Iš rusų k. vertė Erika Drungytė
Jų draugijoje praleidau gana nuobodžią paauglystę. Kartu klajojome gatvėmis, pliurpėm apie visokiausius dalykus, kabinėdavomės prie kitų, nuobodžiaudavome tamsoje prie lango, valgėme bei gėrėme. Mes turėjome vienodą supratimą apie tai, kas teisinga ir neteisinga, apie meilę, draugystę ir net politiką. Jie mane gynė nuo blatnųjų pacanų begalinėse automobilių gamyklų dykvietėse, nuo pernelyg normalių tėvų ir absoliučiai nenormalių mokytojų; tame, kitame, pasaulyje praleisdavau mažai laiko, bet kai jau sugrįždavau atgal su buku skausmu pakaušyje, kažkokiu lyg vario skoniu burnoje, lakstančiomis akimis, apsivilkęs išsigimėlišką mėlyną mokyklinę uniformą su aliuminio sagomis, amžinai ištepliotą mastika ir kreida, kotletiniu valgyklos pragaru pradvisusiais plaukais, jie sutikdavo mane saliutuodami špagomis, Planše man pastumdavo didžiulę lėkštę su riebia gaidiena ir porą butelių božansietiškojo, aplink švilpdavo kulkos, krūmuose tykodavo kardinolo šnipai, o mes tik kvatodavomės, regzdami pinkles Jo Eminencijai. Aramis žavėjosi savo laibais pirštais, Portas raitė ūsus, Atas tylėdamas gėrė, o d’Artanjanas, ką gi, jis plekšnojo man per petį, o aš slapta žavėjausi deimantu jo žiedo, kurį, anot gandų, padovanojo pati Austrijietė. Taip ir gyvenome, dūšia dūšion, vienas už visus ir visi už vieną, tai varydavome į Angliją vėrinių, tai išsikaulydavome pinigų iš meilužių prabangioms liemenėms bei perpetėms, puotaudavome skurdžiose tavernose, tada vėl lėkdavome į Angliją (kažkodėl ten visą laiką pasitaikydavo skubiausi darbai: tai išgelbėti vieną karalių, tai pasodinti į sostą kitą), užsiėmėm intrigomis, kol galiausiai atsitiko tai, kas neišvengiama: Atas – visų vyriausias – mirė, Portą sutraiškė luitas, d’Artanjaną nužudė patrankos sviedinys, Aramis apskritai kažkur pražuvo, o aš pradėjau skaityti visiškai kitokias knygas.SKAITYTI DAUGIAUNes prasmirdo ir tvaikas tas visur. Kurgi besurasi sielą, šiuo raugu neprigirdytą?
Grigorijus Skovoroda
Vasario 24-ąją staiga pakirdau apie penktą valandą ryto. Ne tai, kad kažkas mane pažadino, ne, iš pradžių nubudau, o tik paskui išgirdau iš koridoriaus sklindant tylius keistus garsus. G. šalia nebuvo. Netgi spėjau šiek tiek supykti – vėl užsisėdėjo dirbdama iki ryto, ką ji šiandien darys skaudančia galva. Turiu atsikelti ir nusiųsti ją miegoti. Didžiajame kambaryje šviesa buvo išjungta. Tylūs keisti garsai sklido iš vonios, iš ten ir šviesos pluoštas. Pabeldžiau, durys atsidarė. G. sėdėjo ant vonios krašto ir verkė. „Karas prasidėjo“, – pasakė ji.SKAITYTI DAUGIAUKadaise kultinis kino filmas „Kaip pavogti milijoną“ dabar kai kam, tarkim, X kartai, o ypač vėlesnėms, atrodytų nepakenčiamai naivus, nors jame švytėjo žavioji Audrey Hepburn ir nė kiek ne mažiau žavus Peteris O‘Toole’as. Kai ši kino juosta buvo rodoma Karagandoje, dar nusikalstamai šlovingos SSRS laikais, afišoje prie jos pavadinimo kažkas prirašė: „Paklauskite komunistų partijos centro komiteto“. Tuomet minėtame mieste buvo tiriama vadinamosios kailių mafijos byla, o prierašus, suprantama, pastebėjo ir visad būdraujanti KGB akis. Apie jų autorius ir po to sekusius inkvizicinius procesus istorija nutyli, tačiau legalios aukščiausių SSRS nomenklaturščikų vagystės visame sojuze buvo vieša paslaptis – pasakota, kad patylom maniušiai, šumauskai ar dar kokie ten LTSR Ministrų Tarybos ar aukščiausių prezidiumų pirmininkai sykį į kairę nuvarė ešaloną (grūdų? trąšų? produktų? alkoholio?) už 70 milijonų rublių, ir nebūčiau labai tikras, kad skaisčiai nežinant panašiam į nuolat tirpstantį sniego (o gal ir speigo) senį Petrui Griškevičiui. Paauglystėje rimtai tikėjau, kad būtų labai gėda turėti pasišlykštėtiną, nuožmiai su režimu susijusią pavardę. Kodėl?
Man draugas Petras atstovavo žmonėms, pavogusiems mūsų valstybę, pardavusiems savo sielas nelabajam, o mūsiškes jam išnuomojusiems. Mamos pusbrolis Linas Kojelis (jo tėvas Juozas dešimtmečiais finansiškai rėmė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką) Vašingtone D. C., niekad nepripažinusiame Lietuvos aneksijos, dirbo JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijoje (patarėju etniniams klausimams), o visa mano mamos šeima iškentė tremties siaubus, tad, jei ir nebūdavo garsiai tariama, didžiosios komuniaginės žiurkės mūsų sąmonėje be jokių papildomų kontekstų turėjo griežtai apibrėžtą vietą. Ne, ne WC, tikrai blogesnę. O jei dar asmeniškiau?
Labai paprasta istorija. P. Griškevičiaus, atsidavusio anuomečio (apie 1980 m.) lietuviško TSRS vasalo, LKP CK pirmojo sekretoriaus žmona užkopdavo į ketvirtą aukštą siūdintis pas mano kaimynę siuvėją Elę, dirbusią vyriausybinėje siuvykloje. Ateidavo į namus Antakalnyje, Krantinės gatvėje, ir be skrupulų išvaikydavo kitas laukiančias klientes. Ponia, atsiprašau, draugė S. Griškevičienė, kaip kokia pirmaujančio kolchozo vėliavnešė, visur turėjo būti pirmutinė, nurodanti visoms partinėms ir nepartinėms avelėms teisingąsias jų vietas ir vertes. Svarbiausia ir vienatinė. Pirmaujanti, labiausiai skubanti ir nepakeičiama. Dabar sakytume – neperspjaunama. Eilės ir darbo žmonių klasės negandos jai neegzistavo. Spec. krautuvės ir tenykštės svaiginimosi prekės, neabejoju, jai kėlė nepaliaujamą širdgėlišką orgazmą. Kas žino? Galima tik įtarti, nuspėti. Spec. krautuvių nebeliko, o štai spec. žmonės (nors ir be skiriamųjų ženklų) gyvuliuoja toliau. Nieko naujo po saule. Kas drįstų paneigti, kad valdžia svaigina mažiau nei kitos žinomos priemonės?