GABRIELĖ LADYGAITĖ: KŪRYBINIS PROCESAS – ĮDOMIAU UŽ PREMJERĄ

Įsibėgėjant naujam teatro sezonui, susitikome pasikalbėti su teatro, kino ir televizijos aktore Gabriele Ladygaite. Muzikinio teatro studijas Vilniaus kolegijoje bei vaidybos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Jonas Vaitkus) baigusi pašnekovė bemat energingai pasinėrė į įvairialypę kūrybą: Gabrielę galima išvysti Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatrų scenose, ji bendradarbiauja su skirtingais režisieriais, vaidina populiariuose TV serialuose, o nuo šios vasaros užsiima ir prodiuserės veikla. Aktorės vaidyba išsiskiria analitišku, kontekstualiu žvilgsniu į įkūnijamą personažą, o savikritiškumas skatina nuolat siekti dar geresnių rezultatų. G. Ladygaitės meistriškumas įvertintas ne tik žiūrovų, bet ir teatro profesionalų: 2018 m. už Mari vaidmenį monospektaklyje „Mari Kardona“ (rež. Agnius Jankevičius) ji nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, taip pat Gabrielei skirtas „Fortūnos“ dip­lomas, o 2019 m. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už vaidmenį spektaklyje „Šventė“ (rež. A. Jankevičius) G. Ladygaitė išrinkta geriausia jaunąja aktore.SKAITYTI DAUGIAU

SIELAMAINYS LUKAS MALINAUSKAS

Lukas Malinauskas – jaunosios kartos aktorius, muzikantas, vienodai kūrybinę energiją paskirstantis teatrui, kinui bei muzikai (jis – roko grupės „McLoud“ vokalistas). Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Oskaro Koršunovo teatre (OKT), kuriame yra sukūręs ne vieną įsimintiną, apdovanojimams nominuotą ir jais įvertintą vaidmenį. Svarbiausias iš jų – 2020 m. už Felikso personažą spektaklyje „Liučė čiuožia“ Lukui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Taip pat artistas aktyviai darbuojasi filmavimo aikštelėse – pastaruoju metu lietuviškuose filmuose jį pamatyti galima itin dažnai. Pernai aktorius pasirodė net trijose premjerose: „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa) bei „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Visur jis „aštrus“, drąsiai besileidžiantis į pačias netikėčiausias savųjų herojų patirtis. Su pašnekovu susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusių mėgiamiausių jo kavinių, kurios terasoje Lukas yra praleidęs nemažai valandų analizuodamas dramas bei filmų scenarijus. Vasariškai šilumai maišantis su stipriais vėjo gūsiais ir nuolat į pyragėlį besitaikant zylėms kalbėjomės apie patį naujausią aktoriaus pasirodymą kine, pareikalavusį vaidinti sapno būsenoje, ir personažo kūrimą teatre, tiesos ieškant realiose gyvenimiškose situacijose.SKAITYTI DAUGIAU

Lietuvos pantomimos pradžia: Muodrio Tenisono šėlionės

Režisierius, aktorius, pedagogas ir dailininkas latvis Muodris Tenisonas (Modris Tenisons, 1945–2020) 1967–1972 m. dirbo Vilniaus bei Kauno teatruose. Jis – pantomimos Lietuvoje pradininkas, mūsų šalyje pastatęs penkis spektaklius, vertinamas kaip filosofinės, intelektualios pantomimos kūrėjas. Šiame tekste noriu supažindinti su mažai žinomais, tačiau itin svarbiais pirmaisiais M. Tenisono metais Vilniuje ir legendiniu spektakliu „Ecce Homo“, įprasminusiu pirmąjį jo suburtos pantomimos trupės veiklos etapą.SKAITYTI DAUGIAU

MONIKA NEVERAUSKAITĖ – MERGINA SU CYRO RATU

Monika Neverauskaitė – viena pirmųjų profesionalių mūsų šalies artisčių, dirbančių šiuolaikinio cirko lauke. Ji vienintelė lietuvė, kurios kūryba grindžiama Cyro rato disciplina (judindamas lanką artistas jo viduje ir aplink atlieka akrobatinius judesius). Monika Danijoje „Performers House“ mokykloje baigė šiuolaikinio cirko kursą, Roterdamo „Codarts“ menų universitete – cirko bakalauro studijas, galiausiai dar dvejus metus tobulinosi cirko mokykloje „Le Lido“ Prancūzijoje. Šiandien ji ir vėl gyvena Tūluzoje: jau pati dėsto „Le Lido“, dirba su prancūzų cirko trupe „Compagnie L’MRG’ée“ ir duete „Accompany ME“. Scenoje menininkė kuria poetinę tikrovę, jos spektakliuose susijungia cirkas, šokis bei teatras. Monikos stilius, raiška ir kuriami vaizdai bei emocijos balansuoja tarp choreografijos ir improvizacijos. Ji retai svečiuojasi Lietuvoje, tačiau aktyviai stebi cirko srities pokyčius. Pasibaigus gastrolėms Prancūzijoje, pašnekovė pasakoja apie savo kūrybą bei cirko meno specifiką.SKAITYTI DAUGIAU

JŪRATĖ TRIMAKAITĖ. VISOMIS KRYPTIMIS

Lietuvoje profesionalūs lėlininkai ruošiami itin retai, nors parengtieji jau ne kartą įrodė savo kūrybinius pajėgumus bei atsidavimą profesijai. Štai uostamiestyje mokslus išėjęs kursas įsiliejo į Klaipėdos lėlių teatro kolektyvą ir tapo reikšminga jo kūrybinės komandos dalimi, o sostinėje 2010 m. studijas baigę šios specializacijos artistai atnaujino valstybinių lėlių teatrų trupes Vilniuje ir Kaune, karjeras pradėjo režisuojantys aktoriai Karolina Žernytė bei Šarūnas Datenis. Minėtojo kurso absolventė ir mano pašnekovė Jūratė Trimakaitė. Tiesa, ji po šių studijų ne įsitvirtino kuriame nors Lietuvos teatre, o išvyko toliau mokytis prestižinėje Šarlevilio-Mezjero nacionalinėje lėlininkystės meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts de la Marionnette). Jau beveik dešimt­metį Jūratė daugiausia dirba Prancūzijoje, tačiau nėra svetima ir Lietuvos žiūrovams. Per gastroles Vilniaus teatre „Lėlė“ bei festivalyje „Materia magica“ esame matę Prancūzijoje kurtų jos darbų, be to, į „Lėlę“ J. Trimakaitė atvyksta ir čia statyti naujų spektaklių: 2017 m. išvydome „Krypties“ premjerą, o nuo 2019 m. rodomas spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“. Šiuo metu Jūratė yra ne tik lėlių teatro režisierė, bet ir aktorė bei dėstytoja, neapsistojanti ties viena estetine kryptimi ar lėlių rūšimi.SKAITYTI DAUGIAU

NESAME ISTORIJOS SAUGOTOJAI

Pokalbis su Japonijos rankų šešėlių teatru „Kakashiza“ Tarptautiniai scenos menų renginiai labiausiai intriguoja arba garsiais juose pristatomais kūrėjais bei kūriniais, arba nepažįstamomis kultūros ir teatro formomis bei tradicijomis. Šį pavasarį po septynerių metų pertraukos vėl surengtame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Kaunas Puppet 22“ vienas įdomiausių programos akcentų buvo japonų rankų šešėlių teatro „Kakashiza“ pasirodymas „Animare“, atskleidęs, kokius skirtingus gyvūnus bei objektus galima sukurti tokiomis paprastomis priemonėmis. Ir nors pažiūrėti spektaklio susirinkusiems vaikams ar suaugusiesiems jo turinys galėjo pasirodyti keistokas, atlikimo profesionalumui bei šešėlius kuriančios trupės vaizduotei priekaištų rasti būtų buvę sunku.SKAITYTI DAUGIAU

„Sabbatai Cevi“ – tarpukario teatrą sužavėjusi netikro mesijo drama

Tarpukariu Lietuvos teatro scenoje nebijota eksperimentuoti, net jei neretu atveju šie kūrybiniai eksperimentai ir nepasisekdavo. Režisieriai drąsiai rinkdavosi įvairiausių Europos dramaturgų ir laikotarpių pjeses, tarp kurių pasitaikydavo ir savo forma ar siužetu gana egzotiškų. 1920–1939 m. Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) repertuare išsiskiria spektaklis neįprastu pavadinimu „Sabbatai Cevi“ pagal Jerzy’io Żuławskio mistinę dramą „Mesijo galas“. Scenoje vaizduojama 1666-aisiais mesiju pasiskelbusio žydo istorija, 1931 m. stipriai sudominusi vienus profesionaliausių to meto lietuvių menininkų: režisierių Andrių Oleką-Žilinską, dramą vertusį dramaturgą Petrą Vaičiūną, dailininką Adomą Galdiką, kompozitorių Juozą Gruodį ir teatro žvaigždę aktorių Petrą Kubertavičių.SKAITYTI DAUGIAU

EGLĖ KIŽAITĖ. AUGINTI VAIKŲ TEATRO GRŪDĄ

Režisierė, vaikams skirto „Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė sako neseniai supratusi, kad jų spektakliai vaikams ir jaunimui konkuruoja ne tik su kitais teat­rais, bet ir su visomis šią auditoriją masinančiomis pramogų vietomis – kino salėmis, žaidimų kambariais, muziejais, gimtadienių šventėmis, net žaidimų aikštelėmis parke. O iš tokios gausos pasirinkusieji spektaklį kartais ne iki galo supranta, kur atėję. Tad kalbamės apie vaikų ir jaunimo teat­ro įvaizdį Lietuvoje bei priežastis, kodėl dažnai esame linkę jį laikyti ne tokiu rimtu kūrybiniu darbu kaip spektaklių suaugusiesiems statymas.SKAITYTI DAUGIAU

RIMAS DRIEŽIS. NUOLANKUS LĖLIŲ TEATRO ISTORIJOS ARCHYVARAS

Iš pažįstamų teatralų nežinau nė vieno, labiau atsidavusio savajai scenos meno rūšiai nei lėlininkas Rimas Driežis. Jis ne tik ryškių skirtingas lėlių ir objektų teatro formas pristatančių spektaklių režisierius bei dailininkas, bet ir kruopštus lėlių teatro istorijos tyrėjas, kaupiantis, saugantis ir besidalijantis jos lobiais tiek tekstuose, tiek Gyvajame lėlių muziejuje Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo interesai apima ne tik profesionalų šalies lėlių teatrą bei jo raidą, bet ir įvairiausius parateatrinius procesus. Štai praėjusiais metais parengtame paskaitų cikle, kurį galima rasti „Lėlės“ svetainėje, istorikas mėgėjas, kaip pats save įvardija Rimas, dalijasi atradimais apie mechaninį teatrą.SKAITYTI DAUGIAU

Iškvėpuoti iki laimės

Su britų dramaturgo Duncano McMillano pjese „Plaučiai“ Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susidūrė 2015-aisiais, kai Berlyno „Schaubühne“ teatre britų režisierės Katie’ės Mitchell pastatytą spektaklį į Vilnių pakvietė tarptautinis festivalis „Sirenos“. Du aktoriai daugiau nei valandą mynė dviračius, gaminusius elektros energiją scenos apšvietimui ir subtitrų ekranui. Tokiomis aplinkybėmis žinomos režisierės spektaklyje skambėjo poros dialogas, kuriame vyras ir moteris svarstė savo pasiruošimą tėvystei ir naujo žmogaus, naujo vartotojo įtaką globaliniam atšilimui. Ekologijos temas savo kūryboje Mitchell analizuoja iki šiol.SKAITYTI DAUGIAU

Pirmųjų Lietuvos operos žiūrovų emocijos

Kad ir kaip stipriai mylėčiau šiuolaikinį teatrą – jo specifinę kalbą bei įvairius netikėtus eksperimentus, mezgant dialogą su mokslu, filosofija, technologijomis ir dirbtiniu intelektu, – turiu pripažinti kartais pagaunanti save galvojant, kaip malonu būtų apsilankyti spektaklyje, kuriame galėtum stebėti aiškiai suprantamą žmogišką istoriją, pažadinančią stiprias emocijas. Būtent tokią progą suteikė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta naujausia Giuseppe’ės Verdio „Traviatos“ premjera. Originalo (italų) kalba atliekama choreografės Anželikos Cholinos režisuota opera ir Francesco Marios Piave’ės librete aprašyta tragiška jaunos merginos istorija leido mėgautis vadinamuoju klasikiniu operos menu. Taip pat ėmė kirbėti klausimas, kokias emocijas prieš šimtą metų tame pačiame pastate patyrė pirmieji ką tik įsikūrusio profesionalaus Lietuvos teatro lankytojai – tarpukario kritikai bei miestiečiai.SKAITYTI DAUGIAU

