GRAŽINOS DIDELYTĖS LAIŠKŲ IR DIENORAŠČIŲ SEKRETAI

Rimantė Tamoliūnienė

Karta, augusi sovietiniais laikais, greičiausiai dar prisimena tarp kiemo vaikų populiarų žaidimą – „Sekretą“. Tai savotiškas ir paslaptingas ritualas, kuomet mergaitės, prisirinkusios gėlių ar kitokių širdžiai mielų daiktelių, juos gražiai sudėliodavo ant žemės, geriau nuošalesnėje vietoje, ir uždengusios stiklu užžerdavo smėliu. Draugės bemaž rungtyniaudavo tarpusavyje, kurios kompozicija gražesnė ar įdomesnė. Labai svarbi užduotis – „sekretą“ su įamžintu gėlių trapumu išlaikyti kuo ilgiau, todėl jo vieta būdavo atskleidžiama tik tiems, kurie pelnė didžiausią pasitikėjimą. Dalijimasis paslaptimi ir jos saugojimas sukurdavo magišką žaidimo galios burtą. Koks jaudulys apimdavo kiekvieną kartą, kai būdavo bandoma „sekretą“ atsikasti ir pažiūrėti, ar jis dar savo vietoje, ar kiemo berniūkščiai jo nesuradę, o pamatę – dar ir negailestingai neišardę. Toks ritualas / žaidimas panėšėjo į savotišką draugystės bei pasitikėjimo išmėginimą. Naivus troškimas išsaugoti kažką, kas siejosi su bendrystės paslaptimi.Daugiau

N. S. FROSTÉ – PRANCŪZŲ SALONINĖS DAILĖS ATSTOVAS, PALAIDOTAS ODESOJE

Viktorija Koritnianskaja

Apie menkai žinomo prancūzų dailininko Nicolas Sébastieno Frosté gyvenimo laikotarpį Odesoje duomenų nedaug, tačiau tikėtina, kad jis veikiausiai buvo vienas pirmųjų į Ukrainą „užklydusių“ profesionalių menininkų, vėliau ir įsikūrusių minėtame mieste. Čia paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų praleidęs Frosté palaidotas Pirmosiose miesto kapinėse. Deja, jo kapas, kaip, beje, ir visos kapinės, XX a. 4-ajame dešimt­metyje sunaikintas bolševikų.Daugiau

LIETUVIŠKA KONCEPTUALIOJI KERAMIKA: KAS TAI?

Aurelija Seilienė

XXI amžiuje, kai meno ribos liejasi tarpusavyje, taikomąją dailę atskirti nuo vaizduojamosios kartais darosi ne tik sunku, bet ir nebebūtina. Todėl neretai kalbant būtent apie konceptualią keramiką lyg ir natūraliai kyla klausimas, kuo gi ji tokia išskirtinė, jog reikia šį apibūdinimą pabrėžti. Norint suprasti, kas yra lietuviška konceptualioji keramika, kartu būtina aptarti ir kas ji nėra. Tad prieš susipažįstant su šia dailės rūšimi galima iškart pasakyti, kad tai ne tas grynasis konceptualizmo apibrėžimas, prie kurio esame įpratę, o veikiau taikomojo ir vaizduojamojo meno ribų nyksmas Lietuvoje XX a. pabaigoje. Kartu ji neatsiejama tiek nuo naujo, keramikos kaip meno, suvokimo, tiek nuo jos istorijos.Daugiau

FONTENBLO MOKYKLOS ALCHEMIJA. PASLAPTINGOS BESIMAUDANČIOS PONIOS

Anastasija Frolkova

Fontenblo tapybos mokykla (pranc. École de Fontainebleau) garsėja nuostabiais paslaptingais nuogų besimaudančių moterų, kurios tokios panašios viena į kitą ir tokios nepasiekiamos, atvaizdais. Nepasiekiamos ne tik dėl savo atsainaus šaltumo, bet ir todėl, kad nepasiduoda interpretacijai. Minėtieji paveikslai prikausto tiek meno mėgėjų, tiek kritikų dėmesį, o pastarieji pateikia skirtingas siužeto ikonografijos interpretacijas. Gali būti, kad taip ir nepavyks nutraukti paslapties šydo nuo šių gražuolių prancūzių tačiau vis tiek pasistengsime priartėti prie jų mįslės įminimo ar bent jau rasti vieną iš galimų suvokimo būdų.Daugiau

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (II)

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (toliau – Institutas), su pertrūkiais veikęs 1941–1951 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje, o jame dirbę pedagogai daug prisidėjo prie modernistinių tradicijų perdavimo jaunajai kartai. Kovo mėnesio „Nemuno“ numeryje pažvelgėme, kaip atrodė kūrybinė Instituto buitis, kokiomis įtakomis persiėmė čia mokęsi vaizduojamųjų menų studijų absolventai. Šį kartą kviečiu plačiau susipažinti su mokyklą baigusių taikomosios dailės specialistų kūryba ir juos formavusiomis dėstytojų asmenybėmis.Daugiau

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (I)

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Stalino valdymo metai Lietuvoje pirmiausiai siejasi su skaudžiomis, trėmimų pavidalu daugelį šeimų palietusiomis netektimis, o kalbant apie dailės gyvenimą 5 deš. antroje–6 deš. pirmoje pusėse, pirmiausiai minimi griežti ideo­loginiai suvaržymai, socialistinio realizmo metodo primetimas. Šiame kontekste išsiskiria užsispyrusi, net ir visuotinio teroro kontekste su modernizmo principais nenorėjusi skirtis salelė – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas – su pertrūkusiais veikusi 1941–1951 metais. Nors instituto dėstytojai ir studentai taip pat turėjo taikytis prie pasikeitusios realybės, visgi pažvelgus į buvusioje Kauno meno mokykloje virusią kasdienybę ima ryškėti netikėti bohemiško gyvenimo kontūrai ir siekis likti ištikimiems savo meninėms vertybėms.Daugiau