fbpx

„Pietinia kronikas“: sudirginti nostalgijos nervą

Rokas Hasenaitis

„Kožas i treningai, gezai i gazeles, meilė i regbis“, – naujausią režisieriaus Igno Miškinio filmą „Pietinia kronikas“ (2024) anonsuoja kino teatrai. Nors tikėjausi smagiai praleisti laiką stebėdamas režisūrinę ironiją sporto, jausmų verpetų ir dešimtojo dešimtmečio mados viražų plotmėse, gavau gerokai paveikesnę, stipresnę, lūkesčius pranokusią emocijų bei apmąstymų dozę. I. Miškinis dviem valandoms nukelia į moderniosios Lietuvos| Edeną – laiką, kai buvo prakąsti pirmapradės nuodėmės siaubą savyje slėpę obuoliai, kai buvo mėginama pažinti kūniškų geidulių prigimtį ir savo skausmingai gležną vaidmenį naujai besikuriančios Lietuvos ekosistemoje.

 

Gezų i gazelių chemija

 

Romanas pasakoja apie jaunuolių gyvenimą Pietiniu vadinamame Šiaulių rajone XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Laikotarpiu, kuris buvo itin archetipinis ir ryškus, paraleliai vyksta dvi transformacijos. Asmeniniame lygmenyje skleidžiasi noras pažinti save, savo kūną, geidulius, jausmus, o visoje šalyje tuo metu veši spekuliantų veikla, bedarbystė, vyrauja limbo būsena, kai valstybė formaliai jau yra nusikračiusi okupantų jungo, tačiau realybėje vis dar iki galo neatradusi savęs. 

Pažinimo kelyje atsiduria ir pagrindinis istorijos veikėjas Rimantas (akt. Džiugas Grinys), regbiui visą dėmesį skiriantis moksleivis, nelabai besidomintis kuo nors, išskyrus šį jo mintis bei jėgas pasiglemžiantį sportą. Vieną dieną jis su savo geriausiu draugu Minde (akt. Robertas Petraitis) išsikalba apie moteriškus apatinius ir pirmąsias jausmines patirtis, o tas dialogas Rimanto galvoje uždega naują susidomėjimo židinį – artumo ir moters troškimą. Pirmiausia vaikinas bando laimę suartėti su Edita (akt. Vaidilė Juozaitytė), tačiau mėginimas nesėkmingas, paskui jo akiratyje atsiduria Monika (akt. Digna Kulionytė) – visiškai kitokia, meniška, skaitanti, mokanti kelias užsienio kalbas. Nepanaši į žmones iš Rimanto aplinkos, Monika atveria jam naujus – literatūros bei muzikos – pasaulius. 

Žavi režisieriaus mėtomos mikroskopinės nuorodos, leidžiančios susidaryti bendresnį veikėjų transformacijų vaizdą. Iliustratyvus asmenybinis Rimanto augimas, kai per antrą ir vėlesnius apsilankymus naujai atrastoje bibliotekoje pasikabina savo sportinį švarką drabužinėje, nors pirmo vizito metu tą daryti griežtai atsisakė. Kolosalių, akivaizdžių pasikeitimų čia vos vienas kitas – esmingiausios permainos nematomos plika akimi, o kartais ir apskritai neregimos, tik subtiliai pajuntamos. 

Kartu su Rimantu kinta ir kiti veikėjai. Akivaizdi Monikos permaina, kai po jos ir Rimanto išsiskyrimo, glaistyto Monikos melu apie išvykimą į Airiją, mergina grįžta gerokai aikštingesnė, ryžtingesnė, maištingesnė. Rimantui kyla vis daugiau abejonių dėl ateities – tiek asmeninės, tiek bendros su Monika. Abejones dar labiau kaitina nesėkmingas bandymas įstoti į filologijos studijas Vilniuje. 

Reikšmingas vaidmuo herojaus gyvenime atitenka dar vienai merginai – Jurgai (akt. Irena Sikorskytė). Iš pradžių megzdami bičiulišką santykį jaunuoliai lyg ir atsiduria romantikos prieigose, visgi į tvirtus, gilius jausmus jų ryšys galiausiai neišauga. Jurga lieka kompanijos maištininke, avantiūriste ir vienu metu, rodos, pakeičia Moniką, tačiau ilgainiui tampa aišku, kad ji tebuvo laiko, praleisto be Monikos, užpildas. 

Visą filmą stebime pirminio Rimanto įvaizdžio eižėjimą. Sulig kiekvienu naujai perskaitytu kūriniu ar užmegzta pažintimi trūkių veikėjo portrete daugėja, kol jis galutinai subyra finalinėje scenoje, vaizduojančioje Rimantą nebe kaip nuožmų mušeiką, o kaip ateities idealų kupiną svajotoją. 

