fbpx

RENATA VALČIK. APIE NEIŠSEMIAMUS KŪRYBOS VANDENYNUS

Kalbino Toma Liutikė

Renata Valčik – menininkė, scenografė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė. Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografiją, o Diuseldorfo dailės akademijoje – performanso ir videomenus, mokėsi Prahos scenos menų akademijoje. Nuo 1995 m. – tarptautinių ir kitų parodų dalyvė, o nuo 1999 m. kuria scenos, šviesų ir kostiumų dizainą teatrui ir kinui Lietuvoje bei užsienyje.Daugiau

PAMOKOS APIE LAIKĄ. SPEKTAKLIS „VEDAMI“ PRAVIENIŠKIŲ KALĖJIME

Erika Urbelevič

Automobilį paliekame nedidelėje stovėjimo aikštelėje priešais Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą. Spaudžiame mygtuką mėlynai dažytų durų dešinėje, užsidegus žaliai lemputei jos atsiveria, ir mes kylame laiptukais iki grotuoto įėjimo. Šaižiai sucypsi metalinė arka, primenanti oro uosto patikros punktus. Į mus žvilgteli už vos praverto langelio sėdintis budintis pareigūnas. Tylomis susirenka tapatybės dokumentus, išduoda svečio pažymėjimus. Vangiai klusteli apie draudžiamų daiktų turėjimą, linksėdami tvirtiname, kad mūsų kišenės – tuščios. Pareigūnė patikrina atsineštą repeticijai reikalingą techniką. Daugiau

TIAGAS RODRIGUESAS: ŽODIS – MŪSŲ VEIDRODIS

Ignas Zalieckas

Aktorius, režisierius, dramaturgas ir prodiuseris Tiagas Rodriguesas (g. 1977 m. vasario 16 d. Lisabonoje, Portugalijoje) yra vienas ryškiausių pastarųjų metų teatro pasaulio atstovų. Daugiau nei du dešimtmečius trunkančią karjerą jis pradėjo kaip novatorius, formuojantis naują kultūrinį peizažą ne tik gimtinėje, bet ir tarptautinėje arenoje, ypač Prancūzijoje, Odeono ir „Bouffes du Nord“ teatruose. Scenai pritaikytų dokumentika ir fikcija paremtų kūrinių universalūs kontekstai neapsiribojo viena geografine erdve. Jo kelionė pasižymi veržlumu, kūrybiškumu ir siekiu trinti menines ribas, naujai interpretuojant klasikines pjeses ar išlaikant savitą dramaturgijos kryptį, analizuojančią socialines ir humanitarines problemas.Daugiau

LIJANA MUŠTAŠVILI: TIKUOSI, VĖL SUGRĮŠIME Į LĖLIŲ TEATRĄ

MILDA BRUKŠTUTĖ

Lėlininkė, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Lijana Muštašvili čia dirba jau dvidešimt dvejus metus. Per tą laiką suvaidino daugiau nei trisdešimtyje spektaklių ir atliko nesuskaičiuojamą kiekį vaidmenų, kadangi dažnai jų viename pasirodyme būna net po kelis. Aktorė, pasižyminti neabejotinu lėlių animatorės talentu, sėkmingai dirbo ir tebedirba su daugybe skirtingų režisierių (Rimu Driežiu, Nijole Indriūnaite, Vitalijum Mazūru, Algiu Mikučiu, Jūrate Trimakaite, Šarūnu Dateniu, Neville Tranter, Ewa Piotrowska ir kt.). Vasario 19 d. L. Muštašvili švenčia 50-ies metų jubiliejų. Šia proga susitikome pasikalbėti apie jos atėjimą į teatrą, lėlininkystės džiaugsmus ir iššūkius.Daugiau

KASDIENYBĖ BE „WOW“ EFEKTO, ARBA MES KAIP NAUJOSIOS OPEROS INSPIRACIJA

Rugilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę kalbino Eglė Petreikienė

Prieš gerą pusšimtį metų pokalbis „apie orą ir bites“ reiškė šnekas apie nieką, bereikšmius dalykus. Kaip pakito šios idiomos prasmė kartu su kontekstu! – pamaniau stebėdama „Saulės ir jūros“ paplūdimį Vilniaus taksi parke, aukščiausiame jo serpantino taške, kone iš Dievo pozicijos. „Masiškai krenta bitės“, – verkia dvynės dainininkės, „jūra žalia tarsi miškas“ – antrina atostogautojų choras, – „medūzos porose šoka su smaragdo spalvos maišeliais, buteliais ir raudonais kamšteliais“… „Ar kamšteliams galioja loterija?“, – klausia kasininkė operoje „Gerõs dienos!“ Argi ne visiems patinka mėnesio pabaiga ir alga kišenėse, tas „šiltas šimtinių žvirblis“? Argi ne mes esam šių siužetų veikėjai?Daugiau

APIE „SAULĘ IR JŪRĄ“

OSKARAS KORŠUNOVAS

(Originalus FB įrašas, kalba neredaguota)

Pagaliau aš išvydau „Saulę ir jūrą“. Kai mūsų moterys sutramdė liūtą, roviau į Veneciją, bet užstrigau Barselonoje, kur saulės ir jūros netrūko, o po to – Graikijoje, saulės ir jūros pramotėje. Todėl džiaugiuosi, kad „Saulę ir jūrą“ pamačiau dabar, niūrų lietuvišką gruodį, per alkaną adventą, kai Vilniuje nešviečia saulė, o jūra tik purvino sniego. Nežinau, ar gali būti dar geresnė vieta šiam kūriniui už buvusį taksi parką. Tai duoda galimybę šį kūrinį patirt iš saulės perspektyvos, kaip ir norėjo projekto autorės. Kartu spiralėje kylantis brutalus mašinų koridorius palieka pliažą civilizacijos dugne, o poilsiautojus – mirti prie nuodingos žalios jūros. Anšlagas. Nėra net kaip prasibrauti prie turėklų ir pamatyti vaizdelį. Žmonės jauni, stilingi, gražūs – iš karto supranti, kad patekai į trendinį įvykį. Po Venecijos jis toks ir tapo. Na ir šiaip, visi trendiniai kontekstai čia gerai dera. Pavyzdžiui, tvarumas: nereikia į užsienį vežti žmonių ir scenografijos. Viskas sukuriama vietoj.

Bet įdomu ir tai, kad kai „Saulė ir jūra“ buvo parodyta pirmą kartą Lietuvoje, kai dar negulėjo rankinuke liūtas, o įvyko tai „Sirenų“ festivalyje, daugiau nei prieš penkerius metus. Tada daug susižavėjimo neataidėjo ir, rodos, per daug niekas nerašė. Bet tai Lietuvoje jau kaip taisyklė – patys mes įvertinti nepajėgūs arba įvertiname ne tai, ką reikėtų, ir ne tuo laiku, kuriuo reikėtų. Atsimenu, kai taip buvo ir su mūsų „Ten būti čia“ – Lietuvoje jis buvo įvertintas tik tada, kai Edinburge gavo „Fringe First“ ir pradėjo turą po pasaulį. Kitaip tariant, kai tapo ten, tapo ir čia. Nors „Saulė ir jūra“ įvardinta kaip opera, performansas, aš tai vertinu kaip teatrą. Bent jau taip suvokiu teatrą plačiąja prasme. Teatras iš esmės yra sintezės menas, ir čia aš matau jo visus komponentus, vieningai sulydytus. Konceptas, vaizdas, dramaturgija, vaidyba (įtikinanti), muzika, šviesos, laikas, ir taip toliau. Man tai šiuolaikinio teatro raiška ir po OKT – tai naujas ir toks stiprus proveržis. Beje, „Saulė ir jūra“ gastroliuoja po tuos pačius garsiuosius pasaulio festivalius, po kuriuos 2000-aisiais ir vėliau gastroliavo OKT.

ŽILVINAS VINGELIS: DIRBTI VAIZDUOTĖS SFEROJE

KALBINO KRISTINA STEIBLYTĖ

Ar matėte šviečiančią mašiną „Kosmos Car“? O gal bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu sukurtą operą „Andromeda“? Arba neurologinę operą apie žmogų, kuris savo žmoną palaikė skrybėle? Koncertą septyniems objektams, dviem kameroms ir fortepijonui? O gal spektaklį apie Franzo Kafkos nemigą „Kafka insomnia“? Visi išvardyti ir dar daugybė kitų darbų yra Žilvino Vingelio kūrybinės biografijos dalis.Daugiau

BELAUKIANT GODO SODE, KURIAME DIEVŲ NĖRA

JUSTINA TOLIAUTĖ

2023-iųjų gruodį naujienų agentūros paskelbė, kad į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta šiaudinių sodų rišimo tradicija. Ši žinia džiugi tiek etnologams ir paveldosaugininkams, tiek dangaus sodų rišėjams, kurie dabartinėje skaitmenizuotoje visuomenėje tikriausiai ne vienam kelia archaika ir egzotika apraizgytas asociacijas. Bet pasidairiusi po praėjusių metų gausų teatro repertuarą matau, kad sodai įkvepia net ir konceptualias šiuolaikinio meno formas.Daugiau

DŽIUGAS KUNSMANAS. ATRASTI ŽAISMINGUMĄ SUDĖTINGOSE SITUACIJOSE

KALBINO GRETA DAINYTĖ

Paklaustas, koks kreipinys – aktoriaus, šokėjo ar akrobato yra priimtiniausias, Džiugas Kunsmanas atsakė, kad kaip ir gyvenime, kūryboje geriau likti prie vienos srities. Taigi pristatau šiuolaikinio cirko atlikėją D. Kunsmaną. Pokalbyje aptarėme šios specialybės sunkumus bei privalumus, kokie žingsniai reikalingi ją renkantis, edukacijos subtilybes, apžvelgėme, kur slypi šiuolaikinio cirko meno žavesys bei trauka.Daugiau

RIBAS TIRPDANTIS BERNARDO-MARIE KOLTÈSO TEATRAS

IGNAS ZALIECKAS

Tęsdamas pasakojimus apie Prancūzijos dramaturgus, šįkart noriu papasakoti apie Bernardą-Marie Koltèsą, įnešusį indėlį ne tik į Prancūzijos, bet ir į Lietuvos teatro virsmą. Turbūt daug kas pamena Oskaro Koršunovo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą pagal to paties pavadinimo šio prancūzų autoriaus pjesę. Tai – garso, vaizdo ir neegzistuojančios vienatinės tiesos teatras, kuriame ir šiandienos dramaturgai bando atrasti pasiklydusius, deformuotus archetipinius personažus, taip pamėgtus paties kūrėjo. Jų tarpusavio dialogams, intertekstualumui Sorbonos universitete Paryžiuje yra net skirtas atskiras kursas.Daugiau

ANKSTYVAS KARTOS BALSAS. JEANO LUCO LAGARCE’O PORTRETAS

IGNAS ZALIECKAS

,,Tarp išraiškos galimybių ir jų apribojimo skleidžiasi ir vystosi kalba, atverdama savo potencia­lą“, – kartą rašė XX a. pabaigoje kūręs dramaturgas Jeanas Lucas Lagarce’as (1957–1995). Nuo XXI a. pradžios jis yra vienas dažniausiai pristatomų šiuolaikinių pjesių autorių Prancūzijoje. Jo kūriniai Prancūzijoje ir Europoje reformavo klasikinį dramos modelį, leisdami skleistis organiškai, iš personažo gelmių gimstančiai kalbai. Visgi Lietuvos publikai šio menininko asmenybė ir kūriniai nėra plačiai žinomi.Daugiau

GRAŽIAUSIA CIRKO DISCIPLINA PASAULYJE

Aušra Kaminskaitė

Gavusi pasiūlymą rašyti apie cirko discipliną, sudvejojau. Meno technika nepasirodė skaitytojui patraukli tema. Juolab cirko pagrindai pradėjo formuotis prieš keletą tūkstantmečių, tad gausią informaciją sutalpinti į trumpą straipsnį būtų vargiai įmanoma.

Tačiau kitame sakinyje perskaičiusi Cyro rato pavadinimą, nušvitau: čiagi gražiausia cirko disciplina, kokią esu mačiusi! Nepriklausomai nuo atlikėjų lygio, tokie numeriai beveik visada sukelia pačias geriausias emocijas. Tai – viena jauniausių technikų (nesiekia nė šimtmečio), be to, praktikuojama ir Lietuvos menininkų.Daugiau

AUGUSTAS GORNATKEVIČIUS. NEBIJOTI BŪTI NESUPRASTAM

Kalbino Skaistė Skučaitė

Režisierius Augustas Gornatkevičius – jaunosios kartos menininkas, 2020 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs režisūros magistro studijas (kurso vadovė – Yana Ross). Dar studijuodamas sėkmingai debiutavo Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT) Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“ pastatymu ir toliau kyla karjeros laiptais. Augustas jau spėjo sukurti ne vieną spektaklį JMDT bei Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), be to, dalyvauja įvairiuose projektuose ir yra nusipelniusių režisierių dešinioji ranka Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kuriame naująjį sezoną pasitiks premjera „Sibiro haiku“, skirta 8–12 m. vaikams.Daugiau

MILO RAU DOKUMENTINIS TEATRAS: TARP REALAUS IR NEEGZISTUOJANČIO

Kalbino Ignas Zalieckas

Vienas ryškiausių artėjančio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ svečių – šveicarų režisierius Milo Rau. Į diskusijas socialinėmis temomis besileidžiantis, žiūrovą provokuojantis politinių, dokumentinių spektaklių ir vieno prieštaringiausiai vertinamų pastarųjų metų teatro manifestų autorius intensyviai kovoja už savąjį realybės teatrą, drąsiai analizuodamas įvairias socialines traumas. Jis taip pat yra kino kūrėjas, sociologas, rašytojas. Anksčiau Milo ilgą laiką rengė reportažus iš konfliktų zonų, Šiaurės Irako ir Sirijos, o 2007-aisiais įkūrė Tarptautinį politinės žmogžudystės institutą (International Institute of Political Murder). Jau rugsėjį „Sirenose“ jis pristatys spektaklį „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“ (tai nuo 2018-ųjų plėtojamo ciklo dalis), su profesionalių ir neprofesionalių aktorių komanda atkuriantį Ihsane’o Jarfi nužudymo bylą.Daugiau

Dr. GoraParasit kūryba – negyvenama sala, kurioje pabūti kviečiamas žiūrovas

Kalbino Greta Dainytė

Gintarė Minelgaitė-Duchin – teatro ir eksperimen­tinio kino režisierė, dėstytoja, metodologė bei dizainerė, dar žinoma Dr. GoraParasit slapyvardžiu. Išvardyta veiklų aibė nėra vien besvoriai žodžiai, nugulantys gyvenimo aprašyme, siekiant sukurti dirbtinį įspūdį. Tai autorė, kuri tvirtai neša savitos vizijos vėliavą: performatyvią, neįprastos formos, provokuojančią ir, be abejo, nepriekaištingai estetišką. Dėl darbuose juntamo ryškaus multikultūriškumo prieskonio, Gintarę galima laikyti pasaulio piliete. Režisūrą ji studijavo Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje (Royal Central School of Speech and Drama) Londone, o JAV žymiajame meno ir humanitarinių mokslų centre „The Watermill“ rezidavo kaip menininkė. Šios rezidencijos metu daug dirbo su postdraminio teatro guru Robertu Wilsonu. Ir tai – tik keletas įstaigų, lėmusių G. Minelgaitės-Duchin kūrybinio kelio kryptis. Kviečiu artimiau susipažinti su viena ryškiausių tarpdisciplininio meno autorių Lietuvoje.Daugiau

IZABELĖ KUZELYTĖ IR LIZETH WOLK. DIALOGAS SU KŪNU

Kalbino Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Prieš daugiau nei šimtą metų oro akrobatai buvo pristatomi kaip skraidantys žmonės. Juos taip pavadinti tiktų ir šiandien. Žiūrovai šių artistų judėjimą ore visuomet stebi įsitempę, pilnomis pasigėrėjimo akimis. Raumenų jėga ir lengvas grakštumas po cirko kupolu dar nuo XIX a. traukia tiek vaikus, tiek suaugusius. Mūsų dienomis oro akrobatika – viena ryškesnių šiuolaikinio cirko formų Baltijos regione, tad pravartu artimiau susipažinti su jos specifika. Iš tolesnio pokalbio su Izabele Kuzelyte (I. K.) bei Lizeth Wolk (L. W.) aiškėja, kad, kaip ir kitos fizinės praktikos, aptariama disciplina reikalauja aukšto fizinio pasirengimo, tačiau rizika, rodosi, čia gerokai didesnė. Taip pat darosi akivaizdu, jog cirkas neturi sienų: Baltijos šalys – tik viena jo menininkų „žaidimo aikštelių“.

Izabelė Kuzelytė – jaunosios kartos Lietuvos šiuolaikinio cirko artistė. Oro akrobatė virvės discipliną studijavo FLIC cirko mokykloje Turine, Italijoje. Šiuo metu ji dirba prie kelių spektaklių, vienas kurių – „How A Spiral Works“ [„Kaip veikia spiralė“] – kuriamas kartu Latvijos menininkais. Tai šiuolaikinio šokio ir cirko jungties pavyzdys. O štai monospektakliu „Life of Creatures“ [„Būtybių gyvenimas“] atlikėja siekia parodyti inovatyvius cirko instrumentų panaudojimo būdus.

Oro akrobatė Lizeth Wolk – pirmosios Estijos šiuolaikinio cirko trupės „Big Wolf Company“ įkūrėja, Baltijos šiuolaikinio cirko parodos EPICIRQ organizatorė. Ji specializuojasi lanko disciplinoje, tačiau išmano ir daugybę kitų cirko technikų. Pastaruoju metu Lizeth kartu su Lat­vijos cirko menininku Aleksey’umi Smolovu vysto projektą „Not to be mentioned“ [„Neminėti“], kuriame kalba apie vienišus tėvus ir tokių tėvų vaikus, kaip jie žvelgia į santykius ir kaip vaikystė paveikia mūsų požiūrį į meilę bei romantinius partnerius.

Labai įdomu, kuo jus patraukė oro akrobatika? Kas paskatino savo laiką ir jėgas skirti šiuolaikinių šios disciplinos formų paieškai?

I. K.: Cirku susidomėjau jau mokykloje, tačiau tuo metu mano akį pagavo sporto, tiksliau – gimnastikos, forma ore. Rūpėjo ir šokis, o penkiolikos atradau oro akrobatiką ir ją praktikuoju iki šiol. Pamenu, savaitgaliais su šeima žiūrėdavome LRT transliacijas iš užsienio trupių pasirodymų, o kai tik atsirado galimybė cirko užsiėmimus išbandyti Vilniuje, išsyk nuėjau.

L. W.: Pirmasis susitikimas su cirku įvyko gana atsitiktinai, draugių dėka. Susipažinau su Grete Gross ir Maarja Roolaht [Estijos cirko menininkės], kurios jau lankė cirko studiją „Folie“. Iki tol užsiėmiau muzika – devynerius metus grojau fleita, klarnetu, mažai sportavau. Cirke nebuvau ypač talentinga, galbūt tik šiek tiek lanksti. Bet pasilikau ten dėl bendruomenės, priklausymo jausmo. Tai buvo nekonkurencinga aplinka: jokio spaudimo varžytis, žūtbūt siekti pirmos vietos. Atrodė, kad svarbiausia – tavo kūrybiškumas, tai, kiek pats pasistūmėjai pirmyn. Jaučiu cirkui didelę aistrą, kaip ir karjeros pradžioje, jei ne didesnę. Mane visada žavėjo ribų įveikimas, sugebėjimas vienus ar kitus dalykus išreikšti gana neįprastu būdu, pasakoti judesiu. Dalį savo profesinio gyvenimo paskyriau šiuolaikinio cirko kūrinių pristatymui, su komanda organizuojame Baltijos šiuolaikinio cirko parodą, vežame užsienio pasirodymus Estijos publikai, nors kartais atrodo, kad tai niekam nerūpi…

Kas buvo ir yra svarbiausi jūsų mokytojai?

I. K.: Iš cirko dramaturgo Roberto Magro daug sužinojau apie šio meno pritaikymą kūryboje bei patį jos procesą. Taip pat reikšmingą vaid­menį atliko kiniško stulpo ir akrobatinio šokio disciplinų dėstytojas Samuelis Oliveira – entuziastingas pedagogas su puikiomis mokymo technikomis.

L. W.: Man teko garbė oro akrobatikos bei visų kitų įmanomų žinių semtis pas nuostabųjį Jukką Junttį iš Suomijos. Jaunystėje sutikau geriausius mokytojus, kokių tik gali tikėtis cirku susižavėjęs paauglys. Kalbant apie kūrybą, esu dėkinga Kazimirui Kolesnikui [choreografas, šokėjas, fizinio teatro aktorius, jungiantis šokį ir cirką], skatinusiam plėtoti beprotiškas idėjas, palaikiusiam mano ilgokas savo stiliaus paieškas. Karjeros / gyvenimo klausimais labai pagelbėjo Grete’ė Gross („Big Wolf Company“ bendraįkūrėja), išmokiusi mane apie draugystę bei paramą, manau, be jos mano pasaulis būtų kitoks; mama, kurios dėka tvirtai stoviu ant kojų ir gebu valdyti finansinę šios nenuspėjamos profesijos pusę; taip pat Eero Druus bei Terje’ė Bernadt, sugebėję susidoroti su manimi paauglystėje.

Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Reginio apimta

Kalbino Kristina Steiblytė

Scenografija priklauso tiek teatro, tiek dailės sferoms, tad jos tyrimai atsiduria ir teatrologijos, ir dailėtyros lauke. Nors iš tiesų kur kas dažniau lieka kažkur tarp, netapdami nei dailėtyrininkų, nei teatrologų reikalu. Lietuvoje šiai sričiai atsidavę vos keli mokslininkai. Tarp jų – dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.

Nors studijavo dailėtyrą, jos meilė teatrui buvo akivaizdi dar vaikystėje. Kartą R. Bitinaitė-Širvinskienė netgi pabėgo iš namų, norėdama stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis baleto. Šis pabėgimas nebuvo sėkmingas, bet Vilniuje bei teatre Raimonda galiausiai atsidūrė ir ilgainiui tapo viena ryškiausių scenografijos tyrėjų Lietuvoje. Ji yra sukaupusi ne tik akademinio darbo patirties – dažnai įsitraukia ir į pačius meno procesus. Vienas naujausių mano pašnekovės darbų – kuruotas Lietuvos nacionalinis paviljonas šį birželį vykstančiai 15-ajai Prahos kvadrienalei (PQ23) – didžiausiam pasaulyje scenografijos bei teatro architektūros ir dizaino forumui. Minėtasis paviljonas ir tapo pretekstu pokalbiui apie meilę scenografijai bei jos reprezentavimą už spektaklių ribų.Daugiau

VARDĖS ARCHIPELAGAS

Rvīns Varde | vertė Arvydas Valionis ir Erika Drungytė

Rvynas Vardė (Rvīns Varde, gim. 1985) Latvijos universitete studijavo baltų filologiją ir filosofiją. Latvijoje pristatomas kaip įvairiausių darbų darytojas: rašytojas, paukščių fotografas (beje, išvertus iš latvių kalbos šio gamtos mylėtojo pavardė reiškia varlę), žurnalo „Rīgas Laiks“ bendradarbis, šifruojantis interviu tekstus, taip pat rubrikos „Vardės sąrašas“ autorius, Latvijos televizijos laidos „Žaliagalvis“ vedėjas. Yra išleidęs du trumposios prozos rinkinius. „Kas čia vyksta“ (Kas te notiek, 2019) autoriui 2020-aisias atnešė Latvijos literatūros metų premiją už ryškiausią debiutą, o pernai pasirodė „Vardės archipelagas“ (Vardes arhipelāgs, 2022).


Daugiau

GINTARĖ PARULYTĖ: ATVIRUMAS SUVIENIJA VISUS

Kalbino Kristina Steiblytė

Nors kino bei teatro aktorė, režisierė, dramaturgė Gintarė Parulytė gimė Lietuvoje ir gimtinėje yra ganėtinai dažna viešnia, jos darbų čia beveik nežinome. Vilniuje tebuvo parodytas vienas šios autorės spektaklis – 2019 m. Vilniaus mažajame teatre gastroliavo „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ (A Lithualien in the Land of Bananas). Tačiau menininkės kūryba – kur kas platesnė ir įvairesnė, nei vienas pavyzdys gali atskleisti. Tai – režisuoti spektakliai, filmai ir daugybė tekstų, tarp kurių – liuksemburgiečių kalba parašyta knyga. Pirmąjį vaidmenį kine ji sukūrė penkiolikos, greta tokių žvaigždžių kaip Scarlett Johansson ir Colinas Firthas, o naujausiame pačios Gintarės filme į šeštą dešimtį įžengusios moterys kalba apie seksualumą. Menininkė vertina humorą, atvirumą, žmogiškumą, kurių reikalauja tiek iš savęs, tiek iš savo kolegų.Daugiau

GINTARĖ MASTEIKAITĖ. KULTŪROS LYDERIŲ KELIAI IR KOVŲ FRONTAI

Kalbino Aušra Kaminskaitė

Šį pavasarį Vilniuje (taip pat Ukmergėje, Žagarėje) dvidešimt septintą kartą rengiamas festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Keista matyti tokį skaičių šalyje, kurioje šiuolaikinis šokis vis dar pavadinamas „jauna, pradedančia“ meno šaka. Beveik trisdešimtmetį Lietuvoje kasmet vykstančioje šventėje pristatomi aukščiausio lygio kūrėjai, kylančios žvaigždės, stiprūs lietuvių darbai, o kartais, žinoma, ir abejotino aktualumo pasirodymai. Jos organizatoriai kuria bendras platformas su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, organizuoja pitch sesijas, mezga tarptautinį pažinčių tinklą bei rūpinasi tarptautinėms premjeroms.Daugiau