2025-03-13
Kalbėjosi Egidija Jokubauskaitė
Aurimas Bareikis – jaunosios kartos aktorius, neseniai baigęs vaidybos studijas pas Valentiną Masalskį ir jau suspėjęs Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje nuskinti geriausio aktoriaus laurus už vaidmenį Pauliaus Pinigio spektaklyje „Vasaros diena“. Be darbo teatre, jis taip pat muzikuoja grupėse „Kopanugaris“ bei „Kvadrobika“. Šlovės nesivaiko – didžiausią vertę mato nuoširdžiame kūrybos procese. Nors teatro pasaulis kupinas iššūkių, būtent čia Aurimas atrado prasmę ir tikėjimą, kad menas gali keisti ne tik jį patį, bet ir aplinkinius.
Esi ne iš Klaipėdos – uostamiestyje atsidūrei po studijų. Ar anksčiau žinojai Valentiną Masalskį?
Aš kilęs iš Troškūnų. Tai mažas miestelis tarp Anykščių ir Panevėžio. Gyvendamas ten, žinojau tik Masalskio pavardę – nebuvau matęs nei filmų, nei spektaklių su juo. Todėl įtakos mano studijų pasirinkimui šis vardas neturėjo. Tiesiog norėjau studijuoti vaidybą, o dabar jau šešerius metus gyvenu Klaipėdoje.
Nebuvo sunku prisijaukinti naują vietą?
Man čia labai patinka. Nenorėčiau kraustytis nei į Vilnių, nei į Kauną. Klaipėdoje geriausia žiemą, nes tada čia mažai žmonių. Nors šiaip mėgstu būti tarp jų, kai tam yra šventės, progos, bet nuvykęs į Vilnių, kur pilna kamščių, aš negaliu… Nuvažiuoju ir džiaugiuosi, kad gyvenu Klaipėdoje, kadangi čia viskas paprasta.
Aurimas Bareikis spektaklyje „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis), Mato Mačiulskio nuotrauka
Gal galėtum papasakoti, ką apie Tavo studijų pasirinkimą manė tėvai?
Niekada neturėjome daug pinigų, tad tiek mano tėvams, tiek močiutei buvo svarbu, kad susirasčiau pelningą darbą. Turbūt klasikinė situacija. Kai pirmą kartą mamai pasakiau, jog noriu tapti aktoriumi, ji nusijuokė, ir daugiau apie tai nekalbėjome. Manė, pokštauju. O paskui, dvyliktoje klasėje, kai reikėjo užpildyti stojimo dokumentus, nurodžiau vieną vienintelį variantą – vaidybą. Iš pradžių mamai tai nepatiko, visa šeima vis skambindavo, bandė atkalbėti mane nuo tokios minties. Tačiau man niekada nerūpėjo pinigai. Manau, gerokai svarbiau užsiimti tuo, kas tau patinka, atrodo prasminga.
Iš tiesų labai bijau, kad šis darbas nepavirstų tokiu, į kurį ateini, atbūni privalomas valandas ir trauki namo. Mačiau taip gyvenant daug savo vyresnių draugų. Man ši formulė niekad neatrodė patraukli, todėl užsispyriau ir nusprendžiau, kad tai mano gyvenimas, ir aš pats rinksiuosi, koks jis bus.
Kokią gyvenimo pamoką išsinešei iš studijų?
Nuoširdžiai daryti tai, ką darai. Jeigu iš tikrųjų įdedi širdies, viskas pavyksta. Dar išmokau nepersistengti: nesiekiu būti tokiu žmogumi, kurį visi mėgtų ir su kuriuo norėtų dirbti. Atsiras, kas mano veiklą pamatys, kam ji patiks, ir bendrystė rasis natūraliai.
O dabar palaikai ryšį su V. Masalskiu?
Susitikę visada pasikalbame. Jis ateina į spektaklių premjeras, paskui pasidalija įspūdžiais. Studijos baigėsi, bet kiekvieną sykį pabendravus su Masalskiu atrodo, kad išmokstu ko nors naujo. Jis nebijo išsakyti nei kritikos, nei komplimentų. Nors studijų metais kartais būdavo griežtas, visą laiką mačiau, jog tam tikros jo pastabos nėra skirtos man asmeniškai. Masalskis kritikuodavo idėją, atliekamą vaidmenį. Pasitaikydavo, jog įsiaudrindavo, bet taip nutikdavo todėl, kad jam tiesiog labai rūpėdavo aptariama mintis, teatras, spektaklis ir pan.
Aurimas Bareikis grupėje „Kopanugaris“. Mato Mačiulskio nuotrauka
O apskritai dažnai sulauki kritikos ne tik iš buvusio mokytojo, bet ir iš savo kolegų?
Nežinau, ar galima šitai pavadinti kritika, tačiau mes po kiekvieno spektaklio kalbamės. Bijau to momento, kai po pasirodymo tiesiog nusirengsiu ir keliausiu namo, visai negalvodamas apie tai, kas įvyko. Tikiuosi, jis niekada neateis. Todėl džiaugiuosi, kad po spektaklių pasilieka bent keli žmonės, kuriems irgi patinka aptarti, ką padarėme gerai, kas buvo blogai, ką reikėtų keisti. Tai skatina tobulėti. Atrodo, tris mėnesius dirbi, tada įvyksta premjera, ir gali pamanyti, jog jau viskas, užduotis atlikta. Bet toli gražu. Po premjeros spektakliai tik pradeda gyventi.
Kaip jauteisi prisijungęs prie Klaipėdos jaunimo teatro (KJT), prie „Taško teatro“? Ar įvyko kokių nors pokyčių?
Akivaizdaus skirtumo nėra. Visų pirma, mūsų kursas keistas – nesame grynai nei ten, nei ten. Mes kažkur per vidurį. Ir su „Taško teatru“ dirbame, ir su KJT, dalis – ir su Klaipėdos dramos teatru. Keli Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai mums dėstė. Pavyzdžiui, Paulių Pinigį, Laimą Akstinaitę, Rugilę Latvėnaitę pažįstu dar nuo studijų laikų.
Smagu, kad tiek „Taško teatras“, tiek KJT funkcionuoja kaip platformos, leidžiančios kurti. Taip pat šaunu, jog ir viename, ir kitame teatre yra įkvepiančių žmonių. Kai matai, kaip jie dirba, kaip repetuoja, apima jausmas, kad ir pats negali teatro mylėti mažiau.
Ar niekada nebuvo kilęs noras išbandyti kitą profesiją?
Man regis, tokios mintys nuolat sklando ore, net vyresni aktoriai kartais apie tai kalba. Automatiškai reaguoji, pats pradedi galvoti. Žiūrėdamas į savo bendraamžius, su kuriais baigiau mokyklą, regiu, ką jie veikia, kaip gyvena. Pasitaiko, susimąstau, jog būtų daug paprasčiau dirbti nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro – turėčiau laisvus savaitgalius, atostogas, pastovų atlyginimą. Visgi tada kyla klausimas, ar tikrai norėčiau taip gyventi, ar matyčiau prasmę.
Dar viena mane dominanti sritis – muzika. Groju, dainuoju, rašau dainas, tačiau nepasakyčiau, kad mane labiau traukia muzikos link. Tiesiog ji su teatru yra du dalykai, kurie tarpusavyje puikiai dera. Visgi tos minėtosios mintys nuolatos kažkur netoliese, nes mes, žmonės, gana primityvūs organizmai, ir kartais silpnybės akimirką imame svarstyti – gal geriau būtų daugiau pinigų, kokie nors patogumai? Tada vaidenasi, kad kažkur saulė ryškiau šviečia, nors iš tiesų taip visai nėra.
Aurimas Bareikis spektaklyje „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis), Mato Mačiulskio nuotrauka
Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje laimėjai geriausio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį P. Pinigio spektaklyje „Vasaros diena“. Ką tau reiškia šis įvertinimas?
Minėtasis vaidmuo gyvuoja dar nuo studijų laikų – jau anuomet buvome pradėję šitą spektaklį statyti, jis tapo vienu iš diplominių darbų. Vėliau Klaipėdos jaunimo teatre „Vasaros dieną“ tiesiog atnaujinome, tad pelnyta nominacija man nesukėlė daug emocijų. Kai laimėjau, labiausiai džiaugiausi dėl paties spektaklio, nes į jį įdėta tikrai daug darbo.
Apskritai apdovanojimai yra lyg spąstai, į kuriuos lengva pakliūti. Tuomet gali pulti perdėtai džiaugtis, save girti, pūstis, o man šito nesinori. Aišku, smagu būti pastebėtam, bet ir be prizo buvo aišku, kad mano vaidmuo neblogas, todėl norisi jį ir toliau lipdyti, tobulinti. Teigiama žiūrovų reakcija man – didžiausias apdovanojimas. Išeini į sceną ir jauti, jog publika susitapatina su tavo personažu, drauge su juo liūdi, džiaugiasi.
Teatre nesunku pasislėpti už vaidmenų, muzikos pasaulyje – už dainų. O koks yra tikrasis Aurimas?
Nežinau, ar pats, kaip žmogus, gali pasakyti, koks iš tiesų esi. Manau, gali nebent įvardyti, kaip tau atrodo, bet iš tikrųjų aplinkiniai turbūt situaciją mato geriau. Be abejo, galima sau meluoti, dangstytis vaidmenimis. Tačiau taip elgiasi ne vien aktoriai.
Aurimas Bareikis grupėje „Kopanugaris“. Mato Mačiulskio nuotrauka
Realiame gyvenime irgi dėvi kaukes?
Ko gero. Įmanoma bandyti jas nusiimti ir būti atviram, nuoširdžiam, bet tai sunku. Man regis, kai nesijauti saugus, automatiškai užsidedi kaukę – juk taip žymiai lengviau. Čia kaip teatre. Realybėje esu gana bailus – retai kada su naujai sutiktu žmogumi sugebu kalbėtis visiškai laisvai. O jei prisidengiu kokia nors kauke, galiu daryti ką tik noriu. Pavyzdžiui, teatro scenoje aš nejaučiu baimės. Jaudinuosi prieš spektaklį, o jam prasidėjus ateina ramybė, kadangi tampu personažu. Visgi „Kopanugario“ atveju – visiškai kitas reikalas, kadangi visos dainos iš manęs. Man rūpi, man skauda, ir todėl stovėdamas prieš publiką negaliu atsimerkti – visą laiką dainuoju užmerktomis akimis. Ten jau nebėra personažų, ten aš pats – Aurimas.
Grįžtant prie klausimo, koks esu, gal net įdomiau pasvarstyti, koks norėčiau būti. Norėčiau būti nuoširdus, nusimesti visas kaukes. Norėčiau būti neabejingas kitam, kai jam reikia pagalbos. Norėčiau būti drąsus, bet toks dar nesu. O labiausiai norėčiau būti geru žmogumi.
