VILTIES SĖKLOS POSTAPOKALIPSĖS DIRVOJE

Australų režisieriai George’as Milleris ir Byronas Kennedy’is dar 1979 m. sukūrė futuristinį kino istoriją pakeitusį filmą su aktoriumi Melu Gibsonu „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max). Iš viso pastatytos keturios dalys, o penktosios premjera laukia 2024-aisiais. Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015, rež. G. Milleris) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?SKAITYTI DAUGIAU

SIELAMAINYS LUKAS MALINAUSKAS

Lukas Malinauskas – jaunosios kartos aktorius, muzikantas, vienodai kūrybinę energiją paskirstantis teatrui, kinui bei muzikai (jis – roko grupės „McLoud“ vokalistas). Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Oskaro Koršunovo teatre (OKT), kuriame yra sukūręs ne vieną įsimintiną, apdovanojimams nominuotą ir jais įvertintą vaidmenį. Svarbiausias iš jų – 2020 m. už Felikso personažą spektaklyje „Liučė čiuožia“ Lukui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Taip pat artistas aktyviai darbuojasi filmavimo aikštelėse – pastaruoju metu lietuviškuose filmuose jį pamatyti galima itin dažnai. Pernai aktorius pasirodė net trijose premjerose: „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa) bei „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Visur jis „aštrus“, drąsiai besileidžiantis į pačias netikėčiausias savųjų herojų patirtis. Su pašnekovu susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusių mėgiamiausių jo kavinių, kurios terasoje Lukas yra praleidęs nemažai valandų analizuodamas dramas bei filmų scenarijus. Vasariškai šilumai maišantis su stipriais vėjo gūsiais ir nuolat į pyragėlį besitaikant zylėms kalbėjomės apie patį naujausią aktoriaus pasirodymą kine, pareikalavusį vaidinti sapno būsenoje, ir personažo kūrimą teatre, tiesos ieškant realiose gyvenimiškose situacijose.SKAITYTI DAUGIAU

Dario’us Argento’as – baime žaidžiantis vaikas

„Baimė? Paprastai į ją žiūrime kaip į kažką labai blogo ir negatyvaus, bet juk tai dėl jos esame gyvi – baimė mus pastoviai saugo nuo pavojaus“, – teigia Dario’us Argento’as. Jeigu kino aistruolių paklaustumėte, kas yra itališko siaubo kino klasika, greičiausiai išgirstumėte du vardus – Lucio’aus Fulcio ir Dario’aus Argento, – tačiau mažai kas galėtų išvardyti daugiau nei kelis šių genijų šedevrus. Žanro fanai greičiausiai paminėtų Fulcio „Anapus“ (L’aldilà, 1981) ir Argento „Sodriai raudona“ (Profondo rosso, 1975) arba „Suspiriją“ (Suspiria, 1977), vis dėlto tai tėra ledkalnio viršūnė – Argento’as per savo ilgesnę nei penkiasdešimties metų karjerą pastatė per dvidešimtį filmų – dešimtis jų šiandien yra pripažinti siaubo klasika. Norisi prisiminti šio išskirtinio autoriaus kūrybos pradžią bei darbus, suteikusius jam maestro del brivido (siaubo meistro) pravardę.SKAITYTI DAUGIAU

DIDŽIŲJŲ PIETŲ KORĖJOS KINO MEISTRŲ TRIKAMPIS

Sakoma, kad Azijos kino sėkmės formulė yra smurtas ir groteskas, todėl nenuostabu, jog daugelis Rytų šalių menininkų savo darbuose balansuoja ant labai plonos raudonos linijos – ar jų „eksportas“ bus suprastas už gimtinės ribų. Šiame tekste aptarsiu tris Pietų Korėjos režisierius, kurių kūriniai skirtingais aspektais peržengia stereotipus apie Rytų Azijos kiną. Visi jie garsūs ir už savo išskirtinę kinematografiją vertinami tiek JAV, tiek Europoje, jų filmai nėra pramoga žiūrovui – veikiau tai sunkiai išsprendžiamos moralinės lygtys. Pirmasis režisierius trykšta poezija ir individualizuotu egzistenciniu skausmu, antrasis – įžvalgus, sistemingas, siekiantis aktualumo, na, o trečiasis – didingas pasakotojas, gebantis už nosies vedžioti po intrigų kupinus keršto epus, neišvengiant katarsio. Koks jis, didžiųjų P. Korėjos kino meistrų trikampis?SKAITYTI DAUGIAU

KING KONGAS TARPUKARIO LIETUVOJE

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tarpukariu Lietuvoje siautusią tarzanomaniją – didžiulio populiarumo šalyje sulaukusį rašytojo Edgaro Rice’o Burrougsho sukurtą Tarzano personažą, jo nuotykius knygose, filmuose ir kitur. Tačiau šis beždžionių užaugintas našlaitis nebuvo vienintelis fantazijos džiunglėse gimęs veikėjas, savo laiku užgniaužęs kvapą lietuviams. Kiek trumpesne, bet ne ką menkesne šlove tarpukario Lietuvoje pasilepino ir kitas džiunglių gyventojas – milžiniška gorila King Kongas iš to paties pavadinimo legendinio 1933-ųjų filmo (King Kong, rež. Merianas C. Cooperis, Ernestas B. Schoedsackas).SKAITYTI DAUGIAU

„KINO PAVASARIO“ GALVOSŪKIAI: APIE NE(PA)TIKUSIUS FILMUS

Vyrauja tendencija, kad kino kritikų recenzijos dažniau skirtos liaupsinti kūrinius, o kritikuotinus aspektus linkstama nutylėti. Todėl neįprasta dalintis filmais, kurie nesužadino endorfinų išsiskyrimo kraujyje, o po jų peržiūros žiūrovai liko išsekę ir suglumę. Ne ne, nesupraskite manęs klaidingai – vienintelė festivalio „Kino pavasaris“ blogybė ta, kad jis praėjo per greitai. Vos dešimt dienų ir dešimtys filmų iš viso pasaulio, kuriems peržiūrėti ir „suvirškinti“ reikėjo aktyvuoti fizinius, protinius bei emocinius pajėgumus. Organizatorių sudaryta programa nepaprastai įvairi: nuo eksperimentinių kino fantasmagorijų iki grupės „Sparks“ kurto miuziklo, nuo indiško feminizmo iki katastrofų scenarijų gamtosaugos tema.SKAITYTI DAUGIAU

LAURYNAS BAREIŠA: SLOGUS KINAS – EMOCINĖ TRENIRUOTĖ ŽIŪROVUI

Laurynas Bareiša – kino režisierius, operatorius, kurio pirmasis pilnametražis filmas „Piligrimai“ (2021) prestižinio Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“ buvo išrinktas geriausiu. Tai pasakojimas apie Indrę ir Paulių, susitinkančius tam, kad iš naujo išgyventų sukrečiančius mažo miestelio praeities įvykius. Originali, prikaustanti ir poetiškai kinematografiška „Piligrimų“ istorija sukelia dvilypius jausmus – atsiribojimo ir empatijos. Kol „Kino pavasario“ komanda ruošiasi specialiems kovą vyksiantiems filmo seansams „pop-up“ kino teatre Karmėlavoje, su režisieriumi kalbamės apie kūrybą, absurdą, provincijos ramybę ir sielvarto prisijaukinimą kine.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip Paolas Sorrentinas didįjį kiną atvedė į žiūrovų namus

2020 m. prasidėjus pandemijai vienu iš labiausiai nukentėjusių verslo sektorių tapo pramogų ir meno pasaulis. Kino industrija – ne išimtis. Kino teatrai buvo uždaryti neribotam laikui ir viskas staiga sustojo. Filmai iš didžiųjų kino salių persikėlė į namus, televizorių arba, dar blogiau, kompiuterių ekranus. Suklestėjo „Netflix“ platforma, už sąlyginai nedidelę kainą siūlanti itin platų ir pastoviai atnaujinamą filmų ir serialų pasirinkimą. Daugelis džiūgavo, kad pagaliau atsiradus daugiau laisvo laiko jį bus galima skirti mėgavimusi kinu – nereikia net niekur eiti, tai galima daryti patogiai išsidrėbus ant sofos, su pica ir mėgstamiausiu gėrimu po ranka.SKAITYTI DAUGIAU

Pomirtinio pasaulio vizijos kine ir Čiurlionio paveiksluose

„Iš pradžių mes visi jaučiamės nesaugūs, todėl matome save saugioje, raminančioje vietoje. Mes visi piešiame savo aplinką, Krisai. Tačiau tu pirmasis, panaudojęs tikrus dažus.“ Taip romantinėje fantastinėje dramoje „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998, rež. Vincentas Wardas) pasiklydusių sielų gidas po rojų Albertas Luisas (akt. Cuba Goodingas Jr.) pristato subjektyvaus pomirtinio gyvenimo viziją pagrindiniam herojui Krisui Nilsenui (akt. Robinas Williamsas).SKAITYTI DAUGIAU

Vampyrai tarpukario Lietuvoje

Krauju mintantis nakties padaras, siaubingas gyvasis numirėlis vampyras yra tapęs neatsiejama šiandienos populiariosios kultūros dalimi. Tereikia prisiminti (nors gal geriau nereikia) populiariąją „Saulėlydžio“ (Twilight) sagą. Blyškiuosius kraujasiurbius šiandien rasime šimtuose knygų, filmų ir kompiuterinių žaidimų, tačiau dominuojantis vampyro įvaizdis su laiku gerokai kito. Kaip jis atrodė tarpukario Lietuvoje? Įvairūs kraują čiulpiantys naktiniai demonai bei dvasios senosiose civilizacijose (Babilonijoje, Asirijoje, Persijoje etc.) žinoti dar prieš tūkstančius metų. Folkloro mitai, prietarai, padavimai ir legendos apie vampyrus egzistavo nuolatos. Štai 1927-aisias dienraštyje „Lietuvis“ publikuotame straipsnyje apie įvairius laidojimo papročius rašoma: „Vietiniai  Austrijos gyventojai suriša lavonui rankas ir ištraukia pirštų nagus, bijodami, kad numirėlis neišsikastų iš kapo ir nepasidarytų vampyru.“SKAITYTI DAUGIAU

Lukas Devita. Tarp muzikos virpesių ir kosmoso vibracijų

Lukas Devita žinomas kaip savitos muzikos kūrėjas bei atlikėjas, roko muzikos istorikas, radijo laidų vedėjas. O štai Lukas Vangelis – poetas, prozininkas (beje, kitados jo tekstas „13 17 40“ publikuotas „Nemune“). Nors autorius teigia nesąs fantastikos mėgėjas, bet jo apsakymas „Iki ir po sapno“ pelnė „Dorado“ fantastų klubo apdovanojimą, nugulė rinkinyje „Geriausia lietuviškoji fantastika 1997“. Lyg to būtų maža, šis žmogus taip pat yra publicistas, rašęs apie Andy’į Warholą, Williamą Burroughsą, lietuviškąjį pankroką, pogrindines radijo stotis…SKAITYTI DAUGIAU

Žvaigždės sugrįžimas: Olga Čechova 1933-ųjų Lietuvoje

Praėjusiame numeryje pasakojome, kaip Vokietijos kino žvaigždės 1930-ųjų vasarį Lietuvoje ieškojo sniego. Čia tuo metu buvo filmuojama drama „Trejetas“ (Troika, rež. Vladimiras Striževskis, 1930), Merkinės apylinkes pavertusi tikru lietuviškuoju Holivudu bei ant kojų sukėlusi visus vietinius kino mylėtojus. Išvykdami filmo kūrėjai ir vokiečių kino garsenybės sakė į mūsų šalį dar sugrįšią statyti kitų filmų. Žinoma, tai tebuvo tušti pažadai, kurių dauguma taip ir liko netesėti, tačiau pagrindinė „Trejeto“ žvaigždė Olga Čechova (1897–1980) tik­rai netrukus parvyko į Lietuvą.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip tarpukario „Holivudo“ žvaigždės Lietuvoje sniego ieškojo

Vilniaus senamiesčio gatvėmis klaidžiojanti Ana Karenina, Fabijoniškėse matuojamas didžiulis radiacijos lygis, priemiesčių miškuose sutinkamas Robinas Hudas ar Nidos kopose siaučiantis piratas Štiortebekeris – šiandienos lietuvių jau pernelyg nestebina nuolat šalyje kuriami tarptautiniai televizijos ar kino projektai, čia atvykstančios filmų pasaulio žvaigždės ir žvaigždutės. Tačiau taip buvo ne visuomet.SKAITYTI DAUGIAU

