Art deco – 100 metų: kodėl „mašinų amžiaus“ dizaino elegancija žavi iki šiol
Lynn Hilditch
1925 m. Prancūzijos vyriausybė šalies sostinėje inicijavo ambicingą Tarptautinę dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodą, turėdama vieną aiškų tikslą – pademonstruoti ir atšvęsti prancūziško moderniojo dizaino puikumą. Ši novatoriškų idėjų paroda prisidėjo prie plačiai paplitusios meno krypties, pavadintos art deco, iškilimo.
XX a. 2-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje užgimęs art deco 3-iajame dešimtmetyje įsitvirtino visame pasaulyje ir klestėjo tarp Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų. Jungtinėse Valstijose jis buvo žinomas kaip art moderne (arba streamline moderne) ir simbolizavo tarpukario Amerikos gerovę, optimizmą bei prabangą – tikras „siautulingųjų dvidešimtinių” (roaring twenties) įsikūnijimas.
Nors čia aptariama meno kryptis vadinta įvairiai, pats terminas art deco (pranc. art décoratif santrumpa) dažnai siejamas su šveicarų ir prancūzų kilmės architektu Le Corbusier. Jis griežtai kritikavo šią naują estetiką savo žurnale „L’Esprit nouveau“, iš esmės teigdamas, kad „modernus dekoras stokoja dekoratyvumo“. Panašiai manė ir istorikas Nikolausas Pevsneris, „džiazuojantį modernizmą“ laikęs tikrojo modernizmo iškraipymu.
Tik 1968 m., pasirodžius Beviso Hillierio knygai „Art Deco of the 20s and 30s“, terminas buvo galutinai įtvirtintas. Hillieris apibūdino art deco kaip „paskutinį visa apimantį stilių“, paveikusį „viską – nuo dangoraižių ir prabangių kruizinių laivų iki pudrinių, termogertuvių, gatvės žibintų ir pašto dėžučių“.
Originalus romano „Didysis Getsbis“ viršelis su „dangiškosiomis akimis“, 1925 m. Dizaineris Francis Cugat. Publikuojama pagal PD licenciją
Amerikoje art deco klestėjo ir per 3-iojo dešimtmečio ekonominį pakilimą, ir Didžiosios depresijos alinamą 4-ąjį dešimtmetį. F. Scotto Fitzgeraldo romanai „Gražūs ir pasmerkti“ (1922) bei „Didysis Getsbis“ (1925) atspindėjo to meto stilių: žvitruolės (flappers) ir „šeichai“ įkūnijo lengvabūdiškumo, išsilaisvinimo ir vilties dvasią.
„Mašinų amžius“ buvo pačiame įkarštyje, o technologijos sparčiai gerino gyvenimo kokybę. Atsirado pramoninė spauda, radijas, pirmieji dangoraižiai, modernios transporto priemonės. Ore tvyrojo jaudulys bei viltis – ateitis žadėjo naujas galimybes ir perspektyvas.
Stiliaus pojūtis
Išskirtinė art deco industrinė estetika pakeitė ankstesnių meno ir amatų bei art nouveau stilių banguojančias linijas, augalinius ornamentus. Ši meno kryptis pasitelkė aptakias geometrines formas, išreiškiančias modernių technologijų greitį, galią ir mastą.
Įtaką darė ankstyvojo XX a. meno judėjimai – kubizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, taip pat egzotiškų senovės šalių – Egipto, Asirijos, Persijos – kultūros.
Zigzagai, saulės spindulių motyvai bei stilizuotos gėlės tapo neatsiejami nuo art deco, kaip ir ryškios spalvos (įkvėptos fovizmo), griežtos tiesių linijų formos bei naujos medžiagos – aliuminis, nerūdijantysis plienas, chromas ir plastikas. Pasak art deco eksperto Alastairo Duncano, „pirmą kartą tiesi linija tapo grožio šaltiniu“.
