[205–268]
Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi, Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam, Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, – Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo Rytuos nuo Edeno ir dar toliau, Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos Karalių bokštų, graikų pastatytų, Arba kur sūnūs Edeno pirmiau Negu Telesare gyveno. Čia Sodinti Dievas liepė gražų sodą. Derlingoj žemėj vaismedžius augino Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį. O vidury augo gyvybės medis, Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu, Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės – Mūsų mirtis: tai pažinimo medis, Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį. Per Edeną pietų link plaukė upė, Plačia vaga, nesukdama ji niro Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas Užkėlė kalną ant srautingos upės, Kad šis puria sodo dirva pavirstų Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę, Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais Drėkintų sodą, o jiems susiliejus Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn, Išnirusion iš požemio tamsybės. Toliau ji plaukia keturiom vagom Per daugelį kraštų ir karalysčių, Kurių čia vardyti neverta, gal Geriau papasakot, jei tik gebėsiu, Kaip blykčioja safyrais čia upeliai, Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena, Pagirdydami nektaru paunksmėj Kiekvieną augalą, gaivindami gėles, Vertas auginti rojuj ne ežiom Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj – Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos, Kur ryto saulė lankosi pirmiausia Ir kur perdien paunksmė slėpininga Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo Idiliškas gamtos vaizdų kampelis: Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu. Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai. Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią Ramiai rupšnojančios avelių bandos Pašlaitėse kalvelių, o glėby Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės Visų spalvų, net rožės be spyglių. Kitoj gi pusėje pavėsį teikia Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų Vynuogienojai, purpurinės kekės. Tenai ir murmantis vandenkritis, Per nuokalnes šakodamasis, srūva Į ežerą, kurio skaidrus paviršius Atspindi mirtom apskleistus krantus. Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai Giraičių ir laukų kvapus nešioja. Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas Linksmai su gracijom ir horom šoka, Lyg amžiną pavasarį sutiktų.SKAITYTI DAUGIAUlietuvių kalbos mokytojai
„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“ S. Geda
dvyliktoje klasėje važiavau į jaunųjų filologų konkursą manęs ten klausė ką noriu pasakyti dailyraščiu nukopijuotais tropais liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“ kad būtų daugiau konkretumo tada galvojau apie savo liežuvį kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau varčiau jį burnoje nusprendusi vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu (kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi) ir nežinodama ką noriu pasakyti viską parašysiu netyčiaSKAITYTI DAUGIAUKAI SARGYBINIS IŠVYDO ŠVIESĄ
Žiemą vasarą sargybinis budi ant Atrėjo rūmų stogo.
Nūnai jis turi gerų žinių. Tolumoje išvydo ugniakurą.
Jis laimingas; maža to, baigėsi katorga.
Sunku išsėdėti dienų dienom ir naktim
šaltyje ir karštyje, laukiant beįsižiebiančios ugnies
Arachnajono viršūnėj. Dabar geidautas signalas gautas.
Tik laimė kaip visad atneša mažiau džiaugsmo,
nei tikėtasi. Bet yra ir pliusų: esam
nebepriklausomi nuo vilties ir laukimo.
Daug dalykų įvyks Atrėjo rūmuose.
Nereikia ypatingo proto tam numatyti
dabar, kai sargybinis išvydo šviesą.
Tiksliau, nereikia perdėt. Šviesa yra gėris;
geri ir tie, kas ateina, tų žmonių
žodžiai ir darbai taip pat geri.
Tikėkimės, kad viskas išsispręs teisingai.
Ir Argas be Atrėjo išgyvens.
Namai neamžini. Apie tuos reikalus,
be abejonės, žmonės daug paporins.
Mes išklausysim. Bet nesileisime apgaunami
tokių burtažodžių kaip Didis, Nepakeičiamas, Vienintelis.
Nes didis, nepakeičiamas, vienintelis
iškilti gali bet kurį akimirksnį.
1900
SIMONAS
Taip, žinau tuos jo naujus eilėraščius.
Visas Beirutas kraustosi dėl jų iš proto.
Pastudijuosiu ir aš kada nors.
Šiandien, aiman, esu kaip nesavas.
Graikų kalbą neabejotinai jaučia geriau net už Libaniją.
O ar geresnis poetas už Maleagrą? Vargu bau.
Tačiau, Mebijau, koks dar Libanijas! Kokios dar knygos!
Visos tos banalybės!.. Vakar buvau nukakęs –
beveik per klaidą – prie Simono stulpo.
Įsitryniau ten tarp krikščionių,
kurie meldėsi patylomis ir atnašavo
jo garbei. Nebūdamas krikščionis,
negalėjau pasinerti jų dvasinėn ramybėn.
Visas drebėdamas ir kentėdamas,
medėdamas ir tirtėdamas sunkiai gaudžiau kvapą.
Nesijuok iš manęs. Trisdešimt penkerius – tik pagalvok –
žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, trisdešimt penkerius metus
gyvena ir kenčia stulpo viršūnėj.
Dar prieš mums užgimstant – man dvidešimt devyneri,
tu, leidžiu manyti, esi kiek jaunesnis –
prieš mums užgimstant – tik pagalvok apie tai –
Simonas užsikorė ant to stulpo
ir nuo tada stovi ten Dievo akivaizdoj.
Galva šiandien dirbt atsisako.
Tačiau būtų geriau, jeigu tu jiems, Mebijau, atraportuotum:
kiti sofistai tekalba, kas jiems užėjo ant seilės,
aš asmeniškai Lamoną laikau
pirmuoju Sirijos poetu.
1917