis aplankant šalis bei vietas, kur jie gimė. Savo virtualų turistinį maršrutą pratęsime sustodami keturiose skirtingus minėtojo reiškinio aspektus apžvelgti leisiančiose stotelėse.SKAITYTI DAUGIAU

VISA DENGIANTI MIGLA

Įsivaizduokite, jog magistraliniu keliu važiuojate iš Vilniaus į Palangą. Saulė lūkuriuoja ant slenksčio, prieš danguje užleisdama savo vietą mėnuliui. Jums ramu, nes penktadienio vakaras, biuras paliktas tvarkingas, jaučiatės atsipalaidavę. Mėnesį laukėte atostogų savaitgalio. Pasiekus Kauną, saulė pradeda skęsti jūsų kelionės tiksle – Baltijos jūroje, tačiau vis dar degina debesų kraštelius, sukurdama Siksto koplyčios lubų replikas. Jums gera. Gamta paskleidžia kerus ir horizonte ima banguoti mig­la. Tokia migla, kuri savo drėgnu apkabinimu gali užliūliuoti. Jausdamiesi pagrindiniais savo gyvenimo filmo herojais, pasiekiate Palangą. Gražu, ar ne?SKAITYTI DAUGIAU

Kaip sirgti kino filme

Kai manęs paprašė parašyti straipsnį apie ligų vaizdavimą kine, vienareikšmiškai sutikau, juolab kad nereikalauta akademinių tyrimų, todėl tai bus esė arba asociacijos ir apmąstymai, kaip filmuose vaizduojamos ligos ir kodėl tiek daug režisierių apie jas kalba. Viena iš klasikinių priežasčių yra ta, kad liga gali tapti pasakojimo branduoliu arba dramos centru jo struktūroje, o šitai reiškia, jog prarandama buvusi pusiausvyra ir siekiama ją atgauti (pastarasis teiginys, žinoma, yra nuoroda į Tzvetaną Todorovą). Kitaip tariant, liga yra viena iš kulminacijos atramų, kad žiūrovas neprarastų susidomėjimo filmo pasakojimu. Tad, jei man suteikta tokia laisvė, kodėl ja nepasinaudoti? Tačiau dera iškart pridurti, jog filmų pasirinkimas paremtas taip pat tik mano, kaip kino žiūrovo, patirtimi, kad ir kokia ji būtų. Bandysiu susilaikyti nuo beprasmiškų kino produktų aptarimo, tačiau akivaizdu, jog ne visi šie filmai bus vienodai svarbūs meno kūriniai. Nors man jau seniai atrodė, kad pamažu artėja laikas, kai turiu atsisakyti rašymo apie kiną, nes bėgant metams galima pakliūti į rutinos spąstus, tai man netrukdo reguliariai žiūrėti filmus ir kartkartėmis kažką brūkštelėti; šiame rašinyje stengsiuosi išvengti vieno iš savo trūkumų – nepilnavertiškumo komplekso. Kokybę tegul vertina skaitytojai, nes dabar egzistuoja plačios galimybės save išreikšti įvairiose socialinėse platformose.SKAITYTI DAUGIAU

LĖLININKAS

(Ištraukos iš kino scenarijaus) Gatvė. Vakaras Aleksandras (40 m.) nužvelgia paskutinius nuo teatro tolstančius žiūrovus. Prie spektaklio afišos stovi Julija (28 m.). Aleksandras užsidega cigaretę ir priartėja prie jos ALEKSANDRAS. Ruošiatės eiti į „Karalių Lyrą“? Julija iš netikėtumo krūpteliSKAITYTI DAUGIAU

Apie virtuves, silkę ir gimines

Maždaug keturių nepilnų kvadratinių metrų dydžio vaikystės virtuvė Antakalnyje, kur mama prieš bėgdama į kelis darbus ir ruošdama mus mokyklon skubom kepdavo miltinius blynus man ir broliui (bet jam labiau, nes jis juos mėgo), varškėčius, lazankas bei kitas patrovas, buvo mažesnė už sovietinę kapeiką, ir visgi tai buvo pirmųjų namų, kuriuos prisimenu, dalis. Tuo metu mama buvo vienintelė jokios konkurencijos neturinti virtuvės virtuozė. Šioje gastronominėje teritorijoje jai paklusdavo visos armijos, išskyrus gal tik nenuolankiąją Tetą Elzę, kuri kaip uždusus maratonininkė vos įbėgusi į mūsų butą (visgi ketvirtas aukštas) išsyk čiupdavo šaukštą ir, prisiragavusi verdamos sriubos, kirčiuodama pirmąjį skiemenį žemaitiškai mesteldavo: „Neskanu“. Mama pripildavo jai lėkštę ir, šiai išsekus, antroji frazė būdavo jau palankesnė, bet ne mažiau iškalbinga: „Bėgu į savo trobelę.“ Sprintas netrukdavo ilgai – reikėdavo kokias aštuonias minutes smagiai paėjėti pro siuvyklą, audinių krautuvę ir skaityklą (ten turėdamas kapeikų pirkdavau literatūrinę spaudą, rumuniškus pašto ženklus su Rubenso moterimis, dar kažką) ir kirsti Antakalnio gatvę.SKAITYTI DAUGIAU

