Japonė šaltoj kalnų trobelėj
audžia krepą iš sukrių kanapinių siūlų.
Ant sniego ilgos rietimų juostos,
melsvos, švelniai violetinės, baltos –
brangiems kimono.
Sodely regiu savo močiutę,
iš vakaro tiesiančią drobes,
šiurkščias, kietai sumuštas – paklodines.
Tėvas sukučiu veja kanapinę virvę.
Ties langu tebestirkso vãgis –
keturkampė vinis.Daugiau
* * *
Upė yra viskas, ir joje plaukia krokodilai, –
dukra man sako, ant kranto sėdėdama, –
upė yra viskas.
Taip, upė ir miškas, žaluma ir šlapia dirva,
pelėdos ūbavimas rūkui kylant, vakaro drėgmė,
uodai, musės, jų lervos ir šliužai,
tai yra viskas, vaike, viskas.
Jai treji ir jos delne telpa saulė.
Viskas tam delniuke sutelpa,
kai paima mane už rankos.
* * *
Plaukia ledo lytys,
traiškanos, – man sako dukra, –
traiškanos žiemos aky.
* * *
Yra daug upių, bet viskas –
tik ši viena.
Ir šaltis, ir dumblas, ir vasaros vakarai ūkani,
viskas yra ši upė,
jos vanduo mūsų akyse.
* * *
Mano kūnas yra tiltas, ir neša jis mažesnį tiltą.
Skalauja jį skaidrūs vandenys.
Kvėpuoja ir plaka.Daugiau
Justinas Kisieliauskas
Šiame „Nemuno“ tinklalaidės epizode pristatome lietuvių kalbos mokytoją, poetą, slemerį ir gidą Jovarą Kelpšą, kurį kalbina socialinių mokslų dr. Justinas Kisieliauskas. Pokalbį pradėję klausimu „Ar mes jau seni?“, pašnekovai pereina prie platesnės diskusijos apie jaunosios kartos santykį su kultūra, švietimu ir kūryba.
Nežinau, ką šią naktį sapnuoti, –
Pagal sąrašą ar jau laisvai?
Kad išplaukia iš Danės laivai,
Balto garo srove kaspinuoti?
Nežinau, kur iš ryto pabusti, –
Kur atsiguliau, ar vėl kitur?
Kur sapnai su manim atsidurs,
Kur įstrigs per Neapolio grūstį?
Nežinau, ką šią naktį kalbėjau,
Negaliu pakartoti dabar.
Ką tau, meile, ištarti, patark…
– Kokios tylios šio sapno alėjos…Daugiau
Jei keliautumbum kada pro
pro Salantus ir nustvertumbum
ar sugriebtumbum kokią
nepažadėtąją niekambam valandą
būtinai užeik prakilnion jų bažnyčion
po dešine puse dešinės pusės altoriaus
turėtumbei pamatyti (sic!) duris
duris apkaltas skaistvariu ir liūdnas
atremtas į sieną kurių vyriai netinka
į jokias staktas – per aukštos būt zakristijon
bažnyčion – per siauros ir tai tik
viena pusė dvivėrių kaip čia būti galėtų
legenda pasakoja gavenda pritaria kad
anosios pardangintos iš paties Vatikano
popiežiaus Benedikto Gražiojo buduaro
nelabųjų jėgų įkinkytų o gal Labųjų?
Labosios tikėtina būtų labiau
nes istorija ta – šviesi ir labinga
nutikusi per nemiegojimo betgi
betgi dar tamsią nakties valandą –
balsas prabilęs Salantų (Skilandžių
gal dar tuomet) klebonui Urbonui be
bešvebeldžiuojant kaži kurį brevijoriaus
lapą padriskusį ir sukabintą vilnoniu
siūlu vario drateliu dėl dažno vartymo
išplyšusį ir išplikusį nuo kunigo pirštų
taigi balsas jam ir sakąs: tu čia meldies
o čia pat Ryme šventasis tėvas diktas
Benediktas nesuvaiko minčių su
geismais surizgusių – žada ans nusidėti
su viena žinoma svieto patranka
(ne armota autoriaus turima galvoje)
jeigu drąsus vyrs esi kaip pamaldus
lekiam ten – sėskis ant durų ir nulakinsiu
taip ir buvo – tik sušvilpė ausyse
ir belekią oru – kas nešė duris
mūsų šaunuolis nematė tiktai ausis
ausis užgulė greitis – per vėją
akių negalėjo pramerkti – ūžė
ir kaukė lekiant virš kaminų
ir bokštų aštrių kelyje sutiktųjų
miestalių – taigi dūmai smarvingi
uodėsi virš jųjų o ir demonų irgi
kranklių kalenims snapais girdėjos
kad įvarytų baimės ir iš išgąsčio
mūsų žygūnas nupultų
ir šitaip pabaigtų žygį savo
nė neįpusėjęs
kai durys su mūs žemaitių
klebonu pro kaminą kabaldai pro
tą patį kur baltus ar juodus siūlus
dūmų konklava leidžia kai
įgarmėjo su visom taigi durim ten
popiežius amo neteko – šveicarai
ir tie ties slenksčiu žvanginti kirviais
ilgais – alebardomis suskato –
šimtas kaip vienas gvardiečių
margais pantalonais rankogaliais
Mikelės Angelo sukarpytais
puošnūs kaip kalakutai kirasom
plieno šalmais saulės zuikučiams
gaudyt nupoliruotais veltinio skiautėm
kulnais tik sumušė ir vokiškai halt!
sušuko ale šventasis tėvs skriausti
svečio neleido – pats didžiai nu
nustebintas kuklųjį Kristaus
vynuogienojų skabytoją pokalbio
pasišaukė ir lotyniškai kas ir kaip
apie šitą stebuklą kamantinėjo
o ta aukščiau minėta geidulių ugnis
nepagavus liepsnos dūmuose
savo užtroško ir jo nuodėmklausė
sutartą valandą nesulaukusi
garbiojo nusidėjėlio
apmaudingai durim trenkus
iš slaptos celės prašapo
tuo metu mūs teologams kalbas
didžiai pamaldžias varinėjant
jau ėmė aušti – nakties spinduliai
ryto spalvoms vietą užleido
tai ir garbusai Pijus ar Benediktas
svečią savo nakties keistąjį
namo išlydėti suskato – suteikė
popiežišką palaiminimą ir ant kitų –
savo buduaro – durų sėstis
ir braukti namo paragino
kad būtų tos durys kaipo
įrodymas kad abidviem oi ne
nesisapnavo – ir parlėkė tas
kanauninks per jūres marias
apent angelų nešamas kaip
iš armotos šautas ir dabarčiui
tos durys dar tebestov Sala
antuos kaip ženklas tikintiems
o jau kas netikės to ponevaliai
ir nesiruošiam verstiDaugiau
pirmomis dienomis būna
lengviausia
niekada nežinai kaip nešiosi
koks ūgis svoris našumas ištvermė
ryškėja miestai renovuotais fasadais
bažnyčių smailėmis
įsivaizduojama žiurke lūšnyne
į kurį nedrįsti kelti kojos
moterys pakelėse
jų niekada nepaliesi
auga artėjant
išnyksta prasilenkus
jauti kaip kalnas spardosi
akmenėlį nusipurtęs burbuliuoja
slenksčiais kriokliais kaskadomis
vėliau užmiega
sapną į pievą slėnyje išskleidęs
upės ežerai okeanas
apgaubia ramina užsemia
protarpiais prasiveria vandenys
ateities miražą praskiesdami
ir vėl tvinksta
kaip pūlinys kaip miegantis
ugnikalnis
jo snūduriuojančios širdies
neaptinka nei veizas nei gūgl maps
nešioji su savimi mišką retkarčiais
samana apsiklodamas dažniau
krituolio prasmę išjausdamas
kirtimo tuštumoj levituodamas
visur jie vienodi
vienodai užsimezga brinksta brandinasi
kaip nepažįstamojo žvilgsnis
kaip miestelio ženklas
kaip upės ištakos
vienodai prasideda
panašiai išsitrina
taip
vieną dieną viskas nutyla
vieną dieną nurimsti
bejėgystei įsčiose
plūduriuojant
Daugiau
laukiu šeštadienio ryto, nes vienuolikta valanda
tinkamiausias laikas poezijai –
akys po nakties pailsėjusios išmiegoti alaus likučiai
o ir kiti dalyviai dar neįkaušę, –
nesistumdo, garsiai neburbuliuoja
neatsistoja koks plačiapetis ir nepavagia vaizdo
čia vietos užtenka visiems –
jaunieji žodžių alpinistai užkariauja laiptus
ir jauku, lyg tūnotum Everesto papėdėje
be to, tik du eilėraščiai, du! –
vadinasi, nespės išprakaituoti pažastys
neišdžius gerklė, neužlūš balsas
ir, tikėtina, lengviau išlaikysi dėmesį
net nuobodžiaujančių poetų
laukiu šeštadienio ryto, nes žinau –
atsistosiu prieš mikrofoną viena iš pirmųjų –
nereiks kentėti ant degančios kėdutės
iki renginio galo, kai visiems jau išeinant
staiga susivoki, kad negirdėjai
pusės žodžių laukdama, kol bus ištartas vienas –
tavo pavardė
laukiu poezijos skaitymų Jonyno galerijoj –
ten Dainiaus ir Ričardo magiškas paprastumas
sūkuriuoja dar nuo pernykščio rudens
o žiūrėk, ir saulės pluoštas įkrinta
pro medinio stogo langiukąDaugiau
matau
nusileidus spalvoms
vykstančius trilerius
devynaukščio balkonų
užkulisiuose
regiu
veidrodžių smėlyje
sekso mizanscenas
penkiaaukščio miegamųjų
atspindžiuose
žvelgiu
dausoms virš galvų
kuriamas minkles
dvylikaaukščio virtuvių
pavakariuose
stebiu
gličių šliužų miražus
kruvinuose šiukšlių maišuose
gabenamus iš daugiabučių
bėdžių apyvarton
nužiūriu
dilbių poodines rožes
jaunalietuvių
daugiabučių vingiuose
parvedamas meilės dramas
liudiju
septinto trimito garsu
trečio aukšto kaimyno
sekmadienio vidurnakčiai
jaunuolių rūsyje
tvirtinu
devinto antspaudo rašalu
nebuvusius įvykius
suraitytu parašu
popiergalio deklaracijoje
žvelgiu nemariai
akių smegduobėn
juodajai mirčiai
Daugiau
tai buvo kito pasaulio medis
jis augino mane ir gaũdė
amžino žaidimo ritmu
fantazijos miestai dangoraižiai debesys –
kol sirpo kelios rinktinės vasaros
o paskui nudžiūvo šakelės
nuamaravo lapai
kažkas išpjovė tarsi avis
mano debesis
nukirto
tuščia jos – sakė – neveda uogų
griuvo pasaulio šulai
mažutis chaosas
ore
ir tuščia – –
buvau ten
žalias kietas kauliukas
dulkėse
supratus tik tiek:
šitaip kas kartą nutiks
todėl visada
reikės žaisti
taip
lyg nežaisčiau
Daugiau
kaimynas prometėjas
kepė kiaušinienę
sudegino virtuvę
visi jį smerkė
kad nekenčia kitų
jį kildino iš actekų
kurie irgi mat degino svetimus
jis dirba degalinėj
kurioj bandau įsipilt poezijos
kartais drėgmė kaupias bake
su visom sovietinėm traumomDaugiau
gali vadinti mane šimtasiūle
beveik išardyta kaip keli naratyvai be mazgo
dar nemoki rašyti ir skaitymui laiko nelieka ( tebesi „mazgė“: malalietka: nors reikia dirbti ir
atrodyti cool
kaip viskas sukasi ) – stebėk savo dėstytojus ir jų nuomonių
kaitą: jie gali keistis kaip oras,o universiteto klimatas vis nesimaino
pagalvok: jei negali iki galo suprast savo laikmečio
ar istorija su nukirstais naratyvų mazgais tikrai tau prieinama?
gali vadinti mane netiesiogiai – šimtasiūle…
šildo mane tik viltis, kad esi tik jauna ( tik paveikiama: per kitus tokių ak ne vienas dygsnys LAIKO Siuvamąja… (O tu?)Daugiau
… Ir viskas pasikeičia ir nutyla.
Neatvažiuoja nei policija, anei greitoji.
Nerėkia gatvėje: „Ei, Džeimsai,
Atidaryk gi pagaliau duris“…
Laiptinėj nebesėdi valkatos
(sakydavo – mes laukiame taksi).
Jau visą mėnesį nebekepiau pyragų,
Nebepripyliau į stiklainį kopūstienės.
Nes durys uždarytos
Ir už jų – tik negyvi daiktai.
O gal ir jų nėra.
Bet mano atminty
Tas Džeimsas lipa laiptais
Išbalęs ir svyruodamas
Kaip bulvės daigas
Ir sako: „Jau istorija baigta.
Bet ryt ligoninėn dar nevažiuosiu.
Lauksiu pašalpos.“
Prašydavo paskolint
Aliuminio folijos.
Ir aš galvodavau: ak, Dieve,
Ką tas Džeimsas kepa?
(Tikra tiesa, triukšmingo miesto lapės
Daugiau supranta ir yra gudresnės
Už mažo miesteliūkščio moterį.)
Ateidavo prašyti cukraus
Saldinti arbatai.
Ir lašelyčio pieno.
O parduotuvėj sutiktas
Dažniausiai melsdavo
Paskolint centų duonai.
Skolas grąžindavo su prierašais
Ir padėkos laiškais:
„Miela kaimyne ir geroji drauge!
Žemai lenkuosi ir esu dėkingas,
Išgelbėjai mane.
Nenusimink dėl kvailo užrašo
Ant durų. Nes tavo Lenkija
Gyvavo ir gyvuos!“
(Ak, Džeimsai, aš esu iš Lietuvos.)
Jis niekad nesikeikė.
Nerakino buto durų
Ir retsykiais dainuodavo
Pats sau.
Toksai jis buvo –
Lyg gyveno, negyveno.
Lyg niekam nereikėjo jo.
Tik gyventi kūnas trokšta net su išpeštuoju kuokštu
net jei sąnariai jo triokši kaip sudžiūvę stagarai
net dantų jau nebetekęs atsisakantis Itakės
nebegirdintis ką sako balsas jaunas – jam gerai
jam gerai net ir be kojos jam gerai kažko ieškojus
kad pasišaipytų – ko jūs liūdite per daug ilgai
jei dar kūnas jūsų klauso jūsų klauso o ne Klauso
ir jei jūs dar ne kaliausė – džiaugsmas tai o ne vargai
taip alsuot visom ląstelėm net jeigu liga kaip Telis
obuolį uždės ir strėlę smeigs į kūną o ne jį
tavo dar galiūno kūno atmušančio strėlę liūnan
tavo kūno karaliūno laukia iššūkiai nauji
dar gyvent didesnis geismas nei jį leis gyvybės eismas
net pro Paskutinį Teismą – prie buvimo taip prijunk
kad ląstelės trokštų visos net jei negalioja vizos
ir toliau šiam paradize – tebelikti hic et nunc
* Čia ir dabarDaugiau
Vos pagalvoju, o kalba
jau žino, ką noriu pasakyti –
ji parenka man žodžius
reikalingus, būna,
ir ne pačius tinkamiausius,
tačiau nėra kalbos negražios,
netgi tada, kai burnoju.
Ji visą mane sukaupusi
talpiausioje atmintyje –
kai nebeliksiu, atkurs
pavidalą mano: esu
ne iš kūno ir ne iš kraujo –
iš kalbos dalių sudarytas.
Daugiau
Prie jūsų karalystės sienos
Užsisiuvome burnas.
Mūsų vardus paslėpėte archyvuose,
Kuriuos naikina žuvys ir vėjas.
Nuo mūsų kaulų svorio susmuko
Ištvermingiausi jūsų šventieji.
Prieš auksinius jūsų karalystės vartus
Savo vardus jums užsisiuvome burnose.
Įžengiame nebylūs, degančiais liežuviais.
Kitoje pusėje mes slapta ir visam laikui
Sieną užsiuvome jumyse.Daugiau
Aš vakar televizorių žiūrėjau
Kai ką prisimenu kai ko dar ne
Ten susirinko meno korifėjai
Tarp jų mažytė su puošnia suknia
Ji skaitė tekstą kur aš padėkojau
Visiems kas žavis talentu manu
O šiandien sėdžiu šiltas savo rojuj
Ir tai ką jūs vadinate menu
Kuriu… štai vienas mano paveiksliukas
Baltoj pievelėj ganosi ožka
Jai aplink galvą aureolė sukas
Ir pilkas vilkas velkas – uodega
Jo nutraukta eketėje prišalo
Vargšelis gaudė tvenkiny žuvis
Eilinį kartą lapė jį apgavo
O ragana vis bėga per pusnis
Kiek daug gyvūnų teliką žiūrėjo
Beliko suskaičiuoti kiek ir kas
Visiems jiems palinkėkim gero vėjo
Tikrai manęs lengvai taip neužkasDaugiau
KALBINO ERIKA DRUNGYTĖ
– Taip buvo?
– Nebuvo.
Tikriausiai dar bus.
Net neįmanoma – būna.
Mūsų buvimas –
Skausmingai trapus.
(Kūno – to vargano kūno.)
– Taip būna?
– Nežinom.
Per daug įvairu.
Netikėtumai – šakoti.
Jų šauktis neverta –
Blogų nei gerų,
Juolab patiems jų ieškoti.
– Nebuvo?
– Tai nieko!
Tai net įdomiau
Įveikti apeinant kliūtį,
Paslysti, suklupti,
Bandyti – ramiau,
Visai nepavykus – pargriūti.
– Ar bus taip?
– Spėlioti
Gana nesaugu:
Žinojimas mūsų dar kliba.
Tvirtai ką nors teigti –
Kol kas per sunku,
Nes galim pažeisti ribą.
– Ar turi taip būti?
– Ir turi, ir ne.
Dvejoti esam įpratę:
Ar mirsim iš juoko
Kokiam naujume,
Ar liksim be amo pamatę.
– Ar viskuo tikėti?
– Čia tamstų valia,
Kaip svarstot imdamies skėtį.
Beje, dar pridursiu:
Seanso gale
Prašyčiau užsimokėti.Daugiau
Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.
Daugiau
I.
mano močiutė žudė gėles,
kad jos nepasentų.
nuskintus kūnus talpino
tarp nučiupinėtų puslapių.
jos knygų lentyna žydėjo žiemą.Daugiau