fbpx

Diana Paklonskaitė | POEZIJA

Dviejų eilėraščių skaitymai
V. K. Jonyno galerijoje

laukiu šeštadienio ryto, nes vienuolikta valanda
tinkamiausias laikas poezijai –
akys po nakties pailsėjusios išmiegoti alaus likučiai
o ir kiti dalyviai dar neįkaušę, –
nesistumdo, garsiai neburbuliuoja
neatsistoja koks plačiapetis ir nepavagia vaizdo
čia vietos užtenka visiems –
jaunieji žodžių alpinistai užkariauja laiptus
ir jauku, lyg tūnotum Everesto papėdėje
be to, tik du eilėraščiai, du! –
vadinasi, nespės išprakaituoti pažastys
neišdžius gerklė, neužlūš balsas
ir, tikėtina, lengviau išlaikysi dėmesį
net nuobodžiaujančių poetų
laukiu šeštadienio ryto, nes žinau –
atsistosiu prieš mikrofoną viena iš pirmųjų –
nereiks kentėti ant degančios kėdutės
iki renginio galo, kai visiems jau išeinant
staiga susivoki, kad negirdėjai
pusės žodžių laukdama, kol bus ištartas vienas –
tavo pavardė
laukiu poezijos skaitymų Jonyno galerijoj –
ten Dainiaus ir Ričardo magiškas paprastumas
sūkuriuoja dar nuo pernykščio rudens
o žiūrėk, ir saulės pluoštas įkrinta
pro medinio stogo langiukąDaugiau

Dainius sobeckis | POEZIJA

samdomas žudikas

matau
nusileidus spalvoms
vykstančius trilerius
devynaukščio balkonų
užkulisiuose

regiu
veidrodžių smėlyje
sekso mizanscenas
penkiaaukščio miegamųjų
atspindžiuose

žvelgiu
dausoms virš galvų
kuriamas minkles
dvylikaaukščio virtuvių
pavakariuose

stebiu
gličių šliužų miražus
kruvinuose šiukšlių maišuose
gabenamus iš daugiabučių
bėdžių apyvarton

nužiūriu
dilbių poodines rožes
jaunalietuvių
daugiabučių vingiuose
parvedamas meilės dramas

liudiju
septinto trimito garsu
trečio aukšto kaimyno
sekmadienio vidurnakčiai
jaunuolių rūsyje

tvirtinu
devinto antspaudo rašalu
nebuvusius įvykius
suraitytu parašu
popiergalio deklaracijoje

žvelgiu nemariai
akių smegduobėn
juodajai mirčiai
Daugiau

Lina Navickaitė | POEZIJA

vaikystės vyšnia

tai buvo kito pasaulio medis
jis augino mane ir gaũdė
amžino žaidimo ritmu
fantazijos miestai dangoraižiai debesys –
kol sirpo kelios rinktinės vasaros

o paskui nudžiūvo šakelės
nuamaravo lapai
kažkas išpjovė tarsi avis
mano debesis

nukirto
tuščia jos – sakė – neveda uogų

griuvo pasaulio šulai
mažutis chaosas
ore

ir tuščia – –

buvau ten
žalias kietas kauliukas
dulkėse
supratus tik tiek:
šitaip kas kartą nutiks
todėl visada
reikės žaisti
taip
lyg nežaisčiau
Daugiau

Linas Daugėla | POEZIJA

pro metėjas

kaimynas prometėjas
kepė kiaušinienę
sudegino virtuvę
visi jį smerkė
kad nekenčia kitų
jį kildino iš actekų
kurie irgi mat degino svetimus

jis dirba degalinėj
kurioj bandau įsipilt poezijos
kartais drėgmė kaupias bake
su visom sovietinėm traumomDaugiau

Neringa Abrutytė | POEZIJA

***

gali vadinti mane šimtasiūle
beveik išardyta kaip keli naratyvai be mazgo
dar nemoki rašyti ir skaitymui laiko nelieka ( tebesi „mazgė“: malalietka: nors reikia dirbti ir
atrodyti cool
kaip viskas sukasi ) – stebėk savo dėstytojus ir jų nuomonių
kaitą: jie gali keistis kaip oras,o universiteto klimatas vis nesimaino
pagalvok: jei negali iki galo suprast savo laikmečio
ar istorija su nukirstais naratyvų mazgais tikrai tau prieinama?
gali vadinti mane netiesiogiai – šimtasiūle…
šildo mane tik viltis, kad esi tik jauna ( tik paveikiama: per kitus tokių ak ne vienas dygsnys LAIKO Siuvamąja… (O tu?)Daugiau

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė | POEZIJA

Apie Džeimsą

… Ir viskas pasikeičia ir nutyla.
Neatvažiuoja nei policija, anei greitoji.
Nerėkia gatvėje: „Ei, Džeimsai,
Atidaryk gi pagaliau duris“…
Laiptinėj nebesėdi valkatos
(sakydavo – mes laukiame taksi).
Jau visą mėnesį nebekepiau pyragų,
Nebepripyliau į stiklainį kopūstienės.
Nes durys uždarytos
Ir už jų – tik negyvi daiktai.
O gal ir jų nėra.
Bet mano atminty
Tas Džeimsas lipa laiptais
Išbalęs ir svyruodamas
Kaip bulvės daigas
Ir sako: „Jau istorija baigta.
Bet ryt ligoninėn dar nevažiuosiu. 
Lauksiu pašalpos.“
Prašydavo paskolint
Aliuminio folijos.
Ir aš galvodavau: ak, Dieve,
Ką tas Džeimsas kepa?
(Tikra tiesa, triukšmingo miesto lapės
Daugiau supranta ir yra gudresnės
Už mažo miesteliūkščio moterį.)
Ateidavo prašyti cukraus
Saldinti arbatai.
Ir lašelyčio pieno.
O parduotuvėj sutiktas 
Dažniausiai melsdavo
Paskolint centų duonai.
Skolas grąžindavo su prierašais
Ir padėkos laiškais:
„Miela kaimyne ir geroji drauge!
Žemai lenkuosi ir esu dėkingas,
Išgelbėjai mane.
Nenusimink dėl kvailo užrašo
Ant durų. Nes tavo Lenkija
Gyvavo ir gyvuos!“
(Ak, Džeimsai, aš esu iš Lietuvos.)
Jis niekad nesikeikė.
Nerakino buto durų
Ir retsykiais dainuodavo 
Pats sau.
Toksai jis buvo –
Lyg gyveno, negyveno.
Lyg niekam nereikėjo jo.

Daugiau

Tautvyda Marcinkeviūtė | POEZIJA

HIC ET NUNC*

Tik gyventi kūnas trokšta net su išpeštuoju kuokštu
net jei sąnariai jo triokši kaip sudžiūvę stagarai
net dantų jau nebetekęs atsisakantis Itakės
nebegirdintis ką sako balsas jaunas – jam gerai

jam gerai net ir be kojos jam gerai kažko ieškojus
kad pasišaipytų – ko jūs liūdite per daug ilgai
jei dar kūnas jūsų klauso jūsų klauso o ne Klauso
ir jei jūs dar ne kaliausė – džiaugsmas tai o ne vargai

taip alsuot visom ląstelėm net jeigu liga kaip Telis
obuolį uždės ir strėlę smeigs į kūną o ne jį
tavo dar galiūno kūno atmušančio strėlę liūnan
tavo kūno karaliūno laukia iššūkiai nauji

dar gyvent didesnis geismas nei jį leis gyvybės eismas
net pro Paskutinį Teismą – prie buvimo taip prijunk
kad ląstelės trokštų visos net jei negalioja vizos
ir toliau šiam paradize – tebelikti hic et nunc

* Čia ir dabarDaugiau

Valdas Daškevičius | POEZIJA

Iš kalbos dalių

Vos pagalvoju, o kalba
jau žino, ką noriu pasakyti –

ji parenka man žodžius
reikalingus, būna,
ir ne pačius tinkamiausius,

tačiau nėra kalbos negražios,
netgi tada, kai burnoju.

