Laiko patikrintos Anatolijaus Klemencovo vinys

Anatolijus Klemencovas – universalus kūrėjas, nuolat žaidžiantis, šurmuliuojantis, savo darbais šokiruojantis žmones, priverčiantis vėl ir vėl klausti – kur baigiasi menas ir prasideda realus gyvenimas? Grafikas, tapytojas, originalių instaliacijų autorius, o praeiviui, žmogui, kuriam jos kuriamos, jis buvo ir vis dar yra geriau pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas. Kai susitinkame menininko studijoje, pagaunu save galvojant, jog mūsų interviu tęsiasi jau 20 metų. Dabar suprantu, kad niekada pokalbiams (o, kiek buvo tų pasitarimų ir diskusijų, meno projektų aptarimų!) ypatingai nesiruošdavome, nes pasitikėdavome improvizacijos, jos metu gimstančių naujų idėjų galia. Du dešimtmečiai prabėgo tarsi parodos atidarymas. Juokaujame ir susitikę mintyse perrenkame eskizus bei esminius kūrinius, dariusius įtaką kitiems kūriniams, kurie darys įtaką…SKAITYTI DAUGIAU

VAIZDO IR ŽODŽIO GALIA

Apie vaizdo ir žodžio galią diskutuoja Ernestas Parulskis, Herkus Kunčius ir pokalbio moderatorius Ignas Kazakevičius, jau pačioje jo pradžioje visus šio dialogo dalyvius pristatęs kaip hibridinius menotyrininkus, tuos, kurie baigę menotyros studijas, bet neskiriantys jai daug laiko ir užsiimantys kita veikla: rašantys romanus, pjeses, esė, organizuojantys, kuruojantys, pristatantys parodas, vienaip ar kitaip dalyvaujantys visame kultūros procese, stebintys jį.SKAITYTI DAUGIAU

Laima Kreivytė: „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“

Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana.SKAITYTI DAUGIAU

JURGA BAGDZEVIČIENĖ: „KURKITE, O MES IEŠKOSIME SPRENDIMŲ“

Beveik tris dešimtmečius dirbanti dr. Jurga Bagdzevičienė yra cheminių tyrimų specialistė: restauravimo technologijų ekspertė tiria archeologinius radinius, istorinius objektus iš metalo ir tekstilės, tapybos darbų technologijas, analizuoja gamtinius dažiklius. Taip pat ji – monografijų autorė, skelbianti mokslinius straipsnius Lietuvos ir užsienio leidiniuose. 2019 m. mokslininkė Kultūros ministerijos apdovanota už muziejų vertybių restauravimo darbus. Šiuo metu dr. J. Bagdzevičienė dirba Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre bei dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Paminklotvarkos katedroje, kurioje ir susitikome pokalbiui apie dažnai nepastebimą, bet itin sudėtingą restauratoriaus darbą.SKAITYTI DAUGIAU

„Artists With Belarus“: Nemunu prieš srovę plukdom šiaudelį

Bijau visokių formų agresijos – pakelto balso ar rankos, muštynių mieste ir vaikėzų apsistumdymų. Net filmus su tikrovišku smurtu man sunku žiūrėti („Rembo“ ir kiti panašūs nesiskaito). Žinoma, pastebėjusi tai, susimąsčiau, kodėl, nes tiesioginio smurto lyg ir nesu patyrusi. Netrukau visko suvesti į tuomet 4-metės Urtės patirtis 1991-ųjų sausio įvykių metu. Maža, bet ypač imliai pasaulį siurbianti galvelė tada viską, ką girdėjo ar matė per šnypščiantį „Tauro“ televizorių, saugojo atmintin. Turėjau ir aiškų planą – jei reikės bėgti, lėlės jau buvo paruoštos evakuacijai. Bėgti neteko, bet sapnuose ir reakcijose į agresija persunktus įvykius tos emocijos sugrįžta mano gyveniman iki dabar.SKAITYTI DAUGIAU

Atsikratymo menas

Birželio pabaigoje, kai atrodė, kad drausmingiausiose Europos šalyse epidemija buvo jei ne visiškai įveikta, tai tikrai suvaldyta, Prahoje nuspręsta atšvęsti pergalę prieš koronavirusą. Ne visai aišku, kieno iniciatyva – vietos valdžios ar miestiečių, tačiau sumanymas smagus. Karolio tiltą, pagrindinę Prahos turizmo vietą, uždarė promenadai ir per visą ilgį sumeistravo stalą. Sako, didžiausią žemyne, bet kas gi patikrins? Į šventę pakvietė visus: ateik, atsinešk gėrimų ir maisto, sėskis, įsipilk, užkandžiauk, linksminkis – tostai, pokštai, muzika ir visa kita. Sako, atšventė galingai. Praėjus porai savaičių, Čekiją klastingai užliejo antroji banga; liepos pabaigoje ji jau smogė keliomis kryptimis, bet labiausiai Prahai. Aš visada viena akimi seku naujienas tuose kraštuose, – vis tik juose praleidau 12 savo gyvenimo metų (ir kokių!), – todėl daugiau ar mažiau žinau, kas ten vyksta. Naujasis protrūkis sostinėje prasidėjo nuo vieno vakarėlio naktiniame klube dalyvaujant būriui profesionalių futbolininkų. Pasitūsinę ir pasišokę, kitą dieną kai kurie pasklido švęsti kuklių šeimos švenčių – kas į miestą, kas tolėliau, na, ir užnešė užkratą. Ir t. t., vadovaujantis gerai žinoma praėjusių aštuonių mėnesių koronaviruso logika.SKAITYTI DAUGIAU

Atominės sienos, PURVO besmegeniai ir kitos A. Serapino istorijos

Jei gebėjimą stebėtis ir stebinti galėtume paversti valiuta, šiais laikais ji, ko gero, būtų vienintelė, už kurią galima įpirkti visuomenės dėmesį bemaž visose veiklos srityse, o ypač meno lauke. „Šis jaunas žmogus turi tokio turto su kaupu“, – pamaniau, pabaigusi nuotolinį interviu su menininku Augustu Serapinu. Pokalbio metu supratau padariusi didžiulę klaidą: nei kokybiškiausias internetinis vaizdas, nei garsas niekada neatstos gyvo susitikimo, pavyzdžiui, Augusto nuotekų vamzdyje, kur ant legendinio hamako suposi ne viena garsenybė. Apie jas bus šiek tiek vėliau, o dabar – jauno kūrėjo pelnytos sėkmės istorija, prasidėjusi vos tik jam baigus mokslus.SKAITYTI DAUGIAU

Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.SKAITYTI DAUGIAU

ŽINOMAS, BET KITOKS JEAN COCTEAU

Prancūzų menininkas Jean Maurice Eugene Clement Cocteau (1889–1963) – garsus romanistas, dramaturgas, kritikas, kompozitorius, scenografas, grafikas, tapytojas, keramikos dirbinių meistras ir netgi bokso vadybininkas, tačiau save visada vadindavo poetu. Poeziją jis rašė visą gyvenimą ir išleido daugiau kaip 20 eilėraščių knygų. Lietuvoje menininkas labiau žinomas kaip rašytojas, pjesių autorius ir kino režisierius. Jeano Cocteau gyvenimas paženklintas daugybe pakilimų ir nuopuolių. Poetas dažnai nesugebėdavo atskirti realybės nuo fantazijos. Sutelkęs dėmesį į svajingą gyvenimą, jis visas liūdesio formas atmetė kaip gynybos mechanizmą, pasinerdamas į Paryžiaus bohemą. Menininko darbai buvo paveikti siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikybės ir opiumo. J. Cocteau buvo vos devyneri, kai nusižudė jo tėvas. Šis įvykis paskatino domėtis mirties tematika, kuri lydėjo jį visą kūrybinį kelią. Būdamas devyniolikos, išleidęs savo pirmąjį poezijos rinkinį „Aladino lempa” (La lampe d’Aladin), J. Cocteau greitai išgarsėjo. Dvidešimties jis jau pažinojo to meto įžymybes: Marcelį Proustą, André Gide’ą, Auguste’ą-Maurice’ą Barrès ir kt.SKAITYTI DAUGIAU

TOMAS DAUKŠA: „LINKĖJIMAI, MAMA IR TETI!“

„Atliksiu eksperimentą – vietoj įžangos parašysiu išvadas“, – pagalvojau baigusi šį interviu, nes pokalbis sujaukė galvą ir išprovokavo keletą klausimų. Pavyzdžiui: ar visuomet galima pasikliauti tyrimų rezultatais, ypač kai juos atlieka sistema? Ar visi tyrimai svarbūs, o jų išvados mums naudingos? Kai „Google“ paieškoje įvedusi užklausą „Tomas Daukša“ per 0.42 s gaunu 33 900 rezultatų, žinau, kad iš tokio kiekio menka nauda, nes didžioji jų dalis ne apie tą Tomą (labai populiarus vardas) ir ne apie tą Daukšą (nes pavardė taip pat dažna). Tikiu, kad pateiktame nuorodų indekse apie mano pašnekovą, palangiškį jaunosios kartos menininką, būtų šiek tiek straipsnių, parodų apžvalgų ir recenzijų, bet tikrai ne jūra.SKAITYTI DAUGIAU

LIZDAI

Meno projekto „Iš pusiausvyros išvesta sistema su grįžtamuoju ryšiu“ tiriamosios dalies ištrauka, Vilniaus dailės akademija, 2019 Pamenu, dar vaikystėje negalėdavau atsispirti mistinėms istorijoms. Nesvarbu, ar tai būdavo ateiviai, vaiduokliai, sniego žmonės, zombiai, iš dangaus lyjančios varlės, ar koks į laisvę ištrūkęs ir iki šiol po Europos miškus klajojantis nacių eksperimentas. Šios istorijos prikaustydavo mano dėmesį ir žadindavo vaizduotę. Po bemiegių naktų baiminantis, kad už užuolaidos gali slėptis vilkolakis, o po lova guli negyvėlis, tik ir laukiantis, kada užsimerksiu, jog prisikeltų, prisiekdavau daugiau niekada nebežiūrėti tokių laidų ir nebesiklausyti baisių pasakojimų. SKAITYTI DAUGIAU

Alfonsas MuchÀ ir čekiškos Art Nouveau šaknys

Jeigu esate tokie pat kaip aš mielų giminės reliktų kaupikai, tikriausiai ir jūs tarp savųjų rastumėte secesijos laikus menančių daiktų. Mūsų namuose šventai saugomos nuotraukos, ypač senovinės, atspaustos ant standaus kartono, vis dar kvepiančios dulkėtais brokatais ir galantiškais santykiais. Dvi iš jų man visad atrodė ypatingos, nes jų reversas daug įdomesnis už aversą – nugarėlės piešiny šilkais ir garbanomis besiplaikstanti Muchos stiliaus dama, reklamuojanti P. A. Kozlovo fotoateljė Tiflisyje (dabartinis Tbilisis), kaitino mano smalsumą. Betyrinėjant paaiškėjo, kad tokia nuotraukų puošyba būdinga modernui, arba secesijai, – Jugendstil, Liberty, Arte nuova, Tiffany, kurie yra prancūziškojo Art Nouveau („Naujojo meno“) sinonimai skirtingose šalyse. Kas tas Alfonsas Muchà išsiaiškinsim jau netrukus, bet iš pradžių…SKAITYTI DAUGIAU

TORUNĖ – ISTORINIO PAVELDO IR ŠIUOLAIKINIO MENO UOSTAS

Vėsų, bet saulėtą kovą kompanija menininkų išsiruošėme į Torunę, viduramžių miestą, kuriam likimas lėmė išstovėti per karus ir nelieti ašarų dėl griūvančių pastatų. Gausų ir turtingą architektūrinį palikimą lenkai paveldėjo iš vokiečių, šlovės pridėjo čia gimęs ir gyvenęs Mikalojus Kopernikas. Į Kauną, iš kurio prasidėjo mūsų kelionė, Torunė panaši savo lokacija – ištįsusi abiejuose Vyslos, kuri čia susijungia su Dravanta, krantuose. Bemaž visas senamiestis yra istoriniai paminklai, o juose veikia universitetai, muziejai, teatrai, galerijos, kavinės. SKAITYTI DAUGIAU

DEIMANTAS NARKEVIČIUS. SAVASTIS ATMINTIES VANDENYNE

Saulėtas Vilniaus senamiestis, ŠMC kiemelis. Kaitri vasaros pradžia, laikas, kai meno mugė artėja į pabaigą, o Kauno bienalė – į pradžią. Ant stalo ąsotis vandens, už jo – Deimantas Narkevičius, kviestinis šios bienalės menininkas. Fone šmirinėja elgetos ir epizodiškai grindiniu pradarda turistų pramogomobilis. Beveik ideali scenografija galimam dokumentiniam filmui. Ruošdamasi interviu mintyse dėliojau jo scenarijų su „intelektualiais“ klausimais Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Vincento van Gogho prizo (The Vincent Prize) laureatui.SKAITYTI DAUGIAU

Wyspiańskis, arba Kaip grūdinosi lenkų modernas

Jeigu tektų ilgai negalvojus įvardinti renesansiškiausią lenkų menininką, pirmoji galvon šovusi pavardė būtų Stanisławas Wyspiańskis – tapytojas, grafikas, vitražistas, architektas, interjero ir baldų dizaineris, poetas, dramaturgas, scenografas, teatro teoretikas, šiuolaikinio lenkų teatro tėvas. Meno vizionierius, rafinuotas intelektualas, Lenkijos praeitį savo kūryboje interpretavęs filosofiniu-metafiziniu rakursu, o dabartį vertinęs aistringo polemiko balsu.SKAITYTI DAUGIAU

DAILININKO KNYGOS DILEMA: KAS JI YRA IR KAS NĖRA?

Kai 1989 m. švedų kompozitorius, laisvojo džiazo atlikėjas, perkusininkas Svenas-Åke Johanssonas koncerto metu atliko muzikinę improvizaciją „Das Telefonbuchstück (for two yellow pages)“ – du geltonuosius įmonių katalogus „perskaitė“ būgnų lazdelėmis, – kažin ar manė, kad šis performansas įeis į knygos meno istoriją kaip „menininko knyga“.SKAITYTI DAUGIAU

KOSMOSO MENAS. NUO ILIUSTRACIJOS IKI SPALVOTŲ METEORITŲ

Kosmoso menas (space art) yra netiksli, pažodžiui iš anglų kalbos išversta sąvoka, apibūdinanti meno kūrinius, susijusius su kosmosu, jo vaizdavimu ir tyrinėjimu. „Google“ paieškoje įvedę šį žodžių junginį rasite daug gražių ir spalvotų „kosmoso“ paveikslėlių, su ieškomu objektu dažnai neturinčių jokio tikro ryšio. Kadangi „knaisiotis“ giliau dažniausiai nėra laiko ar motyvacijos, šis tekstas padės geriau suprasti, kas yra kosmoso menas ir kodėl jis aktualus XXI amžiuje.SKAITYTI DAUGIAU

Jono Rustemo paveikslo „Veneros gimimas“ naujasis gimimas

Užsienio spaudoje skaitant neįtikėtinas dingusių meno kūrinių atsiradimo istorijas užima kvapą, o dažna iš jų siužeto vingiais primena gerai supinkliotą nuotykių romaną. Štai 2013 m. Niujorko modernaus meno muziejaus restauratoriai atsitiktinai pastebėjo, kad vieno žymiausių pasaulyje siurrealistų, dailininko René Magritte’o paveikslo „Portretas“, sukurto 1935 m., kraštai nutapyti šiek tiek neįprastai.SKAITYTI DAUGIAU

NE ĮTEISINIMAS, O IMITACIJA. Šiuolaikinis baltarusių menas vietinio „mainstream’o“ pinklėse

Pastaraisiais metais Baltarusijos kultūriniame gyvenime pastebima akivaizdžių pokyčių: atsiranda naujų veiklų ir bendradarbiavimo formų, didėja konkurencija, o tai teigiamai veikia visą kultūrą. Tačiau prieš metus, ekspertų teigimu, pagrindinis vaidmuo šiame procese teko nepriklausomoms iniciatyvoms, o 2014-ieji tapo išskirtiniai dėl valstybinių institucijų veiklos.SKAITYTI DAUGIAU

Benas Šarka: „Koks skirtumas, kokiame kūne būti“

„Teatro trupai „Gliukai“ paįvairina įvairaus amžiaus, įvairiausių lyčių, įvairių tautų žmonių laisvalaikį. Padeda nemokamai kremuotis menininkams, pina amžinus vainikus, trupina kultūros lemputes, kad būtų tamsiau“, – taip Benas Šarka pristato savo Klaipėdoje įkurtą teatrą, kurio pagrindinis režisierius, scenografas, kompozitorius ir aktorius yra jis pats.SKAITYTI DAUGIAU