Vytautas Kaziela | Poezija

*

atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas

dabar negaliu
to paaiškinti
Daugiau

Algimantas Rusteika | Poezija

***

jei galėčiau praeitum
būtų pilna tavęs
nebekalbinsiu švęsk
užbaigtumo nebus

jei praeičiau mylėtum
kokių dar vaistų
palengvėsi ir šviečia
ir bus netikėtai

jei pažinčiau nekviesk
apsirinkam praeinam
atsiprašau visada
čia ne ašDaugiau

Gintaras Patackas | Poezija

MARIJOS RADIJAS

Ir pagaliau aš Laisvę pajutau
O jau buvau depresijon paniręs
Ir ką parašęs vakar vėl skaitau
Ir daros gėda – negi būsiu miręs
Poezijai… Ji – gedinti našlė –
Kuriai pritinka sielvarto kasnykas…
Apaugo draugo kapą jau žolė
Nebuvo jis į moteris įnikęs
Bet su žmona gyveno atskirai
Ir nebėra kas kapą jo lankytų
Pasielgiau šį kartą aš dorai
Prakalbint leidau angelo trimitą
Jo klausosi suaugę ir maži
Prašau įjunkit radiją Marijos
Iš jo lai sklinda muzika graži
Apie balčiausią žiedą pinavijos
Šiai dienai numatyta daug darbų
Visų neišminėsiu – ir neverta
Maldelę sukalbu už mus abu
Kad dar pasimatytume ne kartą

2023.03.24, penktadienis
Kaunas, restoranas „La Fin“
Daugiau

Arvis Viguls | Poezija

poeto mirtis

ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?

ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.

o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?

Vila do Kondė – RygaDaugiau

Jonas Liniauskas | Poezija

Altana

O kas tau pagelbės, kai vaikštai,
Daužydamas galvą į sieną,
Kai durys seniai jau atvertos,
Nes jų niekada net nebuvo, –
Gal tai, kad visi jau išėję,
Kad niekas tavęs nebesaugo,
Esi tu visai nesvarbus.

Save tu įkalinęs saugai,
Neleisdamas apsižvalgyti,
Tik bausdamas pasninku, atgaila,
Nors nieko aplinkui nėra.
Mes sėdim pajūrio altanoje
Ir geriame vakaro vyną,
O tu man vis raudi ir raudi,
Kad metai praėjo lyg niekur, –
Nė karto nemačius Paryžiaus,
Neklaidžiojus po Barseloną,
Neplaukiojus naktį gondolomis…

Likai amžinai uždarytas,
Tuomet, kai visi jau išėjo.
Baisiausia, kad pametei raktą,
Nuo savo vienutės – vienatvės,
Kai sėdim kartu, o lyg vienas,
Tenai, prie Anapilio vilos,
Kur ką tik skaitėm eilėraščius,
Kartu su gyvais ir su mirusiais…Daugiau

Richard Brautigan | Poezija

Pasižvalgykime po naujus amerikietiškus namus

Tai durys,
jos nori išsiveržt
iš vyrių
ir išskrist į tobulus debesis.

Tai langai,
jie nori palikti
vyrius ir pabėgti
pas stirnas
į užmiesčio pievas.

Tos sienos,
jos nori klajot
su kalnais
saulei tekant
po rasą.

Tos grindys,
jos nori paverst
šiuos baldus
į gėles ir medžius.

Tie stogai,
jie nori oriai keliauti
paskui žvaigždes
per tamsos žiedus.

Daugiau

MATS TRAAT | Poezija

HARALOS BIOGRAFIJOS

VALSČIAUS SENIŪNAS

Mano pavardė Kivi reiškia akmenį,
ir namas mano buvo iš akmens,
ir širdį aš turėjau akmeninę.
Kodėl pastatė kryžių man medinį?
Daugiau

NERINGA ABRUTYTĖ | Poezija

thai restoranas 2

už to paties staliuko dienos šviesoj tai artėja
tai tolsta žmonės į geležinkelio stotį atneša balto vyno

ženklai sprogdina simbolius: crown S gyvatės sparnai
o laikrodžio galingo sekundininkas eina atbulai

small talks: ji pasakoja karas dabar ir etiopijoje (o ukrainoje)
beveik neklausau staiga ima kalbėti apie paskutinį

rusijos carą nikolajų (visą šeimą sušaudė) rasputinas buvo caro
                                                                                     žmonos meilužis
abejoju tingiai kažką lemenu: ar tikrai sušaudė? ir labiau mėgaujuos
                                                                             (azijietišku) nuolankumu:

atneša lėkštę ryžių ir daržovių saldžiam padaže su anties gabaliukais
už to paties staliuko stebiu tik dabar pastebiu tai ne langas
                                                               o veidrodis (ir laikas eina atbulai)

ir ko tau čia reikėjo ir vis dažniau pagauni save ką tu čia (toje šaly) daraiDaugiau

