Kato Džavachišvili | Poezija

Laukai
Apsikabino ir vienas ant kito sugulė. Sugulė ir išnyko. Nusiskuto plikai ir sugulė. Laukuose pasiklojo ir sugulė. Nuo kryklių sriubos išpūstus savo pilvus vieną prie kito priglaudė ir sugulė. Buivolas perėjo, paskui save tempdamas visą parapiją. Perėjo Buivolas ir jogurtą ten, kur perėjo, užraugė. Lėtai perėjo Buivolas ir laikas sustojo. Sėdėjau prie pačių tikriausių miesto vartų, stebėjau: mano Profilis buvo pats miestiškiausias ir mėšlinom rankom savo namą dažiau. mano Kalba buvo pati miestiškiausia ir myžalais sudrėkinti plaukai krito ant mano pečių. Sugulė miesto ištaigoje ir Nematė manęs. Buivolas tempė mane ir atitempė. Perėjo Buivolas virš manęs, o nuo jo uodegos mašalai dribo ir Žodžiais neištartais prikepė man prie liežuvio. Atsispyriau ir įsitaisiau. Aš lyg mašalas įkritau. Nieko nepajuto. Devynis mėnesius jie Gulėjo ir devynis mėnesius aš laukiau savęs. Devynis mėnesius jie savo pilvus pripildydavo kryklių sriuba ir devynis mėnesius Marinausi badu. Devynis mėnesius jie rankomis glostė pilvą ir devynis mėnesius iš eilės Aš kurtau. Gremžiau ir gremžiau jų kantrybę. Gremžiau ir gremžiau jų meilę. Nagučiais gremžiau ir Dėl deguonies trūkumo pareikalavau, kad gimdytų. Išgirdo. Nosį nupjovė… Ėmiau gaudyti orą – atgal tokia kaip jų prisisiuvo.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***
Audros sūkurys, vėjas ir skeveldra Besisukiojanti tarp jų Su prisipažinimu Peizažo nualinto Mojančio lietaus ranka Iš po skverno Slėpusio ją Iš po lovos Migdančios vaiką Iš po ledo luito Sušildančio čiabuvį Namuose pilnuose keisčiausių dievųSKAITYTI DAUGIAU

Konstantinas Kavafis | Poezija

KAI SARGYBINIS IŠVYDO ŠVIESĄ

Žiemą vasarą sargybinis budi ant Atrėjo rūmų stogo.
Nūnai jis turi gerų žinių. Tolumoje išvydo ugniakurą.
Jis laimingas; maža to, baigėsi katorga.
Sunku išsėdėti dienų dienom ir naktim
šaltyje ir karštyje, laukiant beįsižiebiančios ugnies
Arachnajono viršūnėj. Dabar geidautas signalas gautas.
Tik laimė kaip visad atneša mažiau džiaugsmo,
nei tikėtasi. Bet yra ir pliusų: esam
nebepriklausomi nuo vilties ir laukimo.
Daug dalykų įvyks Atrėjo rūmuose.
Nereikia ypatingo proto tam numatyti
dabar, kai sargybinis išvydo šviesą.
Tiksliau, nereikia perdėt. Šviesa yra gėris;
geri ir tie, kas ateina, tų žmonių
žodžiai ir darbai taip pat geri.
Tikėkimės, kad viskas išsispręs teisingai.
Ir Argas be Atrėjo išgyvens.
Namai neamžini. Apie tuos reikalus,
be abejonės, žmonės daug paporins.
Mes išklausysim. Bet nesileisime apgaunami
tokių burtažodžių kaip Didis, Nepakeičiamas, Vienintelis.
Nes didis, nepakeičiamas, vienintelis
iškilti gali bet kurį akimirksnį.