Kadras iš filmo „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024)

 

Stilistiniai dešimtmečio kontūrai

 

Neabejotinai vienas iš esminių visai komandai kylančių uždavinių, statant tokio pobūdžio filmą, yra tikslus, preciziškas epochos atkūrimas. Galima konstatuoti, kad „Pietinia kronikas“ su šiuo iššūkiu susidorojo nepriekaištingai. Tam pasitarnavo ir nerenovuotų sovietinių daugiabučių rajonai, leidę betono džiunglių fone atskleisti visą paskutiniame XX a. dešimtmetyje besiformavusių pagrindinių personažų tragizmą bei trapumą. 

Žinoma, liaupsių nusipelno filmo kompozitorius – garso režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos docentas, muzikos projekto „Bleach Cult“ kūrėjas Vytis Puronas, taip pat kostiumų dailininkė Agnė Birskytė. Muzikinis takelis ir mados sprendimai sustiprino norimą įspūdį, palengvindami nusikėlimą atgal.  

Fone skambantys žymiausi užsienio ir Lietuvos muzikiniai hitai turėjo įsodinti į virtualią laiko mašiną ne vieną savo kailiu aptariamą metą patyrusį žmogų. Girdimi legendinės grupės, miesto simbolio „BIX“ kūriniai (Samas Urbonavičius glaudžiai bendradarbiavo su V. Puronu formuojant filmo muzikinę kryptį), Andriaus Mamontovo „Saulės miestas“. Editos gimtadienio scenos fone groja „Vidurnakčio“ daina „Naktinis traukinys“. Melodijos iš praeities parinktos ypač taikliai ir skrupulingai – taip, kad užgautų, sudirgintų nostalgijos nervą. Garso takelis lydį žiūrovą visą filmą, atliepdamas veikėjų nuotaikas bei pokyčius. Nuo trankios roko muzikos vakarėlyje iki baladžių verdant jausmams ir šventiškų melodijų. 

O ir šiaip, pataikoma į auksinį kartų viduriuką. Būta net svarstymų, kad dėl tokio rinkodarinio taiklumo šio filmo ir laukia stulbinanti finansinė sėkmė. „Pietinia kronikas“ aktualios jaunimui, nes kalba apie besiformuojančio žmogaus dramą, brendimo kelią, sėkmes ir pralaimėjimus, čia bendraujama žargonu, o ir šiaip, šitas filmas paprasčiausiai „kietas“, jį norisi pamatyti ir įsikelti tai liudijantį įrodymą į socialinius tinklus. Vyresnioji karta ekrane regi praeitį. Savo dėvėtų drabužių, klausytos muzikos, gal netgi išgyventų emocijų veidrodį. Kino salėje susitinka vaikai ir jų tėvai, išsinešantys skirtingas patirtis ar įžvalgas, visi, tikiu, patirsiantys gilų malonumą.

Nuostabus filmą praturtinantis kostiumų dailininkės Agnės Birskytės indėlis taip pat neturėtų likti nepastebėtas: laikotarpio rūbas – archetipinis, vaizdus, raiškus, konceptualus, visgi suvaldyti tokį per kraštus besiveržiantį ir sarkazmo paribiais žirgliojantį stilių nėra lengva. Treningai, ryškūs ornamentais dekoruoti megztiniai, klykianti neoninė paletė – tai siluetų ir spalvų panoptikumas, kuriam sukontroliuoti reikalinga itin jautri ir griežta stilisto akis. A. Birskytė išties pademonstravo tokią turinti. Kostiumais nebandyta perdėtai ironizuoti ar pabrėžti dešimtmečio komiškumo. Anaiptol. Nors vaizduojamo laikotarpio stilius, žvelgiant retrospektyviai, yra gana šmaikštus, dailininkė jį perteikė išsaugodama pagarbų nuotolį, o tai prisidėjo prie autentikos išlaikymo.

Atmosferos realumą stiprino ir kiti aštriai parinkti režisūriniai sprendimai, iliustruojantys dešimtmečio grimasas, o kartu parodantys, kaip toli nuėjome, vertindami socialinių normų bei vaidmenų ribas. Lakmuso popierėliu tampa įamžintas gražiausių Šiaulių kojų konkursas, anuomet buvęs visiška socialine norma, o šiandien nebevykstantis dėl kilusio nepasitenkinimo. (Pats idėjos autorius Gediminas Beržinis pasakojo, jog konkursą privalėjęs nutraukti po feminisčių priekaištų, esą šis renginys žemina moteris.)

Pilvoti vyrai, stebintys podiumu žengiančias dailiakojes merginas, spinduliuoja moteriško kūno sudaiktinimą, o nugalėtojai, šiuo atveju – istorijos herojei Jurgai, už gražiausias visuose Šiauliuose kojas, lyg už kokį talentą ar ypatingą gabumą, atitenka dovanų čekis. Toks materialus fizinio žavesio įvertinimas, nors ir stebina cinizmu, virsta dar viena raketa, nusviedžiančia į praeities kontekstą.

