fbpx

Valdas Daškevičius | POEZIJA

Iš kalbos dalių

Vos pagalvoju, o kalba
jau žino, ką noriu pasakyti –

ji parenka man žodžius
reikalingus, būna,
ir ne pačius tinkamiausius,

tačiau nėra kalbos negražios,
netgi tada, kai burnoju.

Ji visą mane sukaupusi
talpiausioje atmintyje –

kai nebeliksiu, atkurs
pavidalą mano: esu
ne iš kūno ir ne iš kraujo –

iš kalbos dalių sudarytas.
Daugiau

Alešas Štegeris | POEZIJA

Prie sienos

Prie jūsų karalystės sienos
Užsisiuvome burnas.

Mūsų vardus paslėpėte archyvuose,
Kuriuos naikina žuvys ir vėjas.

Nuo mūsų kaulų svorio susmuko
Ištvermingiausi jūsų šventieji.

Prieš auksinius jūsų karalystės vartus
Savo vardus jums užsisiuvome burnose.

Įžengiame nebylūs, degančiais liežuviais.

Kitoje pusėje mes slapta ir visam laikui
Sieną užsiuvome jumyse.Daugiau

GINTARAS PATACKAS | POEZIJA

Vienas apdovanojimo
paveikslų

Aš vakar televizorių žiūrėjau
Kai ką prisimenu kai ko dar ne
Ten susirinko meno korifėjai
Tarp jų mažytė su puošnia suknia

Ji skaitė tekstą kur aš padėkojau
Visiems kas žavis talentu manu
O šiandien sėdžiu šiltas savo rojuj
Ir tai ką jūs vadinate menu

Kuriu… štai vienas mano paveiksliukas
Baltoj pievelėj ganosi ožka
Jai aplink galvą aureolė sukas
Ir pilkas vilkas velkas – uodega

Jo nutraukta eketėje prišalo
Vargšelis gaudė tvenkiny žuvis
Eilinį kartą lapė jį apgavo
O ragana vis bėga per pusnis

Kiek daug gyvūnų teliką žiūrėjo
Beliko suskaičiuoti kiek ir kas
Visiems jiems palinkėkim gero vėjo
Tikrai manęs lengvai taip neužkasDaugiau

DAINIUS GINTALAS: TARNAUKIT VIENAS KITAM IR BŪSIT KARALIAI

KALBINO ERIKA DRUNGYTĖ

Pirmąją savo eilėraščių knygą „Angis“ Dainius išleido 1997 m. „Nemuno“ leidykloje. Kaip ir visi to meto aštuntojo dešimtmečio kartos debiutantai stengėsi prabilti veržliai, drąsiai, erotiškai. Tačiau net ir maišto dvasia, vyravusi jaunųjų kūryboje, Dainiui nekliudė į eilėdarą žiūrėti rimtai – nevengė rimuotų posmų, kiekvieną eilutę stengės šlifuoti kuo atidžiau. Antroji knyga „Boa“ pasirodė tik po dešimtmečio, ir kai kurie skaitytojai ją įvertino taip – „psichopatinė poezija“. Tai nestebina, nes ir pats poetas yra kadais prisipažinęs: „Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu.Daugiau

RAMUTĖ SKUČAITĖ | Poezija

Klausimų ir
atsakymų seansas

– Taip buvo?
– Nebuvo.
Tikriausiai dar bus.
Net neįmanoma – būna.
Mūsų buvimas –
Skausmingai trapus.
(Kūno – to vargano kūno.)

– Taip būna?
– Nežinom.
Per daug įvairu.
Netikėtumai – šakoti.
Jų šauktis neverta –
Blogų nei gerų,
Juolab patiems jų ieškoti.

– Nebuvo?
– Tai nieko!
Tai net įdomiau
Įveikti apeinant kliūtį,
Paslysti, suklupti,
Bandyti – ramiau,
Visai nepavykus – pargriūti.

– Ar bus taip?
– Spėlioti
Gana nesaugu:
Žinojimas mūsų dar kliba.
Tvirtai ką nors teigti –
Kol kas per sunku,
Nes galim pažeisti ribą.

– Ar turi taip būti?
– Ir turi, ir ne.
Dvejoti esam įpratę:
Ar mirsim iš juoko
Kokiam naujume,
Ar liksim be amo pamatę.

– Ar viskuo tikėti?
– Čia tamstų valia,
Kaip svarstot imdamies skėtį.
Beje, dar pridursiu:
Seanso gale
Prašyčiau užsimokėti.Daugiau

LELA TSUTSKIRIDZE | Poezija

***

Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.
Daugiau

ALINA BORZENKAITĖ | Poezija

Floriografija

I.
mano močiutė žudė gėles,
kad jos nepasentų. 
nuskintus kūnus talpino
tarp nučiupinėtų puslapių.
jos knygų lentyna žydėjo žiemą.Daugiau

ALVYDAS VALENTA | Poezija

Epidemijos išklotinė pagal Alberą Kamiu

Visos epidemijos prasideda vienodai –
pastebimai suaktyvėjusia žiurkių ir turistų veikla,
kaistančia ekonomika,
padidėjusiu žurnalistų dėmesiu vietos problemoms
(Alberas Kamiu tai žinojo ir papasakojo).
Prasideda atsitiktiniais atvejais,
augančia statistika,
piliečių abejonėmis skaičių patikimumu,
valdininkų delsimu,
ugningomis politikų kalbomis
apie visuotinį karantiną.
Tada ateina eilė sąmokslo teorijoms, vakcinoms, skiepams,
nemokamiems ir mokamiems testams,
vakseriams ir antivakseriams,
Prezidentūros priekaištams Vyriausybei…
Maro mergelėms, coronos šikšnosparniams,
maliariniams uodams, musėms cėcė,
nematomiems virusams,
besibraižantiems apie duris,
beldžiantiems į aptemdytus langus,
lendantiems po kaukėmis ir į sąžines,
į pirmuosius dienraščių puslapius.
Visos epidemijos prasideda ir baigiasi vienodai –
staiga, niekam nesitikint,
baruose, kavinėse, gatvėse
išvargintiems miestiečiams švenčiant gyvenimą,
laistant vyną ir pažadus
būti geresniems, nuolankesniems,
labiau mylėti savo artimą,
tik retam duota girdėti
atsargius Maro mergelių žingsnius,
coronos šikšnosparnių šnarėjimą,
žinoti: Maras tebegyvena tarp mūsų.Daugiau

ALEKSANDRAS BUROKAS | Poezija

Parodyk, koks švelnus, žiaurus, šlykštus, koks šventvagiškas ir menkysta gali būti. Parodyk aistrą ir pragaištį. Parodyk meilę, buddhą ir dievą. Parodyk. Parodyk man savo Poeziją.

Sibiro Vyšnios

i.
grįžta suirzus
be kinderio, be kolos
palinkėti saldžių, pabučiuoti.
mamytė užpila žibalo —
„susigadinsi akis“.

ii.
ryte — blogiausia.
sėdžiu vitražinėm akim
prie puodelio,
prie Dogarlado pelkės
ir užuodžiu… lembas.

iii.
poezija, kai
nebereikia ieškoti, kai
nėra nieko,
kas nebūtų poezija.
gluosnis ir vėjas, meile,
tai šlamėjimas
šio vienišo kosmoso.

iv.
močiutė laukia,
ša! močiutė tauposi
visą gyvenimą.
vyno, fois gras — rieškutėm! —
sūrio ir aguonpienio.

v.
o jei surasiu? —
vartau išsiviepęs karūną,
žilutėmis pintą.
šiąnakt naivus ir įžūlus,
dvidešimties bodhisattva.

vi.
rūkydamas, vėl
prigavau buddhą meluojant.
nemirktelėjęs!
skabo lelijas laukys
(pamaniau juoda antis).

vii.
ir aš valkata,
rimtie, ir aš apleidau
miestą dėl jūros.
sužvejojo kiras saulėlydį
ir ašakom paspringo.

viii.
vėstant vakarams
rugpjūčio, nebedirbsiu.
ir viens, ir du, ir
pagaliau rasiu laiko sau
žingsneliu rugsėjo.

ix.
parvežu smėlio —
pastaraisiais ypač trūksta
jūros kvapo.
kašikėlis mėlynių
ir pirmų užmirštuolių.

x.
kaip aš atrodau —
ne per jaunas, ar plaukai
pakankamai suvelti?
radau naujus kvepalus —
sakė Sibiro Vyšnios.Daugiau

Gabija Kopūstaitė | Poezija

Avantiūros

Tai ovale tūnančios nėščios vasaros –
Tvenkinio inkliuzų dainos,
Pjuvenų ir ašmenų kontaktai,
Aguonų mirtys,
Žodžiai ir melsvos maldos,
Gemalo pavidalo tolimybės,
Rodyklių rykštės ant svetimų riešų,
Skubantys vagonai,
Monetos ant bėgių.Daugiau

Juozas Žitkauskas | Poezija

Gyvenimas kap ailėraščis,

arba Kapčamiesco krašto vyrai 

(autorysti dalinuos su Gediminu Jančiuliu)

Iš kairės:
Algis Juozus Soraka – 
jau neatsimenu;
Bronius Varnelis iš Semoškų – 
atsimenu per miglas;
Juozus Juozulynas, nuog dyrbtuvių,
atsimenu;
Jonas Zubrickas, akskavatorinykas,
atsimenu gerai, cik vienas tokis miestelin;
Zigmas Margelis, Antano Ramanausko dėdė, – 
neatsimenu;
Augenijus Liaukonis – 
atsimenu, mano susiedas Genulis;
Antanas Juodeška – 
atsimenu, mokytojas, rašydavis
penketus už gražų Puškino deklamavimų;
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Juozus Žakauskas – 
neatsimenu… – – – – – – – – –
Ragis, jau nė vieno gyvo iš jų,
kap andai stovincų prieg Rudziko trobos
Kapčamiescin, baigiancis kolkozo metam
dzvidešimtan amžun – – – – – – – – – – – – – – – –

Daugiau

ELVĪRA BLOMA | Poezija

vertė Erika Drungytė

KELI LŪKESIAI
pirmasis lūkesys
niekada nemeluoti, net tuomet, kai labai norisi
ryto lūkesys
pakyli iš lovos
apžiūri meilės objektą
šaltas lyg žiemą
nesinori keltis nesinori nesinori
kodėl tyla krenta lyg sniegas
kodėl tiesiai ant neužklotų vietų
kodėl jos neužklotos – kojos rankos akys
vis tik atsikeli nugali viską ir atsikeli
įveiki viršūnę sudraskai miego lokį
nutrauki antklodę partnerio
su kuriuo drauge
užsiimate miegu
prisimink kas esi
jei žinai
susiimk
„aš negaliu“ painkšti
„man tai bjauru“
ir paverki kol objektas nemato
jis guli saldžiai miegodamas
lyg priešingai viską darytų
lyg nežinotų kad keltis reikės
trečiasis lūkesys gatvėje
čako gatvė – atvira žaizda
kavinėje tau maloniai leidžiama jaustis tarsi namie
slysta lempų lašai dideli ir balti 
tai pienas kuris sulašės tau kavon ir perskels puodelį 
esi juoda ir stipri kaip espresas
nepaisant to kad griūva žemė ir lubos susitikimai
                     priduoda drąsos
išplauki gatvėn ir diena tarsi pienas balta
kavoje seniai ištirpo pienas pirštinėse atsirado skylė
atsisveikini su draugais visus bučiuoji ir slysti toliau
         dzirnavų gatvės klampyne
į čako gatvės vargo istoriją

Poetė, vertėja, muziejininkė gimė Uogrėje 1986 metais. Studijavo kultūros teoriją ir teologiją. Dirbo Rainio ir Aspazijos memorialiniame muziejuje. Šios publikacijos eilėraščiai – iš pirmos ir vienintelės autorės knygos „Ištrinti atvaizdai“ (Izdzēstie attēli, 2020).


Daugiau

LINA NAVICKAITĖ | Poezija

Paveikslas. Tapai
iš atminties

ką tau primena
šitos tuščios ir saulėtos
Hoperio pievos?

tarsi grįžtumei toliais
parūkavusio proto
lėtai
jau beveik atpažįsti
ir žolę auksinę
ir kalvą
o už jos – erškėtynas
o jame
vėl palinksta siluetas
Piemens – –

vienas potėpis dar – –

pamanytum –
Edenas
jeigu
ne
apleistos
šimtųjų avelių
ganyklos

///

tavo žmonės išeina
ir virsta
paveiksliukais albumuose
atminties atvirukais
prieš Kalėdas
dekoruotais
auksu ir aureolėmisDaugiau

Vytautas Kaziela | Poezija

*

atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas

dabar negaliu
to paaiškinti
Daugiau

Algimantas Rusteika | Poezija

***

jei galėčiau praeitum
būtų pilna tavęs
nebekalbinsiu švęsk
užbaigtumo nebus

jei praeičiau mylėtum
kokių dar vaistų
palengvėsi ir šviečia
ir bus netikėtai

jei pažinčiau nekviesk
apsirinkam praeinam
atsiprašau visada
čia ne ašDaugiau

Gintaras Patackas | Poezija

MARIJOS RADIJAS

Ir pagaliau aš Laisvę pajutau
O jau buvau depresijon paniręs
Ir ką parašęs vakar vėl skaitau
Ir daros gėda – negi būsiu miręs
Poezijai… Ji – gedinti našlė –
Kuriai pritinka sielvarto kasnykas…
Apaugo draugo kapą jau žolė
Nebuvo jis į moteris įnikęs
Bet su žmona gyveno atskirai
Ir nebėra kas kapą jo lankytų
Pasielgiau šį kartą aš dorai
Prakalbint leidau angelo trimitą
Jo klausosi suaugę ir maži
Prašau įjunkit radiją Marijos
Iš jo lai sklinda muzika graži
Apie balčiausią žiedą pinavijos
Šiai dienai numatyta daug darbų
Visų neišminėsiu – ir neverta
Maldelę sukalbu už mus abu
Kad dar pasimatytume ne kartą

2023.03.24, penktadienis
Kaunas, restoranas „La Fin“
Daugiau

Arvis Viguls | Poezija

poeto mirtis

ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?

ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.

o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?

Vila do Kondė – RygaDaugiau

Jonas Liniauskas | Poezija

Altana

O kas tau pagelbės, kai vaikštai,
Daužydamas galvą į sieną,
Kai durys seniai jau atvertos,
Nes jų niekada net nebuvo, –
Gal tai, kad visi jau išėję,
Kad niekas tavęs nebesaugo,
Esi tu visai nesvarbus.

Save tu įkalinęs saugai,
Neleisdamas apsižvalgyti,
Tik bausdamas pasninku, atgaila,
Nors nieko aplinkui nėra.
Mes sėdim pajūrio altanoje
Ir geriame vakaro vyną,
O tu man vis raudi ir raudi,
Kad metai praėjo lyg niekur, –
Nė karto nemačius Paryžiaus,
Neklaidžiojus po Barseloną,
Neplaukiojus naktį gondolomis…

Likai amžinai uždarytas,
Tuomet, kai visi jau išėjo.
Baisiausia, kad pametei raktą,
Nuo savo vienutės – vienatvės,
Kai sėdim kartu, o lyg vienas,
Tenai, prie Anapilio vilos,
Kur ką tik skaitėm eilėraščius,
Kartu su gyvais ir su mirusiais…Daugiau

Richard Brautigan | Poezija

Pasižvalgykime po naujus amerikietiškus namus

Tai durys,
jos nori išsiveržt
iš vyrių
ir išskrist į tobulus debesis.

Tai langai,
jie nori palikti
vyrius ir pabėgti
pas stirnas
į užmiesčio pievas.

Tos sienos,
jos nori klajot
su kalnais
saulei tekant
po rasą.

Tos grindys,
jos nori paverst
šiuos baldus
į gėles ir medžius.

Tie stogai,
jie nori oriai keliauti
paskui žvaigždes
per tamsos žiedus.

Daugiau

MATS TRAAT | Poezija

HARALOS BIOGRAFIJOS

VALSČIAUS SENIŪNAS

Mano pavardė Kivi reiškia akmenį,
ir namas mano buvo iš akmens,
ir širdį aš turėjau akmeninę.
Kodėl pastatė kryžių man medinį?
Daugiau