Mindaugas Milašius-Montė | Poezija

Charonas sielai perkelti
Gatvėje bobų vasara kur tik pažvelgsi ir ką tik įkvėpsi ponas duok užrūkyt apsvilusiais pirštais šmėkšteli po neonais klaiki žmogysta net kirvis atšąla už diržo bet dovanok rūkau paskutinę meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir jau aš keleivišius stovėčiau čionai po neonais ir laukčiau į kitą krantą tik plaukiančio troleibuso SKAITYTI DAUGIAU

Billy Collins | Poezija

Išrengiant Emily Dickinson
Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio, lengvai pakeliama nuo pečių ir padedama ant medinės kėdės atlošo. Tada jos kykas, kaspinas atsiriša, lengvai truktelint. Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas atsagstant perlamutro sagas nugaroje, tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę, kol mano rankos gali praskleisti audinį – panašiai plaukikas skiria vandenį, kol įslysta vidun. Jums reikėtų žinoti, kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame, nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą, balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų ant plačialenčių kietmedžio grindų. Devynioliktojo amžiaus Amerikos Moteriški apatiniai drabužiai painūs, nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai, tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą, užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis, kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu, plukdančiu link jos nuogybės aisbergo. Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai, kas priminė gulbės kelionę į naktį, bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko – apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus į vaismedžių sodą, kaip plaukai jos draikės netekę segtukų, kaip mūsų pokalbiuos rasdavos visai netikėti daugtaškiai. Tegaliu jums pasakyti tik tai – tą šeštadienio popietę Amherste buvo kraupiai tylu, jokių garsų, išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą ir zyziančią musę ant lango stiklo. Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia, kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele, užsegdamas jos korsetą, ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai jis grįžta į senąją vietą, lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę, kad Viltis turi plunksnas, kad Protas yra lenta, kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim. SKAITYTI DAUGIAU

JOHN MILTON | Poezija

PRARASTASIS ROJUS
(Ištraukos)
IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi, Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam, Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, – Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo Rytuos nuo Edeno ir dar toliau, Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos Karalių bokštų, graikų pastatytų, Arba kur sūnūs Edeno pirmiau Negu Telesare gyveno. Čia Sodinti Dievas liepė gražų sodą. Derlingoj žemėj vaismedžius augino Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį. O vidury augo gyvybės medis, Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu, Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės – Mūsų mirtis: tai pažinimo medis, Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį. Per Edeną pietų link plaukė upė, Plačia vaga, nesukdama ji niro Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas Užkėlė kalną ant srautingos upės, Kad šis puria sodo dirva pavirstų Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę, Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais Drėkintų sodą, o jiems susiliejus Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn, Išnirusion iš požemio tamsybės. Toliau ji plaukia keturiom vagom Per daugelį kraštų ir karalysčių, Kurių čia vardyti neverta, gal Geriau papasakot, jei tik gebėsiu, Kaip blykčioja safyrais čia upeliai, Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena, Pagirdydami nektaru paunksmėj Kiekvieną augalą, gaivindami gėles, Vertas auginti rojuj ne ežiom Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj – Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos, Kur ryto saulė lankosi pirmiausia Ir kur perdien paunksmė slėpininga Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo Idiliškas gamtos vaizdų kampelis: Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu. Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai. Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią Ramiai rupšnojančios avelių bandos Pašlaitėse kalvelių, o glėby Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės Visų spalvų, net rožės be spyglių. Kitoj gi pusėje pavėsį teikia Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų Vynuogienojai, purpurinės kekės. Tenai ir murmantis vandenkritis, Per nuokalnes šakodamasis, srūva Į ežerą, kurio skaidrus paviršius Atspindi mirtom apskleistus krantus. Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai Giraičių ir laukų kvapus nešioja. Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas Linksmai su gracijom ir horom šoka, Lyg amžiną pavasarį sutiktų.SKAITYTI DAUGIAU

Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“ S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau į jaunųjų filologų konkursą manęs ten klausė ką noriu pasakyti dailyraščiu nukopijuotais tropais liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“ kad būtų daugiau konkretumo tada galvojau apie savo liežuvį kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau varčiau jį burnoje nusprendusi vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu (kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi) ir nežinodama ką noriu pasakyti viską parašysiu netyčiaSKAITYTI DAUGIAU

Alvydas Valenta | Poezija

***
„Visos dienos bus sekmadieniai“, – citata ne mano, pasiskolinau, kitaip sakant – intertekstas. Tai va, visos dienos bus sekmadieniai, nereikės anksti keltis, skubėti į darbą, o vakarais pavargusiam iš jo grįžti, skaičiuoti išlaidų, sąmatų, mokesčių, planuoti atostogų. Visos dienos bus sekmadieniai su įjungtu televizoriumi, ryžių ir kruopų košėmis, obuolių ir slyvų kompotu, sauskelnėmis – visai kaip vaikystėje, kai pasaulis buvo dar vientisas ir laikas stovėjo vietoje arba tik vos vos judėjo. Viskas bus taip, kaip buvę, O visa, kas buvo kitaip, atrodys lyg seniai susapnuotas sapnas, gal net ne tavo paties, papasakotas lovos kaimyno, ir vis geriau suprasi, kas yra pirmapradis buvimas. Visos dienos bus sekmadieniai, nuo ryto iki vakaro – visos tavo.SKAITYTI DAUGIAU

Augustė Daškevičiūtė | Poezija

*
Kur mano gėlės? Stotelėje lyja blakstienom. Aš neimsiu tavo rankos Bet imsiu vienintelę tavo koją. Aš nežinau ar tavo akyse kryžiukai Ar mėlynos sagutės Ar tavo skruostas Pagalvės ornamentais išbučiuotas Aš nežinau. Tačiau kažkas kažkur už nugaros Man sakė Labas O aš neatsisukau. SKAITYTI DAUGIAU

Frédérick Houdaer | Poezija

Akivaizdybė
tikiu Léonu Bloy kai jis rašo kad pergalė Verdeno mūšyje buvo pasiekta maldomis sukalbėtomis vienos mergaitės XXI amžiuje tikiu Aleisterio Crowley’io nuoširdumu kai jis ištisus metus nenorėjo publikuoti savo „Įstatymo Knygos“ kol galiausiai apsisprendė tai padaryti tikiu Castanedos žodžiu kai jis teigė patekęs į tuštumą kad ir kiek man visi beįrodinėtų jog jis tiesiog nuostabus fikcijų kūrėjas žinau jo siūlomą mokymą turėti širdį ir stoti skersai gerklės patogiai įsitaisiusiems SKAITYTI DAUGIAU

Kato Džavachišvili | Poezija

Laukai
Apsikabino ir vienas ant kito sugulė. Sugulė ir išnyko. Nusiskuto plikai ir sugulė. Laukuose pasiklojo ir sugulė. Nuo kryklių sriubos išpūstus savo pilvus vieną prie kito priglaudė ir sugulė. Buivolas perėjo, paskui save tempdamas visą parapiją. Perėjo Buivolas ir jogurtą ten, kur perėjo, užraugė. Lėtai perėjo Buivolas ir laikas sustojo. Sėdėjau prie pačių tikriausių miesto vartų, stebėjau: mano Profilis buvo pats miestiškiausias ir mėšlinom rankom savo namą dažiau. mano Kalba buvo pati miestiškiausia ir myžalais sudrėkinti plaukai krito ant mano pečių. Sugulė miesto ištaigoje ir Nematė manęs. Buivolas tempė mane ir atitempė. Perėjo Buivolas virš manęs, o nuo jo uodegos mašalai dribo ir Žodžiais neištartais prikepė man prie liežuvio. Atsispyriau ir įsitaisiau. Aš lyg mašalas įkritau. Nieko nepajuto. Devynis mėnesius jie Gulėjo ir devynis mėnesius aš laukiau savęs. Devynis mėnesius jie savo pilvus pripildydavo kryklių sriuba ir devynis mėnesius Marinausi badu. Devynis mėnesius jie rankomis glostė pilvą ir devynis mėnesius iš eilės Aš kurtau. Gremžiau ir gremžiau jų kantrybę. Gremžiau ir gremžiau jų meilę. Nagučiais gremžiau ir Dėl deguonies trūkumo pareikalavau, kad gimdytų. Išgirdo. Nosį nupjovė… Ėmiau gaudyti orą – atgal tokia kaip jų prisisiuvo.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***
Audros sūkurys, vėjas ir skeveldra Besisukiojanti tarp jų Su prisipažinimu Peizažo nualinto Mojančio lietaus ranka Iš po skverno Slėpusio ją Iš po lovos Migdančios vaiką Iš po ledo luito Sušildančio čiabuvį Namuose pilnuose keisčiausių dievųSKAITYTI DAUGIAU

Konstantinas Kavafis | Poezija

KAI SARGYBINIS IŠVYDO ŠVIESĄ

Žiemą vasarą sargybinis budi ant Atrėjo rūmų stogo.
Nūnai jis turi gerų žinių. Tolumoje išvydo ugniakurą.
Jis laimingas; maža to, baigėsi katorga.
Sunku išsėdėti dienų dienom ir naktim
šaltyje ir karštyje, laukiant beįsižiebiančios ugnies
Arachnajono viršūnėj. Dabar geidautas signalas gautas.
Tik laimė kaip visad atneša mažiau džiaugsmo,
nei tikėtasi. Bet yra ir pliusų: esam
nebepriklausomi nuo vilties ir laukimo.
Daug dalykų įvyks Atrėjo rūmuose.
Nereikia ypatingo proto tam numatyti
dabar, kai sargybinis išvydo šviesą.
Tiksliau, nereikia perdėt. Šviesa yra gėris;
geri ir tie, kas ateina, tų žmonių
žodžiai ir darbai taip pat geri.
Tikėkimės, kad viskas išsispręs teisingai.
Ir Argas be Atrėjo išgyvens.
Namai neamžini. Apie tuos reikalus,
be abejonės, žmonės daug paporins.
Mes išklausysim. Bet nesileisime apgaunami
tokių burtažodžių kaip Didis, Nepakeičiamas, Vienintelis.
Nes didis, nepakeičiamas, vienintelis
iškilti gali bet kurį akimirksnį.

1900

SIMONAS

Taip, žinau tuos jo naujus eilėraščius.
Visas Beirutas kraustosi dėl jų iš proto.
Pastudijuosiu ir aš kada nors.
Šiandien, aiman, esu kaip nesavas.
Graikų kalbą neabejotinai jaučia geriau net už Libaniją.
O ar geresnis poetas už Maleagrą? Vargu bau.
Tačiau, Mebijau, koks dar Libanijas! Kokios dar knygos!
Visos tos banalybės!.. Vakar buvau nukakęs –
beveik per klaidą – prie Simono stulpo.
Įsitryniau ten tarp krikščionių,
kurie meldėsi patylomis ir atnašavo
jo garbei. Nebūdamas krikščionis,
negalėjau pasinerti jų dvasinėn ramybėn.
Visas drebėdamas ir kentėdamas,
medėdamas ir tirtėdamas sunkiai gaudžiau kvapą.
Nesijuok iš manęs. Trisdešimt penkerius – tik pagalvok –
žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, trisdešimt penkerius metus
gyvena ir kenčia stulpo viršūnėj.
Dar prieš mums užgimstant – man dvidešimt devyneri,
tu, leidžiu manyti, esi kiek jaunesnis –
prieš mums užgimstant – tik pagalvok apie tai –
Simonas užsikorė ant to stulpo
ir nuo tada stovi ten Dievo akivaizdoj.
Galva šiandien dirbt atsisako.
Tačiau būtų geriau, jeigu tu jiems, Mebijau, atraportuotum:
kiti sofistai tekalba, kas jiems užėjo ant seilės,
aš asmeniškai Lamoną laikau
pirmuoju Sirijos poetu.

1917

Egidija Šeputytė | Poezija

***
dangus taip arti snaigėms krentant į veidą dar pasistiebiu
***
už lango rūkas sapnavau kad pabudau sako sūnus
***
kelio ženklas – gali iššokti žvėris partrenkiu drugelį
***
vaikų gaudynes stebi vargeta prie bažnyčios akyse juokas
***
šiaurinis vėjas užsidengiu ausis kad neišgirsčiau per daug
***
SKAITYTI DAUGIAU

Benediktas Januševičius | Poezija

iš nesvarbaus poeto gyvenimo
penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado narkotikų – būčiau pamėgęs!“ gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose mėgsta vaikščioti pėsčias rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia… rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių kalba ramiai, nesistengia įžeisti nemėgsta namų ruošos vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta… poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės. grafomanų nekenčia iš visos širdies pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai rašo tik š mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų anksčiau nei degtinė trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus gyvena sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili palaikiau jį išpuikusiu dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie… ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas gal tas pats. o gal kuris kitas SKAITYTI DAUGIAU

TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ | Poezija

ARGONAUTŲ SENATVĖ
Nusikabini iš spintos šypseną pragraužusią skylę lubose nes radioaktyvi: ir nežyra pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime: bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame pačiame tai rojuj: tuomkart tu išeini lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje: šaukti ji nori šaukti bet balso balastas velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos tapusios aukso vilnos išplaukusio ir nuskendusio Argo argumentais toli nuo lūpų SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Cibulskas | Poezija

arbata
kol pasaulis matuojasi jam netinkančią karūną, grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio puodelyje, vėjas visrakčiu bando atsirakint atvėsusį kaminą jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės, brinksta šviesos vandeny mano arbatmedi, geliantis pavasario cukrau, širdis gali gyvent nepasaldinta, neprisirišusi kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj arba gerklų krūmas su įstrigusiu balso paukščiuSKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Elmiškis | Poezija

Aukso puodo dugne
Nusiperku loterijos bilietą. Nusiperku ir netikrinu. Po lošimo numetu kieme, stebiu pro langą, kas paims, o paskui seku, ar kaimynai neįsigijo naujos mašinos, ar neišsikraustė į nuosavą namą. Rizikinga. Panašu į mirties strėlę, kuri zvimbia pro ausis, pažastis, tarpukojį. Nesimato, kieno rankose įtemptas lankas, tačiau tvirtai, nevirpa – šaulys pataiko į dešimtuką. Žaibiškai. Ponia iš gretimos laiptinės pasilenkia. Pastenėdama, pagirgždėdama, pūkšdama… Ar stipri jos širdis? Ar atlaikys laimėjimo naštą? O mano sąžinė? Ar neužsigrauš? Baimė rujoja po kiemą, baimė prisidaro vaikelių ir abu nežinom, ką pagimdys – – –SKAITYTI DAUGIAU

Edita Puskunigytė | Poezija

Naktį aš nemiegu –
nagu krapštau kambario grindų širdį, beldžiuos kaip sušlapęs šuva į durų gomurį, slankioju aplink palangės liežuvį, braižau sienų šonkaulius, manęs kita nedomina, manęs niekas nebeišjudina – aš daiktažmogis žodžiais užsiklojęs galvą. Paveiksle gėlės sušnara, ant laipto raitos prietema, čia tik aš ir kambarys – dvigubas vienatvės gaubto stiklas.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Umbrasas | Poezija

***
slibino dantys įsivaizduoju save vaikystėje barškinant juos lyg metalofoną tie kur visokių karžygių prilindę skamba geriausiai kiti , kaip duslūs būgneliai tarkšt tarkšt puf puf išvadavo neišvadavo myli nemyli kiek gyvenimo suėsta SKAITYTI DAUGIAU

Algimantas MIKUTA | Poezija

argonautai
Mes bridome upeliais, klampojome miškais, apėjome voratinkliais, aplipome sakais. Galvojom, kad negrįšim, bet ėmėm ir sugrįžom. Išėjome su kerzais, sugrįžome su vyžom. Aplipome voratinkliais, apskretome dumblais. Išėjom argonautais, sugrįžom vabalais. Septyni vabalai ir trisdešimt dvi blakės, išpurtusios raudonos ir ligi klyno šlapios! SKAITYTI DAUGIAU

Robert Meskhi| Poezija

kardiograma
Per Kaukazo viršūnes vingiuoja mano kardiograma. Keletas smuktelėjimų – Ušba, Tetnuldis, Mkinvarcveris; išemijos požymiai – Rokis ir Sakenis, Elbrusas – infarktas, patirtas gerokai anksčiau. Esu laukinis irisas, myliu tave, tačiau išgirdus tavuosius žingsnius man padažnėja pulsas. Nenuskink manęs, pati matai: tavo vazai mano kotelis per storas. SKAITYTI DAUGIAU

Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija
Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją, namą, kurį tėvas pastatė, kur sienos jo paties rankom iškeltos, lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta. Ir grindys jo klotos tvirtesnės, kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo), įrengė vonią, virtuvę… Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary. Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus, savo rankomis pastatytus, kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai. Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja, kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:SKAITYTI DAUGIAU