Art deco dažnai siejamas su subtiliais René-Jules’io Lalique’o stiklo dirbiniais ar britų keramikės Clarice’os Cliff ryškiais abstrakčiais darbais. Visgi, nepaisant europietiškos kilmės, šį meno stilių bene geriausiai atskleidžia amerikietiška architektūra.
„Chrysler Building“, „Empire State Building“ ir „Radio City Music Hall“ yra vieni įspūdingiausių pavyzdžių, kurių elegantiška išvaizda, ryškios linijos ir stilizuotas, dažnai geometrinis dekoras pavertė Niujorką moderniu futuristiniu metropoliu. Todėl visai nenuostabu, kad art deco turėjo įtakos kino kūrimui (pavyzdžiui, Fritzo Lango filmas „Metropolis“, 1927) ir vėlesnėms XX a. meno srovėms, kaip retrofuturizmas.
Nors tapyba nėra glaudžiai siejama su art deco stiliumi, Tamaros de Lempickos itin stilizuoti aristokratų ir aukštuomenės portretai atspindėjo 3-iojo dešimtmečio prabangą bei rafinuotumą. Jos kūryba perteikė „naujosios moters“ vaidmenį. Pastaroji sąvoka, atsiradusi dar XIX a. pabaigoje, nusako laisvos dvasios, tradicinių lyčių vaidmenų nevaržomą XX a. pradžios moterų kartą.
Niujorko „Radio City Music Hall“ puošni art deco stiliaus fojė, atidaryta 1932 m. Publikuojama pagal PD licenciją
Daugelyje Lempickos paveikslų vaizduojami aktai, neretai nutapyti Niujorko dangoraižių fone. Kubizmo įtaka jos darbuose akivaizdi iš ryškių linijų bei kampuotų geometrinių formų. Lempickos populiarumas vėl išaugo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai virtinė įžymybių, tarp jų – Jackas Nicholsonas ir Barbra Streisand, viešai išreiškė susižavėjimą jos kūryba.
Madonna, aistringa menininkės darbų kolekcininkė, prisipažinusi turinti tiek Lempickos paveikslų, kad galėtų atidaryti muziejų, savo muzikiniuose klipuose „Open Your Heart“ (1987), „Express Yourself“ (1989) bei „Vogue“ (1990) rėmėsi unikalia autorės estetika, o 2023–2024 m. „Celebration Tour“ metu rodė Lempickos paveikslų projekcijas.
Art deco stilius išlieka aktualus ir geidžiamas iki šių dienų. 2025 m. sausį žurnalas „Country and Town House“ paskelbė, kad į interjero dizainą „2025-aisiais grįžta art deco“.
„Mercedes-Benz“ neseniai pristatė naujos koncepcijos automobilį „Vision Iconic“. Į akis krentančios radiatoriaus grotelės sukurtos norint priminti „auksinę automobilių dizaino erą XX a. 4-ajame dešimtmetyje“. „Jaguar“ šių metų pradžioje sukūrė rožinį koncepcinį automobilį, kurio reklamoje esama aliuzijų į art deco architektūrą Majami Biče.
Praėjus šimtmečiui nuo debiuto Paryžiuje, art deco meno krypties judėjimas ir toliau įkvepia savo modernumu, elegancija bei formos laisve, sugretindamas praeities ir dabarties perspektyvas ir taip užliedamas nostalgija.
APIE AUTORĘ:
Lynna Hilditch – Vizualiųjų menų katedros vadovė Liverpulio universitete „Hope“, išsilavinimą įgijusi Amerikos studijų srityje, daugiausia dėmesio skirdama klasikiniam Holivudo kinui ir fotografijai. Jos doktorantūros bei vėlesni tyrimai sukosi apie Lee Miller karo fotografiją, ypač tai, kaip autorė vaizdavo moteris kare, interpretavo Londono bombardavimą, jos koncentracijos stovyklų nuotraukas Hilditch analizavo kaip atminties formą. Be to, Lynna yra parašiusi straipsnių apie britų dokumentinį kiną ir fanų kultūrą.
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją
Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas
