Vermeeris

Tol, kol ta moteris iš „Rijksmuseum“
nutapyta rami ir susikaupusi
pils pieną diena po dienos
iš ąsočio į dubenį
tol Pasaulis nenusipelnė
pasaulio pabaigos.

(Wisława Szymborska)

Po teisybei, šio teksto rašyti nenorėjau, o pradėjusi – nenorėjau atiduoti nė vienam leidiniui. Galbūt dėl artimo santykio su menininko, apie kurį kalbėsiu, darbais, gal dėl keistai susipynusių emocijų su didžiąja dalimi jo kūrinių, o galbūt ir todėl, kad straipsnio idėja bei jo kūnas gimė gana sudėtingu, gyvenimo trajektorijas keičiančiu metu. Mažai menotyrininkų tai pasakys, tačiau kai kurie mūsų tekstai – dienoraštinio tipo, bet tokio, kuris panašus į vaikystės kiemuose kurtus sekretus: tik autorius žino, kas, kur ir kaip paslėpta, o suradus tą vietą tenka pirštus susitepti žeme, kad jos saugomą paslaptį pamatytum ar kam kitam parodytum.

Pirmą kartą Jano Vermeerio (tikrasis vardas – Johannesas van der Meeris) garsiąja „Merginą su perlo auskaru“ (1665), saugomą Mauritsheiso muziejuje, Hagoje, Nyderlanduose, pamačiau prieš beveik dešimt metų. Tąkart stovėjau įsikibusi į dabar jau buvusio partnerio ranką ir pasakojau jam viską apie menininką, paveikslą, rėmą. Olandų tapytojai ir italų baroko atstovai, jų darbai buvo mano aistra, meilė iš pirmo žvilgsnio, visai kaip ir žmogus šalia. Didžiavausi, jog galiu kalbėti faktais, žinau daugiau nei daugelis, pavyzdžiui, to paties pavadinimo filmo (2003, rež. Peteris Webberis) gerbėjai.

Šnekėti apie olandų dailę, ypač XV–XVII a., kiekvienam bent kiek mylinčiam ar prijaučiančiam klasikinei tapybos mokyklai, filosofijai ir apskritai gyvenimo grožiui, yra absoliutus malonumas. Rembrandtas, Hieronymus’as Boschas, Fransas Halsas (beje, kadaise kursiokė pajuokavo, kad jo portretų pozuotojams tikrai reikėtų „Halls“ pastilių, mat daugelis jų nutapyti demonstruojantys ne pačios geriausios būklės dantis), Willemas Claeszoonas Heda, Janas Steenas, Pieteris Bruegelis vyresnysis, Rachelė Ruysch, Judith’a Leyster, Hansas Gilliszas Bollongier, Janas van den Hecke’ė, Maria van Oosterwijck, Anthony’is van Dyckas, Jacobas van Walscapelle’ė – nors ir nedidelė, bet savųjų darbų kokybe bei žinomumu neprilygstama grupė dailininkų, išstūmusių Nyderlandų (tuo metu dar vadintą flamandų) tapybą ne tik į kolekcionierių, bet ir į meno mylėtojų akiratį. Dalis kūrė išskirtinai gėlių natiurmortus, tačiau tokius, už kuriuos galėtum galvą padėti: kol vieni žiedai stiebiasi viršun ir juose maudosi bitės, kitos gėlės toje pačioje vazoje miršta. Buvo tų, kas gyveno iš užsakomųjų „moralinių“ natiurmortų, dar kitaip – stilleven (tiesą sakant, beveik visi dirbdavo tik pagal užsakymus, nes naudojamų medžiagų kainos buvo per didelės, kad galėtum sau leisti tai daryti „dėl malonumo“). Įsivaizduokite, kad esate vienas iš Olandijos Ost Indijos bendrovės (Vereenigde Oost-Indische Compagnie, arba trumpiau – VOC) investuotojų, ir pinigai jums – šiokia tokia problema: dėl protestantiško tikėjimo didžiuotis turtais negalite, nes tai žemos moralės ženklas – tokiu atveju Dievas (bei sekmadienio bažnyčios bendruomenė) jus nubaus, bet sykiu suvokiate, kokias žmogiškas emocijas akumuliuojate, ir tiesiog trokštate pasipasakoti bei pademonstruoti visiems savo daiktus, pinigus, pasiekimus… Iškyla dilema: kaip tai padaryti pamaloninat pastorių, sudrausminant žmoną ir mirktelint akį kaimynams, bendradarbiams, broliams? Šią problemą išspręsti galėjo užsakomieji stillevens, kuriuose nutapyti ant stalų puikavosi porceliano bei sidabro indai, Venecijos stiklo dirbiniai, sidabriniai ir dramblio kaulo įrankiai; tik ką prapjautos, sultingumu bei spalva viliojančios citrinos, jūra ir malonumais gundančios austrės, tradicinis olandiškas bei prancūziškas sūriai, vynuogės, artišokai; kartais – šviežumu alsuojanti mielinė duona ir už kaklo pakabintas fazanas. Tokia aibė siunčia gausos, pasiturėjimo, puikybės žinutę, tad atsvara jai labai dažnai tampa greta pavaizduoti ant stalo krašto balansuojantys indai, instrumentai arba laikrodžiai, sumenkinantys visą regimą tuštybės mugę, primindami, kad viskas gali baigtis čia ir dabar pat, – „memento mori, mielas pone“. Minėtieji paveikslai – vieni mano mėgiamiausių, nes tokia meilė detalėms ir pagarba darbo laikui bei laikui apskritai, sakyčiau, nebeegzistuoja. Austrės sensta, gėlės vysta, duona ir sūriai pelija, o vynas grafine – keičia spalvą. Visa tai užsakovui kainavo didelius pinigus, tad dailininko gebėjimas (neturint elektros lemputės ar fotoaparato, verčiantis tik su dienos ir žvakės šviesa) užfiksuoti viską taip, kaip šiandien matome paveiksluose, – summa classis. Bet aš ne apie tai. Taigi, vieni vaizduoja gėles (užsakovės dažniau moterys), kiti – fiksuoja turtus (to dažniausiai pageidauja vyrai), dar, žinoma, gausu tų, kurie tapo tik portretus (solo, duo, šeimos, be vaikų, su ark­liais, be arklių, su šunimis ir t. t.). Pažvelgus į bendrą kontekstą panašu, kad olandai negadino drobių meilės istorijoms, lyriniams naratyvams ar nežinomiems asmenims. Ir čia išnyra Jano Vermeerio pavardė…