JUSTINAS VINCIŪNAS: „NORĖČIAU, KAD ŽIŪROVAI Į SCENĄ MĖTYTŲ POMIDORUS“

SKAISTĖ SKUČAITĖ

Justinas Vinciūnas – jaunosios kartos režisierius, kurio vardas vis dažniau skamba ne viename Lietuvos teatro repertuare. Teatro režisūros specialybę kūrėjas įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) (kurso vadovas Gintaras Varnas). Pelnė Kultūros ministerijos Metų debiuto premiją. Spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“ įvertintas „Fortūnos“ diplomu ir pripažintas geriausiu režisūriniu debiutu festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose tapo laureatu Pradedančiojo menininko kategorijoje už spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą (Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Les Récréatrales“, „RAW Material Company“). J. Vinciūno darbai pristatyti ir tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų – Hamburgo teatrų (Vokietija) ir „Išeities taško“ (Lietuva).Daugiau

„Išeities taškas“: scena jaunimui, drąsai ir pokyčiams

Miglė Munderzbakaitė

Kol daugelis teatrų kalbėjo ir tebekalba, kokia svarbi auditorija yra jaunimas, paaugliai ir kaip sudėtinga juos sudominti scenos menais, Kauno miesto kamerinis teatras (KMKT) ėmėsi veiksmų ir, regis, vieną iš efektyvių būdų jau atrado. Omenyje turiu nuo 2016-ųjų organizuojamą jaunimo teatro festivalį „Išeities taškas“, kurio iniciatorė teatro vadovė Jurga Knyvienė su aktyvia komanda visus šiuos metus nuosekliai sprendžia savo pačių išsikeltą uždavinį – programa atliepti jaunosios auditorijos lūkesčius, drauge stengiantis pateikti prasmingą, kokybišką turinį. Vertinga, kad nuo pat pradžios laikomasi kelių pamatinių tikslų: atsigręžti į neretai jautrius, kartais – net nepatogius klausimus liečiančias jaunimo gyvenimo aktualijas; sudaryti sąlygas savo kūrybą pristatyti jaunosios kartos (kartais dar tik debiutuojantiems) kūrėjams. Abu tikslus pasiekti nelengva. Antrasis, galima numanyti, neretai ir rizikingas, keliantis iššūkių, bet sykiu demonstruojantis organizatorių drąsą – pasitikėjimą jaunais, dar nepažintais kūrėjais.

Debiutinis „Išeities taškas“ 2016-ųjų rugsėjį startavo su penkiais skirtingų formų, žanrų pasakojimais. Vienas jų – Valentino Masalskio studentų trupės „Taškas“ spektaklis „Tu arba Tave“, analizavęs tiek beveik prieš dešimtmetį, tiek dabar svarbos neprarandančią problemą – patyčias. Keturiolika jaunųjų aktorių scenoje tapo ir aukomis – šaudomais žydais, patyčių objektais mokykloje, ir priešingai – agresoriais, besityčiojančiais iš kitų, visa tai fiksuojančiais išmaniaisiais įrenginiais, kad galėtų pasigirti savo „žygdarbiais“ kuo platesniam ratui. Dalinantis patirtimis, ne vienas aktorius teigė, jog kūrybinio proceso metu, kai buvo inscenizuojamos patyčių situacijos, ne kartą atsidūrė ties riba, kur nebeaišku, ar tai pasiruošimas vaidmeniui, ar realus gyvenimas. 

KTU teatro studija „44“ savo spektakliu „Vasaros diena“, pastatytu pagal lenkų dramaturgo Sławomiro Mrożeko pjesę, bandė prisiliesti prie savižudybės temos. Pagrindiniai istorijos personažai – Nevykas (akt. Andrius Tamoševičius), kuriam viskas nesiseka, ir Vykas (akt. Viktoras Mickūnas), kuriam nuolat sekasi. Abu veikėjus toks gyvenimas slegia, ir jie renkasi mirtį, tačiau į detalius savižudybės planus įsiterpus Damai (akt. Monika Stavavojūtė) veiksmas pradeda klostytis kiek kita linkme. Šiuo atveju vaidmenis kūrė ne profesionalai ar vaidybos studentai, bet informatikas, filosofas ir vadybininkė.

Iš Klaipėdos atkeliavęs „Apeirono“ teatras žiūrovus pakvietė į spektaklį-teatralizuotą pasaką „Šiurpės“. Trys aktorės, gyva pianino muzika, mirguliuojančios projekcijos, nuolatinis žaidimas balsu – pačiomis įvairiausiomis intonacijomis – visa tai kūrė išties efektingą įspūdį. Prie šio žanro pasakojimų dar laisvesnių interpretacijų teatro kūrėjos Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė vėliau sugrįžo ne sykį, pavyzdžiui, per karantiną filmuodamos siurrealų serialą „Šiurpės karantine“.

Jau pirmojo festivalio metu pristatyta gana solidi režisierės Eimantės Urmonaitės spektaklio „Mano instrukcija“ versija antrajame – 2017-aisiais vykusiame – „Išeities taške“ įgijo pilnavertį pavidalą. Kaip kokioje L. Pirandello pjesėje, personažai surado savo autorius – aktorius. Žinoma, įvardijimas „personažai“ čia labai sąlyginis, nes nei tradicinės pjesės, nei įkūnijamų veikėjų scenoje nebuvo. Spektaklio tekstas sukurtas iš dviejų pagrindinių šaltinių: aktorių surinktos medžiagos apie pasaulio atsiradimo teorijas – mistinę (Marija Augutytė), mitologinę (Arnis Aleinikovas), religinę (Kamilė Mileikytė) bei mokslinę (Rokas Lažaunykas) – ir teksto-monologo, gimusio iš R. Lažaunyko asmeninių patirčių. Be šių teorijų, prisiliečiama ir prie kitų aktualijų: nuo feisbukinio gyvenimo, asmenukių, šeimos santykių, homoseksualumo, tėvų ir visuomenės keliamų lūkesčių iki savęs, kaip individo, kvestionavimo. Kertinę poziciją atspindėjo personažo-aktoriaus R. Lažaunyko išvada apie visus perskaitytus literatūros kūrinius bei perprastas teoremas: „Ten nėra parašyta, kaip gyventi.“ 

Kaip ir praėjusiais metais, plėtotas forumo teatro principais grįstas aktoriaus Vytauto Gasiliūno projektas „Man ne *X“ sulaukė nemažai aktyvesnių, norinčių išbandyti save scenoje žiūrovų dėmesio. Jie keitėsi vietomis su aktoriais, sprendė įvairiausias problemas.

„#YOLO“ (akronimas iš anglų k. – you only live once – „gyveni tik kartą“) – režisieriaus Arnio Aleinikovo šou, kurio pabaigoje, kaip teigia vakaro vedėjas aktorius Lukas Alsys, visi dalyviai miršta. Režisierius pasirinko kalbėti apie žmogų–aktorių–personažą ribinėje situacijoje. Kiekvienam iš 7 veikėjų-aktorių suteikiamas žodis, vedėjas iš jų tikisi intriguojančių siurprizų, o jų nesulaukęs dalijasi įvairiausiais sąmojais: nuo socialinių tinklų „išminties“ iki populiarių ar mažiau žinomų rašytojų citatų. Šou baigiamas išties apmąstymus skatinančia mintimi: „Mirti – tai nereiškia mirti, mirti reiškia užmiršti.“ 

Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka.

Teatro temos refleksiją, tik iš kiek kitokios perspektyvos, pratęsė Gildo Aleksos spektaklis „Pasimetimas“, kuriame iš pradžių sėkmingai žaidžiama teatriniais stereotipais, tačiau ilgainiui pasakojimas virsta rimtus klausimus analizuojančia drama. Scenoje veikia trys personažai – režisierius (akt. Karolis Kasperavičius), psichologė (akt. Renida Baltrušaitytė) ir aktorius (akt. Džiugas Kunsmanas). Dž. Kunsmanas įkūnija tradicinės teatro mokyklos auklėtinį, visur ieškantį gilių filosofinių poteksčių ir per atranką nesugebantį susikalbėti su režisieriumi. K. Kasperavičius atstovauja į kompromisus nesileidžiančių režisierių, kurių nuomonė nediskutuotina, tipui. Šį veikėją konsultuojanti psichologė – nervinga, susitelkusi į froidiškas teorijas, nesiklausanti pašnekovo ir greitai pateikianti savas išvadas. Aktoriaus pastangos išsaugoti būsimą vaidmenį dar nežinomame spektaklyje iš pradžių kelia juoką, tačiau pamažu atsiskleidžia gilesnės temos – sutrikimo, nesusivokimo, kūrybos prasmės ir tikslo kvestionavimo. 

Režisierius Antanas Gluskinas „Išeities taško“ publikai pasiūlė spektaklio „TI“ eskizą, sukurtą pagal Justinos Stučinskaitės knygą „Ačiū, gyvenu gerai“ („Baltos lankos“, 2004). Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išmaniuosius telefonus į mūsų teatro sceną įtraukti ne tik kaip detalę, skirtą vienkartinei žiūrovų interakcijai, bet nuolatinei komunikacijai su publika, dalį istorijos naratyvo perteikiant pasitelkus vaizdo, garso įrašus. „TI“ siužetas sukasi apie Tytės gyvenimą. Regime merginos draugus, nusivylimą meile, svarbus vaidmuo tenka aplinkai, vyraujančioms paaugliškoms madoms – lankomoms vietoms, muzikai. Šiek tiek apmaudu, kad šis intriguojantis projektas ilgainiui nebuvo iki galo išvystytas.

Festivalį užbaigti nuspręsta jau neabejotinai patirties turinčių pripažintų kūrėjų Agniaus Jankevičiaus ir plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ spektakliu „Samurajaus knyga“, nagrinėjančiu kito įtaką. Remdamasis Rytų filosofija, režisierius atskleidė, kaip taisyklėmis grįsta sistema nepalieka erdvės asmeniniams pasirinkimams. Pagrindinis veikėjas Tomas Lašas (akt. Jurgis Marčėnas) balansuoja tarp paklusimo ir savasties paieškų, o spektaklis paliečia savižalos bei savižudybės temas. Vizualiniai sprendimai – fotografijos ir koliažai – sustiprino įspūdį ir gerokai praplėtė pasakojimo kontekstą.

2018-aisiais „Išeities taškas“, kaip teigia organizatoriai, „evoliucionuoja ir ne tik kalba apie opias jaunam žmogui problemas: vienas kito negirdėjimą, informacinį perteklių, ryšio siekimą, baimę atsiverti, bet ir nori pasakyti – „viskas gerai, jūs ne vieni, mes Jus girdime“.

Tų metų programoje buvo parodytas ir vėliau už sėkmingą debiutą Auksiniu scenos kryžiumi įvertintas Andros Kavaliauskaitės spektaklis „SEEN“, skatinęs kalbėti apie kūno kultą, valgymo sutrikimus, psichologinį smurtą bei nemeilę sau, keliaujančią iš kartos į kartą. Pagrindinės veikėjos naratyvas sukonstruotas iš realių merginų istorijų – skaudžių patirčių. Ilgainiui aktorė, režisierė A. Kavaliauskaitė scenoje įsitvirtino kaip savitą braižą turinti kūrėja, tiesiogiai besikreipianti į tikslinę auditoriją, identifikuojanti jautrias problemas, atliekanti tyrimą – surenkanti, absorbuojanti medžiagą, iš kurios gimsta išties psichologiškai paveikūs spektakliai. Kitų metų festivalyje ji pristatė monospektaklį „Ki(t)okia“, skirtą prieštaringai visuomenės vertinamam aborto klausimui bei seksualinės prievartos nusikaltimo temai.

Festivalyje buvo galima išvysti ir klasikinės dramaturgijos interpretaciją – šiuolaikinę Henriko Ibseno pjesės „Heda Gabler“ versiją, sukurtą režisierės Eglės Švedkauskaitės. Viename interviu ji teigė: „Man Heda yra kaip… Toks rutulys, kuris išorėj turi labai stiprų kiautą, o viduje yra lava.  Joje yra maža mergaitė, kurią dengia manieros, statusas, išvaizda, principai. Aš gerai pažįstu jos baimes.“ Atsigręždama į savo laikmetį, bendraamžius, menininkė analizavo, kas slypi už išorinio kiauto, statuso: reflektavo baimę susidurti su tikruoju savimi, kvestionavo kuriamų santykių iliuzijas.

2018-aisiais kaip režisierius debiutavo ankstesniuose „Išeities taško“ festivaliuose jau pažintas aktorius Rokas Lažaunykas. Jis ėmėsi Falko Richterio kūrinio „Baimė“, kurį perteikė savo spektaklyje „Aš bijau“. Kaip pastebi Aistė Verpečinskaitė, šiame pastatyme Rokas kartu su kolegomis, jaunaisiais aktoriais, bandė „aprėpti daug aktualių temų – netradicinė orientacija, emigracija, kitataučiai Lietuvoje, Dievas, baimė būti savimi ir priimti kitokį“. Be verbalinio teksto, svarbų vaidmenį atliko efektingi apšvietimo sprendimai, emocionaliai stiprinantys personažus ištinkančius įvykius, bei gyvai atliekami muzikiniai kūriniai.

Dar po metų festivalis kvietė „susprogdinti savo burbulą“, išsiskirdamas ir tarptautiškumu. Latvių teatras „Dirty Deal Teatro“ pristatė interaktyvų spektaklį „Piramidė“, surengė kūrybines dirbtuves. Režisierius Viesturas Roziņis drauge su dramaturge Ludmila Roziņa bei aktoriais Lauma Balode ir Oskaru Vīksne Kauno menininkų namuose publikai užrištomis akimis (girdint ir sekant ausinėse girdimą balsą) siūlė aktyviai dalyvauti vyksme – atlikti užduotis, padedančias geriau pažinti save bei šalia esantįjį. Su Abrahamo Maslow žmogaus poreikių piramide susietas spektaklis buvo sudarytas iš kelių dalių: nuo užduočių ir klausimų, į kuriuos turėjo reaguoti dalyviai, iki aktorių dalinimosi patirtimi ar net dainų. 

Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka.

Taip pat 2019-aisiais siekta žengti į atviras erdves. Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus bei Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklis-atmosferinis dangaus stebėjimas „Signalai“ turėjo vykti Nemuno saloje, bet lietingas oras lėmė jo perkėlimą į KMKT salę. Tai įvairiais šaltiniais paremtas pasakojimas apie mus supančius žvaigždynus bei poros santykių istorija, kurioje vienas siekia dominuoti savo žiniomis.

Mykolo Žilinsko dailės galerijos prieigose žiūrovus pasitiko energingas „Bad Rabbits“ projektas „Pandemija“, drąsiai ir be užuolankų su konkrečiomis politinėmis figūromis susijusiais pavyzdžiais demonstravęs mūsų visuomenės ydas: pasyvumą, sekimą paskui „herojų“ arba norėjimą juo tapti. Iki šiol įdomu, kiek sykių kūrybinei grupei reikėtų rodyti šią „agitaciją“, kad visa miesto publika imtų mąstyti apie politinių pažadų realumą.

Pristatyti dviejų jaunų kūrėjų autobiografiniai spektakliai. Gretos Šepliakovaitės „Gulbė juoda“, sujungusi muziką ir vaidybą, pasakojo apie merginą, įspraustą į rėmus, nes jos troškimai prieštarauja šeimos bei visuomenės lūkesčiams. Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, režisuotas Ievos Jackevičiūtės pagal Raimondo Klezio pjesę, vaizdavo paauglystės išgyvenimus kaimo mokykloje, subtiliai derindamas humorą su skaudžiomis patirtimis bei keldamas klausimą apie žodžių ir veiksmų poveikį kitam žmogui.

Organizatoriai jaunuosius kūrėjus kvietė teikti projektines paraiškas spektakliams, o atrinkti keturi eskizai buvo parodyti žiūrovams. Tarp jų – Andriaus Šiurio „Kafkoje“, pasiūlęs kafkišką muzikos, garsų ir vizualinių sprendimų derinį, bei Nauberto Jasinsko „bowel“, kvestionavęs šiuolaikinius bendravimo standartus, kalbėjęs apie individualios tapatybės praradimą. Pirmasis, suvienijus kūrybines pajėgas, tapo spektakliu „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis, komp. A. Šiurys), skatinančiu pasinerti į sapniškai mistišką kūrybos pasaulį, antrasis taip pat išvystytas iki sėkmingos, įtaigios kompiuterinį žaidimą primenančios realybės simuliacijos.

Nuotrauka iš spektaklio „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis). Fotografė Viktorija Lankauskaitė.

2020-aisiais „Išeities taškas“ nesustojo augti: parodyta 12 teatrinių kūrinių, surengtos dvejos dirbtuvės, o renginiai vyko šešiose skirtingose miesto erdvėse, tarp jų – KMKT, „Žalgirio“ arenos amfiteatre, kino centre „Romuva“ ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Festivalį atidarė muzikos ir medijų performansas „This Order Goes Wrong“ („Šis užsakymas yra klaidingas“), sukurtas pagal žmonių, patyrusių nerimo sutrikimus ir panikos atakas, liudijimus bei istorinius, teorinius tekstus. Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, kompozitorius Dominykas Digimas ir dramaturgas Rimantas Ribačiauskas eksperimentavo su muzika bei skaitmeninėmis technologijomis, siekdami perteikti panikos priepuolių metu patiriamus emocinius išgyvenimus.

Festivalio programoje išsiskyrė Juozo Miltinio dramos teatro pastatymas „Sapiens“, tyrinėjęs dirbtinio intelekto ir žmogiškumo ribas, remdamasis populiarių serialų „Vakarų pasaulis“, „Juodasis veidrodis“ bei Yuvalio Noah Harario knygų idėjomis. Taip pat dokumentinis spektaklis paaugliams „Superherojai“. Režisierė Loreta Vaskova ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ėmė interviu iš skirtingai socialinei aplinkai atstovaujančių paauglių, gyvenančių įvairiose Lietuvos vietovėse. Jų pasakojimai tapo spektaklyje regimų situacijų pagrindu. Nors scenoje itin kontrastingi personažai – nuo tipiško moksliuko iki žiauraus nusikaltėlio, kaip jau darosi įprasta, dominavo sunkesnių problemų turintys paaugliai bei šių „herojų“ aplinka: alkoholizmas, narkotikai, fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje ir už jos ribų, socializacijos centrai, nuolatinis „bendravimas“ su policija, galiausiai – kalėjimas. 

Spektaklyje „9.18“ režisierė Andra Kavaliauskaitė, pasitelkdama penkias siurrealistines pasakas, paremtas realiais atvejais, atskleidė paauglių patirtis – smurtą, nemeilę, priklausomybių pasekmes bei tėvų skyrybų paliekamas žaizdas. Kalbėjo apie nutylimus visuomenės skaudulius, parodydama, kad jie egzistuoja ne tik asocialiose šeimose, bet ir išoriškai tobuluose namuose. Pauliaus Markevičiaus pastatyme „Miražas“, remiantis Zigmo Stankaus memuarais apie Afganistano karą, buvo nagrinėjamas karo traumos ir potrauminio sindromo klausimas.

Be tradicinių teatro pasirodymų, pristatyta ir kitų formų kūrinių. Pavyzdžiui, estų filmas „Metai, pilni dramos“, dokumentuojantis socialinį eksperimentą, per kurį Aliisija, neturėjusi nieko bendro su teatru, pasiryžo neįtikėtinam iššūkiui per 365 dienas peržiūrėti 224 spektaklius.

„Išeities taškas’21“ nagrinėjo atstumų temą – tiek fizinių, tiek socialinių, tiek vidinių barjerų aspektus. Festivalyje demonstruotas Sigitos Pikturnaitės interaktyvus spektaklis paaugliams „2-osios Laiptinės Respublika“, kvietęs į valstybės kūrimo simuliaciją, kupiną (ne)išsprendžiamų iššūkių. Gildas Aleksa žiūrovams siūlė tragikomišką dramą „Sodra, mon amour“ apie nuolatos vykstančius nesusipratimus, konfliktus su šia įstaiga, su kuria susiduriame kiekvienas mūsų.

Vyko pjesių skaitymai, debiutiniai spektakliai ir monospektakliai. Teklė Kavtaradzė spektaklyje „KISSMAS“ tyrinėjo paauglystės patirtis, o Aivaras Micius kūrinyje „Juodi bateliai“ nagrinėjo moralines dilemas istorinių įvykių kontekste. Aktorius Raimondas Klezys pristatė stand-up žanro monospektaklį „Jau geriau būčiau negimęs“.

Nuotrauka iš spektaklio „KISSMAS“. (rež. Teklė Kavtaradzė). Fotografė Viktorija Lankauskaitė.

Kaip būdinga aptariamam festivaliui, tradiciniais scenos menais neapsiribota – vyko elektroninės muzikos grupės „Delasferos“ koncertas. Šeiko šokio teatras pristatė kūrinį „Nematomi“, analizuojantį saviraišką ir emocijų išlaisvinimą, o MMLAB su choreografe Greta Grinevičiūte parodė filmą-spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Uždarymui pasirinktas Panevėžio teatro „Menas“ storytelling spektaklis „ANTI“, kuris, remdamasis Sofoklio „Antigone“, kvietė šiuolaikiškai pažvelgti į mitus bei klasiką.

Svarbi „Išeities taško“ dalis – jaunųjų menininkų konkursas. 2021-aisiais jame buvo pristatyti keturi spektaklių eskizai. Tarp jų – Arūno Mozūraičio ir Adriano Carlo Bibiano šokio kūrinys „Pakankamas atstumas“. Netrukus įgijęs pilnavertį pavidalą, jis tartum vainikavo festivalio temą. Šokėjai publiką įtraukė į bendravimo galimybių bei (ne)pakankamų atstumų variacijas – džiugino ir baugino, kėlė šypseną ir skatino susierzinimą, pabrėždami lygiateisiškumą ar konkurenciją. Taip menininkas kvietė diskutuoti apie ribas, kurias nubrėžiame kitiems ir kurias mums nubrėžia kiti, apie tai, kada išlaikoma autonomija, o kada prarandamas „aš“.

7-asis festivalis nuaidėjo su gausia lietuvių ir užsienio kūrėjų programa. Kino centre „Romuva“ parodyta trečioji šokėjos ir choreografės Gretos Grinevičiūtės spektaklių trilogijos dalis „Šokis objektui ir vaikui“. Per kūrybinį procesą sukonstruotas sceninis pasakojimas iš skirtingų požiūrio taškų kalba apie motinystę, tėvystę, norus, galimybes, galiausiai – pačią vaiko idėją. Veiksmas prasideda nuo komentarų apie salėn žengiančius žiūrovus – kamera nukreipiama į juos, apibūdinami jų fiziniai ir psichologiniai duomenys. Efektingai pademonstruojama supervedėjo (akt. Paulius Markevičius) ir supermamytės  (akt. Aldona Vilutytė) pokalbių laida, švelniai tariant, šaržuojanti tiek vieną, tiek kitą pusę. Scenoje kompozitorės Agnės Matulevičiūtės atliekamos muzikinės kompozicijos leido patirti platų emocijų spektrą: jausti atstumą, neutralumą, supratingumą.

Parodytas ištikimiems „Išeities taško“ lankytojams jau pažįstamo „Dirty Deal Teatro“ spektaklis „Conclave“ („Konklava“), panardinęs į detektyvinę istoriją apie aktorių ir režisierių Klāvą Kristapą Košiną bei jo priklausomybę nuo svaigalų, kūrėjui sukėlusią nemažai problemų. Įtraukiantis sceninis vyksmas, regis, turi savo tikslinę auditoriją – paauglius, kurie meno pasaulį gali įsivaizduoti kaip pernelyg romantizuotą vakarėlį, neįvertindami grėsmių ir galimų pasekmių.

