fbpx

MIRTIES PAVIDALAI – TARP BAIMĖS IR SUSIŽAVĖJIMO (I)

Karolina Latvytė-Bibiano

Tarpdisciplininė menininkė KAROLINA LATVYTĖ-BIBIANO (g. 1991) meninį išsilavinimą įgijo Vilniaus dailės akademijoje: Kauno fakultete – tapybos bakalaurą, o Vilniuje studijavo skulptūrą ir apgynė dailės magistro laipsnį. Taip pat žinių sėmėsi Bolonijos meno akademijoje, Italijoje, ir Jimei universitete Kinijoje. Prieš ketverius metus ji įkūrė virtualią „IRGI galeriją“, nuo 2021 m. koordinuoja audiofestivalį „Banguoja“, rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse ir programose. Menininkei svarbios nerimo, siaubo, baimės, mirties temos, kurias ji analizuoja savo kūryboje, pasitelkdama piešinius, fotografiją, vaizdo bei audiotechnikas, o pastaruoju metu – ir dirbtinį intelektą.Daugiau

IDEALUS KAPITALIZMAS

Kirill Kobrin

Londone to jau beveik nėra, tačiau kituose Anglijos ir Velso miestuose (ypač mažuose), taip pat kai kuriose Škotijos dalyse šis kvapas jus persekios visur – persmelks drabužius, net įsišaknys sąmonėje, priderindamas ją prie vietos būdo. Tai britiško jei ne kapitalizmo, tai tvarkos ir mąstymo kvapas – aitrus, stiprus, papildytas metalo natų, nepajudinamai turtingas. Kai kurie žmonės teigia, kad taip kvepia „McDonald’s“. Netikėkite, nesąmonė. „McDonald’s“ kvepia kaip vasaros saulėje perkaitęs sovietinis telefonas proletarinio rajono gatvės būdelėje – tais laikais, kai tokiuose aparatuose viskas buvo iš metalo. „McDonald’s“ kvepia įkaitusia geležimi ir mašinine alyva. Fish&chips kvepia Didžiosios Britanijos viršūne ir nuosmukiu.Daugiau

ESU TAI, KĄ GROJU

KIRILL KOBRIN

Populiariausias šiųmetis (2023 m.) komentaras apie alternatyvią ankstyvojo Saint-Etienne grupės hito „Kiss and Make Up“ versiją, paskelbtą „YouTube“, teigia: Man patinka ši grupė. Jie sugeba vienu metu skambėti retro ir naujai. Nuostabus gabalas. Nuostabus balsas. Įdomu, kad šiame komentare beveik pažodžiui kartojami Saint-Etienne nario Bobo Stanley’o žodžiai: „Skolintis geriausius praeities elementus gyvenant dabartimi ir iš to sukurti ką nors naujo dabarčiai – štai kas yra modernizmas. Bent jau toks mano modernizmo apibrėžimas.“ Viliuosi, kad komentarą po ankstyvuoju savo kūriniu paliko ne pats Stenley’s. Tarkime: „Jie sugeba vienu metu skambėti retro ir naujai“, – yra, taip sakant, apibendrinimas. Ar tai reiškia, kad susiduriame su liaudišku modernizmo apibrėžimu? Nerizikuosiu atsakyti į šį klausimą. Paliksiu retorinę jo formą.Daugiau

TAKSISTAI KAIP VISUOMENĖS ATSPINDYS

JULIUS KELERAS

Patikėkite, nes vis tiek teks, taksi vairuotojai – tai ne tik vežėjai, kurie (maloniai ar ne itin) pristato jus iki norimo tikslo. Jie – visuomenės veidrodis, atspindintis įvairias jos ypatybes, nuotaikas, pokyčius, jei norite, net vertybes. Tai žmonės, jusliškai ir pragmatiškai suvokiantys miestą, matantys jo gyvenimo faktūras ir galintys pasidalinti patirtimi bei pastebėjimais apie vietinėje urbanistinėje erdvėje vykstančius reiškinius. Kažkas net yra teigęs, kad moters įsčios irgi yra taksi: kapsulė, perkelianti vyro sėklą iš vienos vietos į kitą erdvę, tačiau aš ketinu būti racionalesnis ir žvilgtelti ne į biologinius, o į šiuolaikinių miestų perkėlėjus.Daugiau

NUGALĖTOJA

KIRILL KOBRIN

Šį rugsėjį įvyko filmo „Lee“ (2023, režisierė Ellena Kuras) premjera. Tai pasakojimas apie vieną nuostabiausių praėjusio amžiaus žmonių. Jos (atsiprašau, bet žodis „žmogus“ neturi moteriškosios giminės, ir man tas visiškai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti, kalba yra kalba) vardas – Lee Miller. Šis tekstas – apie ją. Jei norite, tai mano meilės prisipažinimas jai.Daugiau

ERDVĖS BŪVIO ARCHITEKTŪRA

Gerda Liudvinavičiūtė

Pastaruoju metu nepaliaujamai mąstau apie erd­vę ir joje besikuriančius atstumus. Tuos, kurie vaiduokliškai šmėkščioja jos platybėse, iki kol patys tampa erdve. Tolstančius ir artėjančius, judančius abstrakčiomis trajektorijomis. Kaip naujų formų ieškotoja, dizainerė, reflektuoju ir to atstumo judesyje tarpstančias juslines formas – neapčiuopiamas, permatomas, kurioms pranykus vibracijose, lieki stovėti spengiančioje tyloje, tarytum menkiausias tarpas, skiriantis du kūnus, pasidarytų begalinis, neaprėpiamas, neįsivaizduojamas. Ir kuo giliau neriu į nuotolių tyrinėjimą, tuo abstraktesnė erdvė man rodosi. Kai jau, regis, nebėra ko atrasti, efemeriškos formos išnyra ir vėl susilieja, ji plečiasi ir traukiasi, atverdama savotiškai bauginančius tikrovės vaizdus.Daugiau

LAIPTINĖS FENOMENAS

Jovita Poviliūnaitė

Žmogus labai panašus į citadelę. Jis išgriauna sienas, kad įgytų laisvę, bet lieka sugriauta ir žvaigždėms atvira tvirtovė.

Taip rašė Antoine’as de Saint-Exupery savo knygoje „Citadelė“. Citadelę galima suvokti tiek kaip vidinę tvirtovę, tiek kaip dvasios miestą, kurį būtina saugoti. Tačiau, kad imtume jį saugoti, reikia, kad jame būtų, ką ginti.Daugiau

ISLINGTONAS

Kirill Kobrin

Richardas sėdi Ericui ant kelių ir žiūri į šalį. Nusisuko nuo fotoaparato. Ericas taip pat nežiūri į mus, jo žvilgsnis nukreiptas žemyn, į savo paties rankas. Ericas susikaupęs, sega Richardo sandalo sagtį. Jo burnoje, kaip įprasta – cigaretė. Ericas rūko daug, labai daug, nepaisant tuberkuliozės. Tačiau tada, 1944-aisiais, kai buvo padaryta ši nuotrauka, apie tuberkuliozę jis dar, regis, nežinojo. Dabar už rūkymą šalia metukų vaiko tikriausiai būtų pasodintas į kalėjimą arba, geriausiu atveju, iš jo atimtų tėvystės teises. Anuomet – ne. Richardas nuo kūdikystės buvo pripratęs prie tabako, nors nusisukti galėjo ir dėl dūmų. Arba dėl nuo įtėvio sklidusio kvapo – kalbėta, kad Ericas maudydavosi retai, o drabužius skalbdavo dar rečiau. Taigi, tabakas tam tikra prasme buvo naudingas – užmaskuodavo kitus „aromatus“. Pasyvus rūkymas Richardui nepakenkė – jis vis dar gyvas ir gana aktyvus, o šiemet jam sukaks 79-eri.Daugiau

George Orwell | KODĖL RAŠAU

Vertė Erika Drungytė

Nuo pat ankstyvos vaikystės, galbūt nuo penkerių ar šešerių, žinojau, jog kai užaugsiu, būtinai tapsiu rašytoju. Nuo septyniolikos iki dvidešimt ketverių bandžiau atsisakyti šios minties, bet tai dariau suprasdamas, kad apgaudinėju savo tikrąjį pašaukimą ir kad anksčiau ar vėliau turėsiu sėsti bei pradėti rašyti knygas.Daugiau

NAUJA MELANCHOLIJA

Kirill Kobrin

Prancūzų rašytojas akademikas Jeanas Dutourd’as 1966-aisiais paskelbė esė apie Europos istoriją 1789–1815 metais. Tai politinis pamfletas, besikaitantis su istoriografiniais geidžiamosios nuosakos pratimais. Tekstas parašytas vardu (tiksliau, iš požiūrio taško ar net iš sukonstruotos pozicijos) Senojo Testamento monarchisto, nepripažįstančio Revoliucijos, Bonaparte’o ir visko-visko-visko, kas įvyko po 1789-ųjų liepos 14 dienos. Esė pavadinimas (matome žaidimą žodžiais) „Le Feld-marechal von Bonaparte“ (maždaug „Feldmaršalas fon Bonapartas“). Savaime suprantama, pagrindinis veikėjas yra generolas Napoleonas, Napoleonas – pirmasis konsulas, Napoleonas – imperatorius, Napoleonas – Europos idėja. Romano „Cezario kompleksas“ (Le Complexe de César, 1946) autorius, Antrojo pasaulinio karo dalyvis ir vokiečių belaisvis, Sorbonos Filosofijos katedros absolventas Dutourd’as pradeda nuo priešrevoliucinės Europos aprašymo. Mums pateikiamas gana didelės teritorijos, valdomos nusistovėjusių dinastijų, kurias sieja glaudūs šeimyniniai ryšiai, politika, atsiradusi dėl siaurai pragmatinio (arba ribotai simbolinio) intereso bei karai dėl gana kuklių ir privačių, pirmiausia – teritorinių konfliktų, vaizdas. Šioje Europoje ginkluoti susirėmimai nėra totalios katastrofos pobūdžio, o abstrakčios idėjos niekada nekeliamos aukščiau visko, ir tai – nepaisant visų rūšių mokslų, menų ir amatų suklestėjimo, Apšvietos filosofijos, Voltaire’o, Rousseau, Diderot bei „Enciklopedijos“. Jokio nacionalizmo, jokios lygiavos perspektyvos.Daugiau

GIRTUOKLIS VAIKŲ PASAULIO GRIUVĖSIUOSE

Kirill Kobrin

Iš rusų k. vertė Erika Drungytė

Jų draugijoje praleidau gana nuobodžią paaug­lystę. Kartu klajojome gatvėmis, pliurpėm apie visokiausius dalykus, kabinėdavomės prie kitų, nuobodžiaudavome tamsoje prie lango, valgėme bei gėrėme. Mes turėjome vienodą supratimą apie tai, kas teisinga ir neteisinga, apie meilę, draugystę ir net politiką. Jie mane gynė nuo blatnųjų pacanų begalinėse automobilių gamyk­lų dykvietėse, nuo pernelyg normalių tėvų ir absoliučiai nenormalių mokytojų; tame, kitame, pasaulyje praleisdavau mažai laiko, bet kai jau sugrįždavau atgal su buku skausmu pakaušyje, kažkokiu lyg vario skoniu burnoje, lakstančiomis akimis, apsivilkęs išsigimėlišką mėlyną mokyklinę uniformą su aliuminio sagomis, amžinai ištepliotą mastika ir kreida, kotletiniu valgyklos pragaru pradvisusiais plaukais, jie sutikdavo mane saliutuodami špagomis, Planše man pastumdavo didžiulę lėkštę su riebia gaidiena ir porą butelių božansietiškojo, aplink švilpdavo kulkos, krūmuose tykodavo kardinolo šnipai, o mes tik kvatodavomės, regzdami pink­les Jo Eminencijai. Aramis žavėjosi savo laibais pirštais, Portas raitė ūsus, Atas tylėdamas gėrė, o d’Artanjanas, ką gi, jis plekšnojo man per petį, o aš slapta žavėjausi deimantu jo žiedo, kurį, anot gandų, padovanojo pati Austrijietė. Taip ir gyvenome, dūšia dūšion, vienas už visus ir visi už vieną, tai varydavome į Angliją vėrinių, tai išsikaulydavome pinigų iš meilužių prabangioms liemenėms bei perpetėms, puotaudavome skurdžiose tavernose, tada vėl lėkdavome į Angliją (kažkodėl ten visą laiką pasitaikydavo skubiausi darbai: tai išgelbėti vieną karalių, tai pasodinti į sostą kitą), užsiėmėm intrigomis, kol galiausiai atsitiko tai, kas neišvengiama: Atas – visų vyriausias – mirė, Portą sutraiškė luitas, d’Artanjaną nužudė patrankos sviedinys, Aramis apskritai kažkur pražuvo, o aš pradėjau skaityti visiškai kitokias knygas.Daugiau

