Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė | POEZIJA
Apie Džeimsą
… Ir viskas pasikeičia ir nutyla.
Neatvažiuoja nei policija, anei greitoji.
Nerėkia gatvėje: „Ei, Džeimsai,
Atidaryk gi pagaliau duris“…
Laiptinėj nebesėdi valkatos
(sakydavo – mes laukiame taksi).
Jau visą mėnesį nebekepiau pyragų,
Nebepripyliau į stiklainį kopūstienės.
Nes durys uždarytos
Ir už jų – tik negyvi daiktai.
O gal ir jų nėra.
Bet mano atminty
Tas Džeimsas lipa laiptais
Išbalęs ir svyruodamas
Kaip bulvės daigas
Ir sako: „Jau istorija baigta.
Bet ryt ligoninėn dar nevažiuosiu.
Lauksiu pašalpos.“
Prašydavo paskolint
Aliuminio folijos.
Ir aš galvodavau: ak, Dieve,
Ką tas Džeimsas kepa?
(Tikra tiesa, triukšmingo miesto lapės
Daugiau supranta ir yra gudresnės
Už mažo miesteliūkščio moterį.)
Ateidavo prašyti cukraus
Saldinti arbatai.
Ir lašelyčio pieno.
O parduotuvėj sutiktas
Dažniausiai melsdavo
Paskolint centų duonai.
Skolas grąžindavo su prierašais
Ir padėkos laiškais:
„Miela kaimyne ir geroji drauge!
Žemai lenkuosi ir esu dėkingas,
Išgelbėjai mane.
Nenusimink dėl kvailo užrašo
Ant durų. Nes tavo Lenkija
Gyvavo ir gyvuos!“
(Ak, Džeimsai, aš esu iš Lietuvos.)
Jis niekad nesikeikė.
Nerakino buto durų
Ir retsykiais dainuodavo
Pats sau.
Toksai jis buvo –
Lyg gyveno, negyveno.
Lyg niekam nereikėjo jo.
Lukui
Jis veda mane už rankos.
Šiandien būsiu tavo sargybinis, sako.
Šokinėjam per balas.
Juokiamės, valgom ledus.
Parduotuvėje perkam
Duonos ir pieno.
Grįžę vartom vienintelį albumą,
Kurį turiu svečioj šalyje.
Toji maža mergaitė
Yra tavo mama, rodau.
O čia jos seserys –
Dar mažesnės mergaitės.
Nuščiūva ir surimtėja.
O kur buvau aš
Ir kas manim rūpinosi,
Kai mano mama
Buvo maža mergaitė?
Ir iš tikrųjų –
Kur mes buvom
Ir kas mumis rūpinosi,
Kai mūsų motinos
Buvo mažos mergaitės?