0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2023-03-23

LAIPTINĖS FENOMENAS

Jovita Poviliūnaitė

Žmogus labai panašus į citadelę. Jis išgriauna sienas, kad įgytų laisvę, bet lieka sugriauta ir žvaigždėms atvira tvirtovė.

Taip rašė Antoine’as de Saint-Exupery savo knygoje „Citadelė“. Citadelę galima suvokti tiek kaip vidinę tvirtovę, tiek kaip dvasios miestą, kurį būtina saugoti. Tačiau, kad imtume jį saugoti, reikia, kad jame būtų, ką ginti.Daugiau

2023-02-23

ISLINGTONAS

Kirill Kobrin

Richardas sėdi Ericui ant kelių ir žiūri į šalį. Nusisuko nuo fotoaparato. Ericas taip pat nežiūri į mus, jo žvilgsnis nukreiptas žemyn, į savo paties rankas. Ericas susikaupęs, sega Richardo sandalo sagtį. Jo burnoje, kaip įprasta – cigaretė. Ericas rūko daug, labai daug, nepaisant tuberkuliozės. Tačiau tada, 1944-aisiais, kai buvo padaryta ši nuotrauka, apie tuberkuliozę jis dar, regis, nežinojo. Dabar už rūkymą šalia metukų vaiko tikriausiai būtų pasodintas į kalėjimą arba, geriausiu atveju, iš jo atimtų tėvystės teises. Anuomet – ne. Richardas nuo kūdikystės buvo pripratęs prie tabako, nors nusisukti galėjo ir dėl dūmų. Arba dėl nuo įtėvio sklidusio kvapo – kalbėta, kad Ericas maudydavosi retai, o drabužius skalbdavo dar rečiau. Taigi, tabakas tam tikra prasme buvo naudingas – užmaskuodavo kitus „aromatus“. Pasyvus rūkymas Richardui nepakenkė – jis vis dar gyvas ir gana aktyvus, o šiemet jam sukaks 79-eri.Daugiau

2023-02-23

George Orwell | KODĖL RAŠAU

Vertė Erika Drungytė

Nuo pat ankstyvos vaikystės, galbūt nuo penkerių ar šešerių, žinojau, jog kai užaugsiu, būtinai tapsiu rašytoju. Nuo septyniolikos iki dvidešimt ketverių bandžiau atsisakyti šios minties, bet tai dariau suprasdamas, kad apgaudinėju savo tikrąjį pašaukimą ir kad anksčiau ar vėliau turėsiu sėsti bei pradėti rašyti knygas.Daugiau

2023-01-25

NAUJA MELANCHOLIJA

Kirill Kobrin

Prancūzų rašytojas akademikas Jeanas Dutourd’as 1966-aisiais paskelbė esė apie Europos istoriją 1789–1815 metais. Tai politinis pamfletas, besikaitantis su istoriografiniais geidžiamosios nuosakos pratimais. Tekstas parašytas vardu (tiksliau, iš požiūrio taško ar net iš sukonstruotos pozicijos) Senojo Testamento monarchisto, nepripažįstančio Revoliucijos, Bonaparte’o ir visko-visko-visko, kas įvyko po 1789-ųjų liepos 14 dienos. Esė pavadinimas (matome žaidimą žodžiais) „Le Feld-marechal von Bonaparte“ (maždaug „Feldmaršalas fon Bonapartas“). Savaime suprantama, pagrindinis veikėjas yra generolas Napoleonas, Napoleonas – pirmasis konsulas, Napoleonas – imperatorius, Napoleonas – Europos idėja. Romano „Cezario kompleksas“ (Le Complexe de César, 1946) autorius, Antrojo pasaulinio karo dalyvis ir vokiečių belaisvis, Sorbonos Filosofijos katedros absolventas Dutourd’as pradeda nuo priešrevoliucinės Europos aprašymo. Mums pateikiamas gana didelės teritorijos, valdomos nusistovėjusių dinastijų, kurias sieja glaudūs šeimyniniai ryšiai, politika, atsiradusi dėl siaurai pragmatinio (arba ribotai simbolinio) intereso bei karai dėl gana kuklių ir privačių, pirmiausia – teritorinių konfliktų, vaizdas. Šioje Europoje ginkluoti susirėmimai nėra totalios katastrofos pobūdžio, o abstrakčios idėjos niekada nekeliamos aukščiau visko, ir tai – nepaisant visų rūšių mokslų, menų ir amatų suklestėjimo, Apšvietos filosofijos, Voltaire’o, Rousseau, Diderot bei „Enciklopedijos“. Jokio nacionalizmo, jokios lygiavos perspektyvos.Daugiau

2022-12-22

GIRTUOKLIS VAIKŲ PASAULIO GRIUVĖSIUOSE

Kirill Kobrin

Iš rusų k. vertė Erika Drungytė

Jų draugijoje praleidau gana nuobodžią paaug­lystę. Kartu klajojome gatvėmis, pliurpėm apie visokiausius dalykus, kabinėdavomės prie kitų, nuobodžiaudavome tamsoje prie lango, valgėme bei gėrėme. Mes turėjome vienodą supratimą apie tai, kas teisinga ir neteisinga, apie meilę, draugystę ir net politiką. Jie mane gynė nuo blatnųjų pacanų begalinėse automobilių gamyk­lų dykvietėse, nuo pernelyg normalių tėvų ir absoliučiai nenormalių mokytojų; tame, kitame, pasaulyje praleisdavau mažai laiko, bet kai jau sugrįždavau atgal su buku skausmu pakaušyje, kažkokiu lyg vario skoniu burnoje, lakstančiomis akimis, apsivilkęs išsigimėlišką mėlyną mokyklinę uniformą su aliuminio sagomis, amžinai ištepliotą mastika ir kreida, kotletiniu valgyklos pragaru pradvisusiais plaukais, jie sutikdavo mane saliutuodami špagomis, Planše man pastumdavo didžiulę lėkštę su riebia gaidiena ir porą butelių božansietiškojo, aplink švilpdavo kulkos, krūmuose tykodavo kardinolo šnipai, o mes tik kvatodavomės, regzdami pink­les Jo Eminencijai. Aramis žavėjosi savo laibais pirštais, Portas raitė ūsus, Atas tylėdamas gėrė, o d’Artanjanas, ką gi, jis plekšnojo man per petį, o aš slapta žavėjausi deimantu jo žiedo, kurį, anot gandų, padovanojo pati Austrijietė. Taip ir gyvenome, dūšia dūšion, vienas už visus ir visi už vieną, tai varydavome į Angliją vėrinių, tai išsikaulydavome pinigų iš meilužių prabangioms liemenėms bei perpetėms, puotaudavome skurdžiose tavernose, tada vėl lėkdavome į Angliją (kažkodėl ten visą laiką pasitaikydavo skubiausi darbai: tai išgelbėti vieną karalių, tai pasodinti į sostą kitą), užsiėmėm intrigomis, kol galiausiai atsitiko tai, kas neišvengiama: Atas – visų vyriausias – mirė, Portą sutraiškė luitas, d’Artanjaną nužudė patrankos sviedinys, Aramis apskritai kažkur pražuvo, o aš pradėjau skaityti visiškai kitokias knygas.Daugiau

2022-09-22

KALIFAS VALANDAI

Julius Keleras

Kalifas valandai – šis apibūdinimas, ypač žvelgiant iš amerikietiškos perspektyvos, labai tinka Richardui Brautiganui, dabar neretai vadinamam Marko Twaino (o jį Ernestas Heming­way’us laikė rašytoju, iš kurio išriedėjo visa JAV literatūra) įpėdiniu.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio amerikiečių karta (bytnikai, hipiai), deklaravusi, kad reikia netikėti niekuo, kam virš 30-ies, vienu iš savo kulto objektų pasirinko R. Brautiganą (1935–1984). Ar čia turėtume nustebti? Anaiptol – juk autoriaus kūryba tuo metu tobulai atspindėjo jaunuosius amerikiečius, susižavėjusius kontrkultūra, dzenbudizmu, Rytais. Pagrindinė šio kalifo valandai kūrybos vieta – Šiaurės Kalifornija, kur kilo legendinis San Francisko renesansas: „Aš atvykau į San Franciską, nes norėjau gyventi San Franciske.“ Svajonė tapo kūnu 1956 m., ir nuo tada unikalaus rašytojo, virsiančio ikona, žvaigždė skriejo aukštyn, kol, kaip vėliau pietvakarių Montanos valstijos laikraštyje „Bozeman Daily Chronicle“ pastebėjo kūrėjo draugas Tomas McGuane’as, pasibaigus septintajam XX a. dešimtmečiui R. Brautiganas tapo tuo kūdikiu, kurį iš dubens išpylė kartu su nešvariu vandeniu, o devintajame dešimtmetyje jis buvo nuvertintas dėl savo neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus, ciniškoje posthipiškoje epochoje praradusio žavesį.Daugiau

2022-09-22

LEMIAMAS MOMENTAS

Oksana Judakova

Močiutė musę pagaudavo ranka – brūkšt, ir yra! Tą sugebėjimą kažkokiu būdu perdavė vienai iš anūkių, bet ne man. Žinau, kad ranka turi judėti vabzdžiui iš priekio – tada oro srautas neleidžia jam pakilti ir pasprukti. Juk musė atbula skristi negali. Viską žinau, o nesigauna.Daugiau

2022-09-22

TYLUS VIKTORIJOS LAIKŲ MOTERŲ MAIŠTAS

Kirill Kobrin

1882 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą dėl ištekėjusių moterų nuosavybės, vadinamąjį Married Women’s Property Act. Tai tapo vienu svarbiausių įvykių Viktorijos laikų visuomenės istorijoje. Parlamento aktu žmona pagaliau buvo pripažinta nepriklausomu nuosavybės teisių subjektu, o ne „moterimi, globojama savo vyro, barono ar lordo“, kaip anksčiau skelbė bendroji teisė. Žmona dabar galėjo laisvai disponuoti asmeniniu turtu, turėti jo atskirai nuo vyro, gauti ir palikti tik savo palikimą. 12 metų iki šio akto, 1870-aisiais, parlamentas priėmė įstatymą tokiu pačiu pavadinimu, kuris patvirtino moterų teisę gauti ir turėti atskirą palikimą jau esant santuokoje. Be to, įstatymas patvirtino jų teisę disponuoti asmeninėmis pajamomis (arba pajamomis iš investicijų ir pan.), o ne perleisti jas sutuoktinio nuosavybėn. Tiesą sakant, būtent šios nuostatos bendresne forma ir sudarė 1882 m. įstatymo pagrindą.Daugiau

2022-06-21

MANKŠTINTIS, MOKYTIS, MYLĖTI

Julius Keleras

Kelios mintys apie senatvę

Senatvė a priori yra elegiška, bet neatmestina, kad tuo pat metu gali išlikti elegantiška. Gali, bet, žinoma, neprivalo. Ypač intelektualų senat­vė dažnusyk virsta niurzglia jų nepripažinimo bei kitaniekos dogma, visiems – gyviems ir mirusiems – imperatyviai transliuojama kiekviena miela proga. Ar pasitaiko malonių išimčių? Taip, pasitaiko. Prisimenu Joną Meką, iki 90-ies – ir netgi po – besidaužiusį po berlynų ir paryžių arthousinius kino teatrus su savo filmų retro­spektyvomis ir mėgstamo Pinot Grigio (neminint kitų vynų) buteliais, išdėliotais priešais garsųjį biržietį per jo parodų atidarymus Niujorke, su siaubu visa tai stebint vyresniems vietiniams lituanams. Daugiau

2022-06-21

TARP KETURIŲ PASAULIO SIENŲ

Kirill Kobrin

2020-ųjų ruduo. Turėjau sulaukti antrojo karantino Rygoje, kad pagaliau perskaityčiau knygą „Kelionė aplink savo kambarį“. Nors iš pradžių nebuvau tikras: perskaityti ar paskaityti. Gal ir buvau jau tai padaręs tais laikais, kai skaityti buvo paprasta, nestigo laisvo laiko, o gėrimai liejosi upeliais. Ar tik François-Xavieras de Maistre’as nebuvo patekęs į kokį nors perestroikos ar ankstyvojo posovietinio laikotarpio rinkinį, pavyzdžiui, „XVIII–XIX a. pradžios prancūzų apsakymai“, „Europos sentimentalizmo proza“ ar pan.? Iš tų nuostabių knygų vargiai kas beatklysta atmintin, beveik nieko, na, kaip bebūtų keista, prašmėžuoja François-René de Chateaubriand’as, kažkas apie indėnus ir Jurijaus Viazemskio bei Lidijos Ginzburg taip mėgtas Benjaminas Constant’as. Prisiminęs Constant’ą, bet užmarštin paleidęs Xavierą, sėdėdamas pusiau įrengtame bute Rygoje po persikraustymo, sutapusio su antrąja koronos banga, ėmiau vartyti Viazemskio tomą, kuris praeitame gyvenime buvo išleistas sovietinėje knygų serijoje „Estetinės minties paminklai“. Na, kad neišprotėčiau nuo derinio „remontas + perkraustymas + lockdown’as“.Daugiau

2022-05-25

Epikrizė

Kirill Kobrin

Nes prasmirdo ir tvaikas tas visur.
Kurgi besurasi sielą, šiuo raugu neprigirdytą?

Grigorijus Skovoroda

Vasario 24-ąją staiga pakirdau apie penktą valandą ryto. Ne tai, kad kažkas mane pažadino, ne, iš pradžių nubudau, o tik paskui išgirdau iš koridoriaus sklindant tylius keistus garsus. G. šalia nebuvo. Netgi spėjau šiek tiek supykti – vėl užsisėdėjo dirbdama iki ryto, ką ji šiandien darys skaudančia galva. Turiu atsikelti ir nusiųsti ją miegoti. Didžiajame kambaryje šviesa buvo išjungta. Tylūs keisti garsai sklido iš vonios, iš ten ir šviesos pluoštas. Pabeldžiau, durys atsidarė. G. sėdėjo ant vonios krašto ir verkė. „Karas prasidėjo“, – pasakė ji.Daugiau

2022-05-24

LIETUVIŠKA DRAMATURGIJA KAIP NYKSTANTI RŪŠIS

Ingrida Ragelskienė

Kas rytą su nerimu tikrinu savo darbinį paštą; didelis palengvėjimas užplūsta tą dieną negavus eilinio nepatogaus laiško, o būtent tokius rašo šiuolaikiniai dramaturgai, adresuodami juos dar vienos mirštančios profesijos atstovams – valstybinių teatrų literatūrinės dalies vedėjams. Vis rečiau susimąstome, kokią vietą literatūrinis tekstas, dramaturgija užima nūdienos teatre. Problema, su kuria mes, teatro praktikai, susiduriame kasdien, stebėdami beviltiškas autorių pastangas įrodyti savo reikalingumą ir totalų jų pralaimėjimą prieš amžinai gyvus klasikus.Daugiau

2022-05-24

GENIUS LOCI – POST MORTEM

Povilas Vincentas Jankūnas

Šio objekto jūs nežinote, jis atokus, gal net kiek provincialus. Ar to pakanka, kad galėtume jį laikyti beverčiu didžiajai daliai skaitytojų? Spręsti jums. Sakote, susipažinę galbūt įžvelgtumėte ten kokį krislelį? Suprantu, tik gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų, tad susidurti su juo akis į akį bei asmeniškai įvertinti būtų kebloka. Tačiau nenusiminkite, jis vis dar gyvas mano prisiminimuose ir aš pasistengsiu jus supažindinti, o tuomet galėsite galutinai nuspręsti.Daugiau

2022-04-21

Apie mokyklą, baimes ir Ukrainą

Julius Keleras

Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.Daugiau

2022-04-20

PRAEITIS – NE LEDINUKAS

Jūratė Sučylaitė

Spaudai rengiamame esė rinkinyje „Gelmių šviesa“ Jūratė Sučylaitė rašo apie įvairias savo ir kitų žmonių jausmines patirtis, tekstuose mėginama jas suprasti, ieškoma gyventi padedančių galių gamtoje ir kūryboje. Skelbiame ištrauką iš būsimos knygos.

Daugiau

2022-03-21

CHARKIVAS: ATEITIS LAISVĖS AIKŠTĖJE

Kirill Kobrin

2019 m. pirmą kartą atsidūriau Charkive. Miestas puikus, perstatytas 1920-aisiais, taikant į sostinės statusą (iki 1934 m. tai buvo Sovietų Ukrainos sostinė), su nuostabia architektūra – pradedant XIX a. pabaigos viduriniosios klasės ir XX a. pradžios pompastiškais pirklių statiniais, baigiant masiniu didelio masto sovietiniu konstruktyvizmu. O pagrindinė vietinio konstruktyvizmo pilis yra Gospromas (Valstybės pramonės rūmai), vienas grandioziškiausių – ir kartu ekonomiškiausių – pastatų Europoje. Tais metais rašiau savotišką meno istorinį ir politinį dienoraštį lyg pagal Bruce’ą Chatwiną, lyg pagal Roland’o Barthes’o „Mitologiją“. Toliau pateikiama ištrauka iš to dienoraščio.Daugiau

