fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2024-04-26

DIPLOMATIJA IR ŽYDĖJIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Seniai seniai, labai seniai, ankstyvaisiais viduramžiais, kai mums geriausiai pažįstamoje piliakalnių šalyje dar tik ritosi gentys, brėždamos ribas ir kurdamos pavienes sąjungas, kai jau pasikrikštijusios Europos karaliai dar neturėjo jokių reikalų su Jamato žemėmis, o šios apskritai vengė bet kokių ryšių su už jų ribų egzistuojančiais pasauliais, Saulės šalies imperatorių, didikų ir šventyklų valdytojų aplinkoje atsirado gėrėjimosi pirmaisiais pavasario žiedais tradicija. Tai buvo maždaug VII a. Bet kas ten žino, kada tiksliai, gal ir anksčiau. Taigi plikame izoliuotų salų pavasario peizaže pradėjus skleistis dar belapių vyšnių žiedams, naujai iškepti budistai meditavo grožį ir jo laikinumą, būsenas perkeldami į menus – kaligrafiją, tapybą, poeziją.Daugiau

2024-04-25

NERIANTI GARSUS

Lorą Kmieliauskaitę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Pavadinti ją smuikininke – tai redukuoti iki instrumento. Šiuolaikinės muzikos atlikėja, kūrėja Lora Kmieliauskaitė su broliu violončelininku Arnu Kmieliausku groja ir kuria duetu „Twenty Fingers Duo“, ir tiek kartu, tiek atskirai tyrinėja garso plotmes, kūno raišką, hierarchijos santykius muzikoje. Išleidusi tarpkultūrišką, itin juslinį solo albumą „Nerti“, Lora iškeliavo į šiuolaikinio meno epicentrą Niujorke, kur šiuo metu stažuojasi kultinėje „Bang on a Can“ grupėje. Jos įvairių vaidmenų punktyrais mudvi ir pasivaikščiojome.Daugiau

2024-04-25

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė | POEZIJA

Apie Džeimsą

… Ir viskas pasikeičia ir nutyla.
Neatvažiuoja nei policija, anei greitoji.
Nerėkia gatvėje: „Ei, Džeimsai,
Atidaryk gi pagaliau duris“…
Laiptinėj nebesėdi valkatos
(sakydavo – mes laukiame taksi).
Jau visą mėnesį nebekepiau pyragų,
Nebepripyliau į stiklainį kopūstienės.
Nes durys uždarytos
Ir už jų – tik negyvi daiktai.
O gal ir jų nėra.
Bet mano atminty
Tas Džeimsas lipa laiptais
Išbalęs ir svyruodamas
Kaip bulvės daigas
Ir sako: „Jau istorija baigta.
Bet ryt ligoninėn dar nevažiuosiu. 
Lauksiu pašalpos.“
Prašydavo paskolint
Aliuminio folijos.
Ir aš galvodavau: ak, Dieve,
Ką tas Džeimsas kepa?
(Tikra tiesa, triukšmingo miesto lapės
Daugiau supranta ir yra gudresnės
Už mažo miesteliūkščio moterį.)
Ateidavo prašyti cukraus
Saldinti arbatai.
Ir lašelyčio pieno.
O parduotuvėj sutiktas 
Dažniausiai melsdavo
Paskolint centų duonai.
Skolas grąžindavo su prierašais
Ir padėkos laiškais:
„Miela kaimyne ir geroji drauge!
Žemai lenkuosi ir esu dėkingas,
Išgelbėjai mane.
Nenusimink dėl kvailo užrašo
Ant durų. Nes tavo Lenkija
Gyvavo ir gyvuos!“
(Ak, Džeimsai, aš esu iš Lietuvos.)
Jis niekad nesikeikė.
Nerakino buto durų
Ir retsykiais dainuodavo 
Pats sau.
Toksai jis buvo –
Lyg gyveno, negyveno.
Lyg niekam nereikėjo jo.

Daugiau

2024-04-25

DVIEJŲ NULIŲ ZONA

Lina Simutytė

Publikuojame ištrauką iš rašomo apsakymų romano „Raudonasis albumas“, kuriame skleidžiasi keista šeimos istorija, reprezentuojanti trečiojo tūkstantmečio visuomenę. Realistinius ir siaubo bei fantastikos elementus derinantis pasakojimas aprėpia provincijose dominuojančio skurdo, iš jo kylančios nemeilės, gėdos, nevisavertiškumo, priklausomybių temas. Knygos „Raudonasis albumas“ centrinė figūra – Elena, liudijanti skirtingų kartų ir laikmečių konfliktą.Daugiau

