Dave Seter | POEZIJA

AUKSINIS SKANUS

Aptikom apleistą sodą, negenėtų
šakų urvą, pasišiaušusių taip, kaip
prieš tėvų valią šiaušėmės plaukus.

Užpakalinėj kišenėj turėjai
šveicarišką peiliuką, obuolių buvo
daug, bet mums vieną perpjovei pusiau

iki šerdies, per minkštimą
iki sėklų kartumo. Prisiminiau tave
per Naujuosius. Sinabaro teatre rodė spektaklį.

Du vyrai ir moterys vaidino Edith Piaf.
Lyties dualumas. Kokia mes buvom
pora: knygų graužikas ir pankė,

jos pirštas jo džinsų kilpelėje.
Kiek kartų bandėm nusipirkti alaus
sankryžoj tarp daktaro ir kunigo?

Leisk išsaugoti atidarymo ir uždarymo ceremonijas.
Vaisiai dar krenta, paslaptingi, drąsūs, soduose,
kur mudu sužinojom: jei auksinis, tai skanus.Daugiau

Nadia Adina Rose | POEZIJA

TIK TÁKAI
Dieną naktį: tik tak, tik tak, tik tak
1

Tik blakstienos juos įkalino mirksny –
žiū, jie jau išsprūdo lauk, neregimi,
skaidrūs lyg sparnai žvitrių muselių.

2

O nubrūžinę būties kamieną šiurkštų
sagstosi ant kaklo praeities karolius gintarinius:
cakt! ir tuoj juose vabzdžiai už save pasirašo.

3

Bangos taksi kriauklėje – jie klausosi,
jautrūs it per šabą stetoskopai:
taip jie keičia mus kiekvienu iškvėpimu.

4

Tik sau sukasi jie valandų malūne,
malasi netgi sustojus orui, laikrodžiams sugedus.
Taip prieš laiko vėją einam, Don Kichotai.

5

Taip tik nugalime juos: klikt, klikt! –
ir štai sulaikom nuotraukų ląstelėse, lai šypsos
amžinybei ten, įkalinti tarp sienų.

6

Sukaktuvių torto eismo žiede
blyksi, pypsi tik, įjungdami žibintus,
ir sudarę kamštį, metų prislėgti,
dingsta praeity.

7

Kalendorius skuba lest datas datules,
na, o jie pabyra duonos trupinėliais –
peni atmintį ar atitenka varnoms.

8

Naktį tik atlaisvina mums vietos,
o be jų, sapne, didžioji laiko ankštis
ne didesnė už fantominį skausmelį.

9

Jie tik sukas aplink mus kaip satelitai,
bando išsklaidyt vienatvę Žemėje,
kol mes daužomės į greičio ir atstumo lygtį.

10

Tik išardo begalybę į baltus dribsnius,
mūsų pėdsakus takeliuose užpusto,
pakelia aukštyn liūdnus žvilgsnius:
taip save susirenka.

 

Iš hebrajų kalbos vertė Tom Trauberg

Nadia Adina Rose – menininkė, poetė, iliustratorė – gimė 1967 m. Maskvoje, ten baigė dailės institutą. 1989 m. emigravo į Izraelį. Studijavo prestižinėje Bezalelio meno ir dizaino akademijoje. Darbus pristato grupinėse ir personalinėse parodose. Kuria minkštąsias skulptūras ir objektus, kuriuose kasdieniai daiktai neretai įgauna siurrealistinį pavidalą. Ją domina gamtos ir namų vidinės sanklodos, daiktų tarpusavio santykiai.

