„Filme „Traukiniai“ iš tiesų plaka mano širdis, nes vienoje iš pirmųjų scenų garso režisierius Saulius Urbanavičius pritaikė įrašą iš kraujo tyrimų, kur girdimas tylus kraujo pulsavimas arterijose. Šią sceną pavadinau garvežio gimimu. Tai taip emociškai paveiku, nes filmas yra mano vaikas, kurio gimimas truko beveik dešimtmetį“, – sako Lenkijos kino režisierius, Lodzės kino mokyklos profesorius Maciejus Drygas.
Žymaus Lenkijos dokumentinio kino kūrėjo biografijoje – dešimtys filmų, pristatytų daugybėje prestižinių kino festivalių. 1991 m. jis buvo įvertintas Europos kino apdovanojimuose, kuriuose „Išgirsk mano šauksmą“ (Usłyszcie mój krzyk, 1991) pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu.Daugiau
Viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių, kino kritikė, tyrėja, žurnalistė ir laidų vedėja Izolda Keidošiūtė cituoja Jeaną Renuarą, pritardama jam, kad nereikia eikvoti energijos kritikuojant nepatinkančius filmus. Kalbamės apie skirtingus Izoldos gyvenimo ir profesinio kelio etapus: nuo svajonės tapti aktore iki daugiau nei keturiasdešimtmetį trukusio intensyvaus darbo televizijoje, kuriant laidas apie kiną, pirmųjų tarptautinių kino festivalių, interviu su pasaulinio garso kino asmenybėmis. Čia aptariama ir lietuviško kino tapatybė, meno kritikos transformacijos, talentas nuspėti filmus favoritus bei griežtas „ne“ lyčių skirstymui kino industrijoje. Ir pagaliau – nusipelnyta prabanga žiūrėti filmus todėl, kad norisi, o ne todėl, kad reikia.Daugiau
Kino kūrėjas Jurgis Matulevičius prisimena, kad nors jo režisūrinis debiutas „Izaokas“ (2019) per pandemiją ir patyrė didelių iššūkių, sulaukus įvertinimo Europos kino apdovanojimuose, kelerius metus trukęs nerimas bei finansiniai nuostoliai atsipirko. Šiandien verčiamas kitas puslapis: kino teatruose rodomas naujausiais režisieriaus filmas „Kinų jūra“ (2026) – iki smulkmenų estetiškas trileris, paremtas tragiška kovos menų čempiono iš Kauno istorija. Koprodukcijoje su taivaniečiais – ne tik nelengva imigrantų Lietuvoje realybė, bet ir penkiolika metų atjaunėjęs aktorius Marius Repšys, tikri liudijimai iš nusikalstamo pasaulio, aršios kovos ringe, o svarbiausia – vieno netobulo žmogaus kelionė iš tamsos į šviesą. Ir paties režisieriaus misija – pasaulį ekrane reflektuoti ne kaip faktinę realybę, o kaip teatrinį patyrimą.
Ar filme remtasi tikra istorija? Visi herojai čia balansuoja ant prarajos krašto. Kodėl jūsų kino tikrovė tokia klampi ir tamsi?
Scenarijus įkvėptas įvykių Kaune, nutikusių apie 2010–2015 m., kol šalyje vis dar veikė nusikaltėlių gaujos. Muaitai boksininkas, bušido kovotojas Remigijus Morkevičius buvo nušautas samdomo žudiko prie savo namų. Jis – Osvaldo (akt. M. Repšys) istoriją įkvėpęs personažas. Ruošdamasis filmui vykdžiau detalų tyrimą. Informaciją rinkau ne vien iš žiniasklaidos: prie scenarijaus rašymo prisidėjo ir Marius Misiūnas, vaidinantis Osvaldo trenerį – tikrasis Remigijaus mokytojas. Kai susipažinome, jis labai daug atskleidė apie šį asmenį. Kokios psichologinės problemos kovotoją kankino, kokia buvo jo vaikystė. Minėtos žinios paklojo stiprų pagrindą gilesniam personažo vystymui.
Man asmeniškai siužetas labai artimas, nes daug kalbama apie toksišką vyriškumą. Pats augau tokiame klimate, tik man pasisekė, kad sugebėjau iš jo pasprukti. Bet turiu draugų, kurie liko, ir kai kurių jau net nebėra tarp gyvųjų. Manau, sumanymą tikrai supras mano bendraamžiai – pasaulis greitai kinta, mes nespėjame prisitaikyti, tada tarsi atsiveria bedugnė, įtraukianti atgal į negailestingos socialinės realybės liūną. Daliai pavyksta išsilaisvinti pasinėrus į sportą, kūrybą, kai kas tiesiog pabėga iš šalies… „Kinų jūra“ – tikrų įvykių ir tikrų žmonių įkvėptas filmas, manyje brendęs tikrai ilgai.
