Arturas Bumšteinas. Atskira sala

Kalbino Kristina Steiblytė

Šiuolaikinį Lietuvos teatrą paįvairina tradicinėse šio meno mokyklose nesimokiusių autorių darbai. Vienas įdomiausių inovatyvius, intriguojančius inkliuzus mūsų scenai siūlančių menininkų – kompozitorius Arturas Bumšteinas, publikai pristatęs garso spektaklį „Olympian Machine“ („Olimpinė mašina“, 2018, „Operomanija“), muzikinį teatro kūrinį „Urbančičiaus metodas“ (2020, Valstybinis jaunimo teatras), korporatyvinę distopiją / probiotinę ekotopiją balsams „Puikus naujas kūnas“ (2022, „Operomanija“, kartu su Žygimantu Kudirka) ir kt.Daugiau

„PAKUI HARDWARE“. DABAR LABIAU NEI BET KADA

Kalbino Monika Valatkaitė

Pamenu, prieš gerą penkmetį lankantis Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (2017) man galvą apsuko savarankiška robotinė „ranka“. Įrenginys dėliojo plastikines transportavimo dėžes, aptrauktas virpančia į membraną panašia medžiaga, dekoruota iš pirmo žvilgsnio abstrakčiais vaizdais, kurie perskaičius kūrinio metriką paaiškėjo esantys frag­mentai iš NASA skaitmeninio archyvo nuotraukų. Tuo metu objekto visuma man taip „nurovė stogą“, kad net pamiršau pasitikslinti, kas gi yra jo autorius „Pakui Hardware“, kurio vardas prašmėžavo akyse. Tik vėliau sužinojau, jog tai pavadinimas, sudarytas iš Havajų mitologinės būtybės, bėgiko, kuriam būdingas neįtikėtinas greitis, vardo Pakui bei anglų kalbos žodžio hardware, reiškiančio techninę įrangą ir nurodančio kūniškumą bei materialumą. Mano nuostabai, šis egzotiškas vardas slėpė lietuvių menininkų – Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos – dueto tapatybę.Daugiau

Cirkas Lietuvoje: nuo tradicinio iki šiuolaikinio

Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Žodis „cirkas“ vis dar turi neigiamą konotaciją – šis menas klaidingai siejamas su mėgėjiška veikla, nedarančia didelio estetinio ar dvasinio poveikio. Lietuvos cirko istorija iki šiol menkai aptarta, nors ji itin spalvinga ir stebinanti. Archyviniai kadrai liudija aukštą meistriškumo lygį, žiūrovų pilnas tribūnas bei gausias gastroles. Šiandien cirkas mūsų šalyje tarsi kuriasi iš naujo: kukli kūrėjų bendruomenė stato šiuolaikinio cirko spektaklius, cirką paversdama tokiu pat pilnaverčiu scenos menu kaip įprastas teatras. Taigi, pažvelkime į jo raidą Lietuvoje, paanalizuokime, kada ir kur užgimė, kaip toliau vystėsi vadinamasis tradicinis cirkas bei kuo nuo jo skiriasi šiuolaikinis.Daugiau

Nesėkmės. Juodasis Valdo Ozarinsko periodas

Virginija Januškevičiūtė

Apie 2010-uosius Evaldas Jansas kūrė nepriklausomą videosiužetų ciklą, kurį didžiąja dalimi sudarė reportažai iš įvairių to meto meno renginių ir susibūrimų. Šis tekstas atsispiria nuo vieno jų – 2010 m. siužeto „_formalizmas_: _ne_sėkmės_“, filmuoto diskusijoje, surengtoje likus valandai ar dviem iki to paties pavadinimo parodos atidarymo Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Tai bandymas išlukštenti, kas pastūmėjo šios parodos menininkus kalbėti apie nesėkmes, atsakymų ieškant ir kitoje vieno iš jų, Valdo Ozarinsko (1961–2014), kūryboje.Daugiau