Įdomu, jog visame filme „užminuotos“ nuorodos vengia tiesaus didaktiškumo, tiesiog leidžia nusistebėti, pasidžiaugti ar pasijuokti iš laikotarpių skirtumų. Ne tik išorinėmis formomis – stiliumi, muzika, interjeru, – bet ir socialinių normų pasikeitimu galima išmatuoti atstumą tarp „tada“ ir „šiandien“. „Pietinia kronikas“ to nuotolio punktyrą nupiešia nepriekaištingai taikliai.

Kadras iš filmo „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024)

Filmas apie mus

 

Šmaikščiai skaudus arba skausmingai juokingas. Epitetų būtų galima prigalvoti visokių, tačiau filmas pataiko kažkur į giluminį židinį, užčiuopiamą tik lietuviui. Ir ne vien todėl, kad ekrane kalbama su šiaulietišku akcentu, kurio žavesio neperduos ir neištransliuos jokie, net patys kokybiškiausi, subtitrai. Esmė slypi kitur – emocinėje kūrinio, vaizduojančio konkrečios šalies konkrečiu laiku peripetijas, galioje. „Pietinia kronikas“ – negailestingai romantiška katapulta, nuskraidinanti į dešimtojo dešimtmečio rajono kiemą su visomis jo keistybėmis ir kvailiojimais.

Jautrią, gražią metaforą, bene labiausiai man įstrigusią skaitant kolegų recenzijas, suformulavo kultūros apžvalgininkė Monika Gimbutaitė, teigdama, kad „Pietinia kronikas“ per pagrindinio veikėjo prizmę iliustruoja visos tautos coming-out-of-treningai virsmą. Rimanto bei kitų veikėjų asmenybėse ir paklydimuose atrandame save arba pažįstamus, o jų transformacijose galime užčiuopti permainas visuomenės, kuri ilgainiui nusimesdama sportinį kostiumą išsinėrė iš gerokai gilesnio audinio sluoksnio, per dešimtmečius su oda spėjusio suaugti taip stipriai, kad jo nusiplėšimas negalėjo nepalikti atvirai pulsuojančių žaizdų.

Filmą užbaigia abiturientų išleistuvių scena bei dviejų pagrindinių veikėjų – Rimanto ir Mindės – išvykimas prie jūros. Melancholiškas, tačiau dramatiškas finalas sukelia dar daugiau klausimų, užuot atsakęs į galvoje seanso metu jau pradėjusias knibždėti dilemas. Žiūrovas išgirsta ir apie radikalius draugų pokyčius, ir apie atsisakymą pasiduoti, nors visa tai nuosekliai įpinama į ironiškai romantišką audinį. 

„Pietinia kronikas“ – epas apie dešimtąjį dešimtmetį. Nors ir lokalizuotas bei sutelktas laike, jis kalba apie universalius dalykus, per kuriuos it per beširdiškai smarkaus laikmečio girnas keliavo mūsų tauta. „Tai filmas apie mus“, – skelbė daugelis socialiniuose tinkluose. Apie praeitį, pasižymėjusią naivumu, sumišusiu su beribiu ambicingumu, apie laikotarpių sandūrą, kai žvelgėme į Vakarus, siekdami juos imituoti, nors neturėjome nei tinkamų įrankių, nei supratimo, kaip tą padaryti. Apie tai, kokie buvome, kokie būti norėjome ir kokie dalinai vis dar esame. Meistriškai parinktomis žinutėmis kūrybinė komanda pasakoja apie vieno miesto, o drauge – ir visos valstybės kelią išsilaisvinimo – nebe vien politinio, bet ir psichologinio – link. „Pietinia kronikas“ byloja apie išlaisvėjimą, pareikalavusį pažinti save ir aplinkinius. Brendimą, grįstą nelengvais, retkarčiais nudegti priverčiančiais ieškojimais, išmokiusį atpažinti jausmus ir apskritai jausti. Išugdžiusį gebėjimą žaisti pagal brutalias to meto taisykles – gal ne visada įgudusiai, darant klaidų, bet nuoširdžiai, neabejojant savimi. Iš visos širdies, aistringai, visai kaip tai darė susmegusiu purvu padengtoje regbio aikštelėje dėl papildomo taško komandai kovojantis Rimantas.