KALIFAS VALANDAI

Julius Keleras

Kalifas valandai – šis apibūdinimas, ypač žvelgiant iš amerikietiškos perspektyvos, labai tinka Richardui Brautiganui, dabar neretai vadinamam Marko Twaino (o jį Ernestas Heming­way’us laikė rašytoju, iš kurio išriedėjo visa JAV literatūra) įpėdiniu.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio amerikiečių karta (bytnikai, hipiai), deklaravusi, kad reikia netikėti niekuo, kam virš 30-ies, vienu iš savo kulto objektų pasirinko R. Brautiganą (1935–1984). Ar čia turėtume nustebti? Anaiptol – juk autoriaus kūryba tuo metu tobulai atspindėjo jaunuosius amerikiečius, susižavėjusius kontrkultūra, dzenbudizmu, Rytais. Pagrindinė šio kalifo valandai kūrybos vieta – Šiaurės Kalifornija, kur kilo legendinis San Francisko renesansas: „Aš atvykau į San Franciską, nes norėjau gyventi San Franciske.“ Svajonė tapo kūnu 1956 m., ir nuo tada unikalaus rašytojo, virsiančio ikona, žvaigždė skriejo aukštyn, kol, kaip vėliau pietvakarių Montanos valstijos laikraštyje „Bozeman Daily Chronicle“ pastebėjo kūrėjo draugas Tomas McGuane’as, pasibaigus septintajam XX a. dešimtmečiui R. Brautiganas tapo tuo kūdikiu, kurį iš dubens išpylė kartu su nešvariu vandeniu, o devintajame dešimtmetyje jis buvo nuvertintas dėl savo neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus, ciniškoje posthipiškoje epochoje praradusio žavesį.Daugiau

LEMIAMAS MOMENTAS

Oksana Judakova

Močiutė musę pagaudavo ranka – brūkšt, ir yra! Tą sugebėjimą kažkokiu būdu perdavė vienai iš anūkių, bet ne man. Žinau, kad ranka turi judėti vabzdžiui iš priekio – tada oro srautas neleidžia jam pakilti ir pasprukti. Juk musė atbula skristi negali. Viską žinau, o nesigauna.Daugiau

TYLUS VIKTORIJOS LAIKŲ MOTERŲ MAIŠTAS

Kirill Kobrin

1882 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą dėl ištekėjusių moterų nuosavybės, vadinamąjį Married Women’s Property Act. Tai tapo vienu svarbiausių įvykių Viktorijos laikų visuomenės istorijoje. Parlamento aktu žmona pagaliau buvo pripažinta nepriklausomu nuosavybės teisių subjektu, o ne „moterimi, globojama savo vyro, barono ar lordo“, kaip anksčiau skelbė bendroji teisė. Žmona dabar galėjo laisvai disponuoti asmeniniu turtu, turėti jo atskirai nuo vyro, gauti ir palikti tik savo palikimą. 12 metų iki šio akto, 1870-aisiais, parlamentas priėmė įstatymą tokiu pačiu pavadinimu, kuris patvirtino moterų teisę gauti ir turėti atskirą palikimą jau esant santuokoje. Be to, įstatymas patvirtino jų teisę disponuoti asmeninėmis pajamomis (arba pajamomis iš investicijų ir pan.), o ne perleisti jas sutuoktinio nuosavybėn. Tiesą sakant, būtent šios nuostatos bendresne forma ir sudarė 1882 m. įstatymo pagrindą.Daugiau

MANKŠTINTIS, MOKYTIS, MYLĖTI

Julius Keleras

Kelios mintys apie senatvę

Senatvė a priori yra elegiška, bet neatmestina, kad tuo pat metu gali išlikti elegantiška. Gali, bet, žinoma, neprivalo. Ypač intelektualų senat­vė dažnusyk virsta niurzglia jų nepripažinimo bei kitaniekos dogma, visiems – gyviems ir mirusiems – imperatyviai transliuojama kiekviena miela proga. Ar pasitaiko malonių išimčių? Taip, pasitaiko. Prisimenu Joną Meką, iki 90-ies – ir netgi po – besidaužiusį po berlynų ir paryžių arthousinius kino teatrus su savo filmų retro­spektyvomis ir mėgstamo Pinot Grigio (neminint kitų vynų) buteliais, išdėliotais priešais garsųjį biržietį per jo parodų atidarymus Niujorke, su siaubu visa tai stebint vyresniems vietiniams lituanams. Daugiau

