Vienas kertinių Lietuvos architektūros kampų – sakraliniai pastatai. Bažnyčios yra paveldas, liudijantis ne tik šalyje vyravusią stilistinę įvairovę, bet ir kiekvienam kraštui būdingą savitumą, įvairiais niuansais išreiškiantį vietos žmonių santykio su kulto vieta skirtumus. Regionuose savo indėlį į kultūros audinį įaudę kūrėjai bei statytojai šalia kanoninių reikalavimų pridėdavo ir individualaus braižo, o šį lemdavę daugybė veiksnių, bet daugiausia, matyt, kilmė – žemaitiškos ir suvalkietiškos, aukštaitiškos ir dzūkiškos bažnyčios tikrai nėra identiškos. Tačiau prisimename, kad šis nuostabus palikimas bei liudijimas apie mus pačius išliko tik dėl didžiulių pastangų, nes užėjus „lygybės ir brolybės“, „taikos ir visuotinės gerovės“ okupacinei valdžiai, maldos pastatų klausimas tapo to meto aktualija.

Nors formaliai tikintieji neturėjo būti persekiojami, ateizmą propagavusios ir iš religijos besityčiojusios naujosios santvarkos atstovai stengėsi sunaikinti ne tik „buržuazinius vienetus“, bet ir dvasininkiją. Tai darė įvairiais būdais – persekiodami, kalindami, tardydami bei kankindami, tremdami ir net nužudydami kunigus, bažnyčias paversdami sandėliais, visuomeniniais pastatais ar neskirdami jokių lėšų jų remontui. Tad istoriniai statiniai, kurių dauguma buvo mediniai, pamažu iro, juos niokojo šaltis, pelėsis, o kartais surydavo ugnis. Ir vis tik daugybė šventovių išgyveno. Žinoma, atsakingų, veiklių, parapijos žmonių palaikymą turėjusių dvasininkų dėka. Jų rūpesčiu buvo saugomi ne vien apeigų artefaktai (bažnyčios apiplėšimas anuomet – reikalas dažnas), bet ir pastatų eksterjerai bei interjerai.

Dangstydami stogų skyles, palopydami, padažydami medinukes, pagramdydami ir patinkuodami mūrinukes, kunigai stengėsi parodyti jų ypatingumą, atskirdami nuo skurdokos kasdienės buities, deklaruodami sakralumo svarbą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Mat viską lėmė pačios asmenybės – kuo patrauklesnis savomis pažiūromis, iškalba ir darbais, kuo didesnio vidinio magnetizmo turėdavęs dvasinis tėvas, tuo aktyviau burdavęs aplink save vietinius, paremdavusius medžiagomis, prisidėdavusius darbais. Dar kartą tektų pabrėžti, kad visai ne išsilavinimas ar hierarchinė aukštuma lėmę tas simpatijas. Kunigus dažnai paskirdavo į parapijas, nepaisydami jų gimimo vietos, tad šie, pradėję tarnystę kitame krašte, parapijonims pradžioje būdavo svetimi. Tačiau dauguma greitai perprasdavo vietos subtilybes – ir tarmę, ir papročius, ir kaimo ar miestelio specifinius ypatumus. Stengdavosi prisitaikyti, susigyventi, prisidėti prie bendruomenės rūpesčių sprendimo.

Žemaičius ar dzūkus, suvalkiečius ar aukštaičius įtikinti, jog dvasininkas yra doras, buvo galima tik žodžiais iš sakyklos ir su jais sutampančiais darbais. Tad viskas, ką padarė „svetimieji“, nuolat kovoję su komunistine valdžia dėl bažnyčių grąžinimo tikintiesiems, dėl jų atvertimo iš sandėlių į maldos namus, tapo pasiaukojamos tarnystės, išsaugojusios krašto senbuvių brangintus reliktus, įrodymu. Šiandieną, mėginant rekonstruoti dar neseną okupacinių metų istoriją, galime kliautis žodiniais gyventojų liudijimais ir maldos namų išlaikymo faktais. Rezistentai (net buvę partizanai), politiniai kaliniai, tremtiniai, pogrindžio kovų už laisvę dalyviai, kankiniai, nuoseklūs ir tiesos pusėje išsilaikiusieji kunigai, daug nuveikę Lietuvos laisvės ir krikščionybės gynyboje, dar ir dabar su didžiule meile minimi, prisimenami, įamžinami. Ir jei jų apaštalautose vietose tvirtai stovi neapleistos senosios bažnyčios – nėra geresnio paminklo ne tik jiems, bet ir mūsų kultūrai. Pirmiausia – dvasinei.