 

KITA KINO RENESANSO PUSĖ

Kęstutį Drazdauską kalbino Silvija Butkutė

Vienas iš pagrindinių nacionalinės kino produkcijos aktyvistų ir puoselėtojų, prodiuseris Kęstutis Drazdauskas lydėjo lietuvišką kiną nuo pirmų nedrąsių žingsnių iki laurus skinančių projektų, garsinančių Lietuvą tarptautiniuose vandenyse. Šiuolaikinis kinas pašnekovui yra nepaliaujamos analizės ir diskusijų objektas, gilinantis į tikrąją šios industrijos situaciją, nežinomybės kupinus procesus ir galimus ateities scenarijus. Ir čia susipina prodiuserio profesijos iššūkiai, mėgstamiausi juodojo humoro filmai ir paslaptingas režisūrinis debiutas augančiai žiūrovų kartai. Tai, kurią mes, o tiksliau – kino teatrai, gali prarasti greičiau nei atrodo.Daugiau

ALGIMANTAS PUIPA. SUSIKURI SROVĘ IR JOJE MAUDAISI

Kalbino Stasys Baltakis

Pokalbis su kino režisieriumi Algimantu Puipa vyko tuo metu, kai jo naujausias kūrinys „Naktinis seansas“ jau buvo pradėjęs savo gyvenimą, iš pradžių rodomas kino teatruose, bet neilgai, nes filmas nekomercinis. Kažin ar jis bus kino teatrų akcininkų ir daugumos jų salių lankytojų džiaugsmas. Šis Puipos kūrinys skirtas tiems, kam kinas – įdomi, svarbi jų būties dalis. Ypač reikšmingas sinefilams, nes pasakoja apie juos pačius – filmų žiūrėtojus, gyvenančius su kinu ir kine. Šįkart publika skaičiuos ne tik puipizmus, čia ji ras F. Fellinio ir J. Jarmuscho, L. Buñuelio ir A. Hitchcocko prieskonių. Toks jau tas Puipa – pedagogas ir režisierius, akies ir paslapčių kirbintojas.Daugiau

AR IŠTIES KINAS BYRA Į ŠIPULIUS?

Ignas Vieversys

Gerai žinoma kino kritikė jau prieš 60 metų numatė takoskyrą tarp snobo kino ir populiariųjų filmų.

2019-ųjų spalį tikriausiai kino salėse žiūrėjote „Džokerį“ (Joker, 2019) ir paskui kelias savaites diskutavote apie aktoriaus Joaquino Phoenixo vaidybinį talentą, o man, kaip sinefilui, tas laikas ypač įsiminė dėl frazės: „Tai nėra kinas.“Daugiau

DAVIDAS LYNCHAS ATSKLEIDĖ PUVINĮ PAČIOJE AMERIKOS KULTŪROS ŠIRDYJE

Billy J. Stratton

„Ten tvyro kažkoks blogis“, – sako šerifas Trumanas viename Davido Lyncho kultinio serialo „Tvin Pykso miestelis“ (Twin Peaks, 1990) epizode.

Ši replika atskleidžia režisieriaus, apie kurio mirtį jo šeima pranešė 2025 m. sausio 16 d., kūrybos esmę. D. Lyncho filmai ir serialai vaizduoja tamsias, grėsmingas, dažnai keistas Amerikos kultūros paraštes, šiandien vis dažniau išnyrančias iš šešėlių.

Kaip žmogus, dėstantis apie noir ir siaubo filmus, dažnai galvoju, kad amerikiečių kinas atspindi visuomenę lyg veidrodis. Lynchas buvo to meistras.

Daugelis šio režisieriaus juostų, pavyzdžiui, „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986) bei „Pamirštas greitkelis“ (Lost Highway, 1997), gali atrodyti šiurpios ir labai vaizdingos; filmams pasirodžius, minėtąjį vizualumą kritikai apibūdino kaip „keliantį nerimą“ bei „chaotišką“. Tačiau Lynchas ne tik stebino publiką efektais, bet ir įžvelgė šį tą giliau.

Jo vaizduojami korupcija, smurtas bei toksiškas vyriškumas šiandien Amerikoje yra pernelyg gerai pažįstami. Pavyzdžiui, „Mėlyno aksomo“ herojaus – naivaus koledžo studento Džefrio Bomonto – idiliškas, baltomis tvoromis įrėmintas priemiesčio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis kelio pakraštyje aptinka žmogaus ausį. Šiurpus radinys įtraukia vaikiną į žiauraus sociopato Franko Būto ir gražuolės salonų dainininkės Dorotės Valens orbitą. Šią viliokę Būtas sadistiškai kankina, laikydamas įkaitais jos vaiką bei vyrą, kurio ausį, pasirodo, ir rado Bomontas.

Vis dėlto jaunuolis pastebi, kad Dorotė jį nesveikai traukia, ir leidžiasi vis giliau į tamsų pasaulį, slypintį po jo gimtuoju miestu, – čia apstu prirūkytų barų bei kvaišalų landynių, kur lankosi Būtas ir daugybė keistuolių, įskaitant sutenerius, narkomanus, korumpuotą detektyvą. Įtaigi Būto frazė „Dabar tamsu“ tampa stipriu šios juostos refrenu.

