Kodėl apie retinolį žinome daugiau nei apie meną: kalėjimo stalo atvejis
Ornela Ramašauskaitė
Spalio pabaigoje prestižinis meno žurnalas „Frieze“ paskelbė 25 svarbiausių pastarųjų 25 metų (XXI a.) meno kūrinių sąrašą. Tarp jų pirmu numeriu įrašytas paprastas L formos biuro stalas. Ne Hockney’io baseinas, ne Kusamos taškai, ne Banksy’io grafitis. Tiesiog stalas plieniniu rėmu ir plastikine stalviršio danga.
Šis stalas, kurį amerikiečių menininkas Cameronas Rowlandas įsigijo 2016 metais, gimė Atikos kalėjime Niujorke. Jį pagamino kaliniai, už darbą gaunantys nuo 10 centų iki 1,14 dolerio per valandą. Beje, būtent ten 1971-aisiais vyko vienas garsiausių JAV kalėjimų maištų – kaliniai reikalavo, be kita ko, minimalaus atlyginimo už savo darbą. Reikalavimas nebuvo įvykdytas.
Šiandien minėtasis stalas yra Niujorko modernaus meno muziejaus (MoMA) nuolatinėje kolekcijoje. O aš sėdžiu Baku, ką tik grįžusi po mėnesio kelionių Europoje, žiūriu į šio darbo dokumentaciją ir galvoju: ar tipinis lietuvis meno vartotojas suprastų, kas čia per kūrinys? O azerbaidžanietis intelektualas? Ar turėtų suprasti? Ir ar svarbu, kad suprastų?
Konteksto problema, arba Kodėl nesuprasti yra normalu
Vokiečių filosofas Hansas-Georgas Gadameris XX amžiaus viduryje sumanė koncepciją, kurią pavadino „horizontų susiliejimu“. Pagrindinė mintis – tekstą (ar meno kūrinį) visada skaitome neatsiejamai nuo savo turimo konteksto, savos patirties, istorijos. Tikras supratimas įvyksta, kai mūsų horizontas (tai, ką žinome ir patiriame) susilieja su kūrinio horizontu (jo kontekstu).
Rowlando stalas radosi JAV kontekste, kur 13-oji Konstitucijos pataisa panaikino vergiją (1865), išskyrus kaip bausmę už nusikaltimą. Po pilietinio karo ši išlyga buvo naudojama buvusiems vergams masiškai kalinti. Šiandien JAV turi didžiausią pasaulyje kalinių populiaciją (apie 2 milijonus žmonių), neproporcingai didelė dalis jų – juodaodžiai amerikiečiai. Apie 800 000 kalinių dirba už centus per valandą, o jų darbo produktai parduodami vyriausybės institucijoms per „Corcraft“ programą. Taigi, policija ir teismai naudoja baldus, pagamintus tų, kuriuos sulaikė ir nuteisė.
Dabar atsigręžkime į Lietuvą. Kiek mūsų žino apie 13-ąją pataisą ir jos istoriją? Supranta JAV masinio kalinimo politikos niuansus? Gali susieti tai su Pilietinių teisių judėjimu? Suvokia, kas yra „kalėjimo–mokyklos sistema“ (school-to-prison pipeline)? Išmano rasių politikos niuansus JAV? Lažinuosi, kad tipinė 35-erių lietuvė daugiau žino apie tai, ar jos serume esantis niacinamidas yra tinkamas sausai odai, o eilinis lietuvis – kuris miesto krepšininkas nepelnytai pateko į rinktinę, nei apie JAV sisteminį rasizmą bei kalėjimų pramonę. Ir, galų gale, kodėl jie turėtų tai išmanyti? Juk gyvena, tarkime, Kaune, ne Detroite.
Gadameris sakytų – visiškai normalu. Mūsų ir Rowlando kūrinio horizontai pernelyg skirtingi, kad įvyktų susiliejimas. Nesupratimas nėra mūsų kaltė – jį lemia konteksto atstumas. Bet ar tai reiškia, kad neturėtume bandyti suprasti? Ne. Tai reiškia, kad supratimas reikalauja pastangų. Reikia susipažinti su kūrinio paaiškinimais, įsigilinti į istoriją, paanalizuoti problematiką. Ir čia prasideda įdomioji dalis.
