Publikuojame ištrauką iš rašomo apsakymų romano „Raudonasis albumas“, kuriame skleidžiasi keista šeimos istorija, reprezentuojanti trečiojo tūkstantmečio visuomenę. Realistinius ir siaubo bei fantastikos elementus derinantis pasakojimas aprėpia provincijose dominuojančio skurdo, iš jo kylančios nemeilės, gėdos, nevisavertiškumo, priklausomybių temas. Knygos „Raudonasis albumas“ centrinė figūra – Elena, liudijanti skirtingų kartų ir laikmečių konfliktą.

Namuose atsiradusį daiktą Elena iš pradžių suvokė kaip pasaulį perkeičiančią ir subtiliausius garsus skleidžiančią muzikinę dėžę. Vėliau – kaip didžiulį katafalką įkyriai burzgiančiu varikliu arba juo vežamą medinį karstą, kurio viduje jautėsi įkalinta.
Pirmaisiais metais pianinas jos dėmesį traukė lyg praviras karstas šermenyse su atsibusti galinčiu numirėliu. Groti mokėsi kantriai, ritmą skaičiuodavo nuolankiai, o išgirdusi, kaip padriki garsai susilieja į vientisos melodijos srovę, įsivaizduodavo dar vienai gyvybei prikėlusi nepažįstamą giminaitį – svetimą, bet drauge nenusakomai artimą, nes sutvertą iš tos pačios materijos. Lyg Elena ir muzika būtų abstraktūs kūnai ar dalelės, visą laiką plūduriavusios saugioje to paties vandenyno įlankoje – nepasiekiamoje nei vamzdžiais atitekančio purvo, nei vandens paviršių tviskančiais ratilais aptraukiančių chemikalų. Tačiau vis išgirsdama, kad mokosi per lėtai ir turėtų dar daugiau groti, suprato turinti skubėti, nes kažkur vėluoja. Tarsi atgaivintas artimasis bet kada galėtų vėl numirti, o Elena privalėtų budėti: atlikti dirbtinį kvėpavimą, pakeisti tvarsčius ir apsaugoti nuo kraujo užkrėtimo.
Taip muziką liovėsi suvokti kaip šiltą vandenį ir pradėjo įsivaizduoti kaip užkeiktą, trupantį garso kalną aštriabriaunėmis papėdėmis. Kaip monumentą, supiltą iš byrančių akmenų ir daiktų: pagaląstų stalo įrankių, pirštus badančių taurių ir butelių šukių bei porceliano nuolaužų. Jausmas, kad grodama kopia į kalno viršūnę, kurią pasiekti turi surinkusi visas kelyje pasitaikiusias nuolaužas ir skimbčiojančius metalinius daiktus, sustiprėdavo, kai groti turėdavo mintinai.

•

Fortepijono mokytojos vardas buvo ištįsęs kaip per ilgai nuspaustas sol klavišas ir gremėzdiškas tarsi triaukštė jos šukuosena. Solveiga išsiskyrė prie smilkinių dosniai žele suteptomis plaukų sruogomis, kaip cukraus vata pūstais kirpčiukais ir laku supurkštomis garbanomis viršugalvyje. Solveiga turėjo savo mokymo sistemą: nespaudė akivaizdžiai netalentingų, o gabiems tinginiams raitydavo pastabas ir palikdavo po pamokų. Pastaroji mokinių kategorija buvo naudinga dėl konkursų, užtik­rindavusių direktoriaus palankumą ir kolegių pavydą. Tačiau Elena buvo keblus atvejis – Solveiga įtarė, kad vaikas neturi nei talento, nei noro groti, tačiau direktorius jai delikačiai užsiminė, kad ši lėta mergaitė rašaluotais pirštais yra dirigento Herberto Vanago giminaitė. Vadinasi, teisingai muštruojama eis toli, o gal net tęs įžymybės tradiciją, nes šiokią tokią klausą turi. Juolab, kad netrūko ir prisiekusių Vanago pasekėjų, išsibarsčiusių po visos šalies muzikos mokyklas bei konservatorijas, palaikymo – konkursų komisijos nariai visada būdavo daugmaž tie patys. Galbūt dėl to ne tik Solveiga, bet ir kitos – muzikos istorijos, chorinio dainavimo, solfedžio mokytojos su Elena buvo kantrios tik pirmosiose klasėse, o fortepijono specialybės reikėjo mokytis aštuonerius metus.
Ketvirtos klasės pradžioje Solveiga iš jos atėmė „Mažąjį pianistą“, vadovėlį garstyčių spalvos viršeliu. Trisdešimtas puslapis nuo vartymo buvo įplyšęs, kelis kartus tvirtintas lipniąja juosta. Apvertusi jį horizontaliai, Elena knygą pasidėdavo ant natų stovo šalia segtuvo su besimokomais kūriniais. Jame buvo pavaizduotos septynių oktavų klaviatūros su surašytais natų pavadinimais. Puslapis atkartojo vaizdą, kurį Elena išvysdavo atvožusi pianino dangtį, ir pajusdavo atslenkantį siaubą. Atvertusi naujo kūrinio natas, be vadovėlio nesugebėdavo surasti jų vietos klaviatūroje. Kai Solveiga, liepusi groti be špargalkės, knygą atėmė, įsitikino, kad Elena natų taip ir neišmoko. Raudonoje jos pažymių knygelėje su stilizuotomis penklinėmis, persprogusiais smuiko ir boso raktais, tempų pavadinimais nuo allegretto iki vivace gulė tėvams skirtos pastabos.

•

Solveigos fortepijono klasė buvo pažymėta 18 numeriu.
Du langai. Vertikalios žaliuzės, saulėtomis dienomis ant balintų sienų paliekančios ilgus tarsi vienutėje ruožus. Dvi kėdės prie skylėto stalo. Dar viena kėdė su paaukštinimu – prie pianino. Trumpo plauko raštuotas kilimas, kurio taškus ir linijas Elena mintyse mėgindavo sujungti, mokytojai žeriant priekaištus. Ir svarbiausia – dviejų durų spinta su virš jos pakabintu laikrodžiu. Netekusi kantrybės pamokos metu, Solveiga atsistodavo, delnais išlygindavo sijono klostes ir, liepusi groti vienai, kelioms akimirkoms prasmegdavo spintoje, tarsi jos durys būtų nežinia kur vedantis portalas. Iš ten netrukus išnirdavo ryškiai raudonomis lūpomis, pakedenta šukuosena, su popieriniu dovanų krepšeliu rankoje. Tada įsak­miai pakartodavo užduotį ir pasišalindavo.
Jei Solveiga išeidavo trumpam, klasės durų nerakindavo, jei ketindavo užtrukti – viduje likęs mokinys išgirsdavo spynoje brakštelintį raktą ir dėmesį stengdavosi grąžinti prie smuiko ir boso raktų, išsiraičiusių ant penklinių. Vargu, ar Elena žinojo, kad mažai kuo skyrėsi nuo kitų aštuonioliktoje klasėje užrakintų vaikų. Dauguma darė tą patį. Iš pradžių kurį laiką grodavo, tada įsispoksodavo į laikrodį, o šio tiksėjimas tokių pamokų metu sulėtėdavo taip, kad beveik sustodavo, ir primindavo per atlaidus bažnyčioje pardavinėjamus lydyto cukraus saldainius, imituojančias mažyčius rankinius laikrodukus su nejudančiomis rodyklėmis. Tada mokiniai prie durų priglaudę ausį klausydavosi, ar ilgame ir siaurame fortepijono skyriaus koridoriuje su kitomis klasėmis nesigirdi Solveigos žingsnių, skardžiai nuaidinčių akmens masės grindiniu, jai artėjant savo žemakulniais bateliais bukomis nosimis. Įsitikinę, kad už durų girdisi tik triukšminga keliolikos fortepijono skyriaus kabinetų garsų kakofonija, atidarydavo spintą.
Vienoje baldo pusėje ant pakabo tįsojo aštrių kvepalų prisigėręs mokytojos paltas, koncertams ir egzaminams skirtas kostiumėlis, o prie durų buvo pritvirtintas veidrodis – matyt, prieš jį mokytoja pasidažydavo lūpas ir šukomis sukeldavo smunkančias garbanas. Lentynoje virš pakabų gulėjo plaukų šepetys, kvepalų buteliukas, kosmetinė ir krokodilo odos imitacijos rankinė. Už kitų spintos durų pirmoje lentynoje stovėjo lauko batai, šepetys jiems valyti, plaktukas ir celofaninis maišelis su vinimis. Antroji ir ketvirtoji lentynos linko nuo sąsiuvinių, vadovėlių ir kanceliarinių priemonių, o trečioje buvo galima rasti tiek cukraus įvairiais pavidalais, kiek per jokius atlaidus mokiniai nebūtų galėję įpirkti.
Į jūros krantą išmestus nugludintus akmenėlius primenantys spalvoto glaisto lajumi aplieti džiovinti vaisiai. Plikyti pyragaičiai ir trapios tarsi smėlis tešlos juostelės. Mėtiniai ledinukai akvamarino spalvos popierėliuose. Prapjautas cilindro formos šakotis, išpuoštas ryškiaspalvėmis cukrinėmis rožėmis, konditeriniu dažikliu žaliai nupurkštais lapeliais ir metalu tviskančiais burbuliukais, apsimetančiais rasos lašais. Elenai iš visų gardumynų patys gražiausi buvo balti ir rožiniai zefyrai, primenantys susicukravusias kriaukles, kurias norėdavo praverti vien tam, kad įsitikintų: viduje ras perlą. Trečioji spintos lentyna buvo panaši į stačiakampį akvariumą kinų restorane. Skirtumas tas, kad restoranuose skambanti muzika niekada neužsikirsdavo, prasidėdavo ir baigdavosi laiku, kol Elena, kaip ir kiti tinginiai, aštuonioliktosios klasės vienutėje pirštais liesdavo ne instrumento klavišus, o mokytojos desertus. Būtent jų į popierinį krepšelį prisikrovusi Solveiga eidavo į pūtikų skyrių. Pabeldusi į kampines duris, išvysdavo valtornininko Mulo ūsus.