fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2023-05-23

PR. KR. IR PO M. E.

Erika DRUNGYTĖ

Mūsų eros laikai dovanojo žmonijai daugybę mąstytojų, pranašų ir mistikų, kuriuos sujungė svarbiausioji atspirtis, priešinga iki tol vyravusiam baimės motyvui. Autoritetas dėl galios, teisybės įrodinėjimas kerštu, tikėjimas kaip nuosprendis – visa tai ėmė kisti atsiradus kitam, kitokiam mokymui. Taigi, pasibaigus „akis už akį“ etapui, pradėjo skleistis naujas, suteikęs viršenybę meilei, bet visai kitokiai, nei buvo Bakcho bei Apolono garbinimo laikais. Dabar meilė praranda kūniškumą, pasivadindama tiesa. Ir Alacho vienas vardų yra tiesa, ir Kristus sako – „aš esu tiesa“. Dar daugiau – tik per meilę kaip tiesą įmanomas gyvenimas. Ne tas kūniškas, o amžinas. Vadinasi, žmogus, norėdamas sukurti būsimo rojaus, kurio trokšta ir kuriuo tiki, atspindį, jo mini modelį, turėtų visų pirma kliautis ne geležine logika, skatinti ne materijos, bet dvasios gausinimą, stiebtis tiesos paieškų ir jos suvokimo kelyje, o esminiu imperatyvu laikyti iki skausmo žinomą formuluotę „mylėk savo artimą…“Daugiau

2023-05-23

AUSTIEJA: TA TĒP I GĪVENO, OUŽOULUS ROMSTĪDAMA

Kalbino Atėnė Jasaitė

Savo dainose ji šoka į jūrą, pakelia debesį, prisipažįsta radusi paslaptį ir čia pat dosniai dalijasi ja su klausytoju. Komentatoriai ją vadina Žemaitijos angelu, kartais – burtininke, bet pati apie save gimtadieniniame įraše FB atlikėja sako paprastai: „Ta tēp i gīveno, oužoulus romstīdama“. Iš Plungės rajono kilusi, Šiaulių universitete estrados meno specialybę bei kino ir teatro bakalauro laipsnį įgijusi Austėja Gendvilaitė-Staponkienė publikai geriau žinoma sceniniu slapyvardžiu Austieja. Kūrėjos vaikystė prabėgo gamtoje, šalia miško ir ežero, gyvūnų apsuptyje – tėvai augina nacionalinės žemaitukų veislės žirgus bei lietuvių skalikus. Aktyvus šeimos gyvenimas – pačių organizuojamos žirgų lenktynės, skalikų parodos, žemaitiškos dainos festivaliai – formavo mergaitės asmenybę nuo mažumės. Kraštotyrininkė močiutė ir muzikuojanti mama įtraukė Austėją į meninės saviraiškos sūkurį: ji pati rašo tekstus, groja smuiku bei pianinu, kuria vaidmenis teatre, bando save poezijoje, tapyboje.Daugiau

2023-05-23

Vytautas Kaziela | Poezija

*

atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas

dabar negaliu
to paaiškinti
Daugiau

2023-05-23

BROLIAI GIEDRAIČIAI. FOTOGRAFINIS LOBIS SU DAUGYBE KLAUSTUKŲ

Eglė Petreikienė

Galbūt esate nors viena ausimi girdėję apie neįprastą nutikimą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų bendrabučio kieme? Praeiviai atsitiktinai pastebėjo į statybinių atliekų konteinerį sumestas senovines knygas – 5 kubinius metrus perduodamų utilizuoti „šiukšlių“, t. y. apie 15 tūkstančių leidinių, tarp jų – didelė dalis XVIII–XIX a., kai kurie paženklinti Vytauto Didžiojo universiteto klinikos ar Stepono Batoro universiteto Vilniuje antspaudais. Kol gavusios pranešimą įvairios institucijos aiškinosi, kas dėl to kaltas ir kaip kultūringiau pasielgti su dar nesunaikintais archyvo likučiais, įdomesnius egzempliorius išgelbėjo pastabūs miestiečiai, priglausdami savo asmeninėse bibliotekose.Daugiau

2023-05-23

VARDĖS ARCHIPELAGAS

Rvīns Varde | vertė Arvydas Valionis ir Erika Drungytė

Rvynas Vardė (Rvīns Varde, gim. 1985) Latvijos universitete studijavo baltų filologiją ir filosofiją. Latvijoje pristatomas kaip įvairiausių darbų darytojas: rašytojas, paukščių fotografas (beje, išvertus iš latvių kalbos šio gamtos mylėtojo pavardė reiškia varlę), žurnalo „Rīgas Laiks“ bendradarbis, šifruojantis interviu tekstus, taip pat rubrikos „Vardės sąrašas“ autorius, Latvijos televizijos laidos „Žaliagalvis“ vedėjas. Yra išleidęs du trumposios prozos rinkinius. „Kas čia vyksta“ (Kas te notiek, 2019) autoriui 2020-aisias atnešė Latvijos literatūros metų premiją už ryškiausią debiutą, o pernai pasirodė „Vardės archipelagas“ (Vardes arhipelāgs, 2022).

