fbpx

Kanų kino festivalis: apolitiškai politiški prancūzų reikalai

Ignas Zalieckas

Pilkas aksominis švarkas, vakar pirkti sportiniai „Nike“ bateliai, nugara tekantis prakaito lašas, milžiniškas lagaminas ir sunki kuprinė. Atvykstu į Liono stotį Paryžiuje ir sėdu į greitąjį traukinį. Oras tvankus, dangus lyg sena paklode aptrauktas, bet nuotaika puiki – juk pirmas kartas Kanų kino festivalyje! Tai įvyko praėjusiais metais, šiemet traukiant Pietų Prancūzijos link jaudulio kiek mažiau, nes pernai viską pakeitė Johnny Deppas… Juokingai skambės, bet Deppo spaudos konferencija tartum švitrinis popierius nudyrė mitinę deimantinę žvaigždžių odą.Daugiau

Meilės kupini pasąmonės šiukšlynai

Silvija Butkutė

Ne atsitiktinumas, kad šį tekstą rašau prieš vieną nuostabiausių pavasario švenčių – Motinos dieną, tačiau jo turinys toli gražu ne ditirambai pirmam gegužės sekmadieniui. Mums vis labiau rūpi, iš kur atėjome, todėl klausimų Būčiai daugiau nei atsakymų, ir nors sunkiai gyjančias emocines žaizdas dedame į traumų stalčiuką, jis, kaip atitarnavęs baldas, vis atsidaro, ir – pačiu netinkamiausiu metu. Nepailsdami ieškome priežastinių ryšių, kodėl per gyvenimą keliaujame su būtent tokiu charakteriu, talentais, kompleksais, kokius sparnus užaugino ir pančius užveržė auklėtojai iš praeities. Keletas šiuolaikinių socialinio realizmo filmų, kuriuose vaikystės paklodės dažnai suteptos skirtingais fiziologiniais skysčiais, tokiais kaip ašaros, kraujas ir prakaitas, bet vis tiek nepakartojamai autentiškai kvepia namais.Daugiau

Aliejinė animacija „Kaimiečiai“: nuteista ir išteisinta moters drąsa

Silvija Butkutė

Filmas „Kaimiečiai“ (The Peasants, 2023) – į modernų animacijos drabužį įvilkta gūdžios Lenkijos provincijos istorija, atgaivinta dešimčių tapytojų rankomis, įpučiant lenkų literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto kūriniui gyvybės. Toks ir yra šis filmas: energingas, pulsuojantis, ryškus, verčiantis panirti į kuriamą realybę visa galva. Rodos, šios spalvingos vibracijos pakerėjo festivalio „Kino pavasaris“ publiką, šiemet „Kaimiečius“ išrinkusią žiūroviškiausiu filmu. Apie karo pašonėje kurtą ekranizaciją, kurios pabaigą išdrįsta perrašyti savaip, kalbinu vieną iš autorių, režisierių, prodiuserį Hughą Welchmaną (Didžioji Britanija / Lenkija).Daugiau

„KOPA“ (1984) – FILMAS, VOS NEUŽBAIGĘS DAVIDO LYNCHO KARJEROS

Simonas Jurkevičius

Kovo mėnesį kino aistruoliai džiūgauja kaip niekada – pasirodė ilgai laukta režisieriaus Deniso Villeneueve’o „Kopos“ (Dune) antroji dalis. Pirmoji ekranus pasiekė 2021-aisiais – jau tuomet tiek gerbėjai, tiek kritikai vienareikšmiškai tvirtino, jog tai vienas geriausių ir svarbiausių pastarojo meto mokslinės fantastikos darbų. Regis, antroji dalis nenusileido pirmajai ir patenkino kino pasaulio lūkesčius.Daugiau

„PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“, ARBA STANLEY’O KUBRICKO MANIAKIŠKO PERFEKCIONIZMO TESTAMENTAS

SIMONAS JURKEVIČIUS

Amerikietis Stanley’s Kubrickas yra neabejotinai vienas reikšmingiausių ir svarbiausių praėjusio amžiaus kino režisierių. Tokie filmai kaip „2001 m. kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968), „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange, 1971), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980) arba „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) jau senai pripažinti kino klasika. Visi labai skirtingi ir įvairiaspalviai – kiekvienas būtų vertas ilgos ir nuodugnios analizės, tačiau šį kartą noriu prisiminti paskutinįjį režisieriaus darbą „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999), kuriam šiais metais sukanka 25 metai. Jis ir šiandien pateikia daugiau klausimų nei atsakymų – kiekvieną kartą žiūrėdamas vis atrandu naujų detalių, anksčiau, regis, nepastebėtų. Daugiau

TURTINGI KINO HEROJAI IR VARGŠAI JŲ ŽIŪROVAI

SILVIJA BUTKUTĖ

„Puikus Emeraldos Fennell montažas ir siaubingos jos filmų pabaigos“, – taip neseniai pristatytos juostos „Soltbernas“ (Saltburn, 2023) recenziją pradėjo „Vulture“ kino kritikė. Negaliu nepritarti – naujausias britų režisierės darbas beprotiškai gražiai nufilmuotas, bet kartu tai tarsi Marso krateriai duobėtu scenarijumi, kurių neužkaišo net aukšto lygio aktorių vaidyba. Žiūrėti ar nežiūrėti „Soltberną“ – nėra šio teksto esminis klausimas. Mintis kyla panagrinėti kine pastaruoju metu plačiai išsikerojusią satyrų apie turtinguosius temą. Ar šiandien, kai pasaulyje vyksta įvairaus pobūdžio tarptautiniai konfliktai, sprendžiamos globalios sveikatos dilemos, į darbo vietas kėsinasi dirbtinis intelektas ir t. t., vis dar vojeristiškai įdomus reginys pro rakto skylutę į auksinį turtuolių narvelį. O gal to kaip tik alksta streso nualintas protas, socia­linių medijų srauto atbukintos juslės ir botokso adatos ištroškusi pykčio raukšlė? Kritiškas žvilgsnis į keletą naujausių kino kūrinių, iš arti rodančių skęstantį kapitalistinio elito titaniką.Daugiau

TOMAS VENGRIS. MEILĖ PAGAL SHAKESPEARE’Ą IR BRAŠKANTYS VILNIAUS BUTO KAULAI

SILVIJA BUTKUTĖ

Kino režisierių Tomą Vengrį geografiškai identifikuoti nelengva: gimė JAV, vasaras leido Lietuvoje, šiuo metu apsistojęs Latvijoje, aktyviai migruoja kūrybiniais keliais tarp Europos ir Amerikos. 2019 m. jo debiutinė pilnametražė juosta „Gimtinė“ Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ laimėjo prizą už geriausią filmą, o 2023 m. pabaigoje tame pačiame festivalyje įvyko ir naujausio režisieriaus kūrinio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (2023) premjera, kuri neliko nepastebėta net paties Jimo Jarmuscho filmų prodiuserio. Režisierius pritaria – naujajame jo darbe skamba iš pasąmonės atplaukiantys minoriniai naratyvo akordai. Tačiau iš gyvenimo į ekraną persikėlęs tragikomiškumas suteikia kiekvienam žmogui atpažįstamų šviesos ir lengvumo.Daugiau

PABAISA, SU KURIA RIDLEY’S SCOTTAS MUS PRIVERTĖ SUSIPAŽINTI ITIN ARTIMAI

SIMONAS JURKEVIČIUS

Pamenu, dešimtajame dešimtmetyje kultinė televizijos laida „Videokaukas“ transliuodavo įvairią kino klasiką. Anuomet man tebuvo galbūt šešeri ar septyneri metai – girdėdavau, kaip tėvai kitame kambaryje žiūrėdavo filmus, o aš užsnūsdavau, iš už sienos tyliai aidint garsams ir dialogams. Visgi vieną vakarą iš raudono „Šilelio“ televizoriaus sklindantys triukšmai man neleido užmigti – priešingai, nuo jų piestu ėmė stotis gyvaplaukiai. Sulaikęs kvapą sėdėjau lovoje ir, priglaudęs ausį prie sienos, klausiausi. O ten, atrodė, vyko kažkas tikrai šiurpinančio, nežemiško, svetimo. Neiškentęs išbėgau iš kambario, apsimesdamas, kad einu į tualetą. Tai, ką akimirką pamačiau ekrane, man sustingdė širdį ir atėmė žadą – judėjo kažkokia smalos juodumo pabaisa su milžiniškais dantimis ir drimbančiomis iš nasrų seilėmis. Ji buvo itin greita ir brutaliai žudė žmones. Tėvai pamatę, kad išsižiojęs spoksau tarpduryje, pakvietė ateiti prisėsti šalia jų.Daugiau

