(NE)REIKALINGI ŽODŽIAI

Rainer Wieczorek

Rašytojas Raineris Wieczorekas ir fotografė Helen Radenthein nutaria kurti reklaminius leidinėlius menininkams. 2021 m. šokėja Raimonda Gudavičiūtė, besiruošianti spektaklio „M(other)“ premjerai Frankfurte ir Darmštate, pas juos užsako 24 puslapių brošiūrą. Darbinis susitikimas virsta bičiulyste ir 2024 m. vasaros pabaigoje „Dittrich Verlag“ leidykloje pasirodžiusia knyga „Žvilgsnis į šokančiuosius“ („Blick auf die Tanzenden“), parašyta iš dviejų perspektyvų.
Daugiau

MANUELA HALLIGAN. GRIMAS – TAI TAPYBA, O PERUKAI – LYG SKULPTŪROS

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Grimo ir perukų meistrė. Toks profesijos įvardijimas Manuelos Halligan lūpomis skamba neatsitiktinai – nuo 2015 m. ji dirba su režisieriumi avangardistu Robertu Wilsonu. Šio teatro mago kūrybai būdingi skulptūriškumas ir begalinė precizika, o mizanscenos sudėliotos tarsi paveikslai. M. Halligan yra Lietuvoje R. Wilsono sukurto spektaklio „Dorianas“ bei operos „Turandot“ perukų ir grimo autorė. Tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Brazilijos gyvenanti profesionalė rugsėjį lankėsi Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir vedė meistriškumo pamokas Lietuvos teatrų grimo meistrams. Šis vizitas tapo puikia proga pasikalbėti apie jos neeilinį kūrybinį kelią.Daugiau

Hallo, hier spricht Nawalny. Zalcburgo festivalio atsakymai į nelengvus klausimus

Julijus Grickevičius

Ką turi bendro vokiška frazė pavadinime ir šiųmetis Zalcburgo festivalis? Ilgiau negu dvejus metus trunkant Rusijos invazijai Ukrainoje, vienas svarbiausių Europos meno ir muzikos festivalių pateikė savo atsakymą. Jo centre – podiumas kitaip mąstantiems rusams, diskusijai vietoje atšaukimo bei veikalai tarp rojaus ir pragaro. Nors tokia festivalio tema vykstant žudynėms Ukrainoje gali skambėti naiviai ir susidaro įspūdis, kad festivalis gerokai vėluoja, bet jis pabrėžia, kad menas ne sykį įrodė turįs galią nuspėti ateitį ir priešintis, net jeigu tironiški režimai savinasi kultūrą ir klijuoja jai etiketes. Tokia daugiau negu šimtmetį rengiamo Zalcburgo festivalio nuomonė. Viena programų – „Sveiki, čia kalba Navalnas. Laisvo žmogaus laiškai“ – padėjo suprasti situacijos tragizmą, jeigu kas nors jo dar buvo nesupratęs.Daugiau

POVILAS JATKEVIČIUS. NUO NEIŠTYRINĖTŲ AUGALŲ SLĖNIO IKI TEATRO SCENOS

Skaistė Skučaitė

Povilas Jatkevičius – jaunosios kartos menininkas, 2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs aktoriaus specialybę (kurso vadovai Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis). Jis įkūnijo ne vieną personažą keliuose Lietuvos teatruose. Spektakliai, kuriuose vaidina, gana žinomi teatro pasaulyje. Vieni ryškiausių: „Dialogai“ (rež. Motiejus Ivanauskas, 2020), „Bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, 2021), „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2023), „Veidas/Visage“ (rež. Vincent’as Adelus, Isabelle Adelus & Suran, 2022), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2023).Daugiau

Realizmo nevaržoma realybė

Su lėlių teatro menininku Renaud Herbinu kalbėjosi Kristina Steiblytė

Lėlių teatro menininkas Renaud Herbinas Prancūzijoje ir tarptautinėje lėlininkų bendruomenėje žinomas kaip užburiančių vizualių pasakojimų kūrėjas. Jo spektakliuose kartu ar pavieniui veikia lėlės, objektai, įvairiai transformuojamos medžiagos (vaškas, celofanas, veltinis, žemės ir t. t.), šokėjai, šviesa. Bendrame scenoje veikiančių kūnų ir objektų šokyje tyrinėjami šių objektų, vaizdinių ir idėjų ryšiai, lėlių teatro prigimtis ir galimybės.

Lėlininkystę savo namais vadinantis menininkas baigė lėlių teatro meno Aukštąją nacionalinę mokyklą (École Supérieure Nationale des Arts de la Marionnette) Šarvelyje-Mezjere. Po studijų ilgai buvo vienas iš trupės „LàOù“ kūrėjų. 2012–2022 m. vadovavo Jaunojo žiūrovo teatrui Strasbūro-Didžiųjų Rytų nacionaliniame dramos centre (TJP Centre dramatique national de Strasbourg-Grand Est), kur ne tik tęsė kūrybinius ieškojimus, bet ir pritaikė atrastus principus kultūros vadybos praktikai.Daugiau

Antano Sutkaus tautinio teatro samprata

Austė Žiogaitė

Tarpukario periodinėje spaudoje skelbti Lietuvos teatro teoretiko ir režisieriaus Antano Sutkaus (1892–1968) teoriniai tekstai pasižymi abstraktumu, tačiau juose aiškiai kalbama apie siekį įsteigti kokybišką, savitą charakterį turintį lietuvišką teatrą ir skleidžiamos simbolistinio bei romantinio teatro idėjos. Apie tautinio teatro svarbą režisierius ima kalbėti nuo 1917 m., būdamas Maskvoje, Lietuvai dar nepaskelbus nepriklausomybės. Teatrologas Antanas Vengris išskiria, kad būtent kurso vadovo Fiodoro Komisarževskio ir padėjėjo Vasilijaus Sachnovskio domėjimasis nacionalinio teatro klausimais A. Sutkui tapo nacionalistinių idėjų teatre susidomėjimo ir užsidegimo paskata. Taip pat itin domėjosi praeitimi ir ją mėgo sieti su teatro istorija. Tai jam daryti padėjo stiprus Maskvoje įgytas išsilavinimas. Būsimasis režisierius klausė paskaitų, kurias dėstė to meto žinomi rusų teatro pedagogai: Anatolijus Nelidovas, Arkadijus Zonovas, taip pat skaitė mokytojų rekomenduotus autorius – Edwardą Gordoną Craigą, Aleksandrą Tairovą, Georgą Fuchsąs, Wilhelmą Wundtą.Daugiau

DEIVIDAS DULKA. ŠOKTI BALETĄ ĮKVĖPTAM KINO

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Deividas Dulka – charizmatiškas jaunosios kartos baleto šokėjas, trečius metus dirbantis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jis pasižymi išskirtine išvaizda, stipriu fiziniu pasirengimu, scenine elegancija, judesių lengvumu, didelėmis pastangomis kuo paveikiau ir natūraliau perteikti kuriamą personažą bei savitu požiūriu į šį scenos meną. Be to, jau gali pasigirti kūrybiniais pasiekimais – būdamas 22-ejų sukūrė Otelo vaidmenį Anželikos Cholinos balete „Dezdemona“.

Kurį laiką stebėjusi Deivido vaidmenis, pakviečiau jį pokalbio. Turbūt neatsitiktinai šiltą, saulėtą, bet itin vėjuotą dieną prisėdome šalia teatro veikiančios kavinės terasoje. Kalbantis ima aiškėti, jog nerimastinga savijauta lydi ir šokėją – jį daug kas džiugina klasikinio baleto kely ir galėtų toliau ramiai juo eiti, tačiau norisi naujų iššūkių, tad sako neatmetantis galimybės išbandyti ir kitas meno rūšis.Daugiau

Kelionės dienoraštis: trys dienos Sirakūzuose, du spektakliai ir vienas nepatenkintas šefas

Ištrauka iš spaudai rengiamo romano „Vienatybė“ apie rašytoją Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę

Birželio 24-oji

Atvykimas į Sirakūzus

Laikas: 11:50
Temperatūra: 32 °C
Greitis: 110 km/val.
Kavos pertraukėlės: 2
Išgąsdintas granitos pardavėjas: 1Daugiau

Saulė Gotbergė: „Iš didelio nuobodulio gimsta patys gražiausi ir netikėčiausi dalykai“

Kalbėjosi Elvina Baužaitė

Jaunosios kartos aktorė Saulė Gotbergė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno kursas) baigusi vaidybos bakalauro studijas, aktorinį pasirengimą stiprino dramos terapijos magistrantūros studijomis, šią programą kuruoja LMTA ir Vilniaus universitetas. Dabar aktorė – Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės narė, taip pat sėkmingai bendradarbiauja įvairiuose projektuose, kuria vaidmenis kine ir televizijoje, aktyviai užsiima edukacine veikla, dirbdama su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Kalbėjomės, kas yra, ką reiškia ir ko reikalauja saviraiška meno kūrybos pasaulyje.Daugiau

Blogiausia, kas gali nutikti menininkui – visiška tyla

Bulgarų dramaturgą Aleksandrą Manuiloffą kalbina Erika Urbelevič

Prieš kelerius metus dėl įvairių aplinkybių iš Bolonijos persikrausčiau gyventi į Bulgarijos sostinę. Su draugu susikrovėme lagaminus, išvažiavome ankstyvą rytą ir kirtę Slovėnijos, Kroatijos, Serbijos pasienį vėlai naktį, smarkiai sningant, pasiekėme Sofijos pakraštį. Mus pasitiko kilometrų kilometrai miegamųjų rajonų, sovietinių daugiaaukščių eilės, plačios gatvės, tolumoje ant arklio jojantis žmogus. Mano draugas italas ėmė rimtai nerimauti, o manęs šie rajonai negąsdino, nes priminė Fabijoniškes, Pašilaičius, Justiniškes.Daugiau

Tadas Vosylius. Kūryba kaip minčių mankšta

Kalbino Gintarė Vasiliauskaitė

Skulptorius Tadas Vosylius jau puikiai pažįstamas kauniečiams – jo darbai puošia ne vieną miesto viešąją erdvę. Virš Laisvės alėjos stogų kabantis žvejys su valtimi, Botanikos sode nusileidusi „Planeta X“, Kauno pilies žiede lenktyniaujantys žirgeliai, miesto prieigose pasitinkantis Tauras – bent vieną šių kūrinių matė miesto gyventojas, nors galbūt ir nežino, kas autorius.Daugiau

Teatras „No Shoes“: jaunimui reikia labai daug meilės

Gintarė Žaltauskaitė

„Mes kaip tie blogi mokiniai – nuolat užsiėmę savo reikalais“, – skubėdamas iš pasirodymo Kaune į Vilnių juokavo Raimondas Klezys. Nevyriausybinio teatro „No Shoes“ duetą – Raimondą Klezį ir Ievą Jackevičiūtę – pagauti intensyviausiu metų laikotarpiu pasirodė nemenkas iššūkis. Meno doktorantūros baigiamieji, gastrolės Lietuvoje, filmavimai kine ir viena po kitos laukiančios stažuotės Portugalijoje, Švedijoje, Kuboje… Tris atžalas auginančių kūrėjų grafikai suspausti taip, jog į juos skruzdė vos įlenda.Daugiau

RENATA VALČIK. APIE NEIŠSEMIAMUS KŪRYBOS VANDENYNUS

Kalbino Toma Liutikė

Renata Valčik – menininkė, scenografė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė. Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografiją, o Diuseldorfo dailės akademijoje – performanso ir videomenus, mokėsi Prahos scenos menų akademijoje. Nuo 1995 m. – tarptautinių ir kitų parodų dalyvė, o nuo 1999 m. kuria scenos, šviesų ir kostiumų dizainą teatrui ir kinui Lietuvoje bei užsienyje.Daugiau

PAMOKOS APIE LAIKĄ. SPEKTAKLIS „VEDAMI“ PRAVIENIŠKIŲ KALĖJIME

Erika Urbelevič

Automobilį paliekame nedidelėje stovėjimo aikštelėje priešais Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą. Spaudžiame mygtuką mėlynai dažytų durų dešinėje, užsidegus žaliai lemputei jos atsiveria, ir mes kylame laiptukais iki grotuoto įėjimo. Šaižiai sucypsi metalinė arka, primenanti oro uosto patikros punktus. Į mus žvilgteli už vos praverto langelio sėdintis budintis pareigūnas. Tylomis susirenka tapatybės dokumentus, išduoda svečio pažymėjimus. Vangiai klusteli apie draudžiamų daiktų turėjimą, linksėdami tvirtiname, kad mūsų kišenės – tuščios. Pareigūnė patikrina atsineštą repeticijai reikalingą techniką. Daugiau

TIAGAS RODRIGUESAS: ŽODIS – MŪSŲ VEIDRODIS

Ignas Zalieckas

Aktorius, režisierius, dramaturgas ir prodiuseris Tiagas Rodriguesas (g. 1977 m. vasario 16 d. Lisabonoje, Portugalijoje) yra vienas ryškiausių pastarųjų metų teatro pasaulio atstovų. Daugiau nei du dešimtmečius trunkančią karjerą jis pradėjo kaip novatorius, formuojantis naują kultūrinį peizažą ne tik gimtinėje, bet ir tarptautinėje arenoje, ypač Prancūzijoje, Odeono ir „Bouffes du Nord“ teatruose. Scenai pritaikytų dokumentika ir fikcija paremtų kūrinių universalūs kontekstai neapsiribojo viena geografine erdve. Jo kelionė pasižymi veržlumu, kūrybiškumu ir siekiu trinti menines ribas, naujai interpretuojant klasikines pjeses ar išlaikant savitą dramaturgijos kryptį, analizuojančią socialines ir humanitarines problemas.Daugiau

LIJANA MUŠTAŠVILI: TIKUOSI, VĖL SUGRĮŠIME Į LĖLIŲ TEATRĄ

MILDA BRUKŠTUTĖ

Lėlininkė, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Lijana Muštašvili čia dirba jau dvidešimt dvejus metus. Per tą laiką suvaidino daugiau nei trisdešimtyje spektaklių ir atliko nesuskaičiuojamą kiekį vaidmenų, kadangi dažnai jų viename pasirodyme būna net po kelis. Aktorė, pasižyminti neabejotinu lėlių animatorės talentu, sėkmingai dirbo ir tebedirba su daugybe skirtingų režisierių (Rimu Driežiu, Nijole Indriūnaite, Vitalijum Mazūru, Algiu Mikučiu, Jūrate Trimakaite, Šarūnu Dateniu, Neville Tranter, Ewa Piotrowska ir kt.). Vasario 19 d. L. Muštašvili švenčia 50-ies metų jubiliejų. Šia proga susitikome pasikalbėti apie jos atėjimą į teatrą, lėlininkystės džiaugsmus ir iššūkius.Daugiau

KASDIENYBĖ BE „WOW“ EFEKTO, ARBA MES KAIP NAUJOSIOS OPEROS INSPIRACIJA

Rugilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę kalbino Eglė Petreikienė

Prieš gerą pusšimtį metų pokalbis „apie orą ir bites“ reiškė šnekas apie nieką, bereikšmius dalykus. Kaip pakito šios idiomos prasmė kartu su kontekstu! – pamaniau stebėdama „Saulės ir jūros“ paplūdimį Vilniaus taksi parke, aukščiausiame jo serpantino taške, kone iš Dievo pozicijos. „Masiškai krenta bitės“, – verkia dvynės dainininkės, „jūra žalia tarsi miškas“ – antrina atostogautojų choras, – „medūzos porose šoka su smaragdo spalvos maišeliais, buteliais ir raudonais kamšteliais“… „Ar kamšteliams galioja loterija?“, – klausia kasininkė operoje „Gerõs dienos!“ Argi ne visiems patinka mėnesio pabaiga ir alga kišenėse, tas „šiltas šimtinių žvirblis“? Argi ne mes esam šių siužetų veikėjai?Daugiau