Daugiau

2023-05-23

GINTARĖ PARULYTĖ: ATVIRUMAS SUVIENIJA VISUS

Kalbino Kristina Steiblytė

Nors kino bei teatro aktorė, režisierė, dramaturgė Gintarė Parulytė gimė Lietuvoje ir gimtinėje yra ganėtinai dažna viešnia, jos darbų čia beveik nežinome. Vilniuje tebuvo parodytas vienas šios autorės spektaklis – 2019 m. Vilniaus mažajame teatre gastroliavo „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ (A Lithualien in the Land of Bananas). Tačiau menininkės kūryba – kur kas platesnė ir įvairesnė, nei vienas pavyzdys gali atskleisti. Tai – režisuoti spektakliai, filmai ir daugybė tekstų, tarp kurių – liuksemburgiečių kalba parašyta knyga. Pirmąjį vaidmenį kine ji sukūrė penkiolikos, greta tokių žvaigždžių kaip Scarlett Johansson ir Colinas Firthas, o naujausiame pačios Gintarės filme į šeštą dešimtį įžengusios moterys kalba apie seksualumą. Menininkė vertina humorą, atvirumą, žmogiškumą, kurių reikalauja tiek iš savęs, tiek iš savo kolegų.Daugiau

2023-05-22

HITAIS VIRTĘ SKOLINIAI

Alfredas Kukaitis

Dalis žmonijos mėgsta vadinamąją „klasikinę“ muziką (tikslesnis terminas – akademinė), dažnai jos klausosi, kita dalis šiam žanrui abejinga. Tačiau esama ir tokių, kurie nusiteikę priešiškai (sudėtinga, įmantru, neįdomu, neveža). Štai jiems labai atsakingai pareiškiu: kuo besimėgautumėte (džiazu, soulu, roku, kantri, repu ar popsu), galite būti tikri, kad daugelyje jums patinkančių kūrinių glūdi klasikos genai. Glaustai tariant, net ir žinomiausių, populiariausių autorių dainose ar (rečiau) instrumentinėse pjesėse melodijos, harmonijos slinktys neretai „pasiskolinamos“ iš didžiųjų praeities meistrų. Gali būti „cituojamas“ net ir visas kūrinys. Nuo pradžios iki galo. Vienais atvejais tai girdima labai akivaizdžiai, kitais prireikia išlavintos klausos ar dėmesingo įsiklausymo. Žinoma, dar ir žinių.Daugiau

2023-05-22

IEVA RIŽĖ: TEPTUKO PRISILIETIMAS PRIE LAPO – EROTIŠKAS GESTAS

Kalbino Alberta Vengrytė

Žalčio išnaros, levituojančios skulptūros, objektiškas kūnas, nuvytęs fikusas – tai tik kelios užuominos į jaunosios kartos menininkės Ievos Rižės kūrybą. Performanso ir šiuolaikinės skulptūros plotmėse veikianti autorė nestokoja unikalaus žvilgsnio į kasdienę mus supančią aplinką, dar daugiau – geba ją konceptualiai „perdirbti“, archyvuodama netikėčiausius gamtoje bei buityje randamus objektus ir paversdama juos savo darbų dalimi. Ievą inspiruojančios temos nėra dažnai sutinkamos meno lauke: japoniškosios Butoh judesio technikos (jos apima įvairių šokio, pasirodymo ar judėjimo veiklų ir motyvų spektrą; Butoh atsirado po Antrojo pasaulinio karo, bendradarbiaujant dviem pagrindiniams jo įkūrėjams – Tatsumi Hijikatai ir Kazuo Ohno), helio dujomis užpildyti skulptūriniai tūriai, piešiniai kaip nyksmo artefaktai – vos keletas šios autorės kūryboje veikiančių raiškos formų. Ieva Rižė atvėrė savo studijos duris, kad galėtume artimiau susipažinti su jos pasaulėžiūra.Daugiau

2023-05-22

OMNITOPIJA

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Prekybos centras mus pasitinka ryškiomis šviesomis, jis erdvus, švarus, pilnas žmonių, atėjusių čia patirti džiaugsmo. Prekybos centras – vieta, talpinanti savyje viską (ar beveik viską), ko nėra mūsų nuobodžioje, monotoniškoje, pilnoje baimių ir sunkumų kasdienybėje. Čia daug vietos – kitaip nei mūsų miestiškuose būstuose. Čia šviesu – kitaip nei menkai apšviestose kvartalų, kuriuose gyvename, gatvėse. Čia gražu ir, kaip bebūtų keista, jauku, čia smagu ir netgi – nepaisant nuo vieno iki kito prekybos centro pasikartojančių parduotuvių – gausu įvairovės. Daiktai, kurie mus čia supa, yra geresni nei namuose, maistas (dažniausiai) – skanesnis, net tualetai, nepaisant lankytojų konvejerio, nepretenzingą išsivadavimo nuo perdirbto maisto ir gėrimų procedūrą paverčia pakylėta, iškilminga, estetiškai reikšminga. Ne veltui tiek daug asmenukių daroma būtent prekybos centrų tualetuose.Daugiau

2023-05-22

FEDERICO FELLINIO „NAKTINIS DARBAS“

Simonas Jurkevičius

2020-aisiais Italija minėjo vieno savo mylimiausių režisierių šimtąsias gimimo metines. Tai nepakartojamasis Federico’as Fellinis (1920–1993), priklausantis įtakingiausiems ir reikšmingiausiems XX a. kino kūrėjams, padovanojęs žiūrovams tokius šedevrus kaip „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita, 1960), „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „8½“ (1963) bei daugelį kitų filmų, pelniusių tarptautinį pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne apie genialias Fellinio juostas, o apie kiek intymesnį, mažiau žinomą režisieriaus gyvenimo aspektą – jo ryšį su sap­nų pasauliu bei pasąmone.Daugiau

2023-05-22

GINTARĖ ČERNIAUSKAITĖ: TURBŪT MES PER MAŽAI MATERIALISTAI

Kalbino Agnetė Voverė

Paradoksalu, kad kokybišką dizainą esame pratę įvardyti kaip gerą ir net turime nacionalinį prizą tokiu pavadinimu, nors didžiajai dizainerių daugumai būdingas perfekcionizmas, tad kūryboje jie siekia mažų mažiausiai puikaus ar tobulo rezultato. Vis tik gero dizaino kaip kanono apibrėžimas laikui bėgant nuolat perrašomas, redaguojamas. Ir, žinoma, amžinasis dialogas sukasi ties ginču, kas žengia pirmiau – višta ar kiaušinis – forma ar funkcija? XIX a. pabaigoje legendinis architektas Louisas Sullivanas teigė, kad „forma seka funkciją“, o jau po šimtmečio Steve’ui Jobsui svarbiau atrodė ne forma ar vartotojo patirtis, o kiek abstraktesnis dalykas – kaip dizainas veikia. Mano pašnekovė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, VDA doktorantė, „Creatus“ dizaino studijos įkūrėja Gintarė Černiauskaitė linkusi koncentruotis būtent į dizaino sąlygojamą teigiamą patyrimą, rodantį, jog šis iš tiesų geras ir veikia.Daugiau

2023-05-22

NEPROGNOZUOJAMA QUENTINO DUPIEUX KINO REALYBĖ

Miglė Munderzbakaitė

Tai [filmų kūrimas] yra tarsi sapnas. Kai sapnuoji, atsiranda labai keistų sąsajų tarp atsitiktinių dalykų ir atsitiktinių žmonių.
Quentinas Dupieux

Q. Dupieux – prancūzų režisierius, elektroninės muzikos kūrėjas (žinomas kaip Mr. Oizo), išgarsėjęs dėl savo unikalaus, netradicinio požiūrio į kiną. Jo crazy filmai dažnai išsiskiria juodu humoru, absurdu, siurrealizmu ir lėliniais personažais.Daugiau

2023-05-22

PATIRTI MADĄ

Justina Semčenkaitė

Romanų ir germanų kalbose žodis „mada“ kildinamas iš lotyniškojo modus, reiškiančio būdą arba manierą. Ši reikšmė neretai tapatinama ir su sąvoka „modernus“ (pranc. moderne – naujausias, šiuolaikinis), atsiradusia spartėjant gyvenimo būdui senuosiuose Europos miestuose, ir toks sugretinimas nėra atsitiktinis. Mat esminis mados bruožas – būtinybė visuomet būti priešakyje, kitaip ji tampa nereikšminga, neįdomi ir apskritai nereikalinga. Kryptys, nusakančios laikotarpio dvasią, suteikia šiai dizaino sričiai privilegiją ne tik jas atspindėti, bet ir diktuoti. Jei „mados“ sąvokos šaknys esti ten, kur randasi trumpalaikis populiarumas, angliško žodžio fashion reikšmė (kilusi iš lotyniškojo facerete – formuoti, kurti) irgi yra netoliese, skatindama pokyčių dinamiką, grįstą socialiniais santykiais bei kolektyviniais įsitikinimais. Taigi, mada – tikrovė, griaunanti nusistovėjusias normas ir atskleidžianti besikeičiantį mentalitetą, priverčianti mus rinktis tai, ko dažnas bodisi iki akimirkos, kol lieka paskutinis, be bilieto į greitąjį jos traukinį.Daugiau

2023-05-21

Algimantas Rusteika | Poezija

***

jei galėčiau praeitum
būtų pilna tavęs
nebekalbinsiu švęsk
užbaigtumo nebus

jei praeičiau mylėtum
kokių dar vaistų
palengvėsi ir šviečia
ir bus netikėtai

jei pažinčiau nekviesk
apsirinkam praeinam
atsiprašau visada
čia ne ašDaugiau

Rodyti daugiau