INDRĖ PUIŠYTĖ-ŠIDLAUSKIENĖ. PAŽINTIS SU KAUNO ŠOKIO ENIGMA

„Judesys yra mūsų prigimtis. Atlikdami tik buitinius judesius save apribojame, tačiau jei mokomės išsilaisvinti šokio metu ir tuo mėgaujamės, jie gali tapti labai stipria jėga“, – teigia Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Gimusi bei šiuo metu dirbanti Kaune, per trisdešimt penkerius gyvenimo metus ji padarė įspūdingą šiuolaikinio šokio šokėjos, choreografės, šokio pedagogės ir edukacinių programų kūrėjos karjerą. 2020 m. Indrė užėmė naują – šokio trupės „Ulna“ įkūrėjos ir vadovės – poziciją. Menininkė dažnai sutinkama teatrų bei meno projektų, analizuojančių socialines temas, užkulisiuose, o jos kūrybinę biografiją sudaro dešimtys choreografinių darbų Lietuvos teatrų scenose. Tad kas yra ši Kauno šokio enigma?SKAITYTI DAUGIAU

Beata Molytė. Vaidmenų sintezė yra žmogaus esybė

Tobulais judesiais ir meistriškai įkūnijamais personažais žavinti Beata Molytė, baigusi karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, toli gražu nepaliko scenos – ją vis dažniau galima išvysti ne tik draminiuose šokio, bet ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. Daugiau kaip trisdešimt metų baletui atidavusi artistė – „Auksinių scenos kryžių“ laimėtoja (2008) ir nominantė (2011, 2018), taip pat įvertinta „Lietuvos teatrų pavasario“ apdovanojimu už geriausios aktorės vaidmenį (2011) bei „Padėkos kaukės“ prizu už nuopelnus teatro menui (2019). Šiuo metu ji dirba su Anželikos Cholinos ir Šeiko šokio teatrais bei savo įkurtoje baleto mokykloje ugdo jaunuosius šokėjus.SKAITYTI DAUGIAU

Marius Pinigis: „Šiuolaikinis šokis – priminimas, kad gyvename savo kūne“

Stebint šokėją, choreografą, pedagogą Marių Pinigį scenoje, visada kyla jausmas, kad jis – atskira istorija spektaklio naratyve. Kiekvienas Mariaus judesys transliuoja autentišką buvimą, lyg šokėjo tapatybę papildytų ir asmeninė linija, ir globalus žvilgsnis į pasaulį. Kalbantis ima aiškėti, kodėl justi tie papildomi klodai: tai – ne sistemos žmogus, tai, kaip pasakytų jo karjeros pradžią iš arti stebėjusi choreografė Birutė Letukaitė, šokėjas „nuo gatvės“. Tad Mariaus šokis – ne tik judesių plastika; jame justi ir atlikėjo smalsumas, visa apimantis domėjimasis sociumu, kažkuria prasme – ištisas miestas, kuriame jis gyvena.SKAITYTI DAUGIAU

Dešimto dešimtmečio Kauno (ir) šokio AURA

Birutė Letukaitė – viena žinomiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Lietuvoje. Ir neabejotinai – viena ilgiausiai savo veiklą tęsiančių šio lauko atstovių. Jos iki šiol vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ greitai minės veiklos keturiasdešimtmetį (susibūręs 1980-aisiais, pirmą viešą koncertą surengė 1982-aisiais), o nuo 1989-ųjų vykstantis Tarptautinis moderniojo šokio festivalis, 2011-aisiais perkrikštytas į Tarptautinį šokio festivalį AURA, šįmet surengtas jubiliejinį – trisdešimtąjį – kartą. Mainantis šokėjams, vadybininkams, rėmėjams, tarptautiniams partneriams, vienintelė Letukaitė yra tai, kas nesikeičia.SKAITYTI DAUGIAU

Skraidantis Brandono Lagaerto kilimas: du choreografo pasauliai

Mėlynoje šviesoje paskendusioje teatro scenoje, grojant melancholiškai elektroninei muzikai, grindimis keistai susilanksčiusios juda kostiumuotos figūros. Kaip baltos orkos sulėtintai iriasi per nematomas bangas nuo vienų kulisų iki kitų, godžiai kvėpuodamos po dujokaukėmis. Spektaklis „Deginanti trintis“ žiūrintįjį nugramzdina į sklidino baseino dugną, kur po vandeniu laukia kita realybė. O vandens paviršiuje plūduriuojantis margas svetainės kilimas belgų choreografui ir šokėjui Brandonui Lagaertui yra tarsi sala – jauno kūrėjo išskirtinis pasaulis, kuriame susipina draminis teatras, fiziškas šiuolaikinis šokis, kapitalizmo persvarstymas ir žemiški rutinos ritualai.SKAITYTI DAUGIAU

Aira Naginevičiūtė. Jei žiūri į rėmą, nereiškia, kad įrėminai kitus

„Kaunas – moderniojo arba šiuolaikinio šokio lopšys“, – 1999-aisiais „Kauno dienoje“ rašė Vėjūnė Gečiauskienė. Šiandien Lietuvos šokio bendruomenė susirauktų: tai modernaus ar šiuolaikinio? Tačiau užtektų pakeisti jungtuką „arba“ į „ir“, kad sąvokas painiojantis sakinys priartėtų prie faktinės tiesos. Pirmasis tarptautinis modernaus šokio festivalis „Aura“ 1989 m. prasidėjo ir iki šiol vyksta būtent šiame mieste; vadinamojo „moderno“ kryptimi pasižymėjo ir to paties pavadinimo Kauno šokio teatro įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės kūryba, pamažu įgijusi vis daugiau šiuolaikinio šokio bruožų.SKAITYTI DAUGIAU

