Richard Brautigan | Poezija

Pasižvalgykime po naujus amerikietiškus namus
Tai durys, jos nori išsiveržt iš vyrių ir išskrist į tobulus debesis. Tai langai, jie nori palikti vyrius ir pabėgti pas stirnas į užmiesčio pievas. Tos sienos, jos nori klajot su kalnais saulei tekant po rasą. Tos grindys, jos nori paverst šiuos baldus į gėles ir medžius. Tie stogai, jie nori oriai keliauti paskui žvaigždes per tamsos žiedus. SKAITYTI DAUGIAU

MATS TRAAT | Poezija

VALSČIAUS SENIŪNAS
Mano pavardė Kivi reiškia akmenį, ir namas mano buvo iš akmens, ir širdį aš turėjau akmeninę. Kodėl pastatė kryžių man medinį? SKAITYTI DAUGIAU

NERINGA ABRUTYTĖ | Poezija

thai restoranas 2
už to paties staliuko dienos šviesoj tai artėja tai tolsta žmonės į geležinkelio stotį atneša balto vyno ženklai sprogdina simbolius: crown S gyvatės sparnai o laikrodžio galingo sekundininkas eina atbulai small talks: ji pasakoja karas dabar ir etiopijoje (o ukrainoje) beveik neklausau staiga ima kalbėti apie paskutinį rusijos carą nikolajų (visą šeimą sušaudė) rasputinas buvo caro                                                                                      žmonos meilužis abejoju tingiai kažką lemenu: ar tikrai sušaudė? ir labiau mėgaujuos                                                                              (azijietišku) nuolankumu: atneša lėkštę ryžių ir daržovių saldžiam padaže su anties gabaliukais už to paties staliuko stebiu tik dabar pastebiu tai ne langas                                                                o veidrodis (ir laikas eina atbulai) ir ko tau čia reikėjo ir vis dažniau pagauni save ką tu čia (toje šaly) daraiSKAITYTI DAUGIAU

Julius Keleras | Poezija

cukrus
aštuoni šaukšteliai cukraus diedukui apvalus senas stalas, švari cerata puodeliai žali su baltais žirniukais ne, nereikia man cukraus – juk arbata ir taip su uogieneSKAITYTI DAUGIAU

KATERYNA MICHALICYNA | Poezija

**
(pranešimas) nekenčiu savo balso, – sakau tau kaskart po skaitymo. – žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi. tu miegi ir nieko negali man atsakyti. mūsų vaikams paklota koridoriuje po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis naktinės lempelės. ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo. glostau jo sprandą ir prisipažįstu, kad bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus, nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa. karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės – mylimą Oriono žvaigždyną. o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų, iškėtotomis rankomis, nenoriu nė galvoti. nuo sienų nukabinti paveikslai. dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio. jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų, sakau: būkite narsios. o jos priekaištauja: neužklijavai langų, tik išplovei ryte ir ištrynei skruostus laikraščiu, kaip darydavo tavo mama ir močiutė. !!!Voluinės sritis! Pavojus! – skaitau Telegrame. išgriebiu žodį ir apmirštu. !!Rivnės sritis! Pavojus! ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai. kapai, į kuriuos… nagi, nutilk!SKAITYTI DAUGIAU

VAINIUS BAKAS | Poezija

Maldos išsipildymas
Aš pradedu maldą kasdien vis iš naujo iš naujo apsaugok mane nuo tarpuvarčių vėjų bedančių nenoriu regėti nei smurto nei liejamo kraujo beglobių šunų ir pastipusių miesto balandžių meldžiausi ilgai kad aplinkui netektų regėti badaujančių ir nelaimingų našlaičių bejėgių išskleisk jei gali virš manęs giedrą dangų lyg skėtį neleiski nupulti nusmigti ant traukinio bėgių ir karo nenoriu matyti už viską labiausiai nei kūnų randuotų – žinau niekada neužgis nenoriu regėti ir Dievas manęs įsiklausęs auksinėmis sagėmis tyliai išbadė akis.SKAITYTI DAUGIAU

Renata Karvelis | Poezija

instruktažas darbo vietoje:
1. negalima apsivilkti raudonos suknelės 2. negalima įsisegti auskarų 3. nereikėtų dažyti nagų 4. nagai negali būti ilgesni nei 5 milimetrai 5. negalima užsitepti pudros ant veido 6. dažyti blakstienas kuo rečiau 7. negalima avėti aukštakulnių 8. negalima jai girdint kalbėtis su vyrais 9. negalima kalbėti vietoj jos 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti aš visąlaik tyliuSKAITYTI DAUGIAU

Patricija Gudeikaitė | Poezija

bête noire
plevėsuoja dvasių gėlės, kai pateka mėnuo ir verčia jas gėlių vaiduokliais Jerome Rothenberg, „Gėlių kantata“
I.
pirmoji fazė: letargija jų deformuoti – purpuriniai žiedai – yra ritualinės kaukės: apeigų metu – stangriais stiebais – apsivejančios – aukos kaklą (kūnas tampa pažymėtas: godžiai – raizgydamos kapiliarus – ardydamos audinius – viduriuose – jos palieka sėklų – laukdamos – kol iš tuščio – mėsos kokono – išaugs mažos – demoniškos sukubės) SKAITYTI DAUGIAU

Edita Puskunigytė | Poezija

Istorija Nr. 1
lakūnas išgyvenęs tik savaitę nuolat kartojo kad nori jaustis patogiai nuolat kartos ir ten piešdamas danguj nežemiško grožio kilpas atsargiai žiovauk mirtie sakys jis žvelgdamas žemyn neduok Dieve prarysi netikusio pasaulio netikusią filosofijąSKAITYTI DAUGIAU

Mindaugas Milašius-Montė | Poezija

Charonas sielai perkelti
Gatvėje bobų vasara kur tik pažvelgsi ir ką tik įkvėpsi ponas duok užrūkyt apsvilusiais pirštais šmėkšteli po neonais klaiki žmogysta net kirvis atšąla už diržo bet dovanok rūkau paskutinę meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir jau aš keleivišius stovėčiau čionai po neonais ir laukčiau į kitą krantą tik plaukiančio troleibuso SKAITYTI DAUGIAU

Billy Collins | Poezija

Išrengiant Emily Dickinson
Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio, lengvai pakeliama nuo pečių ir padedama ant medinės kėdės atlošo. Tada jos kykas, kaspinas atsiriša, lengvai truktelint. Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas atsagstant perlamutro sagas nugaroje, tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę, kol mano rankos gali praskleisti audinį – panašiai plaukikas skiria vandenį, kol įslysta vidun. Jums reikėtų žinoti, kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame, nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą, balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų ant plačialenčių kietmedžio grindų. Devynioliktojo amžiaus Amerikos Moteriški apatiniai drabužiai painūs, nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai, tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą, užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis, kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu, plukdančiu link jos nuogybės aisbergo. Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai, kas priminė gulbės kelionę į naktį, bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko – apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus į vaismedžių sodą, kaip plaukai jos draikės netekę segtukų, kaip mūsų pokalbiuos rasdavos visai netikėti daugtaškiai. Tegaliu jums pasakyti tik tai – tą šeštadienio popietę Amherste buvo kraupiai tylu, jokių garsų, išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą ir zyziančią musę ant lango stiklo. Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia, kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele, užsegdamas jos korsetą, ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai jis grįžta į senąją vietą, lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę, kad Viltis turi plunksnas, kad Protas yra lenta, kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim. SKAITYTI DAUGIAU

JOHN MILTON | Poezija

PRARASTASIS ROJUS
(Ištraukos)
IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi, Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam, Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, – Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo Rytuos nuo Edeno ir dar toliau, Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos Karalių bokštų, graikų pastatytų, Arba kur sūnūs Edeno pirmiau Negu Telesare gyveno. Čia Sodinti Dievas liepė gražų sodą. Derlingoj žemėj vaismedžius augino Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį. O vidury augo gyvybės medis, Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu, Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės – Mūsų mirtis: tai pažinimo medis, Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį. Per Edeną pietų link plaukė upė, Plačia vaga, nesukdama ji niro Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas Užkėlė kalną ant srautingos upės, Kad šis puria sodo dirva pavirstų Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę, Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais Drėkintų sodą, o jiems susiliejus Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn, Išnirusion iš požemio tamsybės. Toliau ji plaukia keturiom vagom Per daugelį kraštų ir karalysčių, Kurių čia vardyti neverta, gal Geriau papasakot, jei tik gebėsiu, Kaip blykčioja safyrais čia upeliai, Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena, Pagirdydami nektaru paunksmėj Kiekvieną augalą, gaivindami gėles, Vertas auginti rojuj ne ežiom Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj – Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos, Kur ryto saulė lankosi pirmiausia Ir kur perdien paunksmė slėpininga Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo Idiliškas gamtos vaizdų kampelis: Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu. Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai. Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią Ramiai rupšnojančios avelių bandos Pašlaitėse kalvelių, o glėby Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės Visų spalvų, net rožės be spyglių. Kitoj gi pusėje pavėsį teikia Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų Vynuogienojai, purpurinės kekės. Tenai ir murmantis vandenkritis, Per nuokalnes šakodamasis, srūva Į ežerą, kurio skaidrus paviršius Atspindi mirtom apskleistus krantus. Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai Giraičių ir laukų kvapus nešioja. Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas Linksmai su gracijom ir horom šoka, Lyg amžiną pavasarį sutiktų.SKAITYTI DAUGIAU

Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“ S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau į jaunųjų filologų konkursą manęs ten klausė ką noriu pasakyti dailyraščiu nukopijuotais tropais liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“ kad būtų daugiau konkretumo tada galvojau apie savo liežuvį kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau varčiau jį burnoje nusprendusi vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu (kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi) ir nežinodama ką noriu pasakyti viską parašysiu netyčiaSKAITYTI DAUGIAU

Alvydas Valenta | Poezija

***
„Visos dienos bus sekmadieniai“, – citata ne mano, pasiskolinau, kitaip sakant – intertekstas. Tai va, visos dienos bus sekmadieniai, nereikės anksti keltis, skubėti į darbą, o vakarais pavargusiam iš jo grįžti, skaičiuoti išlaidų, sąmatų, mokesčių, planuoti atostogų. Visos dienos bus sekmadieniai su įjungtu televizoriumi, ryžių ir kruopų košėmis, obuolių ir slyvų kompotu, sauskelnėmis – visai kaip vaikystėje, kai pasaulis buvo dar vientisas ir laikas stovėjo vietoje arba tik vos vos judėjo. Viskas bus taip, kaip buvę, O visa, kas buvo kitaip, atrodys lyg seniai susapnuotas sapnas, gal net ne tavo paties, papasakotas lovos kaimyno, ir vis geriau suprasi, kas yra pirmapradis buvimas. Visos dienos bus sekmadieniai, nuo ryto iki vakaro – visos tavo.SKAITYTI DAUGIAU

Augustė Daškevičiūtė | Poezija

*
Kur mano gėlės? Stotelėje lyja blakstienom. Aš neimsiu tavo rankos Bet imsiu vienintelę tavo koją. Aš nežinau ar tavo akyse kryžiukai Ar mėlynos sagutės Ar tavo skruostas Pagalvės ornamentais išbučiuotas Aš nežinau. Tačiau kažkas kažkur už nugaros Man sakė Labas O aš neatsisukau. SKAITYTI DAUGIAU

Frédérick Houdaer | Poezija

Akivaizdybė
tikiu Léonu Bloy kai jis rašo kad pergalė Verdeno mūšyje buvo pasiekta maldomis sukalbėtomis vienos mergaitės XXI amžiuje tikiu Aleisterio Crowley’io nuoširdumu kai jis ištisus metus nenorėjo publikuoti savo „Įstatymo Knygos“ kol galiausiai apsisprendė tai padaryti tikiu Castanedos žodžiu kai jis teigė patekęs į tuštumą kad ir kiek man visi beįrodinėtų jog jis tiesiog nuostabus fikcijų kūrėjas žinau jo siūlomą mokymą turėti širdį ir stoti skersai gerklės patogiai įsitaisiusiems SKAITYTI DAUGIAU

Kato Džavachišvili | Poezija

Laukai
Apsikabino ir vienas ant kito sugulė. Sugulė ir išnyko. Nusiskuto plikai ir sugulė. Laukuose pasiklojo ir sugulė. Nuo kryklių sriubos išpūstus savo pilvus vieną prie kito priglaudė ir sugulė. Buivolas perėjo, paskui save tempdamas visą parapiją. Perėjo Buivolas ir jogurtą ten, kur perėjo, užraugė. Lėtai perėjo Buivolas ir laikas sustojo. Sėdėjau prie pačių tikriausių miesto vartų, stebėjau: mano Profilis buvo pats miestiškiausias ir mėšlinom rankom savo namą dažiau. mano Kalba buvo pati miestiškiausia ir myžalais sudrėkinti plaukai krito ant mano pečių. Sugulė miesto ištaigoje ir Nematė manęs. Buivolas tempė mane ir atitempė. Perėjo Buivolas virš manęs, o nuo jo uodegos mašalai dribo ir Žodžiais neištartais prikepė man prie liežuvio. Atsispyriau ir įsitaisiau. Aš lyg mašalas įkritau. Nieko nepajuto. Devynis mėnesius jie Gulėjo ir devynis mėnesius aš laukiau savęs. Devynis mėnesius jie savo pilvus pripildydavo kryklių sriuba ir devynis mėnesius Marinausi badu. Devynis mėnesius jie rankomis glostė pilvą ir devynis mėnesius iš eilės Aš kurtau. Gremžiau ir gremžiau jų kantrybę. Gremžiau ir gremžiau jų meilę. Nagučiais gremžiau ir Dėl deguonies trūkumo pareikalavau, kad gimdytų. Išgirdo. Nosį nupjovė… Ėmiau gaudyti orą – atgal tokia kaip jų prisisiuvo.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***
Audros sūkurys, vėjas ir skeveldra Besisukiojanti tarp jų Su prisipažinimu Peizažo nualinto Mojančio lietaus ranka Iš po skverno Slėpusio ją Iš po lovos Migdančios vaiką Iš po ledo luito Sušildančio čiabuvį Namuose pilnuose keisčiausių dievųSKAITYTI DAUGIAU

Konstantinas Kavafis | Poezija

KAI SARGYBINIS IŠVYDO ŠVIESĄ

Žiemą vasarą sargybinis budi ant Atrėjo rūmų stogo.
Nūnai jis turi gerų žinių. Tolumoje išvydo ugniakurą.
Jis laimingas; maža to, baigėsi katorga.
Sunku išsėdėti dienų dienom ir naktim
šaltyje ir karštyje, laukiant beįsižiebiančios ugnies
Arachnajono viršūnėj. Dabar geidautas signalas gautas.
Tik laimė kaip visad atneša mažiau džiaugsmo,
nei tikėtasi. Bet yra ir pliusų: esam
nebepriklausomi nuo vilties ir laukimo.
Daug dalykų įvyks Atrėjo rūmuose.
Nereikia ypatingo proto tam numatyti
dabar, kai sargybinis išvydo šviesą.
Tiksliau, nereikia perdėt. Šviesa yra gėris;
geri ir tie, kas ateina, tų žmonių
žodžiai ir darbai taip pat geri.
Tikėkimės, kad viskas išsispręs teisingai.
Ir Argas be Atrėjo išgyvens.
Namai neamžini. Apie tuos reikalus,
be abejonės, žmonės daug paporins.
Mes išklausysim. Bet nesileisime apgaunami
tokių burtažodžių kaip Didis, Nepakeičiamas, Vienintelis.
Nes didis, nepakeičiamas, vienintelis
iškilti gali bet kurį akimirksnį.

1900

SIMONAS

Taip, žinau tuos jo naujus eilėraščius.
Visas Beirutas kraustosi dėl jų iš proto.
Pastudijuosiu ir aš kada nors.
Šiandien, aiman, esu kaip nesavas.
Graikų kalbą neabejotinai jaučia geriau net už Libaniją.
O ar geresnis poetas už Maleagrą? Vargu bau.
Tačiau, Mebijau, koks dar Libanijas! Kokios dar knygos!
Visos tos banalybės!.. Vakar buvau nukakęs –
beveik per klaidą – prie Simono stulpo.
Įsitryniau ten tarp krikščionių,
kurie meldėsi patylomis ir atnašavo
jo garbei. Nebūdamas krikščionis,
negalėjau pasinerti jų dvasinėn ramybėn.
Visas drebėdamas ir kentėdamas,
medėdamas ir tirtėdamas sunkiai gaudžiau kvapą.
Nesijuok iš manęs. Trisdešimt penkerius – tik pagalvok –
žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, trisdešimt penkerius metus
gyvena ir kenčia stulpo viršūnėj.
Dar prieš mums užgimstant – man dvidešimt devyneri,
tu, leidžiu manyti, esi kiek jaunesnis –
prieš mums užgimstant – tik pagalvok apie tai –
Simonas užsikorė ant to stulpo
ir nuo tada stovi ten Dievo akivaizdoj.
Galva šiandien dirbt atsisako.
Tačiau būtų geriau, jeigu tu jiems, Mebijau, atraportuotum:
kiti sofistai tekalba, kas jiems užėjo ant seilės,
aš asmeniškai Lamoną laikau
pirmuoju Sirijos poetu.

1917