SAULIUS ČIUČELIS: VISI GIMĖME SU SAVO ŽYME
Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Ir pagaliau aš Laisvę pajutau
O jau buvau depresijon paniręs
Ir ką parašęs vakar vėl skaitau
Ir daros gėda – negi būsiu miręs
Poezijai… Ji – gedinti našlė –
Kuriai pritinka sielvarto kasnykas…
Apaugo draugo kapą jau žolė
Nebuvo jis į moteris įnikęs
Bet su žmona gyveno atskirai
Ir nebėra kas kapą jo lankytų
Pasielgiau šį kartą aš dorai
Prakalbint leidau angelo trimitą
Jo klausosi suaugę ir maži
Prašau įjunkit radiją Marijos
Iš jo lai sklinda muzika graži
Apie balčiausią žiedą pinavijos
Šiai dienai numatyta daug darbų
Visų neišminėsiu – ir neverta
Maldelę sukalbu už mus abu
Kad dar pasimatytume ne kartą
2023.03.24, penktadienis
Kaunas, restoranas „La Fin“
Daugiau
Kalbino Aušra Kaminskaitė
ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?
ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.
o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?
Vila do Kondė – RygaDaugiau
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
Autorė
Kalbino Vita Opolskytė
Turbūt nesuklysiu teigdama, kad daugelis esame susidūrę su jausmu, kai nerandame sau vietos, aplinka neatitinka mūsų vidaus, ir blaškomės ieškodami tų tikrųjų, išsvajotųjų ar net įsivaizduojamų, namų. Pasak prancūzų antropologo Marco Augé, vieta yra vienas pamatinių sociokultūrinės antropologijos konceptų, kurio svarba išryškėjo tada, kai pasaulyje ėmė viešpatauti… bevietiškumas. Būtent minėtasis įsišaknijimo siekis verčia mus savo tapatumo dairytis praeities vietose bei ten randamame palikime. Literatūrologas Regimantas Tamošaitis teigia: „Mes einame į priekį tik tiek, kiek matome atgal. Žvelgdami, atsižvelgdami atgal. Nes praeitis keistai tampa tuo vertybiniu orientyru, kuris mums nurodo ateities perspektyvą. Jei nematai praeities – neturi ir ateities. Kaip ir važiuojant automobiliu: jeigu nebūtų veidrodėlių, kurie mums parodo nuvažiuotą kelią, jausčiausi nesaugiai.“ Taigi, dabartis sudėliota iš didesnių ar mažesnių prisiminimų nuotrupų. Jų restauracija, žmonių, dalykų, įvykių, kurių ateitis esti dabar, ilgesys kuria nepasitikėjimą ne tik praeitimi, bet visomis perspektyvomis. Dabartis tampa slidi. Neišgyventų prisiminimų kvestionavimas bei panaudojimas meninėje praktikoje veikia kaip esamojo laiko refleksija, t. y. praeities griuvėsiai įkvepia savos dabarties identiteto paieškoms ar net virsta tam tikromis savų namų statybos medžiagomis. Ir nors minėtoji estetinė ekstrapoliacija galimai telieka svajonių džiaugsmu, esama gana išsamių meninių tyrimų panašiomis – genius loci atminties tyrimų kontekste – temomis. Vienas juos vykdančių autorių – tapytojas, menininkas-etnografas Petras Lincevičius.
Petras gimė ir augo Šilavoto miestelyje, Prienų rajone. 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) apsigynęs tapybos studijų magistrą jis liko toliau gyventi bei kurti sostinėje. Dar studijuodamas P. Lincevičius buvo įvertintas Dalios Gruodienės premija (2011) ir pripažintas geriausiu jaunuoju meno mugės „ArtVilnius’15“ menininku. Nuo 2013-ųjų jis aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, meno projektuose bei rezidencijose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs net trylika personalinių parodų. Nuo 2018-ųjų P. Lincevičius dėsto VDA Kauno fakulteto Tapybos katedroje. Šalia visų išvardytų veiklų nuo 2014-ųjų iki šių dienų dailininkas organizuoja Šilavoto Davatkyno plenerus. Galiausiai, kaip ir dera pripažintam jaunam menininkui, jo kūrinių yra MO muziejaus, Luciano Benettono, Abu Dabio „ArtHub“ bei kitose privačiose ir visuomeninėse kolekcijose.
Kalbėdamas apie pagrindinę savo kūrybos ašį P. Lincevičius atskleidžia, kad tai – mąstymas iš tam tikros vietos, iš savo žemės, tėviškės: „Tai įsišaknijęs mąstymas. Man įdomi ta savastis, kurią atsinešei, kurią nešiesi per visą gyvenimą, ir tai, kaip ji keičiasi. Kaip gali daryti įtaką vieta, kurioje gyveni, iš kurios atėjai.“ Su Petru pradėję pokalbį itin paprastais klausimais, galiausiai ėmėme kastis link šaknų, identiteto, ar, kaip mėgsta sakyti mano pašnekovas, senolių palikimo savastyje paieškų.
Išties, sutinku, tapyba yra mano gyvenimo būdas. Ypač pastaraisiais metais į ją tenka pažvelgti ne tik iš kūrėjo perspektyvos, bet įvairiais rakursais, kas verčia mąstyti apie šią vaizduojamojo meno šaką dar daugiau ir plačiau.
Polinkį piešimui turėjau nuo mažumės, todėl į dailės užsiėmimus tėvai pradėjo leisti dar ketvirtoje klasėje, o įvairias dailės mokyklas lankiau be pertraukos iki pat stojimo į Akademiją. Nors pats to neprisimenu, tėvai pasakoja ir žodžiu taiso mano kūrybinės veiklos aprašą, teigdami, kad mano pirmoji personalinė paroda įvyko man būnant trejų ar ketverių, kai slaugės Marijampolės ligoninės koridoriuose iškabino piešinius, sukurtus man ten gulint. Vėliau, aukštesnėse klasėse, pamokos dailės mokyklose buvo tapusios kasdienybės dalimi, tad apie menų studijas pradėjau galvoti jau aštuntojoje. Tiesa, mintys krypo architektūros link, tačiau palanki įvykių seka ir reikiamu metu sutikti žmonės bei jų patarimai padėjo apsispręsti žengti tapybos keliu.
Tam, kad galėčiau nusakyti savo ryšį su Šilavoto Davatkynu, turiu pradėti nuo jo atsiradimo ir istorijos apskritai. Čia daugiau nei šimtą metų gyveno moterys, pasišventusios tikėjimui, Bažnyčiai bei vietos žmonių labui. Tai buvo tartum neoficialus vienuolynas, įsikūręs tolėliau nuo Šilavoto bažnyčios. Minėtųjų moterų veikla kartu tapo ir savotiška rezistencine kova sovietų okupacijos metu.
Reikėtų pamėginti įsivaizduoti XIX amžiaus paskutiniuosius metus. Tada Šilavote vyko labai aktyvus socialinis sujudimas, kadangi klebono Antano Radušio iniciatyva buvo ruošiamasi statyti keturiasdešimties metrų aukščio mūrinę bažnyčią, kurios plytos turėjo būti degamos kaimelio pašonėje, ir sodinti didelį pušyną. Pirmoji moteris, atsikėlusi gyventi į dabar vadinamą Šilavoto Davatkyną, buvo mano giminaitė. 1895-aisiais ji nusipirko keletą arų nederlingos žemės iš vietos ūkininko greta minėtojo pušyno, turėjusio sulaikyti žemyninės kopos slinkimą ant kaimo trobų. Per visą aktyvų Davatkyno gyvavimą septynių gyvenamųjų namelių komplekse buvo įsikūrusios keturiolika moterų, aplinkinių vadintų davatkėlėmis. Kadangi iš jų net keturios – mano giminaitės, galiu teigti, kad esu savotiškai susaistytas su šia vieta. Tai dalis mano paveldėtos istorijos, jaučiu atsakomybę už jos išsaugojimą.
Keletą metų vaikystėje, kai Šilavote dar gyveno paskutiniosios davatkėlės, kartu su jomis teko pagyventi ir man. Tėvai čia persikėlė, nes sirgau astma, o pušyno oras tokiu atveju labai tinkamas. Iš tų vaikystės dienų daug nepamenu, tačiau vietos aplinka padarė ir vis dar daro įtaką mano dabartinei kūrybai.
Na, o amžiną atilsį Alfonsas Vilpišauskas į Šilavoto Davatkyną atvyko apie 2000-uosius. Šis meistro tapybos etapas yra labai įdomus, kadangi tuo metu jo darbai vizualiai itin pasikeitė – atsirado postoziškumas bei dažų tepimas ant drobės tiesiai iš tūbelės. 2004-aisiais čia jis pradėjo organizuoti plenerus, kurie, beje, tebevyksta iki šiol. Jų kuravimą Vilpišauskas 2014-aisiais perleido man ir šiemet laukia jau aštuonioliktasis. Davatkyno plenerą sunku pavadinti tradiciniu, kadangi jis labiau atitinka laikinos menininkų rezidencijos sąvoką. Siekiame, jog kiekvieną kartą užsimegztų glaudus ryšys tarp menininkų ir vietos bendruomenės, vyktų tapybos, keramikos bei kitos kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, pop-up paroda, koncertai. Išlaikydami artimą santykį su vietiniais, stengiamės Davatkyną atverti ir aplinkinių vietovių gyventojams.
Etnografinio regiono svarbos ar, atvirkščiai, nesvarbumo klausimas organiškai kilo iš tapybos proceso. Tuo metu dirbdamas su fotografine medžiaga, istorijos ženklais ir senais objektais pradėjau mąstyti apie vietos bei aplinkos, kurioje gyvenama, reikšmę žmogaus identiteto, jo būdo formavimuisi. Tokios idėjos gimė tyrinėjant archyvinę medžiagą, kadangi rėmiausi paties paveldėta istorija. Taip sužinojau, kad Šilavoto kaimelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVIII amžiuje. Sodybų surašyme minimi buvo ir mano giminaičiai, kurių palikuonys iki manęs tuose kraštuose su nedideliais pokyčiais gyveno sėsliai. Natūraliai kilo klausimas: ar toks kelių kartų gyvenimas vienoje aplinkoje galėjo daryti įtaką žmogaus formavimuisi? Ir ar konkreti vieta, jos genius loci, gali būti palikusi pėdsakus manojoje savimonėje? Taigi, nusprendžiau kalbėti apie konkrečią vietovę iš etnografinių regionų pozicijos. Nors Lietuvos populiacija nedidelė, jos etnografinių regionų skirtumai – žymūs. Tiesa, šiandien vyksta niveliacija, tačiau papročiai, tarmės, architektūra ir kiti savitumai užfiksuoti, gajūs.
Alfredas Kukaitis
Tai prasidėjo jau nutolusio 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Buvo gūdūs laikai, gilaus sovietinio sąstingio metai. Turbūt jaunesnėms kartoms sunku suvokti, kad ne tik interneto neturėjome, bet net ir elementariausia informacija pro geležinę uždangą skverbėsi itin sunkiai, dozuotai. Siekiau prenumeruoti bent jau Lenkijos muzikinę spaudą, nes šioje šalyje viskas buvo kiek laisviau. Galop radosi galimybė ne vien lenkų radijo stočių klausytis, bet ir TV pirmąją programą žiūrėti. Tai buvo langelis į pasaulį…Daugiau
Silvija Butkutė
Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė
Liucija Armonaitė
Bernard Lassus ir kt.
Skirtingų autorių – praktikuojančių kraštovaizdžio architektų – apmąstymai yra knygos „Landscape +“ dalis. Joje eskiziškuose tekstuose nagrinėjami 100 žodžių, nusakančių kraštovaizdį bei su juo susijusias koncepcijas. Šįsyk publikuojami, juos skaitant paeiliui, suveikia kaip triptikas: pradžioje nupasakojamas kraštovaizdžio nepažinumas dėl neišvengiamo atstumo, kuris yra jo egzistavimo sąlyga, tada panyrama į kraštovaizdžio teikiamą kontempliaciją, o galop atsiskleidžia nepasiekiamame, kontempliatyviame kraštovaizdyje vykstantis nuolatinis aplinkos „šokis“.Daugiau
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė
Neil McArthur | vertė Eglė Petreikienė
Naujausios kartõs dirbtiniu intelektu paremti pokalbių robotai, apimokyti pagal gausius kalbos modelius, pirmuosius vartotojus stulbina – o kartais netgi baugina – savo galia. Tai tos pačios pakylėtos emocijos, kurios slypi mūsų dieviškumo patirties esmėje.Daugiau
Eglė Petreikienė
Jeffrey Taylor | vertė Viktorija Sab
Jei S. Greenhalgho teiginiai teisingi, kaip minėtasis falsifikatas taip ilgai liko nepastebėtas? Kaip jis prasprūdo pro daugelio meno istorikų ir tariamų ekspertų akis? Neabejotina, kad šis sukčius gebėjo derinti puikius tapybos įgūdžius su meno istorijos, medžiagų bei technikos išmanymu, tačiau vien to nebūtų pakakę apgauti tiek daug žinovų.Daugiau
Evaldas Žaliukas