Julijus Grickevičius
Filosofą ir leidyklos „Hubris“ įkūrėją Viktorą Bachmetjevą dažnai galima sutikti knygyne „Kolibris“. Knygynas ir leidyba tampa pretekstu nerti į gilesnes temas: nuo viešosios erdvės iki filosofijos. Pokalbyje iškyla daugiau klausimų, negu randama atsakymų, be to, Viktoras pateikia keletą vertingų knygų rekomendacijų. Kalbina Julijus Grickevičius.
Matyáš Moravec
Dauguma filosofus įsivaizduoja kaip racionalius mąstytojus, kurie leidžia laiką kurdami abstrakčias logines teorijas ir griežtai atmeta prietarus. Tačiau keletas XX a. mąstytojų aktyviai tyrinėjo tokias bauginančias temas kaip aiškiaregystė, telepatija ir net vaiduokliai.
Nemaža dalis šių filosofų, tarp jų Henri Bergsonas ir Williamas Jamesas, domėjosi vadinamaisiais psichikos tyrimais. Tai buvo paranormalių reiškinių, įskaitant telepatiją, telekinezę ir nežemiškojo pasaulio dvasias, akademinės studijos. Jiedu lankėsi spiritizmo seansuose ir bandė kurti teorijas apie vaiduoklius, pomirtinį gyvenimą bei per mediumų transus pasireiškiančias galias. Pastaraisiais metais tyrinėjau archyvus, kaip šios temos formavo XX a. filosofiją.
Frederickas Jamesas Shieldsas HAMLETAS IR VAIDUOKLIS, 1901. Aliejus, drobė, 40 x 61 cm. Mančesterio meno galerija. Publikuojama pagal CC BY-NC-ND licenciją
Charlie Dunbaras Broadas (1887–1971) – buvęs Kembridžo universiteto filosofijos profesorius, pripažįstamas kaip vienas svarbiausių laiko filosofijos autorių, taip pat paskelbė straipsnių apie etiką, logiką ir filosofijos istoriją. Tačiau mažiau žinoma, kad jis buvo aktyvus Psichinių tyrimų draugijos (Society for Psychical Research), mokslo organizacijos, užsiimančios paranormalių reiškinių tyrinėjimais, narys. Draugija du kartus jį išrinko savo pirmininku. Profesorius paskelbė daug publikacijų tokiomis temomis kaip aiškiaregystė ir poltergeistai.
Knygoje „Protas ir jo vieta gamtoje“ (The Mind and its Place in Nature, 1925) Broadas išplėtojo vadinamąją sudėtinę vaiduoklių teoriją, esą žmogaus protas yra dviejų komponentų junginys. Vienas jų – „fizinis dėmuo“ – maždaug atitinka kūną, kitas – „psichinis dėmuo“, kuriame glūdi mūsų mentalinis turinys, pavyzdžiui, emocijos ar mintys. Abu komponentai sudaro žmogaus protą, panašiai kaip druską – natris ir chloro rūgštis. Broado manymu, po mirties psichinis dėmuo gali dar kurį laiką egzistuoti savarankiškai ir nelyg dvasia per seansą įsikūnyti į mediumą.
VAIZDAI ETERYJE
Kitas filosofas, domėjęsis vaiduokliais ir mirusiųjų dvasiomis, – Henry Habberley Price’as (1899–1984). Oksfordo universiteto logikos profesorius labiausiai žinomas dėl straipsnių apie suvokimo filosofiją. Kaip ir Broadas, buvo aktyviai įsitraukęs į Psichinių tyrimų draugijos veiklą ir dalyvavo keliose tarptautinėse konferencijose, skirtose pomirtiniam gyvenimui bei telepatijai.
1939 m. prezidentinėje kalboje draugijai Price’as bandė paaiškinti vaiduoklių ir šmėklų egzistavimą: kiekvieną akimirką jūsų protas yra kupinas „mentalinių vaizdų“ – prisiminimų apie buvusias atostogas, už lango matomų dalykų, ateities vilčių ir lūkesčių. Remiantis Price’o teorija, tarp materijos ir žmogaus proto egzistuoja substancija, vadinamasis psichinis eteris. Profesorius tikėjo, kad šis eteris gali išsaugoti jūsų galvoje šiuo metu esančius vaizdus net ir jums mirus. Kai kuriems ypač jautriems žmonėms tokia vaizdų ir atsiminimų sankaupa gali pasirodyti tarsi vaiduoklis.
Stanisławas Ignacy Witkiewiczius KAZIMIERZO LEWY PORTRETAS, 1937. Pastelė, popierius. Kembridžo Trejybės kolegija. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją
KĄ REIŠKIA „VAIDUOKLIS“?
Kazimierzas Lewy (1919–1991) buvo vienas įtakingiausių XX a. filosofijos logikų, didžiąją karjeros dalį dirbęs Kembridžo universitete – jo vardu pavadinta Filosofijos fakulteto biblioteka. Mokslininkas labiausiai išgarsėjo logikos darbais, ir tik nedaugelis žino, kad daktaro disertaciją (kurią, beje, nagrinėjo Broadas) jis iš tikrųjų parašė apie gyvenimą po mirties.
Lewy pirmiausia domėjosi kalba ir sąvokų, kurias žmonės vartoja kalbėdami apie vaiduoklius bei gyvenimą po mirties, reikšmėmis. Ką reiškia pasakymas, kad galimai pergyvensiu savo kūno mirtį? Kokios patirties turėčiau įgyti kaip vaiduoklis, kad teiginys „Aš išgyvenau savo mirtį“ būtų teisingas? Ar privalėčiau matyti save veidrodyje arba kalbėtis su žmonėmis per spiritizmo seansus? Lewy tvirtinimu, pradėdami nagrinėti empirinius šmėklų „įrodymus“ pirmiausia turėtume atsakyti į šiuos klausimus.
Po skandalingų ir plačiai nuskambėjusių istorijų apie apsimetėlius mediumus psichikos tyrinėtojai buvo apkaltinti pseudomoksliniais metodais, o patys tyrimai ilgainiui atsidūrė akademinio pasaulio užribyje. Pavyzdžiui, Lewy, 1943 m. apgynęs daktaro disertaciją, šiomis temomis daugiau neberašė.
Vis dėlto akademiniai psichikos tyrinėjimai, nepaisant trumpo gyvavimo, padarė didelę įtaką visai britų filosofų kartai – suformavo požiūrį į laiką, priežastingumą, materiją ir suteikė galimybę apmąstyti vieną aktualiausių gyvenimo klausimų: kas atsitinka po mirties?
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab
Publikuojama pagal CC licenciją
MATYÁŠAS MORAVECAS – filosofijos daktaras, Karalienės universiteto Belfaste dėstytojas, Bergsono bičiulių (Société des amis de Bergson), Britų filosofijos istorijos ir Laiko filosofijos draugijų narys. Tyrinėja XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos filosofiją, ypač domisi laiko, laisvos valios ir religijos klausimais.
Śāntideva
Kalbino Stasys Baltakis
Ką reiškia – kas? Atsimenu, kai siejau save vien su filosofija, radijo ar TV laidose manęs klausinėdavo, kaip čia jus įvardyti, pavyzdžiui, „Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas“?
Taip, docentas, docentas. Bet visada prašydavau, kad pristatytų mane vien tik kaip filosofą. Nors anksčiau dėl to kildavo labai daug debatų. Ir vienas mano mokytojų, Arvydas Šliogeris, sakydavo – kaip čia taip, prisistatyti filosofu yra labai pretenzinga, nes tik koks Sokratas ar jam prilygstantys buvo filosofai. O man, vien išgirdus titulą „docentas“, galvon ateidavo šypseną keliantys prisiminimai. Kai dar buvau mokinys, klasioko tėvas Istorijos institute dirbo su tokiom odiozinėm figūrom kaip Jarmalavičius ir Burokevičius – liūdnai pagarsėjusiais „bičais“, kurie įstrigo laike ir vykstant Atgimimui dar kabinosi į sovietinę ideologiją ir praeitį. Dar iki Atgimimo klasioko tėvas apie juos pasakojo daug įvairiausių istorijų, vieną – apie Jarmalavičių kolūkyje. Nuvažiavo Jarmalavičius su studentų grupe į kolūkį, kaip vadovas…Daugiau
Andrius Rožickas
LRT Kultūros kanalo laidos Stambiu planu įrašo medžiaga, 2017, vasaris. Laidos vedėjas Andrius Rožickas kalbina filosofą Kristupą Sabolių.
Taip, šita erdvė man pažįstama nuo ankstyvos paauglystės. Teko netoliese mokytis Jėzuitų gimnazijoje. Mes buvom aktyvūs jaunuoliai, mėgę laužyti įvairias taisykles, taigi laikas nuo laiko atsidurdavome šitoje bažnyčioje. Mėgdavome slapta daug ką veikti. Paauglystėje visada norisi nuošalumo. Esame čia ne kartą praleidę nemažai pamokų. Tačiau šioje istorijoje yra dar ir kitas veikėjas. Greta įsikūrusi rusų mokykla – mūsų konkurentai (1995–1996 m.). Anuomet vykdavo muštynės, vieni kitiems krėsdavom visokias niekšybes. Daugiau
Kristupo Saboliaus pokalbis su meno kritiku ir kuratoriumi Nikolas Bourriaud