RAIMONDA JATKEVIČIŪTĖ-KASPARAVIČIENĖ. TYLOS KUŽDESIAI

Nežinau, kaip kitiems, bet man imantis rašinio apie dailininko kūrybą būtina susikurti mood board’ą („nuotaikų koliažą“). Renku kiekvieną smulkmeną ir it detektyvė segu ant savo nematomos lentos. Suguldau visus faktus, menkiausius sielos krustelėjimus, mezgu ryšius, jungtis, bandydama sukabinti mintis į įvykių chronologijos voratinklį.SKAITYTI DAUGIAU

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Naikinant technikos ir intelekto priešpriešą

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė yra viena tų žmonių, kurie dirba palyginti tyliai, tačiau daro didelę įtaką savo lauko raidai ir profesionalų ugdymui. Šiuo metu ji – choreografė, šokėja, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (toliau – NMKČMM) dėstytoja, Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, o kol tekstas išvys dienos šviesą, nenustebsiu, jei atsiras ir daugiau pareigų. SKAITYTI DAUGIAU

ŠIUOLAIKINIAME ŠOKYJE GIMSTANTI JUDESIO POLITIKA

Laiko nuojauta ir vaizdas blausiai geltonai apšviestoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje sufleravo apie artėjančią šiuolaikinio šokio spektaklio „Normalūs troškimai“ pabaigą. Išties po kelių minučių kūrėjas Emile’is Pineault lenkėsi žiūrovams, kurie audringomis ovacijomis įvertino kanadiečių akrobato debiutą šokio pasaulyje. Tačiau vieno įsimintiniausių festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymų vertinimai nebuvo vienodi. SKAITYTI DAUGIAU

Didysis Philo Vono sprogimas

Jis įkando man į batą. Iltiniai dantys perėjo kiaurai avalynę, rodos, net užkliudė kojinę, įsitempusias sausgysles… Stovėjo prieš mane keturpėsčias, o žiūrėdama į prakaitu rasotą jo kaktą jaučiau, kaip oda nuėjo pagaugais. Visa laimė, kad mes jau buvome pažįstami, nes kitomis aplinkybėmis tokia ekspresija ir įsijautimas galėjo nupiešti labai makabrišką šio charizmatiško vyro portretą. SKAITYTI DAUGIAU

Ką šoka tie, kurie nešoka?

Johnas Cage’as 1952-aisiais atlikdamas savo kompoziciją „4’33“ 4 minutes ir 33 sekundes praleido prie fortepijono imituodamas pasiruošimą groti, tačiau taip ir neprisilietė prie klavišų. Ilgainiui „4’33“ buvo įvertintas kaip revoliucingai muzikos sampratą kvestionavęs kūrinys ir sėkmingas eksperimentas, kurio metu atlikėjas „grojo“ ne instrumentu, o natūraliais aplinkos garsais, nepatogiai besijaučiančių žmonių reakcijomis. SKAITYTI DAUGIAU

Clara Giambino – Frida Kahlo iš Daukšos gatvės

„Ką daryčiau, jei šiandien sutikčiau Fridą Kahlo Kaune? Tikriausiai pakviesčiau puodelio kavos! Būtų nuostabu susipažinti iš arti. Gal medicinos progreso amžiuje ją mažiau kankintų skausmai, jaustųsi stipresnė, būtų laimingesnė…“ – su rūpesčio gaidele balse svarsto Clara Giambino, šokio teatro „Aura“ šokėja iš Prancūzijos. Tokią betarpiškai rūpestingą ir geraširdę ją ir pažįstu: gyvenime švelni, empatiška ir išmintinga, scenoje – plastiška, jausminga ir fatališka jauna moteris. Tačiau tiek realybėje, tiek teatre Clara stebėtinai primena žymiąją F. Kahlo: veidą juosiantys žvilgantys tamsūs plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, išraiškingas antakių linkis, raudonos prisirpusios lūpos. Kol fotografė Svetlana Batura ieškojo Claros ir Fridos panašumų Kauno tarpukario modernizmo interjeruose, mudvi su straipsnio heroje palietėme ir gilesnes temas. Monologas, tiesiantis tiltus tarp Provanso, Meksiko miesto ir Kauno: apie skausmo prigimtį, meilės anatomiją, šokį, Fridą ir… kates.SKAITYTI DAUGIAU

Mažasis Izraelis Kaune

Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

Ps 127 (1:2)

Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.

Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?

Pašnekesys kūno kalba (vietoj interviu)

„Gaudau žvaigždę“, – parašiau žinutėje. Kada jai geriau skambinti – ryte ar vakare? Būna, kad menininkai yra ankstyvi, vyturiai, o būna, kad atbunda tik popietėmis ir gyvi iki paryčių. Kokia yra „Auros“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė? „Gerai, kad paklausei, ji gyvena naktimis“, – man atsakė.SKAITYTI DAUGIAU

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: saugus žaidimas

Rašyti apie šiuolaikinį Lietuvos šokį sudėtinga. Viena vertus, jo kūrėjai vis dažniau neria į nepatogias erdves ir stengiasi sudominti kuo įvairesnę publiką. Galime džiaugtis, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra tarsi atskiri šokio centrai, kuriuose kuriami pasirodymai ne tik garsina Lietuvos vardą užsienyje, bet ir plečia šiuolaikinio šokio suvokimą. Mūsų menininkai studijų arba gastrolių metu semiasi įkvėpimo iš eklektiškų užsienio eksperimentų ir juos subtiliai įkomponuoja į savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU