• Krepšelis tuščias
Krepšelis Suma: :0,00 €
2022-09-22

„PAKUI HARDWARE“. DABAR LABIAU NEI BET KADA

Pamenu, prieš gerą penkmetį lankantis Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (2017) man galvą apsuko savarankiška robotinė „ranka“. Įrenginys dėliojo plastikines transportavimo dėžes, aptrauktas virpančia į membraną panašia medžiaga, dekoruota iš pirmo žvilgsnio abstrakčiais vaizdais, kurie perskaičius kūrinio metriką paaiškėjo esantys frag­mentai iš NASA skaitmeninio archyvo nuotraukų. Tuo metu objekto visuma man taip „nurovė stogą“, kad net pamiršau pasitikslinti, kas gi yra jo autorius „Pakui Hardware“, kurio vardas prašmėžavo akyse. Tik vėliau sužinojau, jog tai pavadinimas, sudarytas iš Havajų mitologinės būtybės, bėgiko, kuriam būdingas neįtikėtinas greitis, vardo Pakui bei anglų kalbos žodžio hardware, reiškiančio techninę įrangą ir nurodančio kūniškumą bei materialumą. Mano nuostabai, šis egzotiškas vardas slėpė lietuvių menininkų – Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos – dueto tapatybę.SKAITYTI DAUGIAU
2021-10-20

Cirkas Lietuvoje: nuo tradicinio iki šiuolaikinio

Žodis „cirkas“ vis dar turi neigiamą konotaciją – šis menas klaidingai siejamas su mėgėjiška veikla, nedarančia didelio estetinio ar dvasinio poveikio. Lietuvos cirko istorija iki šiol menkai aptarta, nors ji itin spalvinga ir stebinanti. Archyviniai kadrai liudija aukštą meistriškumo lygį, žiūrovų pilnas tribūnas bei gausias gastroles. Šiandien cirkas mūsų šalyje tarsi kuriasi iš naujo: kukli kūrėjų bendruomenė stato šiuolaikinio cirko spektaklius, cirką paversdama tokiu pat pilnaverčiu scenos menu kaip įprastas teatras. Taigi, pažvelkime į jo raidą Lietuvoje, paanalizuokime, kada ir kur užgimė, kaip toliau vystėsi vadinamasis tradicinis cirkas bei kuo nuo jo skiriasi šiuolaikinis.SKAITYTI DAUGIAU
2021-10-20

Nesėkmės. Juodasis Valdo Ozarinsko periodas

Apie 2010-uosius Evaldas Jansas kūrė nepriklausomą videosiužetų ciklą, kurį didžiąja dalimi sudarė reportažai iš įvairių to meto meno renginių ir susibūrimų. Šis tekstas atsispiria nuo vieno jų – 2010 m. siužeto „_formalizmas_: _ne_sėkmės_“, filmuoto diskusijoje, surengtoje likus valandai ar dviem iki to paties pavadinimo parodos atidarymo Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Tai bandymas išlukštenti, kas pastūmėjo šios parodos menininkus kalbėti apie nesėkmes, atsakymų ieškant ir kitoje vieno iš jų, Valdo Ozarinsko (1961–2014), kūryboje.SKAITYTI DAUGIAU
2021-07-24

MENAS MINTA SUSITIKIMAIS IR KITONIŠKUMU

Modernaus ir šiuolaikinio meno galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta grupinė Lietuvos bei Prancūzijos dailininkų paroda „Žmogus ir Žuvis“, kuria pagerbtos lietuvių dailininko, kompozitoriaus, genialaus tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) 110-osios mirties bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus 100-osios veiklos metinės. Šešiolikos lietuvių ir prancūzų menininkų kūriniai ekspozicijoje sujungė dvi kultūras, o dviejų skirtingų patirčių bei kartų kuratorius – lietuvę Juliją Palmeirao (Lietuvoje geriau žinomą kaip Dailidėnaitę) ir prancūzą Christianą Noorbergeną – pakvietė padiskutuoti apie dvišalių meno renginių svarbą.SKAITYTI DAUGIAU
2021-06-23

Julijonas Urbonas. Viršžemiškos architektūros choreografas

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, inžinierius, Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas, Londono karališkojo meno koledžo doktorantas, spėjęs pabūti ir VDA prorektoriumi menui, ir Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Julijono veiklų, interesų bei pareigų gausa apsuka galvą panašiai kaip ir jo kūryba, kurioje J. Urbonas gilinasi į savo paties apibrėžtą reiškinį – gravitacinę estetiką. Šiuo terminu menininkas apibūdina gravitacijos manipuliacijų sukeltas ekstremalias kūno ir vaizduotės patirtis.SKAITYTI DAUGIAU
2021-05-21

Beuysas lyg baterija

Praėjusiais metais Josephas Beuysas ne kartą tapo mėnesinio meno žurnalo „Monopol“, leidžiamo nuo 2007-ųjų, tema (2020 m. Nr. 4, 2021 m. Nr. 1 ir 4). Tai įdomu dviem aspektais. Vokiškas žurnalas (tiražas 40 000 egzempliorių), kurio paantraštėje skaitome, jog jis skirtas „menui ir gyvenimui“, taigi, tikrai orientuotas į „gyvenimo būdą“ (ir patys leidinio autoriai mėgsta vadinti jį „inovatyviu meno ir lifestyle žurnalu“), kelis sykius imasi Beuyso. Be to, nėra įprastas dalykas, kad vokiečių menininkas, kurio 100-ąsias metines šįmet minime (gim. 1921 m. gegužės 12 d.), praėjus jau 35 metams po mirties (1986), vis dar būtų toks svarbus impulsų šaltinis, jog taptų numerio tema. Ir viena, ir kita patvirtina: Beuyso niekaip neapeisi, jis liks dabarties jėgainė, jo įkrautos baterijos vis dar nenusėdo. Istorinis kūrėjo indėlis tiesiant kelią menui iš Vokietijos į užsienį išties neįkainojamas: 1979 m. Guggenheimo muziejuje Niujorke Beuysui skirta retrospektyvinė paroda atvėrė vartus tokiems šiuolaikiniams vokiečių meninkams kaip Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir kt. Daug detalių legendose apie Josepho Beuyso gyvenimą jau patikslinta, tarkime, istoriją, kad per karą jo lėktuvas nukrito Kryme, matyt, iš tiesų reikėtų laikyti legenda, tačiau smaigalys įsmigo giliai. Apie tai byloja ir jaunų menininkų apklausos.

Michael Müller-Verweyen, Goethe’s instituto Vilniuje direktoriusSKAITYTI DAUGIAU

2021-04-20

ASTRONAUTAI IRGI BIJO IŠEITI Į ATVIRĄ KOSMOSĄ. ĮSIVAIZDUOJANT BAIMES

Balandį tiesiog negalima nerašyti apie kosmosą, nes tai – ne tik švaros, bet ir kosmonautikos mėnuo. Šiemet sukanka 60 metų nuo tada, kai 1961-ųjų balandžio 12-ąją TSRS kosmonautas (astronautas, o kiniškai – taikonautas) Jurijus Gagarinas pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė Žemę iš kosmoso. Šis įvykis tapo vienos eros pabaiga ir kitos pradžia. Įžengėme į absoliučiai naują ir nesuprantamą erdvę, kurioje galbūt galioja visiškai nesuvokiami dėsniai. Nuo arklio persėdome į automobilį.SKAITYTI DAUGIAU
2021-04-20

PATRICIJA GILYTĖ. AMŽINOS EKVINOKCIJOS ŠALYJE

Apribojimai. Sienos. Socialiniai burbulai ir ant­snukiai. Kompiuterių ekranų barjerai nenustelbs asmeninio bendravimo. Man visada būdavo malonu įsikinkyti ar būti įkinkytam į meno organizavimo procesą. Tai vienas iš mano kuratorinių bendradarbiavimo su menininkais būdų – stebėti ir dalyvauti, užtikrinant maksimaliai kokybišką darbų pateikimą, kartu su autoriumi generuojant objektų pristatymo kontekstą.SKAITYTI DAUGIAU
2021-03-22

Laiko patikrintos Anatolijaus Klemencovo vinys

Anatolijus Klemencovas – universalus kūrėjas, nuolat žaidžiantis, šurmuliuojantis, savo darbais šokiruojantis žmones, priverčiantis vėl ir vėl klausti – kur baigiasi menas ir prasideda realus gyvenimas? Grafikas, tapytojas, originalių instaliacijų autorius, o praeiviui, žmogui, kuriam jos kuriamos, jis buvo ir vis dar yra geriau pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas. Kai susitinkame menininko studijoje, pagaunu save galvojant, jog mūsų interviu tęsiasi jau 20 metų. Dabar suprantu, kad niekada pokalbiams (o, kiek buvo tų pasitarimų ir diskusijų, meno projektų aptarimų!) ypatingai nesiruošdavome, nes pasitikėdavome improvizacijos, jos metu gimstančių naujų idėjų galia. Du dešimtmečiai prabėgo tarsi parodos atidarymas. Juokaujame ir susitikę mintyse perrenkame eskizus bei esminius kūrinius, dariusius įtaką kitiems kūriniams, kurie darys įtaką…SKAITYTI DAUGIAU
2020-12-23

VAIZDO IR ŽODŽIO GALIA

Apie vaizdo ir žodžio galią diskutuoja Ernestas Parulskis, Herkus Kunčius ir pokalbio moderatorius Ignas Kazakevičius, jau pačioje jo pradžioje visus šio dialogo dalyvius pristatęs kaip hibridinius menotyrininkus, tuos, kurie baigę menotyros studijas, bet neskiriantys jai daug laiko ir užsiimantys kita veikla: rašantys romanus, pjeses, esė, organizuojantys, kuruojantys, pristatantys parodas, vienaip ar kitaip dalyvaujantys visame kultūros procese, stebintys jį.SKAITYTI DAUGIAU
2020-11-22

Laima Kreivytė: „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“

Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana.SKAITYTI DAUGIAU
2020-10-19

JURGA BAGDZEVIČIENĖ: „KURKITE, O MES IEŠKOSIME SPRENDIMŲ“

Beveik tris dešimtmečius dirbanti dr. Jurga Bagdzevičienė yra cheminių tyrimų specialistė: restauravimo technologijų ekspertė tiria archeologinius radinius, istorinius objektus iš metalo ir tekstilės, tapybos darbų technologijas, analizuoja gamtinius dažiklius. Taip pat ji – monografijų autorė, skelbianti mokslinius straipsnius Lietuvos ir užsienio leidiniuose. 2019 m. mokslininkė Kultūros ministerijos apdovanota už muziejų vertybių restauravimo darbus. Šiuo metu dr. J. Bagdzevičienė dirba Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre bei dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Paminklotvarkos katedroje, kurioje ir susitikome pokalbiui apie dažnai nepastebimą, bet itin sudėtingą restauratoriaus darbą.SKAITYTI DAUGIAU
2020-09-22

„Artists With Belarus“: Nemunu prieš srovę plukdom šiaudelį

Bijau visokių formų agresijos – pakelto balso ar rankos, muštynių mieste ir vaikėzų apsistumdymų. Net filmus su tikrovišku smurtu man sunku žiūrėti („Rembo“ ir kiti panašūs nesiskaito). Žinoma, pastebėjusi tai, susimąsčiau, kodėl, nes tiesioginio smurto lyg ir nesu patyrusi. Netrukau visko suvesti į tuomet 4-metės Urtės patirtis 1991-ųjų sausio įvykių metu. Maža, bet ypač imliai pasaulį siurbianti galvelė tada viską, ką girdėjo ar matė per šnypščiantį „Tauro“ televizorių, saugojo atmintin. Turėjau ir aiškų planą – jei reikės bėgti, lėlės jau buvo paruoštos evakuacijai. Bėgti neteko, bet sapnuose ir reakcijose į agresija persunktus įvykius tos emocijos sugrįžta mano gyveniman iki dabar.SKAITYTI DAUGIAU
2020-09-22

Atsikratymo menas

Birželio pabaigoje, kai atrodė, kad drausmingiausiose Europos šalyse epidemija buvo jei ne visiškai įveikta, tai tikrai suvaldyta, Prahoje nuspręsta atšvęsti pergalę prieš koronavirusą. Ne visai aišku, kieno iniciatyva – vietos valdžios ar miestiečių, tačiau sumanymas smagus. Karolio tiltą, pagrindinę Prahos turizmo vietą, uždarė promenadai ir per visą ilgį sumeistravo stalą. Sako, didžiausią žemyne, bet kas gi patikrins? Į šventę pakvietė visus: ateik, atsinešk gėrimų ir maisto, sėskis, įsipilk, užkandžiauk, linksminkis – tostai, pokštai, muzika ir visa kita. Sako, atšventė galingai. Praėjus porai savaičių, Čekiją klastingai užliejo antroji banga; liepos pabaigoje ji jau smogė keliomis kryptimis, bet labiausiai Prahai. Aš visada viena akimi seku naujienas tuose kraštuose, – vis tik juose praleidau 12 savo gyvenimo metų (ir kokių!), – todėl daugiau ar mažiau žinau, kas ten vyksta. Naujasis protrūkis sostinėje prasidėjo nuo vieno vakarėlio naktiniame klube dalyvaujant būriui profesionalių futbolininkų. Pasitūsinę ir pasišokę, kitą dieną kai kurie pasklido švęsti kuklių šeimos švenčių – kas į miestą, kas tolėliau, na, ir užnešė užkratą. Ir t. t., vadovaujantis gerai žinoma praėjusių aštuonių mėnesių koronaviruso logika.SKAITYTI DAUGIAU
2020-09-22

Atominės sienos, PURVO besmegeniai ir kitos A. Serapino istorijos

Jei gebėjimą stebėtis ir stebinti galėtume paversti valiuta, šiais laikais ji, ko gero, būtų vienintelė, už kurią galima įpirkti visuomenės dėmesį bemaž visose veiklos srityse, o ypač meno lauke. „Šis jaunas žmogus turi tokio turto su kaupu“, – pamaniau, pabaigusi nuotolinį interviu su menininku Augustu Serapinu. Pokalbio metu supratau padariusi didžiulę klaidą: nei kokybiškiausias internetinis vaizdas, nei garsas niekada neatstos gyvo susitikimo, pavyzdžiui, Augusto nuotekų vamzdyje, kur ant legendinio hamako suposi ne viena garsenybė. Apie jas bus šiek tiek vėliau, o dabar – jauno kūrėjo pelnytos sėkmės istorija, prasidėjusi vos tik jam baigus mokslus.SKAITYTI DAUGIAU
2020-09-22

Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.SKAITYTI DAUGIAU
2020-08-22

ŽINOMAS, BET KITOKS JEAN COCTEAU

Prancūzų menininkas Jean Maurice Eugene Clement Cocteau (1889–1963) – garsus romanistas, dramaturgas, kritikas, kompozitorius, scenografas, grafikas, tapytojas, keramikos dirbinių meistras ir netgi bokso vadybininkas, tačiau save visada vadindavo poetu. Poeziją jis rašė visą gyvenimą ir išleido daugiau kaip 20 eilėraščių knygų. Lietuvoje menininkas labiau žinomas kaip rašytojas, pjesių autorius ir kino režisierius. Jeano Cocteau gyvenimas paženklintas daugybe pakilimų ir nuopuolių. Poetas dažnai nesugebėdavo atskirti realybės nuo fantazijos. Sutelkęs dėmesį į svajingą gyvenimą, jis visas liūdesio formas atmetė kaip gynybos mechanizmą, pasinerdamas į Paryžiaus bohemą. Menininko darbai buvo paveikti siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikybės ir opiumo. J. Cocteau buvo vos devyneri, kai nusižudė jo tėvas. Šis įvykis paskatino domėtis mirties tematika, kuri lydėjo jį visą kūrybinį kelią. Būdamas devyniolikos, išleidęs savo pirmąjį poezijos rinkinį „Aladino lempa” (La lampe d’Aladin), J. Cocteau greitai išgarsėjo. Dvidešimties jis jau pažinojo to meto įžymybes: Marcelį Proustą, André Gide’ą, Auguste’ą-Maurice’ą Barrès ir kt.SKAITYTI DAUGIAU
2020-07-22

TOMAS DAUKŠA: „LINKĖJIMAI, MAMA IR TETI!“

„Atliksiu eksperimentą – vietoj įžangos parašysiu išvadas“, – pagalvojau baigusi šį interviu, nes pokalbis sujaukė galvą ir išprovokavo keletą klausimų. Pavyzdžiui: ar visuomet galima pasikliauti tyrimų rezultatais, ypač kai juos atlieka sistema? Ar visi tyrimai svarbūs, o jų išvados mums naudingos? Kai „Google“ paieškoje įvedusi užklausą „Tomas Daukša“ per 0.42 s gaunu 33 900 rezultatų, žinau, kad iš tokio kiekio menka nauda, nes didžioji jų dalis ne apie tą Tomą (labai populiarus vardas) ir ne apie tą Daukšą (nes pavardė taip pat dažna). Tikiu, kad pateiktame nuorodų indekse apie mano pašnekovą, palangiškį jaunosios kartos menininką, būtų šiek tiek straipsnių, parodų apžvalgų ir recenzijų, bet tikrai ne jūra.SKAITYTI DAUGIAU
2020-07-22

LIZDAI

Meno projekto „Iš pusiausvyros išvesta sistema su grįžtamuoju ryšiu“ tiriamosios dalies ištrauka, Vilniaus dailės akademija, 2019 Pamenu, dar vaikystėje negalėdavau atsispirti mistinėms istorijoms. Nesvarbu, ar tai būdavo ateiviai, vaiduokliai, sniego žmonės, zombiai, iš dangaus lyjančios varlės, ar koks į laisvę ištrūkęs ir iki šiol po Europos miškus klajojantis nacių eksperimentas. Šios istorijos prikaustydavo mano dėmesį ir žadindavo vaizduotę. Po bemiegių naktų baiminantis, kad už užuolaidos gali slėptis vilkolakis, o po lova guli negyvėlis, tik ir laukiantis, kada užsimerksiu, jog prisikeltų, prisiekdavau daugiau niekada nebežiūrėti tokių laidų ir nebesiklausyti baisių pasakojimų. SKAITYTI DAUGIAU
2020-05-21

Alfonsas MuchÀ ir čekiškos Art Nouveau šaknys

Jeigu esate tokie pat kaip aš mielų giminės reliktų kaupikai, tikriausiai ir jūs tarp savųjų rastumėte secesijos laikus menančių daiktų. Mūsų namuose šventai saugomos nuotraukos, ypač senovinės, atspaustos ant standaus kartono, vis dar kvepiančios dulkėtais brokatais ir galantiškais santykiais. Dvi iš jų man visad atrodė ypatingos, nes jų reversas daug įdomesnis už aversą – nugarėlės piešiny šilkais ir garbanomis besiplaikstanti Muchos stiliaus dama, reklamuojanti P. A. Kozlovo fotoateljė Tiflisyje (dabartinis Tbilisis), kaitino mano smalsumą. Betyrinėjant paaiškėjo, kad tokia nuotraukų puošyba būdinga modernui, arba secesijai, – Jugendstil, Liberty, Arte nuova, Tiffany, kurie yra prancūziškojo Art Nouveau („Naujojo meno“) sinonimai skirtingose šalyse. Kas tas Alfonsas Muchà išsiaiškinsim jau netrukus, bet iš pradžių…SKAITYTI DAUGIAU
Rodyti daugiau