2025-04-16
Miglė Munderzbakaitė
Kol daugelis teatrų kalbėjo ir tebekalba, kokia svarbi auditorija yra jaunimas, paaugliai ir kaip sudėtinga juos sudominti scenos menais, Kauno miesto kamerinis teatras (KMKT) ėmėsi veiksmų ir, regis, vieną iš efektyvių būdų jau atrado. Omenyje turiu nuo 2016-ųjų organizuojamą jaunimo teatro festivalį „Išeities taškas“, kurio iniciatorė teatro vadovė Jurga Knyvienė su aktyvia komanda visus šiuos metus nuosekliai sprendžia savo pačių išsikeltą uždavinį – programa atliepti jaunosios auditorijos lūkesčius, drauge stengiantis pateikti prasmingą, kokybišką turinį. Vertinga, kad nuo pat pradžios laikomasi kelių pamatinių tikslų: atsigręžti į neretai jautrius, kartais – net nepatogius klausimus liečiančias jaunimo gyvenimo aktualijas; sudaryti sąlygas savo kūrybą pristatyti jaunosios kartos (kartais dar tik debiutuojantiems) kūrėjams. Abu tikslus pasiekti nelengva. Antrasis, galima numanyti, neretai ir rizikingas, keliantis iššūkių, bet sykiu demonstruojantis organizatorių drąsą – pasitikėjimą jaunais, dar nepažintais kūrėjais.
Debiutinis „Išeities taškas“ 2016-ųjų rugsėjį startavo su penkiais skirtingų formų, žanrų pasakojimais. Vienas jų – Valentino Masalskio studentų trupės „Taškas“ spektaklis „Tu arba Tave“, analizavęs tiek beveik prieš dešimtmetį, tiek dabar svarbos neprarandančią problemą – patyčias. Keturiolika jaunųjų aktorių scenoje tapo ir aukomis – šaudomais žydais, patyčių objektais mokykloje, ir priešingai – agresoriais, besityčiojančiais iš kitų, visa tai fiksuojančiais išmaniaisiais įrenginiais, kad galėtų pasigirti savo „žygdarbiais“ kuo platesniam ratui. Dalinantis patirtimis, ne vienas aktorius teigė, jog kūrybinio proceso metu, kai buvo inscenizuojamos patyčių situacijos, ne kartą atsidūrė ties riba, kur nebeaišku, ar tai pasiruošimas vaidmeniui, ar realus gyvenimas.
KTU teatro studija „44“ savo spektakliu „Vasaros diena“, pastatytu pagal lenkų dramaturgo Sławomiro Mrożeko pjesę, bandė prisiliesti prie savižudybės temos. Pagrindiniai istorijos personažai – Nevykas (akt. Andrius Tamoševičius), kuriam viskas nesiseka, ir Vykas (akt. Viktoras Mickūnas), kuriam nuolat sekasi. Abu veikėjus toks gyvenimas slegia, ir jie renkasi mirtį, tačiau į detalius savižudybės planus įsiterpus Damai (akt. Monika Stavavojūtė) veiksmas pradeda klostytis kiek kita linkme. Šiuo atveju vaidmenis kūrė ne profesionalai ar vaidybos studentai, bet informatikas, filosofas ir vadybininkė.
Iš Klaipėdos atkeliavęs „Apeirono“ teatras žiūrovus pakvietė į spektaklį-teatralizuotą pasaką „Šiurpės“. Trys aktorės, gyva pianino muzika, mirguliuojančios projekcijos, nuolatinis žaidimas balsu – pačiomis įvairiausiomis intonacijomis – visa tai kūrė išties efektingą įspūdį. Prie šio žanro pasakojimų dar laisvesnių interpretacijų teatro kūrėjos Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė vėliau sugrįžo ne sykį, pavyzdžiui, per karantiną filmuodamos siurrealų serialą „Šiurpės karantine“.
Jau pirmojo festivalio metu pristatyta gana solidi režisierės Eimantės Urmonaitės spektaklio „Mano instrukcija“ versija antrajame – 2017-aisiais vykusiame – „Išeities taške“ įgijo pilnavertį pavidalą. Kaip kokioje L. Pirandello pjesėje, personažai surado savo autorius – aktorius. Žinoma, įvardijimas „personažai“ čia labai sąlyginis, nes nei tradicinės pjesės, nei įkūnijamų veikėjų scenoje nebuvo. Spektaklio tekstas sukurtas iš dviejų pagrindinių šaltinių: aktorių surinktos medžiagos apie pasaulio atsiradimo teorijas – mistinę (Marija Augutytė), mitologinę (Arnis Aleinikovas), religinę (Kamilė Mileikytė) bei mokslinę (Rokas Lažaunykas) – ir teksto-monologo, gimusio iš R. Lažaunyko asmeninių patirčių. Be šių teorijų, prisiliečiama ir prie kitų aktualijų: nuo feisbukinio gyvenimo, asmenukių, šeimos santykių, homoseksualumo, tėvų ir visuomenės keliamų lūkesčių iki savęs, kaip individo, kvestionavimo. Kertinę poziciją atspindėjo personažo-aktoriaus R. Lažaunyko išvada apie visus perskaitytus literatūros kūrinius bei perprastas teoremas: „Ten nėra parašyta, kaip gyventi.“
Kaip ir praėjusiais metais, plėtotas forumo teatro principais grįstas aktoriaus Vytauto Gasiliūno projektas „Man ne *X“ sulaukė nemažai aktyvesnių, norinčių išbandyti save scenoje žiūrovų dėmesio. Jie keitėsi vietomis su aktoriais, sprendė įvairiausias problemas.
„#YOLO“ (akronimas iš anglų k. – you only live once – „gyveni tik kartą“) – režisieriaus Arnio Aleinikovo šou, kurio pabaigoje, kaip teigia vakaro vedėjas aktorius Lukas Alsys, visi dalyviai miršta. Režisierius pasirinko kalbėti apie žmogų–aktorių–personažą ribinėje situacijoje. Kiekvienam iš 7 veikėjų-aktorių suteikiamas žodis, vedėjas iš jų tikisi intriguojančių siurprizų, o jų nesulaukęs dalijasi įvairiausiais sąmojais: nuo socialinių tinklų „išminties“ iki populiarių ar mažiau žinomų rašytojų citatų. Šou baigiamas išties apmąstymus skatinančia mintimi: „Mirti – tai nereiškia mirti, mirti reiškia užmiršti.“
Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka.
Teatro temos refleksiją, tik iš kiek kitokios perspektyvos, pratęsė Gildo Aleksos spektaklis „Pasimetimas“, kuriame iš pradžių sėkmingai žaidžiama teatriniais stereotipais, tačiau ilgainiui pasakojimas virsta rimtus klausimus analizuojančia drama. Scenoje veikia trys personažai – režisierius (akt. Karolis Kasperavičius), psichologė (akt. Renida Baltrušaitytė) ir aktorius (akt. Džiugas Kunsmanas). Dž. Kunsmanas įkūnija tradicinės teatro mokyklos auklėtinį, visur ieškantį gilių filosofinių poteksčių ir per atranką nesugebantį susikalbėti su režisieriumi. K. Kasperavičius atstovauja į kompromisus nesileidžiančių režisierių, kurių nuomonė nediskutuotina, tipui. Šį veikėją konsultuojanti psichologė – nervinga, susitelkusi į froidiškas teorijas, nesiklausanti pašnekovo ir greitai pateikianti savas išvadas. Aktoriaus pastangos išsaugoti būsimą vaidmenį dar nežinomame spektaklyje iš pradžių kelia juoką, tačiau pamažu atsiskleidžia gilesnės temos – sutrikimo, nesusivokimo, kūrybos prasmės ir tikslo kvestionavimo.
Režisierius Antanas Gluskinas „Išeities taško“ publikai pasiūlė spektaklio „TI“ eskizą, sukurtą pagal Justinos Stučinskaitės knygą „Ačiū, gyvenu gerai“ („Baltos lankos“, 2004). Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išmaniuosius telefonus į mūsų teatro sceną įtraukti ne tik kaip detalę, skirtą vienkartinei žiūrovų interakcijai, bet nuolatinei komunikacijai su publika, dalį istorijos naratyvo perteikiant pasitelkus vaizdo, garso įrašus. „TI“ siužetas sukasi apie Tytės gyvenimą. Regime merginos draugus, nusivylimą meile, svarbus vaidmuo tenka aplinkai, vyraujančioms paaugliškoms madoms – lankomoms vietoms, muzikai. Šiek tiek apmaudu, kad šis intriguojantis projektas ilgainiui nebuvo iki galo išvystytas.
