„Empty Brain Resort“: Nepriklausomos kultūros kelias ir iššūkiai
Ieva Raudeliūnaitė
Pastaruoju metu, kai gilinuosi į temas, kurios mane veda prie rašymo, vis dažniau sugrįžtu į dvi vietas: Vilnių, tapusį mano namais, ir Berlyną, kur nuolat atsiveria naujos galimybės bei perspektyvos. Šie miestai man yra kaip šaltiniai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai – ir jų įtaka manosioms būsenai ir minčiai neišnyksta.
Čia gyvena žmonės, jau ne vienus metus puoselėjantys kultūrines iniciatyvas. Su jais šįkart susitikau pasikalbėti – apie jų darbus, intencijas, pradžią. Mintimis grįžusi beveik penkerius metus atgal, prisimenu save: netikėtai atsidūrusi viename iš jų renginių, dar neįtariau, kad tai bus ilgalaikio susidomėjimo pradžia.
Gražus sutapimas – „pasidaryk pats“ principu veikianti bendruomenė, pasivadinusi „Empty Brain Resort“, atkreipė mano dėmesį dar tuomet, kai apie ją nieko nežinojau. Pirmieji šio sambūrio renginiai siejosi su „tuščios galvos“ būsena, ir būtent tai leido man atviriau priimti kultūrines patirtis, kurios ne visada telpa ar turi tilpti į įprastus rėmus.
Apie pradžias
Bandymai sujungti kultūrinę patirtį ir „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself, trumpiau – DIY) principą natūraliai kelia sąmoningą poreikį ieškoti siūlo galo: kur ir kaip šis judėjimas ėmė regztis Lietuvoje? Tačiau jį sugauti nėra lengva – iki šiol minėtasis reiškinys mūsų šalyje išsamiai neanalizuotas, o dauguma iniciatyvų lieka tik fragmentiškai fiksuotos ir beveik neprieinamos.
Dabartinės iniciatyvos, tokios kaip „Empty Brain Resort“, gimė veikiau iš noro telkti nepriklausomus muzikos kūrėjus ir suteikti jiems platformą savo kūrybai pristatyti nei iš šio judėjimo ankstesnės patirties – kalbu apie pirminę DIY bangą, Lietuvoje kilusią XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kuriai būdingas aiškus pasipriešinimo tuometinei politinei sistemai motyvas.
DIY judėjimo pulsas tada buvo juntamas „GreenClub“ – 1998–2006 m. Vilniuje gyvavusiame klube. Jame ne tik vyko koncertai, kuriuose pasirodydavo tiek vietinės, tiek tarptautinės panko ir hardkoro grupės, bet ir veikė kavinė, alternatyviosios literatūros biblioteka bei skvotas. Tai vienas iš pavyzdžių, dariusių įtaką tolesnei aptariamos kultūros plėtrai, naujų iniciatyvų atsiradimui. „Empty Brain Resort“ bendruomenė – viena iš perėmusių estafetę. Skirtumas tik tas, kad ji veikia jau ne pogrindyje, o permainingame, bet vis atviresniame kultūros lauke, kuriame „pasidaryk pats“ šiuo atveju tampa labiau išgyvenimo strategija nei sąmoningu kūrybiniu pasirinkimu.
„Empty Brain Resort“ buriasi įvairūs muzikos kūrėjai ir atlikėjai, garso menininkai, tarpdisciplininio meno puoselėtojai bei tie, kurie, nors ir nesivadina kūrėjais, domisi alternatyviomis muzikinėmis patirtimis. Narių skaičius kinta, tačiau kompanijos branduolį sudaro du draugai – vilnietis Matas Labašauskas (žinomas kaip Matas Aerobica) ir Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanos’as (Oscaras der Winzige’ė), žinomi kaip „Octatanz“ didžėjų duetas.
Savo veiklą jie pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai „Empty Brain Resort“ renginiai nebuvo susieti su konkrečia fizine erdve ar griežtai apibrėžtomis iniciatyvomis. Vienas pirmųjų bičiulių sumanymų – muzikos ir meno stovykla „STRCamp“ (2013–2015), neapsiribojusi viena vieta ir išsiskyrusi laisva, eksperimentine dvasia. Svarbu paminėti, kad prie jos organizavimo, be Mato, aktyviai prisidėjo ir Marekas Voida, Radvilė Buivydienė bei kiti bendraminčiai, o Oscaras dalyvaudavo kaip kviečiamas didžėjus.