Aplenkti gyvenimą: Dino Risio kinematografijos šedevras „Il sorpasso“

1962 metų rugpjūčio 15 diena. Ferragosto (Žolinės) tradiciškai yra (arba bent jau iki maždaug 2000-ųjų būdavo) diena, kai visoje Italijoje prasideda atostogos, trunkančios iki rugsėjo pradžios. Romos centro gatvės ir aikštės – tuščios, tarsi miesto-vaiduoklio. Tačiau jomis nežmonišku greičiu skrieja baltos spalvos „Lancia Aurelia“ kabrioletas. Už vairo – žavus aukštas vyras, vardu Bruno. Kodėl jis blaškosi Amžinojo miesto gatvėmis? Mat ieško, kur nusipirkti cigarečių. Tačiau nesėkmingai – viskas uždaryta. Atsitiktinai sustojęs nusiplauti tepaluotų rankų, vieno daugiabučio lange jis pastebi jauną vaikiną Roberto – studentą, kuris liko mieste ruoštis sudėtingam teisės egzaminui. Bruno užkalbina Roberto.SKAITYTI DAUGIAU

Pigiai ir paprastai jis nemoka – P. Th. Andersono režisūriniai opusai

Neretas išgirdęs apie JAV kino rinką pirmiausia pagalvoja apie Holivudą ir jame šabloniškai kepamą masinę produkciją – tie patys scenarijai, tik su skirtingais personažų vardais, tie patys triukai, kuriuose paprastai dominuoja trumpalaikis, akimirkai šokiruojantis efektas, ir beveik jokios gelmės. Gerai, jei kurta remiantis dėmesio vertu romanu, nes tokiu atveju gelbėjimosi ratu tampa pati medžiaga. Tačiau už fasadinės, bevardės (nes, būkime teisingi, dauguma galėtų pasakyti, kokie aktoriai vaidina to formato filmuose, bet retas žinotų, kas režisavo) JAV kino rinkos slepiasi ir įdomus, itin kokybiškai susuktas nepriklausomas Amerikos kinas, kuriame galima rasti tikrai garsių režisierių, turinčių tiek savitą manierą, tiek nemažą auditoriją. Vienas jų – Paulas Thomas Andersonas, kurio kiekvienas darbas bręsta kaip geras vynas, įgyja vis daugiau autorinės režisūros bruožų. Kol laukiame devintojo kūrėjo filmo, kviečiu susipažinti su jo braižu ir atidžiau apžvelgti dvi panašias, bet ir itin skirtingas autoriaus dramas – ankstyvosios kūrybos vaisių „Magnoliją“ (Magnolia, 1999) bei naujausią, sofistikuotąjį „Nematomą siūlą“ (Phantom Thread, 2017).SKAITYTI DAUGIAU

EUROPUDINGAS, ARBA KELIAUTOJŲ KINOSTOPU VADOVAS PO EUROPĄ

Romantinėje režisieriaus Michaelio Haneke’ės dramoje „Meilė“ (Amour, 2012) Džordžas (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as) savo žmonai Anai (akt. Emmanuelle’ė Riva) pasakoja vaikystės istoriją, kaip grįžęs iš jaudinančio kino filmo bandė vyresniam pasipūtėliui berniukui nusakyti tai, ką matė ir patyrė. Būtent žodis „patyrė“ (arba „išgyveno“) čia yra raktinis. Iki šiol mano galvoje įstrigusi Džordžo frazė: „Neprisimenu filmo, bet prisimenu jausmą.“ Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) Arūno Žebriūno dramoje „Riešutų duona“ (1978) taip pat negalėjo įminti, į ką jo mama žiūrėjo pasimatyme su tėčiu, nes ji buvo susitelkusi visai ne į pasakojimą ekrane, o „į tą seną kvailį su skrybėle ir lakuotais batais“. Nors straipsnyje ir nebus kalbama apie konkrečius filmus, kurie palieka gilų įspūdį, tačiau pasimiršta jų pavadinimai, šis kino nostalgijos arba svajonės efektas labai svarbus liečiant kino turizmo temą. Kino turizmas – tai alternatyvi marketingo priemonė, susijusi su filmų žiūrėjimu ir kelionėmis aplankant šalis bei vietas, kur jie gimė. Savo virtualų turistinį maršrutą pratęsime sustodami keturiose skirtingus minėtojo reiškinio aspektus apžvelgti leisiančiose stotelėse.SKAITYTI DAUGIAU

