fbpx
 
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2024-10-22

MÁRTA LADJÁNSZKI. NEMATOMI KOSTIUMAI ANT PRAREGĖJUSIŲ KŪNŲ

Beatričė Rugenytė

Paklausta apie asmeninius kasdienius ritualus, su nuogais šokėjais spektaklius kurianti vengrų choreografė Márta Ladjánszki pasakoja: „Kas rytą duše praleidžiu bent minutę po masažuojančia vandens srove, nesvarbu, kaip skubėčiau į suplanuotą dieną. Dėmesinga akimirka per 24 valandas nesunkiai įgyvendinama, bet ypač reikšminga kūnui užduotis.“ O jos suaugusiųjų žaidimų aikštelėje teatre griežtai nudistų taisyklėmis apibrėžtos piramidės iš žmonių, erdvę smelkiantis nuogo kūno karštis ir judesys, eliminavus gėdą, kviečiantis geriau pažinti save ir kitus. Trisdešimtmetį šiuolaikinio šokio scenoje mininti choreografė be tabu kalba apie šokį, kurio tikslas – itin saugioje erdvėje tyrinėti pažeidžiamumą.

PO DRABUŽIAIS SLYPINTYS ATRADIMAI

Sveikindama menininkę solidžios kūrybinės sukakties proga, klausiu, kaip nutiko, kad einant metams krito drabužiai ir choreografija pasuko nuogo kūno link. „Nuo pat kūrybinio kelio pradžios domino dalinis arba visiškas nuogumas scenoje ir tikrai ne dėl siekio provokuoti. Kurti skatino šokio tendencijos, kad netobulas, neestetiškas kūnas buvo ir yra eliminuojamas kaip neatitinkantis sceninio pasirodymo lūkesčių. Pradėjau dirbti su savo kūnu ir liudijau, kad po drabužiais vyksta daug įdomesni dalykai, pavyzdžiui, itin minimalūs judesiai, kvėpavimas. Norėjau pasidalinti šiais subtiliais pastebėjimais, juos vizualizuoti publikai. Jie susiję ne su seksualumu, o labiau su anatomija, kaulais, mėsa, tyro kūno egzistavimu prieš žiūrovą. Tiesiog supratusi savo kūno stipriąsias puses, pradėjau jų ieškoti kituose.“

O kaip nuogų atlikėjų spektakliai pavirto į spektaklių seriją „Letmec_Natur“, prieinamą tik nuogiems žiūrovams, kurių vienas bus šiemet parodytas tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“? „Man visada buvo svarbu suburti bendruomenę, nuogi žiūrovai tarsi palaiko esančius scenoje, taip sukuriamas glaudus tarpusavio ryšys. Tai įdomus ir intensyvus laikas dalinantis bendra erdve. Pirmą kartą tokį spektaklį „Nykstanti ekstazė: kūnas nėra tabu“ (Withering ecstasy: body is not taboo) sukūriau 2007 metais. Tada buvo dešimtmečio pertrauka ir viename festivalyje vėl grįžau prie šios temos. Prieš pat premjerą sugalvojau, kad visi spektaklio dalyviai nevilkėtų drabužių. Tačiau ši mintis sulaukė pasipriešinimo tarp spektaklio rėmėjų ir paskutinę minutę jis buvo atšauktas.

Pykau, nes likau nesuprasta, nors šokio bendruomenėje turėjau aiškią reputaciją, kad mano kūryba yra griežtai meninės kilmės, apibrėžta meniniais ieškojimais. Tai buvo cenzūra, todėl neturėjau kito pasirinkimo, tik grįžti prie natūralistų bendruomenės, atviros tokiems ieškojimams. Nuogumą išbandę sporte, fotografijoje, tyrinėdami gamtą, skaitydami poeziją, net degustuodami vyną, jie susidomėjo išgirdę apie natūralizmo patirtį teatre.“

Kūrėjos teatre egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių nevalia peržengti. „Mums ypač svarbu saugumas, erdvė, kurioje nėra kamerų, speciali drabužinė apdarams palikti, visi be išimties nuogi. Natūralistai ir patys turi daug taisyklių: yra susitarimas, kad įžūliai nespokso vieni į kitus, nėra prisilietimų (išskyrus tarp partnerių), vengiama bet kokios seksualinės veiklos, netgi bučinių. Visa tai susiję ne su seksu, o tiesiog buvimu nuogam ir dalinimusi šia patirtimi.“

LIKIMUS KEIČIANTI KŪNO TEMPERATŪRA

„Kiek man svarbus pasitikėjimas? Mano, kaip choreografės ir kūrėjos, darbas apsaugoti visus, nes ne visi proceso dalyviai yra natūralistai. Todėl esu ypač atsargi su jų jausmais, patyrimais, pasidalinimais. Pasitikėjimas yra esmė, ypač kai spektaklyje dalyvaujantys žmonės nepažįsta vienas kito.“

Vienas žiūrovas pasakojo, kad spektaklis padovanojo vieningumo jausmą, suteikė tarsi gebėjimą pažvelgti į svetimo žmogaus sielą. Kodėl nepažįstamieji turėtų dalinti šiais intymiais momentais? „Žmonės pajunta trauką dalyvauti. Prisimenu, susipažinau su viena mergina, kuri labai norėjo ateiti į spektaklį, tačiau jos tuometinis partneris nesutiko. Po poros metų ji atvyko jau su kitu vaikinu, nes jai tiesiog labai reikėjo tokios patirties. Tai įrodo, kad patyrimas įdomus ne tik nudistams.

Tokių nuogų spektaklių privalumas tas, kad paprastai sėdime gana arti vieni kitų, tad galime jausti, kaip judėdamas nuogas kūnas skleidžia karštį, kurį paprastai sulaiko drabužiai. Kito kūno temperatūra – ypač unikalus, skirtingas pojūtis žiūrovui. Spektaklis, kurį prieš porą metų rodėme Lietuvoje, buvo interaktyvus, mano svarbiausias tikslas nėra įdarbinti publiką, bet suteikėme galimybę dešimčiai žmonių prisijungti prie vyksmo scenoje be įprastai lėto pasiruošimo proceso. Šiemet mano pasirodymas festivalyje bus labiau dirbtuvių formato, suteiksiu galimybę patirti visą spektaklio statymo procesą. Turiu specialių pratimų seką, kuria pasidalinsiu su dalyviais, žingsnis po žingsnio prisipratinsime erdvę ir nusimesime drabužius.“

Scena iš spektaklio „LetMeC“. NaVKe nuotrauka

ATSIKRATYTI GĖDOS IR NEGANDŲ JUDESIU

Tyrinėjant kūrybinio proceso užkulisius kyla klausimas, kaip Márta dirba su tais, kurie nori patirti nuogą judesį, bet negali susidoroti su gėda. Ar yra specialių apšilimo ritualų, instruktažas, galbūt pokalbis prieš prasidedant veiksmui? Tai atrodo kaip ypač vertingas iššūkis siekiant pasitikėjimo savimi ir drąsos kasdienybėje… „Tam tikrus pratimus atliekame grupėje, tai veikiau judesio, ne verbalinės užduotys. Stebiu dalyvius, siūlau užduotis, viską darau labai nuoširdžiai, suprantu, kaip delikatu būti nuogam su nepažįstamais žmonėmis, kuriu sąlygas dalintis savo pajautimais be patyčių ir diskriminacijos. Tačiau labiau pasitelkiu judesį, antraip tai būtų ne teatras, o tiesiog psichoterapija. Sufleruoju, į ką atkreipti dėmesį pratimų metu, ir per visą procesą lieku atvira dalyvių poreikiams, o kartu seku grupės dinamiką.“

Stebėdama kūniškus pasirodymus, radau asociacijų su renesansu, baroku. Ar yra ryšys su epochomis, aukštinančiomis nuogą žmogaus kūną? Ką galima pasakyti apie spektakliuose naudojamą muziką? „Daugelį metų dirbu su kompozitoriumi Zsoltu Varga, man išties pasisekė, kad jis labai atviras improvizaciniams ieškojimams, visada randa tinkamą muzikinį toną ir dramaturgiją veiksmui scenoje. Kartą kurdama rėmiausi Auguste’o Rodino skulptūrų formomis, tačiau dažniausiai stengiuosi pasitelkti savo autentišką pajautą, kuri ateina iš matomo pasaulio. Ypač iš neigiamų dalykų vykstančių šiandien, pvz., epidemijos krizė, karo konfliktų situacijos, netektys, Vengrijos politinė situacija, nepriklausomų menininkų išgyvenimo sąlygos… Gana sunku būti optimistiškai ir atvirai, nors vis tiek tikiu savo, kaip menininkės, misija.“

MEILĖ SENSTANČIAM KŪNUI

Prisimenu longevity (ilgaamžiškumo) judėjimą, kuriam šiandien skiriama ypač daug dėmesio. Klausiu Martos, koks jos požiūris į tendenciją neleisti sau senti, iš visų jėgų įsikibus laikytis jaunystės. Menininkė samprotauja paminėdama savo amžių: kaip 50-metė moteris, ji pastebi savo kūne vykstančius pokyčius, tačiau juos priima kaip natūralų procesą. „Manau, žmonės labai atsisieję nuo mirties, jai nėra vietos šiandienėje visuomenėje, nors nuo pat gimimo žinome, kad kada nors gyvenimas baigsis. Kažkaip reikia priimti šį faktą. Apskritai žmonėms trūksta kritinio mąstymo, daug manipuliacijos, reikia būti labai apsišvietusiam, kad atsilaikytum destruktyviems procesams vykstantiems aplinkui. Labiausiai gąsdina, kad tarsi turime vadovautis pateiktais kūno įvaizdžiais, nemokame ir negalime priimti savęs tokių, kokie esame, ir taip virstame rezervuarais kitų informacijai laikyti.

Noriu nugyventi gyvenimą, tokį kupiną, kokį tik įmanoma. Nedažau plaukų, patinka, stebėti kaip žilsta. Tačiau, žinoma, kaip šokėja susiduriu su senstančio kūno ribomis, bet šį procesą noriu priimti visiškai. Po trijų dešimtmečių darbo scenoje tarsi iš inercijos turėčiau stengtis išlaikyti savo darbinę formą, tačiau jaučiu, kad nenoriu peržengti savo, 50-metės, kūno ribų.“

PATIRTI = GYVENTI

Nuogumas menuose šiandien anokia naujiena, jo gausu kine, teatre, vizualiuosiuose menuose. Ar Márta planuoja kada nors aprengti savo spektak­lių atlikėjus? Ji suklūsta ir primena, kad kuria ir choreografiją apsirengusiems šokėjams. „Patinka tekstilė, jos galimybės, pati kuriu kostiumus, man labai svarbu, kad šokėjai pagarbiai su jais elgtųsi. Tačiau nudistų seriją viliuosi tęsti, tik kyla bendradarbiavimo su teatrais sunkumų, kadangi mano kūrybai reikalingos ypatingos sąlygos. Teatrams keliami išskirtiniai reikalavimai kalbant apie erdves, privatumo garantiją. Į savo spektaklius negaliu pakviesti net apsirengusios teatro vadybos, todėl jiems dažnai kyla klausimų, kas vyksta už uždarų durų, ir tai sukuria papildomų keblumų.

Teiraujuosi netrukus į Lietuvą kurti atvyksiančios menininkės, koks didžiausias atradimas, kurį užfiksavo per tiek metų tyrinėdama nuogą judesį. „Noriu pasidalinti trumpa istorija. Vienas vyras neseniai parašė laišką, kad serga vėžiu ir gydosi. Pasakojo, kad susidūręs su liga suprato, jog gyvenimas yra baigtinis, ir nusprendė stengtis pasveikti, išbandyti net anksčiau atmestus būdus. Būdamas tolerantiškas visoms galimybėms, jis kreipėsi norėdamas prisijungti prie mūsų kūrybos tam, kad praturtintų savo gyvenimą nauja patirtimi. Mane sujaudino toks mąstymas. Matyt, tai suvokimas, kad gyvenime reikia išdrįsti duoti sau progą išbandyti šį tą nauja, nepažinta. Jeigu visi vadovautųsi tokia patirčių filosofija, ji padėtų mums atsiverti.“

Pirkti žurnalą
2022-11-23

GRĖTĖ ŠMITAITĖ. ŠOKTI RYŠĮ IR VIETĄ

Kalbino Dovilė Zavedskaitė

Grėtę Šmitaitę man norisi vadinti ne choreografe ir ne šokėja, o šokio filosofe. Filosofinis peizažas smelkiasi ne tik iš Grėtės šnekos, bet ir iš jos kūrybos: menininkė raiškai pasitelkia scenos priemonių, rakursų įvairovę, rašo ir skaito, šoka ir kalba, yra dokumentiška ir tuo pat metu rūpinasi estetika, totaliai įsilieja į vietą, o žiūrovai jai rūpi kaip į namus užsukę svečiai. Neatsitiktinai interviu pradžioje cituoju sakinį iš antropologo Timo Ingoldo knygos, kuriame klausiama, kas sieja vaikščiojimą, stebėjimą, dainavimą, pasakojimą bei rašymą, ir taip pat – kas yra bendras kvėpavimo, laiko, nuotaikos, garso, prisiminimo, spalvos, dangaus vardiklis? Visa tai skamba tarytum poezija, tačiau, norint apibūdinti Grėtės kūrybą, šie žodžiai labai tiksliai įvardija jos savitumą scenoje.Daugiau

