„Pietinia kronikas“: sudirginti nostalgijos nervą
Rokas Hasenaitis
„Kožas i treningai, gezai i gazeles, meilė i regbis“, – naujausią režisieriaus Igno Miškinio filmą „Pietinia kronikas“ (2024) anonsuoja kino teatrai. Nors tikėjausi smagiai praleisti laiką stebėdamas režisūrinę ironiją sporto, jausmų verpetų ir dešimtojo dešimtmečio mados viražų plotmėse, gavau gerokai paveikesnę, stipresnę, lūkesčius pranokusią emocijų bei apmąstymų dozę. I. Miškinis dviem valandoms nukelia į moderniosios Lietuvos| Edeną – laiką, kai buvo prakąsti pirmapradės nuodėmės siaubą savyje slėpę obuoliai, kai buvo mėginama pažinti kūniškų geidulių prigimtį ir savo skausmingai gležną vaidmenį naujai besikuriančios Lietuvos ekosistemoje.
Gezų i gazelių chemija
Romanas pasakoja apie jaunuolių gyvenimą Pietiniu vadinamame Šiaulių rajone XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Laikotarpiu, kuris buvo itin archetipinis ir ryškus, paraleliai vyksta dvi transformacijos. Asmeniniame lygmenyje skleidžiasi noras pažinti save, savo kūną, geidulius, jausmus, o visoje šalyje tuo metu veši spekuliantų veikla, bedarbystė, vyrauja limbo būsena, kai valstybė formaliai jau yra nusikračiusi okupantų jungo, tačiau realybėje vis dar iki galo neatradusi savęs.
Pažinimo kelyje atsiduria ir pagrindinis istorijos veikėjas Rimantas (akt. Džiugas Grinys), regbiui visą dėmesį skiriantis moksleivis, nelabai besidomintis kuo nors, išskyrus šį jo mintis bei jėgas pasiglemžiantį sportą. Vieną dieną jis su savo geriausiu draugu Minde (akt. Robertas Petraitis) išsikalba apie moteriškus apatinius ir pirmąsias jausmines patirtis, o tas dialogas Rimanto galvoje uždega naują susidomėjimo židinį – artumo ir moters troškimą. Pirmiausia vaikinas bando laimę suartėti su Edita (akt. Vaidilė Juozaitytė), tačiau mėginimas nesėkmingas, paskui jo akiratyje atsiduria Monika (akt. Digna Kulionytė) – visiškai kitokia, meniška, skaitanti, mokanti kelias užsienio kalbas. Nepanaši į žmones iš Rimanto aplinkos, Monika atveria jam naujus – literatūros bei muzikos – pasaulius.
Žavi režisieriaus mėtomos mikroskopinės nuorodos, leidžiančios susidaryti bendresnį veikėjų transformacijų vaizdą. Iliustratyvus asmenybinis Rimanto augimas, kai per antrą ir vėlesnius apsilankymus naujai atrastoje bibliotekoje pasikabina savo sportinį švarką drabužinėje, nors pirmo vizito metu tą daryti griežtai atsisakė. Kolosalių, akivaizdžių pasikeitimų čia vos vienas kitas – esmingiausios permainos nematomos plika akimi, o kartais ir apskritai neregimos, tik subtiliai pajuntamos.
Kartu su Rimantu kinta ir kiti veikėjai. Akivaizdi Monikos permaina, kai po jos ir Rimanto išsiskyrimo, glaistyto Monikos melu apie išvykimą į Airiją, mergina grįžta gerokai aikštingesnė, ryžtingesnė, maištingesnė. Rimantui kyla vis daugiau abejonių dėl ateities – tiek asmeninės, tiek bendros su Monika. Abejones dar labiau kaitina nesėkmingas bandymas įstoti į filologijos studijas Vilniuje.
Reikšmingas vaidmuo herojaus gyvenime atitenka dar vienai merginai – Jurgai (akt. Irena Sikorskytė). Iš pradžių megzdami bičiulišką santykį jaunuoliai lyg ir atsiduria romantikos prieigose, visgi į tvirtus, gilius jausmus jų ryšys galiausiai neišauga. Jurga lieka kompanijos maištininke, avantiūriste ir vienu metu, rodos, pakeičia Moniką, tačiau ilgainiui tampa aišku, kad ji tebuvo laiko, praleisto be Monikos, užpildas.
Visą filmą stebime pirminio Rimanto įvaizdžio eižėjimą. Sulig kiekvienu naujai perskaitytu kūriniu ar užmegzta pažintimi trūkių veikėjo portrete daugėja, kol jis galutinai subyra finalinėje scenoje, vaizduojančioje Rimantą nebe kaip nuožmų mušeiką, o kaip ateities idealų kupiną svajotoją.

