FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: ROBOTAI VALSTYBĖS TEATRO SCENOJE

Nūnai veik kiekvienas lietuvis yra girdėjęs žodį „robotas“. Didesnio ar mažesnio pajėgumo mechaniniai aparatai, galintys automatiškai atlikti sudėtingus uždavinius, yra tapę ne vieno literatūros, kino ar kitokio meno kūrinio objektu. Jau bene dešimtmetį Lietuvoje vykstančioje „Robotiados“ šventėje net maži vaikai kuria ir konstruoja tokias mašinas, įvairiais pavidalais jos skverbiasi į darbo ir namų aplinką, tad robotas šiandien priklauso jau ne fantastikos, o kasdienybės sričiai. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje situacija buvo visai kitokia.SKAITYTI DAUGIAU

Martynas Nedzinskas. Nustoti ar pradėti vaidinti?

Su aktoriumi Martynu Nedzinsku susitikome po dar tik rudenį Lietuvos nacio­naliniame dramos teatre įvyksiančio Grzegorzo Jarzynos spektaklio „SOLIA­­RIS 4“ repeticijos. Šio pokalbio nevadinsiu interviu, veikiau tai dviejų žmonių buvimas tam tikroje nuotaikoje, kuri šiuo metu jiems abiems artima. Tenesupyksta skaitantys, jog leidžiam sau būti atviri, galbūt šiek tiek pesimistiški ar nuobodūs, bet sėdėdami šalia teatro ir šnekėdamiesi apie vaidybą mudu nevaidinome. SKAITYTI DAUGIAU

Antano Škėmos stiprybė – universalumas

„Baimė daugelio nelaimių priežastis“, – teigia kunigas, vienas iš dramos „Pabudimas“ veikėjų. Abejonės, netikrumas ir baimės glūdi ne tik fikciniuose Antano Škėmos pjesės personažuose, bet ir neretame iš mūsų. 1956-aisiais šis rašytojas, atspindėdamas keliolika metų ankstesnį laikotarpį, skaitytojams pasiūlė „Pabudimą“ – pjesę, kurioje ne tik žiaurus NKVD tardymų paveikslas, neužmirštamu kerštu ir įtampa alsuojantis meilės trikampis tarp pagrindinių veikėjų – Kazio, Elenos ir Pijaus, – bet pirmiausia žmogus – akistatoje su jį supančia aplinka, sistema, su pačiu savimi bei savo baimėmis. Kūrinys teatro scenoje JAV statytas šeštajame dešimtmetyje, o Lietuvoje – devintajame, Nepriklausomybės išvakarėse, be didesnių užuolankų supurtant tuometinės publikos mintis ir emocijas. Šiuo tekstu siekiama apžvelgti „Pabudimo“ adaptacijas Lietuvoje 1989–2018 m.: pastatymus vaidybiniame kine, dramos teatruose bei kontroversiškai vertinamame, ilgesniam laikui neįsitvirtinusiame televizinio spektaklio žanre.SKAITYTI DAUGIAU

OPERA KAIP TARPDISCIPLININĖ JUNGTIS

Prieš pradėdama kalbėti apie šių dienų operos tendencijas, jaučiu poreikį keliais sakiniais prisistatyti. Jau dešimt metų gilinuosi į dramos, šiuolaikinio šokio, performanso ir eksperimentinio pobūdžio spektaklius. Paprastai tariant, į pasirodymus, kurie neša turinio naujumo, išraiškos laisvės ir estetinės drąsos žinutę. O štai opera mano teatrologiniame horizonte ilgą laiką plaukė tarsi didžiulis archajinis laivas su savo ištikima muzikantų, solistų bei publikos įgula, kuriai, rodėsi, visai netrūko naujo žiūrovo. Dėl išankstinių nuostatų kojos į operos laivo denį nekėliau iki pasirodant garsiajai COVID-19 audrai.SKAITYTI DAUGIAU