„Mėlyname aksome“ vaizduojama korupcija, ištvirkimas ir smurtas iš tiesų yra ekstremalūs. Tačiau Būto veiksmai taip pat primena seksualinio išnaudojimo istorijas, kurios išaiškėjo, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčioje bei Skautų organizacijoje. Kadangi tokių nusikaltimų vis daugėja, jie tampa ne šiaip iškrypimu, o baisiu įspėjimu apie tai, kas giliai įsišakniję mūsų kultūroje.

Šios blogybės tokios sensacingos ir bauginančios, kad visuomenei kyla noras jas suvokti kaip egzistuojančias už mūsų tikrovės ribų, vykdomas žmonių, kurie į mus nepanašūs. Populiarusis D. Lyncho televizijos serialas „Tvin Pykso miestelis“ ir „Mėlynas aksomas“ itin įtaigiai pasakoja žiūrovams, kad tie slapti pasauliai, slepiantys niekšybę bei žiaurumą, yra visai šalia, ten, kur mums gali būti matomi, bet mes linkę juos ignoruoti.

Be to, filmuose „Pamirštas greitkelis“ ir „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001) rodomi tokie neįtikėtini, kraupūs dalykai, jog susidaro įspūdis, kad šių aštrių juostų personažai gyvena paralelinėse realybėse, kuriose viešpatauja gėris ir blogis.

„Pamiršto greitkelio“ pradžioje džiazo muzikantas Fredas Medisonas, nuteistas už savo žmonos nužudymą, tvirtina nusikaltimo neprisimenantis. Nagrinėdamas alternatyvių tikrovių temą Lynchas perkelia Medisoną į iliuzijų karalystę, kurioje gyvena žudikai, narkotikų prekeiviai bei pornografai, ir sulieja jo tapatybę su jauno mechaniko Pito Deitono asmeniu. Taip režisierius sujungia „normalumą“ ir iškrypimą į viena.

Dešimtajame dešimtmetyje tokie menininkai kaip Trentas Reznoras iš grupės „Nine Inch Nails“ – jo muzika skamba oficialiame „Pamiršto greitkelio“ garso takelyje – taip pat pateikė auditorijai dekadanso bei socialinio nuosmukio vaizdų, kuriuos įkvėpė paties kūrėjo nerimą kelianti patirtis Holivude ir muzikos industrijoje. Šias tamsias temas vėliau įkūnijo tokie turtingi bei įtakingi vyrai kaip Seanas „Diddy“ Combsas, Billas Cosby’is ir Jeffreyis Epsteinas, daugelį metų slydę aukštuomenės paviršiumi, slėpdami nuo visuomenės savo monstrišką elgesį.

2001 m. pasirodžiusiame filme „Malholando kelias“ Lynchas atkreipia dėmesį į Holivudo prigimtyje glūdinčią niekšybę. Didžiaakė, nekalta pradedančioji aktorė Betė Elms atvyksta į Los Andželą, svajodama apie šlovę. Jos kova už sėkmę, pasibaigusi depresija ir mirtimi, neabejotinai tragiška. Tačiau nėra labai netikėta, turint omenyje, kad mergina bandė prasimušti korumpuotoje sistemoje, kuri pernelyg dažnai apdovanoja nenusipelniusius arba linkusius į kompromisus su savo morale. Kaip ir daugelis atvykstančių į Holivudą su didelėmis svajonėmis vien tam, kad suprastų, jog šlovė jiems nepasiekiama, Elms nepasiruošusi išnaudojimo ir korupcijos persmelktai industrijai. Jos likimas panašus į kitų moterų, kurios, desperatiškai siekdamos šlovės, pateko į Harveyio Weinsteino paspęstus spąstus.

Davidą Lynchą mirtis ištiko tokiu metu, kai Amerika, regis, veržiasi į vis tamsesnę ateitį. Galbūt ją pranašauja politikai, užsimerkę prieš seksualinės prievartos aktus, toleruojantys aukų šmeižimą ar net besigiriantys, jog gali išsisukti nuo bausmės už žmogžudystę.

Svarbiausi Lyncho kūriniai įspėja, kad labiausiai bijoti turėtume ne tokių žmonių žiaurumo. Iš tiesų reikėtų baimintis tų, kurie juokiasi, džiūgauja ar tiesiog nusisuka – jų apgailėtinos reakcijos, įgalinančios ir skatinančios aptartą elgesį, darančios jį priimtiną pasaulyje.

Vos pasirodę Lyncho filmai dažnai regėjosi kaip siurrealistiniai, juokingi visuomenės atspindžiai. Šiandien jie kalba apie gilias ir baisias tiesas, kurių negalime ignoruoti.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų k. vertė Viktorija Sab
Plačiau apie autorių: Billy J. Stratton

ŽIAURUMAS KINE. IŠEITI AR PASILIKTI SEANSE?

Silvija Butkutė

Šiandien esame pasiekę maksimalaus komforto zoną, tokios žmonijos istorijoje dar nebuvo: neturime medžioti, kovoti, bėgti, slėptis ir iš paskutiniųjų ginti savo būtį. Patogūs kapitalistiniai atributai padarė mus tokius tingius kaip žvairuojanti akis, kuriai sudėtinga susifokusuoti į taikinį. Deja, viduje vis tiek svyruoja įgimtos kortizolio ir dopamino hormonų svarstyklės: nuveikti ką nors ekstremalaus, neleistino, patenkinti viduje žaižaruojantį adrenalino troškimą. Galbūt dėl to lyg išbadėję skopofiliškai žiūrime į žiniasklaidos transliuojamus smurtinius vaizdus – per saugią distanciją, iš kurios galime liudyti prievartą be tiesioginių pasekmių. Kartais taip šlykštu, kad norisi nusisukti, bet kaip prikaustyti stebime tai, kas uždrausta, traumuoja, liūdina. Kodėl savanoriškai per kiną patiriame šiuos apokaliptinius momentus ir ką rezga kinas žiūrovui? 

Daugiau

Sandra, Viktorija, Mona ir kitos. Venecijos kino festivalis (II)

Silvija Butkutė

Kai pasaulis ginčijasi, ar garsiojo pisuaro, pavadinto „Fontanu“ (Fountain), autorius yra Marcelis Diuchamp’as, ar idėja nusavinta nuo Elsos von Freytag-Loringhoven, vis iškyla vyrų ir moterų sąveikos visuomenėje dilema. Praėjusiame žurnalo numeryje aprašyti šiuolaikinio vyriškumo filmai, rodyti Venecijos kino festivalyje (VKF), o šįkart aptarsiu kinematografiją, kurioje pagrindiniu smuiku griežia moterys. Gana įprasta, kad režisierės kine samprotauja apie kitas moteris, tačiau analizuojamų filmų puokštėje yra ir keli režisieriai vyrai, kuriantys taip, kad sunku perprasti tokį sėkmingą susitapatinimą su kita lytimi. Festivalio seansuose atsiskleidė margi moteriškumo paveikslai ir prigimties išmėginimai, geriausiai apibūdinami ne žodžiais, o tik kinui būdingomis meno raiškos priemonėmis: per grubios realybės atspindžius, metaforas ir simbolius, kuriais perteikiama tai, kas dažnai būna nutylėta.Daugiau

Pasiklydę vertime: ką Babelio bokšto statyba sugriovė, simbolinis pasaulis tesuveda

Donata Bocullo

„Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka) – tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertos labai žemomis baliustradomis.“ 

Jorge Luis Borges, „Fikcijos“, p. 72 

Statydama „Babelio bokštą“ žmonija sugriovė tarpusavio santykius, todėl šiandien ne kalbamės, o kariaujame. Socialinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas verčia varžytis dėl vietos po saule, o gal dėl vietos socialinėje tinklaveikoje. Ar dar esama būdų, kaip susikalbėti, susitarti dėl sąvokų, valstybių sienų? Gal simbolinis pasaulis ir jo kontekstai padės mums susitikti nesusikalėjimo ir neapibrėžtumo tilto viduryje? Griebkite Ariadnės siūlą ir bandykite išeiti iš nesusikalbėjimo labirinto. 

Daugiau

Venecijos kino festivalis

Silvija Butkutė

Video pasakojimas apie garsųjį Europos kino festivalį, į kurį kino kritikė Silvija Butkutė vyko kaip oficiali žurnalo „Nemunas“ atstovė. Pamatyti filmai – šių dienų žmonijos atspindys, tad tereikia apšviesti ekraną ir mes patys – lyg ant delno. Tiesa, tai ne visad malonu.

Keturių skysčių „Aperol Sprizt“ Venecijos kino festivalyje (I)

Silvija Butkutė

„Prieš du tūkstančius metų Aristotelis klausė, kodėl didieji poetai, filosofai, menininkai ir politikai neretai būna melancholiškos asmenybės. Šis klausimas kyla iš senovės įsitikinimo, kad žmogaus kūną sudaro keturi pagrindiniai organizmo skysčiai (lot. humor), iš kurių kiekvienas atitinka skirtingą temperamentą: melancholikas, sangvinikas, cholerikas, flegmatikas. Manyta, kad santykinis šių skysčių kiekis formuoja mūsų charakterį. Garsus graikų gydytojas Hipokratas laikėsi nuomonės, kad idealus žmogus turi harmoningą šių keturių pusiausvyrą. Tačiau dauguma mūsų labiau linkstame į vieną ir kitą pusę.“ (Susan Cain, „Saldus liūdesys“)Daugiau

Vietnamietiškas siurrealizmas: kritika moterims už jų tvirtybę

Su Duong Dieu Linh kalbėjosi Silvija Butkutė

Apie vietnamietės režisierės Duong Dieu Linh debiutinį pilnametražį filmą „Neverk, drugeli“ (Don’t Cry, Butterfly, 2024) tarptautinė spauda jau šnabždėjosi dar neįvykus filmo premjerai Venecijos kino festivalyje. Iš ekrano pulsuojantis siurrealizmas, įkvėptas Azijos mitologijos, kritiškas žvilgsnis į kultūrą, žmonių psichologiją, religiją, lyties vaidmenis. Intriguojantis ir filmo pavadinimas: drugeliu Vietname įvardinamos gimusio kūdikio moteriškos genitalijos, kurių savininkėms tiek įsakmiai, tiek guodžiančiai režisierė liepia neašaroti. Šis filmas apie moteris ir sudužusias jų svajones, apie lubose gyvenantį keistą padarą, apie nė žodžio neištariantį šeimos vyrą ir į paruoštus ryžius slapta įlašintą meilės eliksyrą. Pavadinčiau vienu stipriausių pastaruoju metu kine matytų debiutų, įkvėpusiu tiesiai iš Venecijos parvežti jo dalelę „Nemuno“ skaitytojams  išskirtinį interviu su ryškiai startavusia režisiere.Daugiau

Marlonas Brando – Ameriką įkūnijęs antiherojus

Simonas Jurkevičius

Nėra abejonių, kad kino aistruolių atmintyje Marlono Brando figūra gyvuos amžinai – dažnai jį prisimename kaip grėsmingą mafijos krikštatėvį, sėdintį šešėliuotame odiniame krėsle ar išprotėjusį pulkininką Kercą krauju ir purvu išteptu veidu, tūnantį atogrąžų džiunglėse. Dar kartais mintyse sušmėžuoja kakavinės spalvos paltas ir egzistencinio skausmo bei melancholijos persmelktas žvilgsnis, aktoriui klaidžiojant Paryžiaus gatvėse.

Šių metų birželį sukako 20 metų nuo M. Brando mirties. Kino pasaulis taip pat mini ir 100-ąsias jo gimimo metines. Aktorius nugyveno ilgą ir itin audringą gyvenimą. Nepaisant kontroversiško gyvenimo būdo ir sunkaus charakterio, šiandien jis vis dar tebėra įvardijamas kaip viena ryškiausių kino pasaulio žvaigždžių.Daugiau

TREČIADIENIAIS DĖVIME ROŽINĘ

Justina Semčenkaitė

PRIEŠ 20 METŲ

„Trečiadieniais dėvime rožinę“, – lyg tarp kitko pasakė antraplanė veikėja Karen, užbaigdama dviejų pagrindinių veikėjų dialogą filme „Naujokė“ (Mean Girls, 2004). Pokalbį atsimenu miglotai, o štai frazę lyg ritualą kartoju jei ne kiekvieną trečiadienį, tai kaskart apsivilkdama kažką rožinio bent mintyse. „Naujokė“ sociokultūrinėmis nuorodomis taip tiksliai apibrėžė millenialsų moterį (mums jau per 30, todėl vadintis mergina darosi nepadoru, nepaisant to, kaip širdy jaučiamės), kad niekad nebekvestionavome rožinės spalvos įtaigumo.Daugiau

JUODAS KATINAS, PERBĖGĘS „SALDŽIĄ RYTINĘ PAKRANTĘ“

Silvija Butkutė

„Režisierius pokalbiui gali skirti 30 minučių“, – į laikrodį baksnodama griežtai nužvelgia asistentė. O tuo metu sparčiai kylanti nepriklausomo amerikietiškojo kino žvaigždė Seanas Bakeris kukliai šypsosi ir laukia ženklo, kada pradėsime. Prieš šešerius metus įvykusį trumpą, bet turtingą mūsų pokalbį primena dovanotas filmo „Starlet“ blu-ray: filmas apie 21-erių pornofilmų žvaigždę ir jos autentišką draugystę su 80-mete našle. Šių metų Kanų kino festivalyje naujausias S. Bakerio filmas „Anora“ (2024) apie striptizo šokėją, ištekėjusią už jauno rusų oligarcho, pelnė pagrindinį „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą. Būtų puiku recenzuoti šio užkietėjusio humanisto ir kino taisyklių laužytojo filmą, tačiau jo mūsų šalyje galime ir neišvysti. Europa S. Bakeriui ir maloninga, ir negailestinga: šiandien kurti ir platinti turinį, kuriame vaizduojami bet kokie rusų kultūros atspindžiai, – jautru, o spekuliuoti neperžiūrėtu filmu nedera. Nebent! Tai būtų kitas nepriklausomo Amerikos kino Seanas ir kitas neseniai rodytas, gilesnės pažinties vertas maištingas filmas.Daugiau

Kanų kino festivalis: apolitiškai politiški prancūzų reikalai

Ignas Zalieckas

Pilkas aksominis švarkas, vakar pirkti sportiniai „Nike“ bateliai, nugara tekantis prakaito lašas, milžiniškas lagaminas ir sunki kuprinė. Atvykstu į Liono stotį Paryžiuje ir sėdu į greitąjį traukinį. Oras tvankus, dangus lyg sena paklode aptrauktas, bet nuotaika puiki – juk pirmas kartas Kanų kino festivalyje! Tai įvyko praėjusiais metais, šiemet traukiant Pietų Prancūzijos link jaudulio kiek mažiau, nes pernai viską pakeitė Johnny Deppas… Juokingai skambės, bet Deppo spaudos konferencija tartum švitrinis popierius nudyrė mitinę deimantinę žvaigždžių odą.Daugiau

Meilės kupini pasąmonės šiukšlynai

Silvija Butkutė

Ne atsitiktinumas, kad šį tekstą rašau prieš vieną nuostabiausių pavasario švenčių – Motinos dieną, tačiau jo turinys toli gražu ne ditirambai pirmam gegužės sekmadieniui. Mums vis labiau rūpi, iš kur atėjome, todėl klausimų Būčiai daugiau nei atsakymų, ir nors sunkiai gyjančias emocines žaizdas dedame į traumų stalčiuką, jis, kaip atitarnavęs baldas, vis atsidaro, ir – pačiu netinkamiausiu metu. Nepailsdami ieškome priežastinių ryšių, kodėl per gyvenimą keliaujame su būtent tokiu charakteriu, talentais, kompleksais, kokius sparnus užaugino ir pančius užveržė auklėtojai iš praeities. Keletas šiuolaikinių socialinio realizmo filmų, kuriuose vaikystės paklodės dažnai suteptos skirtingais fiziologiniais skysčiais, tokiais kaip ašaros, kraujas ir prakaitas, bet vis tiek nepakartojamai autentiškai kvepia namais.Daugiau

Aliejinė animacija „Kaimiečiai“: nuteista ir išteisinta moters drąsa

Silvija Butkutė

Filmas „Kaimiečiai“ (The Peasants, 2023) – į modernų animacijos drabužį įvilkta gūdžios Lenkijos provincijos istorija, atgaivinta dešimčių tapytojų rankomis, įpučiant lenkų literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto kūriniui gyvybės. Toks ir yra šis filmas: energingas, pulsuojantis, ryškus, verčiantis panirti į kuriamą realybę visa galva. Rodos, šios spalvingos vibracijos pakerėjo festivalio „Kino pavasaris“ publiką, šiemet „Kaimiečius“ išrinkusią žiūroviškiausiu filmu. Apie karo pašonėje kurtą ekranizaciją, kurios pabaigą išdrįsta perrašyti savaip, kalbinu vieną iš autorių, režisierių, prodiuserį Hughą Welchmaną (Didžioji Britanija / Lenkija).Daugiau

„KOPA“ (1984) – FILMAS, VOS NEUŽBAIGĘS DAVIDO LYNCHO KARJEROS

Simonas Jurkevičius

Kovo mėnesį kino aistruoliai džiūgauja kaip niekada – pasirodė ilgai laukta režisieriaus Deniso Villeneueve’o „Kopos“ (Dune) antroji dalis. Pirmoji ekranus pasiekė 2021-aisiais – jau tuomet tiek gerbėjai, tiek kritikai vienareikšmiškai tvirtino, jog tai vienas geriausių ir svarbiausių pastarojo meto mokslinės fantastikos darbų. Regis, antroji dalis nenusileido pirmajai ir patenkino kino pasaulio lūkesčius.Daugiau

„PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“, ARBA STANLEY’O KUBRICKO MANIAKIŠKO PERFEKCIONIZMO TESTAMENTAS

SIMONAS JURKEVIČIUS

Amerikietis Stanley’s Kubrickas yra neabejotinai vienas reikšmingiausių ir svarbiausių praėjusio amžiaus kino režisierių. Tokie filmai kaip „2001 m. kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968), „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange, 1971), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980) arba „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) jau senai pripažinti kino klasika. Visi labai skirtingi ir įvairiaspalviai – kiekvienas būtų vertas ilgos ir nuodugnios analizės, tačiau šį kartą noriu prisiminti paskutinįjį režisieriaus darbą „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999), kuriam šiais metais sukanka 25 metai. Jis ir šiandien pateikia daugiau klausimų nei atsakymų – kiekvieną kartą žiūrėdamas vis atrandu naujų detalių, anksčiau, regis, nepastebėtų. Daugiau