Kadras iš filmo „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024)
Stilistiniai dešimtmečio kontūrai
Neabejotinai vienas iš esminių visai komandai kylančių uždavinių, statant tokio pobūdžio filmą, yra tikslus, preciziškas epochos atkūrimas. Galima konstatuoti, kad „Pietinia kronikas“ su šiuo iššūkiu susidorojo nepriekaištingai. Tam pasitarnavo ir nerenovuotų sovietinių daugiabučių rajonai, leidę betono džiunglių fone atskleisti visą paskutiniame XX a. dešimtmetyje besiformavusių pagrindinių personažų tragizmą bei trapumą.
Žinoma, liaupsių nusipelno filmo kompozitorius – garso režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos docentas, muzikos projekto „Bleach Cult“ kūrėjas Vytis Puronas, taip pat kostiumų dailininkė Agnė Birskytė. Muzikinis takelis ir mados sprendimai sustiprino norimą įspūdį, palengvindami nusikėlimą atgal.
Fone skambantys žymiausi užsienio ir Lietuvos muzikiniai hitai turėjo įsodinti į virtualią laiko mašiną ne vieną savo kailiu aptariamą metą patyrusį žmogų. Girdimi legendinės grupės, miesto simbolio „BIX“ kūriniai (Samas Urbonavičius glaudžiai bendradarbiavo su V. Puronu formuojant filmo muzikinę kryptį), Andriaus Mamontovo „Saulės miestas“. Editos gimtadienio scenos fone groja „Vidurnakčio“ daina „Naktinis traukinys“. Melodijos iš praeities parinktos ypač taikliai ir skrupulingai – taip, kad užgautų, sudirgintų nostalgijos nervą. Garso takelis lydį žiūrovą visą filmą, atliepdamas veikėjų nuotaikas bei pokyčius. Nuo trankios roko muzikos vakarėlyje iki baladžių verdant jausmams ir šventiškų melodijų.
O ir šiaip, pataikoma į auksinį kartų viduriuką. Būta net svarstymų, kad dėl tokio rinkodarinio taiklumo šio filmo ir laukia stulbinanti finansinė sėkmė. „Pietinia kronikas“ aktualios jaunimui, nes kalba apie besiformuojančio žmogaus dramą, brendimo kelią, sėkmes ir pralaimėjimus, čia bendraujama žargonu, o ir šiaip, šitas filmas paprasčiausiai „kietas“, jį norisi pamatyti ir įsikelti tai liudijantį įrodymą į socialinius tinklus. Vyresnioji karta ekrane regi praeitį. Savo dėvėtų drabužių, klausytos muzikos, gal netgi išgyventų emocijų veidrodį. Kino salėje susitinka vaikai ir jų tėvai, išsinešantys skirtingas patirtis ar įžvalgas, visi, tikiu, patirsiantys gilų malonumą.
Nuostabus filmą praturtinantis kostiumų dailininkės Agnės Birskytės indėlis taip pat neturėtų likti nepastebėtas: laikotarpio rūbas – archetipinis, vaizdus, raiškus, konceptualus, visgi suvaldyti tokį per kraštus besiveržiantį ir sarkazmo paribiais žirgliojantį stilių nėra lengva. Treningai, ryškūs ornamentais dekoruoti megztiniai, klykianti neoninė paletė – tai siluetų ir spalvų panoptikumas, kuriam sukontroliuoti reikalinga itin jautri ir griežta stilisto akis. A. Birskytė išties pademonstravo tokią turinti. Kostiumais nebandyta perdėtai ironizuoti ar pabrėžti dešimtmečio komiškumo. Anaiptol. Nors vaizduojamo laikotarpio stilius, žvelgiant retrospektyviai, yra gana šmaikštus, dailininkė jį perteikė išsaugodama pagarbų nuotolį, o tai prisidėjo prie autentikos išlaikymo.
Atmosferos realumą stiprino ir kiti aštriai parinkti režisūriniai sprendimai, iliustruojantys dešimtmečio grimasas, o kartu parodantys, kaip toli nuėjome, vertindami socialinių normų bei vaidmenų ribas. Lakmuso popierėliu tampa įamžintas gražiausių Šiaulių kojų konkursas, anuomet buvęs visiška socialine norma, o šiandien nebevykstantis dėl kilusio nepasitenkinimo. (Pats idėjos autorius Gediminas Beržinis pasakojo, jog konkursą privalėjęs nutraukti po feminisčių priekaištų, esą šis renginys žemina moteris.)
Pilvoti vyrai, stebintys podiumu žengiančias dailiakojes merginas, spinduliuoja moteriško kūno sudaiktinimą, o nugalėtojai, šiuo atveju – istorijos herojei Jurgai, už gražiausias visuose Šiauliuose kojas, lyg už kokį talentą ar ypatingą gabumą, atitenka dovanų čekis. Toks materialus fizinio žavesio įvertinimas, nors ir stebina cinizmu, virsta dar viena raketa, nusviedžiančia į praeities kontekstą.
Įdomu, jog visame filme „užminuotos“ nuorodos vengia tiesaus didaktiškumo, tiesiog leidžia nusistebėti, pasidžiaugti ar pasijuokti iš laikotarpių skirtumų. Ne tik išorinėmis formomis – stiliumi, muzika, interjeru, – bet ir socialinių normų pasikeitimu galima išmatuoti atstumą tarp „tada“ ir „šiandien“. „Pietinia kronikas“ to nuotolio punktyrą nupiešia nepriekaištingai taikliai.

Kadras iš filmo „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024)
Filmas apie mus
Šmaikščiai skaudus arba skausmingai juokingas. Epitetų būtų galima prigalvoti visokių, tačiau filmas pataiko kažkur į giluminį židinį, užčiuopiamą tik lietuviui. Ir ne vien todėl, kad ekrane kalbama su šiaulietišku akcentu, kurio žavesio neperduos ir neištransliuos jokie, net patys kokybiškiausi, subtitrai. Esmė slypi kitur – emocinėje kūrinio, vaizduojančio konkrečios šalies konkrečiu laiku peripetijas, galioje. „Pietinia kronikas“ – negailestingai romantiška katapulta, nuskraidinanti į dešimtojo dešimtmečio rajono kiemą su visomis jo keistybėmis ir kvailiojimais.
Jautrią, gražią metaforą, bene labiausiai man įstrigusią skaitant kolegų recenzijas, suformulavo kultūros apžvalgininkė Monika Gimbutaitė, teigdama, kad „Pietinia kronikas“ per pagrindinio veikėjo prizmę iliustruoja visos tautos coming-out-of-treningai virsmą. Rimanto bei kitų veikėjų asmenybėse ir paklydimuose atrandame save arba pažįstamus, o jų transformacijose galime užčiuopti permainas visuomenės, kuri ilgainiui nusimesdama sportinį kostiumą išsinėrė iš gerokai gilesnio audinio sluoksnio, per dešimtmečius su oda spėjusio suaugti taip stipriai, kad jo nusiplėšimas negalėjo nepalikti atvirai pulsuojančių žaizdų.
Filmą užbaigia abiturientų išleistuvių scena bei dviejų pagrindinių veikėjų – Rimanto ir Mindės – išvykimas prie jūros. Melancholiškas, tačiau dramatiškas finalas sukelia dar daugiau klausimų, užuot atsakęs į galvoje seanso metu jau pradėjusias knibždėti dilemas. Žiūrovas išgirsta ir apie radikalius draugų pokyčius, ir apie atsisakymą pasiduoti, nors visa tai nuosekliai įpinama į ironiškai romantišką audinį.
„Pietinia kronikas“ – epas apie dešimtąjį dešimtmetį. Nors ir lokalizuotas bei sutelktas laike, jis kalba apie universalius dalykus, per kuriuos it per beširdiškai smarkaus laikmečio girnas keliavo mūsų tauta. „Tai filmas apie mus“, – skelbė daugelis socialiniuose tinkluose. Apie praeitį, pasižymėjusią naivumu, sumišusiu su beribiu ambicingumu, apie laikotarpių sandūrą, kai žvelgėme į Vakarus, siekdami juos imituoti, nors neturėjome nei tinkamų įrankių, nei supratimo, kaip tą padaryti. Apie tai, kokie buvome, kokie būti norėjome ir kokie dalinai vis dar esame. Meistriškai parinktomis žinutėmis kūrybinė komanda pasakoja apie vieno miesto, o drauge – ir visos valstybės kelią išsilaisvinimo – nebe vien politinio, bet ir psichologinio – link. „Pietinia kronikas“ byloja apie išlaisvėjimą, pareikalavusį pažinti save ir aplinkinius. Brendimą, grįstą nelengvais, retkarčiais nudegti priverčiančiais ieškojimais, išmokiusį atpažinti jausmus ir apskritai jausti. Išugdžiusį gebėjimą žaisti pagal brutalias to meto taisykles – gal ne visada įgudusiai, darant klaidų, bet nuoširdžiai, neabejojant savimi. Iš visos širdies, aistringai, visai kaip tai darė susmegusiu purvu padengtoje regbio aikštelėje dėl papildomo taško komandai kovojantis Rimantas.