JŪRATĖ ONAITYTĖ. TEATRE TEIGTI GYVENIMĄ

Jūratė Onaitytė – ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, ne sykį regėta ir kine. Bent kartą išvydęs ją scenoje ar didžiajame ekrane, temperamentingo šios moters balso, gilaus žvilgsnio ir įkvepiančios elegancijos nepamirši. Ne veltui Jūratei likimas lėmė įvairius pagrindinius vaidmenis teatro istorijoje reikšmingose dramose, už kuriuos ji yra pelniusi daugybę įvertinimų. Išvardyti juos, kaip ir pačius personažus, prireiktų ne vieno puslapio. Visgi aktorei svarbiausi ne apdovanojimai, o patirtis, kurią suteikia kiekvienas kuriamas veikėjas. Labiausiai persikūnijimo meistrei patinka kalbėti savo vaidmenimis.SKAITYTI DAUGIAU

Aukso spalvos geležėlių šventė

Pasikalbėkime apie Tarptautinę teatro dieną, kuri švenčiama kovo 27-ąją ir yra skirta supažindinti visuomenę su teatru, priminti jo vertę, mėgautis juo ir skleisti džiaugsmą. Išvardytus tikslus suformulavo Tarptautinis teatro institutas (International Theatre Institute), šią dieną minėti kviečiantis nuo 1962 metų. Jis, žinoma, siūlo ir šventimo būdus. Visų pirma, skatinama dalintis Tarptautinės teatro dienos žinia – žymaus scenos kūrėjo ar kūrėjos mintimis apie teatrą ir taikos kultūrą. Raginama šią žinią versti į nacionalines kalbas, skaityti prieš spektaklius, apdovanojimų ceremonijose, konferencijose, simpoziumuose, teatrui skirtuose renginiuose, dalinti skrajutes su jos tekstu. Ir, be abejo, rodyti spektaklius, teikti prizus, rengti mokslinius ir pramoginius teatro renginius. Institutas kviečia švęsti visame pasaulyje. Švenčiame ir mes Lietuvoje. Tačiau ar tikrai būtent taip?SKAITYTI DAUGIAU

PASTABOS APIE TEATRĄ

Bertoltas Brechtas (1898–1956) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, teatro teoretikas ir kritikas. Pirmasis pasaulinis karas apnuogino daugelį socialinių problemų, ir joms spręsti Brechtas pasitelkė teatrą, teoriniuose tekstuose ir praktikoje eidamas naujojo – epinio – teatro kryptimi. Teoriniuose tekstuose kalbėjo apie tai, jog teatro sistemą reikia keisti iš pagrindų, kritikavo trečiojo dešimtmečio vokiečių teatrą, kuris slopina žiūrovų mąstymą ir atlieka labiau pramoginę funkciją. Tokį teatrą Brechtas vadino „sapnų fabriku“. Anot jo, iš tiesų teatras turi atverti svarbiausias šiuolaikinės visuomenės problemas ir paskatinti žiūrovą apmąstyti esamą situaciją bei norėti ją keisti. Epinio teatro spektakliuose Brechtas naudojo groteską, satyrą, leidžiančias atskleisti modernaus pasaulio ydas – išnaudojimą, apgaulę, dogmatizmą. O siekdamas publiką paskatinti mąstyti kritiškai aktorių vaidyboje taikė atsiribojimo efektą, kuomet šie ne susitapatindavo su personažais, o parodydavo savo požiūrį į juos, pažvelgdavo į veikėjus iš šalies, vaizduodami jų poelgių priežastis. Režisierius nuoširdžiai tikėjo, kad teatras žmoguje gali pažadinti norą keisti pasaulį, padaryti jį teisingesnį. Epinio teatro teorija sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, yra aktuali ir taikoma iki šiol.SKAITYTI DAUGIAU

„Demonas“ – trečioji opera Lietuvos teatre

Kalbėdami apie lietuviškos operos pradžią, daž­­niausiai minime „Traviatą“ ir „Birutę“, tačiau 1920 m. įsteigto profesionalaus lietuviško teatro – Valstybės teatro Kaune (dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras) – repertuare pirmųjų operų sąraše matyti ir „Demono“ pavadinimas. Rusų kompozitoriaus Antono Rubin­šteino lyrinės operos, pastatytos pagal Michailo Lermontovo poemą tokiu pat pavadinimu, 1921 m. premjera lietuvių kalba sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Skaitant tarpukario spaudą akivaizdu, kad į ją buvo sunku įsigyti bilietų, ir ši opera tapo viena iš dominuojančių kasdienių pokalbių temų, o vietiniuose laikraščiuose bei žurnaluose įspūdžiais apie vietos sceną išvydusį intriguojantį kūrinį veržėsi pasidalinti pirmieji teatro kritikai. Taigi norėtųsi prisiminti nepelnytai primiršto „Demono“ premjerą, kokie atsiliepimai ją lydėjo bei kokių klaidų neišvengė pirmųjų operų solistai ir… žiūrovai.SKAITYTI DAUGIAU

Egidijus Bavikinas: „Stovėjimas vietoje prilygsta ėjimui atgal“

Egidijus Bavikinas – tenoras, savo solisto karjerą pradėjęs Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Žinomumo jam suteikė dalyvavimas televiziniuose projektuose, o dabar E. Bavikinas aktyviai kuria ne tik vaid­menis scenoje, bet ir koncertines programas visoje Lietuvoje. „Gyvenu be plano, man patinka improvizuoti – tada ir pajuntu, kaip norėčiau gyventi, kaip man būtų geriau“, – yra sakęs jis. Pokalbyje – artimesnė pažintis su solistu, jo kūrybiniu keliu, operos žanro subtilybėmis ir gyvenimiškomis improvizacijomis, kurioms Egidijus mielai pasiduoda.

Kodėl pasirinkote solisto profesiją? Ar scena nuo vaikystės atrodė siekiamybė, o galbūt turėjote kitą svajonę?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas, kaip, ko gero, ir daug kas gyvenime. Pradžioje nieko neplanavau, svajonė užgimė vėliau, baigus muzikos mokyklą, kurioje mokiausi fortepijono klasėje. Bet apskritai gana anksti supratau, jog noriu savo gyvenimą sieti su muzika. O kur būsiu, su kuo grosiu, dainuosiu ar diriguosiu, neturėjo didelės reikšmės. Išbandžiau daug visko ir pats likimas galiausiai atvedė mane į sceną. Dėl to esu labai dėkingas gyvenimiškai tėkmei.

Tikriausiai kol atradote savo pašaukimą teko paklaidžioti?

Nebuvau iš tų vaikų, kurie užauga scenoje ir svajoja, jog kažkada joje dainuos ar vaidins. Iki atrasdamas tą malonumą grojau fortepijonu, vargonais, studijavau dirigavimą, ir tik po ilgų muzikinių paieškų pasirodė dainavimas. Galbūt jis atsirado per vėlai, o gal pačiu laiku, bet, tiesą pasakius, mano muzikinėje karjeroje buvo absoliučiai atsitiktinis. Netikėta sėkmė suvedė mane su profesore, soliste, Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona Sabina Martinaityte. Nuo tada stipriai pajutau norą dirbti ir kurti scenoje, kuris neapleidžia iki dabar.

Esate sakęs: „Žinomumas yra gerai, bet mūsų profesijoje turi kasdien įrodinėti, kad esi šio to vertas.“ Kokios priemonės padeda vis iš naujo atrasti inspiraciją kurti?

