VĖJO SKULPTORĖ: KAIP PRIVERSTI PLUOŠTĄ ŠOKTI AUKŠTAI VIRŠ MIESTO GATVIŲ

JANET ECHELMAN

Janet Echelman pasakoja, kad niekada neketino tapti vėjo skulptore. Tačiau jei kada nors lankėtės Porto mieste Portugalijoje, vaikščiojote Gvangjo (Pietų Korėjoje) gatvėmis ar važiavote pro Vakarų Holivudą, galbūt matėte jos milžiniškas marga­spalvio pluošto skulptūras, sklandančias virš miestų ir milijonų juose gyvenančių žmonių. Glaudžiai bendradarbiaudama su inžinieriais, Echelman pastaruosius 26 karjeros metus kūrė skulptūras, kurios savo dydžiu prilygsta dangoraižiams.

2023 m. konferencijoje „Imagine Solutions“ Nea­polyje, Floridos valstijoje, Echelman kalbėjo apie savo profesinį kelią, kūrybinį procesą ir tai, kaip jos banguojančios, šokančios ir plevenančios vėjyje skulptūros visam laikui pakeitė miestų kraštovaizdį.Daugiau

Viktoras Binkis. Keturvėjininko genas

Valdas Puteikis

Labiausiai ko bijau, kalbindamas literatūros, meno, architektūros bei kitų sričių klasikais tapusių žmonių vaikus ar vaikaičius, tai kad šie gali pasakyti ar bent jau leisti pajusti: „Ar aš jums įdomus tik todėl, kad esu kažkieno giminaitis?“ Prieš susitikdamas su dailininku ir dailės pedagogu Viktoru Binkiu tokio nuogąstavimo neturėjau, nes puikiai žinojau, kad keturvėjininko, mūsų literatūros klasiko Kazio Binkio anūkas – pats iš savęs yra talentingas kūrėjas. O kiek binkiško temperamento persiduoda jo darbuose, spręskite žiūrėdami ir analizuodami Viktoro kūrinius.Daugiau

BALTOJO BANGINIO TERITORIJOS, arba naujai perskaitytas Czesławas Miłoszas

Agnieszka Kłos

Šiandien, kalbant apie modernybės krizę ir žmogaus vidinį susvetimėjimą, tampa aktualu prisiminti Czesławą Miłoszą – genialų lietuvių ir lenkų rašytoją, poetą, o kartu – ir filosofą. Vienas kertinių jo kūrinių – autobiografinė esė „Ulro žemė“ (Ziemia Ulro), kurioje autorius nagrinėja moderniosios kultūros, dvasinių vertybių, religijos ir literatūros temas, apmąsto Vakarų civilizacijos raidą, kritikuoja racionalizmo įsigalėjimą ir jo pasekmes žmogaus dvasinei būsenai. Terminą „Ulro žemė“ Cz. Miłoszas pasiskolino iš anglų poeto Williamo Blakeʼo, taip vadinusio pasaulį, kuriame žmogus yra atskirtas nuo dvasinės tikrovės. Ulro – vidinė juoduma, neskaidrumo ir tamsos būsena, pasireiškianti praradus dieviškąjį regėjimą.Daugiau

TADAO CERN KŪRYBINIS PROCESAS – TARSI ŠVENTYKLOS STATYMAS

VIRGINIJA VITKIENĖ

Iš Tadao Cern neįgyvendintų (kol kas) projektų aplanko: „Ėjimas per vandenį, kai kojos žingsnis po žingsnio dingsta vandens raibuliuose, sukelia gilų netikrumo jausmą, atspindi bendrą kryptį, kuria visi einame. <…> Žavinga, kaip vanduo, visus maitinanti jėga, esant liūčiai ar potvyniui, geba visiškai atskleisti pažeidžiamumą visko, kas stovi už mūsų bendrų prisiminimų ir patirčių.“

Taip Tadao Cern pristato vandeniu užlietos galerijos idėją, kurią, anot menininko, jeigu ne jis, tai pati gamta įgyvendins artimoje ateityje. Menininko manymu, gamta yra kūrėja, o potvynis – jos aukščiausios prabos šedevras, toks nepaprastas, kad visos galerijos vienu metu rodys tą pačią parodos koncepciją.Daugiau

CHIHARU SHIOTOS SIELOS VIRPESIAI

Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet

Poetiškas, žadą atimantis ir net šiek tiek bauginantis japonų menininkės Chiharu Shiotos kūrybinis pasaulis yra toks pat painus, kaip ir monumentaliųjų instaliacijų objektus gaubiantys siūlų raizginiai. Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose prieš pat metų pabaigą duris atvėrusi jos darbų retrospektyva „Sielos virpesiai“ (The Soul Trembles) kviečia į emocinį labirintą, kuriame jautriai susipina asmeninė menininkės istorija, universalios atminties, gyvenimo ir mirties ryšio, vidinio ir išorinio pasaulio temos, panardinančią kelionę.Daugiau

RIMEISIUOSE ŽVAIGŽDĖS RYŠKESNĖS NEI MELBURNE

Valdas Puteikis

Po dešimtmetį trukusios ir net ilgesnės emigracijos į Tėvynę grįžta ne tik pragmatiškų profesijų žmonės, dažniausiai ekonominiais sumetimais pasitraukę į Vakarus: Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Jungtines Amerikos Valstijas ar kitur, tačiau parlekia ir gana tvirtai šaknis svetur įleidę menininkai. Kaunietis dailininkas Vaidas Žvirblis šešiolika metų kūrė ir savo galeriją turėjo Australijoje, Melburne. Tačiau prigimtis ir vaikystės vasarų nostalgija jį sugrąžino į senelių vienkiemį Rimeisiuose, Ukmergės rajone.Daugiau

LIETUVIŠKAS POPARTAS: PRARASTA IRONIJOS FORMA

Ignas Kazakevičius

Kodėl popartas neranda sau vietos lietuviškoje scenoje? Šis klausimas kyla ne vienam meno stebėtojui, pasiilgusiam drąsios ir žaismingos vizualinės kalbos. Juk ši meninė kryptis geba ironizuoti kasdienybę, provokuoti, o kartais net erzinti ryškiu paviršutiniškumu. Kodėl mūsų kultūroje judėjimas, galintis jungti ir tautinius simbolius, ir globalius masinės kultūros ženklus, taip ir neišsivystė iki pilnaverčio reiškinio? Galbūt menininkai dar tik ieško savo poparto raiškos? O gal jis svetimas mūsų kultūros laukui? Gal yra kitų priežasčių, kodėl jis čia neįleidžia šaknų? Tikriausiai visuomenė dar nelinkusi priimti ironijos kaip rimtos meninės priemonės, o gal Lietuvoje masinė kultūra pernelyg lėkšta, negalinti tapti įkvėpimo šaltiniu?Daugiau

TAS YRA AUGUSTINO ŽMOGUS!

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Su tapytoju Žygimantu Augustinu susitikę naujausioje jo parodoje „Garantija“ pasinėrėme į gilius meno bei tikrovės apmąstymus. Pokalbis pakrypo link to, kas šiame pasaulyje iš tiesų tikra ir kaip tapyba siekia autentiškumą atskleisti. Bendraudami it suokalbininkai keliavome nuo vieno paveikslo prie kito, atrasdami netikėtų prasmių keistame labirinte, kurio posūkiuose lyg nauji atsirasdavo buvusieji ir išryškėdavo būsimieji darbai. Augustino kūryba man regėjosi kaip stebuklinga dėlionė, o kiekviena detalė baudėsi virsti naujos idėjos užuomazga, būsimo projekto atspindžiu ar koncepcijos variacija. Norėdamas geriau pažinti autoriaus menines intencijas, susigundžiau pritaikyti garsųjį kraniometrinį Augustino metodą ir persikūnyti į autorių – tai suteikė galimybę parašyti recenziją Wall Art stiliumi: antraštės primena paveikslų etiketažus, o paveikslai – alcheminius receptus. Įsivaizduokime menininką, kuris drobėse dėsto esė, savo kūrybos anotacijas ir citatas. Ką reikštų tokia paroda? Ar tai būtų paveikslų kolekcija? O gal žodinė tapyba? Galbūt šriftiniai vaizdai, pasakojantys apie meną, suteikia žiūrovui naujų perspektyvų – galimybę ne vien „matyti“, bet ir „skaityti“ vaizdą? Tokiu būdu menas tampa savo paties recenzija, o tekstai – vizualine instaliacija.Daugiau

Kada bananas tampa menu ir kiti šiuolaikinio meno paradoksai

Ornela Ramašauskaitė

Įsivaizduokite tokią sceną: prestižinėje meno mugėje „Art Basel Miami Beach“ prie sienos pilka lipnia juosta priklijuotas bananas. Minia lankytojų fotografuoja, diskutuoja, o kolekcininkai jau išleidę 120 tūkst. dolerių už teisę šį bananą vadinti savu. Staiga priėjęs performansų menininkas Davidas Datuna nuplėšia bananą nuo sienos ir, žiūrėdamas tiesiai į nustebusią publiką, suvalgo.

Istorija nėra išgalvota – ji realiai nutiko 2019-ųjų gruodį, o Maurizio Cattelano „Komikas“ (Comedian, 2019) virto vienu labiausiai aptarinėjamų darbų. Jį pardavusi galerija ramino pirkėjus: jie įsigijo ne konkretų bananą, o idėją ir sertifikatą su instrukcijomis, kaip bananą „įrengti“. Bananas kas kelios dienos gali būti pakeistas į naują.Daugiau

SIENOGRAFO IŠŠŪKIS – PADARYTI, KO NIEKAD NEDARĘS

Su Žygimantu Amelynu kalbėjosi Eglė Petreikienė

Koks menas, laužantis daugiausia iečių polemikos mūšiuose, yra vienas demokratiškiausių? Šis klausimas – ne viktorinai, o veikiau pasvarstymas apie kūrybinės laisvės paradoksą: kokio žanro atstovams, siekiantiems nevaržomai kurti, reikia valdžios leidimo ir visuomenės pritarimo? Girdžiu kylantį murmesį: kas nori, tas piešia. Tiesa, jeigu išbraukiame sąlygą: laisvai ir legaliai. Ne kiekvieno piešinio autorius gali būti vadinamas menininku, nors kuria gatvės meną. Dar vienas šios (ne)demokratiškos dvipusybės aspektas, kad stebėtojas taip pat nėra laisvas rinktis: matyti ar nematyti. Urbanizuotose teritorijose norom nenorom lankome „galerijas po atviru dangumi“. Važiuodami į darbą, universitetą, polikliniką ir iš jų grįždami, vesdami vaikus darželin, lydėdami juos mokyklon ar vedžiodami šunelį, sukardami miesto šaligatviais savo kasdienius 10 tūkstančių žingsnių, nors ir akies krašteliu vis tiek užmatysime bent vieną ryškų paveikslą. Upių krantinėse ir patiltėse bėgikų regos lauką atakuoja šimtai spalvingų bomberių piešinių ir galybė tagų. Gal todėl esame tokie jautrūs kiekvienai miesto peizaže atsiradusiai vizualinei mįslei: kas nupiešė, apie ką ir kodėl būtent čia?Daugiau

PARYŽIAUS MOKYKLOS LITVAKŲ DAILININKAI (1900–1940)

Stepheną Browną kalbina Zigmas Kalesinskas

Niujorkas, 2024 m. balandžio 22 d.

Esate Žydų muziejaus Niujorke vyriausiasis kuratorius. Čia saugomos vertybės, ekspozicijos, rengiamos parodos leidžia susipažinti viso pasaulio judėjų, gyvenusių ir tebegyvenančių įvairiose šalyse, istorija, kultūra, menu. Žydai, kildinami iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinės erdvės, vadinami litvakais. Galbūt galėtumėte pakomentuoti šios tautinės grupės ypatumus? Kaip manote, kokios istorinės, politinės ar etninės sąlygos suformavo ir nulėmė litvako, kaip išskirtinio žydo, charakterį ir tapatybę?

Niujorko žydų muziejus, kurio pagrindą sudaro saugomos kolekcijos, parodų ir renginių programos, nuo 1947 m. įsikūręs buvusiuose Warburgų šeimos namuose Penktojoje aveniu, šiuo metu skaičiuoja 120-uosius veiklos metus. Daugiau

JŪRATĖ REKEVIČIŪTĖ: „MES KŪRĖME GRAŽŲ IR SPALVOTĄ PASAULĮ“

Ignas Kazakevičius

Šiemet Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Pirmą kartą jos kūrybą pamačiau 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje. Vienoje erdvėje bandė susidraugauti menininkės kūriniai ir Evaldo Butkevičiaus fotografuoti jos aktai. Derinys atrodė keistai. Ekstravagantiški, spalviškai atviri paveikslai ir bandymas nusimesti rūbus tarsi gyvenimo svorį – priekaištus pačiais sau, lengvą pavydą ir paranoją. Kas fotografui veikiausia tebuvo tik dar vienas kadras, Jūratei aktas – tai bandymas įrodyti savo drąsą ir nepriklausomybę. Šių nuotraukų reikėjo tarsi nuogos, t. y. tikros raiškos, grožio ir gėrio paieškų pristatymo.Daugiau

TIRŠTOS LAIKO TUŠTUMOS PAVIRŠIUOSE

AISTĖ M. GRAJAUSKAITĖ

Esame linkę gyventi pagal scenarijus. Klasikinius – susitiko, įsimylėjo, susituokė, susilaukė vaikų, užaugino, išsiskyrė, baigė gyvenimą su kitu – arba mažiau kanoninius. Pastaruosiuose neretai randame gyvenimus keičiančių įvykių: mirtys ir netektys, emigracijos ir atsisveikinimai, praradimai ir netikėtai klasika tampantys, kaip fontanuose gulinčios monetos, atradimai. Vienas iš tokių atradimų buvo Ievos Martinaitytės-Mediodia kūryba, sukėlusi daug emocijų.Daugiau

IEVA RIŽĖ: TEPTUKO PRISILIETIMAS PRIE LAPO – EROTIŠKAS GESTAS

Kalbino Alberta Vengrytė

Žalčio išnaros, levituojančios skulptūros, objektiškas kūnas, nuvytęs fikusas – tai tik kelios užuominos į jaunosios kartos menininkės Ievos Rižės kūrybą. Performanso ir šiuolaikinės skulptūros plotmėse veikianti autorė nestokoja unikalaus žvilgsnio į kasdienę mus supančią aplinką, dar daugiau – geba ją konceptualiai „perdirbti“, archyvuodama netikėčiausius gamtoje bei buityje randamus objektus ir paversdama juos savo darbų dalimi. Ievą inspiruojančios temos nėra dažnai sutinkamos meno lauke: japoniškosios Butoh judesio technikos (jos apima įvairių šokio, pasirodymo ar judėjimo veiklų ir motyvų spektrą; Butoh atsirado po Antrojo pasaulinio karo, bendradarbiaujant dviem pagrindiniams jo įkūrėjams – Tatsumi Hijikatai ir Kazuo Ohno), helio dujomis užpildyti skulptūriniai tūriai, piešiniai kaip nyksmo artefaktai – vos keletas šios autorės kūryboje veikiančių raiškos formų. Ieva Rižė atvėrė savo studijos duris, kad galėtume artimiau susipažinti su jos pasaulėžiūra.Daugiau