0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2026-09-26

Meno mugė prieš bienalę: kodėl jau verta taupyti pinigus Bazeliui, o ne dar šiemet suskubti į Veneciją

Ornela Ramašauskaitė

Galvoju, gal jau laikas kvestionuoti dešimtmečius statytą meno renginių hierarchiją. Šiemet daug kas aplankė Venecijos bienalę – meno olimpiadą, kiti dar lankys, o štai meno mugės telieka maži komerciniai renginiai, kur nuvykstama, jei pakeliui. Visgi klausimas, ar viskas jau neapsikeitė vietomis.

Menas yra mano darbas jau dvidešimt metų, ir tiek pat laiko žinau šią ortodoksiją iš vidaus: mugė – vulgarumo teritorija, kur menas tampa preke, o kūriniai atrenkami pagal tai, kas parduodama. Bienalė – priešingybė: nuo rinkos diktato laisva erdvė, kur kuratoriai gali rizikuoti ir kelti nepatogius klausimus. Mugė – kūnas. Bienalė – dvasia. Taip būta dešimtmečius. Prieš tęsdama, sąžiningai apsvarstau ir kitą galimybę: gal aš tiesiog kvaila ir nepriklausau bienalių tikslinei auditorijai? Arba… karalius nuogas.

Šventoji karvė, kuri seniai nebesigano

Meno mugėje „Art Basel“ (Šveicarija) mačiau daugiau drąsos ir meistriškumo nei Venecijoje. Pastarojoje radau ne laisvę nuo rinkos logikos, o dar labiau supančiotą sistemą, verčiančią kūrinį įrodinėti savo rimtumą, tam pasitelkiant neįskaitomumą.

Belgijos paviljone performanso atlikėjai daužė gipso plokštes su ant jų užrašytais pavieniais žodžiais. Publikai pateikiamas aprašas skelbia: „Projekte IT NEVER SSST Mieta Warlop paverčia Belgijos paviljoną įkrauta arena, kurioje susiduria kalba, muzika bei kolektyvinė dezorientacija. Gipso žodžiai keliauja per erdvę: nešami, perduodami, tempiami ir laužomi. Muzikiniai personažai dainuoja ir ieško prasmės šiuose išklerusiuose fragmentuose, kartu sudarančiuose parodos-performanso tekstą bei emocinę partitūrą. Muzikantų ir šokėjų grupė juda per neramią atmosferą, persmelktą augančios pražūties nuojautos. Jie nesiliauja yręsi per absurdiškus fizinius ritualus, priešindamiesi susitaikymui bei sąstingiui. Toks pasaulio vaizdinys atspindi mūsų pačių būseną, svyruojančią tarp nevilties ir troškimo ją transcenduoti į kažką prasmingo, gražesnio. Aukšto lygio, energingi ir kūrybingi Warlop personažai kaunasi su perkrovos grėsme, kartais atskleisdami savo lūžio taškus. Jie keliauja per spirale besisukantį pasaulį, kuriame žodžiai praranda stabilumą, ir dainuoja, artėdami link veikiau juntamos nei suprantamos kalbos slenksčio. Paviljonas niekada visiškai nenutyla, net pasibaigus performansui. Palikti žodžiai skamba kaip chaoso poezija. Išsibarstę ant sienas juosiančių tribūnų, jie stovi sustingę laike ir tarsi maldų sienos likučiai ar dingusios civilizacijos karaokės aparatas laukia naujų balsų, ieškančių žmogiško ryšio.“ Žiūrėdama į patį kūrinį, prisiminiau paauglius, vieną pertrauką lakstančius koridoriais, o kitą – filosofuojančius apie gyvenimo prasmę.

61-oji Venecijos bienalė. Belgijos pavilijonas. Marco Zorzanello nuotrauka. Publikuojama su Venecijos bienalės leidimu

Vėliau, Bazelyje, sustojau prieš tapybos darbą be jokio paaiškinimo šalia. Drobė, spalva, gestas – viskas veikia be tarpininko. Stovėjau ilgiau, nei truko minėtas belgų performansas. Būtent tai ir yra geras menas: kai nereikia nieko aiškinti, kad kažkas įvyktų.

Paradoksas paprastas. Mugėje kūrinį vertina pirkėjas, gyvai jį patiriantis ir „balsuojantis“ savo pinigais. Bienalėje – komitetas, kuriam reikia pateisinti pasirinkimą prieš finansuotojus bei kolegų kuratorių bendruomenę. Pirkėjas gali klysti dėl skonio, bet retai apsimeta. Komitetas retai klysta viešai, bet apsimetinėjimo čia apstu.

Meno mugė „Art Basel“. Teksto autorės nuotrauka

Gal problema platesnė nei mugės ir bienalės skirtumas. Gyvename laikais, kai visame pasaulyje trūksta lyderių – politikoje, versle, net tarp religijų sergėtojų. Kodėl meno pasaulis turėtų būti išimtis? Menininkai ir kuratoriai – tokie patys žmonės kaip mes, įstrigę tame pačiame informaciniame triukšme, apsiperkantys „Lidl“ bei IKEA. Jei visuomenė tampa primityvesnė, natūralu, kad jos menas atitinkamai prastėja. Čia nėra sąmokslo, tik aritmetika: eilinis žmogus sukuria eilinį darbą, o komitetas jį patvirtina, nes neturi su kuo geresniu palyginti. Tai puikiai iliustruoja Ispanijos paviljonas: vidutinis menininkas iš vidutinės šalies turėjo vidutinišką interesą atvirukams ir jais išklijavo visas patalpos sienas, o kuratoriui tai pasirodė gražu, nes mirga marga, nekasdieniška. Tikrai labai liūdna, jei nebuvo geresnių pasiūlymų meno olimpiadai.

61-oji Venecijos bienalė. Ispanijos pavilijonas. Teksto autorės nuotrauka

Apverstas pinigų dėsnis

Čia verta prisiminti sociologą Pierre’ą Bourdieu ir jo knygą „Meno taisyklės“ (Les Règles de l’art, 1992). Bourdieu meno lauką dalija pagal dvi logikas: „plačiosios gamybos“, kur sėkmę nusako pasisekimas rinkoje, ir „ribotos gamybos“, kur veikia apversta ekonomika (l’économie inversée) – kuo mažiau kūrinys orientuotas į pardavimą, tuo didesnį simbolinį kapitalą jis gauna iš lauko, kuriame kuratoriai, kritikai bei institucijos patys sprendžia, kas yra rimta.

