Dave Seter | POEZIJA

AUKSINIS SKANUS

Aptikom apleistą sodą, negenėtų
šakų urvą, pasišiaušusių taip, kaip
prieš tėvų valią šiaušėmės plaukus.

Užpakalinėj kišenėj turėjai
šveicarišką peiliuką, obuolių buvo
daug, bet mums vieną perpjovei pusiau

iki šerdies, per minkštimą
iki sėklų kartumo. Prisiminiau tave
per Naujuosius. Sinabaro teatre rodė spektaklį.

Du vyrai ir moterys vaidino Edith Piaf.
Lyties dualumas. Kokia mes buvom
pora: knygų graužikas ir pankė,

jos pirštas jo džinsų kilpelėje.
Kiek kartų bandėm nusipirkti alaus
sankryžoj tarp daktaro ir kunigo?

Leisk išsaugoti atidarymo ir uždarymo ceremonijas.
Vaisiai dar krenta, paslaptingi, drąsūs, soduose,
kur mudu sužinojom: jei auksinis, tai skanus.Daugiau

Nadia Adina Rose | POEZIJA

Nadia Adina Rose – menininkė, poetė, iliustratorė – gimė 1967 m. Maskvoje, ten baigė dailės institutą. 1989 m. emigravo į Izraelį. Studijavo prestižinėje Bezalelio meno ir dizaino akademijoje. Darbus pristato grupinėse ir personalinėse parodose. Kuria minkštąsias skulptūras ir objektus, kuriuose kasdieniai daiktai neretai įgauna siurrealistinį pavidalą. Ją domina gamtos ir namų vidinės sanklodos, daiktų tarpusavio santykiai.

Rašo hebrajų kalba, kurios mokėsi, kaip ji sako, iš vaikiškų eilių. Išleido kelias knygas, tarp kurių ir vaikams skirta Then the Rhinoceros Began to Fly („Kai raganosiai ėmė skraidyti“). Poetinis debiutas Snow Ink („Sniego rašalas“) įvertintas Izraelio kultūros ministro premija pradedantiesiems autoriams. Eilėraščių ciklas apie laiką paimtas iš N. A. Rose rinkinio „Mirksniai“, kurį šiais metais keturiomis kalbomis publikuos Berlyno leidykla „Propeller“. Menininkė ne kartą lankėsi Lietuvoje.Daugiau

Violeta Šoblinskaitė Aleksa | POEZIJA

***

pamyluok mane
matai tą kosmėją?
visą ilgą savaitę
kentėjo
pirmąsias šalnas

nenusvarino žiedo
tiktai išblyško

dienai išaušus
stiebiasi
į paskutinįjį
saulės spindulį
lyg būtų
visai ne gėlė
o dygi
patvorių dilgėlė
nebijanti karšto
šalnos liežuvio

užmiršk
prarūkytas mano dienas
pragertus saulėlydžius

užmiršk
gravitacijos palytėtą
mano kūną

žinau
kad nebekvepiu
kaip kvepia
pavasario tulpė
kaip kvepia
vasaros įsauly
vandens lelija

glamonėk
mano nuovargį

mano neviltis
mano nuodėmes

labai prašau
apkabink
ir sušildyk
Daugiau

GERKLĖ

Marija Dejanović

Pro vaikystės kambario langą
apžvelgiau tolyn besidriekiančias tėvo pievas
įrėmintas ir nuspalvintas krūmų
bei visą jo nuosavybę: medžių kūnus, gyvūnų kūnus
ir apvalius mergaičių kūnus
Kūnus naikina tiktai matomumas
jis gyvūnus pripildo žolių, o žmones gyvūnų
atiduoda vyrus bejėgių tėvų nuosavybėn
Išmokau būti visai nematomaDaugiau

VIDMANTAS ELMIŠKIS | POEZIJA

S A N K L A U S O S

…
parašiau haiku
dedikavau balandžiams
spokso nelesa

Daugiau

INDRĖ LARSSEN | POEZIJA

ŽYGELIS

Užsilipau su šuneliu ant kalno. Taip visuomet
darau, kai užsinoriu pabūt sau,
kur aukščiau;
ir nusileisti kartu –
vidudienį beveik nebūna mašinų;

Tik šį kartą kažkur, gal Vambheimo šlaite,
pragydo gaidys – per patį vidudienį –
ir nebepanoro liautis.
Šunelis, mylintis paukščius (ypač stebėti juos
klykaujančius aukštai, virš fjordo), sukluso.
Pavadys įsitempė. O taip pat ir visos
penktadienio mintys. Apie namus kalno papėdėje,
jų šviesų erdvumą, tylą.

Tai ir leidomės – draugelis karts nuo karto
stabteldavo, užkeldavo priekines letenas
ant betoninio kelkraščio, įsitikinti –
kas ten apačioj aidi – tuoj sužaliuosiančiose tolumose,
pilnose krutančių nematomų žmonių,
burzginančių traktorius,
juosiančių laukus tvoromis
savo bliaunančioms avims,
skambinančių bažnyčios varpais
(matyt, laidoja Henriką),
pjaunančių atitarnavusias gyvatvores
motoriniais pjūklais, nirtingais, lyg keiktųs…

…ir tas gaidžio giedojimas
per patį vidudienį,
per visą vandens paviršių garsas
– tikrai, lig šiol negirdėtas..Daugiau

MONIKA HERCEG | POEZIJA

Paukščių teorema

Paukščiai žino, kaip sumažinti šalčio mastą
ir ko tikimasi iš jų tvirtumo
Pirmenybę jie teikia laikui, ne kitiems atsakymams
Paukščiuose įsikūrę tyliausi žmonės,
jų plunksnose alsuoja ruduo,
kad sušvelnintų senatvę
Iš išorės mus spaudžia kalbos pramonė,
ji netiki platybėmis nei protu,
šiurkšti kalba mums smogia ir tikisi,
kad mes, lyg paukščiai, nesipriešinsim,
niekada neištarsim tylių kasdienių žodžių
Bundi iš savęs ir prašai meilės neskubėti
Jei piktžolės jau siekia galvas, ateis geresni ūkininkai
Daugiau

Darius Kauzanas | POEZIJA

MADONA

Jis sako draugams, kad seniai ją paleido.
Bet kas vakarą tikrina profilį feisbuke,
ne smalsumo vedamas, o nuogąstaudamas,
kad ji iš tiesų jį pamiršo.

Jo širdis – stiklinė kriauklė, pilna beprasmiškų
klausimų. Susisuko į ją kaip sraigė ir bijosi 
būti išvilktas arba ištrintas iš jos atminties, 
net iš jos užmaršties (feisbuke taip įmanoma).

Ji su šypsena, kurią jis nebent prisimena,
laimingesnė, o jis – apžėlęs kaip paliktas
sodas. „Paleidau“, sako. Bet net jo balsas
dulkėtas kaip katekizmas iš laikų reformacijos.

Jo pirštai pavargę pakibo virš nuorodos
„atšaukti sekimą“, bet padvejojęs
naršo toliau, ieškodamas ženklo,
kad vis dar tenai, tarp skaitmenų, jo buvimo
pėdsakas pasiliko – bent nebylus.

Ji – lyg paveikslas, pakabintas aukštai,
kaip vitražas, spindintis rytu nauju, ji
madona be kūdikio, Danaja su Dzeusu
ir Leda su gulbinu.

O jis – relikvija nepraeinančios meilės,
jei šitas žodis kažką dar reiškia. Istorinė
išnaša, foninis triukšmas, skaitmeninis
pėdsakas kasdienio naršymo.Daugiau

Justas Jasėnas | POEZIJA

Transfigūracija

Ant eilėraščių knygos skirtuko
Užsirašiau apie Zarasus
Tebeplaukia iš atminties
Vizitinių kortelių žuvysDaugiau

Jolanta Šilenskienė | POEZIJA

Ežeras

Dangaus mėlynumas
tarytum ežero veidrodis
rimsta
akimirkai
iki susilieja vanduo virš manęs –

suspėju pamatyti mamą,
diena iš dienos kažkodėl
skalbiančią švarius,
baltutėlius vaikiškus marškinius
ir skaitančią vienintelę knygą –
pasakų,

ji linkteli galva – visai kaip  
linguojantys medžiai miške,
tik aš niekaip neišeinu
iš to miško, o
vaivorykštė kapsi po lašą,
kad, regis, pasiekusi žemę
atsities,

žiūriu lyg spalvotą piešinį,
pakankamai gražų ir nepakankamai
lengvą –
pasiimt.
Daugiau

Kšištofas Kšivecas | POEZIJA

KARALYSTĖ

Tavo palieptas
nusipurčiau dulkes nuo sandalų

ir išėjau
į naktį tykią

tamsoje garnio lizde
radau mažytį kopūstą

vidury tuščio lauko
lizdas lizde kopūstas

perpjovęs tą raukšlėtą senuką
radau skardžiabalsį gretasienį

tarp šešių sienų
įkalintas žiogas

juoda avis
tarp žalių smuikininkų

groja saksofonu
paprastai prie upės

vidinėje tvirtovėje
dialogas natomis

do re mi fa sol la si
o paskutinė įmetama

į žiogo kepurę
žaliūkas pakelia monetą

ant sidabrinio
keista kalba užrašyta

le prochain arrêt est
le Royaume de DieuDaugiau

Kristina Tamulevičiūtė | POEZIJA

Upė

* * *
Upė yra viskas, ir joje plaukia krokodilai, –
dukra man sako, ant kranto sėdėdama, –
upė yra viskas.

Taip, upė ir miškas, žaluma ir šlapia dirva,
pelėdos ūbavimas rūkui kylant, vakaro drėgmė,
uodai, musės, jų lervos ir šliužai,
tai yra viskas, vaike, viskas.

Jai treji ir jos delne telpa saulė.

Viskas tam delniuke sutelpa,
kai paima mane už rankos.

* * *
Plaukia ledo lytys,
traiškanos, – man sako dukra, –
traiškanos žiemos aky.

* * *
Yra daug upių, bet viskas –
tik ši viena.
Ir šaltis, ir dumblas, ir vasaros vakarai ūkani,
viskas yra ši upė,
jos vanduo mūsų akyse.

* * *
Mano kūnas yra tiltas, ir neša jis mažesnį tiltą.
Skalauja jį skaidrūs vandenys.

Kvėpuoja ir plaka.Daugiau