VISA DENGIANTI MIGLA

Įsivaizduokite, jog magistraliniu keliu važiuojate iš Vilniaus į Palangą. Saulė lūkuriuoja ant slenksčio, prieš danguje užleisdama savo vietą mėnuliui. Jums ramu, nes penktadienio vakaras, biuras paliktas tvarkingas, jaučiatės atsipalaidavę. Mėnesį laukėte atostogų savaitgalio. Pasiekus Kauną, saulė pradeda skęsti jūsų kelionės tiksle – Baltijos jūroje, tačiau vis dar degina debesų kraštelius, sukurdama Siksto koplyčios lubų replikas. Jums gera. Gamta paskleidžia kerus ir horizonte ima banguoti mig­la. Tokia migla, kuri savo drėgnu apkabinimu gali užliūliuoti. Jausdamiesi pagrindiniais savo gyvenimo filmo herojais, pasiekiate Palangą. Gražu, ar ne?SKAITYTI DAUGIAU

Kaip sirgti kino filme

Kai manęs paprašė parašyti straipsnį apie ligų vaizdavimą kine, vienareikšmiškai sutikau, juolab kad nereikalauta akademinių tyrimų, todėl tai bus esė arba asociacijos ir apmąstymai, kaip filmuose vaizduojamos ligos ir kodėl tiek daug režisierių apie jas kalba. Viena iš klasikinių priežasčių yra ta, kad liga gali tapti pasakojimo branduoliu arba dramos centru jo struktūroje, o šitai reiškia, jog prarandama buvusi pusiausvyra ir siekiama ją atgauti (pastarasis teiginys, žinoma, yra nuoroda į Tzvetaną Todorovą). Kitaip tariant, liga yra viena iš kulminacijos atramų, kad žiūrovas neprarastų susidomėjimo filmo pasakojimu. Tad, jei man suteikta tokia laisvė, kodėl ja nepasinaudoti? Tačiau dera iškart pridurti, jog filmų pasirinkimas paremtas taip pat tik mano, kaip kino žiūrovo, patirtimi, kad ir kokia ji būtų. Bandysiu susilaikyti nuo beprasmiškų kino produktų aptarimo, tačiau akivaizdu, jog ne visi šie filmai bus vienodai svarbūs meno kūriniai. Nors man jau seniai atrodė, kad pamažu artėja laikas, kai turiu atsisakyti rašymo apie kiną, nes bėgant metams galima pakliūti į rutinos spąstus, tai man netrukdo reguliariai žiūrėti filmus ir kartkartėmis kažką brūkštelėti; šiame rašinyje stengsiuosi išvengti vieno iš savo trūkumų – nepilnavertiškumo komplekso. Kokybę tegul vertina skaitytojai, nes dabar egzistuoja plačios galimybės save išreikšti įvairiose socialinėse platformose.SKAITYTI DAUGIAU

GARSUS, BEVEIK NEŽINOMAS DARIUS MEŠKAUSKAS

Aktorius Darius Meškauskas Lietuvos teatrui ir kinui „atsitiko“ tikrai ne atsitiktinai ir visai ne todėl, kad yra iš teatralų dinastijos, nors žvaigždės sudėliojo, kaip privalėjo: Dariaus prosenelis – garsus teatro režisierius Borisas Dauguvietis, kraujo ryšiai sieja ir su aktoriais Galina Dauguvietyte bei Juozu Meškausku, klaipėdietis aktorius Balys Barauskas – žmonos Eglės, taip pat aktorės, tėvas. Darius nuo vaikystės žinojo, kad būtinai taps aktoriumi, ir aktorius jis yra didis. Esam pažįstami nuo studijų laikų, tad turėjau progą stebėti nuoseklų, atkaklų bičiulio virsmą į stulbinantį, subtilų menininką, mąslų, įžvalgų dėstytoją bei gėrėtis. Svarbiausi Dariaus vaidmenys: Hamletas („Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras), Cezaris („Kelias į Damaską“, rež. O. Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras), Edgaras („Karalius Lyras“, rež. Algirdas Latėnas, Klaipėdos dramos teatras), Kajuga („Rezervatas“, rež. Aidas Giniotis, Klaipėdos dramos teatras), Gudukas („1892 metų progreso idėja”, rež. Arvydas Lebeliūnas, Klaipėdos dramos teatras).SKAITYTI DAUGIAU