2022-03-21

Kinas tarpukario Lietuvoje: kino pramonės gimtis

Ugnė Marija Andrijauskaitė

Lietuvos vardas vis dažniau ir ryškiau sužiba pasauliniame kino žemėlapyje: čia filmuojami dideli projektai (pvz.: HBO serialai „Černobylis“ ir „Jekaterina Didžioji“, Netflix „Keisti dalykai“ ir kt.), Kaune esantis Pažaislio vienuolynas išrinktas geriausia 2020 m. Europos kino lokacija, o ir lietuviški filmai ima skinti vis reikšmingesnius apdovanojimus. Tačiau kelias iki lietuviško kino pripažinimo Europos ir pasaulio lygmeniu buvo ilgas ir sunkus. Nepriklausomos Lietuvos kinas dėl politinių priežasčių išgyveno kelis istorinius lūžius ir šiuo metu atgimsta iš naujo, jo kūrėjams vis dažniau atsigręžiant į šalies tarpukario „pirmuosius“, ieškant ten įkvėpimo. Tad kokia buvo kino pramonės Lietuvoje pradžia, kokie dideli užmojai ir kuriozai ją lydėjo?Daugiau

2022-03-21

Žieminės logoliturgijos

Tomas Kiauka

(Esė fragmentai)

<…>

Vasaros galas. Saulė šviečia vis rečiau ir blandžiau. Sykiu su blykštančia šviesa traukiasi ir mano sielos erdvė. Ankštumo ir neišvengiamos pabaigos pojūtis. Kaip šuns, palaksčiusio laisvėje, atlikusio savo reikalus, žinančio, kad turės grįžti į voljerą, kad vėl bus neapibrėžtam laikui uždarytas. Nerašiau gal du, gal dar daugiau mėnesių. Vasarą, ypač per karščius, raidės ir žodžiai slepiasi. Ir visai jų nepasigedau. Dabar jie vėl ima lįsti iš visokių pakampių, kaip įmitę vorai rudenį, betykantys patekti į svetimus namus. Ir vėl rezga ten savo voratinklius, gaudo vargšes paikas minteles, su grobuoniška energija ir egzekucininkų pasimėgavimu vynioja jas bespurdančias į savo lipnias gijas, konservuodami būsimai grafomanijos puotai.Daugiau

2022-02-22

Ruduo „Tiffany“ šalyje

Kirill Kobrin

Joanos Didion (1934 m. gruodžio 5 d. –2021 m. gruodžio 23 d.) atminimui

2019 m. rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Amerikoje, beje, ilgam. Iki Kalėdų. Dėsčiau koledže Grinelyje, įsiterpusiame tarp beviltiškai plokščių Ajovos kukurūzų ir sojos pupelių laukų, o nesibaigiantį jų horizontą pertraukdavo gal tik elektros linijos, vandens bokštai ir grūdų elevatoriai. Galėjai važiuot kad ir šimtą mylių, niekur kitur kaip į kitą ūkį nenukaksi. O ir kur nors išvykti iš Grinelio įmanoma tik automobiliu – viešojo transporto, išskyrus kelias išimtis, nėra. Juk Amerika, „Route 66“, „On The Road“ ir visa kita. Nors 66-asis greitkelis driekiasi piečiau, nuo Misūrio ir toliau į vakarus, Arizonos link, iš tiesų bet kuris kelias šioje šalyje yra tas, na, apie kurį sudėta garsioji dainelė. Automobilio nevairuoju, todėl Grinelyje keturis mėnesius praleidau va taip – beveik neiškišdamas nosies, ir tuo siaubingai džiaugiuosi. Amerika į mane susigėrė kaip cheresas į kalėdinį pudingą: jį pradeda gaminti likus keliems mėnesiams iki Kalėdų.Daugiau

2022-01-26

Mano Velsas

Kirill Kobrin

Pirmąją cigaretę už Rusijos ribų surūkiau Hitrou mieste, autobusų stotyje, antrąją – pirmoje gana ilgo laukimo stotelėje (Bristolis? Niuportas? Nepamenu), trečiąją – jau Svonsyje, mane pasitikusio profesoriaus Griffithso automobilyje. Kad vėliau prie šios temos negrįžčiau: cigaretės buvo „angliškos“, „Sovereign“; dar Žemutiniame Naugarde nusipirkau porą blokų, tikėdamasis pratempti kiek ilgesnę nei mėnesio kelionę po salą. Apsiskaičiavau, tad paskutinėmis dienomis – jau Londone – teko pakloti nemenką sumą už tikras angliškas „Benson & Hedges“, nors buvo ir „Silk Cut“ – pabandymui porą tokių susišaudžiau iš filosofo Piatigorskio, bet jos pasirodė per silpnos. Kalbant apie „Sovereign“, jų „angliškumas“ buvo posovietiniai išsidirbinėjimai – „suverenų“ neradau nė viename Velso kunigaikštystės kioske, krautuvėlėje ar prekybos centre, lygiai kaip ir Londone. Daugiau

Rodyti daugiau