„Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“: kol didžiai gyvas, tol išdidžiai nemiręs

Rokas Jonas

Balandžiui persiritus į antrą pusę, vėl pasitaikė proga kine išvysti naujausią lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ sukuruotą programą. Šiemet „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“ tikina: kol žmogus, kaip būtybė, bus gyvas, tol išdidžiai spinduliuos. O kartais (vardan gero, nors nebūtinai) savų problemų nepabūgs paversti svetimomis.

Kadras iš filmo „Tušinukas“ (rež.A.Burkšaitis, 2025).

Seansą pradeda režisieriumi tapusio programuotojo Ado Burkšaičio „Tušinukas“ (2024). Sekame mokytoją Veltą (akt. Rasa Samuolytė), besineriančią iš kailio tam, kad jos sūnaus Pauliaus (akt. Kasparas Varanavičius) svajonės apie Kembridžą ir šeimos kelionę po žymųjį universitetą bei miestelį neliktų vien svajonėmis. Regis, režisieriaus dėmesys krypsta į motinišką pasiaukojimą ir gebėjimą stresinėje situacijoje nuversti kalnus, gerokai rečiau – į moksleivių išgyvenimus. Nors pastarieji kai kuriose scenose visgi pasirodo. Trumpai pristatoma ir jaunesniosios Pauliaus sesės karta. Šiomis dienomis vis daugiau mokyklų deklaruoja atsiribojančios nuo „ydingo korepetitoriavimo reiškinio“, o tuo metu naujienų portaluose – nelyg filme Pauliaus minimoje upėje – vilnija moksleivių patiriamų įtampų, konkurencijos, retsykiais – net pasitraukimo iš gyvenimo atgarsiai.

Kadras iš filmo „Išnešimas“ (rež. M. Pocevičius, 2025).

Tušinuką keičia karstas, o Rasą Samuolytę – kita garsi aktorė Rimantė Valiukaitė. Režisierius, aktorius, renginių vedėjas Marius Pocevičius, daugeliui geriau žinomas Munio pseudonimu, pristatė atgal į pandemijos įkarštį nukeliantį „Išnešimą“ (2025). Ekrane Laima (akt. R. Valiukaitė) vargsta stengdamasi „suprodiusuoti“ motinos šermenis. Visgi įvykių eigą išjudina ne besibaigiančios tiesioginės laidotuvių transliacijos „Zoom“ minutės ar bendro sutarimo dėl apsauginių kaukių dėvėjimo stoka, o Valdelis (akt. Giedrius Savickas), užsimanantis tai karstą atverti, tai sumuštinių pasigaminti. Filmas primena ne tiek juokelių, kiek bandymų išvengti atsakomybės kratinį – nepaisant kartų̃ ir asmenybių skirtumų, žmogus kaip išmanydamas sieks pabėgti nuo nemalonios situacijos, susidūrimo su rūpesčiais bei darbu. Jei to nedarys sąmonė, užduotį perims pasąmonė – pavyzdžiui, iššaukdama užspringimo kąsniu priepuolį. Ir, kad jau pamatėme tokį atsaką į susiklosčiusią situaciją kine, neduokdie realybėje į Valdelį panašiam silpnesnių nervų heteronormatyviam vyrui išvažiuoti greitąja, išgirdus kieno nors pakibinimą dėl orientacijos ar lytinės tapatybės.

Kadras iš filmo „Sujip“ (rež. G. Parulytė, 2025)

Na, o kai lietuviškas kinas prabyla apie emocinę sveikatą, prieš kamerą atsiduria „M&M’s“ saldainiai. Režisierė Gintarė Parulytė filmu „Sujip“ (2025) tarytum kviečia apie 20 minučių paklausyti „Jaunimo linijos“ savanorio (akt. Kęstutis Cicėnas) ir besikreipiančiojo Pijaus (akt. Simonas Storpirštis) pokalbio. Absurdiški Pijaus teiginiai vis keičia galimą skambučio potekstę, siužeto kryptį. Parulytės darbą norisi vertinti kaip bandymą pagalbos linijos įvaizdį išmušti iš korporacinių rėmų, į kuriuos šis buvo įspraustas kine pasirodžius Tomo Smulkio „Žmonėms, kuriuos pažįstam“ (2020). Maža to, su šaškėmis supanašėjusi spalvota dražė – ne vienintelė aliuzija į ankstesnius Marijos Kavtaradze’ės filmus: be „Išgyventi vasarą“ (2019), lengva prisiminti ir minėtosios režisierės bei Marijos Stonytės bendrą kūrinį „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ (2010), kadangi jame irgi žvelgėme į stambiu planu rodomus laidinius telefonus ir klausėme polemikos, būdingos dairantis gyvenimo sankryžose. „Sujip“ sugeba priminti ir knygą – Gerdos Paliušytės fotografijų rinkinį „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ (2023), braižu bei rakursais kone sutampantį su operatoriaus Nojaus Drąsučio atida Cicėno kūno plaukeliams ir daiktų atspindžiams languose.

Kadras iš filmo „Aš pirkau“ (rež. M. Norvaišas, 2024).

Nuotaiką kiek praskaidrina režisieriaus vaidmenį išmėginusio operatoriaus, fotografo Martyno Norvaišo dokumentinis filmas „Aš pirkau“ (2024). Principą perprasti nesudėtinga – lankomės Vilniaus „Akropolio“ automobilių aikštelėje, kurioje žmonės tai kukliau, tai išdidžiau pristato, kokius pirkinius ką tik susikrovė bagažinėn. Reikia sugebėti šitaip sudominti kasdien matomais pirkėjais – anonimais, nešinais „ledine karameline“, sidru ar tiesiog sunėrusiais pirštus, paprašius jų tarsi padeklamuoti eilėraštį apie savo santykį su morale, tuštybe ir savivoka. Nors iš pažiūros herojų gyvenimo būdas skiriasi, panašus amžius, veide įrašyti ženklai juos tarytum sugrupuoja, tarpusavyje suvienija bendrais vardikliais. Kaip ir buvo galima tikėtis, bent oficialiai pikantiškiausia preke tampa prezervatyvai, mieliausia – saulėgrąža už Ukrainą. O tada gimsta užmojis frazę „esi tai, ką valgai“ pakeisti į „esi tai, ką perki“. Tai kas gi esi, jei atėjai ieškodamas A arba B, o prekybos centrą – kapitalizmo klasiką – palikai su pirkiniu C? Norintiems atšauti, kad pinigų į kapus nenusineši, knieti priminti, jog daiktų – irgi. O antai atžalas, dar prieš pratęsiant dinastiją žūsiančias dėl didėjančios emisijos, visai įmanoma.

Kadras iš filmo „Subtilus reikalas“ (rež. M. Augustaitytė, 2025).

Kaip ir pernai, „Trumpo kino“ seansą vainikuoja netrukus dokumentinio kino veterane tapsianti Milda Augustaitytė ir jos filmas „Subtilus reikalas“ (2024), pasufleravęs visos programos pavadinimą. Praėjusiais metais režisierė suteikė progą lydėti jauną šokėją jo karjeros pradžioje, o šįkart akimis sekame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto anatomijos profesorių Dainių Haroldą Paužą, nestokojantį žavesio ir saviironijos. Anatomijos dėstytojai būna visokių charakterių bei bruožų, bet viename sakinyje paminėti save ir Hanibalą Lekterį geba ne visi. Žavesio bei saviironijos nestokoja ir pati Augustaitytė, trumpai išnyranti ir pasigirstanti filme, šitaip įrodydama didėjantį atsipalaidavimą apžaidžiant archajiškas dokumentikos taisykles. Režisierė vaizduoja herojaus kasdienybės vietas: daugiau knygų sutalpinti nebeįstengsiantį kabinetą, žaismingų užsienio studentų gausias auditorijas, o trumpam – ir gamtiškąją dėstytojo pusę atskleidžiančią balandinę ežero pakrantėje.

Šiemet regėta lietuvių kūrėjų trumpametražių filmų programa išties gaivi – nesuteikianti preteksto mąstyti vadovaujantis kriterijumi „kaip lietuviškas, neblogas“. O ir vienų darbų priminimas apie kitus toli gražu nėra silpnybė. Anaiptol. Stipru, kai nacionaliniame kine egzistuoja daugiau nei vienas socialinės problemos vaizdavimo būdas. Ypač trumpametražiame kine, kurio autoriai ir autorės, regis, skuba pateisinti lūkesčius ir atliepti visuomenės dilemas. Lai tokių būna daugiau: kaip tauta, turime neišsemiamų problemų, neišsemkime ir galimybių jas reflektuoti vaizdu, o po seansų tas problemas spręsti.

Kūlversčiai dėl prestižo: Berlynalės konkursinės programos apžvalga

Rokas Jonas

Jei jau spėjote su aplinkiniais paburnoti (o gal pasidžiaugti) dėl rež. Seano Bakerio „Anoros“ (Anora, 2024) laimėjimų „Oskaruose“, kviečiu trumpam grįžti į Berlyną, kuris beveik dvi vasario savaites gyveno kino nuotaikomis ir žmonių srautu labiau nei įprastai priminė Niujorką. Kamuojama skandalų bei lyg kojinės keičiamų vadovų, Berlynalė dar bent kuriam laikui tikrai liks dažnai linksniuojamame trejetuke drauge su Kanų ir Venecijos kino festivaliais. Todėl verta domėtis, į ką konkursinės programos sudarytojai atkreipė dėmesį vaizdų gausiais laikais, kad į vietinius kino festivalius nežygiuotume aklai.

Skirta Y kartai

Berlynalę pradėjau „Ari“ (Ari, 2025) premjera. Prancūzų režisierės Léonoros Serraille filme aktorius Andranicas Manet įkūnija 27-erių metų amžiaus mokytoją, po priepuolio darbe nusprendžiantį keisti gyvenimo būdą ir atkurti ryšius su artimaisiais. Tačiau mėginimas trumpam pamiršti savas problemas paaštrina atidą svetimoms. Asmeninius įsitikinimus pakeltu tonu dėstantis draugas nebealsuoja tokia šiluma kaip kadaise, gerai pažįstama bičiulė priverčia sudvejoti ryšio tvirtumu, paaiškėjus apie nutylėtą meilę, o už įmantrių žodžių apie neva liguistą naująją kartą slepiasi dėl sūnui sukeltos kančios apgailestaujantis trapaus charakterio tėvas. Įsimintini Ari veido bruožai, žvilgsnis ir veiksmai labai primena gyvūno. Tam, regis, antrina ir minėtasis tėvo personažas, atžalą vadinantis „Haribo“ meškiuku. Antrina ir pati režisierė, herojaus klajones po svetimus gyvenimus užbaigianti maudynėmis akvariume. Nebūtų nuostabu, jei „Ari“ ilgainiui pakliūtų į Lietuvos kino teatrų repertuarus, mat kas kelias seanso minutes atmintyje iškyla tai vieno, tai kito lietuviško filmo kadrai. Pavyzdžiui, nuo pirmų akimirkų regime juostos spalvas, it nugvelbtas iš „Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradze’ė, 2023). Išgirdus Ari ir tėvo vaidus, teko pasukti galvą, ar scena nepasiskolinta iš režisieriaus Vytauto Katkaus „Kolektyvinių sodų“ (2019) arba iš „Uogų“ (2022). O vaikystės traumų vaizdavimas primena matomą „Kvėpavime į marmurą“ (rež. Giedrė Butnoriūtė, 2018). Serraille savo klausytojus pažįsta ir jų jautrias vietas žino kur kas geriau, nei „Ari“ regimas jaunasis mokytojas, kiek per rimtai išsiblaškiusiems mokyklinukams dėstantis poetų biografijas. O ir tikslinės auditorijos su žiburiu ieškoti netektų – ko gero, daugelis Y kartos šėliotojų šios dramos personažuose atpažintų bent dalį savęs.

Kadras iš filmo „Ari“ (Ari, 2025, rež. Léonoros Serraille), © Geko Films

„Turtuolius ant giljotinos!“ 

Režisierius Michelis Franco’as pristatė „Svajones“ (Dreams, 2024) – jau antrą savo filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Jessica Chastain. Čia prekybos žmonėmis, deportacijų bei purvinų pinigų kontekste vaizduojamas uždraustas jauno baleto šokėjo Fernando (akt. Isaacas Hernándezas) ir filantropės Dženifer (akt. Jessica Chastain) romanas. Didžiąją seanso dalį lydėjo mintis, kad „Svajonės“ tarsi mezga pokalbį su neseniai kine rodyta režisierės Halinos Reijn „Gera mergaite“ (Babygirl, 2024), – panašų į tą, kurį kadaise „Ji“ (Her, rež. Spike’as Jonze’as, 2013) mezgė su „Pasiklydusiais vertime“ (Lost in Translation, rež. Sofia Coppola, 2003). Iki šiol manau, kad palyginimas pelnytas, nes pirmą filmo pusę iš tiesų matėme tiek ekonominės nelygybės, jau gvildentos ankstesniuose M. Franco darbuose, tiek komiško galios disbalanso tarp perspektyvaus gražuolio ir per vidurio amžiaus krizę brendančios darboholikės. Tačiau  paskutiniame pasakojimo trečdalyje režisierius tarytum susizgribo ir autoriniu tapusiam smurto vaizdavimui suteikė šviežesnį pavidalą. Tokie Franco filmai kaip „Nauja tvarka“ (Nuevo orden, 2020) ar „Saulėlydis“ (Sundown, 2021) nestokoja iš niekur pasipilančių anoniminių šūvių bei mirčių, o štai „Svajonės“ žiūrovą gąsdina kur kas baisesniais dalykais – moraliniu siaubu, keliamu tų, kuriais pasitikime labiausiai. Tiesa, nepasakyčiau, kad ši drama sužadino troškimą išvysti dar vieną bendrą Franco ir Chastain darbą – vis tik aktorė vos per du filmus jau įkūnijo bene visą socialinių klasių spektrą. Vienareikšmiškiau galiu teigti, kad „Svajonėse“ aiškiai matyti Franco’ui būdingas rafinuotas skonis, kalbant apie interjero dizainą. O man po tiek filmų, kuriuose puikiai paplušėjo Dailės departamentas, labai knieti sužinoti, kaip atrodo paties režisieriaus namai.

Šauniausias atradimas

Jeigu Gabrielio Mascaro filmą „Mėlyna juosta“ (O último azul, 2025) būtų tekę žiūrėti užsimerkus, būčiau guldęs galvą, kad aktorė Eglė Tulevičiūtė po tiek metų prabilo portugališkai. Bet ne – prabilo Denise’ė Weinberg, kuriai širdyje linkėjau pelnyti prizą už geriausią vaidybą. Džiugu, jog braziliškas kinas klesti, ir duokdie, kad „Oskarą“ šaliai atnešęs „Aš vis dar čia“ (Ainda Estou Aqui , rež. Walteris Salles’as, 2024) kitąmet estafetę perduotų būtent šiam kūriniui. Mascaro absurdo komedijoje stebime 77-erių metų amžiaus Terezą. Moteriai galvą kvaršina Vyriausybė, savo neva kilniais užmojais trukdanti ramiai gyventi. Susiradusi iš biurokratinių valdžios pančių ištrūkti padėsiantį bendrininką, o netrukus – dar ir likimo pakeleivę, Tereza pramoksta tiek apie magiškų galių turinčias sraiges, tiek apie lažybų strategijas. Priblėsus pirminiam susižavėjimui, kaip taikliai režisierius vaizduoja amžizmą, išdygo ir nebepaleido klausimas – negi filmas būtų prikaustęs tokią minią ir nugvelbęs Didįjį žiuri prizą, jei vietoje senolių sektume paauglių kelionę? Sprukdamas nuo vataboutizmo, perfrazuosiu – ar „Mėlyna juosta“ būtų palikusi įspūdį, jei gvildentų išpažinimus ne tų, kas jau spėjo savo patirtį papasakoti vaikams ir anūkams, o jaunesniųjų, neturinčių resursų kovoti už geresnes patirtis?

Kadras iš filmo „Mėlyna juosta“ (O último azul, rež. Gabrieliis Mascaras, 2025), © Guillermo Garza / Desvia

Kopijos kopija ankstesnėms kartoms

Gyvenimas nėra tobulas, tad po savojo Berlynalės favorito teko išvysti neaiškiomis aplinkybėmis į konkursą ir festivalį apskritai patekusį „Atspindį mirusiame deimante“ (Reflet dans un diamant mort, rež. Hélène’a Cattet, Bruno Forzani, 2025). Laikau save atvirų pažiūrų, tačiau, pasidavęs instinktui, aplinkinių rate filmą pavadinau labai ilga bondiados kvepalų reklama. Kankyne virtusias 87-ias minutes stebime į pensiją išėjusį šnipą Džoną (akt. Fabio Testi), Žydrajame Krante sulig kiekvienu kokteiliu vis stipriau besipainiojantį, kur tikrovė, o kur – senas geras septintasis dešimtmetis ir anuomet gaudyti blogiukai. Šaunu, kad filmo autoriai įtikino talentingą operatorių ir daug programinės įrangos triukų žinantį montažo režisierių dirbti kartu. Nepamenu scenos, kuri nesiasocijuotų su Kulešovo efektu, hičkokiška įtampa ar eizenšteinišku montažu. Deja, abejoju, ar to pakanka naratyvo ir režisūrinių gebėjimų stokai kompensuoti. Matyt, kiekvienam savo: vidurnakčio seansų, Seano Connery’io antrininkų ir komiksų gerbėjams turėtų patikti.

Ant pjedestalo – globėjai

Asmenines dejones dėl atvirkštinio amžizmo reprezentacijos kine stokos – o ir paties amžizmo temą programoje – užbaigė „Ką žino Marielė“ (Was Marielle weiß, rež. Frédéricas Hambalekas, 2025). Suku galvą, kokiu būdu į kino sales sukviesti tuos, kuriems šį filmą išvysti reiktų labiausiai. Siužetas pagrįstas paprasta sąlyga – kas, jeigu jūsų vaikas staiga matytų ir girdėtų viską, ką matote ir girdite jūs? Vokiečių režisierius F. Hambalekas situaciją kiek paaštrina, į ją įveldamas abu tėvus bei santuokos klišes – nuo rūkymo paslapčia iki ribos tarp nekalto flirto ir išdavystės. Įsimintiniausia dramos dalimi tampa stambaus plano atmosferiniai Marielės (akt. Laeni Geiseler) portretai, sufleruojantys, kokiomis aplinkybėmis dukra pradėjo patirti gyvenimą už visus tris šeimos narius, ir retoriškai besiteiraujantys, ar tikrai vaikai jau dabar, neturėdami mistiškų galių, negyvena už kelis. 

O štai kita vokiečių kūrėja Johanna Moder filmu „Motinos kūdikis“ (Mother’s Baby, 2025) ragina prisiminti keblesnius motinystės aspektus. Slegiama pogimdyvinės depresijos, žlungančios karjeros ir aplinkinių apkalbų, pagrindinė veikėja Julija (akt. Marie Leuenberger) kovoja su mintimi, kad iš palatos iškart po gimdymo išneštas kūdikis buvo pakeistas. Nors veikėjai galiausiai pavyksta išsiaiškinti tiesą, žiūrovai paliekami svarstyti, ar Julija už tai nesumoka per didelės kainos.  

Žiuri prizą pelniusi Iváno Fundo „Žinia“ (El mensaje, 2025) įsimintina dėl iš pradžių abejonių kėlusio, tačiau galop pasiteisinusio sprendimo margas Argentinos vietoves rodyti nespalvotai. Argentiniečių režisierius seka kelyje gyvenančią trijulę: gyvūnus suprantančią Aniką (akt. Anika Bootz), mergaitės suvoktą žinią gyvūnų šeimininkams paaiškinančią globėją Miriam (akt. Mara Bestelli) ir visai šauniais vadybiniais gebėjimais pasižymintį pastarosios partnerį Rodžerį (akt. Marcelo’as Subiotto’as). Visi trys neblogai perpratę socialinės inžinerijos dėsnius, o Miriam – dar ir įsisavinusi socialinių tinklų administravimo pradmenis. Kiek to blogo baltuose meluose, jei sandoriams pasibaigus ir Anika lieka pabuvusi su gyvūnėliais, ir globėjai uždirbę, ir vangus interesantų būrelis toliau rūpinasi augintiniais, tik su dar daugiau meilės, o vietinė televizija gauna pretekstą reportažui? Visgi režisieriaus dėmesys labiausiai krypsta į pagrindinę veikėją ir nestandartinę vaikystę lydinčius trūkumus. Nekyla abejonių, kad Anika užaugs turėdama gražių prisiminimų. Tačiau ilgainiui išryškėja ženklai, nurodantys  ligoninėje atsidūrusią identiškų galių turinčią motiną… 

Kadras iš filmo „Žinia“ (El mensaje, rež. Ivánas Fundas, 2025), © Iván Fund, Laura Mara Tablón

Balkaniškas ir slaviškas įvarčiai

„Sidabrinį lokį“ už geriausią scenarijų pelnė rumunų režisierius Radu Jude’as, sulaukęs ovacijų ne tik po premjeros, bet ir prieš, kai vietoje tradicinio autografo ant savo plakato pasiuntė Putiną ir Trumpą „ant trijų (tiksliau, keturių) raidžių“. Anarchistas ar ne, režisierius pristatė mobiliuoju telefonu nufilmuotą komišką dramą „Kontinentinis ’25“ (Kontinental ’25, 2025). Regis, neišėjus iš salės pavyko apsilankyti „Skalvijos“ kino akademijos diplominių darbų seanse, aktorių improvizacijos dirbtuvėse, protarpiais paklausyti Slavojaus Žižeko ir mintimis sugrįžti į kūrėją išgarsinusią „Nesėkmę dulkinantis“ (Babardeală cu bucluc sau porno balamuc, 2021). O buvo taip: Orsolija (akt. Esztera Tompa), dar ką tik planavusi su šeima vykti atostogų, pasijunta kalta dėl pačios bandyto iškeldinti benamio savižudybės. Aišku, tokiu atveju logiškiausia  aplinkiniams pranešti, jog labai gailiesi, prisižvejoti patikinimų, kad tai ne tavo kaltė, prisigerti ir susidėti su kurjeriu tapusiu buvusiu studentu. Siužetą gal ir atskleidžiau, bet to pažįstamo Jude’ui būdingo akių badymo jokia recenzija iki galo neperteiks. Pavyzdžiui, filme viena ašimi kažkuriame Transilvanijos parkelyje judantys dinozaurai rezonuoja su dalies žmonijos dorovės požymių nykimu. Režisierius tarytum sufleruoja, kad nevalia leistis užliūliuojamiems gobšumo – verta įdėti pastangų, jog savąjį dorovės likutį puoselėtume ir augintume. O jeigu ne, nieko baisaus – mūsų palikuonys susiras šį filmą ir stebėsis, kaip seriale „Meilė, mirtis ir robotai“ (Love, Death & Robots, rež. Timas Milleris, Davidas Fincheris, 2019) vis stebėjosi po žmonių reliktus besikuičiantys androidai.

„Mūsiškių stoicizmas yra išties didelis“, – taria viena herojė. Priežasčių vertinti šališkai nestinga, tačiau labai sužavėjo ukrainiečių režisierės Katerynos Gornostai dokumentinis filmas „Laiko žymė“ (Strichka chasu, 2025). Režisierės dėka gauname šansą pasižvalgyti po 2023–2024 m. kasdienybę Ukrainos vietovėse. Apsilankome anglų kalbos pamokose Bučoje, išgirstame mokytojų pastangas sužaisminti sirenų kauksmą pogrindyje, išvystame stiklo šukes sporto salėje ir sudužusią vienos moters svajonę tapti krepšininke. Žaviausiu šios dokumentikos elementu, leidžiančiu nepasiklysti šokinėjant laiku, po šalies žemėlapį ir panašėjančias scenas, virsta kone identiškas tautiečių nusiteikimas. Kad ir kas nutiktų, viltis išsikuopti fizinius ir emocinius padarinius bei tęsti savo veiklas neišblės. Iki tol pravers per karantiną įgyti nuotolinių pamokų dėstymo ir klausymo įgūdžiai, teniso kamuoliukus bei raketes pavaduos po ranka namie esantys daiktai, o bendrystės jausmas žiūrint išleistuvių klipą išliks, net jei susimojuoti su bendraklasiais šįkart teks virtualiai.