Venecijos bienalė – klasikinis ribotos gamybos lauko pavyzdys. Ji pagrįsta ne siekiu, kad lankytojas nusipirktų kūrinį, o noru, kad kolegos kuratoriai jį pripažintų svarbiu. Bourdieu tai vadina illusio – tikėjimas žaidimo taisyklėmis toks stiprus, jog dalyviai apskritai nebemato, kad žaidžiama. Prie šios sąvokos jis prideda habitus: skonis, kurį laikome asmenišku, iš tikrųjų yra išmoktas, institucijų suformuotas refleksas. Kuratorius, susižavintis neįskaitomu darbu, tiesiog buvo išmokytas juo žavėtis. Svarbiausia įžvalga – konsekracija (consecration): autoritetą meno lauke turi ne pirkėjas, o tas, kuris gali kūrinį „pašventinti“ kaip rimtą. Neįskaitomumas čia – ne šalutinis poveikis. Tai – valiuta.

„Art Basel“ veikia priešinga logika: simbolinis kapitalas be ekonominio nereiškia nieko. Todėl, paradoksaliai, mugė šiandien dažnai atlieka darbą, kurį turėjo atlikti bienalė: grąžina kūrinį prie klausimo, ar jis veikia be „advokato“ šalia. Nesu naivi – Bourdieu pats perspėjo, kad apversta ekonomika nėra švaresnė, ji tik paslepia interesus giliau, po skonio, o ne po kainos lentele. Bet ji bent nesimuliuoja gilumo.

Tai paaiškina, kodėl tiek daug Globaliųjų Pietų šalių paviljonų vejasi tą patį europietišką instaliacijos su tekstu standartą, nors turi visiškai kitokią vizualinę tradiciją. Jei nori patekti į ribotos gamybos lauką, privalai kalbėti to lauko kalba. Homogenizacija čia – ne blogos valios rezultatas, o pačios sistemos logika.

Kodėl mugė laimėjo, bienalė – pralaimėjo

Bazelio galerininkai negali sau leisti prabangos slėptis už teksto. Jei darbas nepatraukia žvilgsnio per pirmąsias tris sekundes, lankytojai pasisuka į kitą stendą, ir jokia eksplikacija to nepakeis. Ši žiauri atrankos logika turi netikėtą šalutinį poveikį – ji grąžina amatą į meno centrą. Šiemet mugėje mačiau be galo daug stiprios tapybos: spalvą ir gestą, rodančius akademinį pasiruošimą, o ne apskaičiuotą strategiją. Nors ir buvo kičo bei dekoratyvaus balasto, ten bent jau prekė vadinama preke.

Venecijos problema – ne komercijos trūkumas, o priklausomybė nuo finansavimo logikos ir kuratorinės karjeros žaidimo, kuriame rimtumas matuojamas sudėtingumu. Vakarų kultūros finansavimo kriterijai dažnai priverčia menininką į vieną projektą sugrūsti klimato atšilimą, lyčių lygybę ir asmeninę traumą, nesvarbu, ar tema to apskritai reikalauja. Bienalėje apstu tokios logikos apogėjų, tik pakeistų nacionalinio atstovavimo lozungu.

61-oji Venecijos bienalė. Graikijos pavilijonas. Andrea Avezzù nuotrauka. Publikuojama su Venecijos bienalės leidimu

Gyvename informacinio triukšmo laikais, o net meno olimpiadoje nebegalime pasigėrėti menu be papildomo aktyvaus skaitymo ar mažų mažiausiai užuominos apie vizualinės žinutės įtaigą. Kuratorius – kaip filtras – turėtų būti svarbiausia redaguojanti figūra sistemoje, bet dažniausiai tik prideda papildomų rebuso elementų. Nuoširdžiai linkiu sėkmės analizuojant kakofoniško Graikijos paviljono Venecijoje simbolinius, vizualinius bei tekstinius klodus; rodos, kelios civilizacijos ir visų laikų žmonijos problemos sudėtos į vieną mažą namuką, vertą dešimties disertacijų. Išeidama negalėjau atsakyti į paprastą klausimą: ką čia dabar pamačiau? Ne todėl, kad tema per sudėtinga, o todėl, kad kūrinys (kuratorius) pats nežino, apie ką jis. 

Neteigiu, kad bienalė iš principo pasmerkta, bet baimė perteikti vieną aiškią mintį, nes gali būti apkaltintas paviršutiniškumu, bado akis. Asmeninių vaikiškų traumų sprendimas tam pasitelkiant asambliažus apskritai turėtų būti uždraustas, o negrabi „meniška“ tekstilė – nugulti į rankdarbių skrynią.

Uždaras ratas

Teksto autorės nuotrauka

Studijavau meną ir puikiai pažįstu šiuolaikinio meno kalbą iš vidaus. Mus mokė, kad geras konceptualus darbas privalo turėti kelis sluoksnius ir teorinį pagrindą, kurį reikia sugebėti per peržiūras išraiškingai argumentuoti. Vertinga disciplina – iki tam tikros ribos. Peržengus tą ribą, minėta logika paprasčiausiai saugo menininką nuo klausimų „ką tu iš tikrųjų nori pasakyti?“ ir „ar jau išmokai tapyti (lipdyti, austi, piešti ir pan.)?“. Vienos mokyklos išauginti kuratoriai atrenka darbus vadovaudamiesi ta pačia kalba, kurią patys moka vertinti. Susiformuoja uždaras ratas: kalbama ir kuriama tik jiems vieniems žinomu žargonu.

Mugėje šis ratas nutrūksta, nes į jį įsiveržia žmogus, kuriam nerūpi teorinė genealogija. Pirkėjas, tiesiog stovintis prieš darbą ir jaučiantis arba nejaučiantis, jam gražu arba ne. Trivialu? Galbūt. Bet ši grubi sąžiningumo forma šiandien artimesnė menui nei rafinuota Venecijos savisauga.

Kur ir kodėl verta eiti

Jei po dvejų metų turėsite vėl pasirinkti meno kelionę į užsienį – važiuokite į Bazelį. Leiskite sau nesigėdyti, kai jums patinka darbas be sudėtingo teksto šalia. Tai nereiškia, kad esate paviršutiniški. Tai tereiškia, kad kūrinys sugebėjo apeiti tarpininką ir pasiekti jus tiesiogiai – o todėl juk ir mėgstame meną. Jei šiemet dar svarstėte vykti į Veneciją, čia labiau rekomenduoju aplankyti senąjį Guggenheimo muziejų (taip pat naująjį Abu Dabyje). Norite dar labiau praplėsti savo pasaulėžiūros perimetrą? Rinkitės Taškentą, kur atsidarė keli labai rimti meno centrai. Į Veneciją drąsiai važiuokite (iki lapkričio pabaigos), bet kaip antropologai, o ne žiūrovai, ieškantys grožio. Nesijauskite kalti, jei Bienalėje pametėte siūlo galą – tai ne jūsų apsiskaitymo trūkumas. Tai kūrinių, neveikiančių be paaiškinimo, silpnybė.

