LUKAS KARVELIS. PERKŪNAS ŠVEDIJOS MIŠKUOSE

Dmitrijus Andrušanecas

„Repeticijose darome daug keistų dalykų“, – atvirauja šokio menininkas ir choreografas Lukas Karvelis, išgyvenantis vieną didžiausių pokyčių savo karjeroje. Prisijungimas prie legendinės šiuolaikinio šokio trupės „Cullberg“ jam tapo ne tik nauju profesiniu etapu, bet ir savotiška vidine transformacija. Šiandien Lukas sukasi tarp repeticijų, eksperimentų bei vis dažniau į kūrybą sugrįžtančios lietuviškos mitologijos ir mokosi paleisti kontrolę, iš naujo pažinti savo kūną ir permąstyti santykį su šokiu.Daugiau

DOMINYKAS VAITIEKŪNAS: DIRBDAMAS SU KURČIAISIAIS, NORĖJAU IŠMOKTI KLAUSYTIS

Kalbino Ieva Pakalniškytė

Aktorius, atlikėjas ir tarpdisciplininių projektų kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas jau daugiau nei du dešimtmečius kuria savitą sceninę kalbą, kurioje dera muzika, teatras, humoras ir jautrus žvilgsnis į žmogų. Plačiajai auditorijai jis tapo žinomas kaip vienas muzikinės grupės „Liūdni slibinai“ narių, vėliau kūrybinius ieškojimus pratęsė solo projektuose, tarp kurių – satyrinis personažas Vitalijus Špokaitis, autobiografinis spektaklis „Slabodkės Vyšnelė“ ir kiti darbai, tyrinėjantys tapatybės, atminties bei savęs pažinimo temas.Daugiau

KAS BUNDA, KAI AKTORYSTĖ MIEGA

Agnieszką Rawdo kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Yra žmonių, kurie į interviu ateina jau nugludinę mintis – ne sykį jas ištarę viešai, aiškiai apsibrėžę tapatybę ir turėdami seniai formą įgijusius atsakymus. Yra ir tokių, kurie atvyksta tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save. Aktorė Agnieszka Rawdo – būtent tokia. „Pagavai mane vidinių svarstymų etape“, – sako ji. Šie žodžiai tampa mūsų pokalbio raktu.Daugiau

KAI KOSTIUMAS IMA VAIDINTI: EKSKURSIJA PO (NE)MATOMĄ TEATRO PASAULĮ

Jurgis Kubilius

Jokioje kultūros įstaigoje jūsų taip neapgaus kaip muzikiniame teatre. Prieš akis prožektorių šviesoje į sceną įplaukia grafienė: nėriniais dekoruota suknelė, plačiabrylė juoda skrybėlė, ant pečių krinta dvi šviesių plaukų sruogos. Laikysena, kostiumas ir grimas nedviprasmiškai sufleruoja, kad grafienė – brandi moteris, kaip ir parašyta spektaklio programėlėje, tris kartus išsiskyrusi ir vėl besidairanti vyro.

Jūs nė nenumanote, kad po solidžios grafienės įvaizdžiu iš tiesų dainuoja 29-erių juodaplaukė. Neatspėtumėte ir to, kad jos skrybėlė prieš mėnesį tebuvo spalvingas sombreras iš karnavalinių drabužių parduotuvės. Ir nė akimirkai nepagalvotumėte, kad likus minutei iki išėjimo į sceną ištaigingoji suknelė plyšo per siūlę, o dabar laikosi tik ant kelių paskubomis kostiumininkės įsegtų žiogelių.Daugiau

ROSALÍA IR „LUX“: ORATORIJA XXI AMŽIUI?

LUKAS BUTKUS

Meilė nėra paguoda. Ji yra šviesa.
Simone Weil

Kas nutinka, kai popmuzikos žvaigždė iškeičia įprastą aplinką į dvasinę transcendenciją? Puertorikietiškus regetono ritmus – į simfoninio orkestro akompanuojamą ariją? O materialaus pasaulio spindesį – į mistiškas šventųjų istorijas? Ispanų atlikėjos ir dainų autorės Rosalíos albumas „Lux“ (2025) kupinas būtent tokių paradoksų. Tai muzikinis pasakojimas apie ekstazę, dvasines paieškas, praradimus ir susitaikymą su gyvenimo neišvengiamybėmis. Stilistiškai eklektiška, bet įtraukianti muzika čia įkvėpta istorinių pasakojimų ir legendų, religinių ir filosofinių idėjų. Viso to centre – šiuolaikinio žmogaus, vis dar tikinčio, kad už kasdienybės slypi kažkas daugiau, drama.Daugiau

OLIVIER DUBOIS: ŽMOGIŠKUMAS NĖRA DUOTYBĖ

KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS

Prancūzų choreografas ir šokėjas Olivier Dubois jau daugiau nei dešimtmetį yra viena ryškiausių šiuolaikinio šokio figūrų Europoje – jo kūriniai provokuoja, verčia susimąstyti ir palieka stiprų emocinį įspūdį. Jis yra dirbęs su tokiais menininkais kaip Angelina Preljocaj, Janas Fabre ar Sasha Waltz, o 2011 m. buvo įtrauktas į 25 geriausių pasaulio šokėjų sąrašą (žurnalas „Dance Europe“). Dubois svarbus santykis su žmogumi, kūnu ir visuomene, o jo kūryba išsiskiria stipria fizine raiška ir konceptualumu. Šiemet vasarį Lietuvoje viešėjęs prancūzas spektakliu „Tragédie (Naujas pastatymas)“ (Tragédie – New edit) į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę abu vakarus sutraukė gausybę žiūrovų ir taip atidarė festivalį „New Baltic Dance“.Daugiau

„FIGARO VEDYBOS“, ARBA KAIP OPERA IŠARDO SOCIALINĘ TVARKĄ

JONAS TOMKEVIČIUS

Visame operų repertuare vargu ar rastume dieną, kuri taip akivaizdžiai išardytų įsitvirtinusią socialinę tvarką kaip dviejų tarnų – Figaro ir Siuzanos – vestuvės. Per šventę viename Sevilijos dvare ima byrėti šimtmečiais Europoje formuota hierarchija tarp kilmingųjų ir jų pavaldinių: grafo Almavivos bandymas, nors ir artėja tuoktuvės, suvilioti Siuzaną paskatina tarnus atsisakyti paklusnumo ir perimti iniciatyvą. Į maištą įsitraukia ne tik nepilnamečiai, bet ir savo santuoka nusivylusi grafienė, taip dar labiau išklibindama nusistovėjusias galios ribas.Daugiau

JUNGTI TAI, KAS KETINA ĮVYKTI

Juditą Strumilaitę kalbino Dmitrijus Andrušanecas

Kai Vilniuje ar Klaipėdoje vyksta šiuolaikinio šokio pasirodymas, gatvės meno festivalis ar kitas netikėtas kultūrinis susitikimas su miestu, didelė tikimybė, kad kažkur užkulisiuose darbuojasi Judita Strumilaitė. Paklausta, kaip save pristatytų žmogui, kuris jos nepažįsta, Judita pirmiausia nusišypso ir trumpam prityla – paprastas klausimas, tik jai jis nėra lengvas. Nors kultūros lauke dažnai tikimasi tikslių titulų ar pareigybių, tačiau ji prisipažįsta, kad tokie apibrėžimai jos pačios atžvilgiu niekada neveikė. „Kai dirbi su startuoliais, įsivardiji labai aiškiai – aš esu tas ir tas, o ne kas kitas“, – pastebi Judita. „Bet dabar man labai sunku atsakyti į šitą klausimą.“Daugiau

PANZETTI / TICCONI: MIMETINIŲ VAIZDINIŲ ALCHEMIKAI

KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS

Enrico Ticconi ir Ginevra Panzetti – menininkų duetas, susibūręs dar studijų metais 2008-aisiais. Jų kūryba – tai sintezė tarp šokio, vizualiojo meno ir performanso, tyrinėjanti komunikacijos, galios ir smurto istorinius ryšius. Scenoje, atvirose erdvėse Ginevra ir Enrico kuria hibridines figūras, perteikdami istoriją ir šiandieninę tikrovę.

Abu menininkai gimę 1985 m., kilę iš Romos, tačiau šiandien gyvena skirtingose šalyse: Ginevra įsikūrusi Turine, o Enrico – Berlyne. 2010-aisiais jie kartu persikėlė į Vokietiją, tačiau po penkerių metų Ginevra grįžo į Italiją, o Enrico liko Berlyne, tad jų kompanija veikia per atstumą.Daugiau

GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ: MAN SVARBU MOTERŲ SOLIDARUMAS IR VIENA KITOS PALAIKYMAS

KALBINO INA PAREIGYTĖ

Gabrielė Labanauskaitė – ne tik dramaturgė, bet ir žmogaus teisių aktyvistė, tad nenuostabu, kad savo kūryba ji siekia šviesti visuomenę socialinės nelygybės klausimais. Vienas jų – moterų diskriminacija. Tačiau kalbėsimės ne tik apie tai: aptarsime ir dramaturgijos vertinimą Lietuvoje, pačios G. Labanauskaitės kūrybą, jos procesus ir artėjančią premjerą.Daugiau

Baltijos verpete: susiderinę kūnai, sutapę gyvenimai

Dmitrijus Andrušanecas

Šiuolaikinio šokio ir tarpdisciplininio meno pasaulyje vis ryškiau pastebimas kūrybinis