Praėjusių metų gruodžio mėnesį suskaičiavau trisdešimtąjį asmeninį apsisukimą aplink Saulę. Šis solidus skaičius sužadino savirefleksiją ir norą patyrinėti savo identitetą – kas esu, ką mėgstu, ką geriausiai moku ir suprantu? Tokie, rodos, visai paprasti klausimai pamažu atvedė iki mano profesijos, kurią jau daugiau nei dešimtmetį apibrėžiu tiesiog žodžiu mada. Kiek atsimenu, visuomet mėgau rūbus: jais rengtis, juos piešti, apie juos galvoti ir galiausiai juos kurti. Vėliau gimė svajonė tapti drabužių dizainere, o pastarajai išsipildžius, radosi kita – užsimaniau suprasti, kas gi slypi žodyje mada ir kodėl ji it koks burtažodis vieną dieną priverčia mus jaustis ypatingus ir nepakartojamus, o kitą jau nubloškia tą pasitikėjimą savimi užmarštin. Taip ir seku jos pėdsakais, keliaudama skirtingais žemynais, pokalbiais, filmų scenomis ir knygų puslapiais, vis bandydama ją pačiupti ir paklausti, kaip yra iš tikrųjų: ar tu tokia įtakinga, nes moki paveikti mus, žmones, ar atvirkščiai –tavo įtaka neegzistuotų, jei nebūtų suinteresuotųjų?

Madą tyrinėti galima skirtingais rakursais, tarkime, per istoriją, antropologiją ar ekonomiką, taip pat per pasaulinius įvykius. Turbūt visi sutiktume, jog pastaraisiais metais apstu faktų, kai jau nebe iš knygų, o savo kailiu patiriame, ką reiškia tokie bauginantys terminai kaip „pandemija“, „karantinas“ ar „karas“. Kažkur šių sukrėtimų pa­ribyje, galvodama, ką palikčiau po savęs, ir bandydama įprasminti savo egzistenciją (o kartais tiesiog bū́tį), atradau du žodžius, kurie iš pažiūros atrodo neturintys nieko bendra, bet pasigilinus – neatskiriami. Tai – mada ir aktyvizmas.

Šiame tekste apžvelgsiu priežastis, skatinančias įsitraukti į aktyvizmą, nagrinėsiu, kokie veikėjai jį inicijuoja, ką pasirenka dėvėti ir kaip apranga tampa neatsiejama jų veiklos dalimi. Ieškosiu atsakymo, kaip aktyvizmas gali koegzistuoti su mada ir kokiais aspektais šis duetas veikia efektyviausiai.

Tiesą sakant, susidomėjimą šia kompleksiška, plačia ir mažai nagrinėta tema turbūt labiausiai įkvėpė protestai, t. y. laikas, kai naujienų sraute kasdien aptikdavau bent po vieną įvykį, kurio metu žmonės individualiai ar kolektyviai pasisakydavo taip garsiai, kad ataidėdavo net iki mano mažyčio socialinio burbulo. Kai jau atrodė, kad priežasčių oponuoti neliko, čia pat atsirasdavo dar ir dar viena, o dalyvavimas eisenose man ir draugams tapo atskiru laisvalaikio leidimo būdu.

Kiekvieną sykį, kai imuosi naujos temos tyrimams ar straipsniams, bandau ieškoti pasirinkto fenomeno ištakų ir visada šis užmojis mane nuveda į laikus, kai žmonės iš tikrųjų galėjo atsakyti į klausimą, kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis. Vieni madą kildina iš Prancūzijos revoliucijos, kiti – iš pramonės perversmo, tačiau bendrai visi suprantame, jog mada egzistuoja tiek, kiek dėvime rūbus. Jau akmens amžiuje buvome priversti dengti kūnus gyvūnų kailiais, kad išliktume, o išgyvenę ėmėme suprasti, kad drabužis gali ne tik apsaugoti nuo šalčio, bet ir paversti mus tuo, kuo norime būti: išradėjais, teisėjais ar antrepreneriais; tam kartais užtenka tik pasirinkti tinkamą avalynę, pavyzdžiui, garsiojo Marko Zuckerbergo mėgstamus flipflopus. Mada leidžia svajoti ir kopijuoti, triskart dienoje pakeisti įvaizdį, savo apranga parodant, kuo tiki ir gyveni. Panašios mintys aplanko ir apmąstant aktyvizmo sąvoką. Bandant aptikti jo pradžią galima ieškoti dėsningumų istorijoje (ką sėkmingai daro sociologai), bet aš renkuosi tikėti, kad aktyvizmas egzistuoja tiek, kiek turime savo nuomonę ir stimulą jai išreikšti. Visgi tyrinėjant mados ir aktyvizmo bendrystę prisiminti istoriją būtų pravartu. Iki XX a. šių sąvokų susidūrimas buvo veikiau atsitiktinis, nei sąmoningai suplanuotas, tačiau nuo XX a. pradžios jau aiškiai galima įžvelgti tam tikrų sąlyčio taškų. Tuo laikotarpiu prasidėjo iki šių dienų besitęsianti jų bendrystė. XX a. 4-jame dešimtmetyje šie bendrakeleiviai suvienijo jėgas dėl socialinių reformų, 5-ajame susijungė per politinius pasipriešinimus, 6-ajame ir 7-ajame sukėlė tikrą lyčių revoliuciją, 9-ajame atsisuko į aplinkosaugą, 10-ajame susirūpino įvairovės ir įtraukties klausimais, o naująjį tūkstantmetį pradėjo kova už rasinę lygybę. Ir panašu, tai – dar ne pabaiga. Tiek tuomet, tiek dabar kažkas kasdien kovoja už laisvę, gyvenimą ir pasirinkimą, aukodami savo saugumą, kad pasipriešintų, o tai darydami dėvi emocijas ir saviraišką atspindinčius simbolinius atributus. Tikėdamiesi pokyčių protestuotojai, kovotojai ir disidentai, dažnai patys to nesuprasdami, drabužius naudoja kaip įrankius, dokumentuojančius šiuos efemeriškus momentus ir įrašančius juos laike.

AR MADOS AKTYVIZMAS AKTUALUS MUMS VISIEMS?

Mados ir aktyvizmo duetas gali nuskambėti kaip nišinė tema, įdomi ir svarbi tik mados profesionalams arba tiems, kas ieško naujų protesto formų savo pozicijai išreikšti. Tačiau tai būtų netikslu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, visi be išimčių esame mados vartotojai paprasčiausiai dėl to, kad dėvime drabužius. Reikėtų gerai pasukti galvą, kad įvardintume mūsų populiacijos dalį, kurios diena nesisuka aplink mados industrijos ritualus. Vos atsikėlę prausiamės ne tik dėl higienos, bet kad seserinė grožio pramonė, siūlydama daugybę šampūnų, prausiklių ir kremų, mus išauklėjo, jog jų nenaudoti būtų pražūtis. Paskui rengiamės drabužiais, kurių etiketės per kelias sekundes išduoda, ką mėgstame ir kiek uždirbame. Einame kirptis, depiliuoti ir masažuoti kūno, o laminavimas vis dažniau siejamas ne su dokumentais, bet su antakiais. Aprangą skalbiame, taisome, parduodame ir atiduodame. Ir visa tai darome dėl priežasčių, kurių netikėtai paklaustì gal nė nesugebėtume įvardinti – nes taip reikia, taip priimtina. Štai jums ir trumpas, gal kiek subjektyvus paaiškinimas, kodėl visi esame mados dalis. Kalbant apie aktyvizmą, mano mintys vis sugrįžta prie žodžių nuomonė, pozicija, išraiška. Politinio klimato nestabilumas šiandien nebepriklauso nuo geo­grafinės vietos, jis juntamas tiek tolimuosiuose žemynuose, tiek čia pat, Europoje. Šiam jausmui neapleidžiant aktyvizmas tampa ir pilietine pareiga, ir būdu egzistuoti, ir išlikti savimi, neprarandant kritinio mąstymo informacijos sraute bei įvykių pertekliuje. Leidinio „Pilietinio pasipriešinimo abėcėlė: patarimai, kaip kovoti be ginklų“ sudarytojas, ekspertas majoras Albertas Daugirdas teigia, jog priešintis įvairiomis formomis galima ir taikos metu, kai siekiama užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui. Šis teiginys mane įkvepia ir patikina, jog aktyvizmo diskursas, nors iki šiol mažai išnagrinėtas, ateityje paliks gilų įspaudą mados istorijoje, nes, kaip jau minėjau anksčiau, ji – mūsų kasdienybė, socialinės istorijos ir kultūros dalis, apimanti ir atspindinti reikšmingus įvykius, žmones bei jų interesus.

