Pavadinti ją smuikininke – tai redukuoti iki instrumento. Šiuolaikinės muzikos atlikėja, kūrėja Lora Kmieliauskaitė su broliu violončelininku Arnu Kmieliausku groja ir kuria duetu „Twenty Fingers Duo“, ir tiek kartu, tiek atskirai tyrinėja garso plotmes, kūno raišką, hierarchijos santykius muzikoje. Išleidusi tarpkultūrišką, itin juslinį solo albumą „Nerti“, Lora iškeliavo į šiuolaikinio meno epicentrą Niujorke, kur šiuo metu stažuojasi kultinėje „Bang on a Can“ grupėje. Jos įvairių vaidmenų punktyrais mudvi ir pasivaikščiojome.

Kalbamės abipus Atlanto – šiuo metu esi Niujorke, kur gilini žinias „Bang on a Can“ organizacijoje. Koks šios kelionės tikslas ir Tavo lūkestis?

Šią stažuotę įvairių sričių lyderiams ir tyrėjams rengia „Baltijos-Amerikos Laisvės fondas“. Čia, kartu su menininkais, finansų ir ekonomikos ekspertais, gydytojais, architektais, kitų profesijų atstovais, tobulėjame kiekvienas savo srityje.

Stebėdama pasaulyje lyderiaujančios šiuolaikinės muzikos organizacijos „Bang on a Can“ veiklą, mokausi įvairių mane dominančių dalykų: meninės veiklos, pratinuosi rengti festivalius, tyrinėju skirtingus bendradarbiavimo modelius, seku mane labai įkvepiančios kūrybingų žmonių grupės veiklą ir ieškau būdų, kaip į naują lygį išauginti savo organizaciją bei pritraukti lėšų. Štai JAV iš esmės nėra valstybinių fondų: muzikos festivalių, koncertų, kūrinių užsakymų finansavimas suplaukia iš vadinamųjų donorų – privačių rėmėjų. Kitaip nei Lietuvoje, kur iš esmės yra atvirkščiai – visas kultūrinis sektorius priklausomas nuo valstybinio kultūros rėmimo paskirstymo. Mecenavimo tradicija JAV yra labai stipri ir kiekvienas jaučiasi už ją atsakingas. Lietuvoje, deja, privačiai remti vis dar nesudarytos geros sąlygos, o norisi, kad jos rastųsi.

Pamenu, prieš daugiau nei dešimt metų lankiausi „Bang on a Can All-Stars“ koncerte Vilniuje, „Gaidos“ festivalyje. Iki šiol gyvas įspūdis ne tik klausantis jų atliekamų kultinių minimalizmo kūrinių, bet ir minčių spaudos konferencijoje. Tuomet atrodė, kad jie įgyvendina tiesiog neįtikimus, grandiozinius projektus. Kas labiausiai Tave įkvepia stebint šios organizacijos veiklą iš vidaus?

Man buvo gana sunku suvokti, kad už galingos, daugiabriaunės organizacijos veiklą su visais jos barais atsakinga labai nedidelė grupė žmonių. Ir jiems nėra nieko neįmanomo. Komanda ne tik papildo vienas kitą, bet apskritai dirba labai integraliai.

„Bang on a Can“ meniniai lyderiai – kompozitoriai Michaelas Gordonas, Julia Wolfe ir Davidas Langas – praėjusio amžiaus pabaigoje labai kūrybiškai pažvelgė į faktą, kad klasikinė muzika JAV vis lenkia šiuolaikinę: 1987 m. jie sumanė įkurti meno festivalį-maratoną – renginių antplūdį Niujorke – ir šį formatą kasmet nuosekliai plėtojo. Galiausiai idėja išaugo į tokį reiškinį, kuris šiandien jau neapsiriboja vien muzikos festivaliu, o yra didelė muzikos kūrėjų ir klausytojų bendruomenė, platforma, nenuilstamai stebinanti naujomis iniciatyvomis. Festivalyje, kuris dabar vadinasi „Long Play“, pernai grojo ir lietuvių ansamblis „Synaesthesis“. Be šio tradicinio renginio grupės nariai įkūrė ir vasaros platformą Masačusetse, kur jauni atlikėjai, kompozitoriai, muzikos žurnalistai bei kritikai gali semtis žinių. Ateityje norėčiau analogišką variantą taikyti ir Lietuvoje, kur menininkai turėtų sąlygas patirti stiprią kūrybinę įkrovą.

Kaip jautiesi Niujorke? Ką Tau reiškia šis megapolis? Kartu atkeliavo ir Tavo dešimtmetė dukra Una; ar jauti įtampą derindama darbus ir motinystę šiame pasiutusio tempo mieste?

Šis miestas man kelia nuostabą. Verčia mąstyti apie neįmanomą rutiną ir intuicijai jautrią erdvę. Kiekvieną dieną visi „žinojimai“ dūžta po kojomis, ir tai suteikia šviežumo, nuolatinio atgimimo jausmą. Jau abi su dukra įsivažiavom ir įsigyvenom. Una čia siautėja dar stipriau, nei yra pratusi. Grįžo vieną dieną iš mokyklos ir sako: „Grosim su klase koncertą kažkokiam didžiausiam pasaulio hole!“ Galvoju, įdomu, koks čia tas holas? Pasirodo, Karnegio „hole“ (salėje – aut. past.). Dūdele! Labai juokiausi. Tokie pradinukiško gyvenimo nutikimai ir yra mano kasdienos, to pasiutusio tempo atrama Niujorke.

Greta visų iššūkių darbe ir pirmų sceninių pasirodymų jaudulio, „mamos stažuotė“ čia irgi labai nebloga. Negaliu pasakyti, kad miestas bei švietimo sistema lengvai mums pasiduoda – reikia pasukti galvą, kaip viską suderinti. Bet laiko, traukiniais važinėjant iš Bruklino į Manhataną pirmyn atgal, pirmyn atgal, yra – tai ir sugalvojam. Be galo įdomu išbūti šį gyvą etapą, o ir megapolis visgi jaukus – gatvėse prasidėjo rožinis pavasaris, skleidžiasi, krenta vyšnių, magnolijų žiedai. Be to, siaučia galingos audros ir pirmieji niujorkietiški žemės drebėjimai.

Tariantis dėl interviu sakei, kad šiuo metu Tavo kūryba pasiliko Senajame žemyne – tarsi stažuotė yra įtrūkis, pauzė. Lietuvoje kartu su broliu violončelininku Arnu Kmieliausku 2016 m. įkūrėte duetą „Twenty Fingers Duo“. Kaip judu – muzikantai ir žmonės, siejami kraujo ryšio, – augote ir augate šiame duete?

Įtrūkis koncertinėje veikloje dalijantis sceną, bet kūryboje, atrodo, tai yra labai reikalingas sistemos perkrovimas. Mudu su Arnu daug dirbame nuotoliu ir rudenį pristatysime kelis labai gražius projektus ir premjeras. Panašu, įgūdis pratęsti vienam kito mintis nesilpnėja.

Kiek prisimename vienas kitą, nuo pat mažens visuomet grojome kartu. Įkurti duetą buvo labai natūralus žingsnis ir 2016-ieji yra tik formali data. Vidinis impulsas, kad turime groti sykiu, gimė kur kas anksčiau, tik prireikė laiko, kol ėmėme profesionaliai vystyti šią idėją. Visgi panašus požiūris į kūrybinį procesą, smalsumas naujoms meninėms formoms, dėmesys repertuarui ir šiuolaikinės muzikos estetikai mus visada vienijo.

Iki tol su Arnu matavomės įvairius muzikantų vaidmenis. Anksti abu ėmėme linkti į šiuolaikinę muziką, jautėme poreikį dirbti su dabartiniais kompozitoriais. Atradome savo lauką ir gerai jame gyvuojame. Kita vertus, suprantame, kad mūsų nebūtų be kompozitorių, jei nerastume žmonių, su kuriais galėtume dirbti, susikalbėti ir aptarti bendras temas.

Ilgainiui supratome, kad šis duetas yra labai didelė galia mums patiems ir svarbi mūsų tapatybės dalis. Gyvasties pajutimas irgi yra nepamainomas – jaučiame vienas kitą, panašiai žvelgiame į darbo procesą, muziką. Man svarbus rezonavimo momentas: kaip instrumentas geriausiai skamba, kai jam duodi oro, kai jo nespaudi, taip ir kūrybiniame kelyje jaučiuosi skambanti ten, kur minčiai yra erdvės, spontaniškumui ir improvizacijai – laisvės. Šitą atlikėjo kūrybinės minties laisvę pirmiausia ir atradau su Arnu. Tokius santykius, tai būtų duetas ar bet koks kūrybinis kolektyvas, reikia saugoti, nes jie sunkiai sukuriami.

Tiek jūsų abiejų, tiek Tavo vienos kūrybiniame dosjė – gausu bendrų darbų su įvairiais kompozitoriais, kitų sričių menininkais. Kaip viskas susiklosto, nuo ko prasideda – idėjos, kūrinio, žmogiško ryšio ir noro dirbti kartu?

Labai įvairiais būdais. Nors man atrodo, geriausiai ir sklandžiausiai viskas klostosi kaip ir visur – kai noras dirbti ir būti kartu yra lygiavertiškai abipusis, kylantis tiesiog iš noro kalbėti, komunikuoti per meną, bandant rasti tą savitą bendrą išraišką. Tuomet ir iniciatyvumas yra svaresnis. Požiūris į projektus būna vis kitoks: tai mes kaip atlikėjai ieškome įdomios jau sukurtos medžiagos, tai kompozitoriaus prašome parašyti muziką, tai paskelbiame atvirą kvietimą siųsti mums savo kompozicijas tam tikros koncepcijos programai ar festivaliui arba inicijuojame projektą „nuo juod­raščio“, ir prie idėjos dirbame kartu – visas kolektyvas.

Kartais kreipiamės į kūrėjus, kuriuos jau gerai pažįstame, ir žinome, kad viskas bus lengva ir tinkama. O, pavyzdžiui, jungtinis projektas su choreo­grafu Martynu Rimeikiu prasidėjo tiesiog nuo minties, kad norime kartu padirbėti, – tik tada ieškojome bendros temos.

Dirbti drauge man yra didelė vertybė – tikiu „grupės genijumi“, jį tyrinėju studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantūroje. Kartu veikianti grupė geba sukurti tokią kokybę, kokios vienas žmogus nepasiektų. Kalbant konkrečiai apie atlikėjo scenos raišką, manau, kad net toks, atrodytų, individualus dalykas kaip muzikanto performatyvumas – kūno raiška scenoje – ir yra ta vieningo kolektyvo sukuriama išskirtinė kokybė, praeinanti daug kūrybinių etapų, o idėjomis nuolat keičiamasi. Tai yra ne vieno atlikėjo, bet būtent „grupės genijaus“ darbo rezultatas.

Jaučiu augantį bendradarbiavimo poreikį visur kitur, nuo meno iki verslo. Klaidingas įspūdis, jog anksčiau menininkai sukurdavo genialius kūrinius vieni, sėdėdami prie žvakės ir tik dieviškam nušvitimui aplankius. Plačiau pažiūrėjus, daug kas turėjo savo pilkuosius kardinolus. Ir apskritai, mes juk nesame izoliuoti ir vieni kitiems nuolat darome įtaką.

Bendrakūrybos idėja dabar labai gaji, ji persvarsto hierarchinius darbo principus, joje matau didžiulį žmogaus įgalinimo potencialą.

Dar 2016 m. airių kompozitorė Jennifer Walshe savo manifeste apie „naująją discipliną“ akcentavo, kad atlikėjas turi kūną, galintį daug daugiau, nei jam leidžiame. Toks požiūris, kūrybinis principas nėra pats efektyviausias: stokoja taisyklių, kartais būna, kad sutrinki ir nebežinai, kaip rasti vienį didelėje komandoje, sukurti bendrą asambliažą, bet tuo šis procesas ir gražus, daug išmokantis, suteikiantis galimybę.

Ruošdamasi pokalbiui vis klausydavausi pernai spalį Tavo išleisto solo albumo „Nerti“ – įtraukė jo meditatyvumas, grynas, gamtiškas skambesys. Kokia jo istorija?

Prie šio albumo dirbau visai kitaip, nei esu įpratusi. Jaučiau susikaupusį poreikį paleisti vidinius procesus, nerti ir į kitas kultūras, norėjau paieškoti dar nenaudotų smuiko garsų ir neįrėminti šio proceso jokiais projektiniais dedlainais. Bendradarbiavimas – mano leitmotyvas, visi trys albumo kūriniai iš jo ir gimė. Tiesa, jų buvo daugiau, bet galiausiai liko trys.

