VALENTINAS NOVOPOLSKIS: AKTORIAUS SĄŽINĖ PRIEŠ PARAZITAVIMĄ

Kalbino Silvija Butkutė

Kalbindama teatro ir kino aktorių Valentiną Novopolskį supratau, kad šios profesijos atstovai atostogauja mažai: štai rudens sezonui prasidėjus Valentino laukia „hamletiška“ premjera Vilniaus senajame teatre, o kino ekranuose netrukus pasirodys viltingas pilnametražis filmas „Devintas žingsnis“. Daugiau nei per dvidešimt metų scenoje menininkas sukūrė daugybę vaidmenų, tačiau prisipažįsta – nedažnai aplanko pasitenkinimo jausmas, kad aktorinė užduotis išpildyta maksimaliai.

Apie teatrą, kiną, karą, reivą ir sąžinę užplūstančias mintis.

Pradžių pradžia

Daug kartų esu pasakojęs, kad visai neplanavau būti aktoriumi ir šią specialybę pasirinkau netyčia. Prieš daugiau nei dvidešimt metų Vilniaus universitete studijavau čekų filologiją, bet mokslus mečiau ir nieko nesitikėdamas nuėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tais metais režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko kursą tuometiniam Lietuvos rusų dramos teatrui. Prisimenu, per atranką ji paklausė, ar mano šukuosena visada plikai skusta? Atsakiau, kad ne. Tada pasitikslino, kas nutiko, atsakiau „meilė“. Toks ir buvo „stojamasis“ pokalbis. Matyt, ta „gerybinio“ abejingumo būsena, kai nejauti baimės jausmo, palydėta laisvo bendravimo, atrankoje ir padėjo labai atsipalaiduoti. Nežinojau, kur veliuosi, o kokia gera mokytoja yra Dalia, supratau tik prasidėjus studijoms.

Apskritai, jei ne D. Tamulevičiūtė, nebūčiau likęs kurse – ji buvo fantastiška pedagogė ir nuostabus žmogus. Šiuolaikiniame meno ir kultūros įvykių kontekste aš įvertinu ir jos unikalią komunikaciją bei mąstymą. Neįsivaizduoju diskutuojančios „feisbuko mūšiuose“ (juokiasi). Ji turėjo ypatingą dovaną bendrauti su žmonėmis, tokių asmenybių pastaruoju metu sparčiai mąžta. Pagrindinis dalykas, kurio režisierė išmokė, – rimtai žvelgti į aktoriaus darbą. Aš buvau kaip tuščias indas, kurį dėstytoja pripildė išminties, išugdė ypač atsakingą požiūrį į vaidybą.

Dažnai girdžiu visuomenėje diskutuojant apie darboholizmą: kaip reikia rasti laiko pailsėti, išsigryninti karjeros ir poilsio pusiausvyrą. Bet jei atvirai, kai 2000-aisiais įstojau į aktorinį, nuo tada jau dvidešimt trejus metus neturėjau nei šeštadienių, nei sekmadienių. Dabar kaip tik repetuojame su režisieriumi Jurijumi Butusovu, kurio požiūris į teatrą lygiuojasi į D. Tamulevičiūtės – darbo valandų ribos išnykusios.

Teatras

Dabartinėmis tarptautinės politikos aplinkybėmis yra jautru pasisakyti panašiomis temomis, dauguma jų absoliutinamos, bet kai kalbama apie meną, negalima nutylėti fakto, kad daugelis Lietuvos teatro meistrų mokėsi toje pačioje Rusijoje, kurioje labai stiprus teatralų parengimas. Iš ten žinias parsivežė Dalia Tamulevičiūtė, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus ir išmokė didelę dalį šiandien dirbančių režisierių, aktorių, scenos meno darbuotojų. Manyčiau, ugdant būsimus kūrėjus, akademijoje vyksta ir labai gerų permainų, tačiau jei norime, kad nacionalinis teatras būtų stiprus, reikia į jį investuoti.

Kai klausia, kokie mano svajonių vaidmenys, atsakau, kad neturiu jokių troškimų, tik dirbti su gerais režisieriais ir geromis pjesėmis. Bet būti profesionaliu aktoriumi ir tiesiog laukti genialaus kūrėjo – nepakanka. Labai sudėtinga visiškai atsiduoti savo profesijai, kai esi tiesiogiai priklausomas nuo režisierių, teatro vadovų, kultūros politikos ir kt. Kaip elgtis? Gal savarankiškai augti, tobulėti, domėtis režisūra arba kiekvienam ieškoti jo vertybes atitinkančio teatro meistro…

Jei nebūčiau aktorius, kas būčiau? Atėjo tokia pirma mintis, kad mane domina psichologija. O kas tikrai patinka, daugelis žino – nors dabar tik draugiškai pažaidžiu futbolą, gal pasimokyčiau ir galėčiau futbolo aikštelėje treniruoti vaikus.

Būti ar nebūti… geriausiam

Ar svarbu būti „geriausiam“? W. Shakespeare’as yra rašęs: „Matyt, yra tokie laikai, kad būti ne blogiausiam – tai jau didžiulis nuopelnas!“ Aktorystė – neįmanomai sunki, niekada nėra garantijos, kad sukūrus vieną gerą vaidmenį ir kitas pavyks gerai. Kai dirbu su J. Butusovu, jis nuolat primena: norėdami atliepti spektaklio temą, visą laiką turime būti sutelkę dėmesį, net užkulisiuose visa esybe jausti, kas vyksta scenoje, koks ritmas, atmosfera vyrauja. Jei „scrolinsime“ telefonuose – neverta dalyvauti repeticijoje. Kas gali apskaičiuoti, kiek toks sąžiningas darbas kainuoja? Tema apie aktoriaus profesiją, etatą teatre, finansinę grąžą, kurią gauna scenos žmonės, – daug refleksijų ir reformų reikalaujantis laukas.

Dažnai būna, kad nesutampa mano požiūris į teatrą. Per daugybę metų yra ne kartą nutikę, kai bandydavau atkreipti dėmesį į tai, ką, mano manymu, verta daryti kitaip, ir ne visuomet būdavau išgirstas. Natūralu, kiekvieno asmens pozicija, net ir dirbant viename kolektyve, yra skirtinga. Mene gali labai sėkmingai parazituoti, nes nėra tikslių kriterijų ir visada gali pasakyti: „Aš menininkas ir tokia mano idėja.“ Atlieki bet kaip ir toliau egzistuoji. Aš visada laikausi to, ko kadaise išmokė D. Tamulevičiūtė: sąžinė ir požiūris į darbą yra pagrindas. Turiu pripažinti, ir pačiam nedažnai pasitaiko, kai galiu nuoširdžiai pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau.“

Tinginystė

Per daugiau nei dvidešimt metų teatre sukūriau vaidmenų, kurie mane vedė į priekį. O dirbant su režisieriumi Jonu Vaitkumi kiekvienas vaidmuo buvo augimas. Kadaise skaičiau teatro kritikų pastabas, kad J. Vaitkaus darbo metodas yra išnaudoti aktorių stiprybes, bet pačių asmenybių neauginti. Keistas toks pasakymas, kadangi bendravimas su juo man kaip menininkui padarė didžiulę įtaką. Esu suvaidinęs nemažai J. Vaitkaus spektaklių: „Tas, kuris gauna antausius“, „Eglutė pas Ivanovus“, „Eugenijus Oneginas“, „Karalius Lyras“ ir kt. Pastebėjau, kad tobulėju tada, kai nenutuokiu, kaip atlikti vaidmenį. Tai didžiulė dovana tokiam tinginiui kaip aš: esu labai atsakingas, bijau nepadaryti ir būnu priverstas stengtis.

Apie karą, laisvę ir reivą

Įdomiai šių dienų kontekste skamba kontroversiškai vertintas „Didis blogis“ (rež. Árpádas Schillingas). Darbas su šiuo režisieriumi buvo nuostabus procesas, bet spektaklis daug kam nepatiko, kėlė nemažai klausimų, rezultatas išėjo labai prieštaringas. Dabar toks vaidinimas apie karo nuojautą gal būtų ir neįdomus, tačiau prieš kelerius metus tai buvo įžvalgių žmonių, pastebėjusių, kad gyvenimas juda spirale, pranašystė. Iškelti klausimai: ką kiekvienas mūsų darytume, jei prasidėtų karas, kodėl apskritai vyksta karai? Aš šio spektaklio temą matau kaip kiekviename iš mūsų tūnantį smurtinį virusą, kuris it herpesas iššoka nusilpus imunitetui. Tai nusmukusios kultūros, visuomenės, sąžinės metafora.

Neseniai grįžome iš gastrolių su LNDT spektakliu „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis), kuris yra įkvėptas mocumentary (netikros dokumentikos) žanro. Pagrindinė idėja, kad visos demokratiškos civilizuotos sistemos, kur gyvena žmonės, yra ydingos: korupcija, skandalai, destrukcija, protestai, globalizacija… Todėl daugybė individų buriasi į bendraminčių grupeles ir gyvena savo gerovės burbule, palaikydami tik minimalų kontaktą su valstybe. Yra ir kita pusė žmonių – dalyvaujančių biudžetinėse puotose ir sau ramiai „besidarančių babkes“. Šio spektaklio atspirtis yra „reivas“, kaip priešprieša susikompromitavusiai religijai, valstybei, politikai. Jauni žmonės jaučia tą melą ir nenori eiti į tokias institucijas. Jie ieško išeičių atsiribodami, kurdami savo taisykles. Ł. Twarkowskio spektaklius publika labai mėgsta, ypač naujų teatro formų gerbėjai, nes jis atspindi šiuolaikines teatro tendencijas: daug videomeno, technomuzikos, laisvės jausmo. Aš irgi, būdamas kokių aštuoniolikos, galvojau, kaip būtų „faina“ gyventi komunoje.

Aktoriaus autoportretas

Baltas viršelio veidas – idėja atėjo iš premjerinio spektaklio pagal anglų dramaturgo Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Jo režisierius J. Butusovas nekonkretizavo mano kuriamo personažo įvaizdžio: vieną dieną atėjau į repeticiją ir tiesiog banaliai nusidažiau veidą baltai. Nežinau, ar liksiu su šia kauke premjeros dieną, bet dabar ji tarsi simbolis, kad mano asmenybė ir profesija yra viena. Paprasti žmonės po darbo dienos gyvena įprastą gyvenimą, bet tik ne dauguma aktorių. Aš nesu išimtis, nemoku derinti šių sričių. Baltas veidas – mano portretinė nuotrauka.

Kitos Hamleto perspektyvos

Rozenkrancas ir Gildensternas yra Šekspyro „Hamleto“ personažai, draugai, kurie turi nugabenti laišką į Angliją. Kelionės metu laiškas apkeičiamas ir nusiunčiama žinia, kad reikia nužudyti abu jį pristačiusius vyrus. Hamleto draugai miršta, ir visa pjesė parodoma jų akimis – būdami negyvi jie bando suprasti, kodėl taip pasisuko įvykiai.

J. Butusovas yra vienas ryškiausių Rusijos režisierių, dėl karo jis metė darbą Vachtangovo teatre ir emigravo. Rimtas, pelnęs gausybę apdovanojimų, savo unikalų stilių turintis kūrėjas; šis jo spektaklis bus minklė žiūrovui, o ne „sukramtytas“ reginys. Režisierius originaliai dekonstruoja pjesę, sukelia emocijas ir perteikia, kas jam asmeniškai svarbu. Stebint galima mėgautis tekstu ir pačiu sumanymu, sutikti ir atpažinti „Hamleto“ personažus.

Aktualumo prasme, J. Butusovas tiesiogiai nekalba apie karą. Režisierius nekonkretizuoja situacijos, bet repetuodami mes jaučiame šią jautrią temą per mažus dialogus, detales, daugiaprasmiškumą. Į spektaklio kūrybinį procesą tiek režisierius, tiek aktoriai žiūrėjo labai sąžiningai, ir neabejoju, kad teatro gurmanams pjesė bus fantastiškas skanėstas.

Kinas

Kaip aktoriui man tiek teatre, tiek kine reikia iššūkių. Nuolat analizuoti personažus jau tapo įpročiu, natūraliai perėjusiu į gyvenimą – nagrinėdamas vaidmenį, iš dalies analizuoju ir save. Turiu pripažinti, kad šiuolaikinio darbo tempai ir jo kiekiai yra per dideli. Noriu, bet nespėju pasimokyti, šviestis, tapti geresnis, protingesnis, ir vaidindamas atiduodu savęs tiek, kiek esu prikaupęs vidinių resursų. Todėl neprieštaraučiau, kad ateitų režisierius ir vestųsi. Nepaliktų vieno kapanotis, lydėtų iššūkio kelionėje. Ir man šiuo aspektu sekasi: karjeros kelyje sutikau daug tokių kūrėjų. O pačiam yra svarbu palaikyti gerą intelektinę, emocinę ir fizinę formą, kad galėčiau išpildyti jų kūrybinius sumanymus.

Iš pasaulinio kino režisierių kadaise labai patiko Larsas von Trieras; jo būdas kalbėtis su žiūrovu, drąsus atvirumas padarė didelį įspūdį. Sentimentalūs senieji Marko Zacharovo filmai, su kuriais augau. Patinka britų režisierius Mike’as Leigh, labai gražūs Bernardo Bertoluccio filmai. Pasinėręs į kino pasaulį gali pasirinkti tokį filmą ir kūrėją, kuris tau duos tai, ko pačiam gyvenime trūksta: grožio, emocijų, pasiūlys specifinių temų…

Mano pirmas rimtesnis vaidmuo kine – režisieriaus Mykolo Vildžiūno filme „Nesamasis laikas“ (2014). Buvau pakviestas, nes atitikau jaunuolišką įvaizdį. Kodėl aš dažnai gaunu tokius „jaunus“ vaidmenis? Gal dėl to, kad tai reflektuoja ne tik su mano išore, bet ir vidumi, turiu daug nebrandos ir man nėra sudėtinga įsijausti į šiuos tipažus. Panašiuose amplua aš ir kituose filmuose: „Gyvatė“ (rež. T. Laucius, 2018), „Olegas“ (rež. Juris Kursietis, 2019), „Devintas žingsnis“ (rež. Irma Pužauskaitė, 2023). Pavyzdžiui, filme „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018) vaidinu berniuką, įsivaikinusį tėtį, ir man labai patiko, kad vaidmuo kitoks, nei įprasta. Aktoriai visada mano ir nori tikėti, kad gali suvaidinti bet ką, bet etiketė prisiklijuoja labai lengvai ir ilgam. Ypač kine, kur dėl greičio darbe specifikos režisieriai negali skirti daug laiko kurti personažą ir ieško jau susiformavusio tipažo.

„Organika“

Esu nusifilmavęs keliuose debiutiniuose režisierių filmuose, nes Lietuva yra jaunų kūrėjų šalis, daugelis vieni kitus žinome ir pažįstame. Svarstant apie lietuvišką kiną, kelias priartėti prie aukšto lygio europietiško yra tik vienas – kurti filmus ir eiti juos žiūrėti. Čia kaip sporte – sirgti ir palaikyti savo komandą.

Dažnai sulaukiu pastebėjimo, kad esu „organiškas“ aktorius. Apskritai, matau, jog jauni žmonės kine vaidina daug natūraliau nei anksčiau. Manau, auga aktorių karta, kuri turi galimybių vartoti daug kino, gal prisideda ir tai, kad nuolat fiksuoja save telefonais ir pripranta būti filmuojami. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia profesionaliai mokytis aktorystės.

AA avataras

Vienas paskutiniųjų filmų, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį, režisierės Irmos Pužauskaitės „Devintas žingsnis“, pasakoja apie sveikstančio nuo priklausomybės tėvo ir dukros santykius. Ar sudėtinga įsikūnyti į tokius „probleminius“ vaidmenis? Pavyzdžiui, kino teatruose dabar rodomas filmas „Disko berniukas“ (Disco boy, rež. Giacomas Abbruzzese) su aktoriumi Franzu Rogowskiu. Žvelgdamas į jo veidą matau, kad šis aktorius daug gyvenime patyręs. Tačiau apie mane to nepasakysi. Dėl to kuriant Lino personažą „Devintame žingsnyje“ kilo daug klausimų, kodėl pakvietė vaidinti – prieštaravau Irmai, neva nieko ekrane neįtikinsiu, jog esu AA. Bet I. Pužauskaitė specialiai norėjo matyti mane pagrindiniame vaidmenyje, nes jai buvo svarbu parodyti, kad žmonių susikurtas alkoholiko stereotipas ne visada atitinka tikrovę, o priklausomybę gali turėti puikiai, normaliai atrodantys individai.

Arba „Olegas“. Nematau atskirties, kuo, pavyzdžiui, šis jaunas emigrantas bendražmogiškomis savybėmis skiriasi nuo bet kurio kito. Jis naivus, baikštus, neryžtingas. Nors pats esu iš geros šeimos, man niekas niekada netrukdė savo charakterio savybėmis būti panašiam į Olegą. Niekada nebuvau dirbęs užsienyje, todėl stengiausi labiau koncentruotis, ką galiu suprasti, kas man artima, ir pajaučiau pagrindinę herojaus ašį.

Gal įsikūnijimo sėkmė yra atviras klausimas: režisierius Oskaras Koršunovas kadaise pasakė, jog mes, aktoriai, turime patys žiūrėti, kokio ilgio mums reikia tako, kad vaidmens lėktuvas pakiltų. Apskritai, gal ne viską galima suvaidinti, bet galimybių spektras tikrai labai didelis.

Paslydimai

Aš gyvenime esu pridaręs tokių klaidų, kurios, suprantu, yra neištaisomos, todėl man filme „Devintas žingsnis“ suskamba atleidimo tema. Šiandienos pasaulyje nėra atleidžiama niekas: baudžiama greitai, žiauriai, atrodo, kad negali suklysti, nes tave sumindys ne tik žiniasklaida, bet ir bendruomenė socialiniuose tinkluose. Man atrodo, yra svarbu leisti žmogui klysti, o kitam reikia ne tik atsiprašyti, bet ir sugalvoti, ką galima padaryti, kad taip daugiau nebesielgtų. Tai vienas sparčiausių būdų augti. O būti geru žmogumi turėtų tapti kiekvieno siekiamybe.

Svarbu, kad žiūrėdamas filmą „Devintas žingsnis“ kiekvienas, turintis sąžinės, gali susitapatinti, nes visi be išimties esame tam tikru gyvenimo etapu kam nors pakenkę. Ir jeigu jautiesi visiškai nekaltas, kažkas tau negerai. Nesu specialistas, tačiau bet kokioje gyvenimo situacijoje visada yra labai svarbu priežastis, ypač kai kalbama apie priklausomybes, savižudybes ir kt. Filme neparodyta, kodėl pagrindinis herojus gėrė, nes analizuojamas jo sveikimo etapas, bet realiame gyvenime turime vieni kitiems būti dėmesingesni. Paslysti labai lengva, nors ir manai, kad ant kojų stovi ypač tvirtai.

Pabaigai – paieškos be pabaigos

Apie ką galvoju ir ieškau atsakymo šiuo metu? Viena įkyri mintis persekioja nuolat: „O kur mano telefonas?“ (juokiasi). Šiaip, kai yra laiko pamąstymams, daug galvoju. Pavyzdžiui, apie karą, kadangi dabar statome minėtą spektaklį, kuriame ši tema yra fonas, ir tas, savaime aišku, sužadina daug suvokimų. Galvoju, kaip žmonės ieško kompromisų su savimi ir kaip tie kompromisai auga. Arba ką gyvenime padariau, ko dar ne, ką turėčiau galbūt padaryti… Kaip užauginti ir išauklėti dukrą, kad būtų geras žmogus. Kaip elgtis, kad žmonės aplink mane būtų laimingi, kada pagaliau turėsiu laiko paskaityti knygą… arba kaip prisiversti daryti rytinę mankštą. Visi aplinkiniai įvykiai galiausiai veda į save patį ir primena, kad aš vis dar negaliu susitvarkyti su savo vidiniu chaosu, jog viskas vyktų teisingai ir tvarkingai. Nesibaigiančios balanso paieškos.

NINO ROTA – F. FELLINIO KOMPOZITORIUS, ARBA MUZIKOS GENIJUS, KURIO NEPAMENAME

SIMONAS JURKEVIČIUS

Turbūt ne kartą kiekvienas esame po nosimi švilpavę ar niūniavę garsiąją „Krikštatėvio“ melodiją, galbūt yra ir tokių, kurie šią garsiąją kompoziciją buvo kadaise nustatę kaip savo telefono skambučio toną. Melodija paprasta, tačiau tiek geniali ir įsimintina, kad kartą ją išgirdus tiesiog nebeįmanoma užmiršti, ji tarsi įsirašo į pasąmonę. Svajingas motyvas yra neatsiejamas akcentas vieno visų laikų garsiausio Holivudo filmų, tapusių kino klasika – tai Francis’io Fordo Coppolos trilogija „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972), pasakojanti apie pokario Sicilijos mafijos gangsterių dramą Amerikoje. Trilogijos pagrindinė melodija – viena įsimintiniausių kino istorijoje, žinoma daugeliui, panašiai kaip filmų „Žvaigždžių karai“, „Neįmanoma misija“, „Juros periodo parkas“ arba „Indijana Džounsas“ melodijas.Daugiau

JORĖS JANAVIČIŪTĖS TRUMPAMETRAŽIAI: UŽDARI ŽMONĖS IR ATVIROS PABAIGOS

Silvija Butkutė

Per mažai, o gal, tiksliau, per trumpai kalbame apie trumpametražius filmus, tad šįkart noriu pristatyti kylančią lietuvių scenaristę ir kino režisierę, kurios kūriniai lanko tiek vietinius, tiek tarptautinius festivalius. Jūsų dėmesiui – Jorė Janavičiūtė ir penki pamąstymai apie jos kinematografiją, kaulelis po kaulelio narstančią iš kasdienybės etiudų išplaukiančias nepatogias temas, o režisūra tarsi atvirkščiai – neieškančią atsakymų, ką reiškia būti žmogumi, bet netikėtais rakursais, skaidriu sąmoju vedančią sudėtingais ir klaidžiais jausmų bei minčių vingiais.Daugiau

„METROPOLIS“ METROPOLIŲ MIESTE

Audrius Dambrauskas

Jeigu per gyvenimą matėte tik vieną seną nebylų filmą, ko gero, spėdamas, jog tai – 1927-aisiais Vokietijoje režisieriaus Fritzo Lango sukurtas mokslinės fantastikos šedevras „Metropolis“, turėčiau visai nemažą šansą pataikyti. Na, o jei tokių juostų peržiūrėjote bent dešimt, galiu beveik garantuoti – tarp jų tikrai buvo „Metropolis“!Daugiau

RIBA, SKIRIANTI BO NUO DŽOKERIO

Silvija Butkutė

Kai perskaičiau, kad amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas turėjo brolį dvynį, stebėtinai panašų į legendinį „Nirvanos“ vokalistą Kurtą Cobainą, man tai buvo nauja. Riveris Phoenixas vos dvidešimt trejų mirė perdozavęs narkotikų, ir Holivude liko ne mažiau perspektyvus jaunėlis Joaquinas bei daugybė įsimintinų jo vaid­menų pačiuose įvairiausiuose filmuose: nuo skandalingojo Guso van Santo „Mirti dėl…“ (To Die For, 1995), meilės jausmą kvestionuojančios fantastinės Spike’o Jonze’o dramos „Ji“ (Her, 2013) iki humanistines vertybes sujaukiančio Toddo Phillipso „Džokerio“ (Joker, 2019). Būtent po pastarojo visos „Betmeno“ serijos dalys įgavo gilų egzistencializmo atspalvį, prie ekranų pritraukusį ne tik superherojų gerbėjus, bet ir gilių psichologinių portretų analitikus. Tuomet kino bendruomenėje diskutavome, ką visuomenė padaro tokio, kad eilinis su rutininėmis problemomis susiduriantis pilietis išsprogsta neapykanta pasauliui. Dažnai švelnius, minkšto charakterio personažus įkūnijantis Joaquinas „Džokeryje“ palaipsniui išaugina tokį blogį, jog per kelias valandas tampa šaltakraujišku niekdariu. Negana to, šitai padaro sukeldamas didžiulę atjautą ir gėdą, primindamas, kas gali atsitikti, kai nepakankamai išglėbesčiuojame savo atžalas vaikystėje, neparodome joms reikiamo dėmesio.Daugiau

FEDERICO FELLINIO „NAKTINIS DARBAS“

Simonas Jurkevičius

2020-aisiais Italija minėjo vieno savo mylimiausių režisierių šimtąsias gimimo metines. Tai nepakartojamasis Federico’as Fellinis (1920–1993), priklausantis įtakingiausiems ir reikšmingiausiems XX a. kino kūrėjams, padovanojęs žiūrovams tokius šedevrus kaip „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita, 1960), „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „8½“ (1963) bei daugelį kitų filmų, pelniusių tarptautinį pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne apie genialias Fellinio juostas, o apie kiek intymesnį, mažiau žinomą režisieriaus gyvenimo aspektą – jo ryšį su sap­nų pasauliu bei pasąmone.Daugiau

NEPROGNOZUOJAMA QUENTINO DUPIEUX KINO REALYBĖ

Miglė Munderzbakaitė

Tai [filmų kūrimas] yra tarsi sapnas. Kai sapnuoji, atsiranda labai keistų sąsajų tarp atsitiktinių dalykų ir atsitiktinių žmonių.
Quentinas Dupieux

Q. Dupieux – prancūzų režisierius, elektroninės muzikos kūrėjas (žinomas kaip Mr. Oizo), išgarsėjęs dėl savo unikalaus, netradicinio požiūrio į kiną. Jo crazy filmai dažnai išsiskiria juodu humoru, absurdu, siurrealizmu ir lėliniais personažais.Daugiau

Kadras iš filmo „Begalybė“ (L'immensità, 2022, rež. Emanuele’is Crialese’as)

IŠPROTĖJUSIOS „KINO PAVASARIO“ MOTERYS

Silvija Butkutė

Viktorijos eroje jausmus pernelyg audringai rodydavusioms moterims būdavo diagnozuojama isterija, gydoma kraujo nuleidimu. Tačiau gyvenimo iššūkių, charakterio ugningumo, užgniaužtų emocijų nepalengvinsi primityviomis procedūromis. Tiesą sakant, kai kur dar vis pasitaiko, jog išreiškusios asmeninę nuomonę, nepritarimą ir lojalumą savo vertybėms moterys uždaromos „pailsėti“ į psichiatrijos ligonines. Nesutramdomų, kitoniškų herojų turime ir kine: režisierės Céline’os Sciammos dramoje „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire, 2019), Marie Krauzter filme „Korsažas“ (Corsage, 2021), o kur dar Steveno Spielbergo motinos personažas režisieriaus autobiografinėje juostoje „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022). Dalyje neseniai pasibaigusio festivalio „Kino pavasaris“ programos filmų įžvelgiau, jog kriziniai moterų gyvenimo momentai dažniausiai kyla bėgant nuo tikrosios savęs. Kuo ilgiau tai užsitęsia, tuo sudėtingesnis kelias laukia ir tuo didesnę kainą tenka sumokėti, kad galėtumei augti, keistis, atrasti save iš naujo. Vienų istorijų herojėms sekėsi geriau, kitoms likimas turėjo parengęs savo planą, tačiau galiu garantuoti – nė viena jų neliko be antro šanso atsitiesti.Daugiau

Nijolė Adomėnaitė ir kino operatorius Dmitrijus Dolininas filmavimo metu, 2004. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

NIJOLĖ ADOMĖNAITĖ, PIRMOJI PRAKALBUSI APIE MOTERŲ LAGERĮ STALINIZMO EPOCHOJE

Liucija Armonaitė

Nijolė Adomėnaitė (1958–2009) – kino ir teatro režisierė, scenaristė, sovietmečiu stačiusi dokumentinius bei vaidybinius filmus, atskleidusius tikruosius melo ir manipuliacijos persmelkto režimo baisumus. Ji gyveno ir kūrė byrančioje Sovietų Sąjungoje, vėliau – naujojoje Rusijos Federacijos valstybėje, čia iš arti matė istorinių lūžių, politinių peripetijų suluošintų žmonių likimus. Remdamasi realiais įvykiais, archyvine medžiaga, ieškodama SSRS neviešintų faktų ir taip dėliodama savo herojų istorijas, Adomėnaitė beldėsi į žiūrovų atmintį bei sąžinę. Nors, šaliai ribojant minties ir žodžio laisvę, režisierei pavyko susukti vos šešias juostas, drąsūs filmai jos pavardę įrašė į XX a. kino istoriją, buvo įvertinti apdovanojimais, rodomi JAV ir Europos festivaliuose. Visgi tėvynėje ne visi Adomėnaitės darbai pasiekė kino teatrus; ją geriau pažinojo lietuviai kinematografininkai, su kuriais Nijolė susitikdavo ir bendraudavo per renginius užsienyje. Todėl – likimo ironija – išskirtinės menininkės palikimas nepelnytai liko mūsų kultūros užribyje. Šis tekstas skiriamas artimesnei pažinčiai su autore, apie kurios gyvenimą ir kūrybą kalbėti atskirai tiesiog neįmanoma.


Daugiau

TITAS LAUCIUS: MĖGSTU, KAI KŪRĖJAS Į SAVO MEDŽIAGĄ ŽIŪRI NE PER DAUG RIMTAI

Kalbino Laura Šimkutė

Norėjęs būti režisieriumi, tačiau tapęs scenaristu, Titas Laucius dabar derina šias profesijas ir jam tai puikiai sekasi. Režisuodamas pagal savo paties parašytus scenarijus, jis, atrodo, į lietuvišką kiną įnešė gero humoro prieskonio. Ironiško, bet ne tuščio. Pradėjęs nuo tikrai įsimintinų trumpametražių filmų „Gyvatė“ (2018) bei „Šeima“ (2019), kūrėjas parodė, kaip iš gyvenimo ištrauktas absurdas puikiai veikia ekrane ir kad nebūtinai viskas privalo būti tvarkinga. Kartais galima ir rėkti, kaip daro „Šeimos“ personažai, bandydami susikalbėti, tačiau negirdėdami vienas kito. Taip atpažįstamai, nuoširdžiai. Taigi, su Titu kalbamės apie įkvėpimus ir naujausią jo filmą „Paradas“ – debiutą pilno metro žanre.Daugiau

VEIDRODINIAI ARONOFSKIO NEURONAI

Silvija Butkutė

Viso pasaulio kino adresatas yra mūsų jausmai. Kinematografija – vaizdai, gimstantys iš asmeninių patirčių, fikcinių ar faktinių istorijų, kurios rezonuoja su pačiais filmo autoriais. Procese dalyvauja ir žiūrovai: jei jų empatijos atsargos nesureaguos į pateikiamą turinį, tikėtina, tie žmonės praras galimybę seanso metu išgyventi giliai keičiantį katarsį. Intensyviõs patyriminės dinaminės psichoterapijos šalininkų šūkis skamba taip: „Kas nuslopinta, iškelkite į paviršių, o tuomet tai patirkite“ (H. J. Hendel).Daugiau

KELIO FILMAS „BUONA SERA“, ARBA NUŠIENAUTA PIEVA, KURIOJE IŠNYKSTA EGO

Kalbino Silvija Butkutė

Po visą savaitę lankytų kino meistro Larso von Triero filmų retrospektyvos seansų, vieną vakarą laipteliais nusileidau į kino centro „Romuva“ Mažąją salę. Čia ekrane pasitiko slegiančios danų provokatoriaus tamsos priešingybė: sėdėdamas žiūrovo kėdėje, rodėsi, galėjai užuosti gydančiai gryną Italijos kalnų orą, o plytinčias pievas harmoningai mindė baltutės ožkos bei užtikrintai buities darbus dirbantys skirtingų kultūrų žmonės.Daugiau

MARTINAS SCORSESE’Ė – ITALIŠKO KRAUJO NIUJORKIETIS

Simonas Jurkevičius

Praėjusį rudenį vienas garsiausių mūsų laikų režisierių Martinas Charlesas Scorsese’ė minėjo savo 80-ies metų jubiliejų. Garbaus amžiaus filmų kūrėjas yra uždaro būdo – retai pasirodo viešumoje ir kaip tikras italas gimtadienį švenčia tik su šeima. Visgi aktorius Leonardo’as DiCaprio’us įtikino bičiulį surengti grandiozinį vakarėlį Niujorke, Manhatano kvartale esančiame prestižiniame „Casa Cipriani“ viešbutyje. Čia 2022-ųjų lapkričio 17-osios vakarą draugai bei įvairios kino žvaigždės susirinko pasveikinti režisierių ir simboliškai pagerbti jo įspūdingą jau 50 metų trunkančią kinematografinę karjerą.Daugiau

LIETUVIŠKAS ĄŽUOLO LAPŲ VAINIKAS FRANKENŠTEINO MONSTRUI

Audrius Dambrauskas

2021-ųjų lapkričio 21-ąją „The New York Times“ savo internetiniame portale paskelbė biografinės knygos apie anglų literatūros klasiką Herbertą George’ą Wellsą apžvalgą. Socia­liniuose tinkluose dienraštis nusprendė publikaciją reklamuoti teiginiu, jog H. G. Wellsas, kartu su prancūzų romanistu Jules’iu Verne’u bei rašytoju, pirmojo išskirtinai mokslinei fantastikai skirto žurnalo „Nuostabios istorijos“ (Amazing Stories, 1926) leidėju Hugo Gernsbacku, išrado mokslinės fantastikos žanrą. Netrukus po minėtuoju įrašu pasipylė pikti komentarai ir kandūs memai, priminę, kad šioje kompanijoje trūksta dar vieno vardo – jaunutės merginos, išvardytus vyrus aplenkusios bent pusšimčiu metų.Daugiau

SKAITMENINĖS KELIAVIMO FORMOS: ART-TECH KAIP HUMANISTINĖ EMPATIJOS MAŠINA

Kalbino Donata Bocullo

Laisvai judėdami, dažnai nesusimąstome, ką patiria tas, kuris yra apribotas negalios, ir koks svarbus faktas, kad šiandien skirtingais medijų formatais prieinama kultūra šiems žmonėms suteikia tokias pat galimybes, nors ir virtualiai. Ar mokslo, technologijų bei kūrybinių industrijų bendradarbiavimas pajėgus užtikrinti autentišką (terapinį, empatišką) skaitmeninį dalyvavimą kultūroje tiems, kurie kontaktinės veiklos slenksčio negali peržengti dėl fizinio ribotumo, izoliacijos ligoninėse, namuose ar net karo? Rudenį kultūros ministro patarėja Deimantė Zutelienė programos „Kurk Lietuvai“ komandą kalbino apie kultūros sektoriaus skaitmenines transformacijas bei jų potencialą art-tech srityje. Neišvengiamai buvo paminėtas Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko virtualios realybės (VR) filmas „Angelų takais“ (2018), įvardytas kaip puikus art-tech pavyzdys, sugebantis pritraukti naujas auditorijas, turinį paversdamas interaktyviu.Daugiau

2022-IEJI – BEVILTIŠKI METAI KINE?

Silvija Butkutė

Prieš mėnesį „Youtube“ kanale publikuotame Tomo Seguros interviu su Quentinu Tarantino’u žymiojo režisieriaus buvo paklausta, ką jis mano apie šiuolaikinį kiną. Tarantino’as atsakė taip: „Kinas juda švytuokle: 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai – veržlūs revoliuciniai metai JAV kine, 9-asis buvo siaubingas, 10-ajame švytuok­lė pakilo aukščiau, o dabar jai laikas kristi.“Daugiau

„SCANORAMA“: MAIŠTINGAS MAGIŠKASIS REALIZMAS

Silvija Butkutė

Netrukus įžengiant į naują metų ciklą, norėjosi rašyti ne apie kino festivalio „Scanorama“ programos klasikinius, gurmaniškus, eksperimentinius, debiutinius ar kritikų išgirtus filmus – itin traukė papasakoti apie seansus, kuriuose buvo suteikta galimybė bent trumpam pamiršti buitį, nutildyti vidinius konfliktus, stebėtis, šiek tiek nesuprasti, suabejoti savo pasaulėžiūra, ištrinti ribas tarp tikro ir pramanyto. Lai tai būna tekstas apie magiškojo realizmo metafizinį kiną mums, mirtingiesiems, kviečiantį permąstyti po socialiniais atributais glūdinčią savo asmenybę.Daugiau

DAVIDO CRONENBERGO KINEMATOGRAFINIAI NUSIKALTIMAI

Simonas Jurkevičius

Kas būtų, jeigu staiga nustotume jausti skausmą, o mūsų žaizdos sparčiai užgytų? Kaip išnaudotume tokį privalumą? Ir ar tai privalumas? Gal greičiau pražūtis? Ne, naujas kanadiečio režisieriaus, aktoriaus, scenaristo, vieno žymiausių nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjų Davido Cronenbergo filmas – ne apie skausmą. Iš tiesų, turbūt neįmanoma keliais žodžiais tiksliai įvardyti, apie ką jis, tačiau ekrane pasakojama istorija priverčia giliai susimastyti bent apie tris esminius dalykus – žmogaus kūno galimybes ir ribas, pojūčius, galiausiai, žmonijos ateitį.Daugiau

KODĖL PO FILMO „NESIJAUDINK, BRANGIOJI“ APSIVERKĖ JORDANAS PETERSONAS?

Silvija Butkutė

Piersas Morganas: „Galėčiau nutylėti, bet turiu paklausti. Kino režisierė Olivia Wilde sukūrė naują filmą, kuriame, pasak jos, remiasi jūsų asmenybe. Išprotėjęs pseudointelektualas, lyderiaujantis nevalingo celibato besilaikančių (angl. incel), vienišų ir daugeliu aspektų paniekintų vyrų bendruomenei. Ar tai jūs esate šių žmonių herojus?“

Jordanas Petersonas: „Žinoma, kodėl ne. Jau ilgą laiką mano vardas linksniuojamas kaip atstovaujančio atstumtiems jauniems vyrams. Koks tai didelis nusikaltimas…“ (Apsiverkia)Daugiau

AUKŠTESNYSIS SIAUBAS. NAUJOJI SIAUBO FILMŲ BANGA

Gabrielius Kavaliauskas

Plačiame kino žanrų pasaulyje kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka: nuo nuotaikingų komedijų iki kvapą gniaužiančių trilerių ar graudinančių dramų. Filmai paprastai tampa realybės, kurioje esame arba norėtume būti, atspindžiais. Tačiau tam tikras žanras dažnai nėra regimas kaip gyvenimo veidrodis, vien dėl to, kad pagrindinė jo funkcija – sukelti baimę. Kalbu apie siaubo kūrinius. Juose manipuliuojama žiūrovo suvokimu, pasitikėjimu. Nors tokiuose filmuose taip pat tyrinėjamos režisieriams svarbios problemos, tai dažnai lieka nesuprasta. Taip atsitinka todėl, kad stebėtojo dėmesys yra atitraukiamas nuo siužeto ir koncentruojamas ties netikėto išgąsčio (jump scare) scenomis, krauju, smurtu. Visgi požiūris pamažu keičiasi. Šiuolaikiniuose siaubo filmuose nagrinėjamos dabar aktualios temos. Režisieriai atsisako emocinių amerikietiškų kalnelių, būdingų aptariamam žanrui, ir vietoje jų kviečia žiūrovą apmąstyti vieną fundamentaliausių gyvenimo elementų – siaubą ir tai, kur jis gali slėptis.Daugiau