NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (II)

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Šioje, antrojoje, straipsnio dalyje aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba. Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, turto nacionalizavimas, tremtys, Holokaustas bei kiti tragiški šio laikotarpio įvykiai daugeliui baldų projektuotojų ir gamintojų buvo lemiami. Prapuolenis, nusprendęs nesitraukti į Vakarus, kurį laiką slapstėsi bijodamas tremties, tačiau ne nuolatinės slėpynės, o tai, jog visada akcentavo esantis menininkas ir turintis ne fabriką, bet tik studiją-dirbtuvę, galimai padėjo jam išvengti skaudaus likimo. Tarpukariu dauguma meistro klientų buvo šalies elitas ar valdžios įstaigos, todėl pasikeitus santvarkai užsakovus praradęs Prapuolenis pradėjo dėstyti savo buvusioje Alma mater – Meno mokykloje (tuomet pervardintoje į Valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą).SKAITYTI DAUGIAU

„JŲ VEDLĖ – VAIVORYKŠTĖ“: MARY’ĖS GARTSIDE „NAUJOJI SPALVŲ TEORIJA“ (1808)

Britės Mary’ės Gartside „Esė apie naująją spalvų teoriją“ (An Essay on a New Theory of Colours) buvo papildytas anksčiau publikuotos „Esė apie šviesą ir šešėlį“ (An Essay on Light and Shade, 1805) leidimas ir, kaip tvirtina Braitono Karališkojo paviljono kuratorė bei spalvų istorikė Alexandra Loske, „viena iš rečiausių ir neįprasčiausių kada nors pasirodžiusių knygų apie spalvas“. Iš pirmo žvilgsnio leidinį būtų galima priskirti mokomųjų meno vadovų tradicijai. M. Gartside iš tiesų dirbo akvarelės mokytoja ir botanikos dailininke, o 1781 m. eksponavo savo piešinius Karališkojoje akademijoje, vis dėlto, aptariamoje esė naudojama itin intelektuali kalbos bei spalvų paletė, kurios spektras pranoksta autorės amžininkų. Tai įsimintiniausias iš daugybės XIX a. pr. traktatų apie spalvas – kūrinių, kuriuos iš dalies įkvėpė naujai atrasti pigmentai.SKAITYTI DAUGIAU

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (I)

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiamas tarpukario periodas (1918–1940), to laiko J. Prapuolenio profesinis tobulinimasis, baldų dizaino ypatumai. Antrojoje dalyje bus aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.SKAITYTI DAUGIAU

GRAŽINOS DIDELYTĖS LAIŠKŲ IR DIENORAŠČIŲ SEKRETAI

Karta, augusi sovietiniais laikais, greičiausiai dar prisimena tarp kiemo vaikų populiarų žaidimą – „Sekretą“. Tai savotiškas ir paslaptingas ritualas, kuomet mergaitės, prisirinkusios gėlių ar kitokių širdžiai mielų daiktelių, juos gražiai sudėliodavo ant žemės, geriau nuošalesnėje vietoje, ir uždengusios stiklu užžerdavo smėliu. Draugės bemaž rungtyniaudavo tarpusavyje, kurios kompozicija gražesnė ar įdomesnė. Labai svarbi užduotis – „sekretą“ su įamžintu gėlių trapumu išlaikyti kuo ilgiau, todėl jo vieta būdavo atskleidžiama tik tiems, kurie pelnė didžiausią pasitikėjimą. Dalijimasis paslaptimi ir jos saugojimas sukurdavo magišką žaidimo galios burtą. Koks jaudulys apimdavo kiekvieną kartą, kai būdavo bandoma „sekretą“ atsikasti ir pažiūrėti, ar jis dar savo vietoje, ar kiemo berniūkščiai jo nesuradę, o pamatę – dar ir negailestingai neišardę. Toks ritualas / žaidimas panėšėjo į savotišką draugystės bei pasitikėjimo išmėginimą. Naivus troškimas išsaugoti kažką, kas siejosi su bendrystės paslaptimi.SKAITYTI DAUGIAU

Albrechto Dürerio pagalvių studija (1493)

Po maždaug metus trukusios wanderjahr, per kurią Albrechtas Düreris klajojo po Europą, dabar jau visiškai išmokęs savo – dailininko, medžio raižinių meistro – amato, jis, neseniai perkopęs antrą dešimtį, grįžo namo, į Niurnbergą. Būtent šiais metais garsusis menininkas baigė nedidelį ant dvipusio popieriaus lapo tušu ir plunksna atliktą eskizą. Vienoje pusėje randame autoportretą. Čia autorius save vaizduoja bekūnį ir žiūrovui pateikia tik didelę savo ranką, plaštaką, atrodančią taip, lyg laikytų tokį ploną rašiklį, kad jo net nematyti. Kiek žemiau, po pečius siekiančiais plaukais, atsiranda pagalvė, vienu šonu įspausta į iš niekur atsirandantį šešėlį, savo ruožtu susišaukiantį su tamsuma menininko delne. Nors šiandien manoma, kad būtent šis eskizas buvo pasiruošimas drobei „Menininkas laikantis erškėtį“ (1493), kuri, beje, laikoma „vienu ankstyviausių nepriklausomų autoportretų Vakarų tapyboje“, visgi matomi veidas, ranka ir pagalvė sukuria mažai tikėtiną trejybę. SKAITYTI DAUGIAU

N. S. FROSTÉ – PRANCŪZŲ SALONINĖS DAILĖS ATSTOVAS, PALAIDOTAS ODESOJE

Apie menkai žinomo prancūzų dailininko Nicolas Sébastieno Frosté gyvenimo laikotarpį Odesoje duomenų nedaug, tačiau tikėtina, kad jis veikiausiai buvo vienas pirmųjų į Ukrainą „užklydusių“ profesionalių menininkų, vėliau ir įsikūrusių minėtame mieste. Čia paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų praleidęs Frosté palaidotas Pirmosiose miesto kapinėse. Deja, jo kapas, kaip, beje, ir visos kapinės, XX a. 4-ajame dešimt­metyje sunaikintas bolševikų.SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKA KONCEPTUALIOJI KERAMIKA: KAS TAI?

XXI amžiuje, kai meno ribos liejasi tarpusavyje, taikomąją dailę atskirti nuo vaizduojamosios kartais darosi ne tik sunku, bet ir nebebūtina. Todėl neretai kalbant būtent apie konceptualią keramiką lyg ir natūraliai kyla klausimas, kuo gi ji tokia išskirtinė, jog reikia šį apibūdinimą pabrėžti. Norint suprasti, kas yra lietuviška konceptualioji keramika, kartu būtina aptarti ir kas ji nėra. Tad prieš susipažįstant su šia dailės rūšimi galima iškart pasakyti, kad tai ne tas grynasis konceptualizmo apibrėžimas, prie kurio esame įpratę, o veikiau taikomojo ir vaizduojamojo meno ribų nyksmas Lietuvoje XX a. pabaigoje. Kartu ji neatsiejama tiek nuo naujo, keramikos kaip meno, suvokimo, tiek nuo jos istorijos.SKAITYTI DAUGIAU

FONTENBLO MOKYKLOS ALCHEMIJA. PASLAPTINGOS BESIMAUDANČIOS PONIOS

Fontenblo tapybos mokykla (pranc. École de Fontainebleau) garsėja nuostabiais paslaptingais nuogų besimaudančių moterų, kurios tokios panašios viena į kitą ir tokios nepasiekiamos, atvaizdais. Nepasiekiamos ne tik dėl savo atsainaus šaltumo, bet ir todėl, kad nepasiduoda interpretacijai. Minėtieji paveikslai prikausto tiek meno mėgėjų, tiek kritikų dėmesį, o pastarieji pateikia skirtingas siužeto ikonografijos interpretacijas. Gali būti, kad taip ir nepavyks nutraukti paslapties šydo nuo šių gražuolių prancūzių tačiau vis tiek pasistengsime priartėti prie jų mįslės įminimo ar bent jau rasti vieną iš galimų suvokimo būdų.SKAITYTI DAUGIAU

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (II)

Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (toliau – Institutas), su pertrūkiais veikęs 1941–1951 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje, o jame dirbę pedagogai daug prisidėjo prie modernistinių tradicijų perdavimo jaunajai kartai. Kovo mėnesio „Nemuno“ numeryje pažvelgėme, kaip atrodė kūrybinė Instituto buitis, kokiomis įtakomis persiėmė čia mokęsi vaizduojamųjų menų studijų absolventai. Šį kartą kviečiu plačiau susipažinti su mokyklą baigusių taikomosios dailės specialistų kūryba ir juos formavusiomis dėstytojų asmenybėmis.SKAITYTI DAUGIAU

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (I)

Stalino valdymo metai Lietuvoje pirmiausiai siejasi su skaudžiomis, trėmimų pavidalu daugelį šeimų palietusiomis netektimis, o kalbant apie dailės gyvenimą 5 deš. antroje–6 deš. pirmoje pusėse, pirmiausiai minimi griežti ideo­loginiai suvaržymai, socialistinio realizmo metodo primetimas. Šiame kontekste išsiskiria užsispyrusi, net ir visuotinio teroro kontekste su modernizmo principais nenorėjusi skirtis salelė – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas – su pertrūkusiais veikusi 1941–1951 metais. Nors instituto dėstytojai ir studentai taip pat turėjo taikytis prie pasikeitusios realybės, visgi pažvelgus į buvusioje Kauno meno mokykloje virusią kasdienybę ima ryškėti netikėti bohemiško gyvenimo kontūrai ir siekis likti ištikimiems savo meninėms vertybėms.SKAITYTI DAUGIAU