Uostamiestyje gyvenanti režisierė, choreografė ir šokėja Agnija Šeiko su šokiu save sieja nuo pat mažumės. Charizmatiškosios kūrėjos darbai pristatomi visame pasaulyje, o Lietuvoje apkeliavę didžiuosius miestus neaplenkia ir regionų. Vis plačiau skleisdama šiuolaikinį šokį, Agnija vadovauja dešimtmetį švęsiančiam Šeiko šokio teatrui. Ji skatina žiūrovus drąsiai ragauti ir interpretuoti šiuolaikinius šokio kūrinius. A. Šeiko sėkmę įrodo puokštė pelnytų įvertinimų: trys „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai (2009, 2012, 2018), „Padėkos kaukė“ (2012), „Boriso Dauguviečio auskaras“ (2015), „Metų choreografės“ titulas (2016), Vitos Mozūraitės premija (2019). 2020 m. ji pelnė Klaipėdos kultūros magistrės vardą bei Vyriausybėskultūros ir meno premiją, o šiemet buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Choreografė nuolat tyrinėja naujus žanrus, vertina bendrakūrybą, skatina ne tik jaunųjų atlikėjų tobulėjimą, bet ir vyresniosios kartos profesionalų išlikimą scenoje. Didžiausią azartą jai sužadina darbas neatrastose erdvėse. A. Šeiko atvirauja, kad dabar šiuolaikiniame šokyje vieni kūrėjai eina medijų panaudojimo ir skaitmeninio formato link, o kiti grįžta prie kūno ir archajiškumo. Choreografei artimesnis antrasis kelias. Juo žengia ir šiuo metu, kartu su žymių Italijos scenos menų kūrėjų komanda ir šiuolaikinio šokio trupe „Nuepiko“ kurdama Kaunui skirtą spektaklį „Mikado“, kurį bus galima išvysti artėjančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Spektaklyje (kaip ir visoje Šeiko kūryboje) nagrinėjama atminties sąvoka. Agnija savo pačios kūrybinį procesą prilygina archeologo darbui – juk tyrinėja jautrias socialines temas, siekdama atidengti giliuosius žmogaus sluoksnius.

Jūsų kurti šokio spektakliai plačiai rodomi Europoje ir visame pasaulyje: festivaliuose „Litauen Tanzt“ (Berlynas, Vokietija), „Unidram“ (Postdamas, Vokietija), „Bazaar“ (Praha), „Kids Euro“ (Vašingtonas, JAV), Guangdžou tarptautiniame teatrų festivalyje šeimoms, Guangdongo vaikų teatrų festivalyje ir Tarptautiniame Šanchajaus šokio cent­re (Kinija). Šokis įprasminamas ir unikaliose Lietuvos vietose. Kur šiuo metu planuojate pristatyti savo kūrybą?

Save matau kaip dalį pasaulio. Kartais užtenka atitraukti rankas, ir be specialių pastangų dalykai susijungia, įvyksta stebuklas. Pernai mane kvietė padirbėti Graikijoje, ir nors dėl pandeminės situacijos nepavyko to padaryti, vis vien svajoju ten nuvykti. Daphnis Kokkinos, Pinos Bausch trupės šokėjas ir asistentas, kartu su mumis dirbdamas Lietuvoje sulaukė pasiūlymo tapti Atėnų baleto mokyklos vadovu, o pernai mane kvietė atvykti į vieną iš Graikijos salų ir tarp antikos griuvėsių dirbti su jo studentais. Trokštu, kad ši ar panaši galimybė pasikartotų. Įdomi sąsaja su Graikija atsispindi ir mūsų naujame projekte, kurį vystome teatre ir pristatysime Klaipėdos gimtadienio proga birželį. Tai – šokis, paremtas Heinricho Schliemanno istorija. (H. Schliemannas – žinomas ir pasiturintis XIX a. vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas. Jis tapo Rusijos garbės piliečiu, o netrukus – ir JAV piliečiu. Pralobęs ėmėsi archeologinių tyrinėjimų Europoje – G. Ž.) Per didįjį Klaipėdos gaisrą šio verslininko turtas nesudegė, tad jis galėjo vykdyti kasinėjimus. Nors vertinamas prieštaringai, H. Schliemannas atrado Troją. Man labai įdomu, kur nuvedė šios asmenybės beprotybė…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ugdote būsimus šokėjus, taip pat Šeiko šokio teatre didelį dėmesį skiriate jaunų choreografų kūrybai. Kaip atpažįstate talentus?

Intuityviai. Galbūt intuicija ir ne visada pasitvirtina, tačiau recepto nėra, kiekvienas renkamės skirtingai – vienam choreografui kažkuris atlikėjas gali būti labai vertingas, o kitam reikia visai ko kito. Trupėje juokaujame, kad tai būna tos pačios kraujo grupės žmonės. Žinoma, svarbi įvairių savybių visuma: kaip šokėjas dirba, kokios jo mintys, kaip atlieka judesį. Techniką įmanoma išlavinti, bet esminis dalykas – požiūris į kūną ir profesiją. Didelę reikšmę turi ir teisingas žmogaus nukreipimas – galbūt jis dirba šokėju, bet tu matai, kad galėtų būti puikus choreografas. Atėjusieji iš kitų sričių netaps baleto meistrais (tam reikalingas specifinis pasiruošimas), tačiau jie gali būti labai vertingi savo unikaliu judėjimu, kuris nebūdingas „akademiškam“ kūnui, įspraustam į tam tikrus rėmus, išmokytam, kas teisinga, o kas – ne.

Koks pagrindinis reikalavimas, kurį keliate atlikėjams?

Džiaugiuosi laime ir prabanga dirbti su ypatingais kolegomis, mes visi kartu atvirai išsikeliame tikslą kūrybiškai prieiti prie turimos medžiagos. Žinoma, išpildyme svarbūs profesionalumas, atsidavimas. Čia prasideda bendrakūrybiškumas; nors nežinau, ar jis apskritai gali egzistuoti, bet būtų sunku dirbti, jei jausčiau, kad žmogus jam nurodytą funkciją atlieka itin mechaniškai. Visada stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šokėjas įsijungtų į bendrą srautą. O jei matau, kad nepavyksta, kartais tenka atsisveikinti ar kažką keisti. Choreografija, kaip pakartojimo menas, man neįdomi, nematau tame prasmės, tačiau pasitenkinimą atneša specifinio šokėjo būvio bei judesio plastikos suradimas.

Ar statydama šokio spektaklius išlaikote ribas tarp aiškiai apibrėžtos choreografijos ir atlikėjų improvizacijos?

Ribos itin slidžios, net improvizacijoje svarbu nueiti iki detalių ir atrasti specifinius dalykus, reikalingus spektaklio idėjai. Palikus visišką laisvę, kyla pavojus pasimesti ir atlikimo metu nukeliauti ne ten, kur reikia. Šiuolaikinio šokio žanras leidžia atlikėjui būti svarbia dalimi. Balete kuriant vaidmenį didelę reikšmę turi artistiškumas, specifinės linijos, o štai šiuolaikinis šokis suteikia daugiau laisvės. Skiriame laiko paieškoms, it kokie archeologai siekiame atkasti vertingus dalykus.

Kai dar studijuodama Olandijoje paskutinėmis minutėmis skubėjau patobulinti vieną savo darbų, dėstytoja Gaby Allard pasakė: „Sukūrusi kūrinį privalai atiduoti raktą atlikėjui. Viskas, tas kūrinys yra ne tavo, ir tai būtina atlikti.“ Turėdama nemažai patirties šiuolaikinio šokio srityje dažnai pastebiu, kai tas raktas nėra atiduodamas, viskas lieka choreografo ar režisieriaus rankose. Tam, kad atlikimas būtų sėkmingas, šokėjas turi jaustis galįs tapti spektaklio bendrakūrėju.

Žinoma, ne mažiau svarbus ir kastingas. Esu daug darbų sukūrusi konkretiems žmonėms. Tai nereiškia, kad jų nebūtų galima pakeisti, tačiau pradiniame etape jie labai reikšmingi. Manau, viena mano stiprybių – parinkti atlikėjus taip, kad jie atsiskleistų geriausiai. Pavyzdžiui, taip nutiko su Beata Molyte, kurią pakviečiau šokti spektaklyje „Metų laikai“. Ji nuostabi balerina, tačiau labai norėjau šią atlikėją pamatyti bei parodyti iš visai kitos pusės.

Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

Ps 127 (1:2)

Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.

Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?