0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2023-05-22

FEDERICO FELLINIO „NAKTINIS DARBAS“

Simonas Jurkevičius

2020-aisiais Italija minėjo vieno savo mylimiausių režisierių šimtąsias gimimo metines. Tai nepakartojamasis Federico’as Fellinis (1920–1993), priklausantis įtakingiausiems ir reikšmingiausiems XX a. kino kūrėjams, padovanojęs žiūrovams tokius šedevrus kaip „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita, 1960), „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „8½“ (1963) bei daugelį kitų filmų, pelniusių tarptautinį pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne apie genialias Fellinio juostas, o apie kiek intymesnį, mažiau žinomą režisieriaus gyvenimo aspektą – jo ryšį su sap­nų pasauliu bei pasąmone.Daugiau

2023-05-22

NEPROGNOZUOJAMA QUENTINO DUPIEUX KINO REALYBĖ

Miglė Munderzbakaitė

Tai [filmų kūrimas] yra tarsi sapnas. Kai sapnuoji, atsiranda labai keistų sąsajų tarp atsitiktinių dalykų ir atsitiktinių žmonių.
Quentinas Dupieux

Q. Dupieux – prancūzų režisierius, elektroninės muzikos kūrėjas (žinomas kaip Mr. Oizo), išgarsėjęs dėl savo unikalaus, netradicinio požiūrio į kiną. Jo crazy filmai dažnai išsiskiria juodu humoru, absurdu, siurrealizmu ir lėliniais personažais.Daugiau

Kadras iš filmo „Begalybė“ (L'immensità, 2022, rež. Emanuele’is Crialese’as)
2023-04-25

IŠPROTĖJUSIOS „KINO PAVASARIO“ MOTERYS

Silvija Butkutė

Viktorijos eroje jausmus pernelyg audringai rodydavusioms moterims būdavo diagnozuojama isterija, gydoma kraujo nuleidimu. Tačiau gyvenimo iššūkių, charakterio ugningumo, užgniaužtų emocijų nepalengvinsi primityviomis procedūromis. Tiesą sakant, kai kur dar vis pasitaiko, jog išreiškusios asmeninę nuomonę, nepritarimą ir lojalumą savo vertybėms moterys uždaromos „pailsėti“ į psichiatrijos ligonines. Nesutramdomų, kitoniškų herojų turime ir kine: režisierės Céline’os Sciammos dramoje „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire, 2019), Marie Krauzter filme „Korsažas“ (Corsage, 2021), o kur dar Steveno Spielbergo motinos personažas režisieriaus autobiografinėje juostoje „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022). Dalyje neseniai pasibaigusio festivalio „Kino pavasaris“ programos filmų įžvelgiau, jog kriziniai moterų gyvenimo momentai dažniausiai kyla bėgant nuo tikrosios savęs. Kuo ilgiau tai užsitęsia, tuo sudėtingesnis kelias laukia ir tuo didesnę kainą tenka sumokėti, kad galėtumei augti, keistis, atrasti save iš naujo. Vienų istorijų herojėms sekėsi geriau, kitoms likimas turėjo parengęs savo planą, tačiau galiu garantuoti – nė viena jų neliko be antro šanso atsitiesti.Daugiau

Nijolė Adomėnaitė ir kino operatorius Dmitrijus Dolininas filmavimo metu, 2004. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
2023-04-25

NIJOLĖ ADOMĖNAITĖ, PIRMOJI PRAKALBUSI APIE MOTERŲ LAGERĮ STALINIZMO EPOCHOJE

Liucija Armonaitė

Nijolė Adomėnaitė (1958–2009) – kino ir teatro režisierė, scenaristė, sovietmečiu stačiusi dokumentinius bei vaidybinius filmus, atskleidusius tikruosius melo ir manipuliacijos persmelkto režimo baisumus. Ji gyveno ir kūrė byrančioje Sovietų Sąjungoje, vėliau – naujojoje Rusijos Federacijos valstybėje, čia iš arti matė istorinių lūžių, politinių peripetijų suluošintų žmonių likimus. Remdamasi realiais įvykiais, archyvine medžiaga, ieškodama SSRS neviešintų faktų ir taip dėliodama savo herojų istorijas, Adomėnaitė beldėsi į žiūrovų atmintį bei sąžinę. Nors, šaliai ribojant minties ir žodžio laisvę, režisierei pavyko susukti vos šešias juostas, drąsūs filmai jos pavardę įrašė į XX a. kino istoriją, buvo įvertinti apdovanojimais, rodomi JAV ir Europos festivaliuose. Visgi tėvynėje ne visi Adomėnaitės darbai pasiekė kino teatrus; ją geriau pažinojo lietuviai kinematografininkai, su kuriais Nijolė susitikdavo ir bendraudavo per renginius užsienyje. Todėl – likimo ironija – išskirtinės menininkės palikimas nepelnytai liko mūsų kultūros užribyje. Šis tekstas skiriamas artimesnei pažinčiai su autore, apie kurios gyvenimą ir kūrybą kalbėti atskirai tiesiog neįmanoma.

Daugiau

2023-03-23

TITAS LAUCIUS: MĖGSTU, KAI KŪRĖJAS Į SAVO MEDŽIAGĄ ŽIŪRI NE PER DAUG RIMTAI

Kalbino Laura Šimkutė

Norėjęs būti režisieriumi, tačiau tapęs scenaristu, Titas Laucius dabar derina šias profesijas ir jam tai puikiai sekasi. Režisuodamas pagal savo paties parašytus scenarijus, jis, atrodo, į lietuvišką kiną įnešė gero humoro prieskonio. Ironiško, bet ne tuščio. Pradėjęs nuo tikrai įsimintinų trumpametražių filmų „Gyvatė“ (2018) bei „Šeima“ (2019), kūrėjas parodė, kaip iš gyvenimo ištrauktas absurdas puikiai veikia ekrane ir kad nebūtinai viskas privalo būti tvarkinga. Kartais galima ir rėkti, kaip daro „Šeimos“ personažai, bandydami susikalbėti, tačiau negirdėdami vienas kito. Taip atpažįstamai, nuoširdžiai. Taigi, su Titu kalbamės apie įkvėpimus ir naujausią jo filmą „Paradas“ – debiutą pilno metro žanre.Daugiau

2023-03-22

VEIDRODINIAI ARONOFSKIO NEURONAI

Silvija Butkutė

Viso pasaulio kino adresatas yra mūsų jausmai. Kinematografija – vaizdai, gimstantys iš asmeninių patirčių, fikcinių ar faktinių istorijų, kurios rezonuoja su pačiais filmo autoriais. Procese dalyvauja ir žiūrovai: jei jų empatijos atsargos nesureaguos į pateikiamą turinį, tikėtina, tie žmonės praras galimybę seanso metu išgyventi giliai keičiantį katarsį. Intensyviõs patyriminės dinaminės psichoterapijos šalininkų šūkis skamba taip: „Kas nuslopinta, iškelkite į paviršių, o tuomet tai patirkite“ (H. J. Hendel).Daugiau

2023-02-23

KELIO FILMAS „BUONA SERA“, ARBA NUŠIENAUTA PIEVA, KURIOJE IŠNYKSTA EGO

Kalbino Silvija Butkutė

Po visą savaitę lankytų kino meistro Larso von Triero filmų retrospektyvos seansų, vieną vakarą laipteliais nusileidau į kino centro „Romuva“ Mažąją salę. Čia ekrane pasitiko slegiančios danų provokatoriaus tamsos priešingybė: sėdėdamas žiūrovo kėdėje, rodėsi, galėjai užuosti gydančiai gryną Italijos kalnų orą, o plytinčias pievas harmoningai mindė baltutės ožkos bei užtikrintai buities darbus dirbantys skirtingų kultūrų žmonės.Daugiau

2023-02-23

MARTINAS SCORSESE’Ė – ITALIŠKO KRAUJO NIUJORKIETIS

Simonas Jurkevičius

Praėjusį rudenį vienas garsiausių mūsų laikų režisierių Martinas Charlesas Scorsese’ė minėjo savo 80-ies metų jubiliejų. Garbaus amžiaus filmų kūrėjas yra uždaro būdo – retai pasirodo viešumoje ir kaip tikras italas gimtadienį švenčia tik su šeima. Visgi aktorius Leonardo’as DiCaprio’us įtikino bičiulį surengti grandiozinį vakarėlį Niujorke, Manhatano kvartale esančiame prestižiniame „Casa Cipriani“ viešbutyje. Čia 2022-ųjų lapkričio 17-osios vakarą draugai bei įvairios kino žvaigždės susirinko pasveikinti režisierių ir simboliškai pagerbti jo įspūdingą jau 50 metų trunkančią kinematografinę karjerą.Daugiau