1900

SIMONAS

Taip, žinau tuos jo naujus eilėraščius.
Visas Beirutas kraustosi dėl jų iš proto.
Pastudijuosiu ir aš kada nors.
Šiandien, aiman, esu kaip nesavas.
Graikų kalbą neabejotinai jaučia geriau net už Libaniją.
O ar geresnis poetas už Maleagrą? Vargu bau.
Tačiau, Mebijau, koks dar Libanijas! Kokios dar knygos!
Visos tos banalybės!.. Vakar buvau nukakęs –
beveik per klaidą – prie Simono stulpo.
Įsitryniau ten tarp krikščionių,
kurie meldėsi patylomis ir atnašavo
jo garbei. Nebūdamas krikščionis,
negalėjau pasinerti jų dvasinėn ramybėn.
Visas drebėdamas ir kentėdamas,
medėdamas ir tirtėdamas sunkiai gaudžiau kvapą.
Nesijuok iš manęs. Trisdešimt penkerius – tik pagalvok –
žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, trisdešimt penkerius metus
gyvena ir kenčia stulpo viršūnėj.
Dar prieš mums užgimstant – man dvidešimt devyneri,
tu, leidžiu manyti, esi kiek jaunesnis –
prieš mums užgimstant – tik pagalvok apie tai –
Simonas užsikorė ant to stulpo
ir nuo tada stovi ten Dievo akivaizdoj.
Galva šiandien dirbt atsisako.
Tačiau būtų geriau, jeigu tu jiems, Mebijau, atraportuotum:
kiti sofistai tekalba, kas jiems užėjo ant seilės,
aš asmeniškai Lamoną laikau
pirmuoju Sirijos poetu.

1917

Egidija Šeputytė | Poezija

***
dangus taip arti snaigėms krentant į veidą dar pasistiebiu
***
už lango rūkas sapnavau kad pabudau sako sūnus
***
kelio ženklas – gali iššokti žvėris partrenkiu drugelį
***
vaikų gaudynes stebi vargeta prie bažnyčios akyse juokas
***
šiaurinis vėjas užsidengiu ausis kad neišgirsčiau per daug
***
SKAITYTI DAUGIAU

Benediktas Januševičius | Poezija

iš nesvarbaus poeto gyvenimo
penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado narkotikų – būčiau pamėgęs!“ gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose mėgsta vaikščioti pėsčias rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia… rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių kalba ramiai, nesistengia įžeisti nemėgsta namų ruošos vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta… poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės. grafomanų nekenčia iš visos širdies pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai rašo tik š mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų anksčiau nei degtinė trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus gyvena sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili palaikiau jį išpuikusiu dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie… ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas gal tas pats. o gal kuris kitas SKAITYTI DAUGIAU

TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ | Poezija

ARGONAUTŲ SENATVĖ
Nusikabini iš spintos šypseną pragraužusią skylę lubose nes radioaktyvi: ir nežyra pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime: bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame pačiame tai rojuj: tuomkart tu išeini lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje: šaukti ji nori šaukti bet balso balastas velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos tapusios aukso vilnos išplaukusio ir nuskendusio Argo argumentais toli nuo lūpų SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Cibulskas | Poezija

arbata
kol pasaulis matuojasi jam netinkančią karūną, grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio puodelyje, vėjas visrakčiu bando atsirakint atvėsusį kaminą jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės, brinksta šviesos vandeny mano arbatmedi, geliantis pavasario cukrau, širdis gali gyvent nepasaldinta, neprisirišusi kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj arba gerklų krūmas su įstrigusiu balso paukščiuSKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Elmiškis | Poezija

Aukso puodo dugne
Nusiperku loterijos bilietą. Nusiperku ir netikrinu. Po lošimo numetu kieme, stebiu pro langą, kas paims, o paskui seku, ar kaimynai neįsigijo naujos mašinos, ar neišsikraustė į nuosavą namą. Rizikinga. Panašu į mirties strėlę, kuri zvimbia pro ausis, pažastis, tarpukojį. Nesimato, kieno rankose įtemptas lankas, tačiau tvirtai, nevirpa – šaulys pataiko į dešimtuką. Žaibiškai. Ponia iš gretimos laiptinės pasilenkia. Pastenėdama, pagirgždėdama, pūkšdama… Ar stipri jos širdis? Ar atlaikys laimėjimo naštą? O mano sąžinė? Ar neužsigrauš? Baimė rujoja po kiemą, baimė prisidaro vaikelių ir abu nežinom, ką pagimdys – – –SKAITYTI DAUGIAU

Edita Puskunigytė | Poezija

Naktį aš nemiegu –
nagu krapštau kambario grindų širdį, beldžiuos kaip sušlapęs šuva į durų gomurį, slankioju aplink palangės liežuvį, braižau sienų šonkaulius, manęs kita nedomina, manęs niekas nebeišjudina – aš daiktažmogis žodžiais užsiklojęs galvą. Paveiksle gėlės sušnara, ant laipto raitos prietema, čia tik aš ir kambarys – dvigubas vienatvės gaubto stiklas.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Umbrasas | Poezija

***
slibino dantys įsivaizduoju save vaikystėje barškinant juos lyg metalofoną tie kur visokių karžygių prilindę skamba geriausiai kiti , kaip duslūs būgneliai tarkšt tarkšt puf puf išvadavo neišvadavo myli nemyli kiek gyvenimo suėsta SKAITYTI DAUGIAU

Algimantas MIKUTA | Poezija

argonautai
Mes bridome upeliais, klampojome miškais, apėjome voratinkliais, aplipome sakais. Galvojom, kad negrįšim, bet ėmėm ir sugrįžom. Išėjome su kerzais, sugrįžome su vyžom. Aplipome voratinkliais, apskretome dumblais. Išėjom argonautais, sugrįžom vabalais. Septyni vabalai ir trisdešimt dvi blakės, išpurtusios raudonos ir ligi klyno šlapios! SKAITYTI DAUGIAU

Robert Meskhi| Poezija

kardiograma
Per Kaukazo viršūnes vingiuoja mano kardiograma. Keletas smuktelėjimų – Ušba, Tetnuldis, Mkinvarcveris; išemijos požymiai – Rokis ir Sakenis, Elbrusas – infarktas, patirtas gerokai anksčiau. Esu laukinis irisas, myliu tave, tačiau išgirdus tavuosius žingsnius man padažnėja pulsas. Nenuskink manęs, pati matai: tavo vazai mano kotelis per storas. SKAITYTI DAUGIAU

Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija
Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją, namą, kurį tėvas pastatė, kur sienos jo paties rankom iškeltos, lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta. Ir grindys jo klotos tvirtesnės, kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo), įrengė vonią, virtuvę… Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary. Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus, savo rankomis pastatytus, kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai. Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja, kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:SKAITYTI DAUGIAU

Pier Paolo Pasolini | Poezija

vienai dvasiai
Tik todėl, kad esi miręs, galiu kalbėt su tavim kaip žmogum: antraip tavo įstatymai man būtų neleidę. Dabar niekas tavęs negina: negyvas ir įsteigtas pasaulis, kurio sūnus ir šeimininkas buvai, paliko tave vieną. Apstulbusi senolio relikvija, mikčiojantis fantome, jau pradėjai, toldamas, grimzti epochose; pagaliau man esi brolis, neapykanta ir meilė mus jungia, mano dar gyvas kūnas ir tavo negyvas yra siejami ryšio, kuris mus paverčia dvasiomis. Bet už vieną pasmerkimo žodį, ištartą prieš tave, vargšą nusidėjėlį, mirties nurengtą ir nuvainikuotą, jau nuogą ir maldaujantį lyg neapsiplunksnavusį, kiek žodžių man tenka užgniaužti krūtinėje! Palikai tuščią vietą, ir į šitą vietą kitas neliečiamas, nes dar gyvas, stojasi viešpataut. Bet „mirtis neviešpataus“! Tik šioj absurdiškoj valstybėj, kur virš mūsų tebegyvuoja Bizantija ir Tridentas, viešpatauja mirtis: bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu.SKAITYTI DAUGIAU

Aleksas Andriuškevičius | Poezija

Magiški septyni
1 Gyvenimo liepsnoj labai ankstyvi Life flame Kardeliai stambiažiedžiai Tamsiai raudoni Perštintys 2 Silver wedding Medicininiai Bielyj gofrit Aps numeris Šeši septyni 3 Keturi šimtai septyni Dixieland Geltoni Oskar 7 vnt. Tūbomis 4 Balerina Rožinė gofruota Akto numeris nežinomas Vidutinio amžiaus Beveik už dyka ilgi plojimai 5 Hyp style Alyviniai ir vidutiniai Hi-Fi Jurginai Jau sidabriniai 6 Aprobak Purpuriniai Šiaurės prospektai septyni Fly Gyvenimo liepsnoj labai vėlyvi 7 Turgus nufilmuotas Už daugkart Septynis Santykius ŠypsotisSKAITYTI DAUGIAU

Melita Vilkevičiūtė | Poezija

***
Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko Nelabai toli eiti Vienas neasfaltuotas kelias link namų Kur tėvas pirmą kartą primušė motiną Vienas drugys, kuris nutūpia ant bato Tave krečia drugys, drauge Vienas aktas Nuo drobės ant lovos peršokęs Namuose Kur tu pirmą kartą primušei tėvą Vienas prasigėręs poetas Besikalatojančiais pirštais rašantis žodį Ir iškart jį nubraukiantis Dar labiau besikalatojančiais Tave krečia žodis, poete Nemirk, poete Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko Nelabai toli eiti SKAITYTI DAUGIAU

Arsenijus Rovinskis | Poezija

Linksmi karininkai
1.   Greitai greitai sprunka negeras žmogus. Bet gerasis žmogus greičiau už jį bėga – tai mūsų linksmi karininkai paryčiui ketvirtadienį, nuo keturių lig šešių, per pratybas,  kol vietiniai miega dar ir ne taip pavojinga.   2.   Parke yra tiras, ir tai,  be abejonių, geriausia vieta mieste. Galima visai nesitaikius vis tiek pataikyti. Mačiau, kaip kažkoks kresnas debilas patarinėja būrėjai, ką jinai privalėtų išburti.   3.   Kažkas ne taip su tiekėjais, ir makaronai vėl lenda į pirmąjį planą. Tolydžio tolsta nuo mūsų dalykai, paliečiantys širdį, smulkmenos tikros ir mielos.   4.   Sokolovas ir broliai Reznickiai: gerai pasiruošę, tačiau disciplina šlubuoja. Voskresenskis ir visi likę  – ne, per anksti dar.   5.   Kiekviename kare svarbiausia – saugumas. Todėl neišeinam į gatvę, nė su kuo čia nesikalbam, radijo neįsijungiam – juk tiesa neregėtai baisi, šlykšti kaip žlėgtainis.   6.   Apie Igorį, Gošą rašyti negalima, o tai įsižeis dar. Laiškų rašyti negalima,  iš laiškų priešas užuos paminėtųjų dislokaciją. Lieka tik nardai ir šachmatai.   7.   Naktį į ketvirtadienį girdėti dainuojant, regis, guodžias kažkas apie karą, apie meilę. Ir dar apie tai, kad niekas nieko nelaukia. Ir kad gydytojais tikėti neverta, nes visi, kurie sirgo, iš tikrųjų nemirę. Arčiau ryto dainelė nutrūksta, arba jos jau tiesiog tolumoj nesigirdi.SKAITYTI DAUGIAU

John M. Bennett: „Rašyti taip, tarsi nebūtų rytojaus“

Apie šį rašytoją-eksperimentatorių kritikai sako, kad jis per penkiasdešimt metų nė karto nebuvo nuobodus. Johnas M. Bennettas paskelbė apie 400 knygų, buvo įkūręs specialią avangardo literatūrai skirtą leidyklą „Luna Bisconte Prods“, garsius eksperimentinės literatūros žurnalus „Vagabond“ ir „Lost & Found Times“. Jis yra Lotynų Amerikos literatūros mokslų daktaras, Ohajo valstybiniame universitete kuruoja avangardo literatūros rinkinį (Avant Writing Collection). Johnas buvo rašytojo Charleso Bukowskio rankų lenkimo varžybų partneris, ir už jį daugiau alaus galėdavo išgerti tik kita JAV avangardo legenda Curtas Johnsonas, trumpų apsakymų kūrėjas.SKAITYTI DAUGIAU

Susprogdintas rašymas

Nico’as Vassilakis – amerikiečių poetas, kuriam rašmenys ir vizualieji šriftų kontūrai yra pirminė medžiaga kūrybai. Kaip sako pats autorius, jo vizualiosios poemos – tai džiazuojanti abėcėlės anatomija, tipografinių landšaftų kartografavimas, žaidžiant sunkiai apibrėžta riba tarp linijos ir ženklo. N. Vassilakis taip pat yra aktyvus vizualiosios poezijos judėjimo „Vispo“ kuratorius ir sistemintojas. Jis buvo vizualiosios poezijos redaktorius literatūros kritikos žurnale „Coldfront Magazine“, kartu su poetu Craigu Hillu sudarė garsiąją antologiją „THE LAST VISPO: A Visual Poetry Anthology 1998–2008“. N. Vassilakis šiuolaikinę vizualiąją poeziją apibrėžia kaip „teksto neklaužadų pomėgį ištraukti rašmenis iš žodžio ir paversti juos – net pavienes raides – išraiškos priemonėmis“. Daugiau informacijos apie poetą galima rasti jo tinklalapyje https://staringpoetics.weebly.com. Šioje publikacijoje menininkas specialiai „Nemuno“ skaitytojams pristato savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU