KALIFAS VALANDAI

Kalifas valandai – šis apibūdinimas, ypač žvelgiant iš amerikietiškos perspektyvos, labai tinka Richardui Brautiganui, dabar neretai vadinamam Marko Twaino (o jį Ernestas Heming­way’us laikė rašytoju, iš kurio išriedėjo visa JAV literatūra) įpėdiniu. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio amerikiečių karta (bytnikai, hipiai), deklaravusi, kad reikia netikėti niekuo, kam virš 30-ies, vienu iš savo kulto objektų pasirinko R. Brautiganą (1935–1984). Ar čia turėtume nustebti? Anaiptol – juk autoriaus kūryba tuo metu tobulai atspindėjo jaunuosius amerikiečius, susižavėjusius kontrkultūra, dzenbudizmu, Rytais. Pagrindinė šio kalifo valandai kūrybos vieta – Šiaurės Kalifornija, kur kilo legendinis San Francisko renesansas: „Aš atvykau į San Franciską, nes norėjau gyventi San Franciske.“ Svajonė tapo kūnu 1956 m., ir nuo tada unikalaus rašytojo, virsiančio ikona, žvaigždė skriejo aukštyn, kol, kaip vėliau pietvakarių Montanos valstijos laikraštyje „Bozeman Daily Chronicle“ pastebėjo kūrėjo draugas Tomas McGuane’as, pasibaigus septintajam XX a. dešimtmečiui R. Brautiganas tapo tuo kūdikiu, kurį iš dubens išpylė kartu su nešvariu vandeniu, o devintajame dešimtmetyje jis buvo nuvertintas dėl savo neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus, ciniškoje posthipiškoje epochoje praradusio žavesį.SKAITYTI DAUGIAU

LEMIAMAS MOMENTAS

Močiutė musę pagaudavo ranka – brūkšt, ir yra! Tą sugebėjimą kažkokiu būdu perdavė vienai iš anūkių, bet ne man. Žinau, kad ranka turi judėti vabzdžiui iš priekio – tada oro srautas neleidžia jam pakilti ir pasprukti. Juk musė atbula skristi negali. Viską žinau, o nesigauna.SKAITYTI DAUGIAU

TYLUS VIKTORIJOS LAIKŲ MOTERŲ MAIŠTAS

1882 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą dėl ištekėjusių moterų nuosavybės, vadinamąjį Married Women’s Property Act. Tai tapo vienu svarbiausių įvykių Viktorijos laikų visuomenės istorijoje. Parlamento aktu žmona pagaliau buvo pripažinta nepriklausomu nuosavybės teisių subjektu, o ne „moterimi, globojama savo vyro, barono ar lordo“, kaip anksčiau skelbė bendroji teisė. Žmona dabar galėjo laisvai disponuoti asmeniniu turtu, turėti jo atskirai nuo vyro, gauti ir palikti tik savo palikimą. 12 metų iki šio akto, 1870-aisiais, parlamentas priėmė įstatymą tokiu pačiu pavadinimu, kuris patvirtino moterų teisę gauti ir turėti atskirą palikimą jau esant santuokoje. Be to, įstatymas patvirtino jų teisę disponuoti asmeninėmis pajamomis (arba pajamomis iš investicijų ir pan.), o ne perleisti jas sutuoktinio nuosavybėn. Tiesą sakant, būtent šios nuostatos bendresne forma ir sudarė 1882 m. įstatymo pagrindą.SKAITYTI DAUGIAU

MANKŠTINTIS, MOKYTIS, MYLĖTI

Kelios mintys apie senatvę Senatvė a priori yra elegiška, bet neatmestina, kad tuo pat metu gali išlikti elegantiška. Gali, bet, žinoma, neprivalo. Ypač intelektualų senat­vė dažnusyk virsta niurzglia jų nepripažinimo bei kitaniekos dogma, visiems – gyviems ir mirusiems – imperatyviai transliuojama kiekviena miela proga. Ar pasitaiko malonių išimčių? Taip, pasitaiko. Prisimenu Joną Meką, iki 90-ies – ir netgi po – besidaužiusį po berlynų ir paryžių arthousinius kino teatrus su savo filmų retro­spektyvomis ir mėgstamo Pinot Grigio (neminint kitų vynų) buteliais, išdėliotais priešais garsųjį biržietį per jo parodų atidarymus Niujorke, su siaubu visa tai stebint vyresniems vietiniams lituanams. SKAITYTI DAUGIAU

TARP KETURIŲ PASAULIO SIENŲ

2020-ųjų ruduo. Turėjau sulaukti antrojo karantino Rygoje, kad pagaliau perskaityčiau knygą „Kelionė aplink savo kambarį“. Nors iš pradžių nebuvau tikras: perskaityti ar paskaityti. Gal ir buvau jau tai padaręs tais laikais, kai skaityti buvo paprasta, nestigo laisvo laiko, o gėrimai liejosi upeliais. Ar tik François-Xavieras de Maistre’as nebuvo patekęs į kokį nors perestroikos ar ankstyvojo posovietinio laikotarpio rinkinį, pavyzdžiui, „XVIII–XIX a. pradžios prancūzų apsakymai“, „Europos sentimentalizmo proza“ ar pan.? Iš tų nuostabių knygų vargiai kas beatklysta atmintin, beveik nieko, na, kaip bebūtų keista, prašmėžuoja François-René de Chateaubriand’as, kažkas apie indėnus ir Jurijaus Viazemskio bei Lidijos Ginzburg taip mėgtas Benjaminas Constant’as. Prisiminęs Constant’ą, bet užmarštin paleidęs Xavierą, sėdėdamas pusiau įrengtame bute Rygoje po persikraustymo, sutapusio su antrąja koronos banga, ėmiau vartyti Viazemskio tomą, kuris praeitame gyvenime buvo išleistas sovietinėje knygų serijoje „Estetinės minties paminklai“. Na, kad neišprotėčiau nuo derinio „remontas + perkraustymas + lockdown’as“.SKAITYTI DAUGIAU

Epikrizė

Nes prasmirdo ir tvaikas tas visur. Kurgi besurasi sielą, šiuo raugu neprigirdytą?

Grigorijus Skovoroda

Vasario 24-ąją staiga pakirdau apie penktą valandą ryto. Ne tai, kad kažkas mane pažadino, ne, iš pradžių nubudau, o tik paskui išgirdau iš koridoriaus sklindant tylius keistus garsus. G. šalia nebuvo. Netgi spėjau šiek tiek supykti – vėl užsisėdėjo dirbdama iki ryto, ką ji šiandien darys skaudančia galva. Turiu atsikelti ir nusiųsti ją miegoti. Didžiajame kambaryje šviesa buvo išjungta. Tylūs keisti garsai sklido iš vonios, iš ten ir šviesos pluoštas. Pabeldžiau, durys atsidarė. G. sėdėjo ant vonios krašto ir verkė. „Karas prasidėjo“, – pasakė ji.SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKA DRAMATURGIJA KAIP NYKSTANTI RŪŠIS

Kas rytą su nerimu tikrinu savo darbinį paštą; didelis palengvėjimas užplūsta tą dieną negavus eilinio nepatogaus laiško, o būtent tokius rašo šiuolaikiniai dramaturgai, adresuodami juos dar vienos mirštančios profesijos atstovams – valstybinių teatrų literatūrinės dalies vedėjams. Vis rečiau susimąstome, kokią vietą literatūrinis tekstas, dramaturgija užima nūdienos teatre. Problema, su kuria mes, teatro praktikai, susiduriame kasdien, stebėdami beviltiškas autorių pastangas įrodyti savo reikalingumą ir totalų jų pralaimėjimą prieš amžinai gyvus klasikus.SKAITYTI DAUGIAU

GENIUS LOCI – POST MORTEM

Šio objekto jūs nežinote, jis atokus, gal net kiek provincialus. Ar to pakanka, kad galėtume jį laikyti beverčiu didžiajai daliai skaitytojų? Spręsti jums. Sakote, susipažinę galbūt įžvelgtumėte ten kokį krislelį? Suprantu, tik gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų, tad susidurti su juo akis į akį bei asmeniškai įvertinti būtų kebloka. Tačiau nenusiminkite, jis vis dar gyvas mano prisiminimuose ir aš pasistengsiu jus supažindinti, o tuomet galėsite galutinai nuspręsti.SKAITYTI DAUGIAU

Apie mokyklą, baimes ir Ukrainą

Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.SKAITYTI DAUGIAU

PRAEITIS – NE LEDINUKAS

Spaudai rengiamame esė rinkinyje „Gelmių šviesa“ Jūratė Sučylaitė rašo apie įvairias savo ir kitų žmonių jausmines patirtis, tekstuose mėginama jas suprasti, ieškoma gyventi padedančių galių gamtoje ir kūryboje. Skelbiame ištrauką iš būsimos knygos.
SKAITYTI DAUGIAU

CHARKIVAS: ATEITIS LAISVĖS AIKŠTĖJE

2019 m. pirmą kartą atsidūriau Charkive. Miestas puikus, perstatytas 1920-aisiais, taikant į sostinės statusą (iki 1934 m. tai buvo Sovietų Ukrainos sostinė), su nuostabia architektūra – pradedant XIX a. pabaigos viduriniosios klasės ir XX a. pradžios pompastiškais pirklių statiniais, baigiant masiniu didelio masto sovietiniu konstruktyvizmu. O pagrindinė vietinio konstruktyvizmo pilis yra Gospromas (Valstybės pramonės rūmai), vienas grandioziškiausių – ir kartu ekonomiškiausių – pastatų Europoje. Tais metais rašiau savotišką meno istorinį ir politinį dienoraštį lyg pagal Bruce’ą Chatwiną, lyg pagal Roland’o Barthes’o „Mitologiją“. Toliau pateikiama ištrauka iš to dienoraščio.SKAITYTI DAUGIAU

Kinas tarpukario Lietuvoje: kino pramonės gimtis

Lietuvos vardas vis dažniau ir ryškiau sužiba pasauliniame kino žemėlapyje: čia filmuojami dideli projektai (pvz.: HBO serialai „Černobylis“ ir „Jekaterina Didžioji“, Netflix „Keisti dalykai“ ir kt.), Kaune esantis Pažaislio vienuolynas išrinktas geriausia 2020 m. Europos kino lokacija, o ir lietuviški filmai ima skinti vis reikšmingesnius apdovanojimus. Tačiau kelias iki lietuviško kino pripažinimo Europos ir pasaulio lygmeniu buvo ilgas ir sunkus. Nepriklausomos Lietuvos kinas dėl politinių priežasčių išgyveno kelis istorinius lūžius ir šiuo metu atgimsta iš naujo, jo kūrėjams vis dažniau atsigręžiant į šalies tarpukario „pirmuosius“, ieškant ten įkvėpimo. Tad kokia buvo kino pramonės Lietuvoje pradžia, kokie dideli užmojai ir kuriozai ją lydėjo?SKAITYTI DAUGIAU

Žieminės logoliturgijos

(Esė fragmentai) <…> Vasaros galas. Saulė šviečia vis rečiau ir blandžiau. Sykiu su blykštančia šviesa traukiasi ir mano sielos erdvė. Ankštumo ir neišvengiamos pabaigos pojūtis. Kaip šuns, palaksčiusio laisvėje, atlikusio savo reikalus, žinančio, kad turės grįžti į voljerą, kad vėl bus neapibrėžtam laikui uždarytas. Nerašiau gal du, gal dar daugiau mėnesių. Vasarą, ypač per karščius, raidės ir žodžiai slepiasi. Ir visai jų nepasigedau. Dabar jie vėl ima lįsti iš visokių pakampių, kaip įmitę vorai rudenį, betykantys patekti į svetimus namus. Ir vėl rezga ten savo voratinklius, gaudo vargšes paikas minteles, su grobuoniška energija ir egzekucininkų pasimėgavimu vynioja jas bespurdančias į savo lipnias gijas, konservuodami būsimai grafomanijos puotai.SKAITYTI DAUGIAU

Ruduo „Tiffany“ šalyje

Joanos Didion (1934 m. gruodžio 5 d. –2021 m. gruodžio 23 d.) atminimui 2019 m. rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Amerikoje, beje, ilgam. Iki Kalėdų. Dėsčiau koledže Grinelyje, įsiterpusiame tarp beviltiškai plokščių Ajovos kukurūzų ir sojos pupelių laukų, o nesibaigiantį jų horizontą pertraukdavo gal tik elektros linijos, vandens bokštai ir grūdų elevatoriai. Galėjai važiuot kad ir šimtą mylių, niekur kitur kaip į kitą ūkį nenukaksi. O ir kur nors išvykti iš Grinelio įmanoma tik automobiliu – viešojo transporto, išskyrus kelias išimtis, nėra. Juk Amerika, „Route 66“, „On The Road“ ir visa kita. Nors 66-asis greitkelis driekiasi piečiau, nuo Misūrio ir toliau į vakarus, Arizonos link, iš tiesų bet kuris kelias šioje šalyje yra tas, na, apie kurį sudėta garsioji dainelė. Automobilio nevairuoju, todėl Grinelyje keturis mėnesius praleidau va taip – beveik neiškišdamas nosies, ir tuo siaubingai džiaugiuosi. Amerika į mane susigėrė kaip cheresas į kalėdinį pudingą: jį pradeda gaminti likus keliems mėnesiams iki Kalėdų.SKAITYTI DAUGIAU

Mano Velsas

Pirmąją cigaretę už Rusijos ribų surūkiau Hitrou mieste, autobusų stotyje, antrąją – pirmoje gana ilgo laukimo stotelėje (Bristolis? Niuportas? Nepamenu), trečiąją – jau Svonsyje, mane pasitikusio profesoriaus Griffithso automobilyje. Kad vėliau prie šios temos negrįžčiau: cigaretės buvo „angliškos“, „Sovereign“; dar Žemutiniame Naugarde nusipirkau porą blokų, tikėdamasis pratempti kiek ilgesnę nei mėnesio kelionę po salą. Apsiskaičiavau, tad paskutinėmis dienomis – jau Londone – teko pakloti nemenką sumą už tikras angliškas „Benson & Hedges“, nors buvo ir „Silk Cut“ – pabandymui porą tokių susišaudžiau iš filosofo Piatigorskio, bet jos pasirodė per silpnos. Kalbant apie „Sovereign“, jų „angliškumas“ buvo posovietiniai išsidirbinėjimai – „suverenų“ neradau nė viename Velso kunigaikštystės kioske, krautuvėlėje ar prekybos centre, lygiai kaip ir Londone. SKAITYTI DAUGIAU

Yayoi Kusama. Populiarioji kultūra, pamišimas ir budizmas

Nors Yayoi Kusamą (gim. 1929 m.) geriausiai atpažįstame kaip taškuotų skulptūrinių objektų bei instaliacijų kūrėją, į meno istoriją ji visų pirma įėjo kaip viena ryškiausių performanso meno ir hepeningų autorių. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jos kūryboje netrūko drąsių sprendimų: nuo avangardinio madų dizaino, nuogo šokėjų kūno demonstravimo iki pliušinių falų instaliacijų kūrimo. Manoma, kad šios menininkės pliušinių skulptūrų ir multiplikacijos idėjas „pasiskolino“ ir sėkmingai savo kūrybos ašimi pavertė netrukus išgarsėję Andy’is Warholas ir Claesas Oldenburgas, o pačiai Kusamai teko dar ilgai tūnoti pop­menininkų vyrų šešėlyje.SKAITYTI DAUGIAU

Apie vagystes, tikras ir tariamas

Kadaise kultinis kino filmas „Kaip pavogti milijoną“ dabar kai kam, tarkim, X kartai, o ypač vėlesnėms, atrodytų nepakenčiamai naivus, nors jame švytėjo žavioji Audrey Hepburn ir nė kiek ne mažiau žavus Peteris O‘Toole’as. Kai ši kino juosta buvo rodoma Karagandoje, dar nusikalstamai šlovingos SSRS laikais, afišoje prie jos pavadinimo kažkas prirašė: „Paklauskite komunistų partijos centro komiteto“. Tuomet minėtame mieste buvo tiriama vadinamosios kailių mafijos byla, o prierašus, suprantama, pastebėjo ir visad būdraujanti KGB akis. Apie jų autorius ir po to sekusius inkvizicinius procesus istorija nutyli, tačiau legalios aukščiausių SSRS nomenklaturščikų vagystės visame sojuze buvo vieša paslaptis – pasakota, kad patylom maniušiai, šumauskai ar dar kokie ten LTSR Ministrų Tarybos ar aukščiausių prezidiumų pirmininkai sykį į kairę nuvarė ešaloną (grūdų? trąšų? produktų? alkoholio?) už 70 milijonų rublių, ir nebūčiau labai tikras, kad skaisčiai nežinant panašiam į nuolat tirpstantį sniego (o gal ir speigo) senį Petrui Griškevičiui. Paauglystėje rimtai tikėjau, kad būtų labai gėda turėti pasišlykštėtiną, nuožmiai su režimu susijusią pavardę. Kodėl?

Man draugas Petras atstovavo žmonėms, pavogusiems mūsų valstybę, pardavusiems savo sielas nelabajam, o mūsiškes jam išnuomojusiems. Mamos pusbrolis Linas Kojelis (jo tėvas Juozas dešimtmečiais finansiškai rėmė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką) Vašingtone D. C., niekad nepripažinusiame Lietuvos aneksijos, dirbo JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijoje (patarėju etniniams klausimams), o visa mano mamos šeima iškentė tremties siaubus, tad, jei ir nebūdavo garsiai tariama, didžiosios komuniaginės žiurkės mūsų sąmonėje be jokių papildomų kontekstų turėjo griežtai apibrėžtą vietą. Ne, ne WC, tikrai blogesnę. O jei dar asmeniškiau?

Labai paprasta istorija. P. Griškevičiaus, atsidavusio anuomečio (apie 1980 m.) lietuviško TSRS vasalo, LKP CK pirmojo sekretoriaus žmona užkopdavo į ketvirtą aukštą siūdintis pas mano kaimynę siuvėją Elę, dirbusią vyriausybinėje siuvykloje. Ateidavo į namus Antakalnyje, Krantinės gatvėje, ir be skrupulų išvaikydavo kitas laukiančias klientes. Ponia, atsiprašau, draugė S. Griškevičienė, kaip kokia pirmaujančio kolchozo vėliavnešė, visur turėjo būti pirmutinė, nurodanti visoms partinėms ir nepartinėms avelėms teisingąsias jų vietas ir vertes. Svarbiausia ir vienatinė. Pirmaujanti, labiausiai skubanti ir nepakeičiama. Dabar sakytume – neperspjaunama. Eilės ir darbo žmonių klasės negandos jai neegzistavo. Spec. krautuvės ir tenykštės svaiginimosi prekės, neabejoju, jai kėlė nepaliaujamą širdgėlišką orgazmą. Kas žino? Galima tik įtarti, nuspėti. Spec. krautuvių nebeliko, o štai spec. žmonės (nors ir be skiriamųjų ženklų) gyvuliuoja toliau. Nieko naujo po saule. Kas drįstų paneigti, kad valdžia svaigina mažiau nei kitos žinomos priemonės?

Nepakartojama

Linai Mano seneliui 95-eri. Jeigu atvykęs pas jį į svečius nepasisveikinu pirmas, jis manęs neatpažįsta, tačiau išgirdęs balsą išsyk nudžiunga, supratęs, kad tai aš. Kasmet vis prasčiau matydamas, jis drąsiai vaikšto po namus ir kiemą, daržus ir sodą, neklupteldamas ir nesutrikdamas. Nes kiekvienas judesys, posūkis, laiptelis ir nuolydis yra įsirašę į atmintį ar net dar giliau, tapę jo savasties dalimi. Namai, ta paslaptinga ir šilta gyvybę sauganti erdvė, tampa kiekvieno savasties dalimi. Ji sukuria ritualus. Pradedant tokiais mažais, kaip tam tikru kampu stumtelimos rakinamos durys, nepastebint peržengiamas slenkstis ar užsimerkus stalčiuje randamos žirklės, baigiant daug sudėtingesniais, kaip vakarienės prie ilgo bendro stalo ar žiūrėjimas per langą laukiant sugrįžtančių, lipimas ant stogo valyti kamino ar genimos obelys. Namų ritualai ilgainiui gali formuoti ne tik tai, kaip laikome šakutę, bet ir kaip elgiamės su savimi bei pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU

Tiltas tarp tiesos ir meno

1796 m. lapkričio 15 d. Šiaurės Italijoje, prie Arkolės miestelio, netoli Veronos ir Mantujos, susirėmė dvi armijos – austrų ir prancūzų. Pirmajai vadovavo ilgus metus imperijos tarnybai paaukojęs jau pražilęs generolas Josephas Alvinczis, antrajai – dvidešimt septynerių metų generolas Napoleonas Bonapartas, prieš dvejus metus Respublikai padaręs neįkainojamą paslaugą kontrrevoliucinio Tulono užėmimu. Napoleonas buvo paskirtas vesti į Italiją įsiveržusią armiją, kad išstūmęs iš Apeninų austrus ten paskleistų laisvės, lygybės ir brolybės idėjas (o kartu su jomis – prancūzų įtaką). Itališkąją Napoleono kampaniją vainikavo svaiginanti sėkmė; Arkolės mūšis – vienas svarbiausių jos epizodų.SKAITYTI DAUGIAU

Apie emocijas dabar ir sovietmečiu (kai aš dar buvau homo sovieticus)

Štai klausimas – kur nuo sovietmečio viešojoje erdvėje nepakito išorinės emocijos? Užguitos krautuvėlės su nusiminusiom pardavėjom prasmego kaip ir gazuoto vandens automatai su storo stiklo stiklinėm, šlykščiai geltonai dažytos giros bei alaus bačkos, taupomosios kasos, kur pelyčių urveliuose moterėlės niūriai stumdydavo įvairiaspalves leninų galvas. Kas dar dingo? Draugovininkai kraujo spalvos raiščiais, gegužės ir panašūs paradai, voronokai bei kita ne itin miela homo sovieticus aplinka.SKAITYTI DAUGIAU