ESĖ APIE 2023 METŲ KINO ĮVYKIUS, KURIOJE NEBUS ANALIZUOJAMI NEI „BARBĖ“, NEI „OPENHEIMERIS“

SILVIJA BUTKUTĖ

Prieš penkerius metus, gruodį, specialiai dėl suomių režisieriaus Akio Kaurismäkio nusipirkau bilietą į Helsinkį – norėjau paklaidžioti tomis pačiomis gatvėmis, kur neįskaitomai rimtais veidais kadaise vaikščiojo jo filmų herojai. Peržiūrėjau visus iki vieno šio režisieriaus filmus, palikusius melancholišką šypseną mano veide, užjaučiau jo kurtų istorijų veikėjus, kurių gyvenimai dažniausiai lydimi nykios rutinos, mažų butų, alaus bokalo vietiniame bare, uždaro būdo vyrų ir moterų svajonių apie labai paprastus dalykus. Ir visoje šioje buityje, ryškaus filmų kolorito fone besiskleidžiantis neblėstantis nuoširdumas kiekvienai, net pačiai beviltiškiausiai naratyvo mizanscenai ir žiūrovui įkvepia skaidrumo ir vilties.Daugiau

VULKANINĖ ROBERTO ROSSELLINIO IR INGRIDOS BERGMAN AISTRA

SIMONAS JURKEVIČIUS

Italijoje, netoli šiaurinės Sicilijos pakrantės, Tirėnų jūroje išsidėstęs dieviško grožio Eolijos salų archipelagas. Jis nėra didelis – septynios vulkaninės kilmės salelės, iš kurių tik trys gyvenamos – Liparis, Strombolis ir Vulkanas. Neabejotinai garsiausia yra Strombolis su stūksančiu vienu aktyviausių ugnikalnių žemėje, jo vardu ir pavadinta sala. Kasdien iš beveik 1000 metrų aukščio kraterio veržiasi dūmai, o kartais ištrykšta ir lava. Strombolyje gyvena vos 700 žmonių.Daugiau

APIE SERIALUS, KAIP GRYBAI APRAIZGANČIUS SMEGENIS

SILVIJA BUTKUTĖ

Kartais pasitaiko, kad jaukią kino teatro salę iškeičiu į serialą namuose. Tiesą sakant, visai ne kartais, o dažnai rituališkai atokvėpio minutei po darbų, kai baigiu suktis prie viryklės ar šukuoti ilgaplaukes jūrų kiaulytes. Ir tenka pripažinti, kad kadaise šis pasirinkimas iš „nėra energijos filmui“ peraugo į kokybiško turinio laukimą. Disciplinuotai, tačiau aktyviai seku serialus, stengdamasi juos žiūrėdama ne tik pailsėti, bet ir atrasti aktualijų, estetikos, pajusti kosmopolitiškumo dvasią. Nuo amerikietiškų grumtynių iki pažinties su kriminaline psichologija, nuo tamsiausių žmogaus prigimties užkaborių iki keistos meilės istorijos, nuo intrigų prabangiame viešbutyje iki smegenis užvaldančių grybų sporų. Rekomendacijos įvairiems gyvenimo atvejams ir poreikiams, praversiančios ilgiems žiemos vakarams.

„Švytėjimas“ (Glow, 2017–2019, „Netflix“)

Visa, kas retro stilistikos, visada patenka į mano akiratį. Todėl trys „Švytėjimo“ sezonai buvo sugliaudyti kaip sauja lietuviško lazdyno riešutų. Nedaug kalbama apie šį „Oranžinė – tai nauja juoda“ (Orange is the New Black) kūrėjų darbą galbūt dėl to, kad serialui iškart klijuojama išskirtinai moteriškos auditorijos etiketė.

Tai pasakojimas apie niekaip savęs darbe negalinčią realizuoti teatro aktorę, kuri iš desperacijos pradeda dirbti naujame moterų grumtynių šou. Siužetas sukasi apie jos bei kitų moterų kasdienybę, ringe mokantis kovos judesių, planuojant teatrališkus ir komiškus pasirodymus, siuvant kostiumus ir, žinoma, aiškinantis draugystės bei romantinius santykius. Stiprioji „Švytėjimo“ pusė yra iki detalių preciziškai apgalvotas scenarijus, kurį sunkiai nuspėjamu daro netikėti draminiai intarpai, puikiai atliekami visų aktorių. Juos atrinkdami serialo kūrėjai padirbėjo ypač gerai: Alisona Brie, Betty’ė Gilpin, Marcusas Maronas… Pirmame sezone pristatyti personažai filme įgauna naujas charakterio spalvas, o tai suteikia galimybę dar giliau pažvelgti į chameleonišką žmogaus prigimtį.

Dešimtojo dešimtmečio muzikinis takelis – tobulas: Rickas Springfieldas, grupės „The Bangles“, „Whitesnake“, „Queen“, „The Police“ ir kt. Jis sentimentaliai skoningas ir yra puikus fonas besigrumiančioms damoms. Tą patį galima pasakyti ir apie ypač autentiškus to meto kostiumus, automobilius, sukurtą palaidūnišką Las Vegaso atmosferą. O tai, kas dedasi ringe – geriausia ir juokingiausia dalis, apnuoginanti visus amerikietiškųjų imtynių užkulisius: JAV kaunasi su Rusija, senatvė su jaunyste, kapitalizmas su Rytais, vietos čia randa net Charles’o Dickenso „Kalėdų giesmės“ pastatymas. Muzikalus, sąmojingas, stilingas ir tikrai šiek tiek feministinis, gaila, tačiau „Švytėjimas“ ketvirtą sezoną į ringą neišėjo dėl filmavimus sustabdžiusios pandemijos. Tačiau, netikėtai nutrauktas, jis tarsi tęsiasi jį mačiusiųjų mintyse. Visai kaip ir gyvenime: kai kurie dalykai turi tęstinumą, o kiti epizodiškai blyksteli ir spragtelėjus pirštais išnyksta, po savęs palikdami neišdildomą įspūdį.

„Proto medžiotojas“ (Mindhunter, 2017–2019, „Netflix“)

Jis ypač įtiks detektyvų ir FTB istorijų mėgėjams. Nors dievinu detektyvines istorijas (čia toks kaip reprezentacinis namų šeimininkių žanras), bet ilgai atidėliojau žiūrėti „Proto medžiotoją“, kadangi jame analizuojama gana niūri tema: interviu su serijiniais šaltakraujais žudikais, paremti rea­liai įvykdytais nusikaltimais. Tikėjausi tarytumei grotuotas nuteistojo kambario langas slegiančios atmosferos, kruvinų detalių kupinų dialogų, nuobodžių FTB biurokratinių reikalų. Tačiau mane pasitiko tik nuostabus garso takelis, šarmingas labai skirtingų detektyvų duetas, pažintis su kriminalinės psichologijos ištakomis, šmaikščiai kandūs pokalbiai.

Du agentai Holdenas (akt. Jonathanas Groffas) ir Bilas (akt. Holtas McCallany’is) FTB elgsenos tyrimų skyriuje pradeda įgyvendinti naują programą: jie keliauja į sugriežtinto režimo kalėjimus, kur susitinka su žiauriausiais JAV nusikaltėliais, turėdami tikslą perprasti žudikų ir prievartautojų psichologiją, kad ateityje būtų lengviau išnarplioti sudėtingas bylas. Nuostabūs monologai ne tik suteikia galimybę mintyse atkurti protu nesuvokiamas žiaurumo scenas, bet ir patį žiūrovą skatina gerai pasukti galvą, besistengiant suvokti piktadarių motyvus. Holdenas įkūnija jauną genijų, gebantį savais metodais rasti būdą nusikaltėlius priversti atsiverti daugiau, nei jie įtaria. Tuo tarpu jo kolega Bilas – vyresniosios kartos Federalinių tyrimo biuro agentas, kruopščiai stengiasi laikytis detektyvo protokolo. Abu jie, tokie skirtingi, per du serialo sezonus ne tik pasiekia įspūdingų tyrimo tikslų, bet ir atskleidžia netikėtas bei pažeidžiamas savo asmenybių puses.

Filme, be kitų piktadarių, yra ir kriminalinio pasaulio įžymybė, muzikantas, kulto Kalifornijoje lyderis Charles’as Mansonas, kurio monologas antrojo sezono pabaigoje yra tikras galvosūkis detektyvams ir publikai, apnuoginantis blogio šaknų esmę.

Kol laukiau pažadėto tęsinio, 2023 m. vasarį buvo paskelbta, kad jo nebus. Serialas nutrauktas vos vos įsibėgėjus, o Holdenas ir Bilas, išnarplioję painią serijinę žmogžudystę antrame sezone, palieka mus, gerbėjus, vienus pasvarstyti apie gėrį, blogį, gyvybę ir mirtį.

„Kleo“ (2022, „Netflix“)

Vokiškas veiksmo trileris „Kleo“ turi aiškią pradžią, pagavią istoriją ir beveik laimingą pabaigą. Pirmasis sezonas ir patirtis tokie teigiami, kad net nežinau, ar drįsčiau geisti pamatyti antrąjį. Veiksmas vyksta po Berlyno sienos griuvimo, pagrindinė herojė Kleo yra buvusi Rytų Berlyno slaptoji agentė, kurią išduoda. Nuo jos suėmimo akimirkos prasideda veiksmo ir įtampos kupinas Kleo nuotykis – ji turės progą atskleisti visus savo slaptuosius ginklus (tikrus, ne moterišką grožį) ir gerai išspardyti priešams sėdynes.

VALENTINAS NOVOPOLSKIS: AKTORIAUS SĄŽINĖ PRIEŠ PARAZITAVIMĄ

Kalbino Silvija Butkutė

Kalbindama teatro ir kino aktorių Valentiną Novopolskį supratau, kad šios profesijos atstovai atostogauja mažai: štai rudens sezonui prasidėjus Valentino laukia „hamletiška“ premjera Vilniaus senajame teatre, o kino ekranuose netrukus pasirodys viltingas pilnametražis filmas „Devintas žingsnis“. Daugiau nei per dvidešimt metų scenoje menininkas sukūrė daugybę vaidmenų, tačiau prisipažįsta – nedažnai aplanko pasitenkinimo jausmas, kad aktorinė užduotis išpildyta maksimaliai.Daugiau

NINO ROTA – F. FELLINIO KOMPOZITORIUS, ARBA MUZIKOS GENIJUS, KURIO NEPAMENAME

SIMONAS JURKEVIČIUS

Turbūt ne kartą kiekvienas esame po nosimi švilpavę ar niūniavę garsiąją „Krikštatėvio“ melodiją, galbūt yra ir tokių, kurie šią garsiąją kompoziciją buvo kadaise nustatę kaip savo telefono skambučio toną. Melodija paprasta, tačiau tiek geniali ir įsimintina, kad kartą ją išgirdus tiesiog nebeįmanoma užmiršti, ji tarsi įsirašo į pasąmonę. Svajingas motyvas yra neatsiejamas akcentas vieno visų laikų garsiausio Holivudo filmų, tapusių kino klasika – tai Francis’io Fordo Coppolos trilogija „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972), pasakojanti apie pokario Sicilijos mafijos gangsterių dramą Amerikoje. Trilogijos pagrindinė melodija – viena įsimintiniausių kino istorijoje, žinoma daugeliui, panašiai kaip filmų „Žvaigždžių karai“, „Neįmanoma misija“, „Juros periodo parkas“ arba „Indijana Džounsas“ melodijas.Daugiau

