M. BARANAUSKAITĖ IR Ž. BENIUŠIS. ŠIŲ DIENŲ KLOUNAI NEATEINA JUOKINTI

Istoriniai šaltiniai iš Indijos, Persijos, Kinijos ir Europos karalysčių liudija apie klounui – arba kvailiui – suteikiamą galią sakyti tai, ko neišdrįsta kiti. Nesvarbu, ar jis tyčiosis iš paties valdovo, ar privers kvatotis iš šio valia priimtų sprendimų – juokdariui viskas leidžiama. Jo funkcija visada buvo išlaikyti atsvarą autoritetui. Tradiciniame cirke klounai atsakingi už įtampos sumažinimą po pavojingų triukų, laukinių gyvūnų pasirodymų, publikos užėmimą, kol aikštelė ruošiama kitam numeriui, o štai šiuolaikiniame cirke klasikiniai jų etiudai nebeaktualūs ir retai sutinkami, klounas nebėra neatsiejamas nuo raudonos nosies. Klounada skirtingai išnaudojama tiek stiliaus, tiek turinio atžvilgiu: ją išvystame cirke, fiziniame teat­re, kine ar „stand-up“ komedijoje. Tai gebėjimas priimti juoką ir juoktis kartu su auditorija, net iš skaudžiausių dalykų. Klounas, it vaikas, domisi viskuo ir kelia klausimus, tyrinėja objektus, erdvę, save bei savo santykį su kitais – taip jis gali padaryti kasdieninių, bet nepaprastų atradimų. Klouno kuriamų spektaklių šaltinis – žmogaus emocinės būsenos, jis turi nebijoti prisiliesti prie nepatogių emocijų: vienatvės, gėdos ar baimės. Klounada yra paveiki priemonė siekiant įveikti negatyvius jausmus. Jos praktikas, tyrėjas, Kalifornijos universiteto profesorius Eli Simonas klounus įvardija kaip išsilaisvinusius iš normalaus elgesio suaugusiuosius, kurie tampa visagalėmis būtybėmis, išreiškiančiomis ir sukeliančiomis gilias emocijas.SKAITYTI DAUGIAU