Ji visą mane sukaupusi
talpiausioje atmintyje –

kai nebeliksiu, atkurs
pavidalą mano: esu
ne iš kūno ir ne iš kraujo –

iš kalbos dalių sudarytas.
Daugiau

Alešas Štegeris | POEZIJA

Prie sienos

Prie jūsų karalystės sienos
Užsisiuvome burnas.

Mūsų vardus paslėpėte archyvuose,
Kuriuos naikina žuvys ir vėjas.

Nuo mūsų kaulų svorio susmuko
Ištvermingiausi jūsų šventieji.

Prieš auksinius jūsų karalystės vartus
Savo vardus jums užsisiuvome burnose.

Įžengiame nebylūs, degančiais liežuviais.

Kitoje pusėje mes slapta ir visam laikui
Sieną užsiuvome jumyse.Daugiau

GINTARAS PATACKAS | POEZIJA

Vienas apdovanojimo
paveikslų

Aš vakar televizorių žiūrėjau
Kai ką prisimenu kai ko dar ne
Ten susirinko meno korifėjai
Tarp jų mažytė su puošnia suknia

Ji skaitė tekstą kur aš padėkojau
Visiems kas žavis talentu manu
O šiandien sėdžiu šiltas savo rojuj
Ir tai ką jūs vadinate menu

Kuriu… štai vienas mano paveiksliukas
Baltoj pievelėj ganosi ožka
Jai aplink galvą aureolė sukas
Ir pilkas vilkas velkas – uodega

Jo nutraukta eketėje prišalo
Vargšelis gaudė tvenkiny žuvis
Eilinį kartą lapė jį apgavo
O ragana vis bėga per pusnis

Kiek daug gyvūnų teliką žiūrėjo
Beliko suskaičiuoti kiek ir kas
Visiems jiems palinkėkim gero vėjo
Tikrai manęs lengvai taip neužkasDaugiau

DAINIUS GINTALAS: TARNAUKIT VIENAS KITAM IR BŪSIT KARALIAI

KALBINO ERIKA DRUNGYTĖ

Pirmąją savo eilėraščių knygą „Angis“ Dainius išleido 1997 m. „Nemuno“ leidykloje. Kaip ir visi to meto aštuntojo dešimtmečio kartos debiutantai stengėsi prabilti veržliai, drąsiai, erotiškai. Tačiau net ir maišto dvasia, vyravusi jaunųjų kūryboje, Dainiui nekliudė į eilėdarą žiūrėti rimtai – nevengė rimuotų posmų, kiekvieną eilutę stengės šlifuoti kuo atidžiau. Antroji knyga „Boa“ pasirodė tik po dešimtmečio, ir kai kurie skaitytojai ją įvertino taip – „psichopatinė poezija“. Tai nestebina, nes ir pats poetas yra kadais prisipažinęs: „Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu.Daugiau

RAMUTĖ SKUČAITĖ | Poezija

Klausimų ir
atsakymų seansas

– Taip buvo?
– Nebuvo.
Tikriausiai dar bus.
Net neįmanoma – būna.
Mūsų buvimas –
Skausmingai trapus.
(Kūno – to vargano kūno.)

– Taip būna?
– Nežinom.
Per daug įvairu.
Netikėtumai – šakoti.
Jų šauktis neverta –
Blogų nei gerų,
Juolab patiems jų ieškoti.

– Nebuvo?
– Tai nieko!
Tai net įdomiau
Įveikti apeinant kliūtį,
Paslysti, suklupti,
Bandyti – ramiau,
Visai nepavykus – pargriūti.

– Ar bus taip?
– Spėlioti
Gana nesaugu:
Žinojimas mūsų dar kliba.
Tvirtai ką nors teigti –
Kol kas per sunku,
Nes galim pažeisti ribą.

– Ar turi taip būti?
– Ir turi, ir ne.
Dvejoti esam įpratę:
Ar mirsim iš juoko
Kokiam naujume,
Ar liksim be amo pamatę.

– Ar viskuo tikėti?
– Čia tamstų valia,
Kaip svarstot imdamies skėtį.
Beje, dar pridursiu:
Seanso gale
Prašyčiau užsimokėti.Daugiau

LELA TSUTSKIRIDZE | Poezija

***

Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.
Daugiau

ALINA BORZENKAITĖ | Poezija

Floriografija

I.
mano močiutė žudė gėles,
kad jos nepasentų. 
nuskintus kūnus talpino
tarp nučiupinėtų puslapių.
jos knygų lentyna žydėjo žiemą.Daugiau

ALVYDAS VALENTA | Poezija

Epidemijos išklotinė pagal Alberą Kamiu

Visos epidemijos prasideda vienodai –
pastebimai suaktyvėjusia žiurkių ir turistų veikla,
kaistančia ekonomika,
padidėjusiu žurnalistų dėmesiu vietos problemoms
(Alberas Kamiu tai žinojo ir papasakojo).
Prasideda atsitiktiniais atvejais,
augančia statistika,
piliečių abejonėmis skaičių patikimumu,
valdininkų delsimu,
ugningomis politikų kalbomis
apie visuotinį karantiną.
Tada ateina eilė sąmokslo teorijoms, vakcinoms, skiepams,
nemokamiems ir mokamiems testams,
vakseriams ir antivakseriams,
Prezidentūros priekaištams Vyriausybei…
Maro mergelėms, coronos šikšnosparniams,
maliariniams uodams, musėms cėcė,
nematomiems virusams,
besibraižantiems apie duris,
beldžiantiems į aptemdytus langus,
lendantiems po kaukėmis ir į sąžines,
į pirmuosius dienraščių puslapius.
Visos epidemijos prasideda ir baigiasi vienodai –
staiga, niekam nesitikint,
baruose, kavinėse, gatvėse
išvargintiems miestiečiams švenčiant gyvenimą,
laistant vyną ir pažadus
būti geresniems, nuolankesniems,
labiau mylėti savo artimą,
tik retam duota girdėti
atsargius Maro mergelių žingsnius,
coronos šikšnosparnių šnarėjimą,
žinoti: Maras tebegyvena tarp mūsų.Daugiau

ALEKSANDRAS BUROKAS | Poezija

Parodyk, koks švelnus, žiaurus, šlykštus, koks šventvagiškas ir menkysta gali būti. Parodyk aistrą ir pragaištį. Parodyk meilę, buddhą ir dievą. Parodyk. Parodyk man savo Poeziją.

Sibiro Vyšnios

i.
grįžta suirzus
be kinderio, be kolos
palinkėti saldžių, pabučiuoti.
mamytė užpila žibalo —
„susigadinsi akis“.

ii.
ryte — blogiausia.
sėdžiu vitražinėm akim
prie puodelio,
prie Dogarlado pelkės
ir užuodžiu… lembas.

iii.
poezija, kai
nebereikia ieškoti, kai
nėra nieko,
kas nebūtų poezija.
gluosnis ir vėjas, meile,
tai šlamėjimas
šio vienišo kosmoso.

iv.
močiutė laukia,
ša! močiutė tauposi
visą gyvenimą.
vyno, fois gras — rieškutėm! —
sūrio ir aguonpienio.

v.
o jei surasiu? —
vartau išsiviepęs karūną,
žilutėmis pintą.
šiąnakt naivus ir įžūlus,
dvidešimties bodhisattva.

vi.
rūkydamas, vėl
prigavau buddhą meluojant.
nemirktelėjęs!
skabo lelijas laukys
(pamaniau juoda antis).

vii.
ir aš valkata,
rimtie, ir aš apleidau
miestą dėl jūros.
sužvejojo kiras saulėlydį
ir ašakom paspringo.

viii.
vėstant vakarams
rugpjūčio, nebedirbsiu.
ir viens, ir du, ir
pagaliau rasiu laiko sau
žingsneliu rugsėjo.

ix.
parvežu smėlio —
pastaraisiais ypač trūksta
jūros kvapo.
kašikėlis mėlynių
ir pirmų užmirštuolių.

x.
kaip aš atrodau —
ne per jaunas, ar plaukai
pakankamai suvelti?
radau naujus kvepalus —
sakė Sibiro Vyšnios.Daugiau

Gabija Kopūstaitė | Poezija

Avantiūros

Tai ovale tūnančios nėščios vasaros –
Tvenkinio inkliuzų dainos,
Pjuvenų ir ašmenų kontaktai,
Aguonų mirtys,
Žodžiai ir melsvos maldos,
Gemalo pavidalo tolimybės,
Rodyklių rykštės ant svetimų riešų,
Skubantys vagonai,
Monetos ant bėgių.Daugiau

Juozas Žitkauskas | Poezija

Gyvenimas kap ailėraščis,

arba Kapčamiesco krašto vyrai 

(autorysti dalinuos su Gediminu Jančiuliu)

Iš kairės:
Algis Juozus Soraka – 
jau neatsimenu;
Bronius Varnelis iš Semoškų – 
atsimenu per miglas;
Juozus Juozulynas, nuog dyrbtuvių,
atsimenu;
Jonas Zubrickas, akskavatorinykas,
atsimenu gerai, cik vienas tokis miestelin;
Zigmas Margelis, Antano Ramanausko dėdė, – 
neatsimenu;
Augenijus Liaukonis – 
atsimenu, mano susiedas Genulis;
Antanas Juodeška – 
atsimenu, mokytojas, rašydavis
penketus už gražų Puškino deklamavimų;
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Juozus Žakauskas – 
neatsimenu… – – – – – – – – –
Ragis, jau nė vieno gyvo iš jų,
kap andai stovincų prieg Rudziko trobos
Kapčamiescin, baigiancis kolkozo metam
dzvidešimtan amžun – – – – – – – – – – – – – – – –

Daugiau

ELVĪRA BLOMA | Poezija

vertė Erika Drungytė

KELI LŪKESIAI
pirmasis lūkesys
niekada nemeluoti, net tuomet, kai labai norisi
ryto lūkesys
pakyli iš lovos
apžiūri meilės objektą
šaltas lyg žiemą
nesinori keltis nesinori nesinori
kodėl tyla krenta lyg sniegas
kodėl tiesiai ant neužklotų vietų
kodėl jos neužklotos – kojos rankos akys
vis tik atsikeli nugali viską ir atsikeli
įveiki viršūnę sudraskai miego lokį
nutrauki antklodę partnerio
su kuriuo drauge
užsiimate miegu
prisimink kas esi
jei žinai
susiimk
„aš negaliu“ painkšti
„man tai bjauru“
ir paverki kol objektas nemato
jis guli saldžiai miegodamas
lyg priešingai viską darytų
lyg nežinotų kad keltis reikės
trečiasis lūkesys gatvėje
čako gatvė – atvira žaizda
kavinėje tau maloniai leidžiama jaustis tarsi namie
slysta lempų lašai dideli ir balti 
tai pienas kuris sulašės tau kavon ir perskels puodelį 
esi juoda ir stipri kaip espresas
nepaisant to kad griūva žemė ir lubos susitikimai
                     priduoda drąsos
išplauki gatvėn ir diena tarsi pienas balta
kavoje seniai ištirpo pienas pirštinėse atsirado skylė
atsisveikini su draugais visus bučiuoji ir slysti toliau
         dzirnavų gatvės klampyne
į čako gatvės vargo istoriją

Poetė, vertėja, muziejininkė gimė Uogrėje 1986 metais. Studijavo kultūros teoriją ir teologiją. Dirbo Rainio ir Aspazijos memorialiniame muziejuje. Šios publikacijos eilėraščiai – iš pirmos ir vienintelės autorės knygos „Ištrinti atvaizdai“ (Izdzēstie attēli, 2020).


Daugiau

LINA NAVICKAITĖ | Poezija

Paveikslas. Tapai
iš atminties

ką tau primena
šitos tuščios ir saulėtos
Hoperio pievos?

tarsi grįžtumei toliais
parūkavusio proto
lėtai
jau beveik atpažįsti
ir žolę auksinę
ir kalvą
o už jos – erškėtynas
o jame
vėl palinksta siluetas
Piemens – –

vienas potėpis dar – –

pamanytum –
Edenas
jeigu
ne
apleistos
šimtųjų avelių
ganyklos

///

tavo žmonės išeina
ir virsta
paveiksliukais albumuose
atminties atvirukais
prieš Kalėdas
dekoruotais
auksu ir aureolėmisDaugiau