Vienas ryškiausių artėjančio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ svečių – šveicarų režisierius Milo Rau. Į diskusijas socialinėmis temomis besileidžiantis, žiūrovą provokuojantis politinių, dokumentinių spektaklių ir vieno prieštaringiausiai vertinamų pastarųjų metų teatro manifestų autorius intensyviai kovoja už savąjį realybės teatrą, drąsiai analizuodamas įvairias socialines traumas. Jis taip pat yra kino kūrėjas, sociologas, rašytojas. Anksčiau Milo ilgą laiką rengė reportažus iš konfliktų zonų, Šiaurės Irako ir Sirijos, o 2007-aisiais įkūrė Tarptautinį politinės žmogžudystės institutą (International Institute of Political Murder). Jau rugsėjį „Sirenose“ jis pristatys spektaklį „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“ (tai nuo 2018-ųjų plėtojamo ciklo dalis), su profesionalių ir neprofesionalių aktorių komanda atkuriantį Ihsane’o Jarfi nužudymo bylą.

Šių metų festivalio tema – žodis. Kokį jį matote šiandieniniame teatre? Minėtame jūsų spektaklyje sakoma: „Vaidinti – tai tarsi pristatyti picą, bet svarbu ne pristatymo veiksmas, o pati pica.“ Kas šiuo atveju yra tekstas – vienas iš prieskonių ar pagrindinis ingredientas?

Teatras turėtų būti kūrybinės praktikos platforma. Man kelia abejonių, kai remiamasi vien nusistovėjusiu repertuaru ir laikomasi kanoninio teksto principo, neįsileidžiant originalios minties. Aktoriai turėtų patys rinktis savo žodžius, todėl nesutinku su tradiciniu požiūriu. Man teko garbė dešimtmetį bendradarbiauti su puikiu aktoriumi iš Belgijos – Johanu Leysenu. Jis dirbo net Holivude, taip pat ir su Godard’u! Pasižymėjo išskirtiniu kūrybiškumu, o meno formos esmė jam reiškė labai daug. Leyseno žinia buvo aiški: „Neapsimeskite, kad esate kažkas daugiau ar genialaus. Verčiau sutelkite dėmesį į tai, ką galite pasiūlyti. Esate įsipareigoję istorijai ir jos liudininkams. Todėl jūsų pareiga – pristatyti istoriją, panašiai, kaip pristatyti picą.“ Vis dėlto manau, jog reikėtų akcentuoti ne pristatantį asmenį, o turinį. Svarbu ne menininkas, o menas, tikrovė ir akimirka, kurią sukuriame. Pasaulis apima viską, tačiau kartu neturi jokios reikšmės. Dažnai teigiu, kad ne tik tekstas, bet ir skaitytojas suteikia jam prasmę. Žodis nėra galutinis taškas.

Vis dėlto, ar sutiktumėte, kad jūsų teatre žodžiai – tiksliausias įrankis analizuoti visuomenei, žmonijai?

Galėčiau pasakyti: „Ateik arčiau.“ Vienoje situacijoje tai reikštų „išdrįsk, ir aš tave užmušiu“, o kitoje – „išdrįsk, ir aš tave apkabinsiu“. Be konteksto ši frazė neturi aiškios prasmės. Žodžių reikšmė priklauso nuo situacijos bei aplinkos, kurioje jie vartojami. Studijuodamas lingvistiką sužinojau, kad žodžiai turi tiek savo pastovią simbolinę vertę, tiek kitą – atsirandančią konkrečiomis aplinkybėmis. Todėl nemėgstu, kai kas nors iš mano teksto ar interviu ištraukia sakinį ir apkaltina mane netinkamu palyginimu su Holokaustu ar kokiu nors moraliniu požiūriu abejotinu teiginiu. Pamatę visumą, žmonės suprastų, kad tik pajuokavau. Taigi, kontekstas yra svarbiausia.

Dėl kokios priežasties susidomėjote atkūrimo (re-enactment) metodu? Ar tai būdas sujungti tyrimą ir jo pristatymą, taip priartėjant prie realybės?

Nagrinėdami seniausius žinomus meno pavyzdžius (tarkime, Lasko urvuose esančius piešinius, vaizduojančius medžioklę), susimąstome, dėl ko šie nebuvo abstraktūs ar pompastiški, ryškiaspalviai. Kodėl autorius savo kūriniu neatliko ritualinio akto su simbolinėmis aukomis dievams? Vietoje to jis vaizdavo aiškų įvykį. Manau, tai ir yra meno esmė – noras perteikti, kas įvyko, leidžiant kitiems suprasti, kas esame. Realaus veiksmo atspindys.