2023-02-23

LIETUVIŠKAS ĄŽUOLO LAPŲ VAINIKAS FRANKENŠTEINO MONSTRUI

Audrius Dambrauskas

2021-ųjų lapkričio 21-ąją „The New York Times“ savo internetiniame portale paskelbė biografinės knygos apie anglų literatūros klasiką Herbertą George’ą Wellsą apžvalgą. Socia­liniuose tinkluose dienraštis nusprendė publikaciją reklamuoti teiginiu, jog H. G. Wellsas, kartu su prancūzų romanistu Jules’iu Verne’u bei rašytoju, pirmojo išskirtinai mokslinei fantastikai skirto žurnalo „Nuostabios istorijos“ (Amazing Stories, 1926) leidėju Hugo Gernsbacku, išrado mokslinės fantastikos žanrą. Netrukus po minėtuoju įrašu pasipylė pikti komentarai ir kandūs memai, priminę, kad šioje kompanijoje trūksta dar vieno vardo – jaunutės merginos, išvardytus vyrus aplenkusios bent pusšimčiu metų.Daugiau

2023-01-25

SKAITMENINĖS KELIAVIMO FORMOS: ART-TECH KAIP HUMANISTINĖ EMPATIJOS MAŠINA

Kalbino Donata Bocullo

Laisvai judėdami, dažnai nesusimąstome, ką patiria tas, kuris yra apribotas negalios, ir koks svarbus faktas, kad šiandien skirtingais medijų formatais prieinama kultūra šiems žmonėms suteikia tokias pat galimybes, nors ir virtualiai. Ar mokslo, technologijų bei kūrybinių industrijų bendradarbiavimas pajėgus užtikrinti autentišką (terapinį, empatišką) skaitmeninį dalyvavimą kultūroje tiems, kurie kontaktinės veiklos slenksčio negali peržengti dėl fizinio ribotumo, izoliacijos ligoninėse, namuose ar net karo? Rudenį kultūros ministro patarėja Deimantė Zutelienė programos „Kurk Lietuvai“ komandą kalbino apie kultūros sektoriaus skaitmenines transformacijas bei jų potencialą art-tech srityje. Neišvengiamai buvo paminėtas Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko virtualios realybės (VR) filmas „Angelų takais“ (2018), įvardytas kaip puikus art-tech pavyzdys, sugebantis pritraukti naujas auditorijas, turinį paversdamas interaktyviu.Daugiau

2023-01-25

2022-IEJI – BEVILTIŠKI METAI KINE?

Silvija Butkutė

Prieš mėnesį „Youtube“ kanale publikuotame Tomo Seguros interviu su Quentinu Tarantino’u žymiojo režisieriaus buvo paklausta, ką jis mano apie šiuolaikinį kiną. Tarantino’as atsakė taip: „Kinas juda švytuokle: 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai – veržlūs revoliuciniai metai JAV kine, 9-asis buvo siaubingas, 10-ajame švytuok­lė pakilo aukščiau, o dabar jai laikas kristi.“Daugiau

2022-12-22

„SCANORAMA“: MAIŠTINGAS MAGIŠKASIS REALIZMAS

Silvija Butkutė

Netrukus įžengiant į naują metų ciklą, norėjosi rašyti ne apie kino festivalio „Scanorama“ programos klasikinius, gurmaniškus, eksperimentinius, debiutinius ar kritikų išgirtus filmus – itin traukė papasakoti apie seansus, kuriuose buvo suteikta galimybė bent trumpam pamiršti buitį, nutildyti vidinius konfliktus, stebėtis, šiek tiek nesuprasti, suabejoti savo pasaulėžiūra, ištrinti ribas tarp tikro ir pramanyto. Lai tai būna tekstas apie magiškojo realizmo metafizinį kiną mums, mirtingiesiems, kviečiantį permąstyti po socialiniais atributais glūdinčią savo asmenybę.Daugiau

2022-12-22

DAVIDO CRONENBERGO KINEMATOGRAFINIAI NUSIKALTIMAI

Simonas Jurkevičius

Kas būtų, jeigu staiga nustotume jausti skausmą, o mūsų žaizdos sparčiai užgytų? Kaip išnaudotume tokį privalumą? Ir ar tai privalumas? Gal greičiau pražūtis? Ne, naujas kanadiečio režisieriaus, aktoriaus, scenaristo, vieno žymiausių nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjų Davido Cronenbergo filmas – ne apie skausmą. Iš tiesų, turbūt neįmanoma keliais žodžiais tiksliai įvardyti, apie ką jis, tačiau ekrane pasakojama istorija priverčia giliai susimastyti bent apie tris esminius dalykus – žmogaus kūno galimybes ir ribas, pojūčius, galiausiai, žmonijos ateitį.Daugiau

2022-11-23

KODĖL PO FILMO „NESIJAUDINK, BRANGIOJI“ APSIVERKĖ JORDANAS PETERSONAS?

Silvija Butkutė

Piersas Morganas: „Galėčiau nutylėti, bet turiu paklausti. Kino režisierė Olivia Wilde sukūrė naują filmą, kuriame, pasak jos, remiasi jūsų asmenybe. Išprotėjęs pseudointelektualas, lyderiaujantis nevalingo celibato besilaikančių (angl. incel), vienišų ir daugeliu aspektų paniekintų vyrų bendruomenei. Ar tai jūs esate šių žmonių herojus?“

Jordanas Petersonas: „Žinoma, kodėl ne. Jau ilgą laiką mano vardas linksniuojamas kaip atstovaujančio atstumtiems jauniems vyrams. Koks tai didelis nusikaltimas…“ (Apsiverkia)Daugiau

2022-10-22

AUKŠTESNYSIS SIAUBAS. NAUJOJI SIAUBO FILMŲ BANGA

Gabrielius Kavaliauskas

Plačiame kino žanrų pasaulyje kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka: nuo nuotaikingų komedijų iki kvapą gniaužiančių trilerių ar graudinančių dramų. Filmai paprastai tampa realybės, kurioje esame arba norėtume būti, atspindžiais. Tačiau tam tikras žanras dažnai nėra regimas kaip gyvenimo veidrodis, vien dėl to, kad pagrindinė jo funkcija – sukelti baimę. Kalbu apie siaubo kūrinius. Juose manipuliuojama žiūrovo suvokimu, pasitikėjimu. Nors tokiuose filmuose taip pat tyrinėjamos režisieriams svarbios problemos, tai dažnai lieka nesuprasta. Taip atsitinka todėl, kad stebėtojo dėmesys yra atitraukiamas nuo siužeto ir koncentruojamas ties netikėto išgąsčio (jump scare) scenomis, krauju, smurtu. Visgi požiūris pamažu keičiasi. Šiuolaikiniuose siaubo filmuose nagrinėjamos dabar aktualios temos. Režisieriai atsisako emocinių amerikietiškų kalnelių, būdingų aptariamam žanrui, ir vietoje jų kviečia žiūrovą apmąstyti vieną fundamentaliausių gyvenimo elementų – siaubą ir tai, kur jis gali slėptis.Daugiau

2022-10-21

GRAŽI MIRTIS

Giedrius Zubavičius

Šio scenarijaus pavadinimas skamba kaip provokacija – argi mirtis būna graži? Tekstas gali pasirodyti padrikas, tačiau ar mūsų gyvenimai nėra padriki? Tik mirtis ne tokia – ji labai konkreti. Savo mirtį galim suvokti aiškiau, nei įvertinti savo gyvenimą, o štai garsaus artisto-kinematografininko mintis-mirtis jį sumontuoja.

Autorius

(Scenarijaus ištrauka)

Vilnius. Naktis. Vaidas į šonus ištiestomis rankomis, lyg balansuodamas aukštyje, žingsniuoja balta kelią skiriančia linija. Pastebėjęs dideliu greičiu lekiantį automobilį, staiga išbėga į gatvę, iššoka į jos vidurį ir atsistoja kryžiumi. „Porsche“ greitai sustoja už kelių metrų nuo jo.Daugiau

2022-10-21

„L’INFERNO“ – PRAGARIŠKA KELIONĖ Į ITALIŠKO KINO IŠTAKAS

Simonas Jurkevičius

1895-ieji – kino aušra. Gruodžio 25 d. Pary­žiaus „Grand Café“ rūsyje prancūzai broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai pirmą kartą pasauliui parodė ekrane judančius vaizdus. Jie sukonstravo kinematografą – įrenginį, kuris gebėjo ne tik šviesai jautrioje juostoje įamžinti aplinkinius reginius, bet taip pat atlikti ir projektoriaus funkciją. Panašaus tipo aparatus tuomet jau buvo sumanę ir keletas kitų išradėjų, visgi tai broliai pirmieji užpatentavo savo išradimą ir publikai pristatė naują, anksčiau neregėtą pramogą.Daugiau

2022-09-22

VILTIES SĖKLOS POSTAPOKALIPSĖS DIRVOJE

Silvija Butkutė

Australų režisieriai George’as Milleris ir Byronas Kennedy’is dar 1979 m. sukūrė futuristinį kino istoriją pakeitusį filmą su aktoriumi Melu Gibsonu „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max). Iš viso pastatytos keturios dalys, o penktosios premjera laukia 2024-aisiais. Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015, rež. G. Milleris) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?Daugiau

2022-07-26

SIELAMAINYS LUKAS MALINAUSKAS

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Lukas Malinauskas – jaunosios kartos aktorius, muzikantas, vienodai kūrybinę energiją paskirstantis teatrui, kinui bei muzikai (jis – roko grupės „McLoud“ vokalistas). Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Oskaro Koršunovo teatre (OKT), kuriame yra sukūręs ne vieną įsimintiną, apdovanojimams nominuotą ir jais įvertintą vaidmenį. Svarbiausias iš jų – 2020 m. už Felikso personažą spektaklyje „Liučė čiuožia“ Lukui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Taip pat artistas aktyviai darbuojasi filmavimo aikštelėse – pastaruoju metu lietuviškuose filmuose jį pamatyti galima itin dažnai. Pernai aktorius pasirodė net trijose premjerose: „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa) bei „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Visur jis „aštrus“, drąsiai besileidžiantis į pačias netikėčiausias savųjų herojų patirtis. Su pašnekovu susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusių mėgiamiausių jo kavinių, kurios terasoje Lukas yra praleidęs nemažai valandų analizuodamas dramas bei filmų scenarijus. Vasariškai šilumai maišantis su stipriais vėjo gūsiais ir nuolat į pyragėlį besitaikant zylėms kalbėjomės apie patį naujausią aktoriaus pasirodymą kine, pareikalavusį vaidinti sapno būsenoje, ir personažo kūrimą teatre, tiesos ieškant realiose gyvenimiškose situacijose.Daugiau

2022-07-25

Dario’us Argento’as – baime žaidžiantis vaikas

Simonas Jurkevičius

„Baimė? Paprastai į ją žiūrime kaip į kažką labai blogo ir negatyvaus, bet juk tai dėl jos esame gyvi – baimė mus pastoviai saugo nuo pavojaus“, – teigia Dario’us Argento’as.

Jeigu kino aistruolių paklaustumėte, kas yra itališko siaubo kino klasika, greičiausiai išgirstumėte du vardus – Lucio’aus Fulcio ir Dario’aus Argento, – tačiau mažai kas galėtų išvardyti daugiau nei kelis šių genijų šedevrus. Žanro fanai greičiausiai paminėtų Fulcio „Anapus“ (L’aldilà, 1981) ir Argento „Sodriai raudona“ (Profondo rosso, 1975) arba „Suspiriją“ (Suspiria, 1977), vis dėlto tai tėra ledkalnio viršūnė – Argento’as per savo ilgesnę nei penkiasdešimties metų karjerą pastatė per dvidešimtį filmų – dešimtis jų šiandien yra pripažinti siaubo klasika. Norisi prisiminti šio išskirtinio autoriaus kūrybos pradžią bei darbus, suteikusius jam maestro del brivido (siaubo meistro) pravardę.Daugiau

Rodyti daugiau