JORĖS JANAVIČIŪTĖS TRUMPAMETRAŽIAI: UŽDARI ŽMONĖS IR ATVIROS PABAIGOS

Silvija Butkutė

Per mažai, o gal, tiksliau, per trumpai kalbame apie trumpametražius filmus, tad šįkart noriu pristatyti kylančią lietuvių scenaristę ir kino režisierę, kurios kūriniai lanko tiek vietinius, tiek tarptautinius festivalius. Jūsų dėmesiui – Jorė Janavičiūtė ir penki pamąstymai apie jos kinematografiją, kaulelis po kaulelio narstančią iš kasdienybės etiudų išplaukiančias nepatogias temas, o režisūra tarsi atvirkščiai – neieškančią atsakymų, ką reiškia būti žmogumi, bet netikėtais rakursais, skaidriu sąmoju vedančią sudėtingais ir klaidžiais jausmų bei minčių vingiais.Daugiau

„METROPOLIS“ METROPOLIŲ MIESTE

Audrius Dambrauskas

Jeigu per gyvenimą matėte tik vieną seną nebylų filmą, ko gero, spėdamas, jog tai – 1927-aisiais Vokietijoje režisieriaus Fritzo Lango sukurtas mokslinės fantastikos šedevras „Metropolis“, turėčiau visai nemažą šansą pataikyti. Na, o jei tokių juostų peržiūrėjote bent dešimt, galiu beveik garantuoti – tarp jų tikrai buvo „Metropolis“!Daugiau

RIBA, SKIRIANTI BO NUO DŽOKERIO

Silvija Butkutė

Kai perskaičiau, kad amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas turėjo brolį dvynį, stebėtinai panašų į legendinį „Nirvanos“ vokalistą Kurtą Cobainą, man tai buvo nauja. Riveris Phoenixas vos dvidešimt trejų mirė perdozavęs narkotikų, ir Holivude liko ne mažiau perspektyvus jaunėlis Joaquinas bei daugybė įsimintinų jo vaid­menų pačiuose įvairiausiuose filmuose: nuo skandalingojo Guso van Santo „Mirti dėl…“ (To Die For, 1995), meilės jausmą kvestionuojančios fantastinės Spike’o Jonze’o dramos „Ji“ (Her, 2013) iki humanistines vertybes sujaukiančio Toddo Phillipso „Džokerio“ (Joker, 2019). Būtent po pastarojo visos „Betmeno“ serijos dalys įgavo gilų egzistencializmo atspalvį, prie ekranų pritraukusį ne tik superherojų gerbėjus, bet ir gilių psichologinių portretų analitikus. Tuomet kino bendruomenėje diskutavome, ką visuomenė padaro tokio, kad eilinis su rutininėmis problemomis susiduriantis pilietis išsprogsta neapykanta pasauliui. Dažnai švelnius, minkšto charakterio personažus įkūnijantis Joaquinas „Džokeryje“ palaipsniui išaugina tokį blogį, jog per kelias valandas tampa šaltakraujišku niekdariu. Negana to, šitai padaro sukeldamas didžiulę atjautą ir gėdą, primindamas, kas gali atsitikti, kai nepakankamai išglėbesčiuojame savo atžalas vaikystėje, neparodome joms reikiamo dėmesio.Daugiau

FEDERICO FELLINIO „NAKTINIS DARBAS“

Simonas Jurkevičius

2020-aisiais Italija minėjo vieno savo mylimiausių režisierių šimtąsias gimimo metines. Tai nepakartojamasis Federico’as Fellinis (1920–1993), priklausantis įtakingiausiems ir reikšmingiausiems XX a. kino kūrėjams, padovanojęs žiūrovams tokius šedevrus kaip „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita, 1960), „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „8½“ (1963) bei daugelį kitų filmų, pelniusių tarptautinį pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne apie genialias Fellinio juostas, o apie kiek intymesnį, mažiau žinomą režisieriaus gyvenimo aspektą – jo ryšį su sap­nų pasauliu bei pasąmone.Daugiau

NEPROGNOZUOJAMA QUENTINO DUPIEUX KINO REALYBĖ

Miglė Munderzbakaitė

Tai [filmų kūrimas] yra tarsi sapnas. Kai sapnuoji, atsiranda labai keistų sąsajų tarp atsitiktinių dalykų ir atsitiktinių žmonių.
Quentinas Dupieux

Q. Dupieux – prancūzų režisierius, elektroninės muzikos kūrėjas (žinomas kaip Mr. Oizo), išgarsėjęs dėl savo unikalaus, netradicinio požiūrio į kiną. Jo crazy filmai dažnai išsiskiria juodu humoru, absurdu, siurrealizmu ir lėliniais personažais.Daugiau

Kadras iš filmo „Begalybė“ (L'immensità, 2022, rež. Emanuele’is Crialese’as)

IŠPROTĖJUSIOS „KINO PAVASARIO“ MOTERYS

Silvija Butkutė

Viktorijos eroje jausmus pernelyg audringai rodydavusioms moterims būdavo diagnozuojama isterija, gydoma kraujo nuleidimu. Tačiau gyvenimo iššūkių, charakterio ugningumo, užgniaužtų emocijų nepalengvinsi primityviomis procedūromis. Tiesą sakant, kai kur dar vis pasitaiko, jog išreiškusios asmeninę nuomonę, nepritarimą ir lojalumą savo vertybėms moterys uždaromos „pailsėti“ į psichiatrijos ligonines. Nesutramdomų, kitoniškų herojų turime ir kine: režisierės Céline’os Sciammos dramoje „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire, 2019), Marie Krauzter filme „Korsažas“ (Corsage, 2021), o kur dar Steveno Spielbergo motinos personažas režisieriaus autobiografinėje juostoje „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022). Dalyje neseniai pasibaigusio festivalio „Kino pavasaris“ programos filmų įžvelgiau, jog kriziniai moterų gyvenimo momentai dažniausiai kyla bėgant nuo tikrosios savęs. Kuo ilgiau tai užsitęsia, tuo sudėtingesnis kelias laukia ir tuo didesnę kainą tenka sumokėti, kad galėtumei augti, keistis, atrasti save iš naujo. Vienų istorijų herojėms sekėsi geriau, kitoms likimas turėjo parengęs savo planą, tačiau galiu garantuoti – nė viena jų neliko be antro šanso atsitiesti.Daugiau

Nijolė Adomėnaitė ir kino operatorius Dmitrijus Dolininas filmavimo metu, 2004. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

NIJOLĖ ADOMĖNAITĖ, PIRMOJI PRAKALBUSI APIE MOTERŲ LAGERĮ STALINIZMO EPOCHOJE

Liucija Armonaitė

Nijolė Adomėnaitė (1958–2009) – kino ir teatro režisierė, scenaristė, sovietmečiu stačiusi dokumentinius bei vaidybinius filmus, atskleidusius tikruosius melo ir manipuliacijos persmelkto režimo baisumus. Ji gyveno ir kūrė byrančioje Sovietų Sąjungoje, vėliau – naujojoje Rusijos Federacijos valstybėje, čia iš arti matė istorinių lūžių, politinių peripetijų suluošintų žmonių likimus. Remdamasi realiais įvykiais, archyvine medžiaga, ieškodama SSRS neviešintų faktų ir taip dėliodama savo herojų istorijas, Adomėnaitė beldėsi į žiūrovų atmintį bei sąžinę. Nors, šaliai ribojant minties ir žodžio laisvę, režisierei pavyko susukti vos šešias juostas, drąsūs filmai jos pavardę įrašė į XX a. kino istoriją, buvo įvertinti apdovanojimais, rodomi JAV ir Europos festivaliuose. Visgi tėvynėje ne visi Adomėnaitės darbai pasiekė kino teatrus; ją geriau pažinojo lietuviai kinematografininkai, su kuriais Nijolė susitikdavo ir bendraudavo per renginius užsienyje. Todėl – likimo ironija – išskirtinės menininkės palikimas nepelnytai liko mūsų kultūros užribyje. Šis tekstas skiriamas artimesnei pažinčiai su autore, apie kurios gyvenimą ir kūrybą kalbėti atskirai tiesiog neįmanoma.


Daugiau