2024-04-25

NEPAKELIAMA REI KAWAKUBO VAIZDUOTĖS LENGVYBĖ

Atėnė Jasaitė

Ji vairuoja senutėlį aštuntojo dešimtmečio „Mitsubishi“, beveik niekada neatostogauja, ignoruoja žanro taisykles ir trolina žurnalistus, bendraudama su jais mįslėmis, tik japonų kalba. Taip pat ji nieko nekolekcionuoja, neturi autoritetų, nekaupia archyvo, nepiešia eskizų, nesiklauso muzikos, nesidomi tendencijomis, nesureikšmina nuopelnų ir yra nuolat nepatenkinta savo darbo rezultatais. Bet kartu ji – dizainerė, kurios vaizduotė pralenkia lūkesčius ir atima žadą per kiekvieną naujos kolekcijos pristatymą. Beje, ji net nesutinka būti vadinama dizainere, o mieliau prisistato verslininke. Nepaisant to, jos drabužių kolekcijos yra kuo tikriausias menas, lyg deguonis, prasismelkęs į nuožmią mados industriją japoniškos kantrybės bei išskirtinio talento pavidalu. Daugiau

2024-04-25

Tautvyda Marcinkeviūtė | POEZIJA

HIC ET NUNC*

Tik gyventi kūnas trokšta net su išpeštuoju kuokštu
net jei sąnariai jo triokši kaip sudžiūvę stagarai
net dantų jau nebetekęs atsisakantis Itakės
nebegirdintis ką sako balsas jaunas – jam gerai

jam gerai net ir be kojos jam gerai kažko ieškojus
kad pasišaipytų – ko jūs liūdite per daug ilgai
jei dar kūnas jūsų klauso jūsų klauso o ne Klauso
ir jei jūs dar ne kaliausė – džiaugsmas tai o ne vargai

taip alsuot visom ląstelėm net jeigu liga kaip Telis
obuolį uždės ir strėlę smeigs į kūną o ne jį
tavo dar galiūno kūno atmušančio strėlę liūnan
tavo kūno karaliūno laukia iššūkiai nauji

dar gyvent didesnis geismas nei jį leis gyvybės eismas
net pro Paskutinį Teismą – prie buvimo taip prijunk
kad ląstelės trokštų visos net jei negalioja vizos
ir toliau šiam paradize – tebelikti hic et nunc

* Čia ir dabarDaugiau

2024-04-25

KAMPOŽIŪRA. NETOBULOS GYVENIMO SCENOGRAFIJOS

Virginijų Kinčinaitį kalbino Ignas Kazakevičius

Kalbamės su menotyrininku ir menininku Virginijumi Kinčinaičiu apie vizualiąją kultūrą: kaip ji keičia žmogų, apie jo taikomas fotografijos kūrimo taktikas ir strategijas, apie vaizdą kaip fikciją, tik čia ir dabar išgyvenamo laiko reiškinį. V. Kinčinaitis – dailės teoretikas, kritikas, fotomenininkas, knygų autorius, parodų, meninių projektų kuratorius ir dalyvis, organizatorius, meno procesų moderatorius. Bandau suprasti, kaip šios sritys siejasi, kaip viena kitą papildo. Kuri labiau iš išvardintų veiklos formų kursto kolegos smalsumą tyrinėti meną, norą būti ir gyventi.Daugiau

2024-04-25

AIDOS ČEPONYTĖS IR VALDO OZARINSKO VIDEOFIKSACIJOS.

Virginija Januškevičiūtė

Ši apžvalga skirta menininkų Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko bendrai kūrybai paskutiniaisiais praeito tūkstantmečio metais, o tiksliau – jų kurtiems konceptualiems vaizdo įrašams be montažo, pačių autorių pavadintiems „fiksacijomis“. Dalis tokių „fiksacijų“ dokumentuoja kūrinių atsiradimo procesą, kitos buvo sumanytos kaip konceptualios akcijos; neretai pretekstu naujam kūriniui tapdavo galimybė dalyvauti vienoje ar kitoje parodoje arba tiesiog pasinaudoti vaizdo kamera. Šių darbų atsiradimo aplinkybės puikiai iliustruoja dabar jau primirštą technologijų raidos, o gal ir visuomenės savirefleksijos etapą, kuris neišvengiamai taps viena šios apžvalgos temų. Bet pirmiausia norisi aptarti Čeponytės ir Ozarinsko videofiksacijas platesniame šių menininkų kūrybos kontekste.Daugiau

2024-04-25

MIRTIES PAVIDALAI – TARP BAIMĖS IR SUSIŽAVĖJIMO (I)

