NEMATOMI VAIZDŲ KŪRĖJAI

Stebėdami spektaklius visuomet žinome, kas jų režisierius ir kas atlieka pagrindinius vaidmenis, tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį į toliau išrikiuotas pavardes? Pastaraisiais dešimtmečiais tiek operos, tiek dramos teatrai scenografus, kostiumų, šviesų ir vaizdo projekcijų kūrėjus ėmė vertinti individualiai – lyg ištraukė juos iš režisieriaus šešėlio. Kūrybinio bendradarbiavimo principai ir laisvė padėjo ne tik išryškinti šių menininkų svarbą, bet ir atkreipti dėmesį į kiekvieno iš jų kuriamą teatrinį pasaulį.SKAITYTI DAUGIAU

Aukščiausia operos klasė ir šaldytuvai

Operos dirigento ir režisieriaus santykis – vienas sudėtingiausių scenos ir muzikos menų istorijoje. Ne visi gali sutarti, o apie du dešimtmečius trunkančias kūrybines partnerystes vargu, ar dažnas yra girdėjęs. Dalia Ibelhauptaitė (D. I.) ir Gintaras Rinkevičius (G. R.) – viena iš retų išimčių. Jų ambicijos, užaugusios sėkmingai debiutuojant užsienyje, susitiko 2000 m. Trakų pilyje statytoje Giuseppe’ės Verdi’o operoje „Kaukių balius“. Tačiau tai nebuvo laiminga ir paprasta istorija, – veikiau sunkaus, bet kūrybinės laisvės pripildyto kelio pradžia. Apie ją ir esminius pasirinkimus statant alternatyvų „bohemiečių“ operos pasaulį išskirtinį duetą MO muziejaus ir „Vilnius City Operos“ (VCO) parodos „Iš tos operos“ atidarymo renginyje kalbino Julijus Grickevičius (J. G.).SKAITYTI DAUGIAU

Dedikacija lietuvių operos menui

Nusikelkime šimtą metų atgal, į tarpukario laikų Lietuvą – 1920-aisiais ji paskelbta demokratine respublika, įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, Seimo pirmininko pareigas ėjo būsimasis prezidentas, krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko pirmoji komercinė radijo transliacija, suteikta rinkimų teisė moterims. Pasaulis vis dar bandė atsigauti po patirto šoko – Pirmojo Pasaulinio karo, o Lietuva, ką tik atgavusi nepriklausomybę, stengėsi kurti savąją valstybę.SKAITYTI DAUGIAU

Dvidešimtmetį trunkanti meistro paskaita

Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) visoje Europoje garsėja ilgais, lėtais, regis, amžinybę trunkančių monologų pripildytais spektakliais. Tokiais, kurie kituose kontekstuose žiūrovų neretai pavadinami „per sunkiais“, „nuobodžiais“, „verčiančiais dirbti po darbo valandų“. Lupos atžvilgiu vargiai išgirsime ką nors panašaus. Jo pastatymai – vieni įdomiausių Senajame žemyne pastaraisiais dešimtmečiais kuriamų teatro darbų.SKAITYTI DAUGIAU

Elžbieta Latėnaitė. Gero komiko ženklai, žengiant per humoro ribas

Teatro pasaulyje Elžbieta Latėnaitė geriausiai žinoma dėl savo ryškių ir gaivališkų personažų šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliuose – Gretchen „Fauste“, Nastasjos Filipovnos „Idiote“, Marinos „Borise Godunove“. Jos būtų galima klausinėti apie įvairiausias aktorines patirtis dirbant su pripažintas Lietuvos ir užsienio kūrėjais, eksperimentiniuose jaunų autorių projektuose, netgi profesionalų statytuose miuzikluose. Tačiau šiandien įdomu skirti dėmesį pačios E. Latėnaitės autorinei veiklai žanre, kuriame Lietuvos aktorius sutinkame ypač retai – stand up’o pasirodymuose.SKAITYTI DAUGIAU

Marius Repšys: „Būk vanduo“

Su aktoriumi Mariumi Repšiu susipažinome „Open Books“ literatūros festivalyje. Šventinės vakarienės metu pasakojome apie nuveiktus darbus, dalinomės ateities planais, kurie, tuo metu atrodė, jei tik darysime, neabejotinai išsipildys. Ir štai, šį kartą „susitinkame“ virtualiai, prabėgus pirmosioms karantino savaitėms, kuomet aiškiausias dalykas – nežinomybė.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip statomas teatro Olimpas?

2019 m. Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusios šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ organizatoriai, iš pradžių stigę lėšų kūrinio rodymui visą renginio laikotarpį, Vilniuje paskelbė reklamas, kvietusias remti operos sklaidą. Jose teigta, kad Italijoje vykstančio festivalio reikšmė meno pasaulyje prilygsta Olimpinių žaidynių svarbai sporte. Iš tiesų – Venecijoje kas antrus metus pristatomi atrinkti aukščiausio lygio menininkų iš viso pasaulio darbai, o „Auksinio liūto“ apdovanojimas – lygiai kaip čempionų žiedai – suteikia kokybės ženklą visam gyvenimui. Skirtumas tik tas, kad sporte yra objektyvūs, skaičiais apibrėžiami vertinimo kriterijai, o meno kūriniuose juos nustato tuo metu surinkta komisija.SKAITYTI DAUGIAU

Duda Paiva. Įtrūkęs pasaulis ir žiauriausi spektakliai vaikams

Brazilijoje gimęs, daug metų Olandijoje kuriantis menininkas Duda Paiva šiandien yra vienas ryškiausių lėlių teatro atstovų pasaulyje. Teatras, šokis, lėlės – tokia tvarka vyko jo kaip profesionalo pažintys su scenos menais, ir nors šiandien D. Paiva oficialiai pristatomas kaip lėlininkas-šokėjas, tiksliausiai jį apibūdina žodis kūrėjas. Šio artisto lėlių valdymo stilius ir spektaklių estetika atpažįstami visame pasaulyje, neseniai Rygoje jis aukštyn kojomis apvertė nacionaline vertybe latvių laikomos Jānio Rainio pjesės „Aukso žirgas“ (Zelta zirgs) aplinkybes, o pastaruoju metu kartas nuo karto užsuka į Lietuvą – parodyti spektaklio ar supažindinti mūsų šalies kūrėjų su savo autorine „object score“ technika, kuomet šokio metu lėlininkas atlieka iš anksto tiksliai suplanuotus žmogaus ir lėlės judesius. Spalio pabaigoje D. Paiva lankėsi Vilniuje, čia jis buvo vienu iš Baltijos kamerinio operos teatro organizuojamos vizualinio teatro kūrybinės laboratorijos „Kosmos Theatre Lab’19“ mokytojų.SKAITYTI DAUGIAU

Smalsumas gyventi pagal Giedrių Savicką

Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?SKAITYTI DAUGIAU

Gintaras Varnas. Teatro magija į žinutę netelpa

Teatro režisierius ir ornitogolas – taip pastaruoju metu spaudoje pristatomas Gintaras Varnas. Jo pomėgis kasmet stebėti ir žieduoti paukščius (įtraukiant į šią veiklą savo studentus) teatro pasaulyje žinomas taip pat puikiai, kaip plačiojoje visuomenėje faktas, jog G. Varnas – vienas iš penkių svarbiausių nepriklausomos Lietuvos teatro režisierių. Net topteli mintis, kad ilgainiui šį kūrėją pažinsime kaip teatro magą.SKAITYTI DAUGIAU

Rizikuojantys nenutolti nuo realybės

2022-aisiais Kaunas su nedideliu Liuksemburgo miestu Ešu prie Alzeto (Esch-sur-Alzette) dalinsis Europos kultūros sostinės titulu. Ši žinia – kaip ir bet kuri gausesnė kultūros finansavimo apraiška – džiaugsmą neša tiek miestų bendruomenėms, tiek srities atstovams, labiau pratusiems prie nuolatinių reikalavimų susiveržti diržus. „Kauno – Europos kultūros sostinės“ (KEKS) komandos organizuojami renginiai jau prasidėjo ir iki pat kulminacinių metų jų tik daugės: miestas skęs nemokamuose ir mokamuose pasirodymuose, regės įspūdingus fejerverkus, girdės gausybę sveikinimo kalbų… Galiausiai kiekvienas reiškinys pasuks vienu iš dviejų kelių: baigs savo kelionę vos nutrūkus finansavimui arba įgis pagreitį ir nužygiuos tolyn, užsitarnaudamas teisę formuoti kultūros veidą ir politiką.SKAITYTI DAUGIAU