Kalėjimai, kuriuose kalime

Kalėjimo dramos (angl. prison drama) žanro filmai ir serialai pasaulyje muša žiūrimumo rekordus. Pasakojimai apie gangsterius kaitina žiūrovų kraują ir atskleidžia gyvenimo už teisėsaugos ribų specifiką, o štai kalėjimų tema visuomenei atidengia mažiau pažįstamus sluoksnius: kas vyksta, kai nusikaltėlis jau yra pagautas, nuteistas ir apribotas institucijos, varžančios jo judėjimo bei veiksmų laisvę. Pagrobimų, karo, psichiatrinių ligoninių ir kalėjimų istorijos pasižymi sunkiai paaiškinama intuityvia trauka. Išsamų šio žanro tyrimą atlikusio Kevino Kehrwaldo teigimu, remiantis įžvalga, kad „apie visuomenę daug galima pasakyti iš to, kaip ji vaizduoja kalinius kine“, („Prison Movies – Cinema Behind Bars“, 2017), kalėjimo naratyvas atskleidžia platesnes kultūrines problemas.SKAITYTI DAUGIAU

Didžiausias kino industrijos cunamis

Ar dar atsimenate jausmą, apimdavusį kino teatre žiūrint filmus kartu su kitais? Dabartinis jo badas ir abstinencija, negaunant magiškojo kino „vonių“, daro savo juodą darbą. Daug šios industrijos ekspertų visame pasaulyje sako, kad kino teatrai jau niekada nebebus tokie, kokius žinojome, prisimename. Jų apyvartos (o ypač – pelnas) krito drastiškai, ir tas nuosmukis tęsiasi taip ilgai, kad daugelis kino teatrų net suvaldžius pandemiją, kai gyvenimas grįš į senas vėžes, tiesiog nebeegzistuos. Jei tik gyvenimas išvis kada nors grįš ten, kur buvo. Nors kino teatrai ėmėsi daugybės priemonių, siekdami apsaugoti savo klientus bei darbuotojus, ir yra vienos saugiausių vietų, kuriose užtikrinta ventiliacija, tarpusavy nebendraujama, net vienas į kitą nežiūrima ir nesikalbama, be to, salėse kaukių dėvėjimas privalomas įeinant, išeinant bei viso seanso metu, nors intensyvi patalpų dezinfekcija ir atstumo laikymasis nuo pat pandemijos pradžios ir per ją buvo giriami imunologų bei medicinos ekspertų, jie visame pasaulyje šiuo metu yra gilioje krizėje, o jei tiksliau – komoje. Kaip ir daugumos susirūpinusių verslų, ypač tų, kur dirbama ne virtualiai, bet turint fizinį kontaktą su klientais, jų vadovai kuria ir viruso prevencijos priemones, ir asociacijas, prižiūrinčias tų priemonių įgyvendinimą, tokias kaip „CinemaSafe“ („Saugus kinas“). Beje, svetur privalomas apsaugines kaukes leisdavo nusiimti tuo metu, kai vartojami gėrimai ir valgomi spragėsiai, o štai trumpu 2020-ųjų periodu, kada kino teatrai Lietuvoje veikė, šito malonumo sau negalėjome leisti.SKAITYTI DAUGIAU

Kelionės laiku kine, arba kur veda geresnio gyvenimo iliuzija

Dar 1950 m. legendinio prancūzų rašytojo ir džiazo atlikėjo Boriso Viano romano „Raudona žolė“ (L’Herbe rouge) pagrindinis herojus, mokslininkas Volfas, sukūrė į praeitį sugrąžinančią mašiną, leisdavusią atgaivinti bei ištrinti nepageidaujamus prisiminimus. Vyras keliavo po skirtingus savo gyvenimo laikotarpius ir stodavo prieš jį persekiojusias baimes, obsesijas, aistras tikėdamas, kad, šių atsikračius, jo ateitį apleis nerimas ir pagaliau jis taps laimingas. Laimė… Štai ko bet kokia kaina trokšta žmogus, dėl akimirkos ramybės ir harmonijos pasiruošęs leistis net į tokias rizikingas, negrįžtamų pasekmių turinčias avantiūras kaip kelionės po paralelinius pasaulius.SKAITYTI DAUGIAU