Julius Keleras | Poezija

cukrus

aštuoni šaukšteliai
cukraus diedukui

apvalus senas stalas,
švari cerata

puodeliai žali
su baltais žirniukais

ne, nereikia man cukraus –
juk arbata ir taip su uogieneDaugiau

KATERYNA MICHALICYNA | Poezija

**

(pranešimas)
nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
tu miegi ir nieko negali man atsakyti.

mūsų vaikams paklota koridoriuje
po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis
naktinės lempelės.
ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo.
glostau jo sprandą
ir prisipažįstu, kad
bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus,
nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa.
karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės –
mylimą Oriono žvaigždyną.
o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų,
iškėtotomis rankomis,
nenoriu nė galvoti.

nuo sienų nukabinti paveikslai.
dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio.
jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų,
sakau: būkite narsios.
o jos priekaištauja: neužklijavai langų,
tik išplovei ryte
ir ištrynei skruostus laikraščiu,
kaip darydavo tavo mama ir močiutė.

!!!Voluinės sritis! Pavojus! –
skaitau Telegrame.
išgriebiu žodį ir apmirštu.

!!Rivnės sritis! Pavojus!
ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai.
kapai, į kuriuos…
nagi, nutilk!Daugiau

VAINIUS BAKAS | Poezija

Maldos išsipildymas

Aš pradedu maldą kasdien vis iš naujo iš naujo
apsaugok mane nuo tarpuvarčių vėjų bedančių
nenoriu regėti nei smurto nei liejamo kraujo
beglobių šunų ir pastipusių miesto balandžių

meldžiausi ilgai kad aplinkui netektų regėti
badaujančių ir nelaimingų našlaičių bejėgių
išskleisk jei gali virš manęs giedrą dangų lyg skėtį
neleiski nupulti nusmigti ant traukinio bėgių

ir karo nenoriu matyti už viską labiausiai
nei kūnų randuotų – žinau niekada neužgis
nenoriu regėti ir Dievas manęs įsiklausęs
auksinėmis sagėmis
tyliai išbadė akis.Daugiau

Renata Karvelis | Poezija

instruktažas darbo vietoje:

1. negalima apsivilkti raudonos suknelės
2. negalima įsisegti auskarų
3. nereikėtų dažyti nagų
4. nagai negali būti ilgesni nei 5 milimetrai
5. negalima užsitepti pudros ant veido
6. dažyti blakstienas kuo rečiau
7. negalima avėti aukštakulnių
8. negalima jai girdint kalbėtis su vyrais
9. negalima kalbėti vietoj jos
10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti

aš visąlaik tyliuDaugiau

Patricija Gudeikaitė | Poezija

bête noire

plevėsuoja dvasių gėlės, kai pateka mėnuo
ir verčia jas gėlių vaiduokliais
Jerome Rothenberg, „Gėlių kantata“

I.

pirmoji fazė: letargija

jų deformuoti –
purpuriniai žiedai –
yra ritualinės kaukės:

apeigų metu –
stangriais stiebais –
apsivejančios –
aukos kaklą

(kūnas tampa pažymėtas:
godžiai –
raizgydamos kapiliarus –
ardydamos audinius –
viduriuose –
jos palieka sėklų –
laukdamos –
kol iš tuščio –
mėsos kokono –
išaugs mažos –
demoniškos sukubės)
Daugiau

Edita Puskunigytė | Poezija

Istorija Nr. 1

lakūnas
išgyvenęs tik savaitę
nuolat kartojo
kad nori jaustis patogiai
nuolat kartos ir ten
piešdamas danguj
nežemiško grožio kilpas
atsargiai žiovauk
mirtie
sakys jis
žvelgdamas žemyn
neduok Dieve prarysi
netikusio pasaulio
netikusią filosofijąDaugiau

Mindaugas Milašius-Montė | Poezija

Charonas sielai perkelti

Gatvėje
bobų vasara
kur tik pažvelgsi
ir ką tik įkvėpsi ponas
duok užrūkyt apsvilusiais
pirštais šmėkšteli po neonais
klaiki žmogysta net kirvis atšąla
už diržo bet dovanok rūkau paskutinę
meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau
susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu
kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo
esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų
prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir
spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir
jau aš keleivišius stovėčiau čionai
po neonais ir laukčiau į kitą
krantą tik plaukiančio
troleibuso
Daugiau

Billy Collins | Poezija

Išrengiant Emily Dickinson

Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio,
lengvai pakeliama nuo pečių ir
padedama ant medinės kėdės atlošo.

Tada jos kykas,
kaspinas atsiriša, lengvai truktelint.

Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas
atsagstant perlamutro sagas nugaroje,
tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę,
kol mano rankos gali praskleisti audinį –
panašiai plaukikas skiria vandenį,
kol įslysta vidun.