2022-10-22

BIRUTĖ LETUKAITĖ: TEATRE MĖGSTU SĖDĖTI PIRMOJE EILĖJE

Kalbino Silvija Butkutė

Kauno šokio teatras „Aura“, kurio spektakliais žavimasi ne tik visoje Europoje, bet ir Honkonge, Malaizijoje, Meksikoje, Indijoje, JAV, šiemet mini 40-ies metų jubiliejų. Nuo teatro neatsiejamas jo įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės vardas. Ko gero, plačiai pristatinėti „Auros“ ir gausybės jos apdovanojimų nereikia, tai – pirmasis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje. 1980 m. B. Letukaitė įkūrė modernaus šokio studiją, o 1982-aisiais įvyko pirmasis viešas trupės pasirodymas, tad šie metai ir žymi „Auros“ gimimą. Vėliau teatras tapo tarptautiniu, jame karjeras pradėjo ir tęsia šokėjai iš įvairiausių užsienio šalių. Susitikusi su Birute švelniai primenu, kad šiame interviu turėtume pasikalbėti ir apie ją pačią, ne vien apie teatrą, ir gaunu žvalų priminimą atgal – ji su „Aura“ yra vienas neatskiriamas organizmas. Šnekučiuojamės prieš pat prasidedant jau daugiau nei tris dešimtmečius organizuojamam Tarptautiniam šokio festivaliui AURA, todėl visai nenuostabu, kad interviu įsibėgėja nuo intriguojančių istorijų, kurių teatrui ir jo kapitonei niekada netrūksta.Daugiau

2022-02-21

Agnijos Šeiko šokio archeologija

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Uostamiestyje gyvenanti režisierė, choreografė ir šokėja Agnija Šeiko su šokiu save sieja nuo pat mažumės. Charizmatiškosios kūrėjos darbai pristatomi visame pasaulyje, o Lietuvoje apkeliavę didžiuosius miestus neaplenkia ir regionų. Vis plačiau skleisdama šiuolaikinį šokį, Agnija vadovauja dešimtmetį švęsiančiam Šeiko šokio teatrui. Ji skatina žiūrovus drąsiai ragauti ir interpretuoti šiuolaikinius šokio kūrinius. A. Šeiko sėkmę įrodo puokštė pelnytų įvertinimų: trys „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai (2009, 2012, 2018), „Padėkos kaukė“ (2012), „Boriso Dauguviečio auskaras“ (2015), „Metų choreografės“ titulas (2016), Vitos Mozūraitės premija (2019). 2020 m. ji pelnė Klaipėdos kultūros magistrės vardą bei Vyriausybėskultūros ir meno premiją, o šiemet buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Choreografė nuolat tyrinėja naujus žanrus, vertina bendrakūrybą, skatina ne tik jaunųjų atlikėjų tobulėjimą, bet ir vyresniosios kartos profesionalų išlikimą scenoje. Didžiausią azartą jai sužadina darbas neatrastose erdvėse. A. Šeiko atvirauja, kad dabar šiuolaikiniame šokyje vieni kūrėjai eina medijų panaudojimo ir skaitmeninio formato link, o kiti grįžta prie kūno ir archajiškumo. Choreografei artimesnis antrasis kelias. Juo žengia ir šiuo metu, kartu su žymių Italijos scenos menų kūrėjų komanda ir šiuolaikinio šokio trupe „Nuepiko“ kurdama Kaunui skirtą spektaklį „Mikado“, kurį bus galima išvysti artėjančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Spektaklyje (kaip ir visoje Šeiko kūryboje) nagrinėjama atminties sąvoka. Agnija savo pačios kūrybinį procesą prilygina archeologo darbui – juk tyrinėja jautrias socialines temas, siekdama atidengti giliuosius žmogaus sluoksnius.

Jūsų kurti šokio spektakliai plačiai rodomi Europoje ir visame pasaulyje: festivaliuose „Litauen Tanzt“ (Berlynas, Vokietija), „Unidram“ (Postdamas, Vokietija), „Bazaar“ (Praha), „Kids Euro“ (Vašingtonas, JAV), Guangdžou tarptautiniame teatrų festivalyje šeimoms, Guangdongo vaikų teatrų festivalyje ir Tarptautiniame Šanchajaus šokio cent­re (Kinija). Šokis įprasminamas ir unikaliose Lietuvos vietose. Kur šiuo metu planuojate pristatyti savo kūrybą?

Save matau kaip dalį pasaulio. Kartais užtenka atitraukti rankas, ir be specialių pastangų dalykai susijungia, įvyksta stebuklas. Pernai mane kvietė padirbėti Graikijoje, ir nors dėl pandeminės situacijos nepavyko to padaryti, vis vien svajoju ten nuvykti. Daphnis Kokkinos, Pinos Bausch trupės šokėjas ir asistentas, kartu su mumis dirbdamas Lietuvoje sulaukė pasiūlymo tapti Atėnų baleto mokyklos vadovu, o pernai mane kvietė atvykti į vieną iš Graikijos salų ir tarp antikos griuvėsių dirbti su jo studentais. Trokštu, kad ši ar panaši galimybė pasikartotų. Įdomi sąsaja su Graikija atsispindi ir mūsų naujame projekte, kurį vystome teatre ir pristatysime Klaipėdos gimtadienio proga birželį. Tai – šokis, paremtas Heinricho Schliemanno istorija. (H. Schliemannas – žinomas ir pasiturintis XIX a. vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas. Jis tapo Rusijos garbės piliečiu, o netrukus – ir JAV piliečiu. Pralobęs ėmėsi archeologinių tyrinėjimų Europoje – G. Ž.) Per didįjį Klaipėdos gaisrą šio verslininko turtas nesudegė, tad jis galėjo vykdyti kasinėjimus. Nors vertinamas prieštaringai, H. Schliemannas atrado Troją. Man labai įdomu, kur nuvedė šios asmenybės beprotybė…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ugdote būsimus šokėjus, taip pat Šeiko šokio teatre didelį dėmesį skiriate jaunų choreografų kūrybai. Kaip atpažįstate talentus?

Intuityviai. Galbūt intuicija ir ne visada pasitvirtina, tačiau recepto nėra, kiekvienas renkamės skirtingai – vienam choreografui kažkuris atlikėjas gali būti labai vertingas, o kitam reikia visai ko kito. Trupėje juokaujame, kad tai būna tos pačios kraujo grupės žmonės. Žinoma, svarbi įvairių savybių visuma: kaip šokėjas dirba, kokios jo mintys, kaip atlieka judesį. Techniką įmanoma išlavinti, bet esminis dalykas – požiūris į kūną ir profesiją. Didelę reikšmę turi ir teisingas žmogaus nukreipimas – galbūt jis dirba šokėju, bet tu matai, kad galėtų būti puikus choreografas. Atėjusieji iš kitų sričių netaps baleto meistrais (tam reikalingas specifinis pasiruošimas), tačiau jie gali būti labai vertingi savo unikaliu judėjimu, kuris nebūdingas „akademiškam“ kūnui, įspraustam į tam tikrus rėmus, išmokytam, kas teisinga, o kas – ne.

Koks pagrindinis reikalavimas, kurį keliate atlikėjams?

Džiaugiuosi laime ir prabanga dirbti su ypatingais kolegomis, mes visi kartu atvirai išsikeliame tikslą kūrybiškai prieiti prie turimos medžiagos. Žinoma, išpildyme svarbūs profesionalumas, atsidavimas. Čia prasideda bendrakūrybiškumas; nors nežinau, ar jis apskritai gali egzistuoti, bet būtų sunku dirbti, jei jausčiau, kad žmogus jam nurodytą funkciją atlieka itin mechaniškai. Visada stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šokėjas įsijungtų į bendrą srautą. O jei matau, kad nepavyksta, kartais tenka atsisveikinti ar kažką keisti. Choreografija, kaip pakartojimo menas, man neįdomi, nematau tame prasmės, tačiau pasitenkinimą atneša specifinio šokėjo būvio bei judesio plastikos suradimas.

Ar statydama šokio spektaklius išlaikote ribas tarp aiškiai apibrėžtos choreografijos ir atlikėjų improvizacijos?

Ribos itin slidžios, net improvizacijoje svarbu nueiti iki detalių ir atrasti specifinius dalykus, reikalingus spektaklio idėjai. Palikus visišką laisvę, kyla pavojus pasimesti ir atlikimo metu nukeliauti ne ten, kur reikia. Šiuolaikinio šokio žanras leidžia atlikėjui būti svarbia dalimi. Balete kuriant vaidmenį didelę reikšmę turi artistiškumas, specifinės linijos, o štai šiuolaikinis šokis suteikia daugiau laisvės. Skiriame laiko paieškoms, it kokie archeologai siekiame atkasti vertingus dalykus.

Kai dar studijuodama Olandijoje paskutinėmis minutėmis skubėjau patobulinti vieną savo darbų, dėstytoja Gaby Allard pasakė: „Sukūrusi kūrinį privalai atiduoti raktą atlikėjui. Viskas, tas kūrinys yra ne tavo, ir tai būtina atlikti.“ Turėdama nemažai patirties šiuolaikinio šokio srityje dažnai pastebiu, kai tas raktas nėra atiduodamas, viskas lieka choreografo ar režisieriaus rankose. Tam, kad atlikimas būtų sėkmingas, šokėjas turi jaustis galįs tapti spektaklio bendrakūrėju.

Žinoma, ne mažiau svarbus ir kastingas. Esu daug darbų sukūrusi konkretiems žmonėms. Tai nereiškia, kad jų nebūtų galima pakeisti, tačiau pradiniame etape jie labai reikšmingi. Manau, viena mano stiprybių – parinkti atlikėjus taip, kad jie atsiskleistų geriausiai. Pavyzdžiui, taip nutiko su Beata Molyte, kurią pakviečiau šokti spektaklyje „Metų laikai“. Ji nuostabi balerina, tačiau labai norėjau šią atlikėją pamatyti bei parodyti iš visai kitos pusės.

Pirkti žurnalą
2021-10-20

INDRĖ PUIŠYTĖ-ŠIDLAUSKIENĖ. PAŽINTIS SU KAUNO ŠOKIO ENIGMA

Kalbino Justina Kiuršinaitė

„Judesys yra mūsų prigimtis. Atlikdami tik buitinius judesius save apribojame, tačiau jei mokomės išsilaisvinti šokio metu ir tuo mėgaujamės, jie gali tapti labai stipria jėga“, – teigia Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Gimusi bei šiuo metu dirbanti Kaune, per trisdešimt penkerius gyvenimo metus ji padarė įspūdingą šiuolaikinio šokio šokėjos, choreografės, šokio pedagogės ir edukacinių programų kūrėjos karjerą. 2020 m. Indrė užėmė naują – šokio trupės „Ulna“ įkūrėjos ir vadovės – poziciją. Menininkė dažnai sutinkama teatrų bei meno projektų, analizuojančių socialines temas, užkulisiuose, o jos kūrybinę biografiją sudaro dešimtys choreografinių darbų Lietuvos teatrų scenose. Tad kas yra ši Kauno šokio enigma?Daugiau

2021-09-19

Beata Molytė. Vaidmenų sintezė yra žmogaus esybė

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Tobulais judesiais ir meistriškai įkūnijamais personažais žavinti Beata Molytė, baigusi karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, toli gražu nepaliko scenos – ją vis dažniau galima išvysti ne tik draminiuose šokio, bet ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. Daugiau kaip trisdešimt metų baletui atidavusi artistė – „Auksinių scenos kryžių“ laimėtoja (2008) ir nominantė (2011, 2018), taip pat įvertinta „Lietuvos teatrų pavasario“ apdovanojimu už geriausios aktorės vaidmenį (2011) bei „Padėkos kaukės“ prizu už nuopelnus teatro menui (2019). Šiuo metu ji dirba su Anželikos Cholinos ir Šeiko šokio teatrais bei savo įkurtoje baleto mokykloje ugdo jaunuosius šokėjus.Daugiau

2021-01-20

Marius Pinigis: „Šiuolaikinis šokis – priminimas, kad gyvename savo kūne“

Kalbino Dovilė Zavedskaitė

Stebint šokėją, choreografą, pedagogą Marių Pinigį scenoje, visada kyla jausmas, kad jis – atskira istorija spektaklio naratyve. Kiekvienas Mariaus judesys transliuoja autentišką buvimą, lyg šokėjo tapatybę papildytų ir asmeninė linija, ir globalus žvilgsnis į pasaulį. Kalbantis ima aiškėti, kodėl justi tie papildomi klodai: tai – ne sistemos žmogus, tai, kaip pasakytų jo karjeros pradžią iš arti stebėjusi choreografė Birutė Letukaitė, šokėjas „nuo gatvės“. Tad Mariaus šokis – ne tik judesių plastika; jame justi ir atlikėjo smalsumas, visa apimantis domėjimasis sociumu, kažkuria prasme – ištisas miestas, kuriame jis gyvena.Daugiau

2020-11-22

Dešimto dešimtmečio Kauno (ir) šokio AURA

Aušra Kaminskaitė

Birutė Letukaitė – viena žinomiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Lietuvoje. Ir neabejotinai – viena ilgiausiai savo veiklą tęsiančių šio lauko atstovių. Jos iki šiol vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ greitai minės veiklos keturiasdešimtmetį (susibūręs 1980-aisiais, pirmą viešą koncertą surengė 1982-aisiais), o nuo 1989-ųjų vykstantis Tarptautinis moderniojo šokio festivalis, 2011-aisiais perkrikštytas į Tarptautinį šokio festivalį AURA, šįmet surengtas jubiliejinį – trisdešimtąjį – kartą. Mainantis šokėjams, vadybininkams, rėmėjams, tarptautiniams partneriams, vienintelė Letukaitė yra tai, kas nesikeičia.Daugiau

2020-09-22

Skraidantis Brandono Lagaerto kilimas: du choreografo pasauliai

Kalbino Silvija Butkutė

Mėlynoje šviesoje paskendusioje teatro scenoje, grojant melancholiškai elektroninei muzikai, grindimis keistai susilanksčiusios juda kostiumuotos figūros. Kaip baltos orkos sulėtintai iriasi per nematomas bangas nuo vienų kulisų iki kitų, godžiai kvėpuodamos po dujokaukėmis. Spektaklis „Deginanti trintis“ žiūrintįjį nugramzdina į sklidino baseino dugną, kur po vandeniu laukia kita realybė. O vandens paviršiuje plūduriuojantis margas svetainės kilimas belgų choreografui ir šokėjui Brandonui Lagaertui yra tarsi sala – jauno kūrėjo išskirtinis pasaulis, kuriame susipina draminis teatras, fiziškas šiuolaikinis šokis, kapitalizmo persvarstymas ir žemiški rutinos ritualai.Daugiau

2020-04-20

Aira Naginevičiūtė. Jei žiūri į rėmą, nereiškia, kad įrėminai kitus

Kalbino Aušra Kaminskaitė

„Kaunas – moderniojo arba šiuolaikinio šokio lopšys“, – 1999-aisiais „Kauno dienoje“ rašė Vėjūnė Gečiauskienė. Šiandien Lietuvos šokio bendruomenė susirauktų: tai modernaus ar šiuolaikinio? Tačiau užtektų pakeisti jungtuką „arba“ į „ir“, kad sąvokas painiojantis sakinys priartėtų prie faktinės tiesos. Pirmasis tarptautinis modernaus šokio festivalis „Aura“ 1989 m. prasidėjo ir iki šiol vyksta būtent šiame mieste; vadinamojo „moderno“ kryptimi pasižymėjo ir to paties pavadinimo Kauno šokio teatro įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės kūryba, pamažu įgijusi vis daugiau šiuolaikinio šokio bruožų.Daugiau

2019-10-21

RAIMONDA JATKEVIČIŪTĖ-KASPARAVIČIENĖ. TYLOS KUŽDESIAI

Jolita Mieželaitienė

Nežinau, kaip kitiems, bet man imantis rašinio apie dailininko kūrybą būtina susikurti mood board’ą („nuotaikų koliažą“). Renku kiekvieną smulkmeną ir it detektyvė segu ant savo nematomos lentos. Suguldau visus faktus, menkiausius sielos krustelėjimus, mezgu ryšius, jungtis, bandydama sukabinti mintis į įvykių chronologijos voratinklį.Daugiau

2019-10-21

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Naikinant technikos ir intelekto priešpriešą

Kalbino Aušra Kaminskaitė

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė yra viena tų žmonių, kurie dirba palyginti tyliai, tačiau daro didelę įtaką savo lauko raidai ir profesionalų ugdymui. Šiuo metu ji – choreografė, šokėja, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (toliau – NMKČMM) dėstytoja, Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, o kol tekstas išvys dienos šviesą, nenustebsiu, jei atsiras ir daugiau pareigų. Daugiau

2019-06-22

ŠIUOLAIKINIAME ŠOKYJE GIMSTANTI JUDESIO POLITIKA

Tautvydas Urbelis

Laiko nuojauta ir vaizdas blausiai geltonai apšviestoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje sufleravo apie artėjančią šiuolaikinio šokio spektaklio „Normalūs troškimai“ pabaigą. Išties po kelių minučių kūrėjas Emile’is Pineault lenkėsi žiūrovams, kurie audringomis ovacijomis įvertino kanadiečių akrobato debiutą šokio pasaulyje. Tačiau vieno įsimintiniausių festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymų vertinimai nebuvo vienodi. Daugiau

2019-04-24

Didysis Philo Vono sprogimas

Silvija Butkutė

Jis įkando man į batą. Iltiniai dantys perėjo kiaurai avalynę, rodos, net užkliudė kojinę, įsitempusias sausgysles… Stovėjo prieš mane keturpėsčias, o žiūrėdama į prakaitu rasotą jo kaktą jaučiau, kaip oda nuėjo pagaugais. Visa laimė, kad mes jau buvome pažįstami, nes kitomis aplinkybėmis tokia ekspresija ir įsijautimas galėjo nupiešti labai makabrišką šio charizmatiško vyro portretą. Daugiau

2019-02-21

Ką šoka tie, kurie nešoka?

Aušra Kaminskaitė

Johnas Cage’as 1952-aisiais atlikdamas savo kompoziciją „4’33“ 4 minutes ir 33 sekundes praleido prie fortepijono imituodamas pasiruošimą groti, tačiau taip ir neprisilietė prie klavišų. Ilgainiui „4’33“ buvo įvertintas kaip revoliucingai muzikos sampratą kvestionavęs kūrinys ir sėkmingas eksperimentas, kurio metu atlikėjas „grojo“ ne instrumentu, o natūraliais aplinkos garsais, nepatogiai besijaučiančių žmonių reakcijomis. Daugiau

2018-12-21

Clara Giambino – Frida Kahlo iš Daukšos gatvės

Silvija Butkutė

„Ką daryčiau, jei šiandien sutikčiau Fridą Kahlo Kaune? Tikriausiai pakviesčiau puodelio kavos! Būtų nuostabu susipažinti iš arti. Gal medicinos progreso amžiuje ją mažiau kankintų skausmai, jaustųsi stipresnė, būtų laimingesnė…“ – su rūpesčio gaidele balse svarsto Clara Giambino, šokio teatro „Aura“ šokėja iš Prancūzijos. Tokią betarpiškai rūpestingą ir geraširdę ją ir pažįstu: gyvenime švelni, empatiška ir išmintinga, scenoje – plastiška, jausminga ir fatališka jauna moteris. Tačiau tiek realybėje, tiek teatre Clara stebėtinai primena žymiąją F. Kahlo: veidą juosiantys žvilgantys tamsūs plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, išraiškingas antakių linkis, raudonos prisirpusios lūpos. Kol fotografė Svetlana Batura ieškojo Claros ir Fridos panašumų Kauno tarpukario modernizmo interjeruose, mudvi su straipsnio heroje palietėme ir gilesnes temas. Monologas, tiesiantis tiltus tarp Provanso, Meksiko miesto ir Kauno: apie skausmo prigimtį, meilės anatomiją, šokį, Fridą ir… kates.Daugiau

2018-09-20

Mažasis Izraelis Kaune

Silvija Čižaitė-Rudokienė

Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

Ps 127 (1:2)

Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.

Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?

Pirkti žurnalą
2017-09-20

Pašnekesys kūno kalba (vietoj interviu)

Sandra Bernotaitė

„Gaudau žvaigždę“, – parašiau žinutėje. Kada jai geriau skambinti – ryte ar vakare? Būna, kad menininkai yra ankstyvi, vyturiai, o būna, kad atbunda tik popietėmis ir gyvi iki paryčių. Kokia yra „Auros“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė? „Gerai, kad paklausei, ji gyvena naktimis“, – man atsakė.Daugiau

2017-05-20

Gintarė Masteikaitė: Aibė kepurių ir peržengtos galimybių ribos

Eglė Petreikienė

Prisimenu pirmąjį kartą, prieš vienuolika metų, kai pamačiau Gintarę – smulkutę ryžtingą merginą didelėmis mąsliomis akimis, ką tik inauguruotą Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos studijų absolventę, atėjusią į „Auros“ šokio teatrą darbo pokalbiui. Stebėdama ją iš šono tuomet pagalvojau: oho, kiek energijos, užsidegimo, optimizmo, tikėjimo žmonėmis ir pasitikėjimo savimi – ji turi parako. Tokios asmenybės gali kalnus nuversti, ir, turėdamos pakankamai vidinės jėgos bei užsispyrimo, pajėgia gerokai į priekį stumtelėti kultūros traukinį, dažnai užstringantį ant aprūdijusių institucinių bėgių. Pirmas įspūdis neapgavo.Daugiau

2017-02-20

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: saugus žaidimas

Justina Kiuršinaitė

Rašyti apie šiuolaikinį Lietuvos šokį sudėtinga. Viena vertus, jo kūrėjai vis dažniau neria į nepatogias erdves ir stengiasi sudominti kuo įvairesnę publiką. Galime džiaugtis, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra tarsi atskiri šokio centrai, kuriuose kuriami pasirodymai ne tik garsina Lietuvos vardą užsienyje, bet ir plečia šiuolaikinio šokio suvokimą. Mūsų menininkai studijų arba gastrolių metu semiasi įkvėpimo iš eklektiškų užsienio eksperimentų ir juos subtiliai įkomponuoja į savo kūrybą.Daugiau

Rodyti daugiau