2025-04-01
Rokas Jonas
Jei jau spėjote su aplinkiniais paburnoti (o gal pasidžiaugti) dėl rež. Seano Bakerio „Anoros“ (Anora, 2024) laimėjimų „Oskaruose“, kviečiu trumpam grįžti į Berlyną, kuris beveik dvi vasario savaites gyveno kino nuotaikomis ir žmonių srautu labiau nei įprastai priminė Niujorką. Kamuojama skandalų bei lyg kojinės keičiamų vadovų, Berlynalė dar bent kuriam laikui tikrai liks dažnai linksniuojamame trejetuke drauge su Kanų ir Venecijos kino festivaliais. Todėl verta domėtis, į ką konkursinės programos sudarytojai atkreipė dėmesį vaizdų gausiais laikais, kad į vietinius kino festivalius nežygiuotume aklai.
Skirta Y kartai
Berlynalę pradėjau „Ari“ (Ari, 2025) premjera. Prancūzų režisierės Léonoros Serraille filme aktorius Andranicas Manet įkūnija 27-erių metų amžiaus mokytoją, po priepuolio darbe nusprendžiantį keisti gyvenimo būdą ir atkurti ryšius su artimaisiais. Tačiau mėginimas trumpam pamiršti savas problemas paaštrina atidą svetimoms. Asmeninius įsitikinimus pakeltu tonu dėstantis draugas nebealsuoja tokia šiluma kaip kadaise, gerai pažįstama bičiulė priverčia sudvejoti ryšio tvirtumu, paaiškėjus apie nutylėtą meilę, o už įmantrių žodžių apie neva liguistą naująją kartą slepiasi dėl sūnui sukeltos kančios apgailestaujantis trapaus charakterio tėvas. Įsimintini Ari veido bruožai, žvilgsnis ir veiksmai labai primena gyvūno. Tam, regis, antrina ir minėtasis tėvo personažas, atžalą vadinantis „Haribo“ meškiuku. Antrina ir pati režisierė, herojaus klajones po svetimus gyvenimus užbaigianti maudynėmis akvariume. Nebūtų nuostabu, jei „Ari“ ilgainiui pakliūtų į Lietuvos kino teatrų repertuarus, mat kas kelias seanso minutes atmintyje iškyla tai vieno, tai kito lietuviško filmo kadrai. Pavyzdžiui, nuo pirmų akimirkų regime juostos spalvas, it nugvelbtas iš „Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradze’ė, 2023). Išgirdus Ari ir tėvo vaidus, teko pasukti galvą, ar scena nepasiskolinta iš režisieriaus Vytauto Katkaus „Kolektyvinių sodų“ (2019) arba iš „Uogų“ (2022). O vaikystės traumų vaizdavimas primena matomą „Kvėpavime į marmurą“ (rež. Giedrė Butnoriūtė, 2018). Serraille savo klausytojus pažįsta ir jų jautrias vietas žino kur kas geriau, nei „Ari“ regimas jaunasis mokytojas, kiek per rimtai išsiblaškiusiems mokyklinukams dėstantis poetų biografijas. O ir tikslinės auditorijos su žiburiu ieškoti netektų – ko gero, daugelis Y kartos šėliotojų šios dramos personažuose atpažintų bent dalį savęs.

Kadras iš filmo „Ari“ (Ari, 2025, rež. Léonoros Serraille), © Geko Films
„Turtuolius ant giljotinos!“
Režisierius Michelis Franco’as pristatė „Svajones“ (Dreams, 2024) – jau antrą savo filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Jessica Chastain. Čia prekybos žmonėmis, deportacijų bei purvinų pinigų kontekste vaizduojamas uždraustas jauno baleto šokėjo Fernando (akt. Isaacas Hernándezas) ir filantropės Dženifer (akt. Jessica Chastain) romanas. Didžiąją seanso dalį lydėjo mintis, kad „Svajonės“ tarsi mezga pokalbį su neseniai kine rodyta režisierės Halinos Reijn „Gera mergaite“ (Babygirl, 2024), – panašų į tą, kurį kadaise „Ji“ (Her, rež. Spike’as Jonze’as, 2013) mezgė su „Pasiklydusiais vertime“ (Lost in Translation, rež. Sofia Coppola, 2003). Iki šiol manau, kad palyginimas pelnytas, nes pirmą filmo pusę iš tiesų matėme tiek ekonominės nelygybės, jau gvildentos ankstesniuose M. Franco darbuose, tiek komiško galios disbalanso tarp perspektyvaus gražuolio ir per vidurio amžiaus krizę brendančios darboholikės. Tačiau paskutiniame pasakojimo trečdalyje režisierius tarytum susizgribo ir autoriniu tapusiam smurto vaizdavimui suteikė šviežesnį pavidalą. Tokie Franco filmai kaip „Nauja tvarka“ (Nuevo orden, 2020) ar „Saulėlydis“ (Sundown, 2021) nestokoja iš niekur pasipilančių anoniminių šūvių bei mirčių, o štai „Svajonės“ žiūrovą gąsdina kur kas baisesniais dalykais – moraliniu siaubu, keliamu tų, kuriais pasitikime labiausiai. Tiesa, nepasakyčiau, kad ši drama sužadino troškimą išvysti dar vieną bendrą Franco ir Chastain darbą – vis tik aktorė vos per du filmus jau įkūnijo bene visą socialinių klasių spektrą. Vienareikšmiškiau galiu teigti, kad „Svajonėse“ aiškiai matyti Franco’ui būdingas rafinuotas skonis, kalbant apie interjero dizainą. O man po tiek filmų, kuriuose puikiai paplušėjo Dailės departamentas, labai knieti sužinoti, kaip atrodo paties režisieriaus namai.
Šauniausias atradimas
Jeigu Gabrielio Mascaro filmą „Mėlyna juosta“ (O último azul, 2025) būtų tekę žiūrėti užsimerkus, būčiau guldęs galvą, kad aktorė Eglė Tulevičiūtė po tiek metų prabilo portugališkai. Bet ne – prabilo Denise’ė Weinberg, kuriai širdyje linkėjau pelnyti prizą už geriausią vaidybą. Džiugu, jog braziliškas kinas klesti, ir duokdie, kad „Oskarą“ šaliai atnešęs „Aš vis dar čia“ (Ainda Estou Aqui , rež. Walteris Salles’as, 2024) kitąmet estafetę perduotų būtent šiam kūriniui. Mascaro absurdo komedijoje stebime 77-erių metų amžiaus Terezą. Moteriai galvą kvaršina Vyriausybė, savo neva kilniais užmojais trukdanti ramiai gyventi. Susiradusi iš biurokratinių valdžios pančių ištrūkti padėsiantį bendrininką, o netrukus – dar ir likimo pakeleivę, Tereza pramoksta tiek apie magiškų galių turinčias sraiges, tiek apie lažybų strategijas. Priblėsus pirminiam susižavėjimui, kaip taikliai režisierius vaizduoja amžizmą, išdygo ir nebepaleido klausimas – negi filmas būtų prikaustęs tokią minią ir nugvelbęs Didįjį žiuri prizą, jei vietoje senolių sektume paauglių kelionę? Sprukdamas nuo vataboutizmo, perfrazuosiu – ar „Mėlyna juosta“ būtų palikusi įspūdį, jei gvildentų išpažinimus ne tų, kas jau spėjo savo patirtį papasakoti vaikams ir anūkams, o jaunesniųjų, neturinčių resursų kovoti už geresnes patirtis?

Kadras iš filmo „Mėlyna juosta“ (O último azul, rež. Gabrieliis Mascaras, 2025), © Guillermo Garza / Desvia
Kopijos kopija ankstesnėms kartoms
Gyvenimas nėra tobulas, tad po savojo Berlynalės favorito teko išvysti neaiškiomis aplinkybėmis į konkursą ir festivalį apskritai patekusį „Atspindį mirusiame deimante“ (Reflet dans un diamant mort, rež. Hélène’a Cattet, Bruno Forzani, 2025). Laikau save atvirų pažiūrų, tačiau, pasidavęs instinktui, aplinkinių rate filmą pavadinau labai ilga bondiados kvepalų reklama. Kankyne virtusias 87-ias minutes stebime į pensiją išėjusį šnipą Džoną (akt. Fabio Testi), Žydrajame Krante sulig kiekvienu kokteiliu vis stipriau besipainiojantį, kur tikrovė, o kur – senas geras septintasis dešimtmetis ir anuomet gaudyti blogiukai. Šaunu, kad filmo autoriai įtikino talentingą operatorių ir daug programinės įrangos triukų žinantį montažo režisierių dirbti kartu. Nepamenu scenos, kuri nesiasocijuotų su Kulešovo efektu, hičkokiška įtampa ar eizenšteinišku montažu. Deja, abejoju, ar to pakanka naratyvo ir režisūrinių gebėjimų stokai kompensuoti. Matyt, kiekvienam savo: vidurnakčio seansų, Seano Connery’io antrininkų ir komiksų gerbėjams turėtų patikti.