Jums reikėtų žinoti,
kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame,
nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim
žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą,
balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų
ant plačialenčių kietmedžio grindų.

Devynioliktojo amžiaus Amerikos
Moteriški apatiniai drabužiai painūs,
nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai,
tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą,
užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis,
kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu,
plukdančiu link jos nuogybės aisbergo.

Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai,
kas priminė gulbės kelionę į naktį,
bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko –
apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus
į vaismedžių sodą,
kaip plaukai jos draikės netekę segtukų,
kaip mūsų pokalbiuos rasdavos
visai netikėti daugtaškiai.

Tegaliu jums pasakyti tik tai –
tą šeštadienio popietę Amherste
buvo kraupiai tylu, jokių garsų,
išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą
ir zyziančią musę ant lango stiklo.

Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia,
kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele,
užsegdamas jos korsetą,

ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai
jis grįžta į senąją vietą,
lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę,
kad Viltis turi plunksnas,
kad Protas yra lenta,
kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas
ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim.
Daugiau

JOHN MILTON | Poezija

PRARASTASIS ROJUS

(Ištraukos)

IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi,
Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam,
Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, –
Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas
Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo
Rytuos nuo Edeno ir dar toliau,
Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos
Karalių bokštų, graikų pastatytų,
Arba kur sūnūs Edeno pirmiau
Negu Telesare gyveno. Čia
Sodinti Dievas liepė gražų sodą.
Derlingoj žemėj vaismedžius augino
Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį.
O vidury augo gyvybės medis,
Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu,
Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės –
Mūsų mirtis: tai pažinimo medis,
Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį.
Per Edeną pietų link plaukė upė,
Plačia vaga, nesukdama ji niro
Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas
Užkėlė kalną ant srautingos upės,
Kad šis puria sodo dirva pavirstų
Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę,
Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais
Drėkintų sodą, o jiems susiliejus
Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn,
Išnirusion iš požemio tamsybės.
Toliau ji plaukia keturiom vagom
Per daugelį kraštų ir karalysčių,
Kurių čia vardyti neverta, gal
Geriau papasakot, jei tik gebėsiu,
Kaip blykčioja safyrais čia upeliai,
Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena,
Pagirdydami nektaru paunksmėj
Kiekvieną augalą, gaivindami gėles,
Vertas auginti rojuj ne ežiom
Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj –
Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos,
Kur ryto saulė lankosi pirmiausia
Ir kur perdien paunksmė slėpininga
Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo
Idiliškas gamtos vaizdų kampelis:
Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo
Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu.
Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia
Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai.
Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią
Ramiai rupšnojančios avelių bandos
Pašlaitėse kalvelių, o glėby
Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės
Visų spalvų, net rožės be spyglių.
Kitoj gi pusėje pavėsį teikia
Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų
Vynuogienojai, purpurinės kekės.
Tenai ir murmantis vandenkritis,
Per nuokalnes šakodamasis, srūva
Į ežerą, kurio skaidrus paviršius
Atspindi mirtom apskleistus krantus.
Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai
Giraičių ir laukų kvapus nešioja.
Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas
Linksmai su gracijom ir horom šoka,
Lyg amžiną pavasarį sutiktų.Daugiau

Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“
S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau
į jaunųjų filologų konkursą

manęs ten klausė ką noriu pasakyti
dailyraščiu nukopijuotais tropais

liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“
kad būtų daugiau konkretumo

tada galvojau apie savo liežuvį
kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau

varčiau jį burnoje nusprendusi
vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu

(kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi)

ir nežinodama ką noriu pasakyti
viską parašysiu netyčiaDaugiau

Alvydas Valenta | Poezija

***

„Visos dienos bus sekmadieniai“, –
citata ne mano, pasiskolinau,
kitaip sakant – intertekstas.
Tai va, visos dienos bus sekmadieniai,
nereikės anksti keltis, skubėti į darbą,
o vakarais pavargusiam iš jo grįžti,
skaičiuoti išlaidų, sąmatų, mokesčių,
planuoti atostogų.
Visos dienos bus sekmadieniai
su įjungtu televizoriumi,
ryžių ir kruopų košėmis,
obuolių ir slyvų kompotu,
sauskelnėmis –
visai kaip vaikystėje,
kai pasaulis buvo dar vientisas
ir laikas stovėjo vietoje
arba tik vos vos judėjo.
Viskas bus taip, kaip buvę,
O visa, kas buvo kitaip,
atrodys lyg seniai susapnuotas sapnas,
gal net ne tavo paties,
papasakotas lovos kaimyno,
ir vis geriau suprasi,
kas yra pirmapradis buvimas.
Visos dienos bus sekmadieniai,
nuo ryto iki vakaro – visos tavo.Daugiau