Stovykloje skambėjo eksperimentinė elektroninė, industrinė ir techno muzika, pasirodė tokie atlikėjai kaip „Lebanon Hanover“, Jaakko’as Eino’as Kalevis, Noir Boy George, Jozefas van Wissemas. Galiausiai organizatoriai nusprendė keisti pirminę koncepciją ir muzikinį skambesį, todėl stovykla gyvavo trejus metus. Tai rodo, kad veiklos pradžioje „Empty Brain Resort“ dar ieškojo savo identiteto, krypties ir po truputį telkė ne tik vietinę, bet ir tarptautinę bendruomenę.
2016-aisiais vienkartinis susibūrimas „Ausys stačios, akys plačios“ tapo savotišku perėjimo tašku – ženklu, kad iniciatyva bręsta, jos veikla ima įgauti naujų formų, atliepiančių kintančius kūrybinius poreikius ir naujus ieškojimus. „Tai buvo atsakas į klausimą, ką veikti vasarą, – nenorėjome jos praleisti be renginio, išvykos ar didesnių koncertų, kur susirinktų daugiau žmonių, – idėjos užuomazgas prisimena Matas. – Tuomet nusprendėme, kad norime tęsti panašius projektus. Renginys vyko autentiškoje vietoje, kuri paliko daugybę įspūdžių, tačiau, nepaisant to, mes nutarėme ją pakeisti. Toji erdvė diktavo savo temą – joje buvo likę industrinių, ūkio elementų, formavusių specifinę atmosferą.“
Festivalis „Braille Satellite“
Tęsdami savo veiklą, „Empty Brain Resort“ 2017 m. inicijavo naują etapą – tarptautinį nekomercinį muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“, pirmą kartą surengtą Grybų dvarvietėje. Jis gimė kaip atsvara tradiciniams muzikos renginiams, siekiant sukurti alternatyvią, eksperimentams atvirą platformą. Festivalio programa nuo pat pradžių jungė įvairias raiškos formas – nuo eksperimentinės elektroninės muzikos ir avangardo iki šiuolaikinio performanso ir savadarbių instaliacijų. Trijų scenų struktūra leido pristatyti skirtingus muzikos žanrus bei atlikėjus. Pagrindinėje scenoje vyko gyvi koncertai, DJ scenoje skambėjo įvairūs miksai, o trečioji scena, pavadinta „Musikii“, buvo skirta performatyvesniems muzikiniams pasirodymams.
„Braille Satellite“ koncertavo tokie atlikėjai kaip Čilės kilmės muzikantas ir kompozitorius Álvaro’as Peña-Rojas, garsėjęs savo ekscentriška lo-fi muzika, taip pat Chrisas Imleris – Berlyno pogrindžio scenos veteranas, žinomas dėl savo energingų elektroninės ir panko muzikos sintezės solo pasirodymų, ar, tarkim, Paulas Arámbula – amerikietis, kurio eksperimentinė popmuzika ir improvizacijos tapo viena ryškiausių ankstyvojo festivalio periodo detalių. Anot Oscaro, nepaisant to, kad publika smarkiai nesikeičia, „Braille Satellite“ kasmet siekia tapti stipresnis. „Maždaug tūkstantis žmonių atvyksta į „Braille Satellite“, ir mes juos nuoširdžiai priimame. Tai svarbu, nes festivalis vis dažniau sulaukia dėmesio dėl savo vertybių bei originalios programos. Klausytojai stebisi, kur ir kaip mes radome čia pristatomas grupes“, – pasakoja jis.
Pirmasis „Braille Satellite“ daugiausia akcentavo bendruomenės būrimą ir ryšių stiprinimą, kaip pirmąją kūrybinio projekto fazę Lietuvoje. 2018 („The Hiccup Cure of Braille Satellite“) ir 2019 („The Provoking Winds of Braille Satellite“) metų festivaliai, įvykę Grybų dvare, jau pasižymėjo brandesniu turiniu, platesne muzikos įvairove ir didesniu tarptautinių atlikėjų skaičiumi. Šie renginiai išlaikė DIY dvasią, tačiau tapo svarbiais įvykiais, atspindinčiais sambūrio augimą bei kūrybinės erdvės plėtrą, stiprinančiais ryšius tarp skirtingų menininkų.
Po dvejų metų pertraukos, 2022-ųjų („The Vaulting Pole of Braille Satellite“) ir 2023-iųjų („Braille Satellite Through the Magnifying Glass“) festivaliai išsiskyrė dar didesne programos įvairove bei tarpdiscipliniškumu – be eksperimentinės muzikos, įtraukti ir performatyvūs pasirodymai. 2022 m. festivalyje dalyvavo tokie atlikėjai kaip Fredis Albertis, Harry’is Merry’is, „Quintron and Miss Pussycat“, pristatę novatorišką garsiniu jautrumu paremtą požiūrį į muziką, o 2023 m. renginyje dar labiau sustiprėjo globalus matymas, sukurdamas platformą kūrėjams iš Pietų Amerikos ir Azijos. Penki iki šiol įvykę festivaliai akivaizdžiai liudija iniciatyvos augimą: 2017-aisiais „Braille Satellite“ publikai siūlė trisdešimt šešis pasirodymus, 2018-aisiais – jau daugiau nei septyniasdešimt, o 2023-iaisiais – per aštuoniasdešimt. Tai parodo tiek meninę brandą, tiek vis stiprėjančią tarptautinę trauką.
Pasak Mato, dabar nebėra poreikio lenktyniauti su savimi, tačiau pajėgumas keičiasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad festivalio apimtis nuosekliai didėja, tiesa, priduria, kad labiau plėstis komandoje jau trūktų žmonių. Šiemet planuojamas šeštasis „Braille Satellite“, programa dar pildoma ir netrukus bus paskelbta. Organizatoriai teigia, kad po metų pertraukos grįžtantis festivalis žada ne tik išlaikyti ankstesnį lygį, bet galbūt net jį pranokti. Vis dėlto, ar pavyks išsaugoti tęstinumą, ar vėl sulauksime tam tikro „Empty Brain Resort“ veiklų kaitos momento, paaiškės tik ilgainiui.
Kitos veiklos ir erdvės paieškos
Kasmetinis festivalis „Braille Satellite“ išlieka viena svarbiausių „Empty Brain Resort“ kuruojamų iniciatyvų, tačiau organizacija vykdo ir kitas veiklas. Tarp jų – nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, įkurta 2018 metais. Tai daugiau nei tiesiog transliacija – tai ir gyvas meno kūrinys, atvira improvizuota garso kelionė, formuojama unikalios Oscaro ir Mato vizijos, kuo gali būti radijas. Draugų tikslas – ne vien pristatyti įvairialypę ribas laužančios muzikos sceną, sujungti alternatyviosios muzikos bendruomenes visame pasaulyje, bet ir tyrinėti radiją kaip eksperimentų, bendradarbiavimo, nenuspėjamumo erdvę. Be veiklos radijuje, jiedu turi leidybinę muzikos platformą „BigBandAlone“ bei muzikos įrašų parduotuvę „I Hit the Drum“, siūlančią fizinius įrašus.
2018-aisiais vis rimčiau buvo svarstoma idėja įkurti nuolatinius „Empty Brain Resort“ namus – DIY centrą, skirtą alternatyviajai muzikai ir kultūrai. Tam pasirinkta erdvė Naujojoje Vilnioje, kuriai įsigyti reikiamas lėšas pradėta rinkti pasitelkus internetinę kampaniją. Šioje vietoje planuota ne tik rengti muzikos ir vizualiojo meno pristatymus, bet ir įkurti menininkų rezidenciją, kurioje autoriai iš įvairių šalių galėtų kurti, bendradarbiauti, dalytis savo darbais.
Nors pradinis planas apsistoti Naujojoje Vilnioje iki galo įgyvendintas nebuvo, nuolatinės kūrybinės bazės idėja išliko svarbia organizacijos veiklos ašimi. Ieškodami tinkamos vietos, „Empty Brain Resort“ galų gale rado galimybę įsitvirtinti sostinėje, kultūros komplekse „SODAS 2123“, čia surengė apie du šimtus koncertų ir kitų improvizacinių renginių.
Šiuo metu „Empty Brain Resort“ veikia bendrose patalpose su „Retrito Smarsas“ (taip pat žinomu kaip „Studium P“) Antakalnio rajone, Vilniuje. Minėtoji erdvė tarnauja kaip bendruomenės centras, kuriame įrengta internetinė radijo stotis „Radijo Musikii“, koncertų erdvė, taip pat planuojama menininkų rezidencijų programa. Bendradarbiavimas stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir palaikyti nepriklausomą kultūrinę veiklą, skatinančią kūrybinę bendrystę ir alternatyviosios kultūros plėtrą.
Apie bendruomenę ir iššūkius
„Empty Brain Resort“ ir festivalio „Braille Satellite“ bendruomenė apima įvairialypę kūrėjų, menininkų bei entuziastų grupę, besidalijančią bendromis vertybėmis – eksperimentavimu, nepriklausomumu ir alternatyviosios kultūros puoselėjimu. Tai tarptautinis sambūris, aprėpiantis tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus, dažnai veikiančius už pagrindinės muzikos industrijos ribų.
Nepaisant kūrybinės gyvybės ir tarptautinių ryšių, „Empty Brain Resort“ susiduria su iššūkiais, dažnai lydinčiais nepriklausomas kultūrines iniciatyvas. Vienas pagrindinių sunkumų – ilgalaikio finansavimo trūkumas, kuris riboja galimybes vykdyti rezidencijas, kuruoti renginius ir išlaikyti fizinę infrastruktūrą. O kur dar gentrifikacijos problema: kylant nekilnojamojo turto kainoms, alternatyvios erdvės, kaip, pavyzdžiui, Antakalnyje įsikūręs centras, tampa pažeidžiamos, o jų gyvavimo tęstinumas priklauso nuo galimybės išlikti nepriklausomoms ir nekomercinėms.
Kitas iššūkis – jaunesnių kartų įsitraukimo stygius, lemiamas ne vien galimybių trūkumo, bet ir pasikeitusių interesų, kitokių bendravimo bei informacijos vartojimo įpročių, taip pat orientacijos į greitą turinį ir trumpalaikes patirtis, kurios neretai nesutampa su ilgalaikiais kultūriniais procesais.
„Vis sunkiau patraukti jaunosios kartos dėmesį – net ir dvidešimčiai minučių. Suprantama, kad daugeliui jų nelengva tiek laiko išlikti atsipalaidavusiems ar susikaupusiems. Festivalis atviras visiems, įskaitant pačius jauniausius lankytojus. Tiesa, jų pirmoji reakcija gali būti: „Noriu savo telefono – čia ne man skirta vieta“, ir jie išeis. Tačiau kai kurie pasiliks. Gal trumpas turinys, kaip mikroistorijos, jaunimui sukelia adrenalino pliūpsnį, o ilgesni formatai nesugeba jo įtraukti – juk taip ir nutiko su interneto platformomis“, – teigia Oscaras, pridurdamas, kad visgi prisimena puikių momentų. Pavyzdžiui, 2022-ųjų „Braille Satellite“ apie ketvirtą ryto Francesco Cavaliere’o surengtas ramus muzikos seansas „Musikii“ scenoje sulaukė didelio susidomėjimo.
Be kita ko, „Empty Brain Resort“ ir panašūs nepriklausomi kultūriniai centrai susiduria su svarbiu iššūkiu – jų ateitis nėra stabili ar garantuota. Čia susikerta du skirtingi poliai: poreikis ieškoti finansavimo galimybių ir fondų suinteresuotumas remti tokias iniciatyvas, tačiau kartu išlieka ir nuolatinis bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių finansinių reikalavimų ir bendruomenių troškimo išsaugoti savo autentiškumą bei nepriklausomybę. Tai verčia iniciatyvas nuolat balansuoti tarp finansinio tvarumo ir kūrybiškos laisvės, o jų ilgalaikiškumo užtikrinimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.
Anot Mato, „Empty Brain Resort“ dabar trūksta resursų ir pagalbos, todėl bendruomenė nebegali organizuoti veiklų, tęsti festivalių taip, kaip tai darė anksčiau. Esamas pajėgumas neleidžia užtikrinti finansinio stabilumo, jaustis ramiai dėl įsipareigojimų visiems dalyviams. Nors norėtų apie tai kalbėti optimistiškai, bendraminčiai kol kas neturi aiškios strategijos finansų paieškai ar privačiai paramai gauti.
Visgi svarbu pabrėžti, kad jų tikslas niekada nebuvo konkuruoti su kitomis kultūrinėmis organizacijomis ar siekti asmeninės finansinės naudos. Svarbiausia – palaikyti platformą muzikos kūrėjams, skatinti bendrystę, kūrybinę laisvę, eksperimentavimą. Galima sakyti, tai idėjinis projektas, grįstas bendruomeniškumu ir tikėjimu, kad tokios erdvės kultūriniam dialogui bei alternatyviajai meninei raiškai yra būtinos. Nepaisant visų iššūkių, „Empty Brain Resort“ išlieka ištikimi šiai vizijai.
Panašu, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, iššūkiu tampa gebėjimas suderinti kūrybinę nepriklausomybę su finansine tikrove. Tokios iniciatyvos kaip „Empty Brain Resort“ – paremtos idėjiniais principais, o ne pelno siekiu – nuolat balansuoja tarp entuziazmo ir praktinių galimybių ribos. Ar joms pavyks išlaikyti savo tapatybę, kai aplinkos spaudimas vis auga, parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad jų buvimas – net ir trapus – yra būtinas, jei norime, kad kultūrinė įvairovė, rizika ir alternatyvios kūrybinės formos išliktų gyvybingos.
Vytauto Narkevičiaus nuotraukos iš festivalio „Braille Satellite”