MENAS MINTA SUSITIKIMAIS IR KITONIŠKUMU

Parengė Chantal Vérin

Modernaus ir šiuolaikinio meno galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta grupinė Lietuvos bei Prancūzijos dailininkų paroda „Žmogus ir Žuvis“, kuria pagerbtos lietuvių dailininko, kompozitoriaus, genialaus tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) 110-osios mirties bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus 100-osios veiklos metinės. Šešiolikos lietuvių ir prancūzų menininkų kūriniai ekspozicijoje sujungė dvi kultūras, o dviejų skirtingų patirčių bei kartų kuratorius – lietuvę Juliją Palmeirao (Lietuvoje geriau žinomą kaip Dailidėnaitę) ir prancūzą Christianą Noorbergeną – pakvietė padiskutuoti apie dvišalių meno renginių svarbą.Daugiau

Julijonas Urbonas. Viršžemiškos architektūros choreografas

Kalbino Marius Armonas

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, inžinierius, Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas, Londono karališkojo meno koledžo doktorantas, spėjęs pabūti ir VDA prorektoriumi menui, ir Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Julijono veiklų, interesų bei pareigų gausa apsuka galvą panašiai kaip ir jo kūryba, kurioje J. Urbonas gilinasi į savo paties apibrėžtą reiškinį – gravitacinę estetiką. Šiuo terminu menininkas apibūdina gravitacijos manipuliacijų sukeltas ekstremalias kūno ir vaizduotės patirtis.Daugiau

Beuysas lyg baterija

Silke Hohmann

Praėjusiais metais Josephas Beuysas ne kartą tapo mėnesinio meno žurnalo „Monopol“, leidžiamo nuo 2007-ųjų, tema (2020 m. Nr. 4, 2021 m. Nr. 1 ir 4). Tai įdomu dviem aspektais. Vokiškas žurnalas (tiražas 40 000 egzempliorių), kurio paantraštėje skaitome, jog jis skirtas „menui ir gyvenimui“, taigi, tikrai orientuotas į „gyvenimo būdą“ (ir patys leidinio autoriai mėgsta vadinti jį „inovatyviu meno ir lifestyle žurnalu“), kelis sykius imasi Beuyso. Be to, nėra įprastas dalykas, kad vokiečių menininkas, kurio 100-ąsias metines šįmet minime (gim. 1921 m. gegužės 12 d.), praėjus jau 35 metams po mirties (1986), vis dar būtų toks svarbus impulsų šaltinis, jog taptų numerio tema. Ir viena, ir kita patvirtina: Beuyso niekaip neapeisi, jis liks dabarties jėgainė, jo įkrautos baterijos vis dar nenusėdo. Istorinis kūrėjo indėlis tiesiant kelią menui iš Vokietijos į užsienį išties neįkainojamas: 1979 m. Guggenheimo muziejuje Niujorke Beuysui skirta retrospektyvinė paroda atvėrė vartus tokiems šiuolaikiniams vokiečių meninkams kaip Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir kt. Daug detalių legendose apie Josepho Beuyso gyvenimą jau patikslinta, tarkime, istoriją, kad per karą jo lėktuvas nukrito Kryme, matyt, iš tiesų reikėtų laikyti legenda, tačiau smaigalys įsmigo giliai. Apie tai byloja ir jaunų menininkų apklausos.

Michael Müller-Verweyen, Goethe’s instituto Vilniuje direktoriusDaugiau

ASTRONAUTAI IRGI BIJO IŠEITI Į ATVIRĄ KOSMOSĄ. ĮSIVAIZDUOJANT BAIMES

Mindaugas Jurėnas

Balandį tiesiog negalima nerašyti apie kosmosą, nes tai – ne tik švaros, bet ir kosmonautikos mėnuo. Šiemet sukanka 60 metų nuo tada, kai 1961-ųjų balandžio 12-ąją TSRS kosmonautas (astronautas, o kiniškai – taikonautas) Jurijus Gagarinas pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė Žemę iš kosmoso. Šis įvykis tapo vienos eros pabaiga ir kitos pradžia. Įžengėme į absoliučiai naują ir nesuprantamą erdvę, kurioje galbūt galioja visiškai nesuvokiami dėsniai. Nuo arklio persėdome į automobilį.Daugiau

PATRICIJA GILYTĖ. AMŽINOS EKVINOKCIJOS ŠALYJE

Kalbino Ignas Kazakevičius

Apribojimai. Sienos. Socialiniai burbulai ir ant­snukiai. Kompiuterių ekranų barjerai nenustelbs asmeninio bendravimo.

Man visada būdavo malonu įsikinkyti ar būti įkinkytam į meno organizavimo procesą. Tai vienas iš mano kuratorinių bendradarbiavimo su menininkais būdų – stebėti ir dalyvauti, užtikrinant maksimaliai kokybišką darbų pateikimą, kartu su autoriumi generuojant objektų pristatymo kontekstą.Daugiau

Laiko patikrintos Anatolijaus Klemencovo vinys

Ignas Kazakevičius

Anatolijus Klemencovas – universalus kūrėjas, nuolat žaidžiantis, šurmuliuojantis, savo darbais šokiruojantis žmones, priverčiantis vėl ir vėl klausti – kur baigiasi menas ir prasideda realus gyvenimas? Grafikas, tapytojas, originalių instaliacijų autorius, o praeiviui, žmogui, kuriam jos kuriamos, jis buvo ir vis dar yra geriau pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas.

Kai susitinkame menininko studijoje, pagaunu save galvojant, jog mūsų interviu tęsiasi jau 20 metų. Dabar suprantu, kad niekada pokalbiams (o, kiek buvo tų pasitarimų ir diskusijų, meno projektų aptarimų!) ypatingai nesiruošdavome, nes pasitikėdavome improvizacijos, jos metu gimstančių naujų idėjų galia. Du dešimtmečiai prabėgo tarsi parodos atidarymas. Juokaujame ir susitikę mintyse perrenkame eskizus bei esminius kūrinius, dariusius įtaką kitiems kūriniams, kurie darys įtaką…Daugiau

VAIZDO IR ŽODŽIO GALIA

Parengė Ignas Kazakevičius

Apie vaizdo ir žodžio galią diskutuoja Ernestas Parulskis, Herkus Kunčius ir pokalbio moderatorius Ignas Kazakevičius, jau pačioje jo pradžioje visus šio dialogo dalyvius pristatęs kaip hibridinius menotyrininkus, tuos, kurie baigę menotyros studijas, bet neskiriantys jai daug laiko ir užsiimantys kita veikla: rašantys romanus, pjeses, esė, organizuojantys, kuruojantys, pristatantys parodas, vienaip ar kitaip dalyvaujantys visame kultūros procese, stebintys jį.Daugiau

Laima Kreivytė: „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“

Kalbino Erika Drungytė

Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana.Daugiau

JURGA BAGDZEVIČIENĖ: „KURKITE, O MES IEŠKOSIME SPRENDIMŲ“

Kalbino Linas Bliškevičius

Beveik tris dešimtmečius dirbanti dr. Jurga Bagdzevičienė yra cheminių tyrimų specialistė: restauravimo technologijų ekspertė tiria archeologinius radinius, istorinius objektus iš metalo ir tekstilės, tapybos darbų technologijas, analizuoja gamtinius dažiklius. Taip pat ji – monografijų autorė, skelbianti mokslinius straipsnius Lietuvos ir užsienio leidiniuose. 2019 m. mokslininkė Kultūros ministerijos apdovanota už muziejų vertybių restauravimo darbus. Šiuo metu dr. J. Bagdzevičienė dirba Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre bei dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Paminklotvarkos katedroje, kurioje ir susitikome pokalbiui apie dažnai nepastebimą, bet itin sudėtingą restauratoriaus darbą.Daugiau

„Artists With Belarus“: Nemunu prieš srovę plukdom šiaudelį

Urtė Karalaitė

Bijau visokių formų agresijos – pakelto balso ar rankos, muštynių mieste ir vaikėzų apsistumdymų. Net filmus su tikrovišku smurtu man sunku žiūrėti („Rembo“ ir kiti panašūs nesiskaito). Žinoma, pastebėjusi tai, susimąsčiau, kodėl, nes tiesioginio smurto lyg ir nesu patyrusi. Netrukau visko suvesti į tuomet 4-metės Urtės patirtis 1991-ųjų sausio įvykių metu. Maža, bet ypač imliai pasaulį siurbianti galvelė tada viską, ką girdėjo ar matė per šnypščiantį „Tauro“ televizorių, saugojo atmintin. Turėjau ir aiškų planą – jei reikės bėgti, lėlės jau buvo paruoštos evakuacijai. Bėgti neteko, bet sapnuose ir reakcijose į agresija persunktus įvykius tos emocijos sugrįžta mano gyveniman iki dabar.Daugiau

Atsikratymo menas

Kirill Kobrin

Birželio pabaigoje, kai atrodė, kad drausmingiausiose Europos šalyse epidemija buvo jei ne visiškai įveikta, tai tikrai suvaldyta, Prahoje nuspręsta atšvęsti pergalę prieš koronavirusą. Ne visai aišku, kieno iniciatyva – vietos valdžios ar miestiečių, tačiau sumanymas smagus. Karolio tiltą, pagrindinę Prahos turizmo vietą, uždarė promenadai ir per visą ilgį sumeistravo stalą. Sako, didžiausią žemyne, bet kas gi patikrins? Į šventę pakvietė visus: ateik, atsinešk gėrimų ir maisto, sėskis, įsipilk, užkandžiauk, linksminkis – tostai, pokštai, muzika ir visa kita. Sako, atšventė galingai. Praėjus porai savaičių, Čekiją klastingai užliejo antroji banga; liepos pabaigoje ji jau smogė keliomis kryptimis, bet labiausiai Prahai. Aš visada viena akimi seku naujienas tuose kraštuose, – vis tik juose praleidau 12 savo gyvenimo metų (ir kokių!), – todėl daugiau ar mažiau žinau, kas ten vyksta. Naujasis protrūkis sostinėje prasidėjo nuo vieno vakarėlio naktiniame klube dalyvaujant būriui profesionalių futbolininkų. Pasitūsinę ir pasišokę, kitą dieną kai kurie pasklido švęsti kuklių šeimos švenčių – kas į miestą, kas tolėliau, na, ir užnešė užkratą. Ir t. t., vadovaujantis gerai žinoma praėjusių aštuonių mėnesių koronaviruso logika.Daugiau

Atominės sienos, PURVO besmegeniai ir kitos A. Serapino istorijos

Eglė Petreikienė

Jei gebėjimą stebėtis ir stebinti galėtume paversti valiuta, šiais laikais ji, ko gero, būtų vienintelė, už kurią galima įpirkti visuomenės dėmesį bemaž visose veiklos srityse, o ypač meno lauke. „Šis jaunas žmogus turi tokio turto su kaupu“, – pamaniau, pabaigusi nuotolinį interviu su menininku Augustu Serapinu. Pokalbio metu supratau padariusi didžiulę klaidą: nei kokybiškiausias internetinis vaizdas, nei garsas niekada neatstos gyvo susitikimo, pavyzdžiui, Augusto nuotekų vamzdyje, kur ant legendinio hamako suposi ne viena garsenybė. Apie jas bus šiek tiek vėliau, o dabar – jauno kūrėjo pelnytos sėkmės istorija, prasidėjusi vos tik jam baigus mokslus.Daugiau

Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.Daugiau