KASDIENĖ APRANGA

Ar dažnai susimąstome, kokią įtaką istorijai daro kasdieniai mūsų aprangos pasirinkimai? Aš asmeniškai beveik niekada, juk yra ir svarbesnių reikalų, tačiau tai nekeičia fakto, kad priimdami sprendimą, ką apsivilkti ar nusipirkti, kuriame istorinius momentus. Mūsų mėgstami džinsai, patogiausi trumparankoviai marškinėliai ir ketvirtą sezoną tarnaujantis paltas tampa kultūriniais kodais, nusakysiančiais ateities kartoms, kuo gyvenome ir kas buvo svarbu. Ne paslaptis, kad tai, ką dėvime, mums dažniausiai padiktuoja mados tendencijos ir populiarioji kultūra, todėl ir kasdienės aprangos aktyvizmo čia nors vežimu vežk. Dažniausi vakarietiški atributai, tokie kaip jau minėti džinsai (puikus mados aktyvizmo atitikmuo, turintis turtingą istoriją ir daugybę reikšmių), kombinezonai ar kepurės su snapeliu, perkonstruojantys ir perkuriantys tuos kodus pagal kontekstą, pavyzdžiui, oponuojant valdančiosioms institucijoms ir siekiant individo laisvės lyties, klasės ar rasės klausimais. Kai kada tokie momentai, pademonstruoti laiku ir vietoje, tinkamos medijos pagalba tampa inspiracija masėms. 1953 m. filmo „Laukinis“ kūrybinė komanda pagrindiniam veikėjui įkūnyti pasirinko aktorių Marloną Brando, anuomet buvusį populiarumo viršūnėje, ir ne atsitiktinai jį aprengė odine striuke, baltais marškinėliais, džinsais ir apavė auliniais kerziniais batais. Šis kostiumas atspindėjo 6 deš. maištautojų prieš klasių skirtumus aprangą, vėliau tapusią ilgalaike XX–XXI a. mados tendencija. Ir nors dabar visi minėti drabužiai jau senokai įsigyvenę daugybės vartotojų spintose ir byloja veikiau apie patogumą, o ne norą maištauti, popkultūrą užkariavęs M. Brando personažas neabejotinai sustiprino šias konotacijas, vis dar jaučiamas po aštuonių dešimtmečių. Tačiau kartais nereikia nei vaidinti, nei ką nors įkūnyti, užtenka būti savimi. Taip nutiko saksofonistui Sonny’ui Rollinsui, savo talentu užkariavusiam didžiąją dziazo sceną. O ką Sonny’is ir aktyvizmas turi bendra? Ogi tą, kad būdamas karjeros viršūnėje jis galvos šonuose išsiskuto plaukus ir turėjo skiauterėtą šukuoseną. Kaip pagrindinę šio pasirinkimo priežastį įvardijo pagarbą ir solidarumą su autochtonais, kovojusiais (ir vis dar kovojančiais) už savo laisvę. Šis visiškai asmeniškas šukuosenos stilius netrukus pasiekė ir įkvėpė grupę žmonių, į istoriją įėjusių žinomiausios subkultūros vardu. Taip, kalbu apie pankus su Vivienne Westwood priešakyje. Kol pastaroji, neturėdama dizainerės išsilavinimo, kūrė intuityviai, reflektuodama tai, kas vyksta aplink, pankai ir jiems prijaučiantys būrėsi į grupeles, virtusias miniomis, o vėliau masėmis, kuriose kas trečias it kokia karūna pasipuošęs ant galvos turėjo skiauterę. Visi minėti pavyzdžiai sėkmingai tilptų į konfrontacinės aprangos (confrontational dressing) apibrėžimą, o man įdomiausia, kad visi šie žmonės dirbo ir gyveno skirtinguose pasaulio kampeliuose, bet vedini panašių ideologinių paskatų ir turėdami plačias klausytojų, stebėtojų, dėvėtojų auditorijas sukūrė simbolius, kuriuos nė nemirktelėję priskiriame mados aktyvizmui ir dėvime iki šiol. Ir visgi smalsu pamankštinti vaizduotę ir pasvarstyti, kaip šiandien atrodytų daugumos spintos, jei „Laukinio“ personažas būtų dėvėjęs ne džinsus, bet languotą škotišką sijoną, o vietoje skiauterės minios būtų pasirinkusios dvi tvarkingai supintas kasytes. Įtariu, nešiotume ir negalvotume apie tai.