Tai buvo projektas be termino, be rėmų. Kūriau vedina malonumo, eksperimentuodama. Iš pradžių įsivaizdavau, kad tyrinėsiu elektroakustikos gelmę: nuo akustinio garso leisiuos vis gilyn, transformuodama jį į elektroninį. Bet perklausiusi galutinius garso suvedimo įrašus supratau, kad nuėjau visai kiton pusėn – į tikrą, žalią, intuityvią estetiką. Nustebau, kaip stiprinant ir aštrinant smuiko pajautimą, galima atsirasti prie primityvaus instrumento skambesio. Jis šiuo metu mane labiausiai domina ir atspindi.

Kuriant šį albumą jau kelintąkart dirbome drauge su kompozitoriumi Dominyku Digimu.

Rinkti medžiagą – garso įrašus – šiam albumui buvo įstabu. Keliavome už poliarinio rato ir kažin kur Norvegijos archipelaguose, tamsoje, vėjuose, vandenyse regėdami šiaurės pašvaistes susirinkome didžiulę duombazę lauko įrašų. Nuo jų prasidėjo šis albumas, jais ir baigėsi. Šiaurė ir jos garsynai mus įtraukė ir nebepaleidžia – jau planuojame ten grįžti per kitą poliarinę naktį tęsti darbų su didesne kūrybine komanda.

Ankstesniuose projektuose taip pat nesi tik smuikininkė, muzikos atlikėja, bet ir aktyvi bendrakūrėja, net performanso menininkė. Labai įdomu, kaip gimė šie vaidmenys ir kuriame jų labiausiai save atrandi?

Spektaklyje „Orfėjas, Euridikė“ nesame tik stovintys ir grojantys instrumentalistai – pasitelkiame savo balsus, sakome tekstus, kūnai juda. Išsiplėtė idėja apie balso ir kūno performatyvų naudojimą. Po kelių dienų griuvinėjimo ir voliojimosi repeticijų salėje, ieškant, kur instrumentas pratęsia judesį, o kur judesys muziką, tampa šiek tiek aiškesnė gesto reikšmė, kai grojame.

Įvardijimas „smuikininkė“ lyg ir redukuoja iki instrumento. O mums su Arnu kiekvienas darbas kelia norą tyrinėti, būti giliau. Taip per gyvenimą eidami surenkame ir išlaisviname vis naujus, įvairius instrumentus. Pasidedi juos ant stalo ir kaskart varijuoji.

Kuris instrumentas Tave labiausiai domina šiame kūrybos etape?

Manau, performatyvus judesys.

O tema?

Sakyčiau, mano jau įvardinta „naujoji disciplina“ – atlikėjas visavertiškai dalyvauja procese; nėra tik po dirigento batuta, bet ir inicijuoja veiksmą, sprendimą. Dar kitaip tariant, domina galios pozicijų klausimas dirbant su komanda ir antihierarchiniai santykiai.

Nerimo tema – viena kertinių performanse „This Order Goes Wrong“ – Tau jau nebe tokia jautri, aktuali?

Įdomus klausimas. Nesusimąsčiau. Vis dar rodome spektaklį, atlieku tą patį vaidmenį ir tekstas nepasikeitė, su publika dalinuosi idėjomis. Bet visgi jaučiu, kad ši tema nebėra man tokia jautri kaip anksčiau. Dabar nerimą priimu kaip būseną, kuriai tiesiog reikia sąmoningo dėmesio ir laiko.

Ar Tavo kūrybiniame lauke dar yra vietos, noro aktorystei? Ryškiai atsimenu Tavo vaidmenį 2015 m. Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“. Nesvarstei grįžti į kiną?

Tuo metu matavausi įvairiausius vaidmenis. Kine atradau savo balsą, supratimą, kad muziko, kaip ir bet kokio atlikėjo, kūnas turi įtaigą. Šie atradimai praverčia dabartinėje veikloje: labai sąmoningai juos pasiėmiau, nors darbas kino industrijoj nebėra mano veiklos aikštelė. Instrumentinis teatras, platūs šiuolaikinės muzikos horizontai apima visas meno raiškas, kurios man buvo ar yra įdomios.