Kartą interviu radijuje sulaukiau klausimo, ar, atsižvelgiant į įvykius pasaulyje, festivaliuose regima tendencija kiną politizuoti. Šios trajektorijos visą laiką keliauja drauge, tarsi seserys, tik kartais nutinka, kad juodvi per kalnelį nesueina – kai turinio intencija praranda balansą. Labai įprasta, reikalinga, pavojinga ir drąsu reikšti savo pažiūras meno kūriniuose. Tačiau festivaliuose, tarp aštrias aktualijas gliaudančių filmų, būtent bendražmogiškų temų gausoje vis dažniau tikimasi rasti atokvėpį. Kai esame pavargę, komforto ieškome ten, kur pažįstama: kur kažkam irgi skauda, baisu, kur reikia daryti nepatogius pasirinkimus, kantriai išbūti kritinėse situacijose. Tokiuose seansuose galime susitapatinti, išmokti ne globalius išorinius, o vidinius mechanizmus iš esmės perinstaliuojančią pamoką. Todėl nieko stebėtino, kad ir šiemet kino festivalyje „Scanorama“ daugiausia mano dėmesio sulaukė filmai, kurie tiesiogine prasme rodo, kad gali būti ir blogiau. Klausimas, kaip oriai funkcionuoti pasaulio įvykių kontekste, susitraukia iki elementaraus „kaip išgyventi“: šiuos, kitus metus, nepametant galvos nūdienos temose, problemose ir viešosiose dilemose. Neužsimerkti prieš situacijas aplink, bet atsisukti į save. Galbūt treniruotis padeda Europos kinas?Daugiau
Sausio pabaigoje visoje Lietuvoje vykstantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet pristato programą „Indonezija – tarp vakar ir šiandien“, kurioje išryškėja lietuviams dar mažai pažįstamos šalies kino tendencijos, pasižyminčios savomis įdomybėmis. Pavyzdžiui, komunizmo ir iš balietiško folkloro atėjusios trečiosios lyties temų tiek visuomenėje, tiek kine vengiama, jos laikomos kontroversiškomis, tačiau tarp Lietuvos kino ekranus pasieksiančių šešių trumpametražių indonezietiškų filmų bus galima išvysti ir jas nagrinėjančių kūrinių. Drąsius kultūrinius rakursus besirenkanti programos sudarytoja, tarptautinio Balio trumpųjų filmų festivalio „Minikino Film Week“ programos vadovė Fransiska Prihadi juokauja, kad vieninteliai namų darbai žiūrovams prieš filmų seansus – paguglinti, kur yra Indonezija.
Trumpametražio kino evoliucija
Kadangi trumpametražį kiną vis dar lydi stereotipas, kad jis nusileidžia ilgametražiui, klausiu pašnekovės, kokia situacija Indonezijoje. Pasirodo, ten žmonės vis dar vadina trumpo metro filmus nepriklausomu kinu – indie, o juos pasiekti komerciniuose kino teatruose sudėtinga. „Kai 2002 m. duris atvėrė „Minikino Film Week“ festivalis, trumpametražiai filmai pagaliau tapo kino industrijos dalimi, bet tik dabar, 2026-aisiais, beveik atsikratėme „pradedančiųjų kino“ etiketės. Vertinant situaciją šalyje apskritai, sulaukiama daugiau paramos iš valstybės, tad žmonės aktyviau žiūri ir natūraliai gausiau kuria trumpo metro filmus“, – sako Fransiska. Tada pamini, kad siaubo žanras ir komerciniai amerikietiški filmai su žinomais aktoriais, be abejo, sutraukia daugiau publikos. „Trumpametražis siaubo filmas galbūt ir papultų į geidžiamiausiųjų dešimtuką“, – juokauja ji.
Teiraujuosi, kodėl programoje tik vienas animacinis filmas „Aš esu gėlė“ (I Am A Flower, rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025). „Animacija ir dokumentika mūsų kino industrijoje mažiausiai populiarios, šių žanrų darbai sudaro vos dešimt procentų visos nacionalinės produkcijos, – paaiškina Fransiska. – Nors labai gera stebėti žaidžiančius ir nestandartiškai kuriančius menininkus.“ Tiesa, išimčių esama: festivalio programoje žiūrovai išvys intymų dokumentinį pasakojimą apie šeimą „Terapeutė pasakė, kad manyje daug liūdesio“ (My Therapist Said, I Am Full of Sadness, 2025), kurio autorė – Indonezijoje kylanti režisierė Monica Vanesa Tedja, gyvenanti ir kurianti Berlyne, neseniai dirbusi su „Netflix“ produkcija.
Kadras iš animacinio filmo „Aš esu gėlė“ (rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025)
Beveik du dešimtmečius Joachimo Triero kinas, kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant su Eskilu Vogtu, buvo laikomas tikruoju kinematografiniu šiaurietiškos melancholijos žemėlapiu. Tai hiperartikuliuotas, bet emociškai sustingęs kinas, kuriame veikia personažai, kalbantys žodynu, leidžiančiu apibūdinti egzistencinę kančią, bet neturintys priemonių ją įveikti. Nuo kinetiškų, fragmentiškų „Reprizos“ (Reprise, 2006) gatvių iki saulės apšviesto, melancholiško „Oslo, rugpjūčio 31-osios“ (Oslo, 31. August, 2011) klajonių, Trieras fiksuoja privilegijuotą, bet trapų Norvegijos menininkų subjektyvumą. Tai filmai apie potencialo tironiją ir slegiančią naštą to, kuo žmogus galėtų būti, konfrontuodamas su negailestinga laiko tėkmės realybe.Daugiau
Suskaičiavus naujametes vynuoges, švenčių maratono pabaiga negresia – vis tik bus galima pasidžiaugti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinėmis premjeromis. Įkandin keliasdešimties užsienio kūrėjų darbų, festivalis tradiciškai pristato dvi kruopščiai sudarytas lietuviškų trumpametražių filmų programas, šįkart – po penkis filmus, atskleidžiančius tiek pradedančių, tiek žinomų šalies kino kūrėjų žvilgsnius į rūpimas temas.Daugiau
Paskutinėmis gruodžio dienomis pasaulio žiniasklaida mirga nuo geriausių metų filmų sąrašų – daugelio jų dar nematėme, nes kai kurios premjeros Lietuvos kino teatrus pasiekia praėjus daugiau nei pusmečiui. Kai kurių ir nepamatysime, kadangi kūriniai nišiniai ir niekada nepritrauks gausaus žiūrovų būrio, todėl nenusipelno platintojų dėmesio. Kai kurie itin gurmaniški darbai jau pristatyti kine – už tai reikia dėkoti festivalių programų sudarytojams ir derybininkams.
Daugelis pavadinimų minėtose apžvalgose kartojasi, nes metų ryškiausiųjų visgi vienetai, bet nepateikti tokio pobūdžio recenzijos būtų tolygu parodyti, kad pramiegojai svarbiausius industrijos įvykius. Tai – tarsi dienoraštinė savirefleksija, labai daug pasakanti apie patį sąrašo sudarytoją. Filmas yra režisieriaus kūrybinių užmojų, sukauptos patirties ir žiūrovų suvokimo produktas, taigi, jis itin asmeniškas. Todėl šis tekstas – subjektyvus žvilgsnis į praėjusių metų kino įvykius. Ir nesupykite, jei kai kurių nelemta išvysti. Tam, kad nenuskęstų pasiūlos jūroje, jie privalo būti bent trumpai pristatyti. Ar jie geriausi ir jums, palieku nuspręsti individualiai.
Izolda Keidošiūtė – bene žinomiausia Lietuvos kino kritikė, žurnalistė, laidų vedėja. Daugiau nei keturiasdešimt metų televizijoje ją išmokė gerai atskirti grūdus nuo pelų. Turinti savo nuomonę daugeliu gyvenimo klausimų, pasiteiravus, kodėl nerašo neigiamų filmų recenzijų, Izolda atsako, kad jos siekiamybė – orientuotis į tai, kas nustebino, atvėrė širdį, o ne tai, kas peiktina. Pokalbyje aptariami skirtingi Keidošiūtės gyvenimo bei karjeros periodai: nuo svajonės tapti aktore iki intensyvaus darbo prodiusuojant ir vedant laidas apie kiną, dalyvavimo pirmuosiuose festivaliuose, interviu su žvaigždėmis, žvilgsnio į šiuolaikinius lietuvių filmus ir jų kritiką bei stiprų „ne“ vyrų ir moterų kategorizavimui kino industrijoje.
Piero Paolo Pasolinio „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma, 1975) švenčia 50-metį. Nors yra vienas iš labiausiai pagarsėjusių kino filmų, jis iki šiol žiūrimas atsargiai – jei iš viso žiūrimas.
„Salò“, sukurtas pagal ne mažiau skandalingą markizo de Sade’o knygą, iš pirmo žvilgsnio yra Pasolinio bandymas susidoroti su smurto kupina fašistine Italijos praeitimi. Tačiau tai kur kas daugiau nei istorijos pamoka.
Filme režisierius tikrina ribas, ką galima vaizduoti ekrane. Teroras ir kankinimai. Seksualinis smurtas ir psichologinis žiaurumas. Kūno žalojimas ir žmogžudystės.
Pasak kino kritiko Richardo Brody’io, „Salò“ yra „būtina pamatyti, bet neįmanoma žiūrėti: žiūrovui gali pasirodyti, kad pats gyvenimas negrįžtamai sutepamas vien dėl to, kad tokie dalykai gali būti rodomi ar net tiesiog įsivaizduojami.“
Kontraversiška istorija
Keturiuose Dante’ės įkvėptuose epizoduose „Salò“ regime grupę paauglių, fašistų biurokratų pagrobtų ir įkalintų kaimo viloje, kur jie patiria įvairias kankinimo formas – kiekvieną vis labiau dehumanizuojančią ir baisesnę už ankstesnes.
Dėl filmo ekstremalumo daugelis to meto kritikų į jį reagavo nepalankiai. Rašytojas Italo’as Calvino’as apibūdino šią juostą kaip neatsakingą ir neaiškią. „The New York Times“ išvadino „Salò“ „silpnu ir paviršutinišku“, jis buvo laikomas „kartėlio“ kupinos Pasolinio režisūros rezultatu.
Kūrinys ir šiandien poliarizuoja visuomenę ne mažiau nei premjeros dienomis – trumpai rodytas kino teatruose, Italijoje jis buvo uždraustas, visgi išliko tamsiu traukos objektu. Režisierius Michaelis Haneke’ė, įtraukęs „Salò“ į savo dešimties mėgstamiausių filmų sąrašą, pasakoja: „[ši juosta] išgąsdino mane taip stipriai, kad sirgau 14 dienų. Buvau visiškai išsekęs. Iki šiol nesukaupiu drąsos peržiūrėti ją dar kartą. Niekada daugiau nežvelgiau į tokią gilią bedugnę, ir retai pasitaiko, kad tiek daug išmokčiau.“
Rašytoja Olivia Laing neseniai įpynė „Salò“ į savo „Sidabrinės knygos“ (The Silver Book) siužetą – kai kurių jos skyrių veiksmas plėtojamas šios kino juostos filmavimo aikštelėje.
Kaip teigia Laing, Pasolinio vizija – bene niūriausia, kada nors užfiksuota kino juostoje, – pirminį emocinį krūvį išlaikė būtent dėl savo pranašingumo: „Jis pamatė ateitį, kurioje dabar gyvename, gerokai anksčiau už kitus. Įžvelgė, kad kapitalizmas virs fašizmu arba fašizmas įsiskverbs į kapitalizmą ir jį užvaldys. Kad tai, kas atrodė nekalta ir naudinga, sugadins ir sunaikins senąsias gyvenimo formas. Jis žinojo, jog paklusnumas ir bendrininkavimas yra mirtini.“
Pasolinis suprato šiuos procesus, nes pats juos patyrė.
Kadras iš filmo „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma, rež. Pieras Paolas Pasolinis 1975)
Totalitarizmas ir gyvenimas
Pasolinis gimė Bolonijoje 1922 metais, vos keli mėnesiai iki Mussolinio žygio į Romą, ir užaugo vyraujant režimui, kuriam būdingas paklusnumas, šovinizmas ir vulgarus galios demonstravimas.
Jo laikais totalitarizmas įsiskverbė į visas Italijos kasdienio gyvenimo sritis.
Prieš pradėdamas statyti filmus, Pasolinis jau buvo tapęs vienu iš produktyviausių ir kontroversiškiausių Italijos kultūros veikėjų, stebinančiu tempu rašydamas eilėraščius, romanus bei esė.
Atvirai homoseksualus, tvirtas marksistas, jis pelnė pagarbą užsienyje, bet Italijos konservatyvios valdžios institucijos jį vertino įtariai.
„Salò“ buvo ryški atsvara paties Pasolinio „Gyvenimo trilogijai“ (Trilogia della vita) – nutrūktgalviškų kino perdirbinių triadai: „Dekameronui“ (Il Decameron, 1971), „Kenterberio pasakojimui“ (I racconti di Canterbury, 1972) ir „Arabiškoms naktims“ (Il fiore delle mille e una notte, 1974). Trilogija šlovino erotiką ir kolektyvinį malonumą, tačiau Pasolinis nusivylė, kaip kūriniai buvo priimti.
Darbai, turėję švęsti kūno autonomiją ir ikimodernųjį vitalizmą, režisieriaus akimis buvo asimiliuoti jėgų, kurias jis niekino.
Nusivylęs dėl seksualumo suprekinimo įsivyravus vartotojiškam kapitalizmui, laisvę pavertusiam dar vienu perkamu, parduodamu ir maištingumo netekusiu produktu, Pasolinis nusprendė sukurti filmą, kurio rinka negalėtų nusavinti.
Filmą, kuris, queer medijų istorikės Susanos Potter žodžiais tariant, „nebūtų suvokiamas kaip pramoga“.
Rezultatas – „Salò“. Pastatytas Italijos „švino metais“ (anni di piombo) – laikotarpiu, kai šalis patyrė ekstremalų politinį smurtą, – šis kino pasakojimas retrospektyviai žvelgia į nacių remiamą Salò Respubliką prie Gardos ežero.
Pasolinis paaiškino, kad istorijos veiksmas rutuliojasi 1945-aisiais, „nes karo pabaiga žymi mūsų laikų pradžią, kai erotika iškraipoma ir virsta preke“. Autoriaus teigimu, „Salò“ buvo jo „pirmoji kino juosta apie šiuolaikinį pasaulį“.
Žiauri pabaiga
Pasolinis taip ir nesulaukė „Salò“ premjeros. 1975 m. lapkričio 2 d., likus vos kelioms savaitėms iki planuoto pristatymo, jis buvo žiauriai nužudytas Romos pakraštyje. Oficialioje versijoje teigta, kad režisierius žuvo naktinėse muštynėse su nepilnamečiu sekso darbuotoju, tačiau dėl to beveik iš karto kilo abejonių.
Žiaurumas, su kuriuo įvykdytas nusikaltimas, juo apkaltinto jaunuolio liudijimo prieštaringumas bei Italijos politikos ir kultūros elitui Pasolinio žerta kritika įsiūbavo dešimtmečius besiritančias įtarimų bangas, kurios niekada galutinai nenuslopo. Yra manančių, kad galėjo būti įvykdyta politinė žmogžudystė.
„Salò“ minėtame kontekste atliko nerimą keliantį vaidmenį. Kuriant šį filmą, kelios kino juostos buvo pavogtos nusikaltėlių gaujos, už jas pareikalauta išpirkos. Pasolinis atsisakė mokėti, o trūkstamą medžiagą pakeitė kitomis scenomis. Spėliojama, jog bandymas atgauti pavogtą medžiagą galėjo lemti tragišką režisieriaus likimą.
Ar tai tiesa, lieka neaišku. Tačiau neabejotina viena – praėjus pusei amžiaus, „Salò“ nė kiek neprarado savo šokiruojančios galios.
Pasolinis ne tik fiksavo praeitį. Jis įspėjo mus apie košmariškas vėlyvojo kapitalizmo realijas, kai smurtas keroja visur, galingieji veikia nebaudžiami, o žmogaus kūnas tampa eiliniu ištekliumi.
Ignoruoti tokį įspėjimą reikštų kelti pavojų patiems sau.
APIE AUTORIŲ:
Alexanderas Howardas yra vyresnysis anglų kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytojas Sidnėjaus universitete. Jo tyrimai orientuoti į moderniąją ir šiuolaikinę literatūrą bei kiną, taip pat atspindi ilgalaikį susidomėjimą menu, muzika bei populiariąja kultūra.
Norite tapti sinefilu? Anksčiau tai buvo gana paprasta. XX a. pradžioje, kai formavosi pirmoji kino žiūrovų karta, viso pasaulio miestų centruose ėmė steigtis kino klubai. Nuo Niujorko iki Paryžiaus ir Mumbajaus žmonės rinkdavosi, kad žiūrėtų filmus, diskutuotų ir svarstytų apie pasaulio prigimtį, regėdami jį per ekrano prizmę.
Tačiau, laikui bėgant ir technologijoms tobulėjant, peržiūrų namuose, o vėliau – transliacijų internete atsiradimas suformavo daug fragmentiškesnį bei klaidesnį peizažą, ypač jaunam kino entuziastui, siekiančiam patekti į sinefilų elito gretas.
Šiuolaikiniams kino gerbėjams, trokštantiems daugiau sužinoti apie filmus, gali būti sunku suprasti, nuo ko pradėti. Tai nebėra paprasčiausias priklausymo tam tikram realiam klubui klausimas. Norėdamas pagelbėti, pateikiu šiuos naudingus patarimus, kaip tapti šiuolaikiniu sinefilu transliacijų algoritmų eroje.
1. Į „geriausiųjų“ sąrašus žiūrėkite atsargiai
Technologijose besigaudančiam kino gerbėjui, kurio tikslas – giliau pažinti kino istoriją, naudinga pirmiausia pasidomėti gausybe internete prieinamų „geriausiųjų“ sąrašų.
Tokie sąrašai gali būti naudingi, nes atkreipia dėmesį į gausybę filmų, apie kuriuos gal nė nebuvote girdėję, tačiau iš esmės jie yra subjektyvūs ir daug daugiau pasako apie juos sudariusius žmones nei apie tariamai objektyvią išskirtų filmų kokybę.
Istoriškai sinefilai priklausė tam tikrai visuomenės daliai. Jų sambūriuose telkėsi nedaug darbininkų, marginalizuotoms grupėms priklausančių asmenų ar tų, kas neturi laisvų pinigų bei galimybės laiką leisti didmiesčiuose. Nenuostabu, kad filmai ir režisieriai, atsirandantys „geriausiųjų“ sąrašuose, dažniausiai yra kilę iš privilegijuotųjų ir skirti būtent jų auditorijai.
2. Ignoruokite algoritmus
Kitas viliojantis ir lengvas būdas atrasti daugiau filmų – leisti technologijoms atlikti darbą už mus, ypač dirbtinio intelekto amžiuje. „Netflix“ platforma visą savo verslo modelį sukūrė remdamasi tokiu požiūriu ir siūlo rekomendacijas, ką turėtume žiūrėti, kad kiekvienas jaustumės individualiai aptarnaujamas, net jei turinys, kurį regime, labai panašus į vartojamą kitų.
Per daugelį metų sinefilai filmams išvysti surado aibę būdų, leidžiančių neapsiriboti tuo, kas prieinama vietiniuose kino teatruose ar vaizdo įrašų nuomos punktuose. Jūs irgi privalote atrasti didesnę įvairovę nei pasirinkto transliuotojo rekomendacijos. Alternatyvios svetainės, pavyzdžiui, „Mubi“, siūlo platesnį klasikinio ir pasaulio kino pasirinkimą.
Minėtu tikslu gali pasitarnauti platformos, leidžiančios susipažinti su turtingesnio kultūrinio paveldo filmais. Visgi nepamirškite pagrindinės taisyklės: jos taip pat neturėtų už jus spręsti, kokiu kinu mėgausitės.
3. Nevenkite prieštaros
Egzistuoja labai įvairus filmų „degustacinis meniu“, ir tik jūsų valia pasirinkti, kurie iš jų ypatingi. Mėgaukitės lūkesčių nepaisymu. Derinkite prancūzų „Naujosios bangos“ meninį kiną su miuziklų apie vidurinės mokyklos gyvenimą žiūrėjimo maratonu. Ekrane atraskite Vino Dieselio ar Kevino Harto personažų charizmą, sykiu žavėdamiesi Marlono Brando ar Violos Davis aktorystės meistriškumu. Džiaukitės Michaelo Bay’aus ar Uwe’ės Bollo režisūra taip pat, kaip Christopherio Nolano, Gretos Gerwig ar Martino Scorsese’ės.
Neapsiribokite vienu kino žanru ar stiliumi. Kuo spalvingiau – tuo smagiau.
4. Pamilti, o ne teisti
Kino mėgėjai turėtų prisiminti Antono Ego, baisiojo restoranų kritiko ir antagonisto iš „Pixar“ filmo „La Troškinys“ (Ratatouille, rež. Bradas Birdas, 2007), žodžius: „[Kritikai] klesti dėl negatyvios kritikos, kurią malonu tiek rašyti, tiek skaityti… Tačiau yra momentų, kai kritikas tikrai rizikuoja: tai įvyksta atradus ir stengiantis apginti ką nors nauja.“
Būti sinefilu reiškia mylėti naujoves, o ne menkinti jūsų akimis silpnus kūrinius. Venkite lankytis dažnai cituojamų, dėl savo fiasko pagarsėjusių filmų, kaip, pavyzdžiui, „Kambarys“ (The Room, rež. Tommy’is Wiseau, 2003), peržiūrose arba su cinišku malonumu grįžti prie tų, kurie „tokie blogi, kad tampa geri“. Šitai tik įtvirtina sustabarėjusią sampratą, kas yra gera ir bloga, ironiškai išriečiant antakį ir apsimetant, neva daroma kažkas itin maištingo.
Mylėkite tai, ką norite mylėti, – nuoširdžiai bei aistringai – ir ieškokite būdų paaiškinti, kodėl taip jaučiatės.
5. Atgal prie fizinės patirties
Viskam persikėlus į internetą, manėme, kad, na, viskas ten ir liks. Tačiau tokios pasaulėžiūros utopija seniai subliuško. Kai „Netflix“ 1998 m. pradėjo veiklą kaip DVD siuntimo paštu paslaugą teikianti įmonė, ji didžiavosi kataloge turėdama daugiau nei 70 000 filmų.