Festivalį užbaigti nuspręsta jau neabejotinai patirties turinčių pripažintų kūrėjų Agniaus Jankevičiaus ir plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ spektakliu „Samurajaus knyga“, nagrinėjančiu kito įtaką. Remdamasis Rytų filosofija, režisierius atskleidė, kaip taisyklėmis grįsta sistema nepalieka erdvės asmeniniams pasirinkimams. Pagrindinis veikėjas Tomas Lašas (akt. Jurgis Marčėnas) balansuoja tarp paklusimo ir savasties paieškų, o spektaklis paliečia savižalos bei savižudybės temas. Vizualiniai sprendimai – fotografijos ir koliažai – sustiprino įspūdį ir gerokai praplėtė pasakojimo kontekstą.
2018-aisiais „Išeities taškas“, kaip teigia organizatoriai, „evoliucionuoja ir ne tik kalba apie opias jaunam žmogui problemas: vienas kito negirdėjimą, informacinį perteklių, ryšio siekimą, baimę atsiverti, bet ir nori pasakyti – „viskas gerai, jūs ne vieni, mes Jus girdime“.
Tų metų programoje buvo parodytas ir vėliau už sėkmingą debiutą Auksiniu scenos kryžiumi įvertintas Andros Kavaliauskaitės spektaklis „SEEN“, skatinęs kalbėti apie kūno kultą, valgymo sutrikimus, psichologinį smurtą bei nemeilę sau, keliaujančią iš kartos į kartą. Pagrindinės veikėjos naratyvas sukonstruotas iš realių merginų istorijų – skaudžių patirčių. Ilgainiui aktorė, režisierė A. Kavaliauskaitė scenoje įsitvirtino kaip savitą braižą turinti kūrėja, tiesiogiai besikreipianti į tikslinę auditoriją, identifikuojanti jautrias problemas, atliekanti tyrimą – surenkanti, absorbuojanti medžiagą, iš kurios gimsta išties psichologiškai paveikūs spektakliai. Kitų metų festivalyje ji pristatė monospektaklį „Ki(t)okia“, skirtą prieštaringai visuomenės vertinamam aborto klausimui bei seksualinės prievartos nusikaltimo temai.
Festivalyje buvo galima išvysti ir klasikinės dramaturgijos interpretaciją – šiuolaikinę Henriko Ibseno pjesės „Heda Gabler“ versiją, sukurtą režisierės Eglės Švedkauskaitės. Viename interviu ji teigė: „Man Heda yra kaip… Toks rutulys, kuris išorėj turi labai stiprų kiautą, o viduje yra lava. Joje yra maža mergaitė, kurią dengia manieros, statusas, išvaizda, principai. Aš gerai pažįstu jos baimes.“ Atsigręždama į savo laikmetį, bendraamžius, menininkė analizavo, kas slypi už išorinio kiauto, statuso: reflektavo baimę susidurti su tikruoju savimi, kvestionavo kuriamų santykių iliuzijas.
2018-aisiais kaip režisierius debiutavo ankstesniuose „Išeities taško“ festivaliuose jau pažintas aktorius Rokas Lažaunykas. Jis ėmėsi Falko Richterio kūrinio „Baimė“, kurį perteikė savo spektaklyje „Aš bijau“. Kaip pastebi Aistė Verpečinskaitė, šiame pastatyme Rokas kartu su kolegomis, jaunaisiais aktoriais, bandė „aprėpti daug aktualių temų – netradicinė orientacija, emigracija, kitataučiai Lietuvoje, Dievas, baimė būti savimi ir priimti kitokį“. Be verbalinio teksto, svarbų vaidmenį atliko efektingi apšvietimo sprendimai, emocionaliai stiprinantys personažus ištinkančius įvykius, bei gyvai atliekami muzikiniai kūriniai.
Dar po metų festivalis kvietė „susprogdinti savo burbulą“, išsiskirdamas ir tarptautiškumu. Latvių teatras „Dirty Deal Teatro“ pristatė interaktyvų spektaklį „Piramidė“, surengė kūrybines dirbtuves. Režisierius Viesturas Roziņis drauge su dramaturge Ludmila Roziņa bei aktoriais Lauma Balode ir Oskaru Vīksne Kauno menininkų namuose publikai užrištomis akimis (girdint ir sekant ausinėse girdimą balsą) siūlė aktyviai dalyvauti vyksme – atlikti užduotis, padedančias geriau pažinti save bei šalia esantįjį. Su Abrahamo Maslow žmogaus poreikių piramide susietas spektaklis buvo sudarytas iš kelių dalių: nuo užduočių ir klausimų, į kuriuos turėjo reaguoti dalyviai, iki aktorių dalinimosi patirtimi ar net dainų.
Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka.
Taip pat 2019-aisiais siekta žengti į atviras erdves. Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus bei Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklis-atmosferinis dangaus stebėjimas „Signalai“ turėjo vykti Nemuno saloje, bet lietingas oras lėmė jo perkėlimą į KMKT salę. Tai įvairiais šaltiniais paremtas pasakojimas apie mus supančius žvaigždynus bei poros santykių istorija, kurioje vienas siekia dominuoti savo žiniomis.
Mykolo Žilinsko dailės galerijos prieigose žiūrovus pasitiko energingas „Bad Rabbits“ projektas „Pandemija“, drąsiai ir be užuolankų su konkrečiomis politinėmis figūromis susijusiais pavyzdžiais demonstravęs mūsų visuomenės ydas: pasyvumą, sekimą paskui „herojų“ arba norėjimą juo tapti. Iki šiol įdomu, kiek sykių kūrybinei grupei reikėtų rodyti šią „agitaciją“, kad visa miesto publika imtų mąstyti apie politinių pažadų realumą.
Pristatyti dviejų jaunų kūrėjų autobiografiniai spektakliai. Gretos Šepliakovaitės „Gulbė juoda“, sujungusi muziką ir vaidybą, pasakojo apie merginą, įspraustą į rėmus, nes jos troškimai prieštarauja šeimos bei visuomenės lūkesčiams. Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, režisuotas Ievos Jackevičiūtės pagal Raimondo Klezio pjesę, vaizdavo paauglystės išgyvenimus kaimo mokykloje, subtiliai derindamas humorą su skaudžiomis patirtimis bei keldamas klausimą apie žodžių ir veiksmų poveikį kitam žmogui.
Organizatoriai jaunuosius kūrėjus kvietė teikti projektines paraiškas spektakliams, o atrinkti keturi eskizai buvo parodyti žiūrovams. Tarp jų – Andriaus Šiurio „Kafkoje“, pasiūlęs kafkišką muzikos, garsų ir vizualinių sprendimų derinį, bei Nauberto Jasinsko „bowel“, kvestionavęs šiuolaikinius bendravimo standartus, kalbėjęs apie individualios tapatybės praradimą. Pirmasis, suvienijus kūrybines pajėgas, tapo spektakliu „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis, komp. A. Šiurys), skatinančiu pasinerti į sapniškai mistišką kūrybos pasaulį, antrasis taip pat išvystytas iki sėkmingos, įtaigios kompiuterinį žaidimą primenančios realybės simuliacijos.
Nuotrauka iš spektaklio „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis). Fotografė Viktorija Lankauskaitė.
2020-aisiais „Išeities taškas“ nesustojo augti: parodyta 12 teatrinių kūrinių, surengtos dvejos dirbtuvės, o renginiai vyko šešiose skirtingose miesto erdvėse, tarp jų – KMKT, „Žalgirio“ arenos amfiteatre, kino centre „Romuva“ ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Festivalį atidarė muzikos ir medijų performansas „This Order Goes Wrong“ („Šis užsakymas yra klaidingas“), sukurtas pagal žmonių, patyrusių nerimo sutrikimus ir panikos atakas, liudijimus bei istorinius, teorinius tekstus. Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, kompozitorius Dominykas Digimas ir dramaturgas Rimantas Ribačiauskas eksperimentavo su muzika bei skaitmeninėmis technologijomis, siekdami perteikti panikos priepuolių metu patiriamus emocinius išgyvenimus.
Festivalio programoje išsiskyrė Juozo Miltinio dramos teatro pastatymas „Sapiens“, tyrinėjęs dirbtinio intelekto ir žmogiškumo ribas, remdamasis populiarių serialų „Vakarų pasaulis“, „Juodasis veidrodis“ bei Yuvalio Noah Harario knygų idėjomis. Taip pat dokumentinis spektaklis paaugliams „Superherojai“. Režisierė Loreta Vaskova ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ėmė interviu iš skirtingai socialinei aplinkai atstovaujančių paauglių, gyvenančių įvairiose Lietuvos vietovėse. Jų pasakojimai tapo spektaklyje regimų situacijų pagrindu. Nors scenoje itin kontrastingi personažai – nuo tipiško moksliuko iki žiauraus nusikaltėlio, kaip jau darosi įprasta, dominavo sunkesnių problemų turintys paaugliai bei šių „herojų“ aplinka: alkoholizmas, narkotikai, fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje ir už jos ribų, socializacijos centrai, nuolatinis „bendravimas“ su policija, galiausiai – kalėjimas.
