(Ištraukos iš rašomo romano)

Everesta

Vakar sutiktas vyriškis užgožė visas kitas mintis galvoje, brovėsi į svajones. Nauja, iki tol nepažinta ir labai galinga jėga žadino erotinį siautulį, pulsuojantį visame kūne. Svajonių vaizdiniai trukdė vairuoti.
Kuo jis mane taip pakerėjo?
Įsivaizduoju jo šypseną, rankas ir netgi šlaunų stangrumą. Mano fantazijos nepadorios, jos kursto nenugalimą norą prisiliesti prie to, kas saldu.
Automobilį palieku netoli Katedros aikštės. Nusprendžiu pavaikštinėti Gedimino prospektu. Ieškau parduotuvės, kur galėčiau nusipirkti patį madingiausią maudymuką. Vienuolė Liucija prasitarė, jog maudysimės Viduržemio jūroje ir Jordano upėje.
Valio! Šimtą kartų!
Užeinu į vaistinę.
– Norėčiau kontraceptikų. Tokių, kurie negraužtų skrandžio, – įsispitriju į už kasos stovinčio gražuoliuko akis.
– Gal jums patiktų kontraceptinis pleistras? – išsiviepia įmitęs vyras.
– Ar tai patikima? – Stengiuosi nerausti.
– Panele, estrogenas ir progesteronas per odą lengvai pateks ten, kur reikia. – Atsidusęs priduria: – Patikimumas devyniasdešimt devyni procentai.
Užuodžiu nuo vaistininko sklindantį salsvą žemės kvapą. Jis mėgsta puero arbatą. Kūno erotizmas prislopsta. Pabunda mano įžūlumas, todėl skubu kuo greičiau nešdintis laukan, kol ko nors nemalonaus neleptelėjau.
– Ok, – ištariu žvelgdama pro langą.
Esu baisi optimistė. Svajoju apie kelionę. Neatsimenu kritusio man į akį bendrakeleivio vardo, tačiau užsimerkiu ir gėriuosi būsimu trofėjumi nelyginant medžiotoja. Norėčiau kramtyti jo ausų lezgelius ir apžioti liežuvį. Mačiau, kaip iš akių jam trykštelėjo testosteronas, kai praplukdžiau savo valtelę pro šalį ir jį pasiekė mano kvapai. Jeruzalėje bus galas jo arogancijai. Jaučiu, kaip brinksta speneliai. Kai atsidursiu šalia, nusmeigsiu jais auką, ir jau niekas jos neišgelbės.
Savo seksualumu esu panaši į tėtį. Mamą jis paliko, kai buvau paaug­liukė. Kas galėjo pakęsti tokią vištą? Kiek tik atsimenu, ji nuolatos skundėsi: ,,Vakar skaudėjo blauzdas, šiandien bloga nuotaika. Vakar sunervinai, šiandien skrandis sustojo…“
Dejonės baigėsi, kai vieną vakarą galantiškai pasipuošęs tėtis paskutinį kartą švelniai uždarė mūsų namų duris.
Atsiprašau, mamuliuk, bet sakau tiesą, tikrą tiesą ir nieko daugiau, tik tiesą. Rami ilsėkis dangaus karalystėje.
Kartais išgirstu tavo balsą: ,,Aš bijau mirti, Everesta.“
,,Mirk, kad jau miršti…“ – tyčiodavausi. Suprantama, tik mintyse. Per nago juodymą netikėdama, jog mamai blogai. O ji ėmė ir prisišaukė… žiaurią avariją.
Leidau daktarams paimti motinos organus, jei tik pasirodytų kam nors tinkami. Neprašiau net karsto atidengti. Sudeginome. Vien terjeras Rufas savaitę šuniškai raudojo prie tuščios velionės lovos.
Bet gal jau gana paistyti apie motiną?
Minčių maišalynė pribaigs mane.
Laukiu kavos, skaitau stebuklingųjų kontraceptinių pleistrų instrukciją. Klijuojami ant švarios žasto arba sėdmenų odos. Puiku!
Kai paskutinį kartą mylėjomės su Joriu ir pailsome, jis kaip visada prašneko apie kūdikį. Tąkart pasakiau:
– Prarasti laisvę? Jokiu būdu! Džiūgauk ką tik prabėgusia akimirka.
– Aš labai noriu, – nenurimo.
– Dar pasvajok, kvaileli! – riktelėjau ir nuskuodžiau į vonią.
Trokštu būti laisva, nesvarbu, linksma ar paniurusi, džiūgaujanti ar pikta – tokia, kokia esu.
Motinos burtažodžiai greičiau tekėk, gimdyk ir subręsi, ir būsi laiminga tiesiog pykdė. Taip ji ir prarado mane. Aš nenoriu nieko keisti, mano įsčios liks tuščios, kol pavirs karštais pelenais, o mylėsiuosi su tais, kuriuos pati pasirinksiu. Valio, didžioji laisve!
Visi iki Jorio buvę partneriai po smagaus pasiniurkymo užmigdavo. Joris – ne. Tai mamos žodis – niurkytis. Tėčiui vis prikišdavo: ,,Įtariu, kad pasiniurkai su bendradarbėmis.“
Labai gali būti, kad šaunusis mano tėvelis ir pasiniurkydavo. Moterys jį žavėjo. O mane žavi vyrai. Noriu juos užkariauti tartum kokius nors dar neatrastus kalnus.
Ko man prireikė Jeruzalėje, nelabai suprantu. Spontaniškas sprendimas. Pasiūlė pažįstama aktorė, ir sutikau. Ji daugelį metų buvo ištikima mamos bičiulė. Tiesą sakant, mintis apie Dievą seniai išgujau iš galvos. Pasaulis ir taip gražus. Motina buvo uoli krikščionė, tikėjo kažkaip iškreiptai. Iki trylikos metų sekmadieniais ir mane tempdavo į mišias. Bet bažnyčioje, kurią lankėme, kunigas apie Dievą kalbėjo tiek pat, kiek apie aplinkosaugą, autoavarijas ar badaujančius Afrikos vaikus.
– Važiuok neabejodama, – įtikinėjo mane ta kiek „paplaukusi“ menininkė. – Gal pamačiusi šventas vietas sugrįši į protą? Galų gale, pravėdinsi savo galvelę ir pasidairysi – Jeruzalėje daug meno kūrinių.
– O jūs? Ar pati tikite visomis tomis legendomis? – išpoškinau tiesiai šviesiai. – Bliamba, kokios jūs marazmatikės. Jūs ir amžinatilsį mano mama. O aš – šiuolaikiška mergina. Kaip širdis liepia, taip ir elgiuosi.
Artistė, supratusi, kad neatves manęs į doros kelią, pradėjo tyčiotis. Taip supykau, jog ne viską ir prisimenu. Įstrigo žodis „kalė“. Pavadino mane rujojančia. Pasakė, kad mama karste vartosi matydama, kaip aš gyvenu.
Kitą dieną… išspyriau Jorį iš lovos ir nuėjau į piligrimų grupės susitikimą. Susirinko nemaža grupelė keliautojų. Visi – žmonės kaip žmonės. Ir aš nusileidau: kelionė? Kodėl ne? Tačiau prieš jokius altorius ir kryžius nesiklaupsiu. Juk niekam nešauna į galvą žegnotis ar klauptis muziejuose.

<…>

Sapnų mergaitė

Laukiame lėktuvo, skrendančio į Kyjivą. Sesuo Liucija sukviečia mus į būrį.
– Mielieji, – kreipiasi, – visų vardu dėkoju ponui Oskarui už surastus mūsų dokumentus bei pinigus. Buvau pametusi savo rankinę, o šis puikus vyriškis rado ir man grąžino.
Ji apglėbia Oskarą ir pabučiuoja į skruostą.
Mano akys mato tik Rapolą. Visi kiti yra niekis. Kaip pasakytų tėvas, tai tik kelionės kontekstas. Nereikšmingas dar neišsipildžiusių svajonių fonas. Pati geriausia dienos valanda. Švytėjimas.
Kaip būtų puiku pagauti Rapolą vienui vieną ir pasišnekėti apie kokius nors niekus. Pavyzdžiui, tarti: „Sugedo palaidinės užtrauktukas, prašyčiau padėti.“
O gal paklausti: „Kur anksčiau mudu buvome susitikę?“
Aš esu verta jo meilės. Meilės be įsipareigojimų, laisvos. Akimirksniu liaučiausi svajojusi, jeigu pasisiūlytų vesti.
Nesuprantu, kodėl jiedu su ta perkarusia moterimi sulipę lyg du grybai. Laukiu nesulaukiu, kada jis bent minutei liks vienas. Visas mano kraujas užkrėstas Rapolu. Užkrėstą kraują širdis pumpuoja į akis, ausis, į liežuvį ir plaučius. Nelinkiu tai moteriškei nieko bloga, tačiau galėtų bent jau suviduriuoti…
Ar jis myli ją? Būčiau linkusi abejoti. Rapolas – chirurgas, o šios profesijos vyrai gana racionalūs ir į dailiąją lytį nespjauna. Argi nemato, kad esu žymiai gražesnė už tą sunykusią Beatą?
Piktavališkos mintys?
Ką jos rodo?
Tik tai, jog esu laisva.

– Nieko nesuprantu, – išgirstu netoliese stovinčio Rapolo balsą. – Jūs buvote pametusi mūsų pinigus? Tai ar galime po to jumis pasitikėti?
Atidžiau žvilgteliu į Liuciją. Ši kresna vienuolė su švelniais gyvaplaukiais panosėje ir skubriais prakaito lašeliais, besisunkiančiais pro plaukus dengiantį veliumą, išblyškusi tarytum tuščias popieriaus lapas. Paakiuose – juosvi ratilai. Ji iškentė tris pačias blogiausias dienas gyvenime, tyliai skaičiuodama juodas valandas, o pasiguosti galėjo tik savajam Viešpačiui.
– Pone Rapolai, svarbu, viskas baigėsi laimingai. – Prieinu artyn. – Sesuo Liucija kelionėje atskleis visas smulkmenas. Nekamantinėkit dabar. Visų svarbiausia – gera nuotaika.
– Jūs teisi, – atsako Rapolas.
– Noriu jūsų paprašyti… – Drąsiai įsikimbu į parankę nustebusiam Rapolui ir puse lūpų sakau, kad niekas negirdėtų: – Prašyčiau jūsų telefono numerio… Ar maža, kas gali nutikti kelionėje? Kreipčiausi pagalbos.
– Jūs pažįstami? – išgirstu Beatos susirūpinimą.
– Mieloji, čia Everesta, mano buvusi pacientė.
Meluoti jis moka, pamanau.
Pirmas žingsnis sėkmingas. Neteks apsimetinėti, kai girsiuosi bičiulėms, jog buvau nuostabioje kelionėje. Ir ne bet kur, o Izraelyje! Svarbiausia, užpainiojau gerą kadrą. Jo numeris liks mano telefone.
Oro uosto tarnautoja plačia šypsena nužvelgia Rapolą. Pavydžiu. Mes lyg avių banda tapename pro pasieniečių ir muitininkų užkardas. Piktai žvilgteliu į įkyriąją merginą. Ilgas koridorius praryja mus. Beata nebespėja su manimi ir Rapolu. Sustabdau Rapolą. Dirsteliu. Jos kojinės apsmukusios virš kulkšnių. Negaliu pakęsti vyrų nešvariais, nunešiotais batais ir nevalyvų moterų. Poetė. Padebesiuose skrajoja…
Manyje nubunda gyvatė.
– Neįsidėmėjau jūsų vardo, – sakau Beatai. – Aš – Everesta.
– Poetė Beata! – ištiesia liesą ilgapirštę ranką.
– Oho! – vaidinu nustebusią, o mintyse galvoju: ,,Aš jį pasiimsiu vienu smūgiu!“

Vidinis balsas – lyg stebėdamas mane iš šono – įkyriai kužda: Everesta ankstyvoje jaunystėje turėjo ambicijų maištauti, jai buvo ankšta aukštojoje mokykloje, ir architektūros studijos tapo nepakeliama rutina. Ji norėjo tapyti, lipdyti, dalyvauti parodose. Keršydama dailės profesionalams, kurie ją sukirto per stojamuosius, lankė privačias pamokas, mokėsi tapybos.
Everestą siutino motina ir jos aplinka.
Jos galva ūžė nuo minčių apie sufražistes, to judėjimo atgarsiai varė į ekstazę.
Everestą užbūrė laisvos meilės idėjos.
Meilė be įsipareigojimų.
Be varžtų.
Moters kūnas tapo ginklu užkariaujant pasaulį.
Svarbiausia: pinigai, seksas ir geras automobilis.

Everesta mosteli stiuardesei ir užsisako džino su toniku. Mobiliajame supypsi žinutė: Sveika, Sapnų mergaite!
Ji dairosi aplink, stebi bendrakeleivių veidus. Kas galėtų siųsti tokį paiką pasisveikinimą? Rapolas? Užkibo?
Everesta susitvardo. Laukia džino.
Stiuardesė šypsosi:
– Deja, džino neturime.
– Tuomet kampario su apelsinų sultimis.
– Gerai.
Everesta pajunta kiaurai gręžiantį žvilgsnį, tačiau nesugeba atspėti, kuris iš vyrų taip įkyriai ją stebi.
Nejauku.