Universalumas versus lokalumas, arba Kas daro meną „puikų“
Viena meno kritikė pareiškė, kad Rowlando darbas tėra teksto iliustracija – be paaiškinimo tai tiesiog stalas. Kita vertus, ar Pablo Picasso „Gernika“ suvokiama neturint bazinių žinių apie Ispanijos pilietinį karą? Ar visavertė Francisco de Goyos „1808 m. gegužės trečioji Madride“ be Napoleono invazijos konteksto?
Įdomu, kad mes linkę manyti, jog „didis menas“ – tas, kuris byloja universalia kalba, suprantama visiems, visur ir visada. Tačiau istorija rodo ką kita. Daugelis meno šedevrų giliai įsišakniję lokaliuose kontekstuose – politiniuose, socialiniuose, kultūriniuose.
Gadamerio požiūriu, „puikus menas“ nėra atsietas nuo konteksto. Jis mezga dialogą, skatina skirtingų horizontų susiliejimą, moko, provokuoja, verčia klausti „kodėl?“ ir „kaip?“.
Rowlando stalas Lietuvoje galėtų paskatinti visai kitokius apmąstymus:
kaip veikia mūsų šalies kalėjimų darbo sistema? Ar dirbantys kaliniai čia gauna teisingą atlyginimą? Kokią įrangą, baldus naudoja valstybės institucijos ir kas juos gamina? Kokie Lietuvos įkalinimo rodikliai, lyginant su Europa?
Taip meno kūrinys, kilęs iš vieno konteksto, gali tapti įrankiu tyrinėti kitam. Ne kviesti tiesiogiai suprasti originalią reikšmę, bet kurti naują prasmę savo kontekste. Susimąstau: kiek Lietuvos menininkų bei kuratorių taiko tokias strategijas (apropriaciją, dialogą ir kt.)? Kiek mūsiškių mąsto plačiau, globaliau, neapsiribodami paplitusia trauminių patirčių analize ar labai siaura istorine savivoka?
Kiek ir ko žinome
Metas kritikai. Stebėdama Lietuvos vidurinę klasę, kuri meno parodų lankymą jau įtraukė į hobių sąrašą, atrandu įdomų fenomeną. Daugiausia tai – jaunos moterys, nemažai laiko skiriančios įsisavinti skirtumams tarp „tyliosios prabangos“ (quiet luxury) ir „senųjų pinigų estetikos“ (old money aesthetic), šampanų rūšių deriniams su austrėmis, investavimo į akcijas būdams bei mados namų koncepcijoms. Jos seka dešimtis influencerių ir išmoksta šimtus terminų, skaito nesibaigiančius straipsnius apie išskirtines kelionių kryptis ir tvarumo praktikas.
Tačiau tie patys žmonės, atėję į šiuolaikinio meno parodą, skundžiasi: „Aš to nesuprantu“; „Kam man tai reikia žinoti?“
Įdomu, tiesa? Tapę visiška norma, kad asmuo turi gilintis į etiketą, dirbtinio intelekto įrankius ar interjero dizainą, investuoti į tai laiką bei pastangas. Niekas nesako: „Atsisakau žinoti, kas yra retinolis ir kaip jis veikia su vitaminu C.“ Priešingai – įprasta manyti, jog tai vertingos žinių sritys, nusipelniusios dėmesio bei laisvalaikio. Bet mokytis apie meną, jo kontekstus, istoriją – „pernelyg sudėtinga“, privalu tik elitui.
Galbūt problema ne ta, kad šiuolaikinis menas yra komplikuotas. Gal priežastis ta, kad mes, kaip jauna tauta su meno edukacijos trūkumu ir sovietmečiu pertraukta kultūrine atmintimi, neišmokome vertinti kultūrinio kapitalo taip, kaip vertiname socialinį ar finansinį. Veido priežiūros rutina instagrame duoda socialinio kapitalo. Žinojimas apie meno istoriją – ne visada.
Socialinių tinklų realybė
Nuoširdžiai manau, kad daugelis jaunų žmonių Lietuvoje į meno parodas eina ne todėl, kad domisi menu, o dėl instagramui tinkamos aplinkos, ryšių mezgimo ir / ar nemokamo vyno. Ar tai blogai? Tradiciniai meno kritikai sakys: taip, žinoma! Menas virsta fonu asmenukėms! Trivialu! Paviršutiniška! Bet galbūt verta sustoti ir paklausti: o kodėl tai būtinai nepriimtina?
Jei žmogus atėjo į parodą dėl gražios asmenukės, bet praleido joje bent pusvalandį, paskaitė nors vieno eksponato aprašymą ar išgirdo ekskursijos pokalbio fragmentą – ar tai ne geriau, nei jei būtų likęs namuose ir naršęs tiktoke?
Galbūt instagraminė meno vartojimo kultūra – ne degradacija, o tiesiog nauja forma. Galbūt jaunoji karta kuria naują santykį su menu – ne gilindamasi ir kontempliuodama, bet greitai, vizualiai, socialiai vartodama. Ir gal tai ne žingsnis atgal, o tiesiog žingsnis šonan.
XIX amžiaus aristokratai į Luvrą traukdavo pasidemonstruoti ir paflirtuoti, ne tik giliai analizuoti meno. Viduramžiais bažnyčios funkcionavo kaip socialinė erdvė, kurioje žmonės ne vien meldėsi, bet ir dalyvavo bendruomenės gyvenime. Menas visada buvo socialinės sąveikos dalis, ne tik asmeninio susitelkimo objektas.
Gadameris neužfiksavo socialinių tinklų amžiaus, bet jo horizontų koncepcija vis tiek veikia: jaunasis instagrameris turi savo horizontą (vaizdinė kultūra, socialiniai tinklai, dalijimosi ekonomika), o menas – savo. Dažnai susiliejimą lemia ne gilus supratimas, o vizualus atpažinimas bei socialinis dalinimasis. Ir galbūt tai yra legitimus būdas būti meno pasaulio dalimi.
Klausimas ne: ar tai „teisingas“ būdas vartoti meną? Klausimas – ar mes, kaip meno institucijos ir meno (mylėtojų, profesionalų) bendruomenė, sugebame dirbti su šia realybe, o ne prieš ją?
Ar galime suprasti Rowlando stalą?
Taigi, ar lietuviai gali suprasti Rowlando stalą? Mano atsakymas: priklauso nuo to, ką laikome supratimu.
Jei „suprasti“ reiškia žinoti visą JAV rasių politikos istoriją, 13-osios pataisos niuansus, išmanyti kalėjimų pramonės ekonomiką, tada – ne, absoliuti dauguma to neaprėpsime. Normalu.
Bet jei „suprasti“ reiškia pajusti, kad paprastas objektas gali būti prisodrintas politinės ir socialinės prasmės; kad eksploatuojančiai sistemai galima pasipriešinti ne tik per protesto eitynes, bet ir meno galerijoje; kad muziejus, perkantis ar nuomojantis šį stalą, tampa sistemos dalyviu, ne tik jos kritiku; jei „suprasti“ reiškia pradėti analizuoti savo kontekstą, tada – taip, galime šį tą sužinoti ir interpretuoti.
Gadameris sakytų: visiškas, tobulas horizontų susiliejimas neįmanomas. Visada žvelgsime iš savo pozicijos. Bet tai nereiškia, kad neturėtume mėginti. Priešingai – intencija artėti prie kito horizonto ir plečia mūsų pasaulėžiūrą. Leisiu sau teigti, kad mes, lietuviai, pernelyg lengvai pasiduodame – per greitai sakome „aš to neperprantu“ ir einame toliau. Slystame paviršiumi. Liekame komforto zonoje. Formą laikome svarbesne nei turinys (kiek įvairių interesų bendruomenių egzistuoja tik kaip priedanga pasipuošti ir susitikti pasišnekučiuoti, o ne išties nuosekliai gilinti supratimą pasirinktoje srityje).
Išvada, kurios nėra
Šis tekstas nepateikia atsakymų. Jis skatina apmąstyti: ar mes, kaip jauna tauta su trumpa nepriklausomybės istorija, pakankamai investuojame į meno edukaciją? Ar normalu, kad apie mados namų kūrybos vadovus žinome daugiau nei apie dešimt svarbiausių visų laikų menininkų? Ar instagraminė meno vartojimo kultūra yra problema, ar tiesiog nauja realybė, kurią turėtume priimti? Ar menas turi būti „universaliai suprantamas“, o gal jis vertingas būtent todėl, kad verčia mus išlįsti iš savo konteksto ir mokytis?
Rowlando stalas MoMA man primena, kad meno kūrinys visada didesnis už save patį. Jis niekada nėra paprasčiausias objektas – menas skatina dialogą. Tai pretekstas artėti prie kito horizonto. Ar priimame minėtą kvietimą, ar mums lengviau nusifotografuoti priešais instaliaciją ir įsikelti story, – jau mūsų pasirinkimas. Bet bent žinokime, kad renkamės.
