0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2025-10-27

MONA LIZA, AUKSINIS KLOZETAS, O DABAR IR LUVRO KARALIŠKIEJI BRANGAKMENIAI: ĮSPŪDINGA MENO KŪRINIŲ VAGYSČIŲ ISTORIJA

Penelope Jackson

Luvras – didžiausias meno muziejus pasaulyje – per metus sulaukia vidutiniškai 8 milijonų lankytojų; jo kolekcijose – apie pusė milijono eksponatų, iš kurių apie 30 000 demonstruojami parodose.. Tai didžiulis skaičius, žvelgiant įvairiais aspektais, nes reikia daugybės eksponatų prižiūrėtojų. O sekmadieniais čia būna ypač daug lankytojų.

Per gudriai suplanuotą operaciją vieną šio spalio sekmadienio rytą 9.30 val. prie Luvro sunkvežimiu su atvira platforma privažiavo keturi fluorescencines liemenes vilkintys vyrai. Skubiai ėmęsi darbo, jie pakėlė ištraukiamas kopėčias į antrąjį aukštą. Užlipę išpjovė langą, pateko į Apolono galeriją ir, panaudoję elektrinius įrankius, apiplėšė muziejų – pagrobė devynis ypatingos vertės eksponatus. Tai buvo Prancūzijos karūnos brangenybės, anksčiau priklausiusios imperatorienei Eugenijai, Napoleono III žmonai ir meno mecenatei.Daugiau

2025-08-20

Pokalbis su Česlovu Lukensku

Ignas Kazakevičius

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius tyria vieno drąsiausių, paradoksaliausių ir netgi brutaliausiai atvirų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų – Česlovo Lukensko – pasaulį. Jųdviejų pokalbis aprėpia Lukensko kelią nuo ankstyvųjų asambliažų, objektų ir tapybos XX a. 8–9 deš. sandūroje iki performansų, meno akcijų, hepeningų bei instaliacijų, realizuotų tiek individualiai, tiek legendinėje grupėje „Post Ars“. Analizuojama ne tik Lukensko kūrybinė ekspresija, bet ir santykis su socialine bei kultūrine aplinka, taip pat – destrukcija kaip meno strategija. Kviečiame išgirsti, kaip Č. Lukensko menas peržengia estetikos ribas ir virsta gyvu egzistenciniu klausimu – maišto forma, nuolatiniu kvestionavimu, o kartais – tiesiog subtiliu, tačiau taikliu, neišvengiamu smūgiu į mūsų įsivaizduojamą „standartinę“ tikrovę.

 

2025-06-30

Pokalbis su Arvydu Žalpiu

Justinas Kisieliauskas

„Tai kas tas menas, Arvydai?“ – tokiu klausimu pradedame naują tinklalaidės epizodą, kuriame kalbamės su galerijos „Meno parkas“ vadovu, menininku Arvydu Žalpiu. Kalbamės apie tai, ar menas turi būti suprantamas, mėgstamas ir prieinamas visiems, ar jis privalo provokuoti, kuo skiriasi geras menininkas nuo vidutinio, kur brėžiama riba tarp aukštosios ir populiariosios kultūros, kaip elgtis galerijoje ir kas šiandien lemia meno kūrinių vertę. Ieškome atsakymų į klausimus, kodėl mūsų namuose vis mažiau meno, kokiu tikslu ir kaip jį pirkti, bei kiek laiko verta stovėti prieš kūrinį, kad jį iš tiesų patirtume.

Pokalbio temos ir laiko žymos:

00:00 Menas ir jo funkcija
4:06 Ar menas būtinai turi dirginti – ir vis stipriau?
6:58 Kas skiria gerą menininką nuo vidutinio?
11:55 Ar geras menininkas gali būti populiarus?
14:48 Riba tarp aukštosios ir populiariosios kultūros
16:57 Pradžiamokslis: kaip elgtis galerijoje?
21:55 Kiek laiko stovėti prieš meno kūrinį?
24:00 Kodėl Arvydas vis dar lankosi galerijose?
25:40 Lietuvos galerijų ir menininkų vieta pasaulinėje rinkoje
27:15 Jogos, meditacijos, edukacinės veiklos… Ar jos galerijose nesumažina meno aktualumo?
30:10 Arvydo meno galerijos filosofija
33:32 Meno galerijų pasiūla Lietuvoje
34:48 Kauno meno mylėtojų ypatumai
41:00 Kaip galerijos renkasi menininkus?
45:00 Kaip kūrinys atranda savo vietą galerijoje?
47:08 Menas kaip prekė
48:55 Kodėl mūsų namuose ima trūkti meno?
55:30 Tinkami ir netinkami motyvai pirkti meną
1:00:15 Kas šiandien lemia meno kūrinių vertę?
1:03:00 Nuo ko pradėti, norint įsigyti pirmąjį meno kūrinį?
1:04:55  Ar tikrasis menas turi būti suprantamas, mėgstamas ir prieinamas visiems?

Tinklalaidė parengta įgyvendinant projektą „Mes prie Nemuno: Kauno kultūros veidai“, finansuojamą Kauno miesto savivaldybės.

2025-02-05

SPEKTRINIAI SUSITIKIMAI

Ignas Kazakevičius

Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kasuba, 1923–2019), lietuvių kilmės JAV skulptorė, kūrė novatoriškus erdvinius aplinkos meno objektus, kuriuose susiliejo architektūra, dizainas ir eksperimentinės struktūros. Į Lietuvos kultūros orbitą jos kūrybinis paveldas it kometa įskriejo 2014 m., kuomet Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta unikali rekonstrukcijų paroda „Aleksandra Kasuba. Spektro užuomina“. Šį simbolinį dešimtmečio skrydį lydėjo leidiniai ir publikacijos, išsamius kūrybos tyrimus vainikavo Lietuvos sezono Prancūzijoje metu šiuolaikinio meno muziejuje „Carré d’Art“, Nime, pristatyta pirmoji Europoje išsami menininkės paroda „Aleksandra Kasuba. Įsivaizduojant ateitį“. Mūsų šalies kuratoriai įgyvendino puikią kultūrinio tranzito formą – išeivijos autorės palikimas ilgą laiką buvo neaktualus tėvynėje, tačiau dėl sistemingai dirbančių menotyrininkų ir institucinės paramos A. Kasuba tapo Lietuvos kultūros ambasadore pasaulyje.Daugiau

2024-12-11

Pasiklydę vertime: ką Babelio bokšto statyba sugriovė, simbolinis pasaulis tesuveda

Donata Bocullo

„Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka) – tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertos labai žemomis baliustradomis.“ 

Jorge Luis Borges, „Fikcijos“, p. 72 

Statydama „Babelio bokštą“ žmonija sugriovė tarpusavio santykius, todėl šiandien ne kalbamės, o kariaujame. Socialinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas verčia varžytis dėl vietos po saule, o gal dėl vietos socialinėje tinklaveikoje. Ar dar esama būdų, kaip susikalbėti, susitarti dėl sąvokų, valstybių sienų? Gal simbolinis pasaulis ir jo kontekstai padės mums susitikti nesusikalėjimo ir neapibrėžtumo tilto viduryje? Griebkite Ariadnės siūlą ir bandykite išeiti iš nesusikalbėjimo labirinto. 

Daugiau

2024-11-27

Pasaulio meno žemėlapyje – „Stasys Museum“

Liutauras Labanauskas

Prieš įeinant

2024 m. gegužės 31 d. Panevėžyje atidarytas „Stasys Museum“ – baltas modernus šiuolaikinės architektūros pastatas. Minimalistinė, aiškių linijų ir neutrali – taip pat balta – trijų aukštų statinio erdvė kontrastuoja su Stasio Eidrigevičiaus organiška menine raiška. Nors pats dailininkas norėjo, kad muziejus koncepcija sietųsi su netoli Briuselio veikiančiu „Fondation Folon“, kuriame Jeano-Michelio Folono (1934–2005) kūryba, persmelkta subtilių poetinių asociacijų, organiškai susilieja su vietove, Panevėžyje harmonijos jausmas tarp S. Eidrigevičiaus darbų ir autoriui skirto muziejaus architektūros nėra toks stiprus. Bet gal to ir nereikia? Stasys – pasaulio menininkas, o Panevėžys kaip miestas (su savo provincialumo bruožais) ir kaip vieta žemėlapyje, ko gero, iki galo nereprezentuoja jo kūrybinės energijos bei aplinkos. Kažką panašaus į „Fondation Folon“ įsivaizduočiau S. Eidrigevičiaus gimtajame Lepšių kaime, gamtos apsuptyje. Vis dėlto Stasio „rūmas“ (taip jį vadino buvusi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė) iškilo Panevėžyje. Dar svarbu pažymėti, kad muziejaus idėjos autorės buvo dvi moterys – minėtoji R. Maselytė ir visuomenininkė, leidėja Nomeda Simėnienė, ir tik vėliau jo statybas (kurių peripetijos būtų vertos spektaklio dramos teatre) perėmė beveik vien vyrai…

Daugiau

2024-03-21

ALMYRA WEIGEL: KILUSI IŠ TEKSTILĖS MENO

Rasa Žukienė

Kai sutinku ją kur nors gatvėje ar draugių būrelyje, pirmiausia patikiu, kad matau moteriškumo idealą: švelni šypsena, ramumas ir šiek tiek neįprastas grožis, darniai derantis su retu lietuvišku vardu Almyra. Kai parodose atsisuku į jos darbus, akimirksniu suvokiu, jog stoviu prie šiuolaikinio meno kūrinių, drąsiai ir tiksliai preparuojančių, skroste skrodžiančių mūsų laikų realybę. Pagrindinė kūrybos tema – šiandieninis pasaulis, apraizgytas įvairių medijų gijomis, almantis daugiakalbiais informacijos srautais ir žinių gausa, pasimetęs tarp gėrio ir blogio. Dar viena tema, nuo kurios Almyros Weigel kūryboje nutolstama ir paskui vėl priartėjama – moteriškumas ir moters vaidmuo gyvenime. Erdvinių objektų ciklo „Iš prijuosčių serijos: jaunamartė, kirpėja, namų šeimininkė“ (2007) autorė klausė, kas gi jos, tos moterys su prijuostėmis. Daugiau

2023-02-23

ŽILVINAS KEMPINAS: DIRBU TIK SAVO MALONUMUI

Kalbino Aistė Marija Grajauskaitė

Straipsnyje „Lietuvių dailė per dešimt metų“, kuriam šiemet sueina aštuoniolika, menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, apgailestaudamas, kad Lietuvoje nebekuria kai kurie tautiečiai menininkai, pamini Žilvino Kempino vardą, tačiau esu linkusi visiškai nesutikti su juo. Taip, tenka pripažinti, jog autorių, gebančių kokybiškai ir visapusiškai reprezentuoti Lietuvos meno mokyklą pasauliniuose vandenyse, nedaug, tačiau būtent dėl šios priežasties galime, ir net turėtume, trinti rankomis, kad Kempino dviratis jau beveik 30 metų (nuo 1997-ųjų gruodžio) šlifuoja Niujorko, o ne Vilniaus asfaltą. („Jo, aš esu dviratininkas, man labai patinka važinėt dviračiais“, – yra sakęs jis.)Daugiau

2023-02-23

MIEGAMASIS, ARBA VEIDUOBĖS GRAMATOLOGIJA

Raimundas Malašauskas

Miegamasis. Įklumpa du seniai.
– Štai veiduobės, kurias norėjai pamatyti, – pirmasis mosteli ranka į sieną. – Leisk šviesai atgaivinti veido formas. Matai, kaip krustelėjo nosis. Gal atpažinsi antrą iš kairės apačioje? Jos bruožai nepakito, jei prototipą pamatytum. Imk drąsiai, nesuduš. Tas gipsas tvirtas ir laikus. Išsilaikęs.Daugiau

2023-02-23

NERINGA VASILIAUSKAITĖ: MANO DARBŲ IŠSKIRTINUMAS – ODĖ MEDŽIAGIŠKUMUI

Kalbino Vita Opolskytė

Atsitinka, kad kūrinys pagauna. Net nežinant istorijos ar konteksto, įstringa kažkur giliai ir neduoda ramybės. Būtent taip man buvo su menininkės Neringos Vasiliauskaitės sukurta objektų serija „Haut Muster“ („Odos raštai“). Prieš keletą metų projektų erdvėje „Editorial“ aplankyta pašnekovės personalinė paroda tikrai ilgam laikui įsirėžė atmintyje.Daugiau

2022-11-23

Arturas Bumšteinas. Atskira sala

Kalbino Kristina Steiblytė

Šiuolaikinį Lietuvos teatrą paįvairina tradicinėse šio meno mokyklose nesimokiusių autorių darbai. Vienas įdomiausių inovatyvius, intriguojančius inkliuzus mūsų scenai siūlančių menininkų – kompozitorius Arturas Bumšteinas, publikai pristatęs garso spektaklį „Olympian Machine“ („Olimpinė mašina“, 2018, „Operomanija“), muzikinį teatro kūrinį „Urbančičiaus metodas“ (2020, Valstybinis jaunimo teatras), korporatyvinę distopiją / probiotinę ekotopiją balsams „Puikus naujas kūnas“ (2022, „Operomanija“, kartu su Žygimantu Kudirka) ir kt.Daugiau

2022-09-22

„PAKUI HARDWARE“. DABAR LABIAU NEI BET KADA

Kalbino Monika Valatkaitė

Pamenu, prieš gerą penkmetį lankantis Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (2017) man galvą apsuko savarankiška robotinė „ranka“. Įrenginys dėliojo plastikines transportavimo dėžes, aptrauktas virpančia į membraną panašia medžiaga, dekoruota iš pirmo žvilgsnio abstrakčiais vaizdais, kurie perskaičius kūrinio metriką paaiškėjo esantys frag­mentai iš NASA skaitmeninio archyvo nuotraukų. Tuo metu objekto visuma man taip „nurovė stogą“, kad net pamiršau pasitikslinti, kas gi yra jo autorius „Pakui Hardware“, kurio vardas prašmėžavo akyse. Tik vėliau sužinojau, jog tai pavadinimas, sudarytas iš Havajų mitologinės būtybės, bėgiko, kuriam būdingas neįtikėtinas greitis, vardo Pakui bei anglų kalbos žodžio hardware, reiškiančio techninę įrangą ir nurodančio kūniškumą bei materialumą. Mano nuostabai, šis egzotiškas vardas slėpė lietuvių menininkų – Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos – dueto tapatybę.Daugiau

2021-10-20

Cirkas Lietuvoje: nuo tradicinio iki šiuolaikinio

Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Žodis „cirkas“ vis dar turi neigiamą konotaciją – šis menas klaidingai siejamas su mėgėjiška veikla, nedarančia didelio estetinio ar dvasinio poveikio. Lietuvos cirko istorija iki šiol menkai aptarta, nors ji itin spalvinga ir stebinanti. Archyviniai kadrai liudija aukštą meistriškumo lygį, žiūrovų pilnas tribūnas bei gausias gastroles. Šiandien cirkas mūsų šalyje tarsi kuriasi iš naujo: kukli kūrėjų bendruomenė stato šiuolaikinio cirko spektaklius, cirką paversdama tokiu pat pilnaverčiu scenos menu kaip įprastas teatras. Taigi, pažvelkime į jo raidą Lietuvoje, paanalizuokime, kada ir kur užgimė, kaip toliau vystėsi vadinamasis tradicinis cirkas bei kuo nuo jo skiriasi šiuolaikinis.Daugiau

2021-10-20

Nesėkmės. Juodasis Valdo Ozarinsko periodas

Virginija Januškevičiūtė

Apie 2010-uosius Evaldas Jansas kūrė nepriklausomą videosiužetų ciklą, kurį didžiąja dalimi sudarė reportažai iš įvairių to meto meno renginių ir susibūrimų. Šis tekstas atsispiria nuo vieno jų – 2010 m. siužeto „_formalizmas_: _ne_sėkmės_“, filmuoto diskusijoje, surengtoje likus valandai ar dviem iki to paties pavadinimo parodos atidarymo Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Tai bandymas išlukštenti, kas pastūmėjo šios parodos menininkus kalbėti apie nesėkmes, atsakymų ieškant ir kitoje vieno iš jų, Valdo Ozarinsko (1961–2014), kūryboje.Daugiau

2021-07-24

MENAS MINTA SUSITIKIMAIS IR KITONIŠKUMU

Parengė Chantal Vérin

Modernaus ir šiuolaikinio meno galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta grupinė Lietuvos bei Prancūzijos dailininkų paroda „Žmogus ir Žuvis“, kuria pagerbtos lietuvių dailininko, kompozitoriaus, genialaus tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) 110-osios mirties bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus 100-osios veiklos metinės. Šešiolikos lietuvių ir prancūzų menininkų kūriniai ekspozicijoje sujungė dvi kultūras, o dviejų skirtingų patirčių bei kartų kuratorius – lietuvę Juliją Palmeirao (Lietuvoje geriau žinomą kaip Dailidėnaitę) ir prancūzą Christianą Noorbergeną – pakvietė padiskutuoti apie dvišalių meno renginių svarbą.Daugiau

2021-06-23

Julijonas Urbonas. Viršžemiškos architektūros choreografas

Kalbino Marius Armonas

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, inžinierius, Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas, Londono karališkojo meno koledžo doktorantas, spėjęs pabūti ir VDA prorektoriumi menui, ir Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Julijono veiklų, interesų bei pareigų gausa apsuka galvą panašiai kaip ir jo kūryba, kurioje J. Urbonas gilinasi į savo paties apibrėžtą reiškinį – gravitacinę estetiką. Šiuo terminu menininkas apibūdina gravitacijos manipuliacijų sukeltas ekstremalias kūno ir vaizduotės patirtis.Daugiau

2021-05-21

Beuysas lyg baterija

Silke Hohmann

Praėjusiais metais Josephas Beuysas ne kartą tapo mėnesinio meno žurnalo „Monopol“, leidžiamo nuo 2007-ųjų, tema (2020 m. Nr. 4, 2021 m. Nr. 1 ir 4). Tai įdomu dviem aspektais. Vokiškas žurnalas (tiražas 40 000 egzempliorių), kurio paantraštėje skaitome, jog jis skirtas „menui ir gyvenimui“, taigi, tikrai orientuotas į „gyvenimo būdą“ (ir patys leidinio autoriai mėgsta vadinti jį „inovatyviu meno ir lifestyle žurnalu“), kelis sykius imasi Beuyso. Be to, nėra įprastas dalykas, kad vokiečių menininkas, kurio 100-ąsias metines šįmet minime (gim. 1921 m. gegužės 12 d.), praėjus jau 35 metams po mirties (1986), vis dar būtų toks svarbus impulsų šaltinis, jog taptų numerio tema. Ir viena, ir kita patvirtina: Beuyso niekaip neapeisi, jis liks dabarties jėgainė, jo įkrautos baterijos vis dar nenusėdo. Istorinis kūrėjo indėlis tiesiant kelią menui iš Vokietijos į užsienį išties neįkainojamas: 1979 m. Guggenheimo muziejuje Niujorke Beuysui skirta retrospektyvinė paroda atvėrė vartus tokiems šiuolaikiniams vokiečių meninkams kaip Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir kt. Daug detalių legendose apie Josepho Beuyso gyvenimą jau patikslinta, tarkime, istoriją, kad per karą jo lėktuvas nukrito Kryme, matyt, iš tiesų reikėtų laikyti legenda, tačiau smaigalys įsmigo giliai. Apie tai byloja ir jaunų menininkų apklausos.

Michael Müller-Verweyen, Goethe’s instituto Vilniuje direktoriusDaugiau

2021-04-20

ASTRONAUTAI IRGI BIJO IŠEITI Į ATVIRĄ KOSMOSĄ. ĮSIVAIZDUOJANT BAIMES

Mindaugas Jurėnas

Balandį tiesiog negalima nerašyti apie kosmosą, nes tai – ne tik švaros, bet ir kosmonautikos mėnuo. Šiemet sukanka 60 metų nuo tada, kai 1961-ųjų balandžio 12-ąją TSRS kosmonautas (astronautas, o kiniškai – taikonautas) Jurijus Gagarinas pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė Žemę iš kosmoso. Šis įvykis tapo vienos eros pabaiga ir kitos pradžia. Įžengėme į absoliučiai naują ir nesuprantamą erdvę, kurioje galbūt galioja visiškai nesuvokiami dėsniai. Nuo arklio persėdome į automobilį.Daugiau

2021-04-20

PATRICIJA GILYTĖ. AMŽINOS EKVINOKCIJOS ŠALYJE

Kalbino Ignas Kazakevičius

Apribojimai. Sienos. Socialiniai burbulai ir ant­snukiai. Kompiuterių ekranų barjerai nenustelbs asmeninio bendravimo.

Man visada būdavo malonu įsikinkyti ar būti įkinkytam į meno organizavimo procesą. Tai vienas iš mano kuratorinių bendradarbiavimo su menininkais būdų – stebėti ir dalyvauti, užtikrinant maksimaliai kokybišką darbų pateikimą, kartu su autoriumi generuojant objektų pristatymo kontekstą.Daugiau

2021-03-22

Laiko patikrintos Anatolijaus Klemencovo vinys

Ignas Kazakevičius

Anatolijus Klemencovas – universalus kūrėjas, nuolat žaidžiantis, šurmuliuojantis, savo darbais šokiruojantis žmones, priverčiantis vėl ir vėl klausti – kur baigiasi menas ir prasideda realus gyvenimas? Grafikas, tapytojas, originalių instaliacijų autorius, o praeiviui, žmogui, kuriam jos kuriamos, jis buvo ir vis dar yra geriau pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas.

Kai susitinkame menininko studijoje, pagaunu save galvojant, jog mūsų interviu tęsiasi jau 20 metų. Dabar suprantu, kad niekada pokalbiams (o, kiek buvo tų pasitarimų ir diskusijų, meno projektų aptarimų!) ypatingai nesiruošdavome, nes pasitikėdavome improvizacijos, jos metu gimstančių naujų idėjų galia. Du dešimtmečiai prabėgo tarsi parodos atidarymas. Juokaujame ir susitikę mintyse perrenkame eskizus bei esminius kūrinius, dariusius įtaką kitiems kūriniams, kurie darys įtaką…Daugiau

Rodyti daugiau