Ant pjedestalo – globėjai
Asmenines dejones dėl atvirkštinio amžizmo reprezentacijos kine stokos – o ir paties amžizmo temą programoje – užbaigė „Ką žino Marielė“ (Was Marielle weiß, rež. Frédéricas Hambalekas, 2025). Suku galvą, kokiu būdu į kino sales sukviesti tuos, kuriems šį filmą išvysti reiktų labiausiai. Siužetas pagrįstas paprasta sąlyga – kas, jeigu jūsų vaikas staiga matytų ir girdėtų viską, ką matote ir girdite jūs? Vokiečių režisierius F. Hambalekas situaciją kiek paaštrina, į ją įveldamas abu tėvus bei santuokos klišes – nuo rūkymo paslapčia iki ribos tarp nekalto flirto ir išdavystės. Įsimintiniausia dramos dalimi tampa stambaus plano atmosferiniai Marielės (akt. Laeni Geiseler) portretai, sufleruojantys, kokiomis aplinkybėmis dukra pradėjo patirti gyvenimą už visus tris šeimos narius, ir retoriškai besiteiraujantys, ar tikrai vaikai jau dabar, neturėdami mistiškų galių, negyvena už kelis.
O štai kita vokiečių kūrėja Johanna Moder filmu „Motinos kūdikis“ (Mother’s Baby, 2025) ragina prisiminti keblesnius motinystės aspektus. Slegiama pogimdyvinės depresijos, žlungančios karjeros ir aplinkinių apkalbų, pagrindinė veikėja Julija (akt. Marie Leuenberger) kovoja su mintimi, kad iš palatos iškart po gimdymo išneštas kūdikis buvo pakeistas. Nors veikėjai galiausiai pavyksta išsiaiškinti tiesą, žiūrovai paliekami svarstyti, ar Julija už tai nesumoka per didelės kainos.
Žiuri prizą pelniusi Iváno Fundo „Žinia“ (El mensaje, 2025) įsimintina dėl iš pradžių abejonių kėlusio, tačiau galop pasiteisinusio sprendimo margas Argentinos vietoves rodyti nespalvotai. Argentiniečių režisierius seka kelyje gyvenančią trijulę: gyvūnus suprantančią Aniką (akt. Anika Bootz), mergaitės suvoktą žinią gyvūnų šeimininkams paaiškinančią globėją Miriam (akt. Mara Bestelli) ir visai šauniais vadybiniais gebėjimais pasižymintį pastarosios partnerį Rodžerį (akt. Marcelo’as Subiotto’as). Visi trys neblogai perpratę socialinės inžinerijos dėsnius, o Miriam – dar ir įsisavinusi socialinių tinklų administravimo pradmenis. Kiek to blogo baltuose meluose, jei sandoriams pasibaigus ir Anika lieka pabuvusi su gyvūnėliais, ir globėjai uždirbę, ir vangus interesantų būrelis toliau rūpinasi augintiniais, tik su dar daugiau meilės, o vietinė televizija gauna pretekstą reportažui? Visgi režisieriaus dėmesys labiausiai krypsta į pagrindinę veikėją ir nestandartinę vaikystę lydinčius trūkumus. Nekyla abejonių, kad Anika užaugs turėdama gražių prisiminimų. Tačiau ilgainiui išryškėja ženklai, nurodantys ligoninėje atsidūrusią identiškų galių turinčią motiną…

Kadras iš filmo „Žinia“ (El mensaje, rež. Ivánas Fundas, 2025), © Iván Fund, Laura Mara Tablón
Balkaniškas ir slaviškas įvarčiai
„Sidabrinį lokį“ už geriausią scenarijų pelnė rumunų režisierius Radu Jude’as, sulaukęs ovacijų ne tik po premjeros, bet ir prieš, kai vietoje tradicinio autografo ant savo plakato pasiuntė Putiną ir Trumpą „ant trijų (tiksliau, keturių) raidžių“. Anarchistas ar ne, režisierius pristatė mobiliuoju telefonu nufilmuotą komišką dramą „Kontinentinis ’25“ (Kontinental ’25, 2025). Regis, neišėjus iš salės pavyko apsilankyti „Skalvijos“ kino akademijos diplominių darbų seanse, aktorių improvizacijos dirbtuvėse, protarpiais paklausyti Slavojaus Žižeko ir mintimis sugrįžti į kūrėją išgarsinusią „Nesėkmę dulkinantis“ (Babardeală cu bucluc sau porno balamuc, 2021). O buvo taip: Orsolija (akt. Esztera Tompa), dar ką tik planavusi su šeima vykti atostogų, pasijunta kalta dėl pačios bandyto iškeldinti benamio savižudybės. Aišku, tokiu atveju logiškiausia aplinkiniams pranešti, jog labai gailiesi, prisižvejoti patikinimų, kad tai ne tavo kaltė, prisigerti ir susidėti su kurjeriu tapusiu buvusiu studentu. Siužetą gal ir atskleidžiau, bet to pažįstamo Jude’ui būdingo akių badymo jokia recenzija iki galo neperteiks. Pavyzdžiui, filme viena ašimi kažkuriame Transilvanijos parkelyje judantys dinozaurai rezonuoja su dalies žmonijos dorovės požymių nykimu. Režisierius tarytum sufleruoja, kad nevalia leistis užliūliuojamiems gobšumo – verta įdėti pastangų, jog savąjį dorovės likutį puoselėtume ir augintume. O jeigu ne, nieko baisaus – mūsų palikuonys susiras šį filmą ir stebėsis, kaip seriale „Meilė, mirtis ir robotai“ (Love, Death & Robots, rež. Timas Milleris, Davidas Fincheris, 2019) vis stebėjosi po žmonių reliktus besikuičiantys androidai.