GARSUS, BEVEIK NEŽINOMAS DARIUS MEŠKAUSKAS

Aktorius Darius Meškauskas Lietuvos teatrui ir kinui „atsitiko“ tikrai ne atsitiktinai ir visai ne todėl, kad yra iš teatralų dinastijos, nors žvaigždės sudėliojo, kaip privalėjo: Dariaus prosenelis – garsus teatro režisierius Borisas Dauguvietis, kraujo ryšiai sieja ir su aktoriais Galina Dauguvietyte bei Juozu Meškausku, klaipėdietis aktorius Balys Barauskas – žmonos Eglės, taip pat aktorės, tėvas. Darius nuo vaikystės žinojo, kad būtinai taps aktoriumi, ir aktorius jis yra didis. Esam pažįstami nuo studijų laikų, tad turėjau progą stebėti nuoseklų, atkaklų bičiulio virsmą į stulbinantį, subtilų menininką, mąslų, įžvalgų dėstytoją bei gėrėtis. Svarbiausi Dariaus vaidmenys: Hamletas („Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras), Cezaris („Kelias į Damaską“, rež. O. Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras), Edgaras („Karalius Lyras“, rež. Algirdas Latėnas, Klaipėdos dramos teatras), Kajuga („Rezervatas“, rež. Aidas Giniotis, Klaipėdos dramos teatras), Gudukas („1892 metų progreso idėja”, rež. Arvydas Lebeliūnas, Klaipėdos dramos teatras).SKAITYTI DAUGIAU

NEMATOMI VAIZDŲ KŪRĖJAI

Stebėdami spektaklius visuomet žinome, kas jų režisierius ir kas atlieka pagrindinius vaidmenis, tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį į toliau išrikiuotas pavardes? Pastaraisiais dešimtmečiais tiek operos, tiek dramos teatrai scenografus, kostiumų, šviesų ir vaizdo projekcijų kūrėjus ėmė vertinti individualiai – lyg ištraukė juos iš režisieriaus šešėlio. Kūrybinio bendradarbiavimo principai ir laisvė padėjo ne tik išryškinti šių menininkų svarbą, bet ir atkreipti dėmesį į kiekvieno iš jų kuriamą teatrinį pasaulį.SKAITYTI DAUGIAU

Aukščiausia operos klasė ir šaldytuvai

Operos dirigento ir režisieriaus santykis – vienas sudėtingiausių scenos ir muzikos menų istorijoje. Ne visi gali sutarti, o apie du dešimtmečius trunkančias kūrybines partnerystes vargu, ar dažnas yra girdėjęs. Dalia Ibelhauptaitė (D. I.) ir Gintaras Rinkevičius (G. R.) – viena iš retų išimčių. Jų ambicijos, užaugusios sėkmingai debiutuojant užsienyje, susitiko 2000 m. Trakų pilyje statytoje Giuseppe’ės Verdi’o operoje „Kaukių balius“. Tačiau tai nebuvo laiminga ir paprasta istorija, – veikiau sunkaus, bet kūrybinės laisvės pripildyto kelio pradžia. Apie ją ir esminius pasirinkimus statant alternatyvų „bohemiečių“ operos pasaulį išskirtinį duetą MO muziejaus ir „Vilnius City Operos“ (VCO) parodos „Iš tos operos“ atidarymo renginyje kalbino Julijus Grickevičius (J. G.).SKAITYTI DAUGIAU

Dedikacija lietuvių operos menui

Nusikelkime šimtą metų atgal, į tarpukario laikų Lietuvą – 1920-aisiais ji paskelbta demokratine respublika, įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, Seimo pirmininko pareigas ėjo būsimasis prezidentas, krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko pirmoji komercinė radijo transliacija, suteikta rinkimų teisė moterims. Pasaulis vis dar bandė atsigauti po patirto šoko – Pirmojo Pasaulinio karo, o Lietuva, ką tik atgavusi nepriklausomybę, stengėsi kurti savąją valstybę.SKAITYTI DAUGIAU

