kinas Archives | Nemunas

2021-02-20

Didžiausias kino industrijos cunamis

Ar dar atsimenate jausmą, apimdavusį kino teatre žiūrint filmus kartu su kitais? Dabartinis jo badas ir abstinencija, negaunant magiškojo kino „vonių“, daro savo juodą darbą. Daug šios industrijos ekspertų visame pasaulyje sako, kad kino teatrai jau niekada nebebus tokie, kokius žinojome, prisimename. Jų apyvartos (o ypač – pelnas) krito drastiškai, ir tas nuosmukis tęsiasi taip ilgai, kad daugelis kino teatrų net suvaldžius pandemiją, kai gyvenimas grįš į senas vėžes, tiesiog nebeegzistuos. Jei tik gyvenimas išvis kada nors grįš ten, kur buvo. Nors kino teatrai ėmėsi daugybės priemonių, siekdami apsaugoti savo klientus bei darbuotojus, ir yra vienos saugiausių vietų, kuriose užtikrinta ventiliacija, tarpusavy nebendraujama, net vienas į kitą nežiūrima ir nesikalbama, be to, salėse kaukių dėvėjimas privalomas įeinant, išeinant bei viso seanso metu, nors intensyvi patalpų dezinfekcija ir atstumo laikymasis nuo pat pandemijos pradžios ir per ją buvo giriami imunologų bei medicinos ekspertų, jie visame pasaulyje šiuo metu yra gilioje krizėje, o jei tiksliau – komoje. Kaip ir daugumos susirūpinusių verslų, ypač tų, kur dirbama ne virtualiai, bet turint fizinį kontaktą su klientais, jų vadovai kuria ir viruso prevencijos priemones, ir asociacijas, prižiūrinčias tų priemonių įgyvendinimą, tokias kaip „CinemaSafe“ („Saugus kinas“). Beje, svetur privalomas apsaugines kaukes leisdavo nusiimti tuo metu, kai vartojami gėrimai ir valgomi spragėsiai, o štai trumpu 2020-ųjų periodu, kada kino teatrai Lietuvoje veikė, šito malonumo sau negalėjome leisti.SKAITYTI DAUGIAU

2021-01-20

Kelionės laiku kine, arba kur veda geresnio gyvenimo iliuzija

Dar 1950 m. legendinio prancūzų rašytojo ir džiazo atlikėjo Boriso Viano romano „Raudona žolė“ (L’Herbe rouge) pagrindinis herojus, mokslininkas Volfas, sukūrė į praeitį sugrąžinančią mašiną, leisdavusią atgaivinti bei ištrinti nepageidaujamus prisiminimus. Vyras keliavo po skirtingus savo gyvenimo laikotarpius ir stodavo prieš jį persekiojusias baimes, obsesijas, aistras tikėdamas, kad, šių atsikračius, jo ateitį apleis nerimas ir pagaliau jis taps laimingas. Laimė… Štai ko bet kokia kaina trokšta žmogus, dėl akimirkos ramybės ir harmonijos pasiruošęs leistis net į tokias rizikingas, negrįžtamų pasekmių turinčias avantiūras kaip kelionės po paralelinius pasaulius.SKAITYTI DAUGIAU

2020-12-22

2020-ieji: metai, išgyventi „NETFLIX’E“

Taip jau nutiko, kad šiemet buvome priversti dažniau leisti laiką namuose, kartais – vieni, akis įbedę į hipnotizuojantį kompiuterio ar televizoriaus ekraną. „Pandeminio“ gyvenimo ritmas neigiamai paveikė daugelį sričių, tačiau virtuali erdvė gyvybe pulsuoti nenustojo, tiksliau, atvirkščiai, bene vieninteliu legaliu tiltu į pasaulį tapo vaizdų kultūra. Kasdienybei „įšalus“, vis dar nepalikdami savo buveinių, galime nukeliauti bet kur. Šiais šimtamyliais stebuklingais batais tapo masiškai prenumeruojamas internetinės televizijos serialų ir filmų kanalas „Netflix“, Lietuvos regionui leidžiantis pasiekti dalį visai neblogos savo kuriamos ir atstovaujamos produkcijos. Pristatau šešetuką meniniu ir turinio aspektais kokybiškų serialų, kuriuos padovanojo nesutramdomi 2020-ieji metai. Prieš pasitinkant naujuosius – reziumuojantis žvilgsnis į serialus, galinčius jūsų komforto zoną nušviesti kitokia šviesa ir atitolinti apokaliptines karantino mintis.SKAITYTI DAUGIAU

2020-11-20

Atvirkštinis Thomo Vinterbego būdas švęsti gyvenimą

Prisimenu, ką reiškia būti šešiolikos – grįžti namo ketvirtą ryto, uodžiant pavasario gėles, būti įsimylėjus ir apsvaigus nuo gėrimų. Tai visų džiaugsmų pradžia. Ir mes vis dar kažkodėl to trokštame. Thomas Vinterbergas Taip, Thomai, kiekvienas esame patyrę šį pakylėjantį jausmą, kai, brėkštant naujai dienai, besipinančiu baleto žingsneliu judant namų link, prisirpusias galvas lenkia vaivorai, palaikančiai akį merkia kelio ženklai, danguje sėkmę buria žvaigždės ir viskas, absoliučiai viskas atrodo įmanoma… „Dar po vieną“? Taip pavadintas naujausias tarptautinį pripažinimą pelniusio danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas, jau spėjęs pavergti viso pasaulio ir Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ žiūrovų dėmesį. Tai pasakojimas apie keturis rutinoje pasiklydusius vidutinės amžiaus krizės ištiktus vyrus, apie jų girtus nuotykius ir brangiai kainavusį eksperimentą, savotiškai sugrąžinusį apetitą gyvenimui.SKAITYTI DAUGIAU

2020-08-22

Filmas „Izaokas“: balansuojant tarp Antano Škėmos ir rusų postpanko

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje pradedamas rodyti pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ pastatytas to paties pavadinimo filmas. Vieno prieštaringiausių lietuvių literatūros kūrinių ekranizacija jau demonstruota užsienio kino festivaliuose, susilaukė palankių recenzijų tokiuose kino industrijai skirtuose leidiniuose kaip „The Hollywood Reporter“. Prieš premjerą Lietuvoje kalbamės su filmo režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi ir prodiuseriu Stasiu Baltakiu.SKAITYTI DAUGIAU

2020-08-22

Izaokas

Ši scenarijaus versija pasakoja apie Gluosnio anūką, taip pat Andrių, kuris Lietuvoje bando kurti filmą apie „Lietūkio“ žudynes. Režisierius archyvuose randa užuominų, kad jose galėjo dalyvauti ir jo senelis, po karo pasitraukęs į JAV. Jis konsultuojasi su psichoterapeutu dėl nuolat persekiojančių įvykių, kurie A. Škėmos „Izaoke“ neapleido ir vyresniojo Gluosnio – vaidenasi nepažįstamasis (Izaokas), kankina prisiminimai ir vizijos apie prarastąją mylimąją. Siūlomoje scenoje anūkas Andrius Gluosnis, ieškodamas lėšų kuriamam filmui, pristato jį galimiems finansuotojams. Nors visiškai analogiškos vietos A. Škėmos „Izaoke“, savaime suprantama, nėra, tačiau rašydami šią sceną buvome inspiruoti apysakos epizodo, kuriame Gluosnis skaito literatūrą ir suvokia, kad jo buvusi mylimoji jau yra panašiai skaičiusi kūrinius viešai, taigi ji tariamai „pavogė“ jo skaitymo manierą. Šioje mūsų scenarijaus versijoje anūkas Andrius pristato savo sumanymą, bet sužino, kad tokį patį jau buvo pristačiusi jo mylimoji. Vis dėlto ši scena peržengia jųdviejų santykių peripetijų lauką ir atskleidžia visą grandinę kliūčių, su kuriomis susiduria režisierius Andrius, statydamas filmą apie „Lietūkio“ žudynes.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Severija Janušauskaitė: „Aš turiu apie ką patylėti“

Retai imu interviu iš aktorių, dažniau kamantinėju režisierius – Mantą Kvedaravičių, Mariją Kavtaradzę, Peterį Greenaway’ų, – tad itin džiaugiuosi kalbindamas Tave. Kaip dažnas lietuvis, juolab kaip kino žmogus, esu Tavo talento gerbėjas.

O žinai, kad viskas prasidėjo nuo P. Greenaway’aus? Turiu omeny savo meilę kinui. Būdama trylikos, gal netgi dvylikos metų, atvažiavusi iš Šiaulių, sesei įsivedus mane, „Lietuvos“ kino teatre mačiau jo erotinį filmą – keli ekranai, muzika, ir spalvos, ir juoda bei balta.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Atverti Pandoros skrynią: Paryžiaus priemiesčių pamokos

This morning I woke up in a curfew
O God, I was a prisoner too, yeah!
Could not recognize the faces standing over me
They were all dressed in uniforms of brutality, eh!

Bob Marley „Burnin’ and Lootin’“

/1995/

Teleportacija į la banlieue Chanteloup-les-Vignes – Paryžiaus priemiestį, išgarsėjusį čia 1995 m. nufilmuotu prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitzo filmu „Neapykanta“ (La Haine). Tada dar vos 26-erių kūrėjas vienas pirmųjų manieringo prancūziško kino istorijoje publikai iš arti pristatė margą Paryžiaus priemiesčių ir jos rezidentų realybę. Filmas kvietė žiūrovus į beveik 24 valandų trukmės pasivaikščiojimą su vietine jaunuolių, vadinamųjų racailles („pašlemėkų“), trijule, suteikdamas unikalią galimybę iš arti pamatyti Prancūzijos imigrantų bendruomenių gyvenimą. Skurdas, smurtas, prievarta ir nusikaltimai – visa tai paryžiečiams buvo neginčijama priemiesčių daugiabučių gyventojų charakteristika, todėl nenuostabu, kad vietos teisėsaugos autoritetai filmą sutiko protestu, apibūdindami jį kaip prieš policiją nukreiptą polemiką. Tačiau nespalvota drama su juodosios komedijos elementais, jautriai ir dėmesingai sterilių mikrorajonų fone tyrinėjanti tuometinės Prancūzijos ydas, pakerėjo Kanų festivalio žiuri ir nuskynė M. Kassovitzui apdovanojimą už geriausią režisūrą. Kino teatrų lankytojų širdis filmas papirko dėl iki paskutinio sportinio kostiumo siūlo simpatiškų racailles – atlapaširdžių chuliganų su charizmatiškuoju Vincent’u Casseliu priešakyje.

Besiginkluojanti policija, degančios mašinos, skraidančios šiukšliadėžės, dūžtantys stiklai, ekrane sušmėžuojantis plakatas „Justice for Mako!“… Bobo Marley’io regio čiurlenimo palydėti, dokumentiniai kadrai iš Paryžiaus pamažu blunka, juos pakeičia grafičių vijokliais apaugusios dešimto dešimtmečio Chanteloup betoninės sienos. Kaip miražas prieš pagrindinį herojų Vinzą (akt. V. Casselis) išnyra… karvė. Šis trinasi akis, negalėdamas suprasti, ar gyvulys tikras, ar tai jo nemiegotos nakties pasekmė. Vinzui nesivaidena – masyvūs daugiabučiai, kiek netikėtai įkomponuoti į prancūziško kaimo peizažą, – tai 1960 m. brutalizmo architektūros rezultatas. Magiškas filmo realizmas nuo pat pradžios nepatogiam kinui suteikia švelnumo toną – viskas, kad šiame pasakojime įvyks, yra skirta sutaikyti, o ne supriešinti.

Nespalvotos M. Kassovitzo istorijos kadruose matome ant lauko karstyklių vangiai besisupančius mažamečius vaikus, grupelę vietinių jaunuolių, ant daugiabučio stogo kepančių dešrainius, kažkur apačioje – dideliu greičiu pralekiantį nežymėtą policijos automobilį, viską sujungia iš -niolikto aukšto sklindanti gyva didžėjaus muzika. Tingi ir slogi karštos vasaros dienos atmosfera, kai kūną ir mintis užvaldžiusi paralyžiuojanti apatija trukdo konstruktyviai veikti, judėti, priimti sprendimus. Vakar riaušėse su policija žydas Vinzas nugvelbė ginklą ir ketina jį panaudoti, jeigu sulaikymo metu sužeistas jo bičiulis Abdelis (akt. Abdelis Ahmedas Ghili) mirs. Šiandien kartu su draugais, afroamerikiečiu Hubertu (akt. Hubert’as Koundé) ir arabu Saidu (akt. Saïdas Taghmaoui), jie užsiima kasdieniais laiko stūmimo ritualais: Vinzas perka močiutei raudonas paprikas, nevykusiai nukerpa Saido plaukus, tradiciškai apsižodžiuoja su policijos pareigūnais. Nuvykus į Paryžių susigrąžinti senos skolos, trijulė sulaikoma policijos, pavėluoja į paskutinį metro, o klajodama naktinio miesto gatvėmis sukelia sumaištį galerijos parodos atidaryme. Galiausiai bando pasivažinėti svetimu automobiliu bei įsivelia į muštynes su vietine gauja. Pagražintos kelyje sutiktais ekstravagantiškais personažais ir nesusipratimais, lėtai kapsi vienos dienos valandos, pamažu atskleisdamos istorijos pradžioje išsakytą idėją: „Kaip krenti nesvarbu, svarbu, kaip nusileidi.“ Visą filmą lydėjęs įtampos užtaisas sprogsta, kai per susirėmimą su policijos pareigūnais mirtinu šūviu išardoma trijų Chanteloup priemiesčio bičiulių draugystė. Tragiškas finalinis „Neapykantos“ nusileidimas nujaučiamas nuo pat pasakojimo pradžios, tačiau vis tiek mums, žiūrovams, per greitas.

Pirkti žurnalą

2020-06-20

Vidinės „kovidinės“ kino baimės

Niekas negali nuspėti ateities, nors, regis, sekant reiškinių dėsningumą turėtų pavykti, bet tie reiškiniai pastaruoju metu nauji bei netikėti nedėsningai ir kasdien. Visam pasauly pramogų industrija sudarkyta, sukapota į gabalus ir beveik išmesta į šiukšlyną, nurašyta. Beveik. Daugelis mūsų gal ir galvoja, kad va, tuoj viskas baigsis, nors niekas nežino, kas tas viskas yra ir tikrai TIKRAI kino teatrai, pramogų parkai, koncertų salės ir naktiniai klubai tuoj TUOJ vėl atsidarys, viskas bus kaip buvę. Gal tai ir tiesa. Šįkart turiu kitą nuomonę.SKAITYTI DAUGIAU

2020-05-21

Lošimas be galimybės laimėti. Brolių Safdie filmai

Iš pirmo žvilgsnio brolių režisierių Josho ir Benny’io Safdie kūryba atrodo kaip dar vienas to paties nusikalstamo trilerio žanro, kurį praėjusiame amžiuje savo filmuose jau ištobulino Martinas Scorsese’ė ir Michaelas Mannas, prisikėlimas. Safdie veikėjai veliasi į apiplėšimus, medžioja pinigus (šie visuomet tampa skirtimi tarp gyvybės ir mirties), bėga nuo policijos, vartoja narkotikus ir be skrupulų meluoja. Bet šį tą broliai visgi pakeičia – net jei radikaliai ir neperrašo.SKAITYTI DAUGIAU

2020-04-20

Atskirai kartu: „Kino pavasaris 2020“

Dėl priežasčių, kurių niekam nereikia priminti, „Kino pavasaris“ šiemet vyko kitaip. Perkėlus seansus iš didžiųjų į namų ekranus, galėjome filmus žiūrėti patogiau, nesirūpindami dėl to, kad esame su treningais, o galvos neplovėme tris dienas. Nereikėjo taikytis prie jokio tvarkaraščio. Kiekvienas žiūrėjome sau. Ir turbūt savaime suprantama, kad kažko taip pavasariaujant visgi pritrūko.SKAITYTI DAUGIAU

2020-04-20

Lenkijos kino sugrįžimas, arba Bažnyčią į šalį

Nežinia, ar dvidešimtmetis Kazimierzas Prószyńskis matė Thomo Edisono kino kamerą ir nusižiūrėjo konstruodamas bei patentuodamas savąjį išradimą, skirtą fiksuoti judančius paveikslėlius, ar tiesiog taip sutapo, ir jis buvo pirmasis kino genijus puikaus kino šalyje Lenkijoje. Broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai dar neturėjo patento ir nebuvo Prancūzijos nacionalinės industrijos vystymo bendrijoje pristatę savo filmų, juo labiau parodę nė vieno jų publikai, kai K. Prószyńskis jau kūrė ir rodė filmus savo išrasta kamera, pavadinta pleografu (pleograf): ji buvo naudojama ir filmuojant, ir projektuojant užfiksuotus vaizdus (panašiu principu veikė ir brolių Lumière’ų aparatas).SKAITYTI DAUGIAU

2020-03-22

Takios tapatybės ir „Youtube“ estetika Berlyno kino festivalyje

Į Vokietiją atvykęs pabėgėlis Francas persikrikštija į Franzą. Subtilus skirtumas, tačiau esminis – juk jis turi prisitaikyti prie naujos visuomenės, prie savitos jos logikos ir jai naujai nulipdyti visą savo tapatybę. Įskaitant vardą. Turbūt nesunku nuspėti, kuo šis mėginimas baigiasi – nei vardas, nei žmogus neišverčiami į kitą kalbą, neprarandant dalies esminių jų savybių.SKAITYTI DAUGIAU

2020-03-22

DAU. Nepasotinamo realizmo godos

Ketveri metai filmavimo. 13 000 m2 kino aikštelė, kurioje viskas, nuo buitinės technikos iki rozečių, nuo maisto iki leidžiamos kalbos, yra įstrigę 1938–1968-ųjų Sovietų Sąjungoje ir visapusiškai uždaryta nuo aplinkinio pasaulio. Specialiai tam vien kostiumų pasiūta 40 tūkst. Aktoriai, vaidinantys ne personažus, bet žmones – valytojus, muzikantus, pareigūnus – kuriuos privalo įkūnyti net išjungus kameras.SKAITYTI DAUGIAU

2020-02-20

Žmogų užpuola antrininkas, arba antrininką – žmogus

1986-ųjų Davido Lyncho mistinio trilerio „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet) veikėjas ramiame, idiliškame JAV miestelyje pievoje randa žmogaus ausį. Nuneša ją policijai, tačiau, užuot palikęs bylą tirti profesionalams, atsakymų ima ieškoti pats. Ir staiga supranta, kad visas miestelis tėra daili tobulumo imitacija, palaikoma iškrypusio ir kruvino antrininko – nusikalstamo pasaulio.SKAITYTI DAUGIAU

2020-01-21

Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.SKAITYTI DAUGIAU

2019-12-20

„Scanorama-2019“: apie begalybes, virstančias tuštumomis

„Apie begalybę“, „Gyvybės ir mirties klausimas“, „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ – štai tokiais ambicingais pavadinimais žiūrovus pasitiko šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Ir nors tai, be abejo, tėra keli pavyzdžiai iš milžiniško kino lauko, šiokią tokią tendenciją jie parodo. Tendenciją kalbėti apie didžiausius įmanomus klausimus ir sukti pasakojimą metafizinių problemų link. O begalybės, amžinybės ir visuotinybės turi vieną vizualiam menui neparankią savybę – jos atrodo taip pat kaip tuštuma ar dulkėmis padengta nykuma.SKAITYTI DAUGIAU

2019-11-19

Gilles Vuillard: neapčiuopiamos salos

Gilles’is Vuillard’as – prancūzų kilmės kino kūrėjas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Lietuvoje. Šis nuolatinis keliautojas buvo apsistojęs ir Ramiojo vandenyno pietuose, ir Paryžiuje, ir Berlyne… Nuo paauglystės jis rašė ir tapė, vėliau, prieš persiorientuodamas į alternatyvų kiną, pradėjo kurti muziką. G. Vuillard’o interesų laukas labai platus, apimantis antropologiją, psichoanalizę, istoriją, politiką, primityvųjį meną, uolų tapybą… Jo darbai nutiesia ryškias gijas tarp šių įvairių spekuliacinių laukų. Pirmajame savo pilnametražiame vaidybiniame filme „Les Îles Élusives“ („Neapčiuopiamos salos“), naudodamas asmeninę gramatiką, autorius atkuria miglotą odisėją. Nepaisant to, kad filmuoja sena 16 mm „Bolex“ kamera, o kartais ir 8 mm kamera, vizualinis poetas leidžia sau žaisti su skaitmeniniais efektais, kai jo juostos jau būna suskaitmenintos. Iš tiesų, G. Vuillard’o filmai yra labai modernūs, poetiški ir įveikiantys sąmonės ribotumus.SKAITYTI DAUGIAU

2019-10-22

Smalsumas gyventi pagal Giedrių Savicką

Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?SKAITYTI DAUGIAU

2019-09-21

Paskutinis Agnès žodis

Vasarį Berlyno kino festivalyje ji dar lipo į sceną pristatyti savo naujausio filmo „Agnès apie Varda“ (Varda par Agnès, 2019), o pavasarį paliko šį pasaulį. Viename paskutinių interviu, dar prieš filmo premjerą, legendinė kino kūrėja ir menininkė A. Varda sakė nebenorinti pasakoti apie savo darbus, bendrauti su spauda: „Jaučiu, kad, užuot kalbėjusi, turėčiau skirti dvi valandas medžio ar katės stebėjimui. Po Berlyno, mano kalbas pakeis šis filmas.“ Lietuvos kino teatruose „Agnès apie Varda“ sukasi nuo rugsėjo.SKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau