0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
Tomo Petreikio nuotrauka
2023-04-25

SAULIUS ČIUČELIS: VISI GIMĖME SU SAVO ŽYME

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Saulių Čiučelį turbūt geriausiai pažįsta Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai. Nors aktorius taip pat vaidina kine ir televizijoje, visas jo ligšiolinis kūrybinis laikas – penkiolika metų – prabėgo būtent šiame teatre. Po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje čia pradėjęs dirbti artistas nustebino išskirtiniu balsu bei gebėjimu įtaigiai perteikti personažą, taip prikaustydamas mano dėmesį. Saulių stebiu visus tuos penkiolika metų, mačiau, kaip jis keitėsi, kaip scenoje skleidėsi vis drąsiau. Būdamas šviesios, taikios prigimties, pradžioje ėmęsis vidinių konfliktų blaškomų herojų, galop pradėjo pratintis įkūnyti vadinamuosius blogiukus ir šiandien, kaip mėgsta sakyti aktoriai, jau tapo tokių personažų advokatu. Nors visi Sauliaus vaidmenys skirtingi, juose galima įžvelgti panašią esmę – gilią vidinę transformaciją. Kad ir kokius klaidingai ar net žiauriai pasielgusius žmones tektų vaizduoti, Saulius visada įžvelgia jų tauriąją pusę. Blogio ir gėrio priešybių draskomi aktoriaus personažai likti abejingam neleidžia: abi jų pusės – tamsioji ir šviesioji – kelia vienodai stiprų susidomėjimą. Ypač tai pasakytina apie naujausius pagrindinius aktoriaus vaidmenis spektakliuose „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas, 2020), „Kaligula“ (rež. Agnius Jankevičius, 2021) ir „Žemė“ (rež. Ivanas Uryvskis, 2022).Daugiau

Nijolė Adomėnaitė ir kino operatorius Dmitrijus Dolininas filmavimo metu, 2004. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
2023-04-25

NIJOLĖ ADOMĖNAITĖ, PIRMOJI PRAKALBUSI APIE MOTERŲ LAGERĮ STALINIZMO EPOCHOJE

Liucija Armonaitė

Nijolė Adomėnaitė (1958–2009) – kino ir teatro režisierė, scenaristė, sovietmečiu stačiusi dokumentinius bei vaidybinius filmus, atskleidusius tikruosius melo ir manipuliacijos persmelkto režimo baisumus. Ji gyveno ir kūrė byrančioje Sovietų Sąjungoje, vėliau – naujojoje Rusijos Federacijos valstybėje, čia iš arti matė istorinių lūžių, politinių peripetijų suluošintų žmonių likimus. Remdamasi realiais įvykiais, archyvine medžiaga, ieškodama SSRS neviešintų faktų ir taip dėliodama savo herojų istorijas, Adomėnaitė beldėsi į žiūrovų atmintį bei sąžinę. Nors, šaliai ribojant minties ir žodžio laisvę, režisierei pavyko susukti vos šešias juostas, drąsūs filmai jos pavardę įrašė į XX a. kino istoriją, buvo įvertinti apdovanojimais, rodomi JAV ir Europos festivaliuose. Visgi tėvynėje ne visi Adomėnaitės darbai pasiekė kino teatrus; ją geriau pažinojo lietuviai kinematografininkai, su kuriais Nijolė susitikdavo ir bendraudavo per renginius užsienyje. Todėl – likimo ironija – išskirtinės menininkės palikimas nepelnytai liko mūsų kultūros užribyje. Šis tekstas skiriamas artimesnei pažinčiai su autore, apie kurios gyvenimą ir kūrybą kalbėti atskirai tiesiog neįmanoma.

Daugiau

2023-03-23

APIE TEATRINES SALAS. TIKRAS IR MENAMAS

Liuda Jonušienė

Scenos meno vandenyne plūduriuoja gausybė salų. Kai kurios jų jau negyvenamos, kitos – kaip susisiekiantys indai, trečios – tarsi ant žemės nukritę drumzlini debesys ar trumpalaikiai miražai. Gyvendami realiu laiku lankome realiai realiose vietovėse egzistuojančias teat­rines salas, į kurias norisi arba nuolat sugrįžti, arba jas kuriam laikui pamiršti. Nepasakysiu nieko naujo, teigdama, kad valstybinis Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT) ilgai buvo skaudinantis ir aplenkiamas žiūrovų, kritikų, net pačių teatralų.Daugiau

2023-03-23

JOS DIDENYBĖ KAZIMIERA KYMANTAITĖ 

Giedrė Kaukaitė

…Praėjusio šimtmečio Vilniaus centre prasilenkiau su režisiere Kazimiera Kymantaite, plikai nusiskutusia galvą. Netekau žado. Įprasta šią moterį matyti ugnies spalvos plaukais, kūrybiškai pasidarkiusia šukuosena, tarytum šukos į jos rankas retai teužklystų. Kodėl nusiskuto? Nebebus ryža? Taps blondine? O gal brunete? Ir nėmaž nesidrovi Kazimiera, ji kone mėgaujasi smalsių žvilgsnių varstoma! Spėlionių puokštė dar labiau išauga, kai tą patį vakarą Kymantaitę išvystu senojo Operos ir baleto teatro fojė, oriai vaikštinėjančią greta savo vyro Juozo Banaičio, tuomečio kultūros ministro. Artistės kiaušas ne plikas lyg kulnas – žilų plaukų šepetėlis jau šiek tiek ūgtelėjęs, matyt, šis atsinaujinimas demonstruojamas nebe pirmą dieną. Daugiau

2023-01-25

SEVERINAS NORGAILA – GELEŽINĖS VALIOS HAMLETAS

Kalbino Nomeda Šatkauskienė

Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) žiūrovų mylimiausiu aktoriumi išrinktas Severinas Norgaila (gim. 1992) neslepia, kad vis dar ieško atsakymų į daugelį su vaidyba susijusių klausimų. Jis nesimėto skambiomis frazėmis, nesipuikuoja savo pasiekimais ir negyvena ateities iliuzijomis. Nors per šešerius darbo teatre metus spėjo pelnyti daugybę įvairiausių apdovanojimų – nuo geriausio metų aktoriaus titulo iki „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijos – pats artistas savęs anaiptol nelaiko subrendusiu menininku. Praėję keleri metai Severinui greičiausiai įsimins ne tik dėl jam Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje „Man šiandien – Hamletas“ patikėto pagrindinio vaidmens, bet ir dėl kito, pašnekovui asmeniškai labai reikšmingo pasiekimo – Taline įveikto triatlono ir gauto „Geležinio žmogaus“ (Iron man) titulo. Severino asmenyje hamletiškas jautrumas puikiai dera su geležine valia – tai savybės, kuriomis vis rečiau gali pasigirti jauni aktoriai.Daugiau

2022-12-23

DAINIUS SVOBONAS: VAIDMENYSE GALIU PASISLĖPTI NUO ASMENINIO DRAKONO

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Dainiaus Svobono išsamiai pristatinėti nereikia. Vieną sykį išvydęs šį aktorių ir išgirdęs jo išskirtinį balsą, lengvai atpažinsi jį kino filmuose, televizijoje bei teatro scenoje; ypač dažnai artistą galima pamatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), kuriame Dainius įsimintinais vaidmenimis džiugina jau daugiau nei trisdešimt metų. Kūrėjas už meistrystę yra susižėręs aibę įvertinimų, o gruodžio mėnesį jam įteiktas ir aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aktoriui tenka save išbandyti įkūnijant sudėtingus, gilius pagrindinius personažus, tačiau kartu jie žmogiški, netobuli, einantys klystkeliais, neišvengiamais ieškant teisingo kelio, šių veikėjų vidiniai išgyvenimai suprantami kiekvienam žiūrovui. Pats D. Svobonas kasdienybėje nuoširdus, ištikimas savoms vertybėms, paprastumui, pernelyg nesureikšminantis įvertinimų, sceninės patirties, sėkmės.Daugiau

2022-10-22

ELIGIJUS DOMARKAS: NORĖČIAU, KAD GRĮŽTŲ TIKROJI OPERA

Kalbino Kristupas Antanaitis

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradėjus naująjį sezoną, puikus metas atsigręžti į kūrėjus, paskyrusius jam didžiąją savo gyvenimo dalį. Vienas jų – buvęs šio teatro vyriausiasis režisierius (1989–1999) Eligijus Domarkas (gim. 1943), kurio broliai Juozas ir Stasys yra žymūs Lietuvos dirigentai. Pašnekovas 1972-aisiais baigė tuometinę Leningrado konservatoriją (dab. Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), operos režisūrą. 1977–1978 m. stažavosi Berlyno komiškojoje operoje (Komische Oper Berlin) Vokietijoje, buvo vyr. režisieriaus Joachimo Herzo asistentas statant G. Puccinio „Madam Baterflai“. 1972–2005 m. režisavo operas LNOBT, taip pat pastatė nemažai spektaklių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bei Čikagos lietuvių operoje. 1993-iaisiais LNOBT gastrolėms Savonlinos festivalyje Suomijoje režisavo G. Donizettio „Liučiją di Lamermur“. Interviu kūrėjas dalijasi ne tik unikalia patirtimi ir prisiminimais apie studijų laikus sovietmečiu, kūrybą nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir požiūriu į šių dienų operą.Daugiau

2022-10-21

Operos maištininkė Karina Novikova

Kalbino Greta Dainytė

Jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau žinias gilino Nacionalinėje operos studijoje (National Opera Studio) Londone, stažavosi Londono, Amsterdamo, Ciuricho ir Berlyno teatruose. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus asistente. K. Novikovą taip pat galima vadinti lietuviškosios operos Žana d’Ark – siekdama prisidėti prie muzikinių teatrų struktūros tobulinimo, 2018 m. ji įkūrė jauniems operos solistams skirtą tarptautinės rezidencijos programą „Operos akseleratorius“, suteikiančią galimybę į sceną žengti iškart baigus studijas, o ne ilgus metus laukti, kol pasitaikys šansas įsidarbinti šalies muzikiniuose teatruose.Daugiau

2022-09-22

GABRIELĖ LADYGAITĖ: KŪRYBINIS PROCESAS – ĮDOMIAU UŽ PREMJERĄ

Kalbino Miglė Munderzbakaitė

Įsibėgėjant naujam teatro sezonui, susitikome pasikalbėti su teatro, kino ir televizijos aktore Gabriele Ladygaite. Muzikinio teatro studijas Vilniaus kolegijoje bei vaidybos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Jonas Vaitkus) baigusi pašnekovė bemat energingai pasinėrė į įvairialypę kūrybą: Gabrielę galima išvysti Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatrų scenose, ji bendradarbiauja su skirtingais režisieriais, vaidina populiariuose TV serialuose, o nuo šios vasaros užsiima ir prodiuserės veikla. Aktorės vaidyba išsiskiria analitišku, kontekstualiu žvilgsniu į įkūnijamą personažą, o savikritiškumas skatina nuolat siekti dar geresnių rezultatų. G. Ladygaitės meistriškumas įvertintas ne tik žiūrovų, bet ir teatro profesionalų: 2018 m. už Mari vaidmenį monospektaklyje „Mari Kardona“ (rež. Agnius Jankevičius) ji nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, taip pat Gabrielei skirtas „Fortūnos“ dip­lomas, o 2019 m. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už vaidmenį spektaklyje „Šventė“ (rež. A. Jankevičius) G. Ladygaitė išrinkta geriausia jaunąja aktore.Daugiau

2022-07-26

SIELAMAINYS LUKAS MALINAUSKAS

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Lukas Malinauskas – jaunosios kartos aktorius, muzikantas, vienodai kūrybinę energiją paskirstantis teatrui, kinui bei muzikai (jis – roko grupės „McLoud“ vokalistas). Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Oskaro Koršunovo teatre (OKT), kuriame yra sukūręs ne vieną įsimintiną, apdovanojimams nominuotą ir jais įvertintą vaidmenį. Svarbiausias iš jų – 2020 m. už Felikso personažą spektaklyje „Liučė čiuožia“ Lukui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Taip pat artistas aktyviai darbuojasi filmavimo aikštelėse – pastaruoju metu lietuviškuose filmuose jį pamatyti galima itin dažnai. Pernai aktorius pasirodė net trijose premjerose: „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa) bei „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Visur jis „aštrus“, drąsiai besileidžiantis į pačias netikėčiausias savųjų herojų patirtis. Su pašnekovu susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusių mėgiamiausių jo kavinių, kurios terasoje Lukas yra praleidęs nemažai valandų analizuodamas dramas bei filmų scenarijus. Vasariškai šilumai maišantis su stipriais vėjo gūsiais ir nuolat į pyragėlį besitaikant zylėms kalbėjomės apie patį naujausią aktoriaus pasirodymą kine, pareikalavusį vaidinti sapno būsenoje, ir personažo kūrimą teatre, tiesos ieškant realiose gyvenimiškose situacijose.Daugiau

2022-07-26

Lietuvos pantomimos pradžia: Muodrio Tenisono šėlionės

Liucija Armonaitė

Režisierius, aktorius, pedagogas ir dailininkas latvis Muodris Tenisonas (Modris Tenisons, 1945–2020) 1967–1972 m. dirbo Vilniaus bei Kauno teatruose. Jis – pantomimos Lietuvoje pradininkas, mūsų šalyje pastatęs penkis spektaklius, vertinamas kaip filosofinės, intelektualios pantomimos kūrėjas. Šiame tekste noriu supažindinti su mažai žinomais, tačiau itin svarbiais pirmaisiais M. Tenisono metais Vilniuje ir legendiniu spektakliu „Ecce Homo“, įprasminusiu pirmąjį jo suburtos pantomimos trupės veiklos etapą.Daugiau

2022-07-26

MONIKA NEVERAUSKAITĖ – MERGINA SU CYRO RATU

Kalbino Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Monika Neverauskaitė – viena pirmųjų profesionalių mūsų šalies artisčių, dirbančių šiuolaikinio cirko lauke. Ji vienintelė lietuvė, kurios kūryba grindžiama Cyro rato disciplina (judindamas lanką artistas jo viduje ir aplink atlieka akrobatinius judesius). Monika Danijoje „Performers House“ mokykloje baigė šiuolaikinio cirko kursą, Roterdamo „Codarts“ menų universitete – cirko bakalauro studijas, galiausiai dar dvejus metus tobulinosi cirko mokykloje „Le Lido“ Prancūzijoje. Šiandien ji ir vėl gyvena Tūluzoje: jau pati dėsto „Le Lido“, dirba su prancūzų cirko trupe „Compagnie L’MRG’ée“ ir duete „Accompany ME“. Scenoje menininkė kuria poetinę tikrovę, jos spektakliuose susijungia cirkas, šokis bei teatras. Monikos stilius, raiška ir kuriami vaizdai bei emocijos balansuoja tarp choreografijos ir improvizacijos. Ji retai svečiuojasi Lietuvoje, tačiau aktyviai stebi cirko srities pokyčius. Pasibaigus gastrolėms Prancūzijoje, pašnekovė pasakoja apie savo kūrybą bei cirko meno specifiką.Daugiau

2022-07-25

JŪRATĖ TRIMAKAITĖ. VISOMIS KRYPTIMIS

Kalbino Kristina Steiblytė

Lietuvoje profesionalūs lėlininkai ruošiami itin retai, nors parengtieji jau ne kartą įrodė savo kūrybinius pajėgumus bei atsidavimą profesijai. Štai uostamiestyje mokslus išėjęs kursas įsiliejo į Klaipėdos lėlių teatro kolektyvą ir tapo reikšminga jo kūrybinės komandos dalimi, o sostinėje 2010 m. studijas baigę šios specializacijos artistai atnaujino valstybinių lėlių teatrų trupes Vilniuje ir Kaune, karjeras pradėjo režisuojantys aktoriai Karolina Žernytė bei Šarūnas Datenis. Minėtojo kurso absolventė ir mano pašnekovė Jūratė Trimakaitė. Tiesa, ji po šių studijų ne įsitvirtino kuriame nors Lietuvos teatre, o išvyko toliau mokytis prestižinėje Šarlevilio-Mezjero nacionalinėje lėlininkystės meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts de la Marionnette). Jau beveik dešimt­metį Jūratė daugiausia dirba Prancūzijoje, tačiau nėra svetima ir Lietuvos žiūrovams. Per gastroles Vilniaus teatre „Lėlė“ bei festivalyje „Materia magica“ esame matę Prancūzijoje kurtų jos darbų, be to, į „Lėlę“ J. Trimakaitė atvyksta ir čia statyti naujų spektaklių: 2017 m. išvydome „Krypties“ premjerą, o nuo 2019 m. rodomas spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“. Šiuo metu Jūratė yra ne tik lėlių teatro režisierė, bet ir aktorė bei dėstytoja, neapsistojanti ties viena estetine kryptimi ar lėlių rūšimi.Daugiau

2022-06-21

NESAME ISTORIJOS SAUGOTOJAI

Kalbino Kristina Steiblytė

Pokalbis su Japonijos rankų šešėlių teatru „Kakashiza“

Tarptautiniai scenos menų renginiai labiausiai intriguoja arba garsiais juose pristatomais kūrėjais bei kūriniais, arba nepažįstamomis kultūros ir teatro formomis bei tradicijomis. Šį pavasarį po septynerių metų pertraukos vėl surengtame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Kaunas Puppet 22“ vienas įdomiausių programos akcentų buvo japonų rankų šešėlių teatro „Kakashiza“ pasirodymas „Animare“, atskleidęs, kokius skirtingus gyvūnus bei objektus galima sukurti tokiomis paprastomis priemonėmis. Ir nors pažiūrėti spektaklio susirinkusiems vaikams ar suaugusiesiems jo turinys galėjo pasirodyti keistokas, atlikimo profesionalumui bei šešėlius kuriančios trupės vaizduotei priekaištų rasti būtų buvę sunku.Daugiau

2022-05-24

„Sabbatai Cevi“ – tarpukario teatrą sužavėjusi netikro mesijo drama

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Tarpukariu Lietuvos teatro scenoje nebijota eksperimentuoti, net jei neretu atveju šie kūrybiniai eksperimentai ir nepasisekdavo. Režisieriai drąsiai rinkdavosi įvairiausių Europos dramaturgų ir laikotarpių pjeses, tarp kurių pasitaikydavo ir savo forma ar siužetu gana egzotiškų. 1920–1939 m. Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) repertuare išsiskiria spektaklis neįprastu pavadinimu „Sabbatai Cevi“ pagal Jerzy’io Żuławskio mistinę dramą „Mesijo galas“. Scenoje vaizduojama 1666-aisiais mesiju pasiskelbusio žydo istorija, 1931 m. stipriai sudominusi vienus profesionaliausių to meto lietuvių menininkų: režisierių Andrių Oleką-Žilinską, dramą vertusį dramaturgą Petrą Vaičiūną, dailininką Adomą Galdiką, kompozitorių Juozą Gruodį ir teatro žvaigždę aktorių Petrą Kubertavičių.Daugiau

2022-05-24

EGLĖ KIŽAITĖ. AUGINTI VAIKŲ TEATRO GRŪDĄ

Kalbino Augustė Gittins

Režisierė, vaikams skirto „Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė sako neseniai supratusi, kad jų spektakliai vaikams ir jaunimui konkuruoja ne tik su kitais teat­rais, bet ir su visomis šią auditoriją masinančiomis pramogų vietomis – kino salėmis, žaidimų kambariais, muziejais, gimtadienių šventėmis, net žaidimų aikštelėmis parke. O iš tokios gausos pasirinkusieji spektaklį kartais ne iki galo supranta, kur atėję. Tad kalbamės apie vaikų ir jaunimo teat­ro įvaizdį Lietuvoje bei priežastis, kodėl dažnai esame linkę jį laikyti ne tokiu rimtu kūrybiniu darbu kaip spektaklių suaugusiesiems statymas.Daugiau

2022-04-21

RIMAS DRIEŽIS. NUOLANKUS LĖLIŲ TEATRO ISTORIJOS ARCHYVARAS

Kalbino Kristina Steiblytė

Iš pažįstamų teatralų nežinau nė vieno, labiau atsidavusio savajai scenos meno rūšiai nei lėlininkas Rimas Driežis. Jis ne tik ryškių skirtingas lėlių ir objektų teatro formas pristatančių spektaklių režisierius bei dailininkas, bet ir kruopštus lėlių teatro istorijos tyrėjas, kaupiantis, saugantis ir besidalijantis jos lobiais tiek tekstuose, tiek Gyvajame lėlių muziejuje Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo interesai apima ne tik profesionalų šalies lėlių teatrą bei jo raidą, bet ir įvairiausius parateatrinius procesus. Štai praėjusiais metais parengtame paskaitų cikle, kurį galima rasti „Lėlės“ svetainėje, istorikas mėgėjas, kaip pats save įvardija Rimas, dalijasi atradimais apie mechaninį teatrą.Daugiau

2022-04-20

Iškvėpuoti iki laimės

Aušra Kaminskaitė

Su britų dramaturgo Duncano McMillano pjese „Plaučiai“ Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susidūrė 2015-aisiais, kai Berlyno „Schaubühne“ teatre britų režisierės Katie’ės Mitchell pastatytą spektaklį į Vilnių pakvietė tarptautinis festivalis „Sirenos“. Du aktoriai daugiau nei valandą mynė dviračius, gaminusius elektros energiją scenos apšvietimui ir subtitrų ekranui. Tokiomis aplinkybėmis žinomos režisierės spektaklyje skambėjo poros dialogas, kuriame vyras ir moteris svarstė savo pasiruošimą tėvystei ir naujo žmogaus, naujo vartotojo įtaką globaliniam atšilimui. Ekologijos temas savo kūryboje Mitchell analizuoja iki šiol.Daugiau

2022-04-20

Pirmųjų Lietuvos operos žiūrovų emocijos

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Kad ir kaip stipriai mylėčiau šiuolaikinį teatrą – jo specifinę kalbą bei įvairius netikėtus eksperimentus, mezgant dialogą su mokslu, filosofija, technologijomis ir dirbtiniu intelektu, – turiu pripažinti kartais pagaunanti save galvojant, kaip malonu būtų apsilankyti spektaklyje, kuriame galėtum stebėti aiškiai suprantamą žmogišką istoriją, pažadinančią stiprias emocijas. Būtent tokią progą suteikė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta naujausia Giuseppe’ės Verdio „Traviatos“ premjera. Originalo (italų) kalba atliekama choreografės Anželikos Cholinos režisuota opera ir Francesco Marios Piave’ės librete aprašyta tragiška jaunos merginos istorija leido mėgautis vadinamuoju klasikiniu operos menu. Taip pat ėmė kirbėti klausimas, kokias emocijas prieš šimtą metų tame pačiame pastate patyrė pirmieji ką tik įsikūrusio profesionalaus Lietuvos teatro lankytojai – tarpukario kritikai bei miestiečiai.Daugiau

2022-03-21

JŪRATĖ ONAITYTĖ. TEATRE TEIGTI GYVENIMĄ

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Jūratė Onaitytė – ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, ne sykį regėta ir kine. Bent kartą išvydęs ją scenoje ar didžiajame ekrane, temperamentingo šios moters balso, gilaus žvilgsnio ir įkvepiančios elegancijos nepamirši. Ne veltui Jūratei likimas lėmė įvairius pagrindinius vaidmenis teatro istorijoje reikšmingose dramose, už kuriuos ji yra pelniusi daugybę įvertinimų. Išvardyti juos, kaip ir pačius personažus, prireiktų ne vieno puslapio. Visgi aktorei svarbiausi ne apdovanojimai, o patirtis, kurią suteikia kiekvienas kuriamas veikėjas. Labiausiai persikūnijimo meistrei patinka kalbėti savo vaidmenimis.Daugiau

Rodyti daugiau