Kiek daugiau nei prieš dešimt metų Vilniuje susikūrusi šiuolaikinės elektroninės muzikos grupė „Solo Ansamblis“ dabar yra vienas ryškiausių scenos fenomenų Lietuvoje – kolektyvas stebina savo moderniu ir originaliu skambesiu bei giliais, įvairiaspalves vizijas iššaukiančiais tekstais. Keturi jo nariai – Vytautas Leistrumas, Jonas Šarkus, Giedrius Kiela ir Sergejus Ivanovas – ne tik puikūs muzikantai, bet ir jau daug metų teatre dirbantys menininkai. Tūkstančius gerbėjų skaičiuojančios kompanijos koncertų bilietai išperkami per keletą dienų, taip pat ji dažnai pasirodo pagrindiniuose Lietuvos muzikos festivaliuose. „Solo Ansamblis“ prieš kelis mėnesius išleido puikų mini albumą „SAoRD“ kartu su elektroninės muzikos kūrėju Roe Deers, taip pat birželio pradžioje drauge su alternatyvaus roko grupe „ba.“ Kalnų parke surengė grandiozinį koncertą „Juodas Vilnius“, subūrusį daugiau nei dešimt tūkstančių gerbėjų.

Pokalbio kolektyvas mane pakvietė į savo studiją, esančią Vilniaus mokytojų namuose, priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Susitikime dalyvavo Vytautas (V. L.), Jonas (J. Š.) ir Giedrius (G. K.). Prieblandoje skendinčioje patalpoje susėdome puslankiu, ir Giedriui improvizuojant gitara nuspaudžiau raudonąjį „REC“ mygtuką. Prisipažinsiu, jaučiau didelę įtampą, nerimą, nes nežinojau, ko tikėtis ir kaip pavyks šis interviu. Tarsi išgirdęs mano mintis, Jonas prabilo pirmas.

J. Š.: Atsipalaiduok! Esame susikūrę gana tamsų įvaizdį – gyvuose pasirodymuose apšvietimo iš priekio nebūna, per daug nerodome savo veidų. Žmonės dažnai galvoja, kad esame labai mistiški, galbūt net pasikėlę, nepasiekiami, o iš tikrųjų mes – paprasti ir atsipūtę žmonės.

Tiek „Solo Ansamblio“ muzika, tiek tekstai – išties intelektualūs, inteligentiški. Tai juk nei pankrokas, nei popsas – tarkim, čia niekada neišgirsi keiksmažodžių, – tačiau ir ne konformistinė muzika, kuria siekiama įtikti visiems. Kiek „Solo Ansamblio“ kūryboje maišto?

G. K.: Daug. Vien tai, kad pradėjome nuo dainuojamosios poezijos, o vėliau ėmėme ieškoti savo kelio ir groti tai, ką iš tikrųjų norime, jau yra maišto forma. Taip, mes neatliekame pankroko, bet punko dvasia ir energija mums labai artimos.

V. L.: Nesikoncentruojame vien į maištą ir nekovojame savo muzika. Mūsų maištas yra labiau „su liežuviu žande“ – tai gali būti šmaikštesnė eilutė, dainos tempas, o galbūt vienos natos gitaros solinė partija.

J. Š.: Kartą grojome Vilniuje, mažoje scenoje prie Baltojo tilto – žmonių buvo gal du tūkstančiai, kadangi nemokamas renginys. Atliekant dainą „Malda“, parašytą pagal vokiečių klasiko R. M. Rilke’ės žodžius, pastebėjau, jog trečioje eilėje stovi skustagalvis marozas – toks, kokį naktį tikrai bijočiau sutikti. Jis atmintinai mokėjo tekstą ir dainavo drauge. Pagalvojau: „Vau, čia tai bent!“ Mūsų kūryboje nemažai šokių muzikos įtakos – šitai turbūt patinka ir tiems, kurie nededa per daug pastangų ieškodami, dažniau klauso to, kas juos pasiekia. Tačiau yra ir žodžiai, kurie vienaip ar kitaip ugdo. Nežinau, ar tai galima vadinti maištu, ar misija, tačiau malonu, kad pritraukiame ir aktyviai nesidominčius muzika, – jie neišvengiamai gauna mūsų užkoduotą žinutę.

G. K.: Kita vertus, muzika juk yra menas, nereikalaujantis kažkokio specialaus pasiruošimo jam suprasti. Norint suvokti teatrą arba kiną, reikia turėti bent minimalų išsilavinimą, o štai muzika kabina jausmus. Mes neužsiimame švietėjiška veikla, tiesiog ieškome jausmo, kuris kabintų visus keturis – tada ištransliuojame jį naudodami galingą akustinę techniką, ir tai paliečia klausančiuosius. Po to žmogus emociją užsiaugina pats – tampa fanu, klauso įrašų namuose, ateina į koncertą ir gal dar po 50 metų atsimins, kad ta muzika jam kažkada patiko, ji atgaivins pojūčius, įvykius.

Vienas žymiausių visų laikų kompozitorių italas Ennio’us Morricone’ė teigė, jog natos – kaip plytos: nors vienodos formos, iš jų galima sumūryti skirtingus statinius – namus, rūmus, pilis. Koks „Solo Ansamblio“ kūrybinis procesas? Prieš pradėdami naują kompoziciją jau turite pasiruošę „architektūrinį projektą“, ar daina pati pamažu lipdosi?

J. Š.: Muzikinio pastato formavimas visada paremtas mūsų keturių intuicija. Daug kalbamės, o kartais net iš pusės žodžio arba tylos jau suprantame, kuria kryptimi judame. „Solo Ansamblio“ kūryboje labai daug jausmo – galbūt todėl, kad visi esame iš teatro, išėję Aido Giniočio dainuojamosios poezijos mokyklą. Todėl rašydami naują dainą pirmiausia užduodame sau klausimą – kokią emociją ji turi sužadinti, kokį jausmą norime ištransliuoti?

G. K.: Nėra taip, kad „susinešame plytas“ ir nežinome, ką iš jų statysime. Viskas prasideda nuo kokios nors pirminės idėjos – jų daugiausiai pasiūlo Jonas su Vytautu – tai nebūtinai melodija, tekstas ar ritmas. Dažniausiai ieškome grūvo – fragmento, kuris mus visus kabintų.

V. L.: Ne visada turime „architektūrinį planą“, tačiau nujaučiame, kam statinys skirtas, kokiame kontekste jis kyla ir kas jame gyvens. Nors pasitaikė atvejų, kai pradėjome nuo palapinės, o baigėme geru vasarnamiu; yra nutikę ir taip, kad statėme pilį, bet išėjo kioskas.