Pašnekesiui Paulius mane pasitinka jaukiame šeimyniniame bruzdesyje: šiomis dienomis jis vienas su vaikais. Apskritai, visada smagu paganyti akis jųdviejų su Siga Garbauskaite namuose, po truputį atsargiai besipildančiuose, kur kiekviena detalė apgalvota ir dažnai padaryta paties dizainerio. Tad pirmiausia turiu progą pasmalsauti aplinkui, kol „sustyguojama“ šeimyna. Pasigėriu man pačia gražiausia virtuve Vilniuje: baltame interjere akį traukia vyšninės japonišką urushi lakavimą primenančios spintelės juodo marmuro stalviršiu, o veikėju čia tampa didžiulis, masyvus, laiko matęs istoristinis stalas, apsuptas šešių raižiniais puoštų kėdžių. Nors terasoje gundo nuo Šeškinės kalno atsiverianti neįtikėtina, retai sutinkama sostinės panorama, kalbėtis nusprendžiame kitur. Diskusijos prasideda pakeliui: koridoriuje aptariame čia vietą radusį visai neseniai gimusį suoliuką iš rąstų. Paulius iškart paaiškina, kas jam nepatinka. O dirbtuvė rūsyje, kurioje ir apsistojame, vėliau paaiškėja, talpina ne tik kūrybinių projektų liekanas bei užuomazgas, bet ir dizainerio-architekto asmenines gėrybes, (kol kas) nepritapusias išpuoselėtame šeimos interjere.

Būdama šiek tiek jaunesnė kolegė, „mynusi“ iš paskos, P. Vitkauską gerai atsimenu kaip vieną iš „trijų muškietininkų“ šutvės, tų „kietųjų“, kartu su Martynu Kazimierėnu ir Dariumi Petrulaičiu. Bendriems draugams suvedus ir prieš penkerius metus iš arčiau susipažinus su Pauliaus darbais bei kūrybos procesu, dabar man visada norisi jį prikalbinti sudalyvauti beveik visose parodose, prie kurių prikišu nagus. Galvodama apie aktyvius, mus veikiančius, beveik sąmoningus objektus, nuolat prisimenu jo kūrinius. Nors Paulius netuščiažodžiauja ir yra minimalistinės estetikos šalininkas, šio autoriaus darbai šmaikštūs, iškalbingi, „tarp eilučių“. Ir nors jis pats jau daug metų save labiau sieja su architektūra ir tik progomis, galima sakyti, savo malonumui, sukuria naujų objektų, P. Vitkauską norėjau pakalbinti būtent apie dizainą, nuo kurio jis tiesiog negalės pabėgti – turbūt ir aktyviai nesidomintys šia sritimi žino ikona tapusią Pauliaus dešimtkoję kėdę „KU-DIR-KA“.

Sakyk, kaip prisistatai nepažįstamiems?

Iki šiol nežinau. Neturiu pavadinimo. Šnekėjomės apie tai su draugu, kuris lyg ir mokslininkas, bet ne vienos srities – jam ir tas, ir anas įdomu, mėtosi. Panašiai ir aš, nesu nei tikras dizaineris, nei tikras architektas. Jei manęs klausia, ar galiu suprojektuoti namą, – „nupiešti“ moku, tačiau neturiu poreikio licencijai, todėl projekto vienas užbaigti negaliu. Nelaikau savęs ir „iki galo“ dizaineriu – nesu toks produktyvus šioje srityje. Tad kai reikia prisistatyti, tikrai iškyla problema. Šiame gyvenimo etape iš keturių žmonių architektūrinės komandos nutolau į statybų aikštelę, statybos verslus.

Kaip tik apžiūrime kruopštų Pauliaus suprojektuoto namo maketą. Ant stogo šis į kubą panašus pastatas turi bokštelį, kad būtų galima gėrėtis gražiu vaizdu. Kūrėjas komentuoja, jog toks neracionalus prisigalvojimas kolegų smarkiai sukritikuotas.

Tavo darbai, man atrodo, puikiai iliustruoja, kas yra daikto aktyvumas: objekto paveikumas, komunikacija. Galvoju apie „KU-DIR-KĄ“, „IKEA’os“ lengviausio žurnalinio staliuko sunkiausią interpretaciją ar apie spintą, kuri niekada neužsidaro. Tavo baldai šelmiškai flirtuoja… Kai jau būna kilusi idėja, ar įsivaizduoji, kaip žmogus juos naudos, kokį santykį turės? Ar daiktas Tau daugiau yra nepriklausomas, egzistuojantis pats savaime?

Gal visgi labiau objektą matau „vakuume“, nes kartais negaliu nuspėti, kaip jis (pa)veiks. Pavyzdžiui, mūsų bičiulis fotografas Darius Petrulaitis tiesiog negalėjo būti prie mano „neužsidarančios“ spintos. Sakė, ši jį erzino savo „netvarka“. Aš net neįsivaizdavau, jog baldas gali taip sudirginti. Nesu didelis pedantas, o gal ir paprasčiau žiūriu į daiktus. Gali numatyti, kad negražus, per aukštas, per ilgas, į kambarį netelpa, bet kad šitaip…

Žinai, pastebėjau, jog ir namuose dabar spintos durys visada simetriškai privertos, nes tai arčiausiai tvarkos. Taip pat ir nuotraukose iš parodos „Budrūs daiktai“ (galerija „Vartai“, 2021) fotografas panaikino asimetriją, suvedė jas vienodai. Gaila, nes mano visas sumanymas ir buvo, kad tai vienos, tai kitos durys turi atsidaryti, kadangi simetrija šitam daiktui netinka! Bet, matyt, žmogui natūraliai jos norisi…

O kai baldas atsiduria muziejuje, tampa eksponatu, kaip manai, ar jis kažką praranda, tarkime, dalį savo paveikumo? Juk negali jo liesti, naudoti. Štai, Tavo „KU-DIR-KA“ stovi saugyklos lentynoje, ir ant jos suptis niekas nebegali, dar daugiau, galbūt žiūrovui net nekyla tokia mintis – jis vertina tik daikto vizualumą…

Muziejus, o ne lankytojai nusprendžia, kad ant tos kėdės suptis nevalia, nes saugos objektą tūkstantį, du, o gal dešimt tūkstančių metų… Kiek jie pasiruošę? (Juokiasi) Vis tiek ji kažkada subyrės.

Ne, tam yra specialistų! Kažkada Tavo kėdę tvarkys restauratoriai.

Vis tiek viskas laikina. Net ir architektūra, iš esmės, laikina. Po dešimties tūkstančių metų Rumšiškės gal ir liks, bet ten viskas bus perdaryta skersai išilgai, rąstiniai namai pradės išsigimti. Nusikeltumėme į ateitį, tai rastume tokias etno– interpretacijas… O muziejai saugo. Bet gal geriau uždaryti į tamsų kambariuką ir nerodyti?

Ar besilankant muziejuose neapima apmaudas? Juk norėtųsi su eksponatu pagyventi, suprasti jį be faktinės informacijos.

Man užtenka pamatyti, gal net nuotrauką. Jeigu suvoki idėją, to gana. Nepriklausau tiems, kam reikėtų įsigyti, paturėti. Netgi nėra taip, kad aš išvis kažką norėčiau turėti, apie vieną ar kitą dizaino objektą svajočiau. Prisimenu, kas imponavo anksčiau, o dabar visai neberūpi, pavyzdžiui, koks Philippe’as Starckas. Dalykai keičiasi, o muziejuose rodomos minčių mintys, atrinktos geriausios iš jų, ir to pakanka. Tik įdomu, ar svarbus autorius, ar daiktas, kuris sukurtas, nes gal kartais jis gimė netyčia? Panašiai, kaip nutinka su studentais, – kartais atsitiktinai staiga vienas projektas kurse ima ir išsiskiria.

Užsiminei išvis nelabai jaučiantis daiktų poreikį. Vis dėlto, ar neturi tokių, kurie Tau patinka, gerai nuteikia? Ką labiausiai vertini savo namuose?

Kai kažko prireikia, vis pagalvoju, kad „ai, pasidarysiu“, bet tokiu tempu gal tik po 50-ies metų baigsime įsirengti. Reikia pirkti, tačiau tada tenka rinktis, o tai – darbas. Gerai būtų, jei kas nors padovanotų, bet irgi – žiūrint kas!

Man svarbūs daiktai yra ne dizaino objektai. Tai visokios senienos, turinčios asmeninę sentimentalią reikšmę. Pavyzdžiui, tas laikrodis kampe. Jis mano senelio, nutrupėjęs, taip ir nesuremontuoju. Namo viršuje neranda vietos, mes ten atsargiai atsirenkame, ką įsileisti. Tiesa, dizainas man irgi patinka: va, tos 8-ojo dešimtmečio Castiglionio „Frisbi“ lempos virš stalo virtuvėje. Jas, beje, Siga rado. Čia jau dirbome – rinkome, ieškojome, bet užtenka vieno žvilgsnio, kad suprastum, – fainos. Man svarbu įdomi konstrukcija.

O štai čia – 1987-ųjų paveikslas, kurio man niekas neleidžia susitvarkyti ir pasikabinti namuose, – vyresnės kartos pažįstamo tapytojo darbas. Nieko ypatingo, tačiau mane žavi stulpų šešėliai, krentantys ant debesų. Tik gaila, jog sugadinau, apdulkėjo… Arba va, koks vienas kraupus! Siga baisisi, kokios čia nesąmonės nuo Palangos tilto, bet atrask dabar ten tokį – nepavyks! Turiu dar tėvo tapinių, nebuvo jis profesionalas, bet galiu parodyti. Su šiuo darbu užaugau.

Pašnekovas rodo ant architektūrinės maketavimo lentos rudai ir rausvai nutapytą monochromišką peizažą su pušelėmis. Svarbi detalė – autorius daltonikas. Paulius kvietė pažįstamą, beje, irgi neskiriantį spalvų, kad tas pakomentuotų, kaip jam atrodo. Svarstom, jog gal visgi tėvas matė žalią šiuose rusvuose tonuose… Pauliui buvo taip smalsu, kad jis bandė net darbą fotografuoti ir pasitelkti vaizdo keitiklius.

Toliau apžiūrinėjame, kokios vertybės čia saugomos. Aukštai nuo lentynos namų šeimininkas traukia trečdalį tauro rago. Kol aš stebiuosi vidine jo struktūra, Paulius pasakoja, jog vaikystėje buvo pasidaręs terariumą ir laikė jame pagautą driežiuką. Vieną dieną pasirodė, kad augintinis įlindo į tą tauro ragą ir niekada nebeišlindo. Tikindamas, esą „gi pas visus tokių objektų yra“, kūrėjas atneša dar vieną eksponatą – išbalusią karvės kaukolę. „Šita, – sako, – keliaus į virtuvę – jau suderinta“, – ir kikena pats sau. Stovėdamas reziumuoja neturintis funkcinių daiktų – visi jie „kažkokie vaizduojamieji“.

Koks Tavo santykis su savo kūriniais? Minėjai namuose daug ką pasidarantis. Ar nesunku su paties sumanytais objektais gyventi? Pavyzdžiui, sunkiojo „IKEA’os“ staliuko neintegravai svetainėje, jis vis dar čia, dirbtuvėje.

Ilgai atrodė, kad daug ką galiu geriau nei baldžius. Nors šiaip ten nieko neišrasi, pavyzdžiui, virtuvė yra virtuvė, stalčiai yra stalčiai. Kūrybiškai pažiūrėti įmanoma, bet nesu tiek „nurautas“, jog baldus ant lubų montuočiau. Galiausiai sugaišti daug laiko, padarai paprastai ir galvoji – gal vis tik reikėjo labiau pasistengti… Bendrąja prasme namai man – vieta patirčiai kaupti. Nuolat keliu sau iššūkius, naudojuosi galimybe kažką patestuoti.

O to stalo aš truputį bijau… Jis kaip ir pavojingas. Metalinis, aštrus, sveria 160 kg. Galvojau, gal laukan išnešti, o gal „IKEA’ai“ nuvežti: pastatyti kur nors ir greitai dingt, pabėgt.

Ar prisimeni iš vaikystės daiktą, kuris, manai, prisidėjo prie to, koks esi dizaineris?

Seniausias, išlikęs atminty – senelių sekcija, kurią jie po to iškeitė į kitą, sovietinę, baisiai negražią. Pirmoji buvo turbūt čekiška, 7-ojo dešimtmečio: stiklai, už jų – lentynos, apačioje stalčiai, daug visko, ir man kaip vaikui atrodė įdomu, toks kompleksiškas objektas, nors nevertinau, graži ar ne. Gal net labiau patiko virtuviniai kombainai – tikroji multifunkcija!

Dar atsimenu pas tėvą šitą fotelį, apsiūtą kailiu (bekalbant Paulius nuo lentynos atneša mažą Valerijos Emos Cukermanienės 1964 m. suprojektuotos kėdės modeliuką, darytą parodai „Sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“; kuratorė dr. Karolina Jakaitė, 2016, Nacionalinė dailės galerija).

Bet, tiesą sakant, labai nevertinau tų daiktų. Gilesnį įspūdį darė techniniai objektai, pavyzdžiui, traktoriai kaime. Dėdė Rimas į sodybą veždavosi visokias dalis. Turėjo 10 motociklų, 15 traktorių, ir viskas buvo išrinkta, perrinkta. Prisimenu, tarp tų detalių svaigdavau, kaip ir aš iš traktorių susirinksiu motociklą, o iš motociklų – traktorių. Turiu paminėti, kad pats dėdė buvo savamokslis konstruotojas. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau, tačiau turbūt tai jo įtaka buvo didžiausia, nukreipusi mane į dizainą. Pamenu, stovėjo kaime ir rogės, dar po karo likę lėktuvų varikliai. Rimas buvo susikonstravęs roges su vienu iš jų ir net propeleriu. Pakilo, skrido ir… krito. Rogės staigiai šovė, ir, nors turėjo spoilerį, kad prispaustų prie sniego, išėjo taip, kad dėdė tiesiog išlėkė! Sėkmingai, niekas nelūžo. Buvo ir praktinių objektų, pavyzdžiui, jo paties surinktas ir sukonstruotas traktorius. Tokia tautodailė metalo forma, technikos tautodailė (juokiasi).

Aš ant tų detalių ir gulėdavau, ir miegodavau, ir svajodavau. Prašydavau, kad mane visko pamokytų, ir būtent kaime dariau pirmus maketus, modeliukus, bandžiau konstruoti, man tada buvo 10–15 metų. Pas dėdę krūvom stovėjo seni numeriai tokio sovietinio žurnalo „Modeliuotojas-konstruktorius“ [Моделист-конструктор, leidžiamas iki šiol]. Atsiverti ir gauni schemą, kaip, pavyzdžiui, susivirinti motociklo rėmą. Kiek pamenu, vienas numeris būdavo dedikuotas motociklams, kitas, sakykim, kateriams. (Paulius staiga susimąsto, gal jie dar išlikę, – reiktų surasti, jei nesukūrenti!)

Kol namų šeimininkas sulaksto šeimyniniais reikalais, aš lieku galvoti apie miunhauzeniškas istorijas. Po pertraukėlės atsiskleidžia, jog dirbtuvė talpina dar daugiau įdomybių. Grįžęs jis pasakoja per karantiną susidomėjęs sidro gamyba ir pradeda ieškoti butelio komentuodamas, kad per daug tikėtis nereikėtų, nes obuoliai iš „Lidlo“. Tyrinėdamas bei visaip kaip apžiūrinėdamas butelius perspėja mane, jog visai gali būti, kad šis sidras negeriamas, tad man tenka paraginti, jog duotų paragauti nesvarstęs. Nepaisant to, Paulius toliau rausiasi kitos partijos. Ir nors jam vis tiek kažkas iki galo nepatinka, galiausiai gaunu sidro, su nurodymu palaikyti bent dvi savaites, kol nuguls drumzlės. Dar linksmai pabrėžia, kad produktas „bus sauuusas“.

Ar dėl „KU-DIR-KOS“ sulauktas dėmesys Tau davė tam tikrą toną kūryboje? Pavyzdžiui, neerzina, kai žmonės vis primena bakalauro laikų darbą?

Ne, neerzina, nebent pats faktas, jog nesu produktyvus, ir kalbama apie senieną iš 2006-ųjų. Patikslinant, tai net ne diplominis, o trečio kurso darbas, darytas „Neformato“ konkursui.

Visiškas atsitiktinumas, jog minėtasis projektas buvo toks, koks buvo, ir dar didesnis – kad jis tapo žinomas. Šiuo atveju, ne autorius viską lėmė, bet pats daiktas kažkuo ypatingas, susikūrė savo istoriją, naratyvą… Paskelbus konkursą, pagalvojau – gal reikėtų kažką sukurti, nes įdomi platforma. Daug nesvarstęs nupiešiau kelių linijų kėdės su aštuoniomis kojomis eskizą. Buvo eilinis vakaras, gal kažkur ėjome, Martynas Kazimierėnas atvažiavo, klausiu: „Martynai, kaip tau šitas eskizas? Sakau, gal supama gali būti?“, o jis entuziastingai paragino: „Jėga, daryk!“ Tai susiėmiau ir padariau.

Pačioje pradžioje kiekviena gamyba atrodė „kosmosas“, o dabar, sakyčiau, nėra neįgyvendinamų dalykų, na, gal nebent raketa, bet, regis, jei labai reiktų, ir ją sukonstruočiau. Anuomet sukau galvą – kaip tą fanerą išpjauti, iš ko gaminti? Dabar Akademijos [Vilniaus dailės akademija – VDA] laboratorijose visko yra, bet tada… Nusileidi į rūsį – stovi senos frezavimo, obliavimo staklės, ir priobliuota iki bambos kažkokių ne į temą chaltūrkių, ir brendi per tas pjuvenas. Tuo metu rasti automatines frezavimo stakles buvo „misija neįmanoma“, nors, sakytum, juk 2006-ieji, tačiau galiausiai pasisekė – aptikome pas vienus gamintojus. Lyg „Štancas“ padėjo, dabar jau nebepamenu.

Bet nebuvo tokios frezos, kuri įveiktų storą fanerą, – teko klijuoti iš dviejų išpjautų sluoksnių. Žaidžiau iki pažaliavimo… Ar turėjau tuo metu dirbtuvę? Ne, tik plaktuką ir pjūklelį! Atrodo, kalbu apie tokį seną laiką, lyg kokiais 1946-aisiais viskas vyko…

Pirmoji versija buvo nedažyta, iš faneros ir gerokai mažesnė. Ji, beje, padovanota Akademijai – nors dariau konkursui, formaliai atsiskaičiau kaip už kursinį. Lyg ir blogai, pachaltūrinau, geriau gal būčiau kitą darbą pateikęs. Tik vėliau gi suvoki, pavyzdžiui, dėl autorinių teisių pasidalinimo… [Studijų metu sukurtų objektų autorinės teisės dalinai priklauso ir Akademijai.]

Buvai geras studentas?

Nelabai, kaip ir visi, turbūt. Po Vilniaus licėjaus patekti į VDA atrodė kažkoks stebuklas. Į tokią neaprėpiamą laisvę!

O kodėl „KU-DIR-KA“?

Tema buvo „Nacionaliniai sėdėjimo ypatumai“ ar kažkas panašaus, Kudirka – pirmoji galvon šovusi asociacija. Pavadinimą išskaidžiau skiemenimis, kad nors kiek derėtų prie supimosi. Labai nenorėjau spausti aprašymo, matyt, išlindo visokios mokyklinės traumos, todėl paprašiau savo klasiokės Aistės sugalvoti ketureilį. Išėjo tokia bendra kompozicija – toks tuomet buvo supratimas.

Tik, va, pati matai, kaip per laiką istorija keičiasi, kursinis darbas virsta „diplominiu“ ir t. t. Pradžioje galvojau – reikia pataisyti, kad būtų tikslu, bet iš tikro juk tai nesvarbu.

Sakyk, kaip pavyko su šia kėde sulaukti tarptautinio dėmesio? Juk tada socialinių medijų nebuvo, dizaino naujienų portalų – irgi negausu. Ir vis tiek fotografijos sėkmingai „nutekėjo“ į spaudą…

„Contraforma“ pasistengė pareklamuoti, ir taip daiktą pasigavo keletas žurnalų. „Wallpaper“ buvo išspausdinęs – o, kaip tai atrodė neįtikėtina! Vėliau kitame žurnale (reiktų surasti) publikuotame straipsnyje rašė, kaip ateities dizainas taps racionalus, nieko neliks nereikalingo. Ten iliustracijai panaudota „KU-DIR-KA“: baltu korektoriumi užtušuotos 6 kojos, paliktos tik 4. Ir aš buvau visai ne prieš!

Kalbant apie tai, kaip pats keičiausi, dabar man įdomu išspręsti problemą, t. y. turėti iššūkį. Nesvarbu, ar reikia sutaisyti stiprintuvą, ar suprojektuoti kėdę, svarbiausia, kad būtų azartas. Apie meninę kryptį negalvoju, tik kartais svarstau – gal švaistau laiką pašaliniams dalykams, gal reikėtų daugiau kurti? Kita vertus, yra kaip yra. Kai kurių produktyvumas labai didelis, o mano – prie mažesnių. Aišku, ne darbų kiekiu – pačiais objektais.

Bet gal gerai, kai atsiranda tikras jų poreikis, kai pribręsta, pradeda tiesiog „niežtėti“? Kas Tau kūryboje, daiktuose yra tikrumas?

Pačiam, iš pirmo žvilgsnio, dažnai išeina priešingai, negu tai, ką laikau tikrumu. Man svarbu konstruktyvumas, techninės detalės, nors vizualiai mano darbai, atrodo, nėra itin sudėtingi, gal net primityvūs. Galvoju, kaip daiktas veikia, kokia gamybos konstrukcija. Tai įdomu, tada sprendi, mąstai.

Štai, pavyzdžiui, Amerikoje egzistuoja toks stalių judėjimas – jie viską daro analoginiais įrankiais, be elektros. Aišku, gal apšvietimą naudoja, nors gal dirba tik dienos šviesoje? Bet viską viską atlieka rankomis, paprastais įnagiais: plaktukas, kaltukas. Kai į proceso grynumą ir tikrumą giliniesi vis labiau ir labiau, prieini prie to, kad frezą reikia pakeisti kaltuku. Jie net patys nupjauna medį, supjauna lentas. Įspūdingo dizaino nesukuria, tačiau koks procesas!

Bet tai juk tikra, ar ne? Minėtuoju atveju, sakytum, net nesvarbu, koks rezultatas…

Tik kaip toli eisi link pirmapradiškumo? Iki akmens amžiaus – akmeniu medį apdirbsi? Tokius dalykus įvertinu, nors mano kūrybos jie ir neatitinka. Tikrumą technologiniame-industriniame amžiuje apibrėžti sunku, nes viskas automatizuota, staliai iš dizaino nyksta, baldai surenkami iš plokščių bei varžtų. Ir niekada nėra vieno žmogaus: gali būti vardas, tačiau už to vardo – visas biuras, cechas.

Pastoviai susiduriu su meistrais, statybininkais, ir tikrai justi, kuris – tikras savo amato žinovas, myli pasirinktą darbą.

Kaip manai, ar Tau padeda tai, kad esi nagingas? O gal antraip galėtum nukreipti energiją kažkur kitur? Ar visgi daryti – malonumas?

Dirbti rankomis man patinka, nes meistravimas „galvos neatima“, – taip galiu multitaskinti. Žinoma, nemažai priklauso nuo to, kokio lygio problema sprendžiama; gal reikia susikaupti, kad pirštų nenusipjautum.

Pabaigai pasakok apie savo procesą. Ar ir kaip ilgainiui kinta sumanymas, ar leidi pradinei idėjai transformuotis?

Aš visada lenktyniauju su laiku, nes neturiu kantrybės. Jeigu yra mintis, man būtina kuo greičiau įgyvendinti ją 1:1. Eskizai – ypač ilgas eskizavimo procesas – netenkina, maketų irgi negana. Nors pastaruosius kartais pasidarau, bet tik tam, kad nebereikėtų dirbti įsivaizduojant. Man svarbu matyti rezultatą, ir gan greit. Kūrybinius sprendimus taip pat nulemia galimybės, kaip greičiau pagaminti. Žinau, jog neturėčiau kantrybės metus drožinėti, nes net statybos man vyksta per lėtai. Projektavimas irgi atkrenta, kadangi išvis neaišku, kada bus įgyvendinta, – rezultato gali taip ir neišvysti. O baldas – visai neblogas variantas.

Kuo greičiau, tuo geriau! Per dieną, aišku, sunkiai kas pavyksta, tiek aš suprantu… Nėra taip, kad pakšt pakšt, sukalu – ir viskas. Mėgstu pasikrapšyt, tik ne per ilgai. Visada lydi baimė, jog numesiu, tad žinau turintis suspėti, kol nenusibodo. Maketai man patinka, o eskizuoti niekada nemėgau. Pasipaišau sau, tačiau iš šalies dažniausiai net neaišku, kas tai (atverčia užrašinę ir sklaido).

Kažkada kalbėjomės su dėstytoju Albinu Puriu, ir jis pasakojo apie savo eskizų pilną spintą. Pats nemačiau, tačiau tada pamaniau: „Kam mums projektuoti nauja, jei jau tiek prikurta?“ Reiktų panaudoti tai, kas jau yra… Kažkam įdomu eskizuoti ir neįgyvendinti. Manau, saviraiškai to užtenka. Beje, buvau nustebęs, kad šiuolaikinis japonų menininkas Ai Weiwei pats nieko nedaro, negamina. Sako: „Aš sugalvojau, ir viskas.“ Jis nieko net nepaliečia, ar bent jau taip teigia. Gal įdomu ir taip. Vienas mėgsta vien mąstyti, o kitas – pjaustyti, liesti.

Apie ką fantazuoji dabar? Kokį objektą norėtum sukurti?

Sidro presą! Nors… ir šita manija jau praeina.