Kadras iš filmo „Laiko žymė“ (Strichka chasu, Kateryna Gornostai, 2025), © Oleksandr Roshchyn

Prabėgomis

Paminėjimo verti dar keli konkurso filmai. Viena meditatyvesnių patirčių buvo režisieriaus Ameero Fakhero Eldino „Yunan“ (2025). Šios dramos vaizdai priminė „Dievo kraštą“ (God’s Own Country, rež. Francis Lee, 2017) ir „Klajoklių žemę“ (Nomadland, rež. Chloé Zhao, 2020) be perteklinių steroidų, o dialogai skambėjo kur kas įtikinamiau nei daugelyje kino pasakojimų, paremtų kalbos barjero motyvu. Vienintelis Berlynalės seansas, iš kurio išėjau, buvo filmo „Ką tau sako ta gamta“ (Geu jayeoni nege mworago hani, 2025). Kadaise mačiau jo režisieriaus Hong Sang-soo „Moteris, kuri pabėgo“ (Domangchin yeoja, 2020), tad lyg ir turėjau žinoti, kur veliuosi, bet tokiam filmui reikia geležinės kantrybės, kurios stimuliuojančiame ir veiklų gausiame festivalyje toli gražu nepasisemsi. Matant „Slėptuvę“ (La cache, rež. Lionelis Baieras, 2025) bei „Ledo bokštą“ (La Tour de Glace, rež. Lucile’ė Hadžihalilović, 2025), apėmė panašus jausmas, kaip kitados žiūrint ką tik kine rodytas „Tris drauges“ (Trois amies, rež. Emmanuelis Mouret, 2024), – deja, paviršutiniškų filmų prancūzų kalba gausos neišvengė ir Berlynalės programa. O apie „Jei turėčiau kojas, spirčiau tau“ (If I Had Legs I’d Kick You, rež. Mary Bronstein, 2025) pasakysiu tiek – kartais tenka pasirinkti, ar mieliau kurtum antraeilį vaidmenį labai gerame filme, ar pagrindinį – labai prastame. Deja, Rose’ė Byrne – puiki aktorė, festivalyje iš ponios Weinberg nugvelbusi prizą už vaidybą, – gal paraginta agentų, o gal susigundžiusi prekių ženklu „A24“, pasirinko pastarąjį variantą.

Reziumuoju: bendru vardikliu fauną, vaikystę ir moterų portretus pasirinkę programos sudarytojai neapsiriko. Vienu ypu įvykdyta Berlynalės misija iš akiračio nepaleisti politinių realijų ir pademonstruota kino galia iki gyvo kaulo pažįstamus tropus perteikti naujai. Belieka palinkėti naujajai festivalio vadovei Triciai Tuttle į Berlynalę grįžtančios kokybės užuomazgų gausinti ir kitąmet.

„Pietinia kronikas“: sudirginti nostalgijos nervą

Rokas Hasenaitis

„Kožas i treningai, gezai i gazeles, meilė i regbis“, – naujausią režisieriaus Igno Miškinio filmą „Pietinia kronikas“ (2024) anonsuoja kino teatrai. Nors tikėjausi smagiai praleisti laiką stebėdamas režisūrinę ironiją sporto, jausmų verpetų ir dešimtojo dešimtmečio mados viražų plotmėse, gavau gerokai paveikesnę, stipresnę, lūkesčius pranokusią emocijų bei apmąstymų dozę. I. Miškinis dviem valandoms nukelia į moderniosios Lietuvos| Edeną – laiką, kai buvo prakąsti pirmapradės nuodėmės siaubą savyje slėpę obuoliai, kai buvo mėginama pažinti kūniškų geidulių prigimtį ir savo skausmingai gležną vaidmenį naujai besikuriančios Lietuvos ekosistemoje.

Gezų i gazelių chemija

Romanas pasakoja apie jaunuolių gyvenimą Pietiniu vadinamame Šiaulių rajone XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Laikotarpiu, kuris buvo itin archetipinis ir ryškus, paraleliai vyksta dvi transformacijos. Asmeniniame lygmenyje skleidžiasi noras pažinti save, savo kūną, geidulius, jausmus, o visoje šalyje tuo metu veši spekuliantų veikla, bedarbystė, vyrauja limbo būsena, kai valstybė formaliai jau yra nusikračiusi okupantų jungo, tačiau realybėje vis dar iki galo neatradusi savęs. 

Pažinimo kelyje atsiduria ir pagrindinis istorijos veikėjas Rimantas (akt. Džiugas Grinys), regbiui visą dėmesį skiriantis moksleivis, nelabai besidomintis kuo nors, išskyrus šį jo mintis bei jėgas pasiglemžiantį sportą. Vieną dieną jis su savo geriausiu draugu Minde (akt. Robertas Petraitis) išsikalba apie moteriškus apatinius ir pirmąsias jausmines patirtis, o tas dialogas Rimanto galvoje uždega naują susidomėjimo židinį – artumo ir moters troškimą. Pirmiausia vaikinas bando laimę suartėti su Edita (akt. Vaidilė Juozaitytė), tačiau mėginimas nesėkmingas, paskui jo akiratyje atsiduria Monika (akt. Digna Kulionytė) – visiškai kitokia, meniška, skaitanti, mokanti kelias užsienio kalbas. Nepanaši į žmones iš Rimanto aplinkos, Monika atveria jam naujus – literatūros bei muzikos – pasaulius. 

Žavi režisieriaus mėtomos mikroskopinės nuorodos, leidžiančios susidaryti bendresnį veikėjų transformacijų vaizdą. Iliustratyvus asmenybinis Rimanto augimas, kai per antrą ir vėlesnius apsilankymus naujai atrastoje bibliotekoje pasikabina savo sportinį švarką drabužinėje, nors pirmo vizito metu tą daryti griežtai atsisakė. Kolosalių, akivaizdžių pasikeitimų čia vos vienas kitas – esmingiausios permainos nematomos plika akimi, o kartais ir apskritai neregimos, tik subtiliai pajuntamos. 

Kartu su Rimantu kinta ir kiti veikėjai. Akivaizdi Monikos permaina, kai po jos ir Rimanto išsiskyrimo, glaistyto Monikos melu apie išvykimą į Airiją, mergina grįžta gerokai aikštingesnė, ryžtingesnė, maištingesnė. Rimantui kyla vis daugiau abejonių dėl ateities – tiek asmeninės, tiek bendros su Monika. Abejones dar labiau kaitina nesėkmingas bandymas įstoti į filologijos studijas Vilniuje. 

Reikšmingas vaidmuo herojaus gyvenime atitenka dar vienai merginai – Jurgai (akt. Irena Sikorskytė). Iš pradžių megzdami bičiulišką santykį jaunuoliai lyg ir atsiduria romantikos prieigose, visgi į tvirtus, gilius jausmus jų ryšys galiausiai neišauga. Jurga lieka kompanijos maištininke, avantiūriste ir vienu metu, rodos, pakeičia Moniką, tačiau ilgainiui tampa aišku, kad ji tebuvo laiko, praleisto be Monikos, užpildas. 

Visą filmą stebime pirminio Rimanto įvaizdžio eižėjimą. Sulig kiekvienu naujai perskaitytu kūriniu ar užmegzta pažintimi trūkių veikėjo portrete daugėja, kol jis galutinai subyra finalinėje scenoje, vaizduojančioje Rimantą nebe kaip nuožmų mušeiką, o kaip ateities idealų kupiną svajotoją. 

Kadras iš filmo „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024)

Stilistiniai dešimtmečio kontūrai

Neabejotinai vienas iš esminių visai komandai kylančių uždavinių, statant tokio pobūdžio filmą, yra tikslus, preciziškas epochos atkūrimas. Galima konstatuoti, kad „Pietinia kronikas“ su šiuo iššūkiu susidorojo nepriekaištingai. Tam pasitarnavo ir nerenovuotų sovietinių daugiabučių rajonai, leidę betono džiunglių fone atskleisti visą paskutiniame XX a. dešimtmetyje besiformavusių pagrindinių personažų tragizmą bei trapumą. 

Žinoma, liaupsių nusipelno filmo kompozitorius – garso režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos docentas, muzikos projekto „Bleach Cult“ kūrėjas Vytis Puronas, taip pat kostiumų dailininkė Agnė Birskytė. Muzikinis takelis ir mados sprendimai sustiprino norimą įspūdį, palengvindami nusikėlimą atgal.  

Fone skambantys žymiausi užsienio ir Lietuvos muzikiniai hitai turėjo įsodinti į virtualią laiko mašiną ne vieną savo kailiu aptariamą metą patyrusį žmogų. Girdimi legendinės grupės, miesto simbolio „BIX“ kūriniai (Samas Urbonavičius glaudžiai bendradarbiavo su V. Puronu formuojant filmo muzikinę kryptį), Andriaus Mamontovo „Saulės miestas“. Editos gimtadienio scenos fone groja „Vidurnakčio“ daina „Naktinis traukinys“. Melodijos iš praeities parinktos ypač taikliai ir skrupulingai – taip, kad užgautų, sudirgintų nostalgijos nervą. Garso takelis lydį žiūrovą visą filmą, atliepdamas veikėjų nuotaikas bei pokyčius. Nuo trankios roko muzikos vakarėlyje iki baladžių verdant jausmams ir šventiškų melodijų. 

O ir šiaip, pataikoma į auksinį kartų viduriuką. Būta net svarstymų, kad dėl tokio rinkodarinio taiklumo šio filmo ir laukia stulbinanti finansinė sėkmė. „Pietinia kronikas“ aktualios jaunimui, nes kalba apie besiformuojančio žmogaus dramą, brendimo kelią, sėkmes ir pralaimėjimus, čia bendraujama žargonu, o ir šiaip, šitas filmas paprasčiausiai „kietas“, jį norisi pamatyti ir įsikelti tai liudijantį įrodymą į socialinius tinklus. Vyresnioji karta ekrane regi praeitį. Savo dėvėtų drabužių, klausytos muzikos, gal netgi išgyventų emocijų veidrodį. Kino salėje susitinka vaikai ir jų tėvai, išsinešantys skirtingas patirtis ar įžvalgas, visi, tikiu, patirsiantys gilų malonumą.

Nuostabus filmą praturtinantis kostiumų dailininkės Agnės Birskytės indėlis taip pat neturėtų likti nepastebėtas: laikotarpio rūbas – archetipinis, vaizdus, raiškus, konceptualus, visgi suvaldyti tokį per kraštus besiveržiantį ir sarkazmo paribiais žirgliojantį stilių nėra lengva. Treningai, ryškūs ornamentais dekoruoti megztiniai, klykianti neoninė paletė – tai siluetų ir spalvų panoptikumas, kuriam sukontroliuoti reikalinga itin jautri ir griežta stilisto akis. A. Birskytė išties pademonstravo tokią turinti. Kostiumais nebandyta perdėtai ironizuoti ar pabrėžti dešimtmečio komiškumo. Anaiptol. Nors vaizduojamo laikotarpio stilius, žvelgiant retrospektyviai, yra gana šmaikštus, dailininkė jį perteikė išsaugodama pagarbų nuotolį, o tai prisidėjo prie autentikos išlaikymo.

Atmosferos realumą stiprino ir kiti aštriai parinkti režisūriniai sprendimai, iliustruojantys dešimtmečio grimasas, o kartu parodantys, kaip toli nuėjome, vertindami socialinių normų bei vaidmenų ribas. Lakmuso popierėliu tampa įamžintas gražiausių Šiaulių kojų konkursas, anuomet buvęs visiška socialine norma, o šiandien nebevykstantis dėl kilusio nepasitenkinimo. (Pats idėjos autorius Gediminas Beržinis pasakojo, jog konkursą privalėjęs nutraukti po feminisčių priekaištų, esą šis renginys žemina moteris.)

Pilvoti vyrai, stebintys podiumu žengiančias dailiakojes merginas, spinduliuoja moteriško kūno sudaiktinimą, o nugalėtojai, šiuo atveju – istorijos herojei Jurgai, už gražiausias visuose Šiauliuose kojas, lyg už kokį talentą ar ypatingą gabumą, atitenka dovanų čekis. Toks materialus fizinio žavesio įvertinimas, nors ir stebina cinizmu, virsta dar viena raketa, nusviedžiančia į praeities kontekstą.