Spektaklyje „9.18“ režisierė Andra Kavaliauskaitė, pasitelkdama penkias siurrealistines pasakas, paremtas realiais atvejais, atskleidė paauglių patirtis – smurtą, nemeilę, priklausomybių pasekmes bei tėvų skyrybų paliekamas žaizdas. Kalbėjo apie nutylimus visuomenės skaudulius, parodydama, kad jie egzistuoja ne tik asocialiose šeimose, bet ir išoriškai tobuluose namuose. Pauliaus Markevičiaus pastatyme „Miražas“, remiantis Zigmo Stankaus memuarais apie Afganistano karą, buvo nagrinėjamas karo traumos ir potrauminio sindromo klausimas.
Be tradicinių teatro pasirodymų, pristatyta ir kitų formų kūrinių. Pavyzdžiui, estų filmas „Metai, pilni dramos“, dokumentuojantis socialinį eksperimentą, per kurį Aliisija, neturėjusi nieko bendro su teatru, pasiryžo neįtikėtinam iššūkiui per 365 dienas peržiūrėti 224 spektaklius.
„Išeities taškas’21“ nagrinėjo atstumų temą – tiek fizinių, tiek socialinių, tiek vidinių barjerų aspektus. Festivalyje demonstruotas Sigitos Pikturnaitės interaktyvus spektaklis paaugliams „2-osios Laiptinės Respublika“, kvietęs į valstybės kūrimo simuliaciją, kupiną (ne)išsprendžiamų iššūkių. Gildas Aleksa žiūrovams siūlė tragikomišką dramą „Sodra, mon amour“ apie nuolatos vykstančius nesusipratimus, konfliktus su šia įstaiga, su kuria susiduriame kiekvienas mūsų.
Vyko pjesių skaitymai, debiutiniai spektakliai ir monospektakliai. Teklė Kavtaradzė spektaklyje „KISSMAS“ tyrinėjo paauglystės patirtis, o Aivaras Micius kūrinyje „Juodi bateliai“ nagrinėjo moralines dilemas istorinių įvykių kontekste. Aktorius Raimondas Klezys pristatė stand-up žanro monospektaklį „Jau geriau būčiau negimęs“.
Nuotrauka iš spektaklio „KISSMAS“. (rež. Teklė Kavtaradzė). Fotografė Viktorija Lankauskaitė.
Kaip būdinga aptariamam festivaliui, tradiciniais scenos menais neapsiribota – vyko elektroninės muzikos grupės „Delasferos“ koncertas. Šeiko šokio teatras pristatė kūrinį „Nematomi“, analizuojantį saviraišką ir emocijų išlaisvinimą, o MMLAB su choreografe Greta Grinevičiūte parodė filmą-spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Uždarymui pasirinktas Panevėžio teatro „Menas“ storytelling spektaklis „ANTI“, kuris, remdamasis Sofoklio „Antigone“, kvietė šiuolaikiškai pažvelgti į mitus bei klasiką.
Svarbi „Išeities taško“ dalis – jaunųjų menininkų konkursas. 2021-aisiais jame buvo pristatyti keturi spektaklių eskizai. Tarp jų – Arūno Mozūraičio ir Adriano Carlo Bibiano šokio kūrinys „Pakankamas atstumas“. Netrukus įgijęs pilnavertį pavidalą, jis tartum vainikavo festivalio temą. Šokėjai publiką įtraukė į bendravimo galimybių bei (ne)pakankamų atstumų variacijas – džiugino ir baugino, kėlė šypseną ir skatino susierzinimą, pabrėždami lygiateisiškumą ar konkurenciją. Taip menininkas kvietė diskutuoti apie ribas, kurias nubrėžiame kitiems ir kurias mums nubrėžia kiti, apie tai, kada išlaikoma autonomija, o kada prarandamas „aš“.
7-asis festivalis nuaidėjo su gausia lietuvių ir užsienio kūrėjų programa. Kino centre „Romuva“ parodyta trečioji šokėjos ir choreografės Gretos Grinevičiūtės spektaklių trilogijos dalis „Šokis objektui ir vaikui“. Per kūrybinį procesą sukonstruotas sceninis pasakojimas iš skirtingų požiūrio taškų kalba apie motinystę, tėvystę, norus, galimybes, galiausiai – pačią vaiko idėją. Veiksmas prasideda nuo komentarų apie salėn žengiančius žiūrovus – kamera nukreipiama į juos, apibūdinami jų fiziniai ir psichologiniai duomenys. Efektingai pademonstruojama supervedėjo (akt. Paulius Markevičius) ir supermamytės (akt. Aldona Vilutytė) pokalbių laida, švelniai tariant, šaržuojanti tiek vieną, tiek kitą pusę. Scenoje kompozitorės Agnės Matulevičiūtės atliekamos muzikinės kompozicijos leido patirti platų emocijų spektrą: jausti atstumą, neutralumą, supratingumą.
Parodytas ištikimiems „Išeities taško“ lankytojams jau pažįstamo „Dirty Deal Teatro“ spektaklis „Conclave“ („Konklava“), panardinęs į detektyvinę istoriją apie aktorių ir režisierių Klāvą Kristapą Košiną bei jo priklausomybę nuo svaigalų, kūrėjui sukėlusią nemažai problemų. Įtraukiantis sceninis vyksmas, regis, turi savo tikslinę auditoriją – paauglius, kurie meno pasaulį gali įsivaizduoti kaip pernelyg romantizuotą vakarėlį, neįvertindami grėsmių ir galimų pasekmių.
Eskizų konkurso nugalėtojo režisieriaus Balio Švedo spektaklis „Rašytojas ir gimdyvė“ išsiskyrė retu sprendimu – žiūrovai patys skaitė dramaturginį tekstą. Pjesėje, nagrinėjančioje opias savižudybės temas, skaitymo tempą reguliavo pritemstantis apšvietimas, o atmosferą stiprino pučiamųjų ir klavišinių instrumentų garsai.
Jaunasis kūrėjas Justinas Vinciūnas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“ ėmėsi sudėtingos temos – žmogaus siekio įprasminti savo būtį akistatoje su nebūtimi, pasitelkdamas nelengvą Jeano-Paulio Sartre’o pjesę. Šis kūrinys tapo iššūkiu visai komandai, tačiau galiausiai įveikti sunkumai leido publikai išvysti psichologiškai intensyvią istoriją apie Antrojo pasaulinio karo metu kalintus ir tardytus partizanus. Jauni aktoriai įkūnijo brandžius veikėjus, atskleisdami jų vidinį nestabilumą, blaškymąsi tarp bendrų tikslų, savęs įprasminimo prieš mirtį ir / ar desperatišką kovą dėl išlikimo.
„Apeirono“ teatro psichodraminio žaidimo „Anomalija OM“ (rež. Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė) aprašas lyg ir žadėjo interaktyvumą, tačiau iš žiūrovų nebuvo prašoma ko nors daryti – pakako meditatyviai pasinerti į kelionę Hado karalystėn. Netradicinė „ekskursija“ nebuvo skirta ramiam poilsiui, nes masyvūs rekvizito elementai – stalai, bauginamai arti žiūrovų praskriejančios metalinės kopėčios – triukšmingai įgarsinti, o keisti, besitransformuojantys personažai vieni artimesni žmogiškajai būčiai, kiti – kažkokiam alternatyviam pasauliui.
2023-iaisiais festivalis kvietė publiką į apsisprendimo zoną, kurioje nagrinėjamos ribų paieškos, tapatybės, santykių, meno ir egzistencijos temos. Programoje netrūko netradicinių teatro formų – VDU Botanikos sode eksponuota MMLAB instaliacija „Vegetacinė būklė“ (aut. Naubertas Jasinskas), sukurta pagal dramaturgės Manuelos Infante’ės pjesę iš augalo perspektyvos, atspindėjo augalų gyvavimo ciklus ir jų esminius virsmus. Ši struktūra skatino kvestionuoti įprastą aplinkos suvokimą, suteikė žiūrovui galimybę patirti vegetacinę būseną – įtraukiančią, raminančią, leidžiančią pažvelgti į pasaulį kitaip.
Iš renginių gausos šį kartą išsiskyrė Latvijos „Ģertrūdes ielas teātris“ performatyvus kūrinys „So Who Will Remember Me in the End?“ („Tai kas gi galiausiai mane prisimins?“), tyrinėjęs atminties trapumą ir tapatybės išsaugojimą per kitus. Barbara Lehtna kvietė žiūrovus tapti jos atminties sergėtojais, leisdama nuspręsti, kaip bus prisimenama. Dėmesį taip pat traukė „Kosmos Theatre“ pristatyta „Instaliacija fortepijonui ir baldui“ – gyvai atliekamos kompozicijos, aprėpiančios daugiau nei dvidešimt romantizmo, modernizmo bei šiuolaikinės muzikos kūrinių, atskleidė pianino vidinį sapną ir jo siekį išsilaisvinti iš tylios būties. Muzika čia tapo instrumento sąmonės srautu, kuriame harmonija drauge su artikuliacija formuoja nenutrūkstamą skambesio kelionę.
Eskizų konkurse geriausiai įvertintas Karolio Zajausko režisuotas „Piteris Penas“. Išbaigtą šio spektaklio premjerą KMKT išvysime jau visai netrukus. Čia Vendė, Piteris ir kiti berniukai tampa taisyklių nepaisančiais paaugliais neformalais, gyvenančiais Niekados šalyje ir besimėgaujančiais nerūpestingumu.
Nuotrauka iš spektaklio „Piteris Penas“ (rež. Karolis Zajauskas). Fotografė Viktorija Lankauskaitė.
„Išeities taškas’24“ apėmė šokio spektaklius, performansus, kūrybines dirbtuves ir net teatralizuotą ekskursiją po Kalniečių mikrorajoną. Festivalį atidarė tradicinis eskizų konkursas, kurio laimėtojas – režisierius, šiuolaikinio cirko atstovas Džiugas Kunsmanas, pristatęs spektaklį „Ikaras“. Kūrėjas atrado puikią jungtį – šuoliai su netikrais sparnais kelia lygiai tokį patį baimės bei trapumo jausmą, kaip stebint cirko akrobatinius elementus.
Programoje buvo pristatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos spektakliai. Vienas jų – „Lūšies valanda“ (rež. Vaidas Jaruševičius) – sukurtas pagal Pero Olovo Enquisto pjesę, nagrinėja žmogaus proto trapumą, tikėjimą ir atsakomybės ribas. Jaunuolis, po smurtinio nusikaltimo patekęs į mokslinių tyrimų įstaigą, tampa dviejų skirtingų moterų pagalbos objektu, tačiau jų kelias atveda prie netikėtų moralinių klausimų. Spektaklis kviečia permąstyti autonomijos ir sistemos santykį bei žmogaus gebėjimą suvokti save. Povilo Barzdžiaus „Artimos“ – tai troškimų, tapatybės ir meilės paieškų reprezentacija, kurioje keturios jaunos moterys matuojasi skirtingas socialines ir kultūrines kaukes. Remdamasis Falko Richterio dramaturgija bei Shakespeare’o pjesėmis, režisierius kuria satyrišką, provokatyvų pasakojimą apie meilės absurdiškumą. Spektaklyje moterys atlieka visų lyčių vaidmenis, apversdamos šekspyrišką teatro tradiciją.
Į programą buvo įtrauktas išskirtinis suomių kūrėjo Valtterio Alaneno performansas „Silence and Other Impossible Objects“, kaip teigiama, siekęs „atlikti tylą kaip objektą“. Toks tikslas skamba ypač paradoksaliai, kalbant apie šiuolaikinį pasaulį, užpildytą nenutylančio triukšmo tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasmėmis. Festivalį uždarė teatralizuota ekskursija „Beton Beton I Love You“ („Betone betone myliu tave“), skirta atgaivinti prisiminimus apie vaikystę bei paauglystę tarp miesto daugiabučių. Tai buvo žaisminga ir nostalgiška ekspedicija per Kauno erdves, kviečianti į urbanistinę aplinką pažvelgti kaip į asmeninių patirčių sceną.
Per visus šiuos metus augantis ir tikslingai besikeičiantis festivalis „Išeities taškas“ tapo išties reikšmingu miesto renginiu jaunimo auditorijai (žinoma, ne tik) ir svarbia, pasiteisinančia, galimybes atveriančia scena jaunųjų kūrėjų startui.
Nuotrauka iš suomių kūrėjo Valtterio Alaneno performanso „Silence and Other Impossible Objects“. Forografė Viktorija Lankauskaitė.
