Praha. Šiame mieste netrūksta pasakojimų: nuo rūmų svitų istorijų, kurias saugo gotikos ir baroko sienos, iki šiandienos turistų, besisukančių tarp čekiško guliašo ir vietinio alaus, nuotykių. „Kafkiškas“ – vienas apibūdinimų, tinkamas įvairaus pobūdžio beviltiškoms situacijoms.“ Tokį taiklų užrašą radau Franzo Kafkos muziejuje, įkurtame prie populiariojo Karolio tilto. Sutinku – pati čia išgyvenau daug romantiškų ir tragikomiškų patirčių: negaliu pamiršti art deco kino teatrų, galerijų ir muziejų, pilių, šokiuose iki paryčių pamestų kurpaičių ir, žinoma, žymiojo skulptoriaus Davido Černý sukurtos sidabrinės F. Kafkos galvos. Ji stūkso pačiame Prahos centre ir kartas nuo karto apsisuka aplink savo ašį, tarsi primindama apie jo, moderniosios XX a. pradžios literatūros simbolio, susipynusias mintis, obsesijas ir metamorfozes.Daugiau
Šiemet sukanka 25 metai nuo filmo „Mulen Ružas“, kuriuo režisierius Bazas Luhrmannas naujai apibrėžė kino miuziklo žanrą, premjeros. Neabejotina, kad XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose šis žanras buvo praradęs populiarumą. Juo kiek rimčiau užsiėmė vienintelė kompanija „Disney“ (išleidusi „Gražuolę ir pabaisą“ (Beauty and the Beast, 1991) bei „Liūtą karalių“ (The Lion King, 1994)).
Miuziklą pamažu keitė reiškinys, kurį to meto kritikai vadino „į muziką orientuotu filmu“. Pirma pasirodė „Šeštadienio nakties karštligė“ (Saturday Night Fever, 1977), vėliau – „Šlovė“ (Fame, 1981), „Šokio blyksnis“ (Flashdance, 1983) ir „Pamišę dėl šokių“ (Footloose, 1984). Tendencija plėtėsi, apimdama ir tuos kino pasakojimus, kurių garso takeliams buvo neįmanoma atsispirti, pavyzdžiui, „Asai“ (Top Gun, 1983), drąsūs Quentino Tarantino muzikos pasirinkimai filmuose „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994) ir „Džekė Braun“ (Jackie Brown, 1997) bei Noros Ephron nostalgijos persmelkti „Nemiegantys Sietle“ (Sleepless in Seattle, 1989) ir „Jums žinutė“ (You’ve Got Mail, 1998).
Šie gerai žinomi garso takeliai – pilni pažįstamų, bet primirštų dainų – tapo puikia platforma Bazui Luhrmannui pristatyti naujo tipo „rinktinių hitų“ miuziklą.
„Mulen Ružas“ ne tik sutalpino neįprastą muzikinių kūrinių kiekį – daugiau nei 20 (kai klasikinis miuziklas, pavyzdžiui, „Top Hat“ (1934), galėjo turėti vos penkis), – bet ir padarė tai taip, kaip anksčiau nedrįso joks kitas čia aptariamo žanro filmas.
Tradiciniuose miuzikluose dainų bei šokių scenos dažniausiai būdavo filmuojamos ilgos trukmės kadrais, išlaikant atstumą nuo atlikėjų – taip buvo siekiama išsaugoti pasirodymo vientisumą. Svarbu buvo matyti visą artisto kūną, kad atsiskleistų jo atletinis meistriškumas ir pasirodymo visuma. Šia logika vadovavosi tokie atlikėjai kaip Fredas Astaire’as (pavyzdžiui, „Metas svinguoti“ (Swing Time, 1936)), Gene’as Kelly’is („Dainuojantys lietuje“ (Singin’ in the Rain, 1952)) ar net Marilyn Monroe („Džentelmenai renkasi blondines“ (Gentlemen Prefer Blondes,1953)). Pasirodymo vientisumas buvo svarbiausia. Tačiau Bazas Luhrmannas pasirinko kitą kelią – jis pristatė fragmentuotus, itin greito montažo muzikinius numerius.
Vidutinė kadro trukmė filme „Mulen Ružas“ yra trumpesnė nei dvi sekundės – tuo metu tai buvo labai spartus tempas. Nors toks sprendimas veiksmo filmuose nieko nestebino, miuziklo žanre jis buvo naujas. Tikėtina, kad Luhrmanną įkvėpė popmuzikos vaizdo klipų kultūra – vadinamoji „MTV estetika“, – kuri televizijoje buvo tapusi įprasta norma ir dominavo jau 10–15 metų. Režisierius minėtą metodiką jau buvo naudojęs ankstesniuose savo filmuose „Tik šokių salėje“ (Strictly Ballroom, 1992) bei „Romeo ir Džuljeta“ (Romeo + Juliet, 1996), pastatytame pagal Williamo Shakespeare’o pjesę.
Iš vieno pasaulio į kitą
Vis dėlto „Mulen Ružas“ išlaiko vieną pagrindinių kino miuziklams būdingų bruožų – pasakoja apie veikėjų bandymą pereiti iš vieno pasaulio į kitą.
Tai matome daugelyje klasikinių miuziklų: „Ozo šalies burtininke“ (The Wizard of Oz, 1939) Dorotė svajoja iš Kanzaso nukeliauti į Ozą, o vėliau sugrįžti namo; „Muzikos garsuose“ (The Sound of Music, 1965) Marija trokšta pabėgti iš vienuolyno; „Brigadūne“ (Brigadoon, 1954) Tomis ketina palikti Manhataną ir gyventi fantazijų pasaulyje.
„Mulen Ruže“ Kristianas (akt. Ewanas McGregoras) siekia atsisakyti savo dabartinio gyvenimo ir tapti didžiu rašytoju. Satina (akt. Nicole’ė Kidman) taip pat trokšta palikti „Mulen Ružo“ šokėjos kasdienybę ir pereiti į teatrą, kurio scenoje galėtų tapti „tikra“ aktore.
Kaip dažna miuzikluose, veikėjai bando pasiekti naujus horizontus dainuodami ir šokdami – kurdami spektaklį, vadinamąjį „užkulisinį miuziklą“. Atlikdamas „Your Song“, Kristianas leidžia suprasti, kad Satina pakeitė jo gyvenimą („Koks nuostabus gyvenimas dabar, kai tu esi jame“). Satina dar ryškiau išreiškia savo troškimą dainoje „One Day I’ll Fly Away“ („Vieną dieną aš išskrisiu“) – ir tai gali būti geriausias jos būdas pereiti iš vienos tikrovės į kitą.
Ar veikėjams pavyksta pasiekti savo tikslus? Kristianui – taip: mūsų matomas filmas yra jo pasakojimo versija. Tačiau Satina miršta. Nors esama miuziklų be laimingos pabaigos, tokių kaip „Vestsaido istorija“ (West Side Story, 1961), „Juokinga mergina“ (Funny Girl, 1968) ar „Visas tas džiazas“ (All that Jazz, 1979), sprendimas parodyti žavingosios atlikėjos ir didžiausios žvaigždės žūtį buvo nepaprastai drąsus. Šiuo požiūriu Luhrmanno kūryba artimesnė operai, pavyzdžiui, Giacomo Puccinio „Bohemai“ (1869) ar Giuseppe’ės Verdio „Traviatai“ (1853).
Galiausiai „Mulen Ružas“ savo perteklinę stilistiką grindžia paprasta idėja: „Svarbiausias dalykas, ko gali išmokti, yra mylėti ir būti mylimam.“ Kadangi Satina nesulaukia ateities, apie kurią svajoja, meilė peržengia kitą ribą – pačią mirtį. Kristiano asmeninis skausmas tampa viešu menu, o jųdviejų istorija išlieka pasakojime ir dainoje. Meilė neišvengia tragedijos, tačiau pastaroji suteikia jai formą – ir taip leidžia gyvuoti toliau.
APIE AUTORIŲ:
Richardas Rushtonas – kino studijų profesorius Lankasterio universitete. Jis tiria kino, kultūros ir teorijos sąveiką, daug dėmesio skiria šios srities teorijai bei Europos kinematografijai. Yra kelių akademinių knygų autorius.
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją
„Turbūt visada buvau labiau Rokas, bet kartais, kai kovoji už save, tenka kalbėti Dodiko kalba“, – sako aktorius ir atlikėjas, grupės „Abudu“ vokalistas Domantas Starkauskas. Sauliaus Baradinsko trumpametražiame filme „Betono vaikai“ jis įkūnijo Roką, nuostabaus balso vaikiną, dainuojantį mokyklos chore. Į 1997-ųjų Vilniaus mikrorajoną nukeliantis miuziklas pasakoja jautrią coming-of-age istoriją: Roką persekioja vietinė grupuotė su chuliganišku Dodiku priešakyje, mama gyvena savo gyvenimą, o paguodos suteikia tik muzika. Filme taip pat vaidina Kasparas Varanavičius, Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas ir Agnė Šataitė. „Betono vaikų“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, o Lietuvos žiūrovai šį filmą jau dabar pamatyti gali kartu su dar keturiais lietuvių kūrėjų darbais programoje „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“.
Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs Domantas Starkauskas pasidalijo savo vaikystės, prabėgusios Šakiuose, prisiminimais ir įspūdžiais iš miuziklo filmavimo.
Miuziklas „Betono vaikai“, kaip pats Saulius Baradinskas prisipažįsta, yra su autobiografijos prieskoniu – anuometinis Pašilaičių rajonas, ne itin saugus nepritampančiam jaunimui, tie, prie meno, amžinai bėgantys nuo pacanų, kuriems amžinai neįtinka. Suaugusieji, gyvenantys savus gyvenimus, kuriuose tu tikrai neužimi svarbiausios vietos. Kokia buvo jūsų jaunystė? Šakiuose buvo terpės tokiai kovai už save ar visgi mažo miestelio aplinka ramesnė? Buvot labiau Rokas ar Dodikas?
Manau, jau nuo ankstyvos vaikystės mane traukė menas, kažkokia mistika ir paslaptys, tai, kas dirgindavo vaizduotę. Dar truputį vėliau pajaučiau, kad noriu kažką kurti ir parodyti. Tik nuėjus į mokyklą ir jau su paauglystės užuomazgomis pradėjo ryškėti jausmas, kad „ai, mes čia visi truputį skiriamės“, ir vieni dėl tų skirtumų patiria užgauliojimų bei sulaukia įvairių komentarų. Beveik visą vaikystę turėjau ilgus plaukus, ir man tai tapo kažkokia saviraiškos forma, nors, aišku, gaudavau komentarų apie juos. Vėliau užsiėmiau įvairiausiais dalykais: šokiu, muzika, vaidyba, sportas irgi buvo labai svarbus, tad ta kova vyko beveik visada – reikėjo atstovėti tai, ką mėgsti daryti. Bet visada jaučiau, kad, nors ir žeisdavo kokie nors komentarai, – tai silpna, tai ateina iš kitų noro sumenkinti, iš baimės, ir su kiekvienu blogu žodžiu kitam jie gilina savo pačių baimę labiau save suprasti. Galbūt tuomet nesuformulavau sau tokios minties, bet tai jaučiau. Matyt supratau tai, nes kai esi vaikas, daugiau mažiau pabūni „abiejose stovyklose“, kol ieškai ir bandai suprasti, kas tu ir kas tie aplink. Turbūt visada buvau labiau Rokas, bet kartais, kai kovoji už save, tenka kalbėti Dodiko kalba, neretai tai netgi svarbu.
Nemažai šiame filme kalbama ir apie užuovėją – Roko atveju tai tampa choras, muzika. Kas jums buvo ta priebėga, ta kryptis saviraiškai? Greičiausiai kalbu apie muziką, nes turbūt ji atsirado anksčiau, nei aktorystė?
Aktorystė ir muzika atsirado labai panašiu metu. Dar visai jaunas pamėgau klausytis muzikos, gal jau kokių šešerių metų labai norėjau gauti dovanų mp3 grotuvą, kad galėčiau visur ir visada klausytis. Bet tas pirmasis saviraiškos džiaugsmo pajautimas atsirado gal kaip tik per vaidybą. Vos tik pradėjau eiti į mokyklą, ėmiau lankyti ir teatrą. Man atrodo, gerai tame jaustis padėjo tai, kad mano pirmoji mokykla turėjo gana ryškią meninę liniją, tuometinis mokyklos direktorius ir nemažai mokytojų turėjo stiprų ryšį su menu, tapyba, muzika ir teatru. Ir kai susikūrė „Varpo“ vidurinė, iš karto buvo nuspręsta, kad mokykloje turi būti teatras.
Pamenu, pradinėse klasėse nueidavau į informatikos pamoką, ir per pertraukas mokytojas leisdavo įvairiausią roko klasiką, su kuria aš jau buvau visai gerai susipažinęs, tad galėjau šį tą apie ją pakalbėti (juokiasi). Turbūt vienas svarbiausių dalykų jaunam žmogui yra pastebintis ir palaikantis suaugusysis. Ir tai, kad tokiame nedideliame miestely, kuriame augau, tokių palaikančių suaugusių žmonių sutikau tikrai daug, yra dovana. Tos užuovėjos, kuri pastebėtų tavo kryptį, tavo gabumą, ar tai būtų sporte, ar mene, ar moksle, jaunam žmogui labai reikia. Aišku, aš čia daugiau kalbu apie ankstyvesnį žmogaus etapą, bet, manau, jis ypač svarbus, kad atsirastų amatas, kad per sunkumus nepamestum gabumų.
Jei turėtumėt galimybę pakalbėti su anuometiniu Roku ir Dodiku? Ką jiems pasakytumėt?
Pirmiausia tai nieko nesakyčiau, o pabandyčiau rasti bendrą kalbą ir leisti jiems pasipasakoti, kaip jaučiasi ir ko jie ieško, kas neramina.
Esat aktorius, vaidinta nemažai, bet visgi kokie buvo iššūkiai su „Betono vaikais“? Kai buvau filmavimo aikštelėje, visi prisipažino nėkart nedirbę prie tokio pobūdžio filmo. Kaip jums?
Sunkiausia turbūt buvo fiziškai. Nufilmuoti muštynių scenas užtruko keletą dienų, per jas abi tikrai gerai atsitrankiau (juokiasi). Teko išmokti kuo „minkščiau“ nukristi ant asfalto, įsiminti choreografiją, gerai prasileisti smūgį. Taip pat teko prisiminti ir įsilieti į dvyliktoko mąstyseną bei judėjimą, bet tai buvo labiau įdomu, nei sudėtinga.
Šiame filme atsiskleidžia ne viena linija: saviraiškos laisvė per muziką, nesaugi devyniasdešimtųjų aplinka, kova už būvį. Vis dėlto jaučiamas ir stiprus ryšys su miestu – juk taip ir būdavo: kieme praleidžiamos ištisos dienos, grupuotės turėdavo savo spotus, pagal mikrorajonus ir judėjimo ratas susidarydavo. Koks jūsų santykis su miestu? Su Šakiais, o dabar jau ir su Vilniumi?
Kol dar gyvenau Šakiuose, Vilnius labai stipriai veikė vaizduotę, aš jo nelabai pažinojau. Internete matydavau įvairius video iš koncertų, visokiausių renginių, stebėjau ten grojančias grupes, klausydavau jų muzikos. Ir gyvenant miestely atrodė kažkiek net stebuklinga tai, kad ten, Vilniuje, pastoviai vyksta renginiai ir gali visur nueit. Nemažai važinėdavau ir į Kauną, ten gaudydavau įvairius koncertus ir renginius, turėjau draugų. Vėliau, dar besimokydamas mokykloje, Vilniuje įrašinėjau savo pirmąjį albumą, kiekvieną savaitgalį po pamokų važiuodavau ten ir jausdavau kaip turistas. Atsimenu, esu kur nors senamiesty, žiūriu į gatvę, dairausi į abi puses, viskas gražu, įdomu, bet neįsivaizduoju, kur veda tas posūkis, galiu tik numanyti. Kartais pasiilgstu to Vilniaus matymo. Vėliau, kai atsikrausčiau, dar ilgai nesijaučiau kaip namuose, užtruko daug laiko, kol pradėjau jaustis jaukiai Vilniuje, kol jo dydis, vietos ir judėjimas sumažėjo ir nebeatrodė toks nerimastingai nepažįstamas.
„Temos pačios ateina su manimi susitikti. Savo vizijoje kūriau filmą apie grybus ir jų pasaulį žiūrint pro mikroskopą, tačiau netikėtai atkeliavome iki žmonių“, – sako režisierė Aistė Žegulytė. Naujausias jos dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (Holy Destructors) kviečia apmąstyti gyvenimo ciklą, kovą su laiku ir virsmą, suteikiantį vilties žengti pirmyn.
Prieš septynerius metus A. Žegulytė debiutavo su ilgametražiu kūriniu „Animus Animalis“, kuris 2020 m. Nacionaliniuose kino apdovanojimuose laimėjo „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą. Jau tuomet kino kritikai įsidėmėjo vizionierišką, tradicinės dokumentikos vengiančią kūrėją.Daugiau
Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Trumpas konkursas“ pristatyti 7 lietuvių kūrėjų filmai. Tarp jų – režisierės Augustės Gerikaitės „Artimas kontaktas“ (angl. Glitter Kiss, 2025), vaizduojantis vidinius pagyvenusio vyro konfliktus, laiptinėje aptikus žiauriai sumuštą drago karalienę. Į nacionalinio kino areną tvirčiau žengusi sulig ankstesnio filmo „Artumo jausmas“ (2024) premjera, autorė sulaukia vis daugiau pripažinimo ir užsienio festivaliuose. Mudviejų pokalbis – apie ryškėjančius ir blankstančius pasikartojimus kūryboje, sistemines problemas bei empatiją supančiam pasauliui.
„Artumo jausmas“, „Artimas kontaktas“ – atrodo, atliepiamas tas pats aspektas?
Trečiasis filmas, kuriam kaip tik gavau finansavimą, nesivadins niekaip panašiai – „Šiltnamis“, taigi trilogijos nebus. Bet ten irgi kalbama apie artumą, atstumą, tylos, ramybės, šeimos paradoksus. Mes visąlaik juokaujame šia tema, nes ir mano prodiuserė, kai kvietė žmones į „Artimo kontakto“ premjerą, netyčia parašė „Artumo jausmas“. Keista, kad tokie pavadinimai, bet negaliu tiksliai paaiškinti kodėl. Niekada labai ir neanalizavau. Galbūt taip susiklostė, nes visi mano istorijų personažai nori suartėti, nors ir nelabai supranta, jog taip yra.
Filme ne tik paliečiama homofobiško išpuolio tema, bet ir įvyksta Rolando (akt. Valerijus Jevsejevas) įkūnijamo veikėjo vertybių patikrinimas, sudrebinimas. Kaip nusprendei narplioti šiuos klausimus?
Scenarijų pradėjau rašyti studijuodama antrame kurse, kai reikėjo atlikti užduotį „vienatvė dviese“. Kaip stropi mokinė, pateikiau septynis siužeto variantus su naratyvu, herojų konfliktais. Vienas iš jų tapo dabartinio filmo scenarijumi, tiesa, pabaiga tada buvo kitokia – herojus Rolandas pats išbando drago karalienės amplua. Tik ketvirtame kurse pradėjau galvoti apie diplominį darbą. Tuo metu gyvenau bendrabutyje Giedraičių gatvėje. Kartą sėdėjau kavinėje, rašiau scenarijų ir išgirdau, kad netoliese penkių vyrų grupė labai negražiai atsiliepia apie LGBT bendruomenę. Su kraštutinumais, žiaurumais, kad reiktų naikinti ir panašiai. Tiesiog klausiausi ir galvojau – okei, nieko negaliu padaryti: nei ką nors pakeisti, nei pasakyti. Aš viena, jie penkiese, negi pradėsiu auklėti? Supratau, jog tema visgi aktuali, bet reiktų pamąstyti, kas šitiems vyrams turėtų atsitikti, kad jų požiūris pasikeistų. Turėtų įvykti kažkas grandiozinio, kad apsiverstų pasaulėžiūra. Žinoma, tikrai jiems nelinkėčiau susidurti su tokia situacija [užpuolimu kastetu – red. past.]. Mano tikslas – kad žiūrovui išvydus filmą kiltų mintis: visgi negalėčiau taip pasielgti – kitam atimti gyvybę ar apie tai net užsiminti.
Kadras ir filmo „Artimas kontaktas“ (rež. A. Gerikaitė)
Režisierė ir scenaristė Gailė Garnelytė save vadina istorijų pasakotoja. Pradėjusi nuo kino scenarijų kūrimo įvairiems trumpametražiams vaidybiniams bei pilnametražiams dokumentiniams filmams, rašiusi noveles ir apsakymus, prieš penkerius metus ji pasuko į dokumentinio kino režisūrą. Čia susijungė viskas: scenarijus, žvilgsnis į naratyvą, patirtis kuriant apybraižas televizijai. Jos pirmasis trumpametražis dokumentinis filmas „Robotas ir peteliškė“ (2021) – stiprus debiutas, apkeliavęs daugiau nei 30 pasaulio kino festivalių, laimėjęs keletą prizų už geriausią režisūrą. Neseniai Gailė pabaigė kurti pilnametražį dokumentinį filmą „Sutikau žmogų“ (2025), pasakojantį apie fotografą Artūrą Morozovą ir jo sutinkamus herojus, tyrinėjantį socialinės atskirties, pažeidžiamumo, karo temas. Kūryba jai nėra vien profesija – tai nuolatinis dialogas su pasauliu ir savimi, išeičių paieškos, o kartais – neįveikiamų dilemų laukas. Pasak menininkės, dokumentikos režisūra – ne vien idėjų ieškojimas ar savo vizijos atskleidimas, bet ir kasdienių, labai praktiškų problemų sprendimas.
Interviu Gailė dalijasi mintimis apie savo dokumentinio kino procesą, bendruomenės svarbą bei tai, kas šiandien jai yra svarbiausia. Nors kuriant kyla daug iššūkių, juose pašnekovė stengiasi įžvelgti šviesiąją pusę, nes tiek jos darbuose, tiek gyvenime esminė – viltis.
Įsižiūrėti į kitą
Nors dabar Gailei artimiausia dokumentika, ji ir toliau pasakoja istorijas įvairiais formatais, taip pat dėsto kino scenarijų ir kūrybinį rašymą savo įsteigtame ugdymo centre „Kurk“. Menininkė įsitikinusi, kad dokumentika leidžia tyrinėti žmonių gyvenimus, jų patirtis, emocijas, kurie trumpai susitikus ar prasilenkiant gatvėje dažnai lieka paslaptyje. Jai įdomiausia – įsiklausyti ir įsižiūrėti į kitą, atskleisti skirtingus jo būties sluoksnius, asmenybės puses – tai, ko pažinties pradžioje net neįsivaizduotum dėl iš anksto susiformavusių vertinimų ar stereotipų.
Gailė pastebi, kad daugelis kūrėjų remiasi asmenine patirtimi. Šią tendenciją mato ir dėstydama – pirmieji scenarijai beveik visada būna apie patį autorių. Pasak jos, tai natūralu: lengviausia kalbėti apie iš patirties pažįstamus dalykus, o kartais – ir permąstyti tai, kas dar nebuvo iki galo suvokta. Todėl ir savo darbuose menininkė dažnai atsigręžia į asmenines patirtis bei vidines būsenas. Visgi kurdama dokumentinį kiną susiduria ir su kitų žmonių gyvenimais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – svetimos istorijos, tačiau, Gailės manymu, žmonių patirtys dažnai panašios – visi iš esmės sprendžiame tas pačias santykių, kasdienybės, egzistencijos problemas. Pradėjusi dirbti su socialinės atskirties tema, režisierė manė, kad jai bus sunku susitapatinti su savo filmuojamais personažais – atrodė, kad jų gyvenimo aplinkybės itin skirtingos, – tačiau greitai įžvelgė, jog visi yra tarsi to paties branduolio dalys, viena kitą papildančios įvairiais pustoniais.
„Reikia turėti akmeninę širdį, kad skaitydamas apie mažosios Nelės mirtį nesijuoktum“, – taip garsusis Oscaras Wilde’as sureagavo į emocionalų Charleso Dickenso romaną „Senienų krautuvėlė“ (The Old Curiosity Shop, 1841). Per keletą savaičių pažiūrėjęs du filmus apie vaiko mirtį supratau, kad ši citata padeda paaiškinti, kodėl apsiverkiau tik per vieną iš jų.
Savo dienoraščiuose rašytoja Helena Garner teigia: „Sentimentalumas vis atsigręžia per petį žvilgtelėti, kaip tu į jį reaguoji. O emocijoms visiškai nerūpi, ar jos stebimos.“ Ar būtent sentimentalumas lėmė tai, kad vieno filmo pabaigoje akys net nesudrėko, o po kito – likau sukrėstas?