Siūlau paprastą testą – neskaitykite teksto. Pažiūrėkite į patį darbą tiek, kiek reikia, kad jis arba prabiltų, arba nutiltų. Tik tada sugrįžkite prie paaiškinimo ir įvertinkite, ar šis suteikė raktą į kūrinio žinutę, ar paliko jus dar labiau sumišusius. Atmeskime visus kaltinimus meno rinkai dėl rinkodaros bei to, kad „vertinamas tik vardas“. Pirmesnis klausimas: ar meno kūrinys vis dar sugeba jaudinti be papildomos instrukcijos šalia? Pavardė nulems kainą, tačiau į ją pažiūrėsime tik tada, jei darbas patiks.

 

 

2026-09-13

RUGPJŪČIO SLAPTARAŠTIS

Vaida Ragėnaitė

Vasaros pabaigoje įprasta matyti, kaip auksiniuose laukuose kombainai nuima derlių. Mūsų proseneliai šį darbą atlikdavo rankomis, su didele pagarba savo žemei ir apeigoms. Archajinius pagonybės laikų papročius ir deivės Žemynos garbinimą ilgainiui pakeitė katalikiškoji Švč. Mergelės Marijos šlovinimo tradicija. Rugiapjūtė prasidėdavo liepos 16-ąją per Škaplierinę. Buvo tikima, kad būtent tądien Švč. Dievo Motina išvaduoja sielas iš skaistyklos. Pabaigtuvės būdavo švenčiamos per Žolinę – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Kaip atrodė vienas svarbiausių metų įvykių, galime įsivaizduoti žvelgdami į Kanuto Rusecko (1800–1860) paveikslą „Pjovėja“, nutapytą 1844 m. Tą pačią vasarą dailininkas stebėjo rugiapjūtę Slucko apylinkių laukuose ir eskizavo jos vaizdus – taip gimė pagrindinė kūrinio herojė.Daugiau

2026-08-30

KOTRYNA ONAITYTĖ. LŪŽIO METŲ ŠTANGINĖ ŠIAULIUOSE: NUO SUBKULTŪROS IKI KULTŪROS

Valdas Puteikis

Vasaros pradžioje „Contour Art Gallery“ atidaryta ką tik Vilniaus dailės akademijos magistro diplomą apsigynusios tapytojos Kotrynos Onaitytės paroda „Tokie laikai: Elada 1.0“. Ekspozicija mus sugrąžina į du paskutinius praeito amžiaus dešimtmečius. Tai galėtų būti tąsa to, ką savo romane „Pietinia kronikas“ vaizdavo rašytojas Rimantas Kmita, nes veiksmas rutuliojasi ne kur kitur, o būtent Šiauliuose. Lietuvoje tuo metu dar nebuvo nei „Gym Plius“, nei „Lemon gym“, nei „Forum Palace“, nei „Impuls“, nei „Sportgates“… Anuomet dviračių industrija garsėjęs miestas turėjo legendinę štanginę „Elada“, kuri sutraukdavo per du šimtus nuolatinių lankytojų. Sako, tarp jų buvusi ir ne viena Šiaulių kriminalinio pasaulio žvaigždė, negana to – manoma, kad kelios jų jau ne vieną dešimtmetį ilsisi po žeme… Taigi, štai toks sodrus, vienu metu ir gąsdinantis, ir traukiantis kontekstas žadino menininkės smalsumą ir siekį pažinti savo tėvų, lankiusių „Eladą“, kartą, jos aplinką. Videokasetėse įrašyti treniruočių vaizdai tapo itin dokumentišku šios parodos, liudijančios devintąjį ir dešimtąjį dešimtmečius, artefaktu.Daugiau

2026-08-24

PAŠTO MENAS KAUNE: FLUXUS ATVIRLAIŠKIŲ KOLEKCIJA

Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė

Paštas, kaip gilias šaknis turintis istorinis reiškinys, įvairiais laikotarpiais nuolat kito ir taikėsi prie modernėjančios visuomenės poreikių. Su juo susijusios veiklos apima ne tik komunikaciją, bendravimą, bet ir kolekcionavimą bei saviraišką. Filatelijos ženklų, atvirukų ar antspaudų apipavidalinimui dažnai prireikia menininko ar dizainerio žvilgsnio ir rankos. Tačiau meno kūriniu gali tapti ne tik laiško turinys, bet ir pats jo perdavimas. Būtent šiuo principu grindžiamas pašto menas (angl. mail art) – savitas žanras, kuriame laiškas tampa ne tik žinute, bet ir plačia savirealizacijos erdve, siekiančia net atokiausias pasaulio vietas.Daugiau

2026-07-26

FERNANDO BOTERO: TARP ROJAUS IR PRAGARO

Vaida Ragėnaitė

Kelionė į Antiokijos muziejų Medeljine išliko atmintyje ir po daugelio metų. Žvelgdama į idiliškus Fernando Botero paveikslus vis dar prisimenu pakeliui pro turistinio autobuso langus matytą šio Kolumbijos miesto centro kasdienybę. Alinančiame karštyje – šimtai žmonių, tiesiog ant grindinio besileidžiantys narkotikus; jų tamsūs, sunykę kūnai, nešvarūs drabužiai, paklaikę žvilgsniai – tarsi vaizdai iš šiurpaus sapno. Alkio, kančios ir agresijos kupinos akys atgrasė norą išlipti, pasivaikščioti ar stabtelėti prie gatvės prekeivių. Iš autobuso tekina bėgau į muziejų, kuriame pasitiko didžiulės gaivios erdvės ir ryškūs, Pietų Amerikos gamtos spalvas primenantys, gyvybės kupini paveikslai. Iš pragaro – tiesiai į rojų.Daugiau

2026-07-17

BEUYSAS IR WARHOLAS – MULTIPLIKUOJAMAS MENAS

Ignas Zalieckas

Vos prieš keletą savaičių, šiltą pavasario pavakarę, kaip kartais nutinka, naršiau instagramo platybėse. Ir štai – prieš akis išnyra 1980-aisiais Neapolyje daryta Andy Warholo ir Josepho Beuyso fotografija. Joje Josephas laiko Andy už rankos, tarsi bandydamas jį sulaikyti ar apsaugoti, o kita Warholo ranka įstrigusi romėniško liūto iš balto akmens nasruose – pirštai lyg ir mėgina sučiupti iltį ar net liežuvį. Vaizdas keistas, įtemptas ir kartu intymus.