Eskizų konkurso nugalėtojo režisieriaus Balio Švedo spektaklis „Rašytojas ir gimdyvė“ išsiskyrė retu sprendimu – žiūrovai patys skaitė dramaturginį tekstą. Pjesėje, nagrinėjančioje opias savižudybės temas, skaitymo tempą reguliavo pritemstantis apšvietimas, o atmosferą stiprino pučiamųjų ir klavišinių instrumentų garsai.

Jaunasis kūrėjas Justinas Vinciūnas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“ ėmėsi sudėtingos temos – žmogaus siekio įprasminti savo būtį akistatoje su nebūtimi, pasitelkdamas nelengvą Jeano-Paulio Sartre’o pjesę. Šis kūrinys tapo iššūkiu visai komandai, tačiau galiausiai įveikti sunkumai leido publikai išvysti psichologiškai intensyvią istoriją apie Antrojo pasaulinio karo metu kalintus ir tardytus partizanus. Jauni aktoriai įkūnijo brandžius veikėjus, atskleisdami jų vidinį nestabilumą, blaškymąsi tarp bendrų tikslų, savęs įprasminimo prieš mirtį ir / ar desperatišką kovą dėl išlikimo.

„Apeirono“ teatro psichodraminio žaidimo „Anomalija OM“ (rež. Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė) aprašas lyg ir žadėjo interaktyvumą, tačiau iš žiūrovų nebuvo prašoma ko nors daryti – pakako meditatyviai pasinerti į kelionę Hado karalystėn. Netradicinė „ekskursija“ nebuvo skirta ramiam poilsiui, nes masyvūs rekvizito elementai – stalai, bauginamai arti žiūrovų praskriejančios metalinės kopėčios – triukšmingai įgarsinti, o keisti, besitransformuojantys personažai vieni artimesni žmogiškajai būčiai, kiti – kažkokiam alternatyviam pasauliui.

2023-iaisiais festivalis kvietė publiką į apsisprendimo zoną, kurioje nagrinėjamos ribų paieškos, tapatybės, santykių, meno ir egzistencijos temos. Programoje netrūko netradicinių teatro formų – VDU Botanikos sode eksponuota MMLAB instaliacija „Vegetacinė būklė“ (aut. Naubertas Jasinskas), sukurta pagal dramaturgės Manuelos Infante’ės pjesę iš augalo perspektyvos, atspindėjo augalų gyvavimo ciklus ir jų esminius virsmus. Ši struktūra skatino kvestionuoti įprastą aplinkos suvokimą, suteikė žiūrovui galimybę patirti vegetacinę būseną – įtraukiančią, raminančią, leidžiančią pažvelgti į pasaulį kitaip. 

Iš renginių gausos šį kartą išsiskyrė Latvijos „Ģertrūdes ielas teātris“ performatyvus kūrinys „So Who Will Remember Me in the End?“ („Tai kas gi galiausiai mane prisimins?“), tyrinėjęs atminties trapumą ir tapatybės išsaugojimą per kitus. Barbara Lehtna kvietė žiūrovus tapti jos atminties sergėtojais, leisdama nuspręsti, kaip bus prisimenama. Dėmesį taip pat traukė „Kosmos Theatre“ pristatyta „Instaliacija fortepijonui ir baldui“ – gyvai atliekamos kompozicijos, aprėpiančios daugiau nei dvidešimt romantizmo, modernizmo bei šiuolaikinės muzikos kūrinių, atskleidė pianino vidinį sapną ir jo siekį išsilaisvinti iš tylios būties. Muzika čia tapo instrumento sąmonės srautu, kuriame harmonija drauge su artikuliacija formuoja nenutrūkstamą skambesio kelionę.

Eskizų konkurse geriausiai įvertintas Karolio Zajausko režisuotas „Piteris Penas“. Išbaigtą šio spektaklio premjerą KMKT išvysime jau visai netrukus. Čia Vendė, Piteris ir kiti berniukai tampa taisyklių nepaisančiais paaugliais neformalais, gyvenančiais Niekados šalyje ir besimėgaujančiais nerūpestingumu. 

Nuotrauka iš spektaklio „Piteris Penas“ (rež. Karolis Zajauskas). Fotografė Viktorija Lankauskaitė.

„Išeities taškas’24“ apėmė šokio spektaklius, performansus, kūrybines dirbtuves ir net teatralizuotą ekskursiją po Kalniečių mikrorajoną. Festivalį atidarė tradicinis eskizų konkursas, kurio laimėtojas – režisierius, šiuolaikinio cirko atstovas Džiugas Kunsmanas, pristatęs spektaklį „Ikaras“. Kūrėjas atrado puikią jungtį – šuoliai su netikrais sparnais kelia lygiai tokį patį baimės bei trapumo jausmą, kaip stebint cirko akrobatinius elementus.

Programoje buvo pristatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos spektakliai. Vienas jų – „Lūšies valanda“ (rež. Vaidas Jaruševičius) – sukurtas pagal Pero Olovo Enquisto pjesę, nagrinėja žmogaus proto trapumą, tikėjimą ir atsakomybės ribas. Jaunuolis, po smurtinio nusikaltimo patekęs į mokslinių tyrimų įstaigą, tampa dviejų skirtingų moterų pagalbos objektu, tačiau jų kelias atveda prie netikėtų moralinių klausimų. Spektaklis kviečia permąstyti autonomijos ir sistemos santykį bei žmogaus gebėjimą suvokti save. Povilo Barzdžiaus „Artimos“ – tai troškimų, tapatybės ir meilės paieškų reprezentacija, kurioje keturios jaunos moterys matuojasi skirtingas socialines ir kultūrines kaukes. Remdamasis Falko Richterio dramaturgija bei Shakespeare’o pjesėmis, režisierius kuria satyrišką, provokatyvų pasakojimą apie meilės absurdiškumą. Spektaklyje moterys atlieka visų lyčių vaidmenis, apversdamos šekspyrišką teatro tradiciją.

Į programą buvo įtrauktas išskirtinis suomių kūrėjo Valtterio Alaneno performansas „Silence and Other Impossible Objects“, kaip teigiama, siekęs „atlikti tylą kaip objektą“. Toks tikslas skamba ypač paradoksaliai, kalbant apie šiuolaikinį pasaulį, užpildytą nenutylančio triukšmo tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasmėmis. Festivalį uždarė teatralizuota ekskursija „Beton Beton I Love You“ („Betone betone myliu tave“), skirta atgaivinti prisiminimus apie vaikystę bei paauglystę tarp miesto daugiabučių. Tai buvo žaisminga ir nostalgiška ekspedicija per Kauno erdves, kviečianti į urbanistinę aplinką pažvelgti kaip į asmeninių patirčių sceną.

Per visus šiuos metus augantis ir tikslingai besikeičiantis festivalis „Išeities taškas“ tapo išties reikšmingu miesto renginiu jaunimo auditorijai (žinoma, ne tik) ir svarbia, pasiteisinančia, galimybes atveriančia scena jaunųjų kūrėjų startui.

Nuotrauka iš suomių kūrėjo Valtterio Alaneno performanso „Silence and Other Impossible Objects“. Forografė Viktorija Lankauskaitė.

