Norisi to ar ne, pokyčių neišvengsi: anksčiau ar vėliau tenka pakeisti aplinką, pamiršti senus ir atrasti naujus įpročius, įgyti kitų žinių, turinių ar kontekstų. Rutina, stabilumas galop ima slėgti, tad ieškome būdų tverti, (at)gyventi. Kad nereiktų visko pradėti nuo pradžių, t. y. be patyrimo, kartais galime grįžti ir pažvelgti į tai, kas egzistavo anksčiau, tokiu ekologišku metodu kurdami naujus pamatus, pagrindus, pasaulius. Galbūt todėl šįkart ir aš sugrįžtu su seniai rašytu vientisu tekstu, o šio inspiracija – pokalbis su menininku, šiuolaikinės skulptūros kūrėju Jonu Aniču, kuris, rausdamasis praeities griuvėsiuose, sanitariškai grąžina jos liekanas naujais, dekonstruotais pavidalais, atliepiančiais nūdienos aktualijas.

J. Aničas – jaunosios kartos Lietuvos autorius, konceptualiai jungiantis įvairias skulptūros medijos išraiškas ir dėliojantis jas daugiasluoksnėse instaliacijų ekspozicijose, pasižyminčiose paslaptingumu bei atvirumu interpretacijoms. Jonas gimė ir augo Vilniuje, menininkų šeimoje (tėvai – keramikai, pedagogai Valdas Aničas ir a. a. Marija Kiauleikytė), tad nenuostabu, kad po Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos skulptoriaus specialybės mokėsi ir 2014-aisiais studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Dažnėjantys susidūrimai su kūrėjų vaikais verčia susimąstyti, kada nuo jaunų dienų diegiami meniniai įpročiai bei skiepijamos žinios tampa dorybe, o kada – jau yda. Esama tų, kuriems etiketė „augo menininkų šeimoje“ visam gyvenimui užkrovė nemenką naštą, tačiau šiuos mano svarstymus Jonas nutraukia tvirtindamas, jog ankstyvasis backgroundas visuomet yra teigiamas palikimas. „Ir kuo jis gausesnis, įvairesnis, tuo geriau. Neigiamu dalyku tai virsta tada, kai žmogus praranda sveiką požiūrį, nesugeba atsiriboti ar bijo kažką prarasti“, – įsitikinęs skulptorius. Paklaustas, ar minėtoji patirtis prisidėjo prie profesijos pasirinkimo ir kaip formavo jo pasaulėvaizdį, pašnekovas neslepia, jog, nepaisant Čiurlionio menų mokykloje vyravusios itin griežtos tvarkos, didelio krūvio bei pamokų kiekio, mokslai joje bei šeimoje jaustas stimulas ugdė atsidavimą darbui, drąsą bandyti ir klysti, ryžtą individualiai kapstytis iškilusiose kūrybinėse problemose. „Įvardyčiau tai kaip savito meninio metodo pradžią. Manau, šitai suvokti – labai svarbu“, – mintį tęsia Jonas.

Pokalbiui pakrypus apie praeitį, atkreipiu dėmesį į dar vaikystėje hobiu tapusį skulptoriaus užsiėmimą kurti antropomorfines figūrėles. Kyla klausimas: kaip ir kodėl pasirinkta ši strategija, o primityvios žmonių skulptūrėlės tapo vienu pagrindinių J. Aničo objektų? „Norėjosi grįžti prie figūros, pažvelgti į ją savitai, nes, mano nuomone, pasaulinėje meno praktikoje buvo per staigiai nutolta nuo pirmtakų, – aiškina kūrėjas. – Turiu galvoje tai, kad ideologinių paminklų atsikratyta kartu su pačia menine forma, ko daryti buvo visai nebūtina.“ Prasidėjusios nuo vaikiškų konstruktorių bei dėlionių, formos skleidėsi, patirdamos tam tikrų plastinių modifikacijų, kol galiausiai tapo svarų turinį deklaruojančiais autonomiškais darbais. Domėdamasi autoriumi, aptinku 2022 m. parodą „Niekas neprisimena jo vardo“ lydėjusį teiginį, kad Jono „skulptūriniai objektai iš pažiūros atrodo kaip pasyvūs dabarties stebėtojai, tačiau suteikia žiūrovui galią tapti aktyviu praeities vertintoju ir ieškoti koreliacijų su šiandienos pasauliu“. Pirmuosius brandesnius bandymus sukonstruoti tokius veikėjus vainikavo plokšti figūriniai siluetai, išpjauti iš plieno lakšto (vieną jų, „Stebėtoją“ (2019), nuo praėjusių metų galima pamatyti šalia MO muziejaus Vilniuje), vėliau skulptorius ėmėsi projektuoti tūrinius antropomorfinių figūrų eskizus iš plastiko gaminių, surinktų miške tarp atliekų. Šie, perėję įvairius gryninimo bei šlifavimo etapus, galiausiai virto išdidintomis spalvotomis skulptūromis, nudažytomis pagal minėtųjų šiukšlių spalvas.

Atradęs sau artimą probleminį lauką bei pagrindinį tyrimo objektą, nuo 2004-ųjų Jonas gana aktyviai demonstravo ir pristatinėjo savo darbus Lietuvoje ir užsienyje: dalyvavo grupinėse parodose, skulptūros simpoziumuose, tarptautinėse šiuolaikinio meno bienalėse bei mugėse, surengė net šešias personalines parodas. 2017 m. jam skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos stipendija kultūros ir meno kūrėjams, o tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ 2013 ir 2022 m. J. Aničas apdovanotas Geriausio jaunojo menininko prizu. Peršokdama 2013-ųjų nominaciją už tų pačių metų skulptūrą be pavadinimo, pokalbį kreipiu naujausio laimėjimo linkme. „ArtVilnius’22“ Jonas kartu su nauju kūriniu (ir vėl bevardžiu, 2022) už naudojamų medžiagų paradoksalumą buvo pripažintas geriausiu jaunuoju menininku. Galimas daiktas, prie to prisidėjo laimingas atsitiktinumas, nes šios, jau tryliktosios, mugės tema buvo menas ir ekologija, o pagrindinis vertinimo komisijos dėmesys skirtas skulptūroms bei instaliacijoms. Pastaroji, kaip ir daugelis kitų menininko skulptūrų, dažnai neturinčių pavadinimo, puikiausiai atitiko abu minėtus kriterijus. Paklaustas, ką pačiam reiškia toks įvertinimas, autorius neneigia, jog menininkui labai svarbu rodyti savo kūrinius. „O jei tai darant dar pavyksta ir gauti prizą – iš viso puiku“, – juokiasi jis. Grįžtant prie laimėjusio darbo, šalia visų globaliai opių problemų, tai ir tam tikra „Lego“ konstruktorių replika. „Pats figūros konstravimo principas gana paprastas, visai kaip žaislo. Gali būti, kad tą padiktavo skulptūros eskizo detalės, kadangi dalis jų ir buvo skirtos žaislams“, – pasakoja menininkas. Jono kūriniuose kaitaliojasi grožio ir bjaurumo sąvokos, tai atsiejamos, tai jungiamos viena su kita, konstruojamas hedonizmo, pragmatiškumo įkvėptas dirbinys. Kiek apmąstęs mano postringavimus, autorius nesutinka, kad jo darbai žaismingi arba liūdni. Jono nuomone, tai priklauso nuo žiūrovo patirties, įsijautimo. Minėtasis ambivalentiškumas būdingas žaidimui, leidžiančiam tiek džiaugtis, tiek nuliūsti sykiu. Jo kuriama terpė įgalina žiūrovą matyti pozityvumo ir negatyvumo simbiozę vienoje erdvėje ir laike, kas galimai patraukia įsijausti. Panašiu principu veikia ir apdovanotoji J. Aničo skulptūra, prieš kurią atsiradęs žiūrovas panardinamas į iš simbolių, ženklų bei nuorodų suręsto galvosūkio sprendimą.