TARP KETURIŲ PASAULIO SIENŲ

Kirill Kobrin

2020-ųjų ruduo. Turėjau sulaukti antrojo karantino Rygoje, kad pagaliau perskaityčiau knygą „Kelionė aplink savo kambarį“. Nors iš pradžių nebuvau tikras: perskaityti ar paskaityti. Gal ir buvau jau tai padaręs tais laikais, kai skaityti buvo paprasta, nestigo laisvo laiko, o gėrimai liejosi upeliais. Ar tik François-Xavieras de Maistre’as nebuvo patekęs į kokį nors perestroikos ar ankstyvojo posovietinio laikotarpio rinkinį, pavyzdžiui, „XVIII–XIX a. pradžios prancūzų apsakymai“, „Europos sentimentalizmo proza“ ar pan.? Iš tų nuostabių knygų vargiai kas beatklysta atmintin, beveik nieko, na, kaip bebūtų keista, prašmėžuoja François-René de Chateaubriand’as, kažkas apie indėnus ir Jurijaus Viazemskio bei Lidijos Ginzburg taip mėgtas Benjaminas Constant’as. Prisiminęs Constant’ą, bet užmarštin paleidęs Xavierą, sėdėdamas pusiau įrengtame bute Rygoje po persikraustymo, sutapusio su antrąja koronos banga, ėmiau vartyti Viazemskio tomą, kuris praeitame gyvenime buvo išleistas sovietinėje knygų serijoje „Estetinės minties paminklai“. Na, kad neišprotėčiau nuo derinio „remontas + perkraustymas + lockdown’as“.Daugiau

Epikrizė

Kirill Kobrin

Nes prasmirdo ir tvaikas tas visur.
Kurgi besurasi sielą, šiuo raugu neprigirdytą?

Grigorijus Skovoroda

Vasario 24-ąją staiga pakirdau apie penktą valandą ryto. Ne tai, kad kažkas mane pažadino, ne, iš pradžių nubudau, o tik paskui išgirdau iš koridoriaus sklindant tylius keistus garsus. G. šalia nebuvo. Netgi spėjau šiek tiek supykti – vėl užsisėdėjo dirbdama iki ryto, ką ji šiandien darys skaudančia galva. Turiu atsikelti ir nusiųsti ją miegoti. Didžiajame kambaryje šviesa buvo išjungta. Tylūs keisti garsai sklido iš vonios, iš ten ir šviesos pluoštas. Pabeldžiau, durys atsidarė. G. sėdėjo ant vonios krašto ir verkė. „Karas prasidėjo“, – pasakė ji.Daugiau

LIETUVIŠKA DRAMATURGIJA KAIP NYKSTANTI RŪŠIS

Ingrida Ragelskienė

Kas rytą su nerimu tikrinu savo darbinį paštą; didelis palengvėjimas užplūsta tą dieną negavus eilinio nepatogaus laiško, o būtent tokius rašo šiuolaikiniai dramaturgai, adresuodami juos dar vienos mirštančios profesijos atstovams – valstybinių teatrų literatūrinės dalies vedėjams. Vis rečiau susimąstome, kokią vietą literatūrinis tekstas, dramaturgija užima nūdienos teatre. Problema, su kuria mes, teatro praktikai, susiduriame kasdien, stebėdami beviltiškas autorių pastangas įrodyti savo reikalingumą ir totalų jų pralaimėjimą prieš amžinai gyvus klasikus.Daugiau

GENIUS LOCI – POST MORTEM

Povilas Vincentas Jankūnas

Šio objekto jūs nežinote, jis atokus, gal net kiek provincialus. Ar to pakanka, kad galėtume jį laikyti beverčiu didžiajai daliai skaitytojų? Spręsti jums. Sakote, susipažinę galbūt įžvelgtumėte ten kokį krislelį? Suprantu, tik gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų, tad susidurti su juo akis į akį bei asmeniškai įvertinti būtų kebloka. Tačiau nenusiminkite, jis vis dar gyvas mano prisiminimuose ir aš pasistengsiu jus supažindinti, o tuomet galėsite galutinai nuspręsti.Daugiau

Apie mokyklą, baimes ir Ukrainą

Julius Keleras

Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.Daugiau