Karolina Latvytė-Bibiano

Tarpdisciplininė menininkė KAROLINA LATVYTĖ-BIBIANO (g. 1991) meninį išsilavinimą įgijo Vilniaus dailės akademijoje: Kauno fakultete – tapybos bakalaurą, o Vilniuje studijavo skulptūrą ir apgynė dailės magistro laipsnį. Taip pat žinių sėmėsi Bolonijos meno akademijoje, Italijoje, ir Jimei universitete Kinijoje. Prieš ketverius metus ji įkūrė virtualią „IRGI galeriją“, nuo 2021 m. koordinuoja audiofestivalį „Banguoja“, rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse ir programose. Menininkei svarbios nerimo, siaubo, baimės, mirties temos, kurias ji analizuoja savo kūryboje, pasitelkdama piešinius, fotografiją, vaizdo bei audiotechnikas, o pastaruoju metu – ir dirbtinį intelektą.Daugiau

2024-04-25

Aliejinė animacija „Kaimiečiai“: nuteista ir išteisinta moters drąsa

Silvija Butkutė

Filmas „Kaimiečiai“ (The Peasants, 2023) – į modernų animacijos drabužį įvilkta gūdžios Lenkijos provincijos istorija, atgaivinta dešimčių tapytojų rankomis, įpučiant lenkų literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto kūriniui gyvybės. Toks ir yra šis filmas: energingas, pulsuojantis, ryškus, verčiantis panirti į kuriamą realybę visa galva. Rodos, šios spalvingos vibracijos pakerėjo festivalio „Kino pavasaris“ publiką, šiemet „Kaimiečius“ išrinkusią žiūroviškiausiu filmu. Apie karo pašonėje kurtą ekranizaciją, kurios pabaigą išdrįsta perrašyti savaip, kalbinu vieną iš autorių, režisierių, prodiuserį Hughą Welchmaną (Didžioji Britanija / Lenkija).Daugiau

2024-04-25

IDEALUS KAPITALIZMAS

Kirill Kobrin

Londone to jau beveik nėra, tačiau kituose Anglijos ir Velso miestuose (ypač mažuose), taip pat kai kuriose Škotijos dalyse šis kvapas jus persekios visur – persmelks drabužius, net įsišaknys sąmonėje, priderindamas ją prie vietos būdo. Tai britiško jei ne kapitalizmo, tai tvarkos ir mąstymo kvapas – aitrus, stiprus, papildytas metalo natų, nepajudinamai turtingas. Kai kurie žmonės teigia, kad taip kvepia „McDonald’s“. Netikėkite, nesąmonė. „McDonald’s“ kvepia kaip vasaros saulėje perkaitęs sovietinis telefonas proletarinio rajono gatvės būdelėje – tais laikais, kai tokiuose aparatuose viskas buvo iš metalo. „McDonald’s“ kvepia įkaitusia geležimi ir mašinine alyva. Fish&chips kvepia Didžiosios Britanijos viršūne ir nuosmukiu.Daugiau

2024-04-25

MADOS DISKURSAS AKTYVIZMO KONTEKSTE

Justina Semčenkaitė

Praėjusių metų gruodžio mėnesį suskaičiavau trisdešimtąjį asmeninį apsisukimą aplink Saulę. Šis solidus skaičius sužadino savirefleksiją ir norą patyrinėti savo identitetą – kas esu, ką mėgstu, ką geriausiai moku ir suprantu? Tokie, rodos, visai paprasti klausimai pamažu atvedė iki mano profesijos, kurią jau daugiau nei dešimtmetį apibrėžiu tiesiog žodžiu mada. Kiek atsimenu, visuomet mėgau rūbus: jais rengtis, juos piešti, apie juos galvoti ir galiausiai juos kurti. Vėliau gimė svajonė tapti drabužių dizainere, o pastarajai išsipildžius, radosi kita – užsimaniau suprasti, kas gi slypi žodyje mada ir kodėl ji it koks burtažodis vieną dieną priverčia mus jaustis ypatingus ir nepakartojamus, o kitą jau nubloškia tą pasitikėjimą savimi užmarštin. Taip ir seku jos pėdsakais, keliaudama skirtingais žemynais, pokalbiais, filmų scenomis ir knygų puslapiais, vis bandydama ją pačiupti ir paklausti, kaip yra iš tikrųjų: ar tu tokia įtakinga, nes moki paveikti mus, žmones, ar atvirkščiai –tavo įtaka neegzistuotų, jei nebūtų suinteresuotųjų?Daugiau

2024-04-25

(NE)NUGALINTI

Alfredas Kukaitis

1932 m. sausio 5 d. įvyko Maurice’o Ravelio Koncerto fortepijonui D-dur (kairiajai rankai) premjera. Kūrinį atliko austrų pianistas Paulas Wittgensteinas (jis taip pat Koncerto užsakovas) ir Vienos simfoninis orkestras. Sensacija tapo tai, kad pianistas skambino vien kairiąja ranka. Nes dešiniosios neteko Pirmajame pasauliniame kare.Daugiau

Rodyti daugiau