Įdomu, jog visame filme „užminuotos“ nuorodos vengia tiesaus didaktiškumo, tiesiog leidžia nusistebėti, pasidžiaugti ar pasijuokti iš laikotarpių skirtumų. Ne tik išorinėmis formomis – stiliumi, muzika, interjeru, – bet ir socialinių normų pasikeitimu galima išmatuoti atstumą tarp „tada“ ir „šiandien“. „Pietinia kronikas“ to nuotolio punktyrą nupiešia nepriekaištingai taikliai.

Kadras iš filmo „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024)

Filmas apie mus

Šmaikščiai skaudus arba skausmingai juokingas. Epitetų būtų galima prigalvoti visokių, tačiau filmas pataiko kažkur į giluminį židinį, užčiuopiamą tik lietuviui. Ir ne vien todėl, kad ekrane kalbama su šiaulietišku akcentu, kurio žavesio neperduos ir neištransliuos jokie, net patys kokybiškiausi, subtitrai. Esmė slypi kitur – emocinėje kūrinio, vaizduojančio konkrečios šalies konkrečiu laiku peripetijas, galioje. „Pietinia kronikas“ – negailestingai romantiška katapulta, nuskraidinanti į dešimtojo dešimtmečio rajono kiemą su visomis jo keistybėmis ir kvailiojimais.

Jautrią, gražią metaforą, bene labiausiai man įstrigusią skaitant kolegų recenzijas, suformulavo kultūros apžvalgininkė Monika Gimbutaitė, teigdama, kad „Pietinia kronikas“ per pagrindinio veikėjo prizmę iliustruoja visos tautos coming-out-of-treningai virsmą. Rimanto bei kitų veikėjų asmenybėse ir paklydimuose atrandame save arba pažįstamus, o jų transformacijose galime užčiuopti permainas visuomenės, kuri ilgainiui nusimesdama sportinį kostiumą išsinėrė iš gerokai gilesnio audinio sluoksnio, per dešimtmečius su oda spėjusio suaugti taip stipriai, kad jo nusiplėšimas negalėjo nepalikti atvirai pulsuojančių žaizdų.

Filmą užbaigia abiturientų išleistuvių scena bei dviejų pagrindinių veikėjų – Rimanto ir Mindės – išvykimas prie jūros. Melancholiškas, tačiau dramatiškas finalas sukelia dar daugiau klausimų, užuot atsakęs į galvoje seanso metu jau pradėjusias knibždėti dilemas. Žiūrovas išgirsta ir apie radikalius draugų pokyčius, ir apie atsisakymą pasiduoti, nors visa tai nuosekliai įpinama į ironiškai romantišką audinį. 

„Pietinia kronikas“ – epas apie dešimtąjį dešimtmetį. Nors ir lokalizuotas bei sutelktas laike, jis kalba apie universalius dalykus, per kuriuos it per beširdiškai smarkaus laikmečio girnas keliavo mūsų tauta. „Tai filmas apie mus“, – skelbė daugelis socialiniuose tinkluose. Apie praeitį, pasižymėjusią naivumu, sumišusiu su beribiu ambicingumu, apie laikotarpių sandūrą, kai žvelgėme į Vakarus, siekdami juos imituoti, nors neturėjome nei tinkamų įrankių, nei supratimo, kaip tą padaryti. Apie tai, kokie buvome, kokie būti norėjome ir kokie dalinai vis dar esame. Meistriškai parinktomis žinutėmis kūrybinė komanda pasakoja apie vieno miesto, o drauge – ir visos valstybės kelią išsilaisvinimo – nebe vien politinio, bet ir psichologinio – link. „Pietinia kronikas“ byloja apie išlaisvėjimą, pareikalavusį pažinti save ir aplinkinius. Brendimą, grįstą nelengvais, retkarčiais nudegti priverčiančiais ieškojimais, išmokiusį atpažinti jausmus ir apskritai jausti. Išugdžiusį gebėjimą žaisti pagal brutalias to meto taisykles – gal ne visada įgudusiai, darant klaidų, bet nuoširdžiai, neabejojant savimi. Iš visos širdies, aistringai, visai kaip tai darė susmegusiu purvu padengtoje regbio aikštelėje dėl papildomo taško komandai kovojantis Rimantas.

DAVIDAS LYNCHAS ATSKLEIDĖ PUVINĮ PAČIOJE AMERIKOS KULTŪROS ŠIRDYJE

Billy J. Stratton

„Ten tvyro kažkoks blogis“, – sako šerifas Trumanas viename Davido Lyncho kultinio serialo „Tvin Pykso miestelis“ (Twin Peaks, 1990) epizode.

Ši replika atskleidžia režisieriaus, apie kurio mirtį jo šeima pranešė 2025 m. sausio 16 d., kūrybos esmę. D. Lyncho filmai ir serialai vaizduoja tamsias, grėsmingas, dažnai keistas Amerikos kultūros paraštes, šiandien vis dažniau išnyrančias iš šešėlių.

Kaip žmogus, dėstantis apie noir ir siaubo filmus, dažnai galvoju, kad amerikiečių kinas atspindi visuomenę lyg veidrodis. Lynchas buvo to meistras.

Daugelis šio režisieriaus juostų, pavyzdžiui, „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986) bei „Pamirštas greitkelis“ (Lost Highway, 1997), gali atrodyti šiurpios ir labai vaizdingos; filmams pasirodžius, minėtąjį vizualumą kritikai apibūdino kaip „keliantį nerimą“ bei „chaotišką“. Tačiau Lynchas ne tik stebino publiką efektais, bet ir įžvelgė šį tą giliau.

Jo vaizduojami korupcija, smurtas bei toksiškas vyriškumas šiandien Amerikoje yra pernelyg gerai pažįstami. Pavyzdžiui, „Mėlyno aksomo“ herojaus – naivaus koledžo studento Džefrio Bomonto – idiliškas, baltomis tvoromis įrėmintas priemiesčio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis kelio pakraštyje aptinka žmogaus ausį. Šiurpus radinys įtraukia vaikiną į žiauraus sociopato Franko Būto ir gražuolės salonų dainininkės Dorotės Valens orbitą. Šią viliokę Būtas sadistiškai kankina, laikydamas įkaitais jos vaiką bei vyrą, kurio ausį, pasirodo, ir rado Bomontas.