Juokinga – tai komplimentas

Aktorė Rimantė Valiukaitė nėra žinoma kaip išskirtinai komiškų vaidmenų atlikėja. Vis dėlto šalyje, kurios tautosaka stipriau remiasi raudomis nei juokais, jos kūrybinė biografija atrodo įspūdingai. Nuo pat studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios Rimantė vaidino istoriniais tapusiuose komiškuose spektakliuose (nors ne kiekvienas jų oficialiai vadintas komedija) ir profesionaliose televizijos laidose „Pagauk kampą“ bei „Dar pažiūrėsim“, daugybei žmonių virtusiose retais gero lietuviško humoro pavyzdžiais (net nekalbant apie dar retesnį reiškinį – kokybiškas televizijos laidas).SKAITYTI DAUGIAU

Roberto Wilsono avangardas ir įpročiai

Šiuo metu Robertui Wilsonui 77-eri, tačiau jo dienotvarkė prieštarauja biologiniams skaičiams: amerikiečių režisierius neketina keisti įpročių ir dirbti trumpiau nei 20 valandų per parą, vykdyti mažiau nei 5 projektus vienu metu ar nustoti visur vėluoti. Studijavęs teisę, vėliau baigęs architektūrą Wilsonas pasuko į scenos menus, kuriuose nuo pat pradžių ypatingą reikšmę skyrė ne žmonių, bet šviesų vaidmenims – didelė dalis jo režisūrinių reikalavimų skirti šviesų žaismo sąlygoms kurti. SKAITYTI DAUGIAU

Mūsų miško pasakos

Vasario vidury Jaunimo teatre Vilniuje įvyks spektaklio „Vienos miško pasakos“ pagal Ödöno von Horváth’o 1931-ųjų metų pjesę premjera (dramaturgas Mindaugas Nastaravičius). Ta proga norisi ne tik pristatyti būsimąjį spektaklį, bet ir iš arčiau susipažinti su pačia Yana Ross – vienu stipriausių ir įdomiausių šiandienos teatro balsų Lietuvoje. SKAITYTI DAUGIAU

Marius Ivaškevičius. Menininkas kaip ir kiti žmonės

Marius Ivaškevičius Lietuvos viešojoje erdvėje ne kartą vadintas provokatoriumi. Pirmąkart toks požiūris į jį išryškėjo turbūt 2002-aisiais, pasirodžius romanui „Žali“, kuriame rašytojas pasakojo apie Lietuvos partizanų kasdienybę, žemiškus jų poreikius, amžinos įtampos, kovų ir išdavysčių pasekmes žmogaus elgesiui.SKAITYTI DAUGIAU

JONAS ARČIKAUSKAS. IMPROVIZUODAMAS ESU LAISVAS…

Jonas Arčikauskas – teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.SKAITYTI DAUGIAU

RENATA VALČIK. NENUTRŪKSTANTIS RYŠYS

Su scenografe Renata Valčik susitikome dar šiltą rudens vakarą. Paklausta, ar vaikystėje lankydavosi teatre, kūrėja nustebina: „Pati neatmenu, man pasakojo tėvai, bet pirmas susidūrimas su „Lėlės“ teatru buvo pro ašaras. Užgesus šviesoms, pakilus uždangai aš pravirkau ir jie turėjo išvesti mane iš salės. Atsisakiau žiūrėti ir dar ilgai nėjau į teatrą. Sugrįžau jau būdama sąmoninga, šešiolikos metų.“ Teatrą atradusi paauglystėje, Renata jo nebepaleido – dar besimokydama dailės mokykloje nusprendė studijuoti scenografiją: sritį, kurioje susipina įvairūs menai. SKAITYTI DAUGIAU

Cirko evoliucija: kodėl svarbu suprasti

Liepos mėnesio pradžioje pirmą kartą iš tiesų patikėjau, jog šiuolaikinis cirkas lietuviams nebėra nežinoma žemė – užsiminus apie šį žanrą, anksčiau už mane jį aiškinti puolė kitas žmogus, kuriam šiuolaikinės meno apraiškos šiaip jau ne itin artimos. Tačiau, nepraėjus nė mėnesiui, „Laisvės TV“ socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino ištrauka iš savo rengiamos laidos „Vyriausioji Lietuvos Komisija“, kurioje kalbėjo ir apie „VIP cirko“ skandalą – meškutės kankinimą cirko arenoje. Nuostabu matyti, kad lietuviai tampa vis mažiau pakantūs smurtui prieš gyvūnus. Tačiau tai, kaip laidoje buvo pristatyta problema, iš pradžių vertė kilstelėti antakius.SKAITYTI DAUGIAU