2020 m. apskaičiuota, kad platforma siūlo apie 3 800 filmų. Pasirodo, pigiau yra nurodyti, kas mums turėtų patikti, nei leisti tai atrasti patiems.
Kad atrastumėte filmus, kuriuos iš tiesų norite pamatyti, gali tekti sugrįžti į fizinį pasaulį. Prisiminkite senesnes technologijas. Nuvalykite dulkes nuo tėvų DVD ar „Blu-ray“ grotuvo (jei jie dar tokį turi). Apsilankykite artimiausioje bibliotekoje. Lankykitės vietiniuose kino festivaliuose ar nemokamuose seansuose, ypač jei ten pristatomi filmai, apie kuriuos niekada nebuvote girdėję.
Dar geriau – eikite į kiną. Išjunkite mobilųjį telefoną. Pabendraukite su šalia sėdinčiu žmogumi (tik prieš filmą ir po jo, prašau). Sinefilija visada buvo būdas suartėti. Paverskime ją tokia dar kartą.
APIE AUTORIŲ
Dr. Alexanderas Sergeantas dėsto Vestminsterio universitete. Jis yra pripažintas kino istorikas ir teoretikas, kurio mokslinių tyrimų sritys apima Holivudo kino istoriją, fantastikos žanro medijas, populiariąją animaciją, psichoanalizę ir kino teoriją.
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją
Gerda Paliušytė Lietuvos meno scenoje išsiskiria savo videokūryba, priskiriama meninės dokumentikos žanrui. XII Baltijos trienalėje pristatytas jos filmas „The Road Movie“ (2015) pasakoja apie dviejų Niujorko muzikos grupės „Onyx“ narių kelionę po Vilnių, kuriame jų hitas „Slam“ 1993-iaisiais atspindi nepriklausomybės pradžios nuotaikas. 2017 m. pasirodė „Troškimas, kad pavyktų“ apie naktinę kelionę Amsterdame, įgarsintą sekso telefonu operatorių balsais. Vėlesniame darbe „Nevermore“ (2020) režisierė nagrinėja rašytojo Edgaro Allano Poe namų Baltimorėje istoriją, kur sutelpa mitai apie dvasias ir socialinė kasdienybė, atskleidžiant, kaip praeitis įsilieja į dabarties urbanistinę panoramą. Naujausias Paliušytės darbas – filmas „Laivas“ (2025) – švelniai ir dėmesingai prisiliečia prie archyvinės medžiagos iš šokėjo, choreografo, breiko pradininko Lietuvoje Algirdo Stravinsko karjeros.Daugiau
„Jei reikia prisistatyti ir priskirti profesinei lentynai – vadinu save teatro kūrėju ir kino aktoriumi. Dar užsiimu tarpiniais meno eksperimentais. Teatro kūryba, mano nuomone, aprėpia viską, ko gali prireikti – gali tiek ant kopėčių stovėdamas lempas pakabinti, tiek scenarijų parašyti, tiek žmogų įtraukti į ne itin patogią tyrinėjimų teritoriją. Teatras neapsiriboja vien tik sale, jis gali atsirasti bet kur“, – įsitikinęs Paulius Markevičius.
Menininko biografijoje – vaidmenys tarptautiniuose festivaliuose ir nacionaliniuose kino apdovanojimuose įvertintuose Lietuvos režisierių filmuose „Išgyventi vasarą“ (2018, rež. Marija Kavtaradze), „Poetas“ (2022, rež. Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamaševičius), „Piligrimai“ (2021) ir „Sesės“ (2024, rež. Laurynas Bareiša). Už šiuos vaidmenis jis nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose, o kartu su Gelmine Glemžaite, Agne Kaktaite ir Giedriumi Kiela iš tarptautinio Lokarno kino festivalio sugrįžo su „Sidabriniu leopardu“ – už geriausią filmo „Sesės“ aktorių ansamblį.Daugiau
Recenzuojant Anderso Thomo Jenseno kūrybą reikia aktyvuoti dešinįjį smegenų pusrutulį, atsakingą už kūrybą, emocijas ir intuiciją. Daugeliui žiūrovų galėtų pasirodyti, kad smegenų šiems filmams išvis nereikia, nes čia neegzistuoja nuosekli naratyvo logika, herojai nenuspėjami, kraujas liejasi laisvai, o humoras balansuoja ant patyčių ribos, tačiau kaip interviu teigia pats Madsas Mikkelsenas, Jenseno filmų realybė – kitas pasaulis, kuriame negalioja įprastos taisyklės. Kaip iššifruoti „Paskutinio vikingo“ absurdą?
„Paskutinis vikingas“ pasakoja istoriją apie brolius Ankerį ir Manfredą bei jų vyresniąją sesę Frėją (akt. Bodil Jørgensen), kuriuos suvienija netikėta misija. Prieš patekdamas į kalėjimą, Ankeris paprašo Manfredo paslėpti didžiulę pavogtų pinigų sumą, kurią išėjęs ketina pasiimti. Tačiau, praėjus penkiolikai metų, stambaus laimikio ieško ir Ankerio priešininkai, tad tai, kad brolis neprisimena, kur paslėpė pinigus, dar labiau komplikuoja situaciją.
Madsas Mikkelsenas – vienas geidžiamiausių aktorių šiandieniniame kine, kasmet sukuriantis po kelis vaidmenis tiek tarptautinėje arenoje, tiek danų režisierių filmuose. Karjerą pradėjęs kaip šokėjas ir į aktorystę pasukęs tik apie trisdešimtuosius gyvenimo metus, Mikkelsenas grakščiai šoka per gyvenimą kurdamas itin įvairialypius vaidmenis. Nuo mistinio didvyrio „Valhalos iškilime“ (Valhalla Rising, rež. Nicolas Windingas Refnas, 2009), šaltakraujo Hanibalo Lekterio (Hannibal, rež. Bryanas Fulleris, 2013–2015) iki pedofilija apkaltinto paprasto žmogaus „Medžioklėje“ (Jagten, rež. Thomas Vinterbergas, 2012), alkoholiko „Dar po vieną“ (Druk, rež. T. Vinterbergas, 2020) bei Džeimso Bondo oponento (Casino Royal, rež. Martinas Campbellas, 2021). Tačiau europietiško kino festivalių žiūrovai Madsą geriausiai žino iš daniškų juodojo humoro komedijų, režisuotų jo gero bičiulio Anderso Thomo Jenseno. Kartu jie dirbo net šešiuose filmuose, tokiuose kaip „Adomo obuoliai“ (Adams Æbler, 2005), „Vyrai ir viščiukai“ (Mænd & høns, 2015), „Teisingumo riteriai“ (Retfærdighedens ryttere, 2020) ir kt. Vaidinant šio režisieriaus kūriniuose, atsiskleidžia teatrališka, avangardiška, netgi groteskiška Madso pusė, ekrane peržengiamos visos ribos, smurtas tampa komedija, nesąmonė – realybe, o visas filmo pasaulis nuneša į nepažįstamas ir keistas, tik nelogiškuose sapnuose regimas situacijas ir teritorijas.Daugiau
Šis interviu su danų režisieriumi Andersu Thomu Jensenu – tarsi „Nemuno“ lapkričio numeryje publikuojamo pokalbio su filmo „Paskutinis vikingas“ (Den sidste viking, 2025) žvaigžde Madsu Mikkelsenu tęsinys, kalbantis apie šiuolaikinio pasaulio suirutę. Lietuviams žinomas dėl savo kandžių filmų „Adomo obuoliai“ (Adams æbler, 2005), „Vyrai ir viščiukai“ (Mænd & høns, 2015), „Teisingumo riteriai“ (Retfærdighedens Rytteren, 2020), naujausiame kūrinyje A. T. Jensenas, vaizduodamas herojaus ir jo jaunesnio brolio su intelekto negalia nuotykius, nagrinėja identiteto krizę. Istorija, kurioje netrūksta veiksmo, kraujo, keistų sprendimų ir tragikomiškų situacijų, režisierius teigia norintis parodyti, kad kiekvienas individas gyvena savo realybėje, bei kas nutinka, kai jos prasilenkia.
Ar žinote, iš ko paveldėjote tokį išskirtinį humoro jausmą ir polinkį kūryboje nevengti žiaurumo?
Esu kilęs iš šeimos, kur visos laidotuvės būdavo labai smagios, nes gyvenimas sunkus, ir belieka tik pasijuokti. Manau, taip elgiasi daugelis. Man patinka žiaurumas bei smurtas, manau, mene jie – puikus įrankis, genialus būdas emocijoms atskleisti, įtaigesnis nei šūkavimas ar muštynės. Visi „Paskutinio vikingo“ personažai – ribinės asmenybės, tad filmo blogiukas taip pat privalo būti išskirtinai žiaurus. Turime labai mažai laiko perteikti, koks jis sugedęs ir brutalus. Sakykime, jeigu realybėje ar ekrane pamatai vyrą, mušantį moterį, natūraliai nori, kad jam nutiktų kas nors itin blogo. Toks siužetas įtraukia žiūrovą. Galėčiau bandyti herojaus charakterį perteikti be smurto, bet kad publika jo nekęstų, jis turi būti barbaras. Suprantu, kai kuriuos tai gali išgąsdinti, tačiau, manau, iš parodijos elementų gana akivaizdu, jog grįžęs į namus tokio vyruko tarpduryje nesutiksi.
Kaip jums pavyko išlaikyti balansą tarp juodosios komedijos žanro ir jautrios brolių gyvenimo dramos?
Jei atvirai, mėgstu žongliruoti formomis. Žmonės žiūri daug filmų, ir pagal žanrą – drama, komedija, trileris – gali nuspėti, ko tikėtis. O man patinka stebinti. „Teisingumo riterių“ naratyve egzistavo aiškus lūžio taškas, o štai „Paskutiname vikinge“ to nėra. Mes visi bendradarbiaujame: Nikolajus Lie Kaasas, įkūnijantis amnezija sergantį personažą, Madsas Mikkelsenas, kurio vaidinamas herojus įsivaizduoja esąs Johnas Lennonas. Niekada nesiimčiau tokio projekto be šių aktorių, nes žinau, kad jie gali net įprastus veikėjus paversti keistais. Mums patinka nepatogūs dalykai, ypač galintys „sugadinti mūsų karjeras“.
Guillermo del Toro filme „Frankenšteinas“ (Frankenstein, 2025) tikrasis siaubas slypi mokslininko Viktoro Frankenšteino puikybėje ir abejingume paties sukonstruotam Sutvėrimui. To paties pavadinimo Mary Shelley 1818 m. romane Sutvėrimas buvo iškalbingas, tačiau kine jis dažnai nutildomas, paverčiamas nebyliu, dejuojančiu ir monstrišku tiek išvaizda, tiek elgesiu.
Del Toro kūrinyje, pasirodysiančiame šį rudenį kino teatruose ir „Netflix“, Sutvėrimas pristatomas kaip mąstantis, jaučiantis, kenčiantis ir reikalaujantis pripažinimo. Filmas, kurį neseniai mačiau Tarptautiniame Toronto kino festivalyje, Sutvėrimui grąžina ne tik kalbą, bet ir, kaip pastebėjo kai kurie recenzentai, subjektyvumą.
„Frankenšteinas“ suteikia žiūrovams galimybę iš naujo persvarstyti, kaip mes suvokiame „monstrą“ – ne tik siaubo kine, bet ir istorijose, atspindinčiose požiūrį į kitoniškumą, ypač – į išvaizdą.
Neseniai miręs Robertas Redfordas priminė, kiek daug įsišaknijusių įsitikinimų apie Amerikos demokratiją sujaukė filmas „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men, 1976). Alano J. Pakulo kūrinys atskleidė 1972 m. Votergeito skandalą (kai Richardo Nixono perrinkimo kampanijos nariai buvo pagauti slapta įrenginėję klausymosi prietaisus Demokratų Nacionalinio Komiteto Votergeito komplekse) ir sustiprino įsitikinimą, kad Amerikos valdžios institucijos yra korumpuotos.Daugiau
Stasys Baltakis – bene geriausiai Lietuvoje žinomas kino prodiuseris, dėstytojas, Nepriklausomo Amerikos kino entuziastas. Pokalbis prasideda nuo ekskursijos jo asmeninėje vyndarystės studijoje pačioje Vilniaus širdyje, paminint, kad vyną ir kiną skiria trapi riba, juk net aktorius Johnas Malkovichius Prancūzijoje turi savo vynuogynus. Stasys pasakoja apie magiškus laikus Kanadoje, kur į jo fotografijos parduotuvę pasidaryti nuotraukų užsukdavo tokios žvaigždės kaip Barbara Streisand, Malcolmas McDowellas ir kiti. Kalba apie kiną, kuris, jo manymu, visada buvo pinigų surinkimo mašina. Gal dėl to šneka natūraliai pasisuka apie pandemijos metu prodiusuotą filmą „Izaokas“, jo komandai užkrovusį ilgametes finansines skolas. Smalsu, kiek verta rizikuoti dėl geros istorijos ekrane, kodėl lietuvių kinas dabar kopia į savo aukštumas, kokie kiti paslaptingi Baltakio užmojai. O tiksliau – tik jų fragmentai, nes pašnekovas tiki, kad „ visada, kai per anksti papasakoji, neišsipildo“.
Nors ir pavargę nuo tamsių naujienų žiniasklaidoje ir medijose, kultūros bendruomenės nariai nenusisuka nuo skaudžių pasaulio aktualijų. Tą patvirtina ir šių metų jau 82-ojo Venecijos kino festivalio prieigose vykęs nemažas piketas prieš Izraelio invaziją į Palestiną bei festivalio pagrindinio prizo laurų per plauką nenuskynęs mergaitės iš Gazos istoriją pasakojantis filmas „Hind Radžab balsas“ (The voice of Hind Rijab, rež. Ben Hania, 2025). Vis dėlto „Auksinį liūtą“ už Atlanto išsiskraidino kino klasikas Jimas Jarmuschas ir jo tragikomiška drama apie šeimos pietų akimirkas bei nejaukius jų dalyvių pokalbius. Kalbėti apie 2025-ųjų Venecijos kino festivalį mane inspiravo visai ne politika, o jaunystės ir brandos susidūrimo temos.Daugiau
Mūsų svetainė naudoja slapukus. (angl. Cookies). Sužinoti daugiau galite paspaudę ant šios nuorodos.NustatymaiSUTINKUNESUTINKU
PRIVATUMO POLITIKA
PRIVATUMO APŽVALGA
Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų naršymo patirtį. Slapukai, kurie yra būtini, saugomi jūsų naršyklėje, nes jų reikia pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti. Mes taip pat naudojame trečiųjų šalių slapukus, kurie padeda mums analizuoti ir suprasti, kaip jūs naudojatės šia svetaine. Tokie slapukai bus saugomi naršyklėje tik gavus jūsų sutikimą. Jūs taip pat turite galimybę atsisakyti šių slapukų. Tiesa, kai kurių iš šių slapukų atsisakymas gali turėti įtakos jūsų naršymui šioje svetainėje.
Prašome susipažinti su mūsų įmonės privatumo politika.
Norint, kad svetainė tinkamai veiktų, kai kurie slapukai yra būtini. Į šią kategoriją įeina tik tie, kurie užtikrina pagrindines svetainės funkcijas ir jos saugumą. Šie slapukai nesaugo jokios asmeninės informacijos.
Visi slapukai, kurie nebūtinai reikalingi interneto svetainės darbui ir kurie yra naudojami specialiai rinkti vartotojo asmeninius duomenis naudojantis lankomumo analize, reklaminiais skydeliais ir kitu įterptuoju turiniu, yra vadinami nebūtinaisiais slapukais. Jūs galite suteikti mums leidimą juos naudoti arba nesutikti.
Functional cookies help to perform certain functionalities like sharing the content of the website on social media platforms, collect feedbacks, and other third-party features.
Performance cookies are used to understand and analyze the key performance indexes of the website which helps in delivering a better user experience for the visitors.
Analytical cookies are used to understand how visitors interact with the website. These cookies help provide information on metrics the number of visitors, bounce rate, traffic source, etc.
Advertisement cookies are used to provide visitors with relevant ads and marketing campaigns. These cookies track visitors across websites and collect information to provide customized ads.