Tai ne tik fotografija – tai dviejų pokario meno polių susidūrimas. Draugystės, o gal ir tyliai tvyrančios opozicijos ženklas. Andy – kiek neramus, tarsi jį slėgtų jo paties „amerikietiška svajonė“ ir šlovė. Josephas – santūrus, ramus, beveik archetipinis europietis, visa esybe įsišak­nijęs savo žemėje.Daugiau

2026-07-13

JURGA ŠARAPOVA: MAN DIRBANTYS DEMONIUKAI

Ignas Kazakevičius

Kartais menininko archyvas pasako daugiau nei bet kuris interviu. Jame lieka ne tik kūriniai, bet ir jų tarpusavio ryšiai, pasiklydę sumanymai, netikėti pasikartojimai ir idėjos, kurios po daugelio metų sugrįžta nauju pavidalu. Būtent nuo tokio rinkinio peržiūros prasidėjo ir mūsų pokalbis su Jurga Šarapova. Fotografijos, plakatai, senų parodų fragmentai, objektai ir jų istorijos. Kol mėginau susigaudyti tarp daugybės kūrinių, jų personažų, medžiagų ir motyvų, Jurga juos komentavo tarsi pati pirmą kartą matytų: ne aiškindama, o iš naujo atrasdama jų ryšius ir prasmes.Daugiau

2026-06-16

SUKNELĖ BE KŪNO: TRIJŲ MENININKIŲ ISTORIJOS

Agnetė Voverė

Anglų kalboje yra taiklus posakis – occupational habit, profesinis įprotis: tai specifinė veikla, persikelianti iš profesinio gyvenimo į asmeninį. Toks refleksas būdingas ir šių eilučių autorei, dirbančiai mados srityje. Kaskart lankydamasi parodose dėmesį sutelkiu į menkiausias mados užuomazgas. Fotografijose ieškau laikmečio stiliaus inkliuzų – klausiu savęs, kokią tendenciją byloja viena ar kita aprangos detalė. Tapyboje aptinku pavadinimus, kūrinį siejančius su drabužiu, pavyzdžiui, Antano Samuolio paveikslas „Geltona moteris“ (1933), kuriame akį traukia sod­riai geltona vilkinti moters figūra. Vizualiuosiuose menuose aprangos elementai retai tampa pagrindiniu dėmesio objektu, tačiau kuria savitas reikšmių kompozicijas. Apie mados apraiškas tapyboje rašiusios meno istorikės Anne Hollander knyga „Seeing Through Clothes“ (1978) tapo atspirtimi šiai tarpdisciplininei sričiai. Todėl smalsaudama keliu klausimą: kaip apdaras funkcionuoja menininkų praktikoje? Ši teorija labiau primena išmindžiotą takelį žolėje nei nutiestą greitkelį, tačiau ir juo verta pasivaikščioti.Daugiau

2026-06-11

BŪTINA FONTCUBERTOS ALGORITMINĖS FOTOGRAFIJOS KRITIKA

Boris Eldagsen, Miles Astray

Šių metų kovą ispanų konceptualaus meno kūrėjas ir fotografas Joanas Fontcuberta Italijoje išleido knygą „Immagini Latenti“. Ši baigiasi skyriumi apie dirbtinį intelektą ir fotografiją, čia aptariamos diskusijos, kilusios, kai Borisas Eldagsenas 2023 m. konkursui „Sony World Photography Awards“ pateikė dirbtinio intelekto sugeneruotą vaizdą, o Milesas Astray 2024 m. konkurso „1839 Awards“ DI kategorijai nusiuntė fotografiją.

Kai gavome šios knygos egzempliorius, mus nustebino kontekstas, kuriame pasirodė mūsų sukurti vaizdai. Fontcuberta DI vaizdus apibūdina kaip „antrosios kartos fotografiją“ ir siūlo terminą „algoritminė fotografija“.Daugiau

2026-06-08

Pokalbis su Anatolijumi Klemencovu

Ignas Kazakevičius

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius pristato klaipėdietį kūrėją Anatolijų Klemencovą. Jųdviejų pokalbis, vykstantis menininko dirbtuvėje tarp eskizų bei buvusių ir būsimų projektų detalių, leidžia apžvelgti autoriaus nueitą kūrybinį kelią: nuo grafikos, dizaino, muziejų ekspozicijų iki monumentalių instaliacijų, miesto scenografijos bei naujausių kinetinių objektų. Išgirskite, kaip Anatolijui pavyko masinius renginius, tokius kaip Jūros šventė, paversti platforma meninei idėjai įgyvendinti ir kaip jo darbai, „apsigyvenę“ viešosiose erdvėse, reaguoja į vėją, šviesą bei… laiką. A. Klemencovo menas peržengia griežtas žanrų ribas, balansuodamas tarp šviesios žaismės ir gilaus filosofinio turinio, kol galop virsta gyva, nuolat kintančia aplinka, kurioje pulsuoja visiška kūrybinė laisvė.

Daugiau

2026-06-09

AISTĖ STANCIKAITĖ. KĄ REIŠKIA BŪTI ŽMOGUMI

Eglė Petreikienė

Ji gyvena Berlyne, aš – Kaune. Susisiekėme pašnekesiui vaizdo skambučiu. Ekranas kūrė artumo iliuziją – matėme viena kitos veidą, gestus, girdėjome balso intonacijas bei pauzes, tačiau kartu jautėme nuotolį. Aistė kalbėjo ramiai, rinkdama žodžius, tarsi nuolat svarstytų, ką pasirengusi parodyti kitiems.

Prisiminiau britų psichoanalitiko Donaldo Winnicotto mintis: knygoje „Žaidimas ir realybė“ jis rašė apie „tarpinę patyrimo sritį“, kurioje susitinka vidinė žmogaus tikrovė ir išorinis gyvenimas. Kūryba ir kultūrinė patirtis gimsta būtent šioje būsenoje: ne iki galo atsiveriant, bet ir nevisiškai pasislepiant.Daugiau

2026-05-12

YVES’O KLEINO NEMATERIALUMO MANIFESTAS

JUSTINAS KISIELIAUSKAS

„Tuštuma suteikia absoliučią galią“, – 1958 m. po apsilankymo Paryžiaus „Iris Clert“ galerijoje atsiliepimų knygoje parašė filosofas Albert’as Camus. Jis, kaip ir kiti, tą ypatingą vakarą į mažą privačią galeriją pateko itin dramatiškai. Iš sausakimšos gatvės meno mylėtojai mažomis grupelėmis buvo įleidžiami pro ultramarino spalvos teatro užuolaidomis papuoštas duris, saugomas Respublikos gvardiečių. Viduje, siaurame, maždaug 32 kvadratinių metrų koridoriuje, dekoruotame tos pačios spalvos gobelenu, jų laukė taurė ryškiai mėlyno džino, sumaišyto su „Cointreau“ apelsinų likeriu ir metileno mėliu.Daugiau

2026-04-20

Meno rinka: kismas ir naujas ritmas

Shirin Marquart kalbino Ignas Zalieckas

Praėjusių metų pabaigoje susitikome su šiuolaikinio meno, finansų ir technologijų srityse veikiančia eksperte Shirina Marquart. Jos patirtis plati – nuo darbo aukcionų namuose „Philips“, galerijoje Sankt Morico kurorte Šveicarijoje iki vadovavimo meno kūrinių tokenizacijos kompanijai „360X Art AG“ Frankfurte prie Maino. Ilgalaikė veikla meno rinkoje bei darbas su „Fluxus“ palikimu suformavo kritišką, bet kartu – labai atvirą pašnekovės požiūrį į meną kaip procesą, bendruomenę ir patirtį, o ne vien kaip į finansinį objektą. S. Marquart pasakoja apie tai, ko, jos manymu, trūksta šiandienos meno rinkoje, kodėl „Fluxus“ dvasia išlieka nepaprastai aktuali ir kaip eksperimentavimas, žaismingumas bei drąsa gali iš naujo įkvėpti tiek menininkus, tiek kolekcininkus ir institucijas.Daugiau

2026-04-09

LINAS KAZIULIONIS: LAIMINGAS MENININKAS – RADIKALIAUSIA POZICIJA

Ornela Ramašauskaitė

Pažįstu Liną Kaziulionį nuo tada, kai jam buvo dvidešimt. Pirmą kartą jo darbus pamačiau dar iki tol, kol jie atsidūrė Niujorke, Paryžiuje, Čikagoje ar Delyje – kai jis dar piešė grafičius naktimis Kauno gatvėse, ir dabar apie tai žinote tiktai jūs ir aš. Visus tuos metus stebėjau abu jo gyvenimus: kūrybinį ir asmeninį. Jie vystosi kartu ir niekada nepersiskiria – o tai yra retenybė.

Daugiau

2026-03-30

Kurortas, kuris nežinojo, kad taps mitu

Ignas Zalieckas

Etretà (Étretat). Pirmą kartą šį pavadinimą prieš daugiau nei penkerius ar šešerius metus išgirdau neseniai atsikraustęs gyventi į Paryžių. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko ištartas kambarioko, jis užsiliko kaip druska ant odos. Monet krantinė. O aš – tarsi Murakamio Kafka pakrantėje: stoviu, žvelgiu į ją ir, dar nė neprisilietęs, jaučiu, kad šiandien Štėdelio muziejaus naujausioje parodoje „Monet krantinė: Etretà atradimas“ (Monets Küste: Die Entdeckung von Etretà) žengiu į svetimą, bet pažįstamą pasaulį.

Pirmiausia patenku į salę, kurioje mano žvilgsnis atsitrenkia į 360 laipsnių Etretà kranto projekciją – uolos, mažytis miestelis, vakarėjantis horizontas, tarp debesų, vandens ir rusvų spindulių grimztanti saulė. Garsas čia ne mažiau svarbus nei vaizdas: jūra, žuvėdros, vėjas – visa tai ne iliustruoja, o įtraukia. Nuostabi ekspozicijos pradžia, sužadinanti visus įmanomus kūno receptorius ir sukurianti pojūtį, tarsi pats tapčiau lengvas it kiras ir pakilčiau virš mitinio kurorto, kurio istorija neatsiejama nuo moderniojo meno vystymosi. Ši projekcija – ne tiek įžanga, kiek pati l’impression – įspūdis prieš sąvoką. Juk taip ir buvo: prieš impresionizmą Monet nutapė „Impresiją“.

Prie įėjimo į parodą pasitinka XIX a. citata iš laikraščio „Le Gaulois“: „Vienas įspūdingiausių Etretà aspektų – milžiniškas skaičius tapytojų, rytais išsitraukiančių teptukus paplūdimyje, kad pamėgintų pagauti jūrą ir uolas… Vaikščiodamas akmenuotu krantu sutinki dešimt, penkiolika, dvidešimt, trisdešimt tokių menininkų, kurie jaučiasi beveik įpareigoti tapyti „klasikinį“ Etretà. Amerikiečiai, anglai, trikotažo prekeiviai, atostogaujantys moksleiviai, žentai bei anytos tapo Etretà.“ Ir iš tiesų, jau čia išryškėja parodos kodas: ne vien Monet, bet ir jį supęs gyvenimas.

Audra kaip pradžia

Toliau nuo istorijos fragmentų pereinama prie paveikslo „Audringa jūra Etretà“. Ir čia – audra. Kaip simboliška impresionizmui. Kuratoriai primena, kad 1883 m. Monet apsigyveno paplūdimyje stovinčiame viešbutyje „Hôtel Blanquet“ ir pro savo kambario langą stebėjo Por Davalio (Porte d’Aval) arką, fiksuodamas ją audringoje jūroje. Drobėje matome ne tik stichiją, bet ir priverstinį sustojimą: žvejai lieka krante, jų valtys – tarsi negyvi kūnai, uždengti šiaudais. Ir vis dėlto labiausiai stebina ne siužetas, o potėpis. Tas teptuko aštrumas ties bangos ketera! Tarsi kiekviena linija būtų ne tapyta, o išplėšta iš vėjo…

Etretà čia – ne vieta, o egzilis. Uolėtas vėjo ir vandens apsuptas impresionistinis prieglobstis už vos trijų valandų traukiniu nuo Paryžiaus (jei skaičiuotume šiandieninę kelionę SNCF), į kurį galima pabėgti nuo miesto – ir nuo paties realizmo.

Parodos kuratoriai pabrėžia, kad Monet ryšys su Normandija buvo esminis: čia formavosi jo stilius, čia jis nuolat sugrįždavo, ypač į vadinamąją Alebastro pakrantę. Etretà meistro kūryboje užima ypatingą vietą – apie aštuoniasdešimt darbų, nuolatiniai bandymai fiksuoti tas pačias uolas skirtingoje šviesoje, kintant oro sąlygoms. Tokia ankstyva serijinės tapybos forma vėliau taps modernizmo pagrindu.

Tačiau „Monet krantinė: Etretà atradimas“ sąmoningai išsklaido mitą: Monet nėra pradžia. Veikiau kulminacija. Prieš jį buvo ištisa menininkų, rašytojų, keliautojų karta, „išradusi ir atradusi“ Etretà.

Daugiau

2026-03-17

Kai galerija tampa terapeutu: kodėl Vakarai verkia, o pasaulis šoka

Ornela Ramašauskaitė

Vasario pradžia, Doha. Vaikštau „Art Basel Qatar“ – vienoje svarbiausių pasaulio meno mugių, kuri pirmą kartą vyksta Persijos įlankos regione. Prieš mane – dviejų skirtingų pasaulių vizijos, kurias skiria vos dvidešimt metrų.

Prestižinės Berlyno galerijos stende – jauno amerikiečių menininko Nidos Sinnokroto skulptūra apie kūno atminties traumą ir kontroliuojamą vandens politiką. 122 cm juodas strypas, vamzdis, molio detalės. Katalogas ir QR kodas su nuoroda į paaiškinimą, kodėl šis darbas yra tas, kas teigiama esant.

Kitame salės kampe – „Waddington Custot“ galerijos pristatyti libanietės menininkės kūriniai. Spalvingi, abstraktūs, reflektuojantys peizažus ir poeziją. Tai ne dekoratyvi tapyba. Tai sudėtinga vizuali kalba apie atminties sluoksnius, apie miestus ir gamtą, besikeičiančią horizonto liniją. Ryškūs, šviesūs, žaismingi darbai kviečia gyventi kartu. Publika sustoja, fotografuoja, klausia kainos. Ne todėl, kad nori investuoti, o todėl, kad įsivaizduoja juos savo namuose.

Abu menininkai apmąsto sudėtingą tikrovę. Bet vienas iš jų grįžta prie traumos, kitas – žvelgia į priekį, į tai, ką jau žino ir gali pamatyti. Juos skiria ne temos, stilistikos ar technikos pasirinkimai, o fundamentalus klausimas apie tai, ką manome, jog menas turėtų daryti ir – dar svarbiau – kokią praeitį ir ateitį mes renkamės matyti ar rodyti.Daugiau

2026-03-10

NEMATOMOS TIKROVĖS REGIMYBĖ

Viktorija Sab

2018 m. Žirgų gatvė Rygoje, atkarpa tarp Duomo ir Lyvių aikščių, tapo vartais iš vieno pasaulio į kitą: futuristinį miesto peizažą perskrodė virtualūs biurų bokštai – paneigdami gravitacijos dėsnius jie iškilo į 25 kilometrų aukštį. Taip latvių menininkas Gintas Gabranas įkūnijo savo meninę-urbanistinę viziją. Projektui „Strato City“, dar vadinamam „Transrealitātes Zirgu iela“, jis pasitelkė paties sukurtą papildytos realybės (toliau – PR) programėlę SAN, leidusią GPS duomenimis „įkurdinti“ nematerialias struktūras konkrečiose miesto vietose ir paversti jas matomomis per mobiliuosius įrenginius bei „Google Street View“ aplinką. SAN tapo ne tik techniniu įrankiu, bet ir kūrybine platforma, leidusia Gabranui realizuoti ne vieną meninį projektą, paremtą PR logika. „Strato City“ integravo skaitmeninį meną į kasdienį urbanistinį kraštovaizdį ir tapo platesnio tyrimo dalimi, kuriame realybė suvokiama kaip nuolat technologijų plečiamas konstruktas.Daugiau

2026-03-07

MILENA LIUTKUTĖ-GRIGAITIENĖ. Akimirka, kai pasaulis nustoja bėgti

Eglė Petreikienė

Nuošali Neries krantinė. Vasario speigas. Ramus paupio peizažas, paniręs į tuziną balzganų atspalvių, pagardintų šviežio sniego pabarstukais. Didingi Sluškų rūmai, kantriai laukiantys savo atgimsiančios šlovės valandos. Šiuo metu juose veikia ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademija, čia glaudžiasi (drįstu spėti) mažiausia meno galerija Vilniuje. Vienoje dirbtuvės erdvėje telpa viskas, ko reikia grafikos lakštams kurti: adatos, plokštės, kaltukai, teptukai, voleliai, dažai, popieriai, įspūdingas spaudos presas, lakštinio aliuminio ritinys, kampelis svečiui pasodinti, naujausi darbai, eksponuojami ant aukštų kambario sienų, iš lauko srūvanti minkšta šviesa ir ramybės esencija – ne per stipri, ne migdanti, veikiau sutelkianti ir numaldanti skubą. Regis, nuo Albrechto Dürerio – klasikinės autorinės grafikos patriarcho – laikų ne kažin kas ir pasikeitė. Jei apsimestume, jog nematome kompiuterio ekrano ant rašomojo stalo…Daugiau

2026-02-11

Tarpdisciplininės tapybos tranzitas

Ignas Kazakevičius

Vieno įdomiausių lietuvių tapytojų Lino Liandzbergio kūrybinis kelias driekiasi per kelias svarbias šiuolaikinio meno teritorijas: performansą, videomeną, instaliaciją, galiausiai – tapybą ir kuratorystę. Menininkas ne tik išsiskiria tarpdiscipliniškumu, bet ir nuosekliai domisi dabarties kultūros, technologijų, žmogaus egzistencijos bei santykių problemomis. Jo kūryboje nuolat pinasi racionalumo ir ironijos, jausmingumo ir konstruktyvumo priešpriešos, o pats kūrėjas dažnai apibūdinamas kaip šiuolaikinis alchemikas, ieškantis naujų meno ir mokslo, intuicijos ir logikos, praeities ir dabarties jungčių.

Lino Liandzbergio akcijų ir performansų kūrybos periodas buvo intensyvus, turiningas ir atviras eksperimentams. 1989 m. menininkas pradėjo bendradarbiauti su menotyrininku Herkumi Kunčiumi, tuo metu plėtojusiu idėją, jog pats pokalbis gali būti suvokiamas kaip savarankiška meno forma. Tai buvo sąmoningai neįpareigojantis, efemeriškas bendravimas, nefiksuojamas tekstu – pakako fotografinio liudijimo ar susitikimo, pasišnekėjimo. Siekdami išplėsti meninės raiškos ribas, kūrėjai kartais imdavosi ir žaismingų idėjų, pavyzdžiui, įvairiose vietose užkasdavo vadinamuosius „sekretus“.Daugiau

2025-12-23

Kodėl apie retinolį žinome daugiau nei apie meną: kalėjimo stalo atvejis

Ornela Ramašauskaitė

Spalio pabaigoje prestižinis meno žurnalas „Frieze“ paskelbė 25 svarbiausių pastarųjų 25 metų (XXI a.) meno kūrinių sąrašą. Tarp jų pirmu numeriu įrašytas paprastas L formos biuro stalas. Ne Hockney’io baseinas, ne Kusamos taškai, ne Banksy’io grafitis. Tiesiog stalas plieniniu rėmu ir plastikine stalviršio danga.

Šis stalas, kurį amerikiečių menininkas Cameronas Rowlandas įsigijo 2016 metais, gimė Atikos kalėjime Niujorke. Jį pagamino kaliniai, už darbą gaunantys nuo 10 centų iki 1,14 dolerio per valandą. Beje, būtent ten 1971-aisiais vyko vienas garsiausių JAV kalėjimų maištų – kaliniai reikalavo, be kita ko, minimalaus atlyginimo už savo darbą. Reikalavimas nebuvo įvykdytas.

Šiandien minėtasis stalas yra Niujorko modernaus meno muziejaus (MoMA) nuolatinėje kolekcijoje. O aš sėdžiu Baku, ką tik grįžusi po mėnesio kelionių Europoje, žiūriu į šio darbo dokumentaciją ir galvoju: ar tipinis lietuvis meno vartotojas suprastų, kas čia per kūrinys? O azerbaidžanietis intelektualas? Ar turėtų suprasti? Ir ar svarbu, kad suprastų?

Konteksto problema, arba Kodėl nesuprasti yra normalu

Vokiečių filosofas Hansas-Georgas Gadameris XX amžiaus viduryje sumanė koncepciją, kurią pavadino „horizontų susiliejimu“. Pagrindinė mintis – tekstą (ar meno kūrinį) visada skaitome neatsiejamai nuo savo turimo konteksto, savos patirties, istorijos. Tikras supratimas įvyksta, kai mūsų horizontas (tai, ką žinome ir patiriame) susilieja su kūrinio horizontu (jo kontekstu).

Rowlando stalas radosi JAV kontekste, kur 13-oji Konstitucijos pataisa panaikino vergiją (1865), išskyrus kaip bausmę už nusikaltimą. Po pilietinio karo ši išlyga buvo naudojama buvusiems vergams masiškai kalinti. Šiandien JAV turi didžiausią pasaulyje kalinių populiaciją (apie 2 milijonus žmonių), neproporcingai didelė dalis jų – juodaodžiai amerikiečiai. Apie 800 000 kalinių dirba už centus per valandą, o jų darbo produktai parduodami vyriausybės institucijoms per „Corcraft“ programą. Taigi, policija ir teismai naudoja baldus, pagamintus tų, kuriuos sulaikė ir nuteisė.

Dabar atsigręžkime į Lietuvą. Kiek mūsų žino apie 13-ąją pataisą ir jos istoriją? Supranta JAV masinio kalinimo politikos niuansus? Gali susieti tai su Pilietinių teisių judėjimu? Suvokia, kas yra „kalėjimo–mokyklos sistema“ (school-to-prison pipeline)? Išmano rasių politikos niuansus JAV? Lažinuosi, kad tipinė 35-erių lietuvė daugiau žino apie tai, ar jos serume esantis niacinamidas yra tinkamas sausai odai, o eilinis lietuvis – kuris miesto krepšininkas nepelnytai pateko į rinktinę, nei apie JAV sisteminį rasizmą bei kalėjimų pramonę. Ir, galų gale, kodėl jie turėtų tai išmanyti? Juk gyvena, tarkime, Kaune, ne Detroite.

Gadameris sakytų – visiškai normalu. Mūsų ir Rowlando kūrinio horizontai pernelyg skirtingi, kad įvyktų susiliejimas. Nesupratimas nėra mūsų kaltė – jį lemia konteksto atstumas. Bet ar tai reiškia, kad neturėtume bandyti suprasti? Ne. Tai reiškia, kad supratimas reikalauja pastangų. Reikia susipažinti su kūrinio paaiškinimais, įsigilinti į istoriją, paanalizuoti problematiką. Ir čia prasideda įdomioji dalis.

Universalumas versus lokalumas, arba Kas daro meną „puikų“

Viena meno kritikė pareiškė, kad Rowlando darbas tėra teksto iliustracija – be paaiškinimo tai tiesiog stalas. Kita vertus, ar Pablo Picasso „Gernika“ suvokiama neturint bazinių žinių apie Ispanijos pilietinį karą? Ar visavertė Francisco de Goyos „1808 m. gegužės trečioji Madride“ be Napoleono invazijos konteksto?

Įdomu, kad mes linkę manyti, jog „didis menas“ – tas, kuris byloja universalia kalba, suprantama visiems, visur ir visada. Tačiau istorija rodo ką kita. Daugelis meno šedevrų giliai įsišakniję lokaliuose kontekstuose – politiniuose, socialiniuose, kultūriniuose.

Gadamerio požiūriu, „puikus menas“ nėra atsietas nuo konteksto. Jis mezga dialogą, skatina skirtingų horizontų susiliejimą, moko, provokuoja, verčia klausti „kodėl?“ ir „kaip?“.

Rowlando stalas Lietuvoje galėtų paskatinti visai kitokius apmąstymus:
kaip veikia mūsų šalies kalėjimų darbo sistema? Ar dirbantys kaliniai čia gauna teisingą atlyginimą? Kokią įrangą, baldus naudoja valstybės institucijos ir kas juos gamina? Kokie Lietuvos įkalinimo rodikliai, lyginant su Europa?

Taip meno kūrinys, kilęs iš vieno konteksto, gali tapti įrankiu tyrinėti kitam. Ne kviesti tiesiogiai suprasti originalią reikšmę, bet kurti naują prasmę savo kontekste. Susimąstau: kiek Lietuvos menininkų bei kuratorių taiko tokias strategijas (apropriaciją, dialogą ir kt.)? Kiek mūsiškių mąsto plačiau, globaliau, neapsiribodami paplitusia trauminių patirčių analize ar labai siaura istorine savivoka?

Kiek ir ko žinome

Metas kritikai. Stebėdama Lietuvos vidurinę klasę, kuri meno parodų lankymą jau įtraukė į hobių sąrašą, atrandu įdomų fenomeną. Daugiausia tai – jaunos moterys, nemažai laiko skiriančios įsisavinti skirtumams tarp „tyliosios prabangos“ (quiet luxury) ir „senųjų pinigų estetikos“ (old money aesthetic), šampanų rūšių deriniams su austrėmis, investavimo į akcijas būdams bei mados namų koncepcijoms. Jos seka dešimtis influencerių ir išmoksta šimtus terminų, skaito nesibaigiančius straipsnius apie išskirtines kelionių kryptis ir tvarumo praktikas.

Tačiau tie patys žmonės, atėję į šiuolaikinio meno parodą, skundžiasi: „Aš to nesuprantu“; „Kam man tai reikia žinoti?“

Įdomu, tiesa? Tapę visiška norma, kad asmuo turi gilintis į etiketą, dirbtinio intelekto įrankius ar interjero dizainą, investuoti į tai laiką bei pastangas. Niekas nesako: „Atsisakau žinoti, kas yra retinolis ir kaip jis veikia su vitaminu C.“ Priešingai – įprasta manyti, jog tai vertingos žinių sritys, nusipelniusios dėmesio bei laisvalaikio. Bet mokytis apie meną, jo kontekstus, istoriją – „pernelyg sudėtinga“, privalu tik elitui.

Galbūt problema ne ta, kad šiuolaikinis menas yra komplikuotas. Gal priežastis ta, kad mes, kaip jauna tauta su meno edukacijos trūkumu ir sovietmečiu pertraukta kultūrine atmintimi, neišmokome vertinti kultūrinio kapitalo taip, kaip vertiname socialinį ar finansinį. Veido priežiūros rutina instagrame duoda socialinio kapitalo. Žinojimas apie meno istoriją – ne visada.

Socialinių tinklų realybė

Nuoširdžiai manau, kad daugelis jaunų žmonių Lietuvoje į meno parodas eina ne todėl, kad domisi menu, o dėl instagramui tinkamos aplinkos, ryšių mezgimo ir / ar nemokamo vyno. Ar tai blogai? Tradiciniai meno kritikai sakys: taip, žinoma! Menas virsta fonu asmenukėms! Trivialu! Paviršutiniška! Bet galbūt verta sustoti ir paklausti: o kodėl tai būtinai nepriimtina?

Jei žmogus atėjo į parodą dėl gražios asmenukės, bet praleido joje bent pusvalandį, paskaitė nors vieno eksponato aprašymą ar išgirdo ekskursijos pokalbio fragmentą – ar tai ne geriau, nei jei būtų likęs namuose ir naršęs tiktoke?

Galbūt instagraminė meno vartojimo kultūra – ne degradacija, o tiesiog nauja forma. Galbūt jaunoji karta kuria naują santykį su menu – ne gilindamasi ir kontempliuodama, bet greitai, vizualiai, socialiai vartodama. Ir gal tai ne žingsnis atgal, o tiesiog žingsnis šonan.

XIX amžiaus aristokratai į Luvrą traukdavo pasidemonstruoti ir paflirtuoti, ne tik giliai analizuoti meno. Viduramžiais bažnyčios funkcionavo kaip socialinė erdvė, kurioje žmonės ne vien meldėsi, bet ir dalyvavo bendruomenės gyvenime. Menas visada buvo socialinės sąveikos dalis, ne tik asmeninio susitelkimo objektas.

Gadameris neužfiksavo socialinių tinklų amžiaus, bet jo horizontų koncepcija vis tiek veikia: jaunasis instagrameris turi savo horizontą (vaizdinė kultūra, socialiniai tinklai, dalijimosi ekonomika), o menas – savo. Dažnai susiliejimą lemia ne gilus supratimas, o vizualus atpažinimas bei socialinis dalinimasis. Ir galbūt tai yra legitimus būdas būti meno pasaulio dalimi.

Klausimas ne: ar tai „teisingas“ būdas vartoti meną? Klausimas – ar mes, kaip meno institucijos ir meno (mylėtojų, profesionalų) bendruomenė, sugebame dirbti su šia realybe, o ne prieš ją?

Ar galime suprasti Rowlando stalą?

Taigi, ar lietuviai gali suprasti Rowlando stalą? Mano atsakymas: priklauso nuo to, ką laikome supratimu.

Jei „suprasti“ reiškia žinoti visą JAV rasių politikos istoriją, 13-osios pataisos niuansus, išmanyti kalėjimų pramonės ekonomiką, tada – ne, absoliuti dauguma to neaprėpsime. Normalu.

Bet jei „suprasti“ reiškia pajusti, kad paprastas objektas gali būti prisodrintas politinės ir socialinės prasmės; kad eksploatuojančiai sistemai galima pasipriešinti ne tik per protesto eitynes, bet ir meno galerijoje; kad muziejus, perkantis ar nuomojantis šį stalą, tampa sistemos dalyviu, ne tik jos kritiku; jei „suprasti“ reiškia pradėti analizuoti savo kontekstą, tada – taip, galime šį tą sužinoti ir interpretuoti.

Gadameris sakytų: visiškas, tobulas horizontų susiliejimas neįmanomas. Visada žvelgsime iš savo pozicijos. Bet tai nereiškia, kad neturėtume mėginti. Priešingai – intencija artėti prie kito horizonto ir plečia mūsų pasaulėžiūrą. Leisiu sau teigti, kad mes, lietuviai, pernelyg lengvai pasiduodame – per greitai sakome „aš to neperprantu“ ir einame toliau. Slystame paviršiumi. Liekame komforto zonoje. Formą laikome svarbesne nei turinys (kiek įvairių interesų bendruomenių egzistuoja tik kaip priedanga pasipuošti ir susitikti pasišnekučiuoti, o ne išties nuosekliai gilinti supratimą pasirinktoje srityje).

Išvada, kurios nėra

Šis tekstas nepateikia atsakymų. Jis skatina apmąstyti: ar mes, kaip jauna tauta su trumpa nepriklausomybės istorija, pakankamai investuojame į meno edukaciją? Ar normalu, kad apie mados namų kūrybos vadovus žinome daugiau nei apie dešimt svarbiausių visų laikų menininkų? Ar instagraminė meno vartojimo kultūra yra problema, ar tiesiog nauja realybė, kurią turėtume priimti? Ar menas turi būti „universaliai suprantamas“, o gal jis vertingas būtent todėl, kad verčia mus išlįsti iš savo konteksto ir mokytis?

Rowlando stalas MoMA man primena, kad meno kūrinys visada didesnis už save patį. Jis niekada nėra paprasčiausias objektas – menas skatina dialogą. Tai pretekstas artėti prie kito horizonto. Ar priimame minėtą kvietimą, ar mums lengviau nusifotografuoti priešais instaliaciją ir įsikelti story, – jau mūsų pasirinkimas. Bet bent žinokime, kad renkamės.

Rodyti daugiau