Dvidešimtmetį trunkanti meistro paskaita

Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) visoje Europoje garsėja ilgais, lėtais, regis, amžinybę trunkančių monologų pripildytais spektakliais. Tokiais, kurie kituose kontekstuose žiūrovų neretai pavadinami „per sunkiais“, „nuobodžiais“, „verčiančiais dirbti po darbo valandų“. Lupos atžvilgiu vargiai išgirsime ką nors panašaus. Jo pastatymai – vieni įdomiausių Senajame žemyne pastaraisiais dešimtmečiais kuriamų teatro darbų.SKAITYTI DAUGIAU

Elžbieta Latėnaitė. Gero komiko ženklai, žengiant per humoro ribas

Teatro pasaulyje Elžbieta Latėnaitė geriausiai žinoma dėl savo ryškių ir gaivališkų personažų šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliuose – Gretchen „Fauste“, Nastasjos Filipovnos „Idiote“, Marinos „Borise Godunove“. Jos būtų galima klausinėti apie įvairiausias aktorines patirtis dirbant su pripažintas Lietuvos ir užsienio kūrėjais, eksperimentiniuose jaunų autorių projektuose, netgi profesionalų statytuose miuzikluose. Tačiau šiandien įdomu skirti dėmesį pačios E. Latėnaitės autorinei veiklai žanre, kuriame Lietuvos aktorius sutinkame ypač retai – stand up’o pasirodymuose.SKAITYTI DAUGIAU

Marius Repšys: „Būk vanduo“

Su aktoriumi Mariumi Repšiu susipažinome „Open Books“ literatūros festivalyje. Šventinės vakarienės metu pasakojome apie nuveiktus darbus, dalinomės ateities planais, kurie, tuo metu atrodė, jei tik darysime, neabejotinai išsipildys. Ir štai, šį kartą „susitinkame“ virtualiai, prabėgus pirmosioms karantino savaitėms, kuomet aiškiausias dalykas – nežinomybė.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip statomas teatro Olimpas?

2019 m. Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusios šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ organizatoriai, iš pradžių stigę lėšų kūrinio rodymui visą renginio laikotarpį, Vilniuje paskelbė reklamas, kvietusias remti operos sklaidą. Jose teigta, kad Italijoje vykstančio festivalio reikšmė meno pasaulyje prilygsta Olimpinių žaidynių svarbai sporte. Iš tiesų – Venecijoje kas antrus metus pristatomi atrinkti aukščiausio lygio menininkų iš viso pasaulio darbai, o „Auksinio liūto“ apdovanojimas – lygiai kaip čempionų žiedai – suteikia kokybės ženklą visam gyvenimui. Skirtumas tik tas, kad sporte yra objektyvūs, skaičiais apibrėžiami vertinimo kriterijai, o meno kūriniuose juos nustato tuo metu surinkta komisija.SKAITYTI DAUGIAU

Duda Paiva. Įtrūkęs pasaulis ir žiauriausi spektakliai vaikams

Brazilijoje gimęs, daug metų Olandijoje kuriantis menininkas Duda Paiva šiandien yra vienas ryškiausių lėlių teatro atstovų pasaulyje. Teatras, šokis, lėlės – tokia tvarka vyko jo kaip profesionalo pažintys su scenos menais, ir nors šiandien D. Paiva oficialiai pristatomas kaip lėlininkas-šokėjas, tiksliausiai jį apibūdina žodis kūrėjas. Šio artisto lėlių valdymo stilius ir spektaklių estetika atpažįstami visame pasaulyje, neseniai Rygoje jis aukštyn kojomis apvertė nacionaline vertybe latvių laikomos Jānio Rainio pjesės „Aukso žirgas“ (Zelta zirgs) aplinkybes, o pastaruoju metu kartas nuo karto užsuka į Lietuvą – parodyti spektaklio ar supažindinti mūsų šalies kūrėjų su savo autorine „object score“ technika, kuomet šokio metu lėlininkas atlieka iš anksto tiksliai suplanuotus žmogaus ir lėlės judesius. Spalio pabaigoje D. Paiva lankėsi Vilniuje, čia jis buvo vienu iš Baltijos kamerinio operos teatro organizuojamos vizualinio teatro kūrybinės laboratorijos „Kosmos Theatre Lab’19“ mokytojų.SKAITYTI DAUGIAU

Smalsumas gyventi pagal Giedrių Savicką

Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?SKAITYTI DAUGIAU

Gintaras Varnas. Teatro magija į žinutę netelpa

Teatro režisierius ir ornitogolas – taip pastaruoju metu spaudoje pristatomas Gintaras Varnas. Jo pomėgis kasmet stebėti ir žieduoti paukščius (įtraukiant į šią veiklą savo studentus) teatro pasaulyje žinomas taip pat puikiai, kaip plačiojoje visuomenėje faktas, jog G. Varnas – vienas iš penkių svarbiausių nepriklausomos Lietuvos teatro režisierių. Net topteli mintis, kad ilgainiui šį kūrėją pažinsime kaip teatro magą.SKAITYTI DAUGIAU

Rizikuojantys nenutolti nuo realybės

2022-aisiais Kaunas su nedideliu Liuksemburgo miestu Ešu prie Alzeto (Esch-sur-Alzette) dalinsis Europos kultūros sostinės titulu. Ši žinia – kaip ir bet kuri gausesnė kultūros finansavimo apraiška – džiaugsmą neša tiek miestų bendruomenėms, tiek srities atstovams, labiau pratusiems prie nuolatinių reikalavimų susiveržti diržus. „Kauno – Europos kultūros sostinės“ (KEKS) komandos organizuojami renginiai jau prasidėjo ir iki pat kulminacinių metų jų tik daugės: miestas skęs nemokamuose ir mokamuose pasirodymuose, regės įspūdingus fejerverkus, girdės gausybę sveikinimo kalbų… Galiausiai kiekvienas reiškinys pasuks vienu iš dviejų kelių: baigs savo kelionę vos nutrūkus finansavimui arba įgis pagreitį ir nužygiuos tolyn, užsitarnaudamas teisę formuoti kultūros veidą ir politiką.SKAITYTI DAUGIAU

Juokinga – tai komplimentas

Aktorė Rimantė Valiukaitė nėra žinoma kaip išskirtinai komiškų vaidmenų atlikėja. Vis dėlto šalyje, kurios tautosaka stipriau remiasi raudomis nei juokais, jos kūrybinė biografija atrodo įspūdingai. Nuo pat studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios Rimantė vaidino istoriniais tapusiuose komiškuose spektakliuose (nors ne kiekvienas jų oficialiai vadintas komedija) ir profesionaliose televizijos laidose „Pagauk kampą“ bei „Dar pažiūrėsim“, daugybei žmonių virtusiose retais gero lietuviško humoro pavyzdžiais (net nekalbant apie dar retesnį reiškinį – kokybiškas televizijos laidas).SKAITYTI DAUGIAU

Roberto Wilsono avangardas ir įpročiai

Šiuo metu Robertui Wilsonui 77-eri, tačiau jo dienotvarkė prieštarauja biologiniams skaičiams: amerikiečių režisierius neketina keisti įpročių ir dirbti trumpiau nei 20 valandų per parą, vykdyti mažiau nei 5 projektus vienu metu ar nustoti visur vėluoti. Studijavęs teisę, vėliau baigęs architektūrą Wilsonas pasuko į scenos menus, kuriuose nuo pat pradžių ypatingą reikšmę skyrė ne žmonių, bet šviesų vaidmenims – didelė dalis jo režisūrinių reikalavimų skirti šviesų žaismo sąlygoms kurti. SKAITYTI DAUGIAU