Kadras iš filmo „Hamnetas“ (rež. Chloé Zhao, 2025)
Chloé Zhao filmas „Hamnetas“ (Hamnet, 2025) – garsaus 2020 m. Maggie O’Farrell romano ekranizacija, pasakojanti, kaip Shakespeare’o sūnaus mirtis paveikė pjesės „Hamletas“ gimimą – žada gausybę ašarų. Vaikų mirtys neabejotinai tragiškos, tačiau pernelyg dažnai pagaudavau save krūptelint nuo įkyrios Maxo Richterio muzikos, ar pašaipiai šyptelint scenose, kuriose „Globe“ teatro žiūrovai kūkčioja. Išėjau neišspaudęs nė ašaros, nors kino salė buvo pilna raudančių, vienas kitą guodžiančių porų.
Žinojau, kad Tuniso režisierės Kaouther Ben Hania filmas „Hind Radžab balsas“ (The Voice of Hind Rajab, 2025) – detali, faktais paremta juosta apie šešerių metų mergaitės paskutines gyvenimo valandas po apšaudymų Gazoje 2024 m. sausį – bus sunkiai pakeliama. Šįkart, pasirodžius titrams, tįsojau ant grindų, springdamas pykčio ašaromis.
Šioms priešingoms reakcijoms yra akivaizdus paaiškinimas. Hind Radžab buvo reali mergaitė, patekusi į Izraelio gynybos pajėgų puolimą Gazos ruože, o Hamneto mirtis – tolimas praeities įvykis. Tačiau įtariu, kad mano emocinis disonansas kilo dar ir dėl to, kad Zhao stengėsi mane pravirkdyti, o „Hind Radžab balso“ režisierė Ben Hania privertė pamiršti save ir tapti įvykių liudytoju.
Kadras iš filmo „Hind Radžab balsas“ (rež. Kaouther Ben Hania, 2026)
TRUMPA MENO IR AŠARŲ ISTORIJA
Kaip turėtume reaguoti į tokias manipuliacijas? Dramos istorijoje verkimas vertinamas dviprasmiškai. Tragedijos tendencija iššaukti ir „išvalyti“ emocijas pirmą kartą aprašyta Aristotelio kūrinyje „Poetika“, kuriame jis analizuoja dramos galią Atėnuose V a. pr. m. e. Aristotelis teigė, kad tokios pjesės kaip „Edipo karalius“ suteikia žiūrovams katarsį – kolektyvinį jausmų sukilimą ir jų išvalymą.
Literatūroje verkimas nėra dažnai aptariamas, nors kultūros istorikas Tomas Lutzas šiam reiškiniui paskyrė knygą „Verksmas: natūrali ir kultūrinė ašarų istorija“ (Crying: The Natural and Cultural History of Tears, 1999). Joje pateikiamas toks verkimo apibrėžimas: „mąstymą pranokstantis jausmų perteklius“, kuris sukuria „gestų ir ašarų kalbą“.
XVIII a. pabaigoje iškilo „jautrumo“ kultas, kuris į šalį nustūmė tradicines emocinio susivaldymo ir „proto“ sampratas. Rašytojai ir visuomenės veikėjai teikė pirmenybę emocijų bei jausmų raiškai. Tai puikiai iliustruoja pradėti leisti šias temas aptariantys romanai, pavyzdžiui, Henry’io Mackenzie’aus „Jausmingasis vyras“ (Man of Feeling, 1771). Tokie kūriniai anksčiau nederamais laikytus viešus silpnumo ir jausmų demonstravimus pavertė madingais.
Tačiau maždaug tuo pačiu metu prancūzų filosofas Denisas Diderot suabejojo idėja, kad menas, siekdamas sukelti emocijas, turi pats jas išreikšti, ir suformulavo aktoriaus paradoksą (šypsotis verkiant arba verkti šypsantis). Ši mintis plačiai aprašyta romėnų poeto Horacijaus poemoje „Ars Poetica“, kurioje teigiama: „Jei nori, kad aš verkčiau, pirmiausia pats turi jausti sielvartą.“
Ši diskusija iškelia ir lyčių klausimą. Ar demonstruodamas savo atsparumą ašaroms aš tiesiog prisidedu prie globėjiškos melodramos menkinimo tradicijos? Tokie terminai, kaip „verkšlenimai“, „verksniai“ ar „moteriškas filmas“, išduoda panieką emocijai ir rizikuoja nuvertinti garsių režisierių kino šedevrus, pavyzdžiui, Douglaso Sirko „Gyvenimo imitacija“ (Imitation of Life, 1959) ar George’o Cukoro „Gimė žvaigždė“ (A Star Is Born, 1954).
Tačiau galbūt atsakymas paprastesnis: ar tiesioginis emocijos vaizdavimas, siekiant ją sukelti, iš tiesų neatstumia? Stebint, kaip Jessie Buckley ir Paulas Mescalis „Hamnete“ pasiduoda savo sielvartui, mano paties jausmai tapo tarsi nebereikalingi. Tai privertė ilgėtis vokiečių dramaturgo Bertolto Brechto pasipriešinimo tam, ką jis vadino Holivudo „narkotikų pramone“. Mąstydamas apie savo atsparumą „Hamnetui“, prisiminiau režisieriaus Peterio Hallo pastabą, išsakytą 2000 m. paskaitose „Demaskuotas“ (Exposed by the Mask): „Jei norite pravirkdyti publiką, nerodykite verkiančio vaiko – pristatykite tokį, kuris bando neverkti.“
Ši įžvalga paaiškina filmo „Hind Radžab balsas“ jėgą. Pagrindinė herojė drąsiai susiduria su bauginančiomis aplinkybėmis. Filme taktiškai vengiama tiesiogiai vaizduoti jos padėtį. Kai Hind kalba, žvelgiame į tuščią ekraną, kur neapdorotas audioįrašas patiriamas tiesiog kaip garso bangos. Pasirinkimas atsisakyti rodyti vaizdą atsakomybę perkelia žiūrovui – verčia jį patį analizuoti savo emocinį atsaką.
Po šio trauminio šoko mes atkreipiame dėmesį į sustingusius „gelbėtojus“, kurie kruopščiai stengiasi koordinuoti aštuonių minučių kelionę greitosios pagalbos automobiliu į kovos zoną. Jų reakcijos – pyktis ir sielvartas – bei bandymas išlaikyti šaltą protą valdo ir skaldo mūsų jausmus. Prabangos verkti jie neturi – pernelyg užsiėmę bandydami išgelbėti gyvybę. Mes verkiame už juos.
Poetas Johnas Keatsas teigė, kad „nekenčiame poezijos, kuri pernelyg akivaizdžiai siekia paveikti.“ Šie du filmai neabejotinai turi ketinimų mūsų atžvilgiu; ir taip, kai išsiverkiame, jaučiamės geriau. Tačiau „Hind Radžab balsas“ kviečia susikaupti ir atidžiai žiūrėti – kartais ašarų nepakanka.
Kadras iš filmo „Hind Radžab balsas“ (rež. Kaouther Ben Hania, 2026)
APIE AUTORIŲ
Steve’as Watersas – dramaturgas, dramaturgijos profesorius Rytų Anglijos universitete, dirbantis teatro, radijo ir kino srityse, aktyviai dalyvaujantis naujos dramaturgijos scenoje ir meno politikos formavime. Jis apibūdinamas kaip „vienas iš labiausiai pripažintų Jungtinės Karalystės politinių dramaturgų“. Parašė klimatui skirtą diptichą „Atsargumo planas“ (The Contingency Plan), mono spektaklį „Pažeidžiamoje vietoje“ (In a Vulnerable Place). Taip pat bendradarbiaudamas su gamtos rezervatais Wicken Fen ir Strumpshaw Fen parengė projektą „Šiaudų giesmė: gamtos išsaugojimo dramatizavimas“ (The Song of the Reeds: Dramatising Conservation).