Vis dėlto jaunuolis pastebi, kad Dorotė jį nesveikai traukia, ir leidžiasi vis giliau į tamsų pasaulį, slypintį po jo gimtuoju miestu, – čia apstu prirūkytų barų bei kvaišalų landynių, kur lankosi Būtas ir daugybė keistuolių, įskaitant sutenerius, narkomanus, korumpuotą detektyvą. Įtaigi Būto frazė „Dabar tamsu“ tampa stipriu šios juostos refrenu.

„Mėlyname aksome“ vaizduojama korupcija, ištvirkimas ir smurtas iš tiesų yra ekstremalūs. Tačiau Būto veiksmai taip pat primena seksualinio išnaudojimo istorijas, kurios išaiškėjo, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčioje bei Skautų organizacijoje. Kadangi tokių nusikaltimų vis daugėja, jie tampa ne šiaip iškrypimu, o baisiu įspėjimu apie tai, kas giliai įsišakniję mūsų kultūroje.

Šios blogybės tokios sensacingos ir bauginančios, kad visuomenei kyla noras jas suvokti kaip egzistuojančias už mūsų tikrovės ribų, vykdomas žmonių, kurie į mus nepanašūs. Populiarusis D. Lyncho televizijos serialas „Tvin Pykso miestelis“ ir „Mėlynas aksomas“ itin įtaigiai pasakoja žiūrovams, kad tie slapti pasauliai, slepiantys niekšybę bei žiaurumą, yra visai šalia, ten, kur mums gali būti matomi, bet mes linkę juos ignoruoti.

Be to, filmuose „Pamirštas greitkelis“ ir „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001) rodomi tokie neįtikėtini, kraupūs dalykai, jog susidaro įspūdis, kad šių aštrių juostų personažai gyvena paralelinėse realybėse, kuriose viešpatauja gėris ir blogis.

„Pamiršto greitkelio“ pradžioje džiazo muzikantas Fredas Medisonas, nuteistas už savo žmonos nužudymą, tvirtina nusikaltimo neprisimenantis. Nagrinėdamas alternatyvių tikrovių temą Lynchas perkelia Medisoną į iliuzijų karalystę, kurioje gyvena žudikai, narkotikų prekeiviai bei pornografai, ir sulieja jo tapatybę su jauno mechaniko Pito Deitono asmeniu. Taip režisierius sujungia „normalumą“ ir iškrypimą į viena.

Dešimtajame dešimtmetyje tokie menininkai kaip Trentas Reznoras iš grupės „Nine Inch Nails“ – jo muzika skamba oficialiame „Pamiršto greitkelio“ garso takelyje – taip pat pateikė auditorijai dekadanso bei socialinio nuosmukio vaizdų, kuriuos įkvėpė paties kūrėjo nerimą kelianti patirtis Holivude ir muzikos industrijoje. Šias tamsias temas vėliau įkūnijo tokie turtingi bei įtakingi vyrai kaip Seanas „Diddy“ Combsas, Billas Cosby’is ir Jeffrey’is Epsteinas, daugelį metų slydę aukštuomenės paviršiumi, slėpdami nuo visuomenės savo monstrišką elgesį.

2001 m. pasirodžiusiame filme „Malholando kelias“ Lynchas atkreipia dėmesį į Holivudo prigimtyje glūdinčią niekšybę. Didžiaakė, nekalta pradedančioji aktorė Betė Elms atvyksta į Los Andželą, svajodama apie šlovę. Jos kova už sėkmę, pasibaigusi depresija ir mirtimi, neabejotinai tragiška. Tačiau nėra labai netikėta, turint omenyje, kad mergina bandė prasimušti korumpuotoje sistemoje, kuri pernelyg dažnai apdovanoja nenusipelniusius arba linkusius į kompromisus su savo morale. Kaip ir daugelis atvykstančių į Holivudą su didelėmis svajonėmis vien tam, kad suprastų, jog šlovė jiems nepasiekiama, Elms nepasiruošusi išnaudojimo ir korupcijos persmelktai industrijai. Jos likimas panašus į kitų moterų, kurios, desperatiškai siekdamos šlovės, pateko į Harvey’io Weinsteino paspęstus spąstus.

Davidą Lynchą mirtis ištiko tokiu metu, kai Amerika, regis, veržiasi į vis tamsesnę ateitį. Galbūt ją pranašauja politikai, užsimerkę prieš seksualinės prievartos aktus, toleruojantys aukų šmeižimą ar net besigiriantys, jog gali išsisukti nuo bausmės už žmogžudystę.

Svarbiausi Lyncho kūriniai įspėja, kad labiausiai bijoti turėtume ne tokių žmonių žiaurumo. Iš tiesų reikėtų baimintis tų, kurie juokiasi, džiūgauja ar tiesiog nusisuka – jų apgailėtinos reakcijos, įgalinančios ir skatinančios aptartą elgesį, darančios jį priimtiną pasaulyje.

Vos pasirodę Lyncho filmai dažnai regėjosi kaip siurrealistiniai, juokingi visuomenės atspindžiai. Šiandien jie kalba apie gilias ir baisias tiesas, kurių negalime ignoruoti.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų k. vertė Viktorija Sab
Plačiau apie autorių: Billy J. Stratton

ŽIAURUMAS KINE. IŠEITI AR PASILIKTI SEANSE?

Silvija Butkutė

Šiandien esame pasiekę maksimalaus komforto zoną, tokios žmonijos istorijoje dar nebuvo: neturime medžioti, kovoti, bėgti, slėptis ir iš paskutiniųjų ginti savo būtį. Patogūs kapitalistiniai atributai padarė mus tokius tingius kaip žvairuojanti akis, kuriai sudėtinga susifokusuoti į taikinį. Deja, viduje vis tiek svyruoja įgimtos kortizolio ir dopamino hormonų svarstyklės: nuveikti ką nors ekstremalaus, neleistino, patenkinti viduje žaižaruojantį adrenalino troškimą. Galbūt dėl to lyg išbadėję skopofiliškai žiūrime į žiniasklaidos transliuojamus smurtinius vaizdus – per saugią distanciją, iš kurios galime liudyti prievartą be tiesioginių pasekmių. Kartais taip šlykštu, kad norisi nusisukti, bet kaip prikaustyti stebime tai, kas uždrausta, traumuoja, liūdina. Kodėl savanoriškai per kiną patiriame šiuos apokaliptinius momentus ir ką rezga kinas žiūrovui? 

Daugiau