„Visi vaikai piešia, kai tik suvokia, jog turi nykščius ir gali paimti pieštuką. Vienintelis skirtumas, kad kai kurie jų, tokie kaip aš, piešti niekada nenustoja.“ Šią amerikiečių iliustratoriaus Adamo Hugheso mintį prisiminiau vartydama įspūdingų Natalie Levkovskos eskizų lakštus, kai vieną birželio šeštadienį apsilankiau šios menininkės dirbtuvėje ant vaizdingo ežero kranto, Vosyliukuose, netoli Vilniaus. Išpuoselėtuose gėlynuose ratus suko bitės, o mūsų kalbos lyg pelėžirniai vijosi, vyniojosi vis apie tą patį – kūrybą: kaip ši gimsta, kokie šaltiniai ją maitina, kodėl Natalie paveikslų temos, motyvai, siužetai, koloritas ir stilius – būtent tokie, kas užaugino, išugdė ir atvedė dailininkę ten, kur ji dabar yra.

VIENINTELIS KELIAS

Rodydama savo darbus, Natalie džiaugiasi turinti galimybę būti neformaliame kolegų, kurie kelis sykius per savaitę Dailininkų sąjungos patalpose renkasi praktikuoti akademinio piešimo, rate. Daugiausia vyksta akto studijos – fantastiški modeliai, nenuspėjami rakursai. „Tai lyg ruletė, – paaiškina ji. – Salėje susiburia apie 13 žmonių, ir čia jau kaip kam pakliūva: modelis sukasi, ieško pozos, o tu užėmei savo vietą ir nebebėgsi kitur. Kas atitenka, tas. Kartais gauni, ko nesitikėjai.“ Kūrėja mėgsta eksperimentuoti, išbandyti skirtingus dalykus. Eskizams naudoja ne tik pieštukus, bet ir guašą, temperą, renkasi didesnį nei įprastą formatą.

Piešti ji pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje. „Ma­ma nusprendė, kad mūsų šeimoje brolis bus medikas, o aš – menininkė. Nuo trejų pradėjo mane vedžioti į M. K. Čiurlionio muziejų, o nuo ketverių ėmė formuoti kaip dailininkę“, – prisimena pašnekovė.

Šeimai iš Kauno persikėlus į Vilnių, mama mergaitę nuvedė į dailės būrelį Pionierių rūmuose, kurie buvo įsikūrę netoli Gedimino pilies, Abraomo Šliosbergo name (dabar iš šio XIX a. statinio likusios tik kelios fasadinės sienos, inkorporuotos į atkurtą Valdovų rūmų ansamblį). Tuo metu vaikams tapybą dėstė Algimantas Švėgžda, ir Natalie ten iš tiesų labai patiko. Ji prisimena jausmą, kai suprato galinti maišyti dažus: „Sovietmečiu tebuvo 6 guašo spalvos, iš kurių reikėjo kažką „išlaužti“. Apimdavo toks džiaugsmas, kai jas sumaišius išeidavo graži nauja spalva, kad ir koks turkio atspalvis, – tai buvo vau!“

Vėliau kūrėja piešimo įgūdžius tobulino pas vieną teatro dailininką nedidelėje jo studijoje, po to – Vaikų dailės mokykloje Konarskio gatvėje (dabartinė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla). „Paauglystėje manyje kilo didžiulis pasipriešinimas, – pasakoja menininkė. – Būdama šešiolikos, mėginau visais būdais tapti kažkuo kitu: susirinkdavau daiktus eiti į Konarskio mokyklą, bet nuvažiuodavau pas savo vaikiną, pirmąją meilę. Mama pasamdė psichologus, turėjusius mane parvesti į teisingą kelią. Taigi, man neliko kito pasirinkimo.“

ABRAMCEVAS – KEISTA VIETA

Norėdama pabėgti iš namų, šešiolikmetė Natalie nusprendė stoti į Abramcevo meno ir amatų kolegiją netoli Maskvos. Ši ypatinga mokymo įstaiga verta kiek išsamesnio pristatymo.

Abramcevas, visų pirma žinomas kaip menininkų kolonija Pamaskvėje, XIX a. išgarsėjo dėl to, jog ten atgimė ir buvo puoselėjamas rusų liaudies menas bei tradiciniai amatai (majolika, drožyba ir kt.). Slavofilo Sergejaus Aksakovo 1843-iaisiais įsigytame dvare lankydavosi klasikai rašytojai Nikolajus Gogolis ir Ivanas Turgenevas, o kai iš dvarininko palikuonių šią sodybą 1870 m. nusipirko geležinkelių magnatas, meno mecenatas Savva Mamontovas, Abramcevas tapo vienu iš rusų tautinės kultūros židinių. Čia susibūrė garsusis „Mamontovo ratas“, kuriam priklausė daugelis žymių to meto rusų dailininkų: Michailas Vrubelis, Izaokas Levitanas, Ilja Repinas, broliai Apolinaras ir Viktoras Vasnecovai, Markas Antokolskis, Konstantinas Korovinas, Michailas Nesterovas ir kiti.

Abramcevo dvaro sodyboje Mamontovo žmonos iniciatyva 1875-aisiais įkurta mokykla su amatų dirbtuvėmis valstiečių vaikams, kurios plėtrą skatino sambūrio, siekusio atgaivinti tautinį meną, nariai. Secesijos laikais visoje Europoje buvo jaučiamas dailiųjų amatų atgimimas, tad rusų menas, ypač taikomasis, tapo populiarus ir noriai perkamas ne tik savoje šalyje, bet ir Anglijoje bei Prancūzijoje. Sovietmečiu šis dvaras virto muziejumi, o mokykla – Abramcevo V. M. Vasnecovo meno ir amatų kolegija.

„Štai ten aš ir įstojau, – tęsia Natalie. – Tai labai įdomi vieta. Bemaž trečdalis studentų iš jos išeidavo į vienuolynus, nes įstaiga palaikė glaudžius „povandeninius“ ryšius su Stačiatikių Bažnyčia. Net ir pati su kitais moksleiviais sykį vasarą važiavau į Valaamą [vieną seniausių Rusijos vienuolynų Ladogos ežero saloje – E. P.], kur gyvenome kelis mėnesius. Sovietmečiu Bažnyčia nebuvo valstybės globojama, kaip dabar. Aplink valdžios prispaustą, skurstančią cerkvę būrėsi žmonės, kurie tikrai tikėjo, neieškodami sau naudos. Šiomis dienomis viskas gerokai pasikeitę – Rusijos Pravoslavų Bažnyčia yra tiesiog valdžią liaupsinanti propagandos mašina. Aš mokiausi laiku „ant ribos“: įstojau sovietmečiu, o po pirmo kurso Lietuvoje jau susibūrė Sąjūdis, ir viskas iš karto apsivertė. Norėjau rinktis keramikos dekoravimą, bet sulaikė didžiulis konkursas, todėl įgijau akmens, kaulo ir medžio apdirbimo dailininko-meistro bakalauro laipsnį. Tai buvo labai rimta mokykla. Turiu pasakyti, kad joje mane ugdė ir augino daug įdomių žmonių. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungoje veikė tik 3 tokio lygio mokymo įstaigos – viena Estijoje, Tartu, ruošusi juvelyrus, kita – amatų mokykla Sankt Peterburge (buvusiame Leningrade) ir štai ši – Abramceve. Į ją suvažiuodavo gabūs vaikai iš visos Sąjungos: mūsų klasėje buvo atvykėlių iš Dagestano, Armėnijos, Kalmukijos ir iš kitur. Aš – vienintelė iš Lietuvos.“

Grįžusi į tėvynę dailininkė, ieškodama darbo pagal savo specialybę, padavė skelbimą į laikraštį. Netrukus jai paskambino ir pasiūlė imtis antkapinių paminklų užrašų. „Įsivaizduojate, esi dvidešimties, parvažiuoji su plačiausiais sparnais, grandioziniais planais ir staiga supranti: okei, štai tokia ta realybė“, – šypteli Natalie. Porą mėnesių pasisukiojusi, mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti kostiumo dizaino, nes nuo vaikystės mėgo siūti.

KILMĖ IR ŠEIMA

Kalbantis primenu menininkei, kad anksčiau ji prisistatydavo kaip Natkevičiūtė. „Taip, pagal tėvą, – patvirtina. – Mamos mergautinė pavardė Levkovskaja. Išvykusi į Angliją pasirinkau ją ir šiek tiek sutrumpinau, kad britai netartų Levkovskadžia. Mano mama turi ukrainietiško, rusiško ir lenkiško kraujo. Jos proseneliai lenkai čia gyveno dar caro laikais ir už dalyvavimą sukilime buvo ištremti į Sibirą. Mamos močiutė ten sulaukė 98 metų ir niekada nešnekėjo rusiškai, kategoriškai tik lenkiškai, iki paskutinio atodūsio. O aš nekalbu lenkiškai, nors pagal pavardę turėčiau.“

Dailininkė gimė Kaune. Kai jai sukako penkeri, šeima persikėlė į sostinę. Mama buvo teisininkė, apsigynė daktaro disertaciją ir gavo darbą Vilniuje. Natalie juokauja esanti „vaikas iš meilės“. Pirmoji mamos santuoka, padovanojusi sūnų Igorį, iširo, o antrosios ši nebesukūrė – augino dukrą viena. „Nors tėvams kartu gyventi nepavyko, mama niekada nieko blogo man apie tėtį nėra pasakiusi, – atvirauja Natalie. – Svarstau, ar aš taip sugebėčiau. Jis buvo tiesiog idealizuojamas.“

Menininkės mamos gyvenime apstu tragiškų įvykių: jos tėvas 1937-aisiais ištremtas ir sušaudytas, dėdė – taip pat, teta 10 metų sėdėjo Sibiro kalėjime, galop jos mama, Natalie močiutė, viso to neištvėrė – neatlaikė širdis ir ji mirė, kai dukrai tebuvo 13 metų. Juodu su broliu užaugino giminaičiai. „Matyt, buvo tikrai nelengva, – svarsto pašnekovė, – nes aš augau be giminių, mama nenorėjo nieko apie juos žinoti ir palaikyti ryšio. Nežinau, kodėl. Visą laiką jaučiau pavydą, kad kiti turi senelius, močiutes, daug giminaičių. Kol tėvai neišsiskyrė, mano brolis augo geroj, pilnoj šeimoj, ir pats turi didelę šeimą: 3 vaikus, dabar – ir anūkų. Vadinam jį „vilku su savo gauja“. O aš – visai kitaip. Mama visą laiką dirbo, per kelis darbus, kad mus išlaikytų. Kai persikėlėm į Vilnių, brolis liko Kaune, baigė Medicinos akademiją ir dabar yra garsus gydytojas.“

ŠVIESA IR PROPAGANDOS GRĖSMĖ

Lengvai ir giliai alsuojantys N. Levkovskos kūriniai, pilni poetinių metaforų, kultūrinių užuominų bei aliuzijų, regis, skleidžia meditatyvią ramybę. Klausiu menininkės, ar nemananti, jog mamos pastangos išsaugoti šviesų tėvo paveikslą galėjo suformuoti jos subtilią, jautrią pasaulėjautą bei pozityvų žvilgsnį į pasaulį ir jo meninę raišką. Natalie netikėtai prisimena, jos manymu, daug ką paaiškinantį įvykį: „Studijuodama Maskvoje sutikau vieną vyresnio kurso panelę, itin sunkiai sirgusią plaučių uždegimu. Ji neteko labai daug svorio ir apskritai vos išsikapstė. Buvau be galo sukrėsta tokio jauno žmogaus, stovinčio ties gyvenimo riba, minčių: ta mergina prasitarė tik dabar supratusi, jog nenori dauginti purvo ir nevilties, tad mėginsianti kurti taip, kad jos darbai skleistų šviesą. Man įstrigo tie žodžiai. Aš taip pat turiu savų demonų, kartais būna depresijos ar pykčio, kuriuos sunku suvaldyti. Bet tuomet galvoju: gerai, jei imsiu ir išsiliesiu, visa tai liks kaip objektas, skleidžiantis blogą energiją. Pavyzdžiui, kai prasidėjo karas Ukrainoje, iš tikro labai daug menininkų juos apėmusius skausmą, baimę, nerimą išreiškė sukrečiančiais kūriniais. Tuo metu kaip tik buvau pradėjusi naują ciklą visiškai apie kitką ir turėjau pasirinkti – tęsti jį ar imtis kažko skausmingo, dramatiško. Man tai buvo išties sudėtingas etinis klausimas! Verkiau ir galvojau: na, gal visgi aš liksiu prie kažko šviesaus.“