Pamenu, vasaros pradžioje persikrausčius į naują butą užmiestyje, pasitiko gretimo sklypo kūdroje milijonas kvarkiančių varlių. Garsas priminė zombių apokalipsę. Kaimynai sakė, kad jau įprato kasmet porą mėnesių pakentėti, kol žaliūkės baigs poruotis. Būtent šį, vėliau išsisprendusį, bet daug bemiegių naktų kainavusį išbandymą prisiminiau režisierės Gabrielės Urbonaitės debiutinio filmo „Renovacija“ (2025) seanse. Jauna pora – Ilona (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Matas (akt. Šarūnas Zenkevičius) – įsikelia į jaukų būstą ir netrukus sužino, kad prasideda septynis mėnesius truksiantys daugiabučio atnaujinimo darbai. Gręžimas, kalimas ir po langais vaikščiojantys lietuviškai nesuprantantys statybininkai pranašavo chaosą. Sovietinio daugiabučio remontą po aštuonerių metų JAV į Lietuvą grįžusi gyventi ir kurti režisierė laiko metafora, parodančia, kad kai kurių dalykų lengva ranka nepagražinsi. Nors Taline, Kyjive, Sevilijoje ir kituose Europos kino festivaliuose pastebėto ir įvertinto filmo herojai kalba skirtingomis kalbomis, jų dialoguose paliečiamos plačios temos: trisdešimtmečio krizė, romantiniai jausmai, karo grėsmė, pilietiška pareiga, vienatvė. Juostoje galima atrasti ir receptą laimingam gyvenimui, kuriam kartais tereikia plačiau atverti namų duris ir langus.Daugiau
„Filme „Traukiniai“ iš tiesų plaka mano širdis, nes vienoje iš pirmųjų scenų garso režisierius Saulius Urbanavičius pritaikė įrašą iš kraujo tyrimų, kur girdimas tylus kraujo pulsavimas arterijose. Šią sceną pavadinau garvežio gimimu. Tai taip emociškai paveiku, nes filmas yra mano vaikas, kurio gimimas truko beveik dešimtmetį“, – sako Lenkijos kino režisierius, Lodzės kino mokyklos profesorius Maciejus Drygas.
Žymaus Lenkijos dokumentinio kino kūrėjo biografijoje – dešimtys filmų, pristatytų daugybėje prestižinių kino festivalių. 1991 m. jis buvo įvertintas Europos kino apdovanojimuose, kuriuose „Išgirsk mano šauksmą“ (Usłyszcie mój krzyk, 1991) pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu.Daugiau
Viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių, kino kritikė, tyrėja, žurnalistė ir laidų vedėja Izolda Keidošiūtė cituoja Jeaną Renuarą, pritardama jam, kad nereikia eikvoti energijos kritikuojant nepatinkančius filmus. Kalbamės apie skirtingus Izoldos gyvenimo ir profesinio kelio etapus: nuo svajonės tapti aktore iki daugiau nei keturiasdešimtmetį trukusio intensyvaus darbo televizijoje, kuriant laidas apie kiną, pirmųjų tarptautinių kino festivalių, interviu su pasaulinio garso kino asmenybėmis. Čia aptariama ir lietuviško kino tapatybė, meno kritikos transformacijos, talentas nuspėti filmus favoritus bei griežtas „ne“ lyčių skirstymui kino industrijoje. Ir pagaliau – nusipelnyta prabanga žiūrėti filmus todėl, kad norisi, o ne todėl, kad reikia.Daugiau
Kino kūrėjas Jurgis Matulevičius prisimena, kad nors jo režisūrinis debiutas „Izaokas“ (2019) per pandemiją ir patyrė didelių iššūkių, sulaukus įvertinimo Europos kino apdovanojimuose, kelerius metus trukęs nerimas bei finansiniai nuostoliai atsipirko. Šiandien verčiamas kitas puslapis: kino teatruose rodomas naujausiais režisieriaus filmas „Kinų jūra“ (2026) – iki smulkmenų estetiškas trileris, paremtas tragiška kovos menų čempiono iš Kauno istorija. Koprodukcijoje su taivaniečiais – ne tik nelengva imigrantų Lietuvoje realybė, bet ir penkiolika metų atjaunėjęs aktorius Marius Repšys, tikri liudijimai iš nusikalstamo pasaulio, aršios kovos ringe, o svarbiausia – vieno netobulo žmogaus kelionė iš tamsos į šviesą. Ir paties režisieriaus misija – pasaulį ekrane reflektuoti ne kaip faktinę realybę, o kaip teatrinį patyrimą.
Ar filme remtasi tikra istorija? Visi herojai čia balansuoja ant prarajos krašto. Kodėl jūsų kino tikrovė tokia klampi ir tamsi?
Scenarijus įkvėptas įvykių Kaune, nutikusių apie 2010–2015 m., kol šalyje vis dar veikė nusikaltėlių gaujos. Muaitai boksininkas, bušido kovotojas Remigijus Morkevičius buvo nušautas samdomo žudiko prie savo namų. Jis – Osvaldo (akt. M. Repšys) istoriją įkvėpęs personažas. Ruošdamasis filmui vykdžiau detalų tyrimą. Informaciją rinkau ne vien iš žiniasklaidos: prie scenarijaus rašymo prisidėjo ir Marius Misiūnas, vaidinantis Osvaldo trenerį – tikrasis Remigijaus mokytojas. Kai susipažinome, jis labai daug atskleidė apie šį asmenį. Kokios psichologinės problemos kovotoją kankino, kokia buvo jo vaikystė. Minėtos žinios paklojo stiprų pagrindą gilesniam personažo vystymui.
Man asmeniškai siužetas labai artimas, nes daug kalbama apie toksišką vyriškumą. Pats augau tokiame klimate, tik man pasisekė, kad sugebėjau iš jo pasprukti. Bet turiu draugų, kurie liko, ir kai kurių jau net nebėra tarp gyvųjų. Manau, sumanymą tikrai supras mano bendraamžiai – pasaulis greitai kinta, mes nespėjame prisitaikyti, tada tarsi atsiveria bedugnė, įtraukianti atgal į negailestingos socialinės realybės liūną. Daliai pavyksta išsilaisvinti pasinėrus į sportą, kūrybą, kai kas tiesiog pabėga iš šalies… „Kinų jūra“ – tikrų įvykių ir tikrų žmonių įkvėptas filmas, manyje brendęs tikrai ilgai.
Kartą interviu radijuje sulaukiau klausimo, ar, atsižvelgiant į įvykius pasaulyje, festivaliuose regima tendencija kiną politizuoti. Šios trajektorijos visą laiką keliauja drauge, tarsi seserys, tik kartais nutinka, kad juodvi per kalnelį nesueina – kai turinio intencija praranda balansą. Labai įprasta, reikalinga, pavojinga ir drąsu reikšti savo pažiūras meno kūriniuose. Tačiau festivaliuose, tarp aštrias aktualijas gliaudančių filmų, būtent bendražmogiškų temų gausoje vis dažniau tikimasi rasti atokvėpį. Kai esame pavargę, komforto ieškome ten, kur pažįstama: kur kažkam irgi skauda, baisu, kur reikia daryti nepatogius pasirinkimus, kantriai išbūti kritinėse situacijose. Tokiuose seansuose galime susitapatinti, išmokti ne globalius išorinius, o vidinius mechanizmus iš esmės perinstaliuojančią pamoką. Todėl nieko stebėtino, kad ir šiemet kino festivalyje „Scanorama“ daugiausia mano dėmesio sulaukė filmai, kurie tiesiogine prasme rodo, kad gali būti ir blogiau. Klausimas, kaip oriai funkcionuoti pasaulio įvykių kontekste, susitraukia iki elementaraus „kaip išgyventi“: šiuos, kitus metus, nepametant galvos nūdienos temose, problemose ir viešosiose dilemose. Neužsimerkti prieš situacijas aplink, bet atsisukti į save. Galbūt treniruotis padeda Europos kinas?Daugiau
Sausio pabaigoje visoje Lietuvoje vykstantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet pristato programą „Indonezija – tarp vakar ir šiandien“, kurioje išryškėja lietuviams dar mažai pažįstamos šalies kino tendencijos, pasižyminčios savomis įdomybėmis. Pavyzdžiui, komunizmo ir iš suvalietiškos kultūros atėjusios trečiosios lyties temų tiek visuomenėje, tiek kine vengiama, jos laikomos kontroversiškomis, tačiau tarp Lietuvos kino ekranus pasieksiančių šešių trumpametražių indonezietiškų filmų bus galima išvysti ir jas nagrinėjančių kūrinių. Drąsius kultūrinius rakursus besirenkanti programos sudarytoja, tarptautinio Balio trumpųjų filmų festivalio „Minikino Film Week“ programos vadovė Fransiska Prihadi juokauja, kad vieninteliai namų darbai žiūrovams prieš filmų seansus – paguglinti, kur yra Indonezija.
Trumpametražio kino evoliucija
Kadangi trumpametražį kiną vis dar lydi stereotipas, kad jis nusileidžia ilgametražiui, klausiu pašnekovės, kokia situacija Indonezijoje. Pasirodo, ten žmonės vis dar vadina trumpo metro filmus nepriklausomu kinu – indie, o juos pasiekti komerciniuose kino teatruose sudėtinga. „Kai 2002 m. duris atvėrė „Minikino Film Week“ festivalis, trumpametražiai filmai pagaliau tapo kino industrijos dalimi, bet tik dabar, 2026-aisiais, beveik atsikratėme „pradedančiųjų kino“ etiketės. Vertinant situaciją šalyje apskritai, sulaukiama daugiau paramos iš valstybės, tad žmonės aktyviau žiūri ir natūraliai gausiau kuria trumpo metro filmus“, – sako Fransiska. Tada pamini, kad siaubo žanras ir komerciniai amerikietiški filmai su žinomais aktoriais, be abejo, sutraukia daugiau publikos. „Trumpametražis siaubo filmas galbūt ir papultų į geidžiamiausiųjų dešimtuką“, – juokauja ji.
Teiraujuosi, kodėl programoje tik vienas animacinis filmas „Aš esu gėlė“ (I Am A Flower, rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025). „Animacija ir dokumentika mūsų kino industrijoje mažiausiai populiarios, šių žanrų darbai sudaro vos dešimt procentų visos nacionalinės produkcijos, – paaiškina Fransiska. – Nors labai gera stebėti žaidžiančius ir nestandartiškai kuriančius menininkus.“ Tiesa, išimčių esama: festivalio programoje žiūrovai išvys intymų dokumentinį pasakojimą apie šeimą „Terapeutė pasakė, kad manyje daug liūdesio“ (My Therapist Said, I Am Full of Sadness, 2025), kurio autorė – Indonezijoje kylanti režisierė Monica Vanesa Tedja, gyvenanti ir kurianti Berlyne, neseniai dirbusi su „Netflix“ produkcija.
Kadras iš animacinio filmo „Aš esu gėlė“ (rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025)
Beveik du dešimtmečius Joachimo Triero kinas, kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant su Eskilu Vogtu, buvo laikomas tikruoju kinematografiniu šiaurietiškos melancholijos žemėlapiu. Tai hiperartikuliuotas, bet emociškai sustingęs kinas, kuriame veikia personažai, kalbantys žodynu, leidžiančiu apibūdinti egzistencinę kančią, bet neturintys priemonių ją įveikti. Nuo kinetiškų, fragmentiškų „Reprizos“ (Reprise, 2006) gatvių iki saulės apšviesto, melancholiško „Oslo, rugpjūčio 31-osios“ (Oslo, 31. August, 2011) klajonių, Trieras fiksuoja privilegijuotą, bet trapų Norvegijos menininkų subjektyvumą. Tai filmai apie potencialo tironiją ir slegiančią naštą to, kuo žmogus galėtų būti, konfrontuodamas su negailestinga laiko tėkmės realybe.Daugiau
Suskaičiavus naujametes vynuoges, švenčių maratono pabaiga negresia – vis tik bus galima pasidžiaugti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinėmis premjeromis. Įkandin keliasdešimties užsienio kūrėjų darbų, festivalis tradiciškai pristato dvi kruopščiai sudarytas lietuviškų trumpametražių filmų programas, šįkart – po penkis filmus, atskleidžiančius tiek pradedančių, tiek žinomų šalies kino kūrėjų žvilgsnius į rūpimas temas.Daugiau
Paskutinėmis gruodžio dienomis pasaulio žiniasklaida mirga nuo geriausių metų filmų sąrašų – daugelio jų dar nematėme, nes kai kurios premjeros Lietuvos kino teatrus pasiekia praėjus daugiau nei pusmečiui. Kai kurių ir nepamatysime, kadangi kūriniai nišiniai ir niekada nepritrauks gausaus žiūrovų būrio, todėl nenusipelno platintojų dėmesio. Kai kurie itin gurmaniški darbai jau pristatyti kine – už tai reikia dėkoti festivalių programų sudarytojams ir derybininkams.
Daugelis pavadinimų minėtose apžvalgose kartojasi, nes metų ryškiausiųjų visgi vienetai, bet nepateikti tokio pobūdžio recenzijos būtų tolygu parodyti, kad pramiegojai svarbiausius industrijos įvykius. Tai – tarsi dienoraštinė savirefleksija, labai daug pasakanti apie patį sąrašo sudarytoją. Filmas yra režisieriaus kūrybinių užmojų, sukauptos patirties ir žiūrovų suvokimo produktas, taigi, jis itin asmeniškas. Todėl šis tekstas – subjektyvus žvilgsnis į praėjusių metų kino įvykius. Ir nesupykite, jei kai kurių nelemta išvysti. Tam, kad nenuskęstų pasiūlos jūroje, jie privalo būti bent trumpai pristatyti. Ar jie geriausi ir jums, palieku nuspręsti individualiai.
Izolda Keidošiūtė – bene žinomiausia Lietuvos kino kritikė, žurnalistė, laidų vedėja. Daugiau nei keturiasdešimt metų televizijoje ją išmokė gerai atskirti grūdus nuo pelų. Turinti savo nuomonę daugeliu gyvenimo klausimų, pasiteiravus, kodėl nerašo neigiamų filmų recenzijų, Izolda atsako, kad jos siekiamybė – orientuotis į tai, kas nustebino, atvėrė širdį, o ne tai, kas peiktina. Pokalbyje aptariami skirtingi Keidošiūtės gyvenimo bei karjeros periodai: nuo svajonės tapti aktore iki intensyvaus darbo prodiusuojant ir vedant laidas apie kiną, dalyvavimo pirmuosiuose festivaliuose, interviu su žvaigždėmis, žvilgsnio į šiuolaikinius lietuvių filmus ir jų kritiką bei stiprų „ne“ vyrų ir moterų kategorizavimui kino industrijoje.
Piero Paolo Pasolinio „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma, 1975) švenčia 50-metį. Nors yra vienas iš labiausiai pagarsėjusių kino filmų, jis iki šiol žiūrimas atsargiai – jei iš viso žiūrimas.
„Salò“, sukurtas pagal ne mažiau skandalingą markizo de Sade’o knygą, iš pirmo žvilgsnio yra Pasolinio bandymas susidoroti su smurto kupina fašistine Italijos praeitimi. Tačiau tai kur kas daugiau nei istorijos pamoka.
Filme režisierius tikrina ribas, ką galima vaizduoti ekrane. Teroras ir kankinimai. Seksualinis smurtas ir psichologinis žiaurumas. Kūno žalojimas ir žmogžudystės.
Pasak kino kritiko Richardo Brody’io, „Salò“ yra „būtina pamatyti, bet neįmanoma žiūrėti: žiūrovui gali pasirodyti, kad pats gyvenimas negrįžtamai sutepamas vien dėl to, kad tokie dalykai gali būti rodomi ar net tiesiog įsivaizduojami.“
Kontraversiška istorija
Keturiuose Dante’ės įkvėptuose epizoduose „Salò“ regime grupę paauglių, fašistų biurokratų pagrobtų ir įkalintų kaimo viloje, kur jie patiria įvairias kankinimo formas – kiekvieną vis labiau dehumanizuojančią ir baisesnę už ankstesnes.
Dėl filmo ekstremalumo daugelis to meto kritikų į jį reagavo nepalankiai. Rašytojas Italo’as Calvino’as apibūdino šią juostą kaip neatsakingą ir neaiškią. „The New York Times“ išvadino „Salò“ „silpnu ir paviršutinišku“, jis buvo laikomas „kartėlio“ kupinos Pasolinio režisūros rezultatu.
