GARSAS TEATRE: NUO ILIUSTRACIJOS IKI RIMTOS FILOSOFIJOS

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Tinkamesnės vietos pašnekesiui su Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiuoju garso režisieriumi Arnoldu Akelaičiu nei įrašų studija nerastume. Čia saugomi skirtingo laikotarpio muzikos instrumentai svečiui byloja apie technologinį progresą, bet interviu herojui garso nepraleidžiančios sienos primena daug daugiau: iki išnaktų trukusius įrašus, diskusijas su kompozitoriais, aktorių balsus. Šioje studijoje A. Akelaitis jau 40-ąjį sezoną įrašinėja, montuoja, restauruoja, miksuoja, kol spektaklio muzika pasiekia sceną.Daugiau

VALENTINAS MASALSKIS: ŠIŲ DIENŲ VISUOMENEI ŽMOGUS TAPO NEBEĮDOMUS

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Valentiną Masalskį neabejotinai atpažįsta daugelis, išvydę teatro scenoje ir kino ekrane. Aktorius prikausto dėmesį savo charizma ir drąsa. Net tik kurdamas personažus, bet ir kasdieniame gyvenime. Vien prasilenkus su juo gatvėje įspūdį palieka minioje išsiskirianti skrybėlėta figūra, tvirta eisena, skvarbus žvilgsnis. Balandį Maestro mini 70-ąjį jubiliejų. Kaip sako pats, nėra kada justi metų skaičiaus, nes nuolat įsitraukęs į intensyvią kūrybinę veiklą, visi šiųmečiai planai jau sudėlioti, o ir vėlesni daugiau mažiau aiškūs. Vardindamas būsimas premjeras ir kolegas, su kuriais kartu toliau ketina dirbti, spinduliuoja jaunatviškumu, energija ir motyvacija.Daugiau

GYTIS PADEGIMAS. APIE TEATRĄ, ŽMOGŲ IR LAIKĄ

KALBINO DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ–STANKUVIENĖ

Entuziazmu ir smalsumu „degantis“ režisierius, teatro pedagogas bei istorikas, visuomenininkas Gytis Padegimas, be aktyvaus darbo, skaito paskaitas studentams šalies aukštosiose mokyklose ir visuomenei, supažindindamas su teatro praeitimi, Lietuvos tarpukario asmenybėmis, rašo ir mokamąsias knygas, straipsnius. 2023 m. lapkritį sukanka 50 metų nuo jo pirmosios pastatytos pjesės. Per šį laikotarpį menininkas sukūrė 130 spektaklių, kai kurie jų rodyti ne vieną dešimtmetį: „Mūsų miestelis“ (premjera – 1982), „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1986) ar „Meistriškumo pamoka“ (2000). Daugeliu aspektų jį būtų galima pavadinti „pirmuoju“. Pirmasis ėmėsi kai kurių modernių dramaturgų kūrinių – B. Frielo, T. Wilderio, H. Pinterio, A. Strindbergo. Pastarojo „Freken Juliją“ (1977) vėlgi pirmasis pastatė Sovietų sąjungoje. Ne vienas šiandien garsus aktorius debiutavo G. Padegimo spektakliuose, o daugeliui – tiek kūrėjams, tiek žiūrovams – jie tapo pažintimi su teatru apskritai.Daugiau

Įtariamas padegimas

Elvyra Markevičiūtė

<…>

„Su teatru, anot poeto, mes pasimatėme per kitus žodžius dar ankstyvoje vaikystėje. Mano tėvai, jauni gydytojai, buvo labai dideli šio meno gerbėjai ir, grįžę po spektaklio, kiekvieną kartą aistringai ginčydavosi. Minėdavo aktorių pavardes, personažus, aptarinėdavo siužetus. Ir teatras man visada atrodė toks tolimas, paslaptingas, mitinis pasaulis, kurį regėjau savo vaizduotėje. Mano dėdė Jeronimas studijavo tuometiniame Leningrade ir man, vos kelerių metų vaikui, visada parveždavo šūsnį „Teatrinis Leningradas“ (Teatralnyj Leningrad) reklaminių bukletų. Aš iš jų išmokau skaityti rusiškai, ilgai žiūrinėdavau ten išspausdintas spektaklių ir aktorių nuotraukas.Daugiau

„ŽEMĖS DREBĖJIMAI“. NEAPOLYJE PRISTATYTO SPEKTAKLIO ESKIZO IŠTRAUKOS

RIMANTAS RIBAČIAUSKAS

Neapolyje, Italijos Kampanijos regiono sostinėje, visada norisi truputį pasisaugoti. Siaurose centrinės dalies gatvėse didžiuliais greičiais laksto motoroleriai, turistiniai vadovai įspėja apie kišenvagius, kavos puodelio kaina kinta atsižvelgiant į tai, kokia kalba užsisakai. Nėra taip, kad grėsmė stovėtų tiesiai priešais – ji kažkur šalia, už kampo; nežinia, kada pasirodys, o gal taip ir liks nematoma.Daugiau

SAULIUS ČIUČELIS: VISI GIMĖME SU SAVO ŽYME

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Saulių Čiučelį turbūt geriausiai pažįsta Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai. Nors aktorius taip pat vaidina kine ir televizijoje, visas jo ligšiolinis kūrybinis laikas – penkiolika metų – prabėgo būtent šiame teatre. Po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje čia pradėjęs dirbti artistas nustebino išskirtiniu balsu bei gebėjimu įtaigiai perteikti personažą, taip prikaustydamas mano dėmesį. Saulių stebiu visus tuos penkiolika metų, mačiau, kaip jis keitėsi, kaip scenoje skleidėsi vis drąsiau. Būdamas šviesios, taikios prigimties, pradžioje ėmęsis vidinių konfliktų blaškomų herojų, galop pradėjo pratintis įkūnyti vadinamuosius blogiukus ir šiandien, kaip mėgsta sakyti aktoriai, jau tapo tokių personažų advokatu. Nors visi Sauliaus vaidmenys skirtingi, juose galima įžvelgti panašią esmę – gilią vidinę transformaciją. Kad ir kokius klaidingai ar net žiauriai pasielgusius žmones tektų vaizduoti, Saulius visada įžvelgia jų tauriąją pusę. Blogio ir gėrio priešybių draskomi aktoriaus personažai likti abejingam neleidžia: abi jų pusės – tamsioji ir šviesioji – kelia vienodai stiprų susidomėjimą. Ypač tai pasakytina apie naujausius pagrindinius aktoriaus vaidmenis spektakliuose „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas, 2020), „Kaligula“ (rež. Agnius Jankevičius, 2021) ir „Žemė“ (rež. Ivanas Uryvskis, 2022).Daugiau

APIE TEATRINES SALAS. TIKRAS IR MENAMAS

Liuda Jonušienė

Scenos meno vandenyne plūduriuoja gausybė salų. Kai kurios jų jau negyvenamos, kitos – kaip susisiekiantys indai, trečios – tarsi ant žemės nukritę drumzlini debesys ar trumpalaikiai miražai. Gyvendami realiu laiku lankome realiai realiose vietovėse egzistuojančias teat­rines salas, į kurias norisi arba nuolat sugrįžti, arba jas kuriam laikui pamiršti. Nepasakysiu nieko naujo, teigdama, kad valstybinis Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT) ilgai buvo skaudinantis ir aplenkiamas žiūrovų, kritikų, net pačių teatralų.Daugiau

JOS DIDENYBĖ KAZIMIERA KYMANTAITĖ 

Giedrė Kaukaitė

…Praėjusio šimtmečio Vilniaus centre prasilenkiau su režisiere Kazimiera Kymantaite, plikai nusiskutusia galvą. Netekau žado. Įprasta šią moterį matyti ugnies spalvos plaukais, kūrybiškai pasidarkiusia šukuosena, tarytum šukos į jos rankas retai teužklystų. Kodėl nusiskuto? Nebebus ryža? Taps blondine? O gal brunete? Ir nėmaž nesidrovi Kazimiera, ji kone mėgaujasi smalsių žvilgsnių varstoma! Spėlionių puokštė dar labiau išauga, kai tą patį vakarą Kymantaitę išvystu senojo Operos ir baleto teatro fojė, oriai vaikštinėjančią greta savo vyro Juozo Banaičio, tuomečio kultūros ministro. Artistės kiaušas ne plikas lyg kulnas – žilų plaukų šepetėlis jau šiek tiek ūgtelėjęs, matyt, šis atsinaujinimas demonstruojamas nebe pirmą dieną. Daugiau

SEVERINAS NORGAILA – GELEŽINĖS VALIOS HAMLETAS

Kalbino Nomeda Šatkauskienė

Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) žiūrovų mylimiausiu aktoriumi išrinktas Severinas Norgaila (gim. 1992) neslepia, kad vis dar ieško atsakymų į daugelį su vaidyba susijusių klausimų. Jis nesimėto skambiomis frazėmis, nesipuikuoja savo pasiekimais ir negyvena ateities iliuzijomis. Nors per šešerius darbo teatre metus spėjo pelnyti daugybę įvairiausių apdovanojimų – nuo geriausio metų aktoriaus titulo iki „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijos – pats artistas savęs anaiptol nelaiko subrendusiu menininku. Praėję keleri metai Severinui greičiausiai įsimins ne tik dėl jam Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje „Man šiandien – Hamletas“ patikėto pagrindinio vaidmens, bet ir dėl kito, pašnekovui asmeniškai labai reikšmingo pasiekimo – Taline įveikto triatlono ir gauto „Geležinio žmogaus“ (Iron man) titulo. Severino asmenyje hamletiškas jautrumas puikiai dera su geležine valia – tai savybės, kuriomis vis rečiau gali pasigirti jauni aktoriai.Daugiau