 

ŠVELNIAI APGAUTI

VIKTORIJĄ KUODYTĘ KALBINO KRISTINA STEIBLYTĖ

Lietuvoje kalbėdami apie teatrą dažniausiai minime režisierių pavardes, bet spektakliuose matome visos komandos darbo rezultatą, o kartu subrandintas ir išrutuliotas idėjas scenoje perteikia aktoriai. Nors žinau, kad yra skirtingų vaidmens kūrimo metodų, technikų ir gudrybių, kaip kurti iliuziją scenoje, nors mačiau ne vieno spektaklio ir personažo gimimo procesą, iki šiol negaliu atsistebėti magija, kuri įvyksta aktoriui susitikus su žiūrovu. Magija, kuri keičia abu: ir tą, kuris publikos akyse kuria vaidmenį, ir tą, kuris stebi scenoje gimstantį personažą.Daugiau

Aurimas Bareikis: „Labiausiai norėčiau būti geru žmogumi“

Kalbėjosi Egidija Jokubauskaitė

Aurimas Bareikis – jaunosios kartos aktorius, neseniai baigęs vaidybos studijas pas Valentiną Masalskį ir jau suspėjęs Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje nuskinti geriausio aktoriaus laurus už vaidmenį Pauliaus Pinigio spektaklyje „Vasaros diena“. Be darbo teatre, jis taip pat muzikuoja grupėse „Kopanugaris“ bei „Kvadrobika“. Šlovės nesivaiko – didžiausią vertę mato nuoširdžiame kūrybos procese. Nors teatro pasaulis kupinas iššūkių, būtent čia Aurimas atrado prasmę ir tikėjimą, kad menas gali keisti ne tik jį patį, bet ir aplinkinius.

 

Esi ne iš Klaipėdos – uostamiestyje atsidūrei po studijų. Ar anksčiau žinojai Valentiną Masalskį? 

 

Aš kilęs iš Troškūnų. Tai mažas miestelis tarp Anykščių ir Panevėžio. Gyvendamas ten, žinojau tik Masalskio pavardę – nebuvau matęs nei filmų, nei spektaklių su juo. Todėl įtakos mano studijų pasirinkimui šis vardas neturėjo. Tiesiog norėjau studijuoti vaidybą, o dabar jau šešerius metus gyvenu Klaipėdoje.

 

Nebuvo sunku prisijaukinti naują vietą?

 

Man čia labai patinka. Nenorėčiau kraustytis nei į Vilnių, nei į Kauną. Klaipėdoje geriausia žiemą, nes tada čia mažai žmonių. Nors šiaip mėgstu būti tarp jų, kai tam yra šventės, progos, bet nuvykęs į Vilnių, kur pilna kamščių, aš negaliu… Nuvažiuoju ir džiaugiuosi, kad gyvenu Klaipėdoje, kadangi čia viskas paprasta.

Aurimas Bareikis spektaklyje „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis), Mato Mačiulskio nuotrauka

Gal galėtum papasakoti, ką apie Tavo studijų pasirinkimą manė tėvai? 

 

Niekada neturėjome daug pinigų, tad tiek mano tėvams, tiek močiutei buvo svarbu, kad susirasčiau pelningą darbą. Turbūt klasikinė situacija. Kai pirmą kartą mamai pasakiau, jog noriu tapti aktoriumi, ji nusijuokė, ir daugiau apie tai nekalbėjome. Manė, pokštauju. O paskui, dvyliktoje klasėje, kai reikėjo užpildyti stojimo dokumentus, nurodžiau vieną vienintelį variantą – vaidybą. Iš pradžių mamai tai nepatiko, visa šeima vis skambindavo, bandė atkalbėti mane nuo tokios minties. Tačiau man niekada nerūpėjo pinigai. Manau, gerokai svarbiau užsiimti tuo, kas tau patinka, atrodo prasminga. 

 

Iš tiesų labai bijau, kad šis darbas nepavirstų tokiu, į kurį ateini, atbūni privalomas valandas ir trauki namo. Mačiau taip gyvenant daug savo vyresnių draugų. Man ši formulė niekad neatrodė patraukli, todėl užsispyriau ir nusprendžiau, kad tai mano gyvenimas, ir aš pats rinksiuosi, koks jis bus.

 

Kokią gyvenimo pamoką išsinešei iš studijų?

 

Nuoširdžiai daryti tai, ką darai. Jeigu iš tikrųjų įdedi širdies, viskas pavyksta. Dar išmokau nepersistengti: nesiekiu būti tokiu žmogumi, kurį visi mėgtų ir su kuriuo norėtų dirbti. Atsiras, kas mano veiklą pamatys, kam ji patiks, ir bendrystė rasis natūraliai. 

 

O dabar palaikai ryšį su V. Masalskiu? 

 

Susitikę visada pasikalbame. Jis ateina į spektaklių premjeras, paskui pasidalija įspūdžiais. Studijos baigėsi, bet kiekvieną sykį pabendravus su Masalskiu atrodo, kad išmokstu ko nors naujo. Jis nebijo išsakyti nei kritikos, nei komplimentų. Nors studijų metais kartais būdavo griežtas, visą laiką mačiau, jog tam tikros jo pastabos nėra skirtos man asmeniškai. Masalskis kritikuodavo idėją, atliekamą vaidmenį. Pasitaikydavo, jog įsiaudrindavo, bet taip nutikdavo todėl, kad jam tiesiog labai rūpėdavo aptariama mintis, teatras, spektaklis ir pan. 

Aurimas Bareikis grupėje „Kopanugaris“. Mato Mačiulskio nuotrauka

O apskritai dažnai sulauki kritikos ne tik iš buvusio mokytojo, bet ir iš savo kolegų? 

 

Nežinau, ar galima šitai pavadinti kritika, tačiau mes po kiekvieno spektaklio kalbamės. Bijau to momento, kai po pasirodymo tiesiog nusirengsiu ir keliausiu namo, visai negalvodamas apie tai, kas įvyko. Tikiuosi, jis niekada neateis. Todėl džiaugiuosi, kad po spektaklių pasilieka bent keli žmonės, kuriems irgi patinka aptarti, ką padarėme gerai, kas buvo blogai, ką reikėtų keisti. Tai skatina tobulėti. Atrodo, tris mėnesius dirbi, tada įvyksta premjera, ir gali pamanyti, jog jau viskas, užduotis atlikta. Bet toli gražu. Po premjeros spektakliai tik pradeda gyventi. 

 

Kaip jauteisi prisijungęs prie Klaipėdos jaunimo teatro (KJT), prie „Taško teatro“? Ar įvyko kokių nors pokyčių? 

 

Akivaizdaus skirtumo nėra. Visų pirma, mūsų kursas keistas – nesame grynai nei ten, nei ten. Mes kažkur per vidurį. Ir su „Taško teatru“ dirbame, ir su KJT, dalis – ir su Klaipėdos dramos teatru. Keli Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai mums dėstė. Pavyzdžiui, Paulių Pinigį, Laimą Akstinaitę, Rugilę Latvėnaitę pažįstu dar nuo studijų laikų. 

 

Smagu, kad tiek „Taško teatras“, tiek KJT funkcionuoja kaip platformos, leidžiančios kurti. Taip pat šaunu, jog ir viename, ir kitame teatre yra įkvepiančių žmonių. Kai matai, kaip jie dirba, kaip repetuoja, apima jausmas, kad ir pats negali teatro mylėti mažiau. 

 

Ar niekada nebuvo kilęs noras išbandyti kitą profesiją?

 

Man regis, tokios mintys nuolat sklando ore, net vyresni aktoriai kartais apie tai kalba. Automatiškai reaguoji, pats pradedi galvoti. Žiūrėdamas į savo bendraamžius, su kuriais baigiau mokyklą, regiu, ką jie veikia, kaip gyvena. Pasitaiko, susimąstau, jog būtų daug paprasčiau dirbti nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro – turėčiau laisvus savaitgalius, atostogas, pastovų atlyginimą. Visgi tada kyla klausimas, ar tikrai norėčiau taip gyventi, ar matyčiau prasmę.

 

Dar viena mane dominanti sritis – muzika. Groju, dainuoju, rašau dainas, tačiau nepasakyčiau, kad mane labiau traukia muzikos link. Tiesiog ji su teatru yra du dalykai, kurie tarpusavyje puikiai dera. Visgi tos minėtosios mintys nuolatos kažkur netoliese, nes mes, žmonės, gana primityvūs organizmai, ir kartais silpnybės akimirką imame svarstyti – gal geriau būtų daugiau pinigų, kokie nors patogumai? Tada vaidenasi, kad kažkur saulė ryškiau šviečia, nors iš tiesų taip visai nėra.

Aurimas Bareikis spektaklyje „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis), Mato Mačiulskio nuotrauka

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje laimėjai geriausio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį P. Pinigio spektaklyje „Vasaros diena“. Ką tau reiškia šis įvertinimas?

 

Minėtasis vaidmuo gyvuoja dar nuo studijų laikų – jau anuomet buvome pradėję šitą spektaklį statyti, jis tapo vienu iš diplominių darbų. Vėliau Klaipėdos jaunimo teatre „Vasaros dieną“ tiesiog atnaujinome, tad pelnyta nominacija man nesukėlė daug emocijų. Kai laimėjau, labiausiai džiaugiausi dėl paties spektaklio, nes į jį įdėta tikrai daug darbo.

 

Apskritai apdovanojimai yra lyg spąstai, į kuriuos lengva pakliūti. Tuomet gali pulti perdėtai džiaugtis, save girti, pūstis, o man šito nesinori. Aišku, smagu būti pastebėtam, bet ir be prizo buvo aišku, kad mano vaidmuo neblogas, todėl norisi jį ir toliau lipdyti, tobulinti. Teigiama žiūrovų reakcija man – didžiausias apdovanojimas. Išeini į sceną ir jauti, jog publika susitapatina su tavo personažu, drauge su juo liūdi, džiaugiasi. 

 

Teatre nesunku pasislėpti už vaidmenų, muzikos pasaulyje – už dainų. O koks yra tikrasis Aurimas? 

 

Nežinau, ar pats, kaip žmogus, gali pasakyti, koks iš tiesų esi. Manau, gali nebent įvardyti, kaip tau atrodo, bet iš tikrųjų aplinkiniai turbūt situaciją mato geriau. Be abejo, galima sau meluoti, dangstytis vaidmenimis. Tačiau taip elgiasi ne vien aktoriai.

Aurimas Bareikis grupėje „Kopanugaris“. Mato Mačiulskio nuotrauka

 Realiame gyvenime irgi dėvi kaukes?

 

Ko gero. Įmanoma bandyti jas nusiimti ir būti atviram, nuoširdžiam, bet tai sunku. Man regis, kai nesijauti saugus, automatiškai užsidedi kaukę – juk taip žymiai lengviau. Čia kaip teatre. Realybėje esu gana bailus – retai kada su naujai sutiktu žmogumi sugebu kalbėtis visiškai laisvai. O jei prisidengiu kokia nors kauke, galiu daryti ką tik noriu. Pavyzdžiui, teatro scenoje aš nejaučiu baimės. Jaudinuosi prieš spektaklį, o jam prasidėjus ateina ramybė, kadangi tampu personažu. Visgi „Kopanugario“ atveju – visiškai kitas reikalas, kadangi visos dainos iš manęs. Man rūpi, man skauda, ir todėl stovėdamas prieš publiką negaliu atsimerkti – visą laiką dainuoju užmerktomis akimis. Ten jau nebėra personažų, ten aš pats – Aurimas.  

 

Grįžtant prie klausimo, koks esu, gal net įdomiau pasvarstyti, koks norėčiau būti. Norėčiau būti nuoširdus, nusimesti visas kaukes. Norėčiau būti neabejingas kitam, kai jam reikia pagalbos. Norėčiau būti drąsus, bet toks dar nesu. O labiausiai norėčiau būti geru žmogumi.

TARP SCENOS IR VĖJO

Simoną Lunevičių kalbina Toma Liutikė

Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Simonas Lunevičius aistrą jaučia ne tik vaidybai – jis ir intensyviai keliauja, užsiima jėgos aitvarų sportu, leidžiasi į kalnų maršrutus. Kūrybinis šio aktoriaus kelias – nuolatinė transformacija, formuojama ne tik atliekamų vaidmenų, bet ir asmeninių patirčių. Pokalbyje Simonas dalijasi mintimis apie teatro reikšmę, gyvenimą tarp Klaipėdos ir Vilniaus, kūrybinį procesą, santykius bei laisvės jausmą, kurį atranda tiek scenoje, tiek vandens paviršiuje.

 

Kaip laikaisi? Koks dabar metas Tavo gyvenime? 

 

Radau amerikiečių poeto Davido Wagonerio eilėraštį ir man jis labai patiko, kadangi puikiai apibrėžia laiką. Skamba maždaug taip: If you’re lost in the forest, stop, because trees are not lost, the animals are not lost. They know where you are and if you let them, they will find you [„Jei pasiklydote miške, sustokite, nes medžiai nėra pasiklydę, gyvūnai nėra pasiklydę. Jie žino, kur jūs, ir, jei leisite, jie jus suras“, – T. L.]. Čia kalbama apie sustojimą, kad iš naujo pamatytume, kur esame.

 

Nuvykau į Vilnių pagyventi porą savaičių, o atrodo, kad nebuvau ten penkerius metus. Nes visada atvažiavęs sostinėn suvaidinu ir išvažiuoju. Šįkart miestą pamačiau naujai ir supratau, kad po tiek metų galiausiai iš jo išsikrausčiau.

 

 Į Vilnių sugrįžti kaip svečias, ar visgi tai dar yra Tavo namai? 

 

Vilnius visada bus namai, bet jis skiriasi nuo Klaipėdos. Iš naujo įvertini, kaip gyvename uostamiestyje, koks čia kontingentas, kur šiuo metu esame kaip kolektyvas, kaip žmonės, kur aš pats. Kur šitas gyvenimas eina? Regis, reikia jį kreipti. Labai aiškiai kreipti, nes jis pats savaime skuba prieky manęs. 

Simonas Lunevičius spektaklyje „Būti Alisa“, rež. Didier Girauldon. Mato Mačiulskio nuotrauka

Viename interviu sakei, kad Tau nepatogu prie naujų pažįstamų prisipažinti, jog esi aktorius. Koks Tavo santykis su savo profesija šiomis dienomis?

 

Aš tik dabar suprantu, ką anuomet turėjau omenyje. Man tiesiog nepatinka, kai tai akcentuojama. Jei susipažįsti ir pasakai, kad esi aktorius, žmogus pradeda vaidinti, kažkaip ypatingai elgtis. Būtent todėl aš niekada to „nenešu“ į pirmą planą. 

 

Bet ir šiaip su amžiumi pastebėjau, jog šitai pasikeitė. Kai taip kalbėjau, man buvo dvidešimt keleri, o dabar – trisdešimt treji. Kai tokio amžiaus žmonės susipažįsta, jie nebeklausia, ką tu veiki gyvenime, nes tai nėra esmė. Ir neklausia ne todėl, kad būtų neįdomu kalbėti apie darbą. Tiesiog įdomiau pats žmogus, su kuriuo susitikai, su kuriuo bendrauji, ką jis dabar čia su tavimi veikia, kas jus sieja.

 

Daugiau

GARSAS TEATRE: NUO ILIUSTRACIJOS IKI RIMTOS FILOSOFIJOS

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Tinkamesnės vietos pašnekesiui su Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiuoju garso režisieriumi Arnoldu Akelaičiu nei įrašų studija nerastume. Čia saugomi skirtingo laikotarpio muzikos instrumentai svečiui byloja apie technologinį progresą, bet interviu herojui garso nepraleidžiančios sienos primena daug daugiau: iki išnaktų trukusius įrašus, diskusijas su kompozitoriais, aktorių balsus. Šioje studijoje A. Akelaitis jau 40-ąjį sezoną įrašinėja, montuoja, restauruoja, miksuoja, kol spektaklio muzika pasiekia sceną.Daugiau

DIGNA KULIONYTĖ. NEITI PAVIRŠIUMI

Nika Aukštaitytė

Su Klaipėdos dramos teatro aktore Digna Kulionyte pasikalbėti norėjau jau seniai – vien jos nepaprastai turtingas aktorinis kelias scenoje yra intriga. Tik 26-eri, o jau įkūnijo ir Ofeliją, ir Dezdemoną, ir Džuljetą! Pernai įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia aktorė už Mašą „Žuvėdroje“ (režisierius Jokūbas Brazys) bei tyrinėtojos Dignos ir Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „LOST LOST LOST“ (režisierius Michałas Borczuchas).

Digna – Oskaro Koršunovo kurso aktorė, žengusi į sceną su jaunatviška jėga, įsimenanti žiūrovui ir po vienintelio pasirodymo. Jau dabar jos vaidmenų bagažas verčia kilstelėti antakius ir retoriškai paklausti: o kas toliau?

Daugiau

VISUOMENĖS VYSTYMOSI STADIJOS LIETUVOS TEATRO VEIDRODYJE

Ignas Zalieckas

Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. programos dalis „Focus Lituanie“ baigėsi. Per šį laikotarpį tiek visko vyko, kad buvo sunku rasti laiko prisėsti ir situaciją apmąstyti giliau. Renginių sūkuriui rimstant ir didžiajai Lietuvos programai Paryžiuje artėjant prie pabaigos, metas atidžiau pažvelgti į mūsų šalies scenos menų pristatymą Prancūzijoje. Man pačiam, didelės dalies „Focus Lituanie“ rodytų spektaklių tėvynėje nemačiusiam, tai buvo puiki proga po beveik ketverių metų iš naujo pažinti Lietuvos teatrą. Juk, kai palikau Vilnių, mūsų valstybės teatrų horizontas atrodė kitaip. Dabar ryškiausi kūrėjai buvo dar tik bebaigiantys studijas ar pastatę pirmuosius spektaklius. Taigi, kokia toji prancūzus pasiekusi Lietuvos scena?

Daugiau

VALENTINAS MASALSKIS: ŠIŲ DIENŲ VISUOMENEI ŽMOGUS TAPO NEBEĮDOMUS

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Valentiną Masalskį neabejotinai atpažįsta daugelis, išvydę teatro scenoje ir kino ekrane. Aktorius prikausto dėmesį savo charizma ir drąsa. Net tik kurdamas personažus, bet ir kasdieniame gyvenime. Vien prasilenkus su juo gatvėje įspūdį palieka minioje išsiskirianti skrybėlėta figūra, tvirta eisena, skvarbus žvilgsnis. Balandį Maestro mini 70-ąjį jubiliejų. Kaip sako pats, nėra kada justi metų skaičiaus, nes nuolat įsitraukęs į intensyvią kūrybinę veiklą, visi šiųmečiai planai jau sudėlioti, o ir vėlesni daugiau mažiau aiškūs. Vardindamas būsimas premjeras ir kolegas, su kuriais kartu toliau ketina dirbti, spinduliuoja jaunatviškumu, energija ir motyvacija.Daugiau

GYTIS PADEGIMAS. APIE TEATRĄ, ŽMOGŲ IR LAIKĄ

KALBINO DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ–STANKUVIENĖ

Entuziazmu ir smalsumu „degantis“ režisierius, teatro pedagogas bei istorikas, visuomenininkas Gytis Padegimas, be aktyvaus darbo, skaito paskaitas studentams šalies aukštosiose mokyklose ir visuomenei, supažindindamas su teatro praeitimi, Lietuvos tarpukario asmenybėmis, rašo ir mokamąsias knygas, straipsnius. 2023 m. lapkritį sukanka 50 metų nuo jo pirmosios pastatytos pjesės. Per šį laikotarpį menininkas sukūrė 130 spektaklių, kai kurie jų rodyti ne vieną dešimtmetį: „Mūsų miestelis“ (premjera – 1982), „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1986) ar „Meistriškumo pamoka“ (2000). Daugeliu aspektų jį būtų galima pavadinti „pirmuoju“. Pirmasis ėmėsi kai kurių modernių dramaturgų kūrinių – B. Frielo, T. Wilderio, H. Pinterio, A. Strindbergo. Pastarojo „Freken Juliją“ (1977) vėlgi pirmasis pastatė Sovietų sąjungoje. Ne vienas šiandien garsus aktorius debiutavo G. Padegimo spektakliuose, o daugeliui – tiek kūrėjams, tiek žiūrovams – jie tapo pažintimi su teatru apskritai.Daugiau

Įtariamas padegimas

Elvyra Markevičiūtė

<…>

„Su teatru, anot poeto, mes pasimatėme per kitus žodžius dar ankstyvoje vaikystėje. Mano tėvai, jauni gydytojai, buvo labai dideli šio meno gerbėjai ir, grįžę po spektaklio, kiekvieną kartą aistringai ginčydavosi. Minėdavo aktorių pavardes, personažus, aptarinėdavo siužetus. Ir teatras man visada atrodė toks tolimas, paslaptingas, mitinis pasaulis, kurį regėjau savo vaizduotėje. Mano dėdė Jeronimas studijavo tuometiniame Leningrade ir man, vos kelerių metų vaikui, visada parveždavo šūsnį „Teatrinis Leningradas“ (Teatralnyj Leningrad) reklaminių bukletų. Aš iš jų išmokau skaityti rusiškai, ilgai žiūrinėdavau ten išspausdintas spektaklių ir aktorių nuotraukas.Daugiau

VALENTINAS NOVOPOLSKIS: AKTORIAUS SĄŽINĖ PRIEŠ PARAZITAVIMĄ

Kalbino Silvija Butkutė

Kalbindama teatro ir kino aktorių Valentiną Novopolskį supratau, kad šios profesijos atstovai atostogauja mažai: štai rudens sezonui prasidėjus Valentino laukia „hamletiška“ premjera Vilniaus senajame teatre, o kino ekranuose netrukus pasirodys viltingas pilnametražis filmas „Devintas žingsnis“. Daugiau nei per dvidešimt metų scenoje menininkas sukūrė daugybę vaidmenų, tačiau prisipažįsta – nedažnai aplanko pasitenkinimo jausmas, kad aktorinė užduotis išpildyta maksimaliai.Daugiau

„ŽEMĖS DREBĖJIMAI“. NEAPOLYJE PRISTATYTO SPEKTAKLIO ESKIZO IŠTRAUKOS

RIMANTAS RIBAČIAUSKAS

Neapolyje, Italijos Kampanijos regiono sostinėje, visada norisi truputį pasisaugoti. Siaurose centrinės dalies gatvėse didžiuliais greičiais laksto motoroleriai, turistiniai vadovai įspėja apie kišenvagius, kavos puodelio kaina kinta atsižvelgiant į tai, kokia kalba užsisakai. Nėra taip, kad grėsmė stovėtų tiesiai priešais – ji kažkur šalia, už kampo; nežinia, kada pasirodys, o gal taip ir liks nematoma.Daugiau

Tomo Petreikio nuotrauka

SAULIUS ČIUČELIS: VISI GIMĖME SU SAVO ŽYME

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Saulių Čiučelį turbūt geriausiai pažįsta Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai. Nors aktorius taip pat vaidina kine ir televizijoje, visas jo ligšiolinis kūrybinis laikas – penkiolika metų – prabėgo būtent šiame teatre. Po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje čia pradėjęs dirbti artistas nustebino išskirtiniu balsu bei gebėjimu įtaigiai perteikti personažą, taip prikaustydamas mano dėmesį. Saulių stebiu visus tuos penkiolika metų, mačiau, kaip jis keitėsi, kaip scenoje skleidėsi vis drąsiau. Būdamas šviesios, taikios prigimties, pradžioje ėmęsis vidinių konfliktų blaškomų herojų, galop pradėjo pratintis įkūnyti vadinamuosius blogiukus ir šiandien, kaip mėgsta sakyti aktoriai, jau tapo tokių personažų advokatu. Nors visi Sauliaus vaidmenys skirtingi, juose galima įžvelgti panašią esmę – gilią vidinę transformaciją. Kad ir kokius klaidingai ar net žiauriai pasielgusius žmones tektų vaizduoti, Saulius visada įžvelgia jų tauriąją pusę. Blogio ir gėrio priešybių draskomi aktoriaus personažai likti abejingam neleidžia: abi jų pusės – tamsioji ir šviesioji – kelia vienodai stiprų susidomėjimą. Ypač tai pasakytina apie naujausius pagrindinius aktoriaus vaidmenis spektakliuose „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas, 2020), „Kaligula“ (rež. Agnius Jankevičius, 2021) ir „Žemė“ (rež. Ivanas Uryvskis, 2022).Daugiau

Nijolė Adomėnaitė ir kino operatorius Dmitrijus Dolininas filmavimo metu, 2004. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

NIJOLĖ ADOMĖNAITĖ, PIRMOJI PRAKALBUSI APIE MOTERŲ LAGERĮ STALINIZMO EPOCHOJE

Liucija Armonaitė

Nijolė Adomėnaitė (1958–2009) – kino ir teatro režisierė, scenaristė, sovietmečiu stačiusi dokumentinius bei vaidybinius filmus, atskleidusius tikruosius melo ir manipuliacijos persmelkto režimo baisumus. Ji gyveno ir kūrė byrančioje Sovietų Sąjungoje, vėliau – naujojoje Rusijos Federacijos valstybėje, čia iš arti matė istorinių lūžių, politinių peripetijų suluošintų žmonių likimus. Remdamasi realiais įvykiais, archyvine medžiaga, ieškodama SSRS neviešintų faktų ir taip dėliodama savo herojų istorijas, Adomėnaitė beldėsi į žiūrovų atmintį bei sąžinę. Nors, šaliai ribojant minties ir žodžio laisvę, režisierei pavyko susukti vos šešias juostas, drąsūs filmai jos pavardę įrašė į XX a. kino istoriją, buvo įvertinti apdovanojimais, rodomi JAV ir Europos festivaliuose. Visgi tėvynėje ne visi Adomėnaitės darbai pasiekė kino teatrus; ją geriau pažinojo lietuviai kinematografininkai, su kuriais Nijolė susitikdavo ir bendraudavo per renginius užsienyje. Todėl – likimo ironija – išskirtinės menininkės palikimas nepelnytai liko mūsų kultūros užribyje. Šis tekstas skiriamas artimesnei pažinčiai su autore, apie kurios gyvenimą ir kūrybą kalbėti atskirai tiesiog neįmanoma.


Daugiau

APIE TEATRINES SALAS. TIKRAS IR MENAMAS

Liuda Jonušienė

Scenos meno vandenyne plūduriuoja gausybė salų. Kai kurios jų jau negyvenamos, kitos – kaip susisiekiantys indai, trečios – tarsi ant žemės nukritę drumzlini debesys ar trumpalaikiai miražai. Gyvendami realiu laiku lankome realiai realiose vietovėse egzistuojančias teat­rines salas, į kurias norisi arba nuolat sugrįžti, arba jas kuriam laikui pamiršti. Nepasakysiu nieko naujo, teigdama, kad valstybinis Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT) ilgai buvo skaudinantis ir aplenkiamas žiūrovų, kritikų, net pačių teatralų.Daugiau

JOS DIDENYBĖ KAZIMIERA KYMANTAITĖ 

Giedrė Kaukaitė

…Praėjusio šimtmečio Vilniaus centre prasilenkiau su režisiere Kazimiera Kymantaite, plikai nusiskutusia galvą. Netekau žado. Įprasta šią moterį matyti ugnies spalvos plaukais, kūrybiškai pasidarkiusia šukuosena, tarytum šukos į jos rankas retai teužklystų. Kodėl nusiskuto? Nebebus ryža? Taps blondine? O gal brunete? Ir nėmaž nesidrovi Kazimiera, ji kone mėgaujasi smalsių žvilgsnių varstoma! Spėlionių puokštė dar labiau išauga, kai tą patį vakarą Kymantaitę išvystu senojo Operos ir baleto teatro fojė, oriai vaikštinėjančią greta savo vyro Juozo Banaičio, tuomečio kultūros ministro. Artistės kiaušas ne plikas lyg kulnas – žilų plaukų šepetėlis jau šiek tiek ūgtelėjęs, matyt, šis atsinaujinimas demonstruojamas nebe pirmą dieną. Daugiau

SEVERINAS NORGAILA – GELEŽINĖS VALIOS HAMLETAS

Kalbino Nomeda Šatkauskienė

Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) žiūrovų mylimiausiu aktoriumi išrinktas Severinas Norgaila (gim. 1992) neslepia, kad vis dar ieško atsakymų į daugelį su vaidyba susijusių klausimų. Jis nesimėto skambiomis frazėmis, nesipuikuoja savo pasiekimais ir negyvena ateities iliuzijomis. Nors per šešerius darbo teatre metus spėjo pelnyti daugybę įvairiausių apdovanojimų – nuo geriausio metų aktoriaus titulo iki „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijos – pats artistas savęs anaiptol nelaiko subrendusiu menininku. Praėję keleri metai Severinui greičiausiai įsimins ne tik dėl jam Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje „Man šiandien – Hamletas“ patikėto pagrindinio vaidmens, bet ir dėl kito, pašnekovui asmeniškai labai reikšmingo pasiekimo – Taline įveikto triatlono ir gauto „Geležinio žmogaus“ (Iron man) titulo. Severino asmenyje hamletiškas jautrumas puikiai dera su geležine valia – tai savybės, kuriomis vis rečiau gali pasigirti jauni aktoriai.Daugiau

DAINIUS SVOBONAS: VAIDMENYSE GALIU PASISLĖPTI NUO ASMENINIO DRAKONO

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Dainiaus Svobono išsamiai pristatinėti nereikia. Vieną sykį išvydęs šį aktorių ir išgirdęs jo išskirtinį balsą, lengvai atpažinsi jį kino filmuose, televizijoje bei teatro scenoje; ypač dažnai artistą galima pamatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), kuriame Dainius įsimintinais vaidmenimis džiugina jau daugiau nei trisdešimt metų. Kūrėjas už meistrystę yra susižėręs aibę įvertinimų, o gruodžio mėnesį jam įteiktas ir aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aktoriui tenka save išbandyti įkūnijant sudėtingus, gilius pagrindinius personažus, tačiau kartu jie žmogiški, netobuli, einantys klystkeliais, neišvengiamais ieškant teisingo kelio, šių veikėjų vidiniai išgyvenimai suprantami kiekvienam žiūrovui. Pats D. Svobonas kasdienybėje nuoširdus, ištikimas savoms vertybėms, paprastumui, pernelyg nesureikšminantis įvertinimų, sceninės patirties, sėkmės.Daugiau

ELIGIJUS DOMARKAS: NORĖČIAU, KAD GRĮŽTŲ TIKROJI OPERA

Kalbino Kristupas Antanaitis

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradėjus naująjį sezoną, puikus metas atsigręžti į kūrėjus, paskyrusius jam didžiąją savo gyvenimo dalį. Vienas jų – buvęs šio teatro vyriausiasis režisierius (1989–1999) Eligijus Domarkas (gim. 1943), kurio broliai Juozas ir Stasys yra žymūs Lietuvos dirigentai. Pašnekovas 1972-aisiais baigė tuometinę Leningrado konservatoriją (dab. Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), operos režisūrą. 1977–1978 m. stažavosi Berlyno komiškojoje operoje (Komische Oper Berlin) Vokietijoje, buvo vyr. režisieriaus Joachimo Herzo asistentas statant G. Puccinio „Madam Baterflai“. 1972–2005 m. režisavo operas LNOBT, taip pat pastatė nemažai spektaklių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bei Čikagos lietuvių operoje. 1993-iaisiais LNOBT gastrolėms Savonlinos festivalyje Suomijoje režisavo G. Donizettio „Liučiją di Lamermur“. Interviu kūrėjas dalijasi ne tik unikalia patirtimi ir prisiminimais apie studijų laikus sovietmečiu, kūrybą nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir požiūriu į šių dienų operą.Daugiau