LIETUVIŠKAS POPARTAS: PRARASTA IRONIJOS FORMA

Ignas Kazakevičius

Kodėl popartas neranda sau vietos lietuviškoje scenoje? Šis klausimas kyla ne vienam meno stebėtojui, pasiilgusiam drąsios ir žaismingos vizualinės kalbos. Juk ši meninė kryptis geba ironizuoti kasdienybę, provokuoti, o kartais net erzinti ryškiu paviršutiniškumu. Kodėl mūsų kultūroje judėjimas, galintis jungti ir tautinius simbolius, ir globalius masinės kultūros ženklus, taip ir neišsivystė iki pilnaverčio reiškinio? Galbūt menininkai dar tik ieško savo poparto raiškos? O gal jis svetimas mūsų kultūros laukui? Gal yra kitų priežasčių, kodėl jis čia neįleidžia šaknų? Tikriausiai visuomenė dar nelinkusi priimti ironijos kaip rimtos meninės priemonės, o gal Lietuvoje masinė kultūra pernelyg lėkšta, negalinti tapti įkvėpimo šaltiniu?Daugiau

TAS YRA AUGUSTINO ŽMOGUS!

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Su tapytoju Žygimantu Augustinu susitikę naujausioje jo parodoje „Garantija“ pasinėrėme į gilius meno bei tikrovės apmąstymus. Pokalbis pakrypo link to, kas šiame pasaulyje iš tiesų tikra ir kaip tapyba siekia autentiškumą atskleisti. Bendraudami it suokalbininkai keliavome nuo vieno paveikslo prie kito, atrasdami netikėtų prasmių keistame labirinte, kurio posūkiuose lyg nauji atsirasdavo buvusieji ir išryškėdavo būsimieji darbai. Augustino kūryba man regėjosi kaip stebuklinga dėlionė, o kiekviena detalė baudėsi virsti naujos idėjos užuomazga, būsimo projekto atspindžiu ar koncepcijos variacija. Norėdamas geriau pažinti autoriaus menines intencijas, susigundžiau pritaikyti garsųjį kraniometrinį Augustino metodą ir persikūnyti į autorių – tai suteikė galimybę parašyti recenziją Wall Art stiliumi: antraštės primena paveikslų etiketažus, o paveikslai – alcheminius receptus. Įsivaizduokime menininką, kuris drobėse dėsto esė, savo kūrybos anotacijas ir citatas. Ką reikštų tokia paroda? Ar tai būtų paveikslų kolekcija? O gal žodinė tapyba? Galbūt šriftiniai vaizdai, pasakojantys apie meną, suteikia žiūrovui naujų perspektyvų – galimybę ne vien „matyti“, bet ir „skaityti“ vaizdą? Tokiu būdu menas tampa savo paties recenzija, o tekstai – vizualine instaliacija.Daugiau

Kada bananas tampa menu ir kiti šiuolaikinio meno paradoksai

Ornela Ramašauskaitė

Įsivaizduokite tokią sceną: prestižinėje meno mugėje „Art Basel Miami Beach“ prie sienos pilka lipnia juosta priklijuotas bananas. Minia lankytojų fotografuoja, diskutuoja, o kolekcininkai jau išleidę 120 tūkst. dolerių už teisę šį bananą vadinti savu. Staiga priėjęs performansų menininkas Davidas Datuna nuplėšia bananą nuo sienos ir, žiūrėdamas tiesiai į nustebusią publiką, suvalgo.

Istorija nėra išgalvota – ji realiai nutiko 2019-ųjų gruodį, o Maurizio Cattelano „Komikas“ (Comedian, 2019) virto vienu labiausiai aptarinėjamų darbų. Jį pardavusi galerija ramino pirkėjus: jie įsigijo ne konkretų bananą, o idėją ir sertifikatą su instrukcijomis, kaip bananą „įrengti“. Bananas kas kelios dienos gali būti pakeistas į naują.Daugiau

SIENOGRAFO IŠŠŪKIS – PADARYTI, KO NIEKAD NEDARĘS

Su Žygimantu Amelynu kalbėjosi Eglė Petreikienė

Koks menas, laužantis daugiausia iečių polemikos mūšiuose, yra vienas demokratiškiausių? Šis klausimas – ne viktorinai, o veikiau pasvarstymas apie kūrybinės laisvės paradoksą: kokio žanro atstovams, siekiantiems nevaržomai kurti, reikia valdžios leidimo ir visuomenės pritarimo? Girdžiu kylantį murmesį: kas nori, tas piešia. Tiesa, jeigu išbraukiame sąlygą: laisvai ir legaliai. Ne kiekvieno piešinio autorius gali būti vadinamas menininku, nors kuria gatvės meną. Dar vienas šios (ne)demokratiškos dvipusybės aspektas, kad stebėtojas taip pat nėra laisvas rinktis: matyti ar nematyti. Urbanizuotose teritorijose norom nenorom lankome „galerijas po atviru dangumi“. Važiuodami į darbą, universitetą, polikliniką ir iš jų grįždami, vesdami vaikus darželin, lydėdami juos mokyklon ar vedžiodami šunelį, sukardami miesto šaligatviais savo kasdienius 10 tūkstančių žingsnių, nors ir akies krašteliu vis tiek užmatysime bent vieną ryškų paveikslą. Upių krantinėse ir patiltėse bėgikų regos lauką atakuoja šimtai spalvingų bomberių piešinių ir galybė tagų. Gal todėl esame tokie jautrūs kiekvienai miesto peizaže atsiradusiai vizualinei mįslei: kas nupiešė, apie ką ir kodėl būtent čia?Daugiau

PARYŽIAUS MOKYKLOS LITVAKŲ DAILININKAI (1900–1940)

Stepheną Browną kalbina Zigmas Kalesinskas

Niujorkas, 2024 m. balandžio 22 d.

Esate Žydų muziejaus Niujorke vyriausiasis kuratorius. Čia saugomos vertybės, ekspozicijos, rengiamos parodos leidžia susipažinti viso pasaulio judėjų, gyvenusių ir tebegyvenančių įvairiose šalyse, istorija, kultūra, menu. Žydai, kildinami iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinės erdvės, vadinami litvakais. Galbūt galėtumėte pakomentuoti šios tautinės grupės ypatumus? Kaip manote, kokios istorinės, politinės ar etninės sąlygos suformavo ir nulėmė litvako, kaip išskirtinio žydo, charakterį ir tapatybę?

Niujorko žydų muziejus, kurio pagrindą sudaro saugomos kolekcijos, parodų ir renginių programos, nuo 1947 m. įsikūręs buvusiuose Warburgų šeimos namuose Penktojoje aveniu, šiuo metu skaičiuoja 120-uosius veiklos metus. Daugiau

JŪRATĖ REKEVIČIŪTĖ: „MES KŪRĖME GRAŽŲ IR SPALVOTĄ PASAULĮ“

Ignas Kazakevičius

Šiemet Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Pirmą kartą jos kūrybą pamačiau 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje. Vienoje erdvėje bandė susidraugauti menininkės kūriniai ir Evaldo Butkevičiaus fotografuoti jos aktai. Derinys atrodė keistai. Ekstravagantiški, spalviškai atviri paveikslai ir bandymas nusimesti rūbus tarsi gyvenimo svorį – priekaištus pačiais sau, lengvą pavydą ir paranoją. Kas fotografui veikiausia tebuvo tik dar vienas kadras, Jūratei aktas – tai bandymas įrodyti savo drąsą ir nepriklausomybę. Šių nuotraukų reikėjo tarsi nuogos, t. y. tikros raiškos, grožio ir gėrio paieškų pristatymo.Daugiau

TIRŠTOS LAIKO TUŠTUMOS PAVIRŠIUOSE

AISTĖ M. GRAJAUSKAITĖ

Esame linkę gyventi pagal scenarijus. Klasikinius – susitiko, įsimylėjo, susituokė, susilaukė vaikų, užaugino, išsiskyrė, baigė gyvenimą su kitu – arba mažiau kanoninius. Pastaruosiuose neretai randame gyvenimus keičiančių įvykių: mirtys ir netektys, emigracijos ir atsisveikinimai, praradimai ir netikėtai klasika tampantys, kaip fontanuose gulinčios monetos, atradimai. Vienas iš tokių atradimų buvo Ievos Martinaitytės-Mediodia kūryba, sukėlusi daug emocijų.Daugiau

IEVA RIŽĖ: TEPTUKO PRISILIETIMAS PRIE LAPO – EROTIŠKAS GESTAS

Kalbino Alberta Vengrytė

Žalčio išnaros, levituojančios skulptūros, objektiškas kūnas, nuvytęs fikusas – tai tik kelios užuominos į jaunosios kartos menininkės Ievos Rižės kūrybą. Performanso ir šiuolaikinės skulptūros plotmėse veikianti autorė nestokoja unikalaus žvilgsnio į kasdienę mus supančią aplinką, dar daugiau – geba ją konceptualiai „perdirbti“, archyvuodama netikėčiausius gamtoje bei buityje randamus objektus ir paversdama juos savo darbų dalimi. Ievą inspiruojančios temos nėra dažnai sutinkamos meno lauke: japoniškosios Butoh judesio technikos (jos apima įvairių šokio, pasirodymo ar judėjimo veiklų ir motyvų spektrą; Butoh atsirado po Antrojo pasaulinio karo, bendradarbiaujant dviem pagrindiniams jo įkūrėjams – Tatsumi Hijikatai ir Kazuo Ohno), helio dujomis užpildyti skulptūriniai tūriai, piešiniai kaip nyksmo artefaktai – vos keletas šios autorės kūryboje veikiančių raiškos formų. Ieva Rižė atvėrė savo studijos duris, kad galėtume artimiau susipažinti su jos pasaulėžiūra.Daugiau