Rašo hebrajų kalba, kurios mokėsi, kaip ji sako, iš vaikiškų eilių. Išleido kelias knygas, tarp kurių ir vaikams skirta Then the Rhinoceros Began to Fly („Kai raganosiai ėmė skraidyti“). Poetinis debiutas Snow Ink („Sniego rašalas“) įvertintas Izraelio kultūros ministro premija pradedantiesiems autoriams. Eilėraščių ciklas apie laiką paimtas iš N. A. Rose rinkinio „Mirksniai“, kurį šiais metais keturiomis kalbomis publikuos Berlyno leidykla „Propeller“. Menininkė ne kartą lankėsi Lietuvoje.Daugiau

Violeta Šoblinskaitė Aleksa | POEZIJA

***

pamyluok mane
matai tą kosmėją?
visą ilgą savaitę
kentėjo
pirmąsias šalnas

nenusvarino žiedo
tiktai išblyško

dienai išaušus
stiebiasi
į paskutinįjį
saulės spindulį
lyg būtų
visai ne gėlė
o dygi
patvorių dilgėlė
nebijanti karšto
šalnos liežuvio

užmiršk
prarūkytas mano dienas
pragertus saulėlydžius

užmiršk
gravitacijos palytėtą
mano kūną

žinau
kad nebekvepiu
kaip kvepia
pavasario tulpė
kaip kvepia
vasaros įsauly
vandens lelija

glamonėk
mano nuovargį

mano neviltis
mano nuodėmes

labai prašau
apkabink
ir sušildyk
Daugiau

GERKLĖ

Marija Dejanović

Pro vaikystės kambario langą
apžvelgiau tolyn besidriekiančias tėvo pievas
įrėmintas ir nuspalvintas krūmų
bei visą jo nuosavybę: medžių kūnus, gyvūnų kūnus
ir apvalius mergaičių kūnus
Kūnus naikina tiktai matomumas
jis gyvūnus pripildo žolių, o žmones gyvūnų
atiduoda vyrus bejėgių tėvų nuosavybėn
Išmokau būti visai nematomaDaugiau

LINAS DAUGĖLA | POEZIJA

Velykos

nuo kryžiaus nuėmėm naktį
ššš nesakyk nieko
padėjom ant lentų
tuoj mesim burtą dėl mėnulio
drobulė tau iš rankų krenta
panagės juodos nuo parako
šnara žolė ir slyvynai
perkaitę
skauda galvą

praeis
tuoj eisim
surinkti vinis
Daugiau

GINTARAS BLEIZGYS | POEZIJA

Terapija: skaičiai

Vienas

*
vienas prieš kitą reiškia
nėra pašalinių – tik mudu

*
durų rankena
kaip išsišiepusi ragana

*
tarytum būčiau burlaivis

*
vyriškis mėgina įbrist
į užšalusį ežerą

*
tikriausiai girtas
nes mostaguoja rankom
lyg plauktų

*
nebėgt nuo savęs –

*
per liemenį
aprišta virvė prie jos
prikabinta dėžė ir kaži koks
rąstigalis

*
paukščių lizdai tušti
kiaušinių lukštai tušti
paspausk rankeną – lai atsidaro

Du

*
o jeigu būčiau burlaivis?

*
vis dar galvodamas kad plaukia
virve pririštus daiktus
jis nutempia toli nuo kranto

*
atmintis neapleidžia manęs:
tu tokia panaši į save
šioje nuotraukoj

*
vyras čiumpa rąstigalį
tai peikena
pasirodo atėjo čia kirsti ledą

*
devyniasdešimt septintųjų vasaris
gripo karantinas
manęs neįleidžia į ligoninę

*
kurioje tau gresia
priešlaikinis gimdymas

*
tu moji man
pro palatos langą

*
stengiamės neišsiduoti
slapčiomis braukiam ašaras

*
privalau būti stiprus nors visa
jėga tavo pusėje

Trys

*
vyriškis peikena trupina ledą
tikriausiai kažką suprato nes dairosi

*
nes vis trumpesnis
man dovanotas laikas

*
visą mėnesį buvai toj ligoninėj
koks ilgas vasaris

*
durų rankena iš abiejų
pusių burė

*
vėjui čia šitiek erdvės

Keturi

*
esu tas kur prabilo
kartybių taurę atvėrusi burna

*
kam tau peikena pakeleivi?
kodėl dvi sesutės
per kalnelį nesueina? ko
čia žiūri?

*
gera eiti ilgos
brangios psichoterapijos
visur remtis gyvais pavyzdžiais

*
net jeigu tai – žmonės

*
jis užsimoja ir kerta
vanduo iš po ledo plūsta per žaizdą

*
(salėje juokas)

Penki

*
vyras vėl mostaguoja rankomis
vaidina kad plaukia

*
po to žvalgosi jau kažkaip neužtikrintai –
su susvyravusiais įsitikinimais
ir bėgte pasileidžia į krantą

*
silpnas tavo tikėjimas
nemoki vaikščioti vandeniu petrai

*
akivaizdi
koncentracija į išgyvenamumą ir kiti
menkavertiškumo įrodymai

*
kai krantas ranka pasiekiamas
savivertė vyriškį priverčia sustoti
štai jis jau nebėga ir lūžta ledas

bet čia negilu todėl nepaskęsi

*
todėl žodžiai tėra sekluma

*
todėl ligonių kasos
yra apie mus

garbanoti plaukai
gyvenimo girios


Daugiau

Julius Keleras | POEZIJA

stoviu prie liuteronų bažnyčios Juodkrantėje

nebėra kapinių Kuršių marių pakrantėse,
medinių kryžių dvišlaičiais stogeliais,
aiman, Viešpatie

nebėra medinės atviros varpinės,
senos bažnytėlės, kopų prižiūrėtojo namo,
aiman, Viešpatie

nebėra nendrinių stogų, mergų kamarų,
atsikėlėlių, kalbančių vokiškai,
aiman, Viešpatie

nebėra tinklų, džiūstančių kiemuose,
Gintaro uosto, parapijos namų,
aiman, Viešpatie

nebėra krikštų, rupūžių siluetų, paukščių,
gėlių, žirgelių galvų,
aiman, Viešpatie

nebėra drožinėtų altorių, nebėra pastatų,
kur anuomet gyveno Dievas,
aiman, ViešpatieDaugiau

INDRĖ LARSSEN | POEZIJA

ŽYGELIS

Užsilipau su šuneliu ant kalno. Taip visuomet
darau, kai užsinoriu pabūt sau,
kur aukščiau;
ir nusileisti kartu –
vidudienį beveik nebūna mašinų;

Tik šį kartą kažkur, gal Vambheimo šlaite,
pragydo gaidys – per patį vidudienį –
ir nebepanoro liautis.
Šunelis, mylintis paukščius (ypač stebėti juos
klykaujančius aukštai, virš fjordo), sukluso.
Pavadys įsitempė. O taip pat ir visos
penktadienio mintys. Apie namus kalno papėdėje,
jų šviesų erdvumą, tylą.

Tai ir leidomės – draugelis karts nuo karto
stabteldavo, užkeldavo priekines letenas
ant betoninio kelkraščio, įsitikinti –
kas ten apačioj aidi – tuoj sužaliuosiančiose tolumose,
pilnose krutančių nematomų žmonių,
burzginančių traktorius,
juosiančių laukus tvoromis
savo bliaunančioms avims,
skambinančių bažnyčios varpais
(matyt, laidoja Henriką),
pjaunančių atitarnavusias gyvatvores
motoriniais pjūklais, nirtingais, lyg keiktųs…

…ir tas gaidžio giedojimas
per patį vidudienį,
per visą vandens paviršių garsas
– tikrai, lig šiol negirdėtas..Daugiau

MONIKA HERCEG | POEZIJA

Paukščių teorema

Paukščiai žino, kaip sumažinti šalčio mastą
ir ko tikimasi iš jų tvirtumo
Pirmenybę jie teikia laikui, ne kitiems atsakymams
Paukščiuose įsikūrę tyliausi žmonės,
jų plunksnose alsuoja ruduo,
kad sušvelnintų senatvę
Iš išorės mus spaudžia kalbos pramonė,
ji netiki platybėmis nei protu,
šiurkšti kalba mums smogia ir tikisi,
kad mes, lyg paukščiai, nesipriešinsim,
niekada neištarsim tylių kasdienių žodžių
Bundi iš savęs ir prašai meilės neskubėti
Jei piktžolės jau siekia galvas, ateis geresni ūkininkai
Daugiau

Darius Kauzanas | POEZIJA

MADONA

Jis sako draugams, kad seniai ją paleido.
Bet kas vakarą tikrina profilį feisbuke,
ne smalsumo vedamas, o nuogąstaudamas,
kad ji iš tiesų jį pamiršo.

Jo širdis – stiklinė kriauklė, pilna beprasmiškų
klausimų. Susisuko į ją kaip sraigė ir bijosi 
būti išvilktas arba ištrintas iš jos atminties, 
net iš jos užmaršties (feisbuke taip įmanoma).

Ji su šypsena, kurią jis nebent prisimena,
laimingesnė, o jis – apžėlęs kaip paliktas
sodas. „Paleidau“, sako. Bet net jo balsas
dulkėtas kaip katekizmas iš laikų reformacijos.

Jo pirštai pavargę pakibo virš nuorodos
„atšaukti sekimą“, bet padvejojęs
naršo toliau, ieškodamas ženklo,
kad vis dar tenai, tarp skaitmenų, jo buvimo
pėdsakas pasiliko – bent nebylus.

Ji – lyg paveikslas, pakabintas aukštai,
kaip vitražas, spindintis rytu nauju, ji
madona be kūdikio, Danaja su Dzeusu
ir Leda su gulbinu.

O jis – relikvija nepraeinančios meilės,
jei šitas žodis kažką dar reiškia. Istorinė
išnaša, foninis triukšmas, skaitmeninis
pėdsakas kasdienio naršymo.Daugiau

Justas Jasėnas | POEZIJA

Transfigūracija

Ant eilėraščių knygos skirtuko
Užsirašiau apie Zarasus
Tebeplaukia iš atminties
Vizitinių kortelių žuvysDaugiau

Jolanta Šilenskienė | POEZIJA

Ežeras

Dangaus mėlynumas
tarytum ežero veidrodis
rimsta
akimirkai
iki susilieja vanduo virš manęs –

suspėju pamatyti mamą,
diena iš dienos kažkodėl
skalbiančią švarius,
baltutėlius vaikiškus marškinius
ir skaitančią vienintelę knygą –
pasakų,

ji linkteli galva – visai kaip  
linguojantys medžiai miške,
tik aš niekaip neišeinu
iš to miško, o
vaivorykštė kapsi po lašą,
kad, regis, pasiekusi žemę
atsities,

žiūriu lyg spalvotą piešinį,
pakankamai gražų ir nepakankamai
lengvą –
pasiimt.
Daugiau

Kšištofas Kšivecas | POEZIJA

KARALYSTĖ

Tavo palieptas
nusipurčiau dulkes nuo sandalų

ir išėjau
į naktį tykią

tamsoje garnio lizde
radau mažytį kopūstą

vidury tuščio lauko
lizdas lizde kopūstas

perpjovęs tą raukšlėtą senuką
radau skardžiabalsį gretasienį

tarp šešių sienų
įkalintas žiogas

juoda avis
tarp žalių smuikininkų

groja saksofonu
paprastai prie upės

vidinėje tvirtovėje
dialogas natomis

do re mi fa sol la si
o paskutinė įmetama

į žiogo kepurę
žaliūkas pakelia monetą

ant sidabrinio
keista kalba užrašyta

le prochain arrêt est
le Royaume de DieuDaugiau

Zita Mažeikaitė | POEZIJA

KREPAS

Japonė šaltoj kalnų trobelėj
audžia krepą iš sukrių kanapinių siūlų.

Ant sniego ilgos rietimų juostos,
melsvos, švelniai violetinės, baltos –
brangiems kimono.

Sodely regiu savo močiutę,
iš vakaro tiesiančią drobes,
šiurkščias, kietai sumuštas – paklodines.

Tėvas sukučiu veja kanapinę virvę.
Ties langu tebestirkso vãgis –
keturkampė vinis.Daugiau

Kristina Tamulevičiūtė | POEZIJA

Upė

* * *
Upė yra viskas, ir joje plaukia krokodilai, –
dukra man sako, ant kranto sėdėdama, –
upė yra viskas.

Taip, upė ir miškas, žaluma ir šlapia dirva,
pelėdos ūbavimas rūkui kylant, vakaro drėgmė,
uodai, musės, jų lervos ir šliužai,
tai yra viskas, vaike, viskas.

Jai treji ir jos delne telpa saulė.

Viskas tam delniuke sutelpa,
kai paima mane už rankos.

* * *
Plaukia ledo lytys,
traiškanos, – man sako dukra, –
traiškanos žiemos aky.

* * *
Yra daug upių, bet viskas –
tik ši viena.
Ir šaltis, ir dumblas, ir vasaros vakarai ūkani,
viskas yra ši upė,
jos vanduo mūsų akyse.

* * *
Mano kūnas yra tiltas, ir neša jis mažesnį tiltą.
Skalauja jį skaidrūs vandenys.

Kvėpuoja ir plaka.Daugiau

Pokalbis su Jovaru Kelpšu

Justinas Kisieliauskas

Šiame „Nemuno“ tinklalaidės epizode pristatome lietuvių kalbos mokytoją, poetą, slemerį ir gidą Jovarą Kelpšą, kurį kalbina socialinių mokslų dr. Justinas Kisieliauskas. Pokalbį pradėję klausimu „Ar mes jau seni?“, pašnekovai pereina prie platesnės diskusijos apie jaunosios kartos santykį su kultūra, švietimu ir kūryba. 

JONAS LINIAUSKAS | POEZIJA

Nežinau

Nežinau, ką šią naktį sapnuoti, –
Pagal sąrašą ar jau laisvai?
Kad išplaukia iš Danės laivai,
Balto garo srove kaspinuoti?

Nežinau, kur iš ryto pabusti, –
Kur atsiguliau, ar vėl kitur?
Kur sapnai su manim atsidurs,
Kur įstrigs per Neapolio grūstį?

Nežinau, ką šią naktį kalbėjau,
Negaliu pakartoti dabar.
Ką tau, meile, ištarti, patark…
– Kokios tylios šio sapno alėjos…Daugiau

GVIDAS LATAKAS | POEZIJA

Salantų durys

Jei keliautumbum kada pro
pro Salantus ir nustvertumbum
ar sugriebtumbum kokią
nepažadėtąją niekambam valandą
būtinai užeik prakilnion jų bažnyčion
po dešine puse dešinės pusės altoriaus
turėtumbei pamatyti (sic!) duris
duris apkaltas skaistvariu ir liūdnas
atremtas į sieną kurių vyriai netinka
į jokias staktas – per aukštos būt zakristijon
bažnyčion – per siauros ir tai tik
viena pusė dvivėrių kaip čia būti galėtų
legenda pasakoja gavenda pritaria kad
anosios pardangintos iš paties Vatikano
popiežiaus Benedikto Gražiojo buduaro
nelabųjų jėgų įkinkytų o gal Labųjų?
Labosios tikėtina būtų labiau
nes istorija ta – šviesi ir labinga
nutikusi per nemiegojimo betgi
betgi dar tamsią nakties valandą –
balsas prabilęs Salantų (Skilandžių
gal dar tuomet) klebonui Urbonui be
bešvebeldžiuojant kaži kurį brevijoriaus
lapą padriskusį ir sukabintą vilnoniu
siūlu vario drateliu dėl dažno vartymo
išplyšusį ir išplikusį nuo kunigo pirštų
taigi balsas jam ir sakąs: tu čia meldies
o čia pat Ryme šventasis tėvas diktas
Benediktas nesuvaiko minčių su
geismais surizgusių – žada ans nusidėti
su viena žinoma svieto patranka
(ne armota autoriaus turima galvoje)
jeigu drąsus vyrs esi kaip pamaldus
lekiam ten – sėskis ant durų ir nulakinsiu
taip ir buvo – tik sušvilpė ausyse
ir belekią oru – kas nešė duris
mūsų šaunuolis nematė tiktai ausis
ausis užgulė greitis – per vėją
akių negalėjo pramerkti – ūžė
ir kaukė lekiant virš kaminų
ir bokštų aštrių kelyje sutiktųjų
miestalių – taigi dūmai smarvingi
uodėsi virš jųjų o ir demonų irgi
kranklių kalenims snapais girdėjos
kad įvarytų baimės ir iš išgąsčio
mūsų žygūnas nupultų
ir šitaip pabaigtų žygį savo
nė neįpusėjęs
kai durys su mūs žemaitių
klebonu pro kaminą kabaldai pro
tą patį kur baltus ar juodus siūlus
dūmų konklava leidžia kai
įgarmėjo su visom taigi durim ten
popiežius amo neteko – šveicarai
ir tie ties slenksčiu žvanginti kirviais
ilgais – alebardomis suskato –
šimtas kaip vienas gvardiečių
margais pantalonais rankogaliais
Mikelės Angelo sukarpytais
puošnūs kaip kalakutai kirasom
plieno šalmais saulės zuikučiams
gaudyt nupoliruotais veltinio skiautėm
kulnais tik sumušė ir vokiškai halt!
sušuko ale šventasis tėvs skriausti
svečio neleido – pats didžiai nu
nustebintas kuklųjį Kristaus
vynuogienojų skabytoją pokalbio
pasišaukė ir lotyniškai kas ir kaip
apie šitą stebuklą kamantinėjo
o ta aukščiau minėta geidulių ugnis
nepagavus liepsnos dūmuose
savo užtroško ir jo nuodėmklausė
sutartą valandą nesulaukusi
garbiojo nusidėjėlio
apmaudingai durim trenkus
iš slaptos celės prašapo
tuo metu mūs teologams kalbas
didžiai pamaldžias varinėjant
jau ėmė aušti – nakties spinduliai
ryto spalvoms vietą užleido
tai ir garbusai Pijus ar Benediktas
svečią savo nakties keistąjį
namo išlydėti suskato – suteikė
popiežišką palaiminimą ir ant kitų –
savo buduaro – durų sėstis
ir braukti namo paragino
kad būtų tos durys kaipo
įrodymas kad abidviem oi ne
nesisapnavo – ir parlėkė tas
kanauninks per jūres marias
apent angelų nešamas kaip
iš armotos šautas ir dabarčiui
tos durys dar tebestov Sala
antuos kaip ženklas tikintiems
o jau kas netikės to ponevaliai
ir nesiruošiam verstiDaugiau

TOMAS VYŠNIAUSKAS | POEZIJA

kiekviena kelionė turi
savo nuovargį

pirmomis dienomis būna
lengviausia
niekada nežinai kaip nešiosi
koks ūgis svoris našumas ištvermė
ryškėja miestai renovuotais fasadais
bažnyčių smailėmis
įsivaizduojama žiurke lūšnyne
į kurį nedrįsti kelti kojos
moterys pakelėse
jų niekada nepaliesi
auga artėjant
išnyksta prasilenkus
jauti kaip kalnas spardosi
akmenėlį nusipurtęs burbuliuoja
slenksčiais kriokliais kaskadomis
vėliau užmiega
sapną į pievą slėnyje išskleidęs
upės ežerai okeanas
apgaubia ramina užsemia
protarpiais prasiveria vandenys
ateities miražą praskiesdami
ir vėl tvinksta
kaip pūlinys kaip miegantis
ugnikalnis
jo snūduriuojančios širdies
neaptinka nei veizas nei gūgl maps
nešioji su savimi mišką retkarčiais
samana apsiklodamas dažniau
krituolio prasmę išjausdamas
kirtimo tuštumoj levituodamas
visur jie vienodi
vienodai užsimezga brinksta brandinasi
kaip nepažįstamojo žvilgsnis
kaip miestelio ženklas
kaip upės ištakos
vienodai prasideda
panašiai išsitrina
taip
vieną dieną viskas nutyla
vieną dieną nurimsti
bejėgystei įsčiose
plūduriuojant
Daugiau