„Mūsiškių stoicizmas yra išties didelis“, – taria viena herojė. Priežasčių vertinti šališkai nestinga, tačiau labai sužavėjo ukrainiečių režisierės Katerynos Gornostai dokumentinis filmas „Laiko žymė“ (Strichka chasu, 2025). Režisierės dėka gauname šansą pasižvalgyti po 2023–2024 m. kasdienybę Ukrainos vietovėse. Apsilankome anglų kalbos pamokose Bučoje, išgirstame mokytojų pastangas sužaisminti sirenų kauksmą pogrindyje, išvystame stiklo šukes sporto salėje ir sudužusią vienos moters svajonę tapti krepšininke. Žaviausiu šios dokumentikos elementu, leidžiančiu nepasiklysti šokinėjant laiku, po šalies žemėlapį ir panašėjančias scenas, virsta kone identiškas tautiečių nusiteikimas. Kad ir kas nutiktų, viltis išsikuopti fizinius ir emocinius padarinius bei tęsti savo veiklas neišblės. Iki tol pravers per karantiną įgyti nuotolinių pamokų dėstymo ir klausymo įgūdžiai, teniso kamuoliukus bei raketes pavaduos po ranka namie esantys daiktai, o bendrystės jausmas žiūrint išleistuvių klipą išliks, net jei susimojuoti su bendraklasiais šįkart teks virtualiai.

Kadras iš filmo „Laiko žymė“ (Strichka chasu, Kateryna Gornostai, 2025), © Oleksandr Roshchyn
Prabėgomis
Paminėjimo verti dar keli konkurso filmai. Viena meditatyvesnių patirčių buvo režisieriaus Ameero Fakhero Eldino „Yunan“ (2025). Šios dramos vaizdai priminė „Dievo kraštą“ (God’s Own Country, rež. Francis Lee, 2017) ir „Klajoklių žemę“ (Nomadland, rež. Chloé Zhao, 2020) be perteklinių steroidų, o dialogai skambėjo kur kas įtikinamiau nei daugelyje kino pasakojimų, paremtų kalbos barjero motyvu. Vienintelis Berlynalės seansas, iš kurio išėjau, buvo filmo „Ką tau sako ta gamta“ (Geu jayeoni nege mworago hani, 2025). Kadaise mačiau jo režisieriaus Hong Sang-soo „Moteris, kuri pabėgo“ (Domangchin yeoja, 2020), tad lyg ir turėjau žinoti, kur veliuosi, bet tokiam filmui reikia geležinės kantrybės, kurios stimuliuojančiame ir veiklų gausiame festivalyje toli gražu nepasisemsi. Matant „Slėptuvę“ (La cache, rež. Lionelis Baieras, 2025) bei „Ledo bokštą“ (La Tour de Glace, rež. Lucile’ė Hadžihalilović, 2025), apėmė panašus jausmas, kaip kitados žiūrint ką tik kine rodytas „Tris drauges“ (Trois amies, rež. Emmanuelis Mouret, 2024), – deja, paviršutiniškų filmų prancūzų kalba gausos neišvengė ir Berlynalės programa. O apie „Jei turėčiau kojas, spirčiau tau“ (If I Had Legs I’d Kick You, rež. Mary Bronstein, 2025) pasakysiu tiek – kartais tenka pasirinkti, ar mieliau kurtum antraeilį vaidmenį labai gerame filme, ar pagrindinį – labai prastame. Deja, Rose’ė Byrne – puiki aktorė, festivalyje iš ponios Weinberg nugvelbusi prizą už vaidybą, – gal paraginta agentų, o gal susigundžiusi prekių ženklu „A24“, pasirinko pastarąjį variantą.
Reziumuoju: bendru vardikliu fauną, vaikystę ir moterų portretus pasirinkę programos sudarytojai neapsiriko. Vienu ypu įvykdyta Berlynalės misija iš akiračio nepaleisti politinių realijų ir pademonstruota kino galia iki gyvo kaulo pažįstamus tropus perteikti naujai. Belieka palinkėti naujajai festivalio vadovei Triciai Tuttle į Berlynalę grįžtančios kokybės užuomazgų gausinti ir kitąmet.