Apskritai, norint kurti, kiekvieną dieną privalu pradėti nuo tuščio lapo. Juk atsikėlęs nežinai, kaip tavo „aparatas“ dirbs. Jeigu iš vakaro pavyko suvaidinti spektaklį gerai ar po koncerto žmonės atsistoję plojo, tai nereiškia, kad kitą dieną išėjus į sceną ovacijos garantuotos. Turi vėl nuo nulio tobulinti savo energiją, balsą, kūno kalbą ir juos pateikti žiūrovams kaip šviežią produktą. Nėra tokios profesijos, kurioje kartą išmokęs ar įgavęs įgūdį juo ir apsiriboji. Taigi, baltas lapas – labiausiai motyvuojanti priemonė, siekiant atrasti kūrybinę inspiraciją.

Verta paminėti, jog balsas yra instrumentas, kuris bręsta ilgiausiai. Jo augimas ir kūrimas niekada nesibaigia, nes balsas keičiasi nuolat. Solistui darbas su savimi bei savo balsu – tarsi rytinė mankšta, treniruotė sportininkui. Natūralu kiekvieną dieną pradėti naujomis paieškomis, ir visai nesvarbu, koks bebūtum populiarus ar niekam nežinomas. Kas kartą išėjęs į sceną privalai įrodyti, kad kažką gali. O jeigu tą dieną negali – turi apgauti žiūrovą.

Žinoma, darbo kaskart nepradedi kaip „žalias“ studentas, nesigaudantis partitūroje. Solistui būtina turėti konkrečią dainavimo techniką, patirties, ir su šiuo bagažu kaskart laviruoti iš naujo. Personažo kūrimas teatre reikalauja griežto nusiteikimo. Nesvarbu, ar esi pavargęs, ar negaluoji – vis tiek turi išeiti ir kaip tas pajacas juoktis. Tai lengva ir smagu tik kartais, o žiūrovams turi atrodyti, jog visada. Nesvarbu, kad galbūt viduje verda priešingos emocijos. Pasirinkus tokią profesiją nebėra kelio atgal, tačiau atsikvėpęs po spektaklio supranti, kad vis tik solisto darbas duoda daugiau gerų išgyvenimų nei blogų. Matyt, dėl to ir veržiamės, norime būti scenoje.

Minėjote, kad žiūrovų regima ir tikroji atlikėjo nuotaika ne visada sutampa, tačiau atrodo, kad net ir neigiamos emocijos palaipsniui transformuojasi, kol spektaklio kulminacijoje tampa pozityvios ir šviesios. Kaip įvyksta šis lūžis?

Pirmiausia turi įtikinti save, kad tau viskas gerai, gebėti pakeisti blogas emocijas į tas, kurių tuo momentu reikia. Ištraukti tik tą nuotaiką, tą spalvą, kurios reikalauja personažas. Taigi meistriškumas, tas lūžis, prasideda, kai spektaklio metu sugebi meluoti sau. Tai ir yra trenažas, ilgametis darbas, sukaupta sceninė patirtis, leidžianti užsidėti veikėjo kaukę, neutralizuoti asmeniškumus.

Scenoje privalu leisti personažui augti, auditorijai palaipsniui pateikti jo išgyvenimų skalę. Negali „perspausti“ ar šio proceso pagreitinti – ginklą reikia išsitraukti laiku ir vietoje, nes žiūrovas viską supranta ir pajaučia.

Taip pat norėčiau pridurti, jog nebūtina teatro meno detaliai išmanyti ir suprasti, iš ko jis pagamintas. Kartais pakanka elementariausios intuicijos. Kaip paragavus patiekalo – jis tau skanus arba ne. Juk realiai valgyti pradedame jau žvilgsniu: jeigu maistas atrodys negražiai ar nepatrauk­liai, gali jį atstumti dar net neparagavęs. Taip ir su spektakliais – turi pajausti, ar tave traukia tam tikri elementai, ar ne, ar tau gražu, ar ne. Ir visai nebūtina kvestionuoti, kodėl.

AGNIUS JANKEVIČIUS: STIPRIAI PAJUTAU ASMENYBIŲ STYGIŲ

Agnius Jankevičius – teatro režisierius, neplaukiantis pagal dominuojančias sroves teatre bei anapus jo durų. Savo spektakliuose šis kūrėjas fiksuoja esamąjį laiką, dramas pagal realius įvykius rašydamas pats arba šiuolaikiškai interpretuodamas jau žinomas. Jis drąsiai kalba aktualiomis temomis, apnuogina tai, apie ką šnekėti nepatogu, tyrinėja žmogaus prigimtį, asmens ir jį veikiančios sistemos santykį, skatina žiūrovą kritiškai žvelgti į supančią aplinką. Kartu Agniaus spektakliai atveria ir tas temas, kurios nėra pavaldžios laikui, tad jie visada vienaip ar kitaip paliečia. Įvairiuose šalies miestų teatruose (daugiausia Vilniuje ir Kaune) dirbantis režisierius nevengia kūrybinių eksperimentų, tačiau visada laikosi vienos taisyklės – spektaklis turi veikti žiūrovą, tapti įdomiu pašnekovu.SKAITYTI DAUGIAU

Mažai žinoma Jono Jurašo kūrybinio kelio pradžia

Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė iki sezono pabaigos veiks paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta ekspozicija pristato vieno ryškiausių mūsų teatro režisierių spektaklius, pastatytus Kaune, primena kitus jo įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose sukurtus darbus, atskleidžia netikėtų meistro kūrybos ir gyvenimo aplinkybių. Nepamirština ir tai, kad 2021-ųjų birželį J. Jurašas minėjo savo 85-metį, o 2022-ųjų balandžio 20 d. sukanka 50 metų nuo Juozo Grušo pjesės „Barbora Radvilaitė“ pastatymo Kauno dramos teatre legendinės peržiūros.SKAITYTI DAUGIAU

Ačiū už gero linkėjimus. Tegul manieji irgi Jums padeda

Kauno dramos teatre prie tarnybinio įėjimo ir darbuotojų rūbinės porą dešimtmečių kabėjo keraminis pano su Barboros Radvilaitės atvaizdu. Barboros siluetas panašus į tą, kurį matydavo Jono Jurašo spektaklio žiūrovai. Tas lipdinys – jaunos menininkės Jūratės Paulėkaitės, tada, ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, dar dailės technikumo moksleivės pagarbos gestas aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Ir ne tik. Tai jų draugystės pradžios žymė. Garsi aktorė atsiliepė į keliolikmetės norą bendrauti. Kol Jūratė mokėsi keramikos Kaune, jos susitikdavo, ilgai vaikščiodavo, kalbėdavosi. Jūratei pradėjus scenografijos studijas Vilniuje, siųsdavo viena kitai laiškus. Studentė, rašiusi aktorei, neilgai trukus tapo įdomia scenografe, pastebėta nuo pirmųjų spektaklių Jaunimo teatre, kur dirbo su Algirdu Latėnu („Duokiškis“, 1987), Dalia Tamulevičiūte („Amhersto atsiskyrėlė“, 1989). Per ilgą ir sėkmingai susiklosčiusį kūrybos dvidešimtmetį Jūratė Paulėkaitė brangino ir išsaugojo ryšį su Rūta Staliliūnaite. Jos abi apdovanotos ir „Auksiniais scenos kryžiais“, ir Nacionalinėmis premijomis, tik Jūratė aukščiausias regalijas gavo anksčiau už Rūtą. Scenografė – už ką tik sukurtus aktualius darbus, o aktorė, pasitraukusi iš teatro 1993-iaisiais, – už viso gyvenimo nuopelnus, tarsi apdovanotojai būtų ją atsiminę tik sunkiai susirgusią, benueinančią. Jau visas dešimtmetis, kai jų abiejų nebėra. Abi išėjo tais pačiais 2011 metais.SKAITYTI DAUGIAU

Grįžtantis-išeinantis herojus teatre

Herojaus archetipas aptinkamas ne tik visų pasaulio kultūrų mituose bei pasakose, jo struktūra plačiai taikoma ir šiandien, tiek autoriams rašant knygas ar filmų scenarijus, tiek įvairiems lyderiams kuriant mitus apie save. O svarbiausia, herojaus archetipinę kelionę įkūnija kiekvienas žmogus, ar jis oloje būtų kūręs ugnį, ar karantino metu ilgesingai žvelgęs į atostogų užsienyje fotografijas. Perpratę šios kelionės stoteles, galime kur kas geriau suprasti save pačius.SKAITYTI DAUGIAU