Kūrinys ir šiandien poliarizuoja visuomenę ne mažiau nei premjeros dienomis – trumpai rodytas kino teatruose, Italijoje jis buvo uždraustas, visgi išliko tamsiu traukos objektu. Režisierius Michaelis Haneke’ė, įtraukęs „Salò“ į savo dešimties mėgstamiausių filmų sąrašą, pasakoja: „[ši juosta] išgąsdino mane taip stipriai, kad sirgau 14 dienų. Buvau visiškai išsekęs. Iki šiol nesukaupiu drąsos peržiūrėti ją dar kartą. Niekada daugiau nežvelgiau į tokią gilią bedugnę, ir retai pasitaiko, kad tiek daug išmokčiau.“
Rašytoja Olivia Laing neseniai įpynė „Salò“ į savo „Sidabrinės knygos“ (The Silver Book) siužetą – kai kurių jos skyrių veiksmas plėtojamas šios kino juostos filmavimo aikštelėje.
Kaip teigia Laing, Pasolinio vizija – bene niūriausia, kada nors užfiksuota kino juostoje, – pirminį emocinį krūvį išlaikė būtent dėl savo pranašingumo: „Jis pamatė ateitį, kurioje dabar gyvename, gerokai anksčiau už kitus. Įžvelgė, kad kapitalizmas virs fašizmu arba fašizmas įsiskverbs į kapitalizmą ir jį užvaldys. Kad tai, kas atrodė nekalta ir naudinga, sugadins ir sunaikins senąsias gyvenimo formas. Jis žinojo, jog paklusnumas ir bendrininkavimas yra mirtini.“
Pasolinis suprato šiuos procesus, nes pats juos patyrė.
Kadras iš filmo „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma, rež. Pieras Paolas Pasolinis 1975)
Totalitarizmas ir gyvenimas
Pasolinis gimė Bolonijoje 1922 metais, vos keli mėnesiai iki Mussolinio žygio į Romą, ir užaugo vyraujant režimui, kuriam būdingas paklusnumas, šovinizmas ir vulgarus galios demonstravimas.
Jo laikais totalitarizmas įsiskverbė į visas Italijos kasdienio gyvenimo sritis.
Prieš pradėdamas statyti filmus, Pasolinis jau buvo tapęs vienu iš produktyviausių ir kontroversiškiausių Italijos kultūros veikėjų, stebinančiu tempu rašydamas eilėraščius, romanus bei esė.
Atvirai homoseksualus, tvirtas marksistas, jis pelnė pagarbą užsienyje, bet Italijos konservatyvios valdžios institucijos jį vertino įtariai.
„Salò“ buvo ryški atsvara paties Pasolinio „Gyvenimo trilogijai“ (Trilogia della vita) – nutrūktgalviškų kino perdirbinių triadai: „Dekameronui“ (Il Decameron, 1971), „Kenterberio pasakojimui“ (I racconti di Canterbury, 1972) ir „Arabiškoms naktims“ (Il fiore delle mille e una notte, 1974). Trilogija šlovino erotiką ir kolektyvinį malonumą, tačiau Pasolinis nusivylė, kaip kūriniai buvo priimti.
Darbai, turėję švęsti kūno autonomiją ir ikimodernųjį vitalizmą, režisieriaus akimis buvo asimiliuoti jėgų, kurias jis niekino.
Nusivylęs dėl seksualumo suprekinimo įsivyravus vartotojiškam kapitalizmui, laisvę pavertusiam dar vienu perkamu, parduodamu ir maištingumo netekusiu produktu, Pasolinis nusprendė sukurti filmą, kurio rinka negalėtų nusavinti.
Filmą, kuris, queer medijų istorikės Susanos Potter žodžiais tariant, „nebūtų suvokiamas kaip pramoga“.
Rezultatas – „Salò“. Pastatytas Italijos „švino metais“ (anni di piombo) – laikotarpiu, kai šalis patyrė ekstremalų politinį smurtą, – šis kino pasakojimas retrospektyviai žvelgia į nacių remiamą Salò Respubliką prie Gardos ežero.
Pasolinis paaiškino, kad istorijos veiksmas rutuliojasi 1945-aisiais, „nes karo pabaiga žymi mūsų laikų pradžią, kai erotika iškraipoma ir virsta preke“. Autoriaus teigimu, „Salò“ buvo jo „pirmoji kino juosta apie šiuolaikinį pasaulį“.
Žiauri pabaiga
Pasolinis taip ir nesulaukė „Salò“ premjeros. 1975 m. lapkričio 2 d., likus vos kelioms savaitėms iki planuoto pristatymo, jis buvo žiauriai nužudytas Romos pakraštyje. Oficialioje versijoje teigta, kad režisierius žuvo naktinėse muštynėse su nepilnamečiu sekso darbuotoju, tačiau dėl to beveik iš karto kilo abejonių.
Žiaurumas, su kuriuo įvykdytas nusikaltimas, juo apkaltinto jaunuolio liudijimo prieštaringumas bei Italijos politikos ir kultūros elitui Pasolinio žerta kritika įsiūbavo dešimtmečius besiritančias įtarimų bangas, kurios niekada galutinai nenuslopo. Yra manančių, kad galėjo būti įvykdyta politinė žmogžudystė.
„Salò“ minėtame kontekste atliko nerimą keliantį vaidmenį. Kuriant šį filmą, kelios kino juostos buvo pavogtos nusikaltėlių gaujos, už jas pareikalauta išpirkos. Pasolinis atsisakė mokėti, o trūkstamą medžiagą pakeitė kitomis scenomis. Spėliojama, jog bandymas atgauti pavogtą medžiagą galėjo lemti tragišką režisieriaus likimą.
Ar tai tiesa, lieka neaišku. Tačiau neabejotina viena – praėjus pusei amžiaus, „Salò“ nė kiek neprarado savo šokiruojančios galios.
Pasolinis ne tik fiksavo praeitį. Jis įspėjo mus apie košmariškas vėlyvojo kapitalizmo realijas, kai smurtas keroja visur, galingieji veikia nebaudžiami, o žmogaus kūnas tampa eiliniu ištekliumi.
Ignoruoti tokį įspėjimą reikštų kelti pavojų patiems sau.
APIE AUTORIŲ:
Alexanderas Howardas yra vyresnysis anglų kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytojas Sidnėjaus universitete. Jo tyrimai orientuoti į moderniąją ir šiuolaikinę literatūrą bei kiną, taip pat atspindi ilgalaikį susidomėjimą menu, muzika bei populiariąja kultūra.
Norite tapti sinefilu? Anksčiau tai buvo gana paprasta. XX a. pradžioje, kai formavosi pirmoji kino žiūrovų karta, viso pasaulio miestų centruose ėmė steigtis kino klubai. Nuo Niujorko iki Paryžiaus ir Mumbajaus žmonės rinkdavosi, kad žiūrėtų filmus, diskutuotų ir svarstytų apie pasaulio prigimtį, regėdami jį per ekrano prizmę.
Tačiau, laikui bėgant ir technologijoms tobulėjant, peržiūrų namuose, o vėliau – transliacijų internete atsiradimas suformavo daug fragmentiškesnį bei klaidesnį peizažą, ypač jaunam kino entuziastui, siekiančiam patekti į sinefilų elito gretas.
Šiuolaikiniams kino gerbėjams, trokštantiems daugiau sužinoti apie filmus, gali būti sunku suprasti, nuo ko pradėti. Tai nebėra paprasčiausias priklausymo tam tikram realiam klubui klausimas. Norėdamas pagelbėti, pateikiu šiuos naudingus patarimus, kaip tapti šiuolaikiniu sinefilu transliacijų algoritmų eroje.
1. Į „geriausiųjų“ sąrašus žiūrėkite atsargiai
Technologijose besigaudančiam kino gerbėjui, kurio tikslas – giliau pažinti kino istoriją, naudinga pirmiausia pasidomėti gausybe internete prieinamų „geriausiųjų“ sąrašų.
Tokie sąrašai gali būti naudingi, nes atkreipia dėmesį į gausybę filmų, apie kuriuos gal nė nebuvote girdėję, tačiau iš esmės jie yra subjektyvūs ir daug daugiau pasako apie juos sudariusius žmones nei apie tariamai objektyvią išskirtų filmų kokybę.
Istoriškai sinefilai priklausė tam tikrai visuomenės daliai. Jų sambūriuose telkėsi nedaug darbininkų, marginalizuotoms grupėms priklausančių asmenų ar tų, kas neturi laisvų pinigų bei galimybės laiką leisti didmiesčiuose. Nenuostabu, kad filmai ir režisieriai, atsirandantys „geriausiųjų“ sąrašuose, dažniausiai yra kilę iš privilegijuotųjų ir skirti būtent jų auditorijai.
2. Ignoruokite algoritmus
Kitas viliojantis ir lengvas būdas atrasti daugiau filmų – leisti technologijoms atlikti darbą už mus, ypač dirbtinio intelekto amžiuje. „Netflix“ platforma visą savo verslo modelį sukūrė remdamasi tokiu požiūriu ir siūlo rekomendacijas, ką turėtume žiūrėti, kad kiekvienas jaustumės individualiai aptarnaujamas, net jei turinys, kurį regime, labai panašus į vartojamą kitų.
Per daugelį metų sinefilai filmams išvysti surado aibę būdų, leidžiančių neapsiriboti tuo, kas prieinama vietiniuose kino teatruose ar vaizdo įrašų nuomos punktuose. Jūs irgi privalote atrasti didesnę įvairovę nei pasirinkto transliuotojo rekomendacijos. Alternatyvios svetainės, pavyzdžiui, „Mubi“, siūlo platesnį klasikinio ir pasaulio kino pasirinkimą.
Minėtu tikslu gali pasitarnauti platformos, leidžiančios susipažinti su turtingesnio kultūrinio paveldo filmais. Visgi nepamirškite pagrindinės taisyklės: jos taip pat neturėtų už jus spręsti, kokiu kinu mėgausitės.
3. Nevenkite prieštaros
Egzistuoja labai įvairus filmų „degustacinis meniu“, ir tik jūsų valia pasirinkti, kurie iš jų ypatingi. Mėgaukitės lūkesčių nepaisymu. Derinkite prancūzų „Naujosios bangos“ meninį kiną su miuziklų apie vidurinės mokyklos gyvenimą žiūrėjimo maratonu. Ekrane atraskite Vino Dieselio ar Kevino Harto personažų charizmą, sykiu žavėdamiesi Marlono Brando ar Violos Davis aktorystės meistriškumu. Džiaukitės Michaelo Bay’aus ar Uwe’ės Bollo režisūra taip pat, kaip Christopherio Nolano, Gretos Gerwig ar Martino Scorsese’ės.
Neapsiribokite vienu kino žanru ar stiliumi. Kuo spalvingiau – tuo smagiau.
4. Pamilti, o ne teisti
Kino mėgėjai turėtų prisiminti Antono Ego, baisiojo restoranų kritiko ir antagonisto iš „Pixar“ filmo „La Troškinys“ (Ratatouille, rež. Bradas Birdas, 2007), žodžius: „[Kritikai] klesti dėl negatyvios kritikos, kurią malonu tiek rašyti, tiek skaityti… Tačiau yra momentų, kai kritikas tikrai rizikuoja: tai įvyksta atradus ir stengiantis apginti ką nors nauja.“
Būti sinefilu reiškia mylėti naujoves, o ne menkinti jūsų akimis silpnus kūrinius. Venkite lankytis dažnai cituojamų, dėl savo fiasko pagarsėjusių filmų, kaip, pavyzdžiui, „Kambarys“ (The Room, rež. Tommy’is Wiseau, 2003), peržiūrose arba su cinišku malonumu grįžti prie tų, kurie „tokie blogi, kad tampa geri“. Šitai tik įtvirtina sustabarėjusią sampratą, kas yra gera ir bloga, ironiškai išriečiant antakį ir apsimetant, neva daroma kažkas itin maištingo.
Mylėkite tai, ką norite mylėti, – nuoširdžiai bei aistringai – ir ieškokite būdų paaiškinti, kodėl taip jaučiatės.
5. Atgal prie fizinės patirties
Viskam persikėlus į internetą, manėme, kad, na, viskas ten ir liks. Tačiau tokios pasaulėžiūros utopija seniai subliuško. Kai „Netflix“ 1998 m. pradėjo veiklą kaip DVD siuntimo paštu paslaugą teikianti įmonė, ji didžiavosi kataloge turėdama daugiau nei 70 000 filmų.
2020 m. apskaičiuota, kad platforma siūlo apie 3 800 filmų. Pasirodo, pigiau yra nurodyti, kas mums turėtų patikti, nei leisti tai atrasti patiems.
Kad atrastumėte filmus, kuriuos iš tiesų norite pamatyti, gali tekti sugrįžti į fizinį pasaulį. Prisiminkite senesnes technologijas. Nuvalykite dulkes nuo tėvų DVD ar „Blu-ray“ grotuvo (jei jie dar tokį turi). Apsilankykite artimiausioje bibliotekoje. Lankykitės vietiniuose kino festivaliuose ar nemokamuose seansuose, ypač jei ten pristatomi filmai, apie kuriuos niekada nebuvote girdėję.
Dar geriau – eikite į kiną. Išjunkite mobilųjį telefoną. Pabendraukite su šalia sėdinčiu žmogumi (tik prieš filmą ir po jo, prašau). Sinefilija visada buvo būdas suartėti. Paverskime ją tokia dar kartą.
APIE AUTORIŲ
Dr. Alexanderas Sergeantas dėsto Vestminsterio universitete. Jis yra pripažintas kino istorikas ir teoretikas, kurio mokslinių tyrimų sritys apima Holivudo kino istoriją, fantastikos žanro medijas, populiariąją animaciją, psichoanalizę ir kino teoriją.
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją
Gerda Paliušytė Lietuvos meno scenoje išsiskiria savo videokūryba, priskiriama meninės dokumentikos žanrui. XII Baltijos trienalėje pristatytas jos filmas „The Road Movie“ (2015) pasakoja apie dviejų Niujorko muzikos grupės „Onyx“ narių kelionę po Vilnių, kuriame jų hitas „Slam“ 1993-iaisiais atspindi nepriklausomybės pradžios nuotaikas. 2017 m. pasirodė „Troškimas, kad pavyktų“ apie naktinę kelionę Amsterdame, įgarsintą sekso telefonu operatorių balsais. Vėlesniame darbe „Nevermore“ (2020) režisierė nagrinėja rašytojo Edgaro Allano Poe namų Baltimorėje istoriją, kur sutelpa mitai apie dvasias ir socialinė kasdienybė, atskleidžiant, kaip praeitis įsilieja į dabarties urbanistinę panoramą. Naujausias Paliušytės darbas – filmas „Laivas“ (2025) – švelniai ir dėmesingai prisiliečia prie archyvinės medžiagos iš šokėjo, choreografo, breiko pradininko Lietuvoje Algirdo Stravinsko karjeros.Daugiau
Mūsų svetainė naudoja slapukus. (angl. Cookies). Sužinoti daugiau galite paspaudę ant šios nuorodos.NustatymaiSUTINKUNESUTINKU
PRIVATUMO POLITIKA
PRIVATUMO APŽVALGA
Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų naršymo patirtį. Slapukai, kurie yra būtini, saugomi jūsų naršyklėje, nes jų reikia pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti. Mes taip pat naudojame trečiųjų šalių slapukus, kurie padeda mums analizuoti ir suprasti, kaip jūs naudojatės šia svetaine. Tokie slapukai bus saugomi naršyklėje tik gavus jūsų sutikimą. Jūs taip pat turite galimybę atsisakyti šių slapukų. Tiesa, kai kurių iš šių slapukų atsisakymas gali turėti įtakos jūsų naršymui šioje svetainėje.
Prašome susipažinti su mūsų įmonės privatumo politika.
Norint, kad svetainė tinkamai veiktų, kai kurie slapukai yra būtini. Į šią kategoriją įeina tik tie, kurie užtikrina pagrindines svetainės funkcijas ir jos saugumą. Šie slapukai nesaugo jokios asmeninės informacijos.
Visi slapukai, kurie nebūtinai reikalingi interneto svetainės darbui ir kurie yra naudojami specialiai rinkti vartotojo asmeninius duomenis naudojantis lankomumo analize, reklaminiais skydeliais ir kitu įterptuoju turiniu, yra vadinami nebūtinaisiais slapukais. Jūs galite suteikti mums leidimą juos naudoti arba nesutikti.
Functional cookies help to perform certain functionalities like sharing the content of the website on social media platforms, collect feedbacks, and other third-party features.
Performance cookies are used to understand and analyze the key performance indexes of the website which helps in delivering a better user experience for the visitors.
Analytical cookies are used to understand how visitors interact with the website. These cookies help provide information on metrics the number of visitors, bounce rate, traffic source, etc.
Advertisement cookies are used to provide visitors with relevant ads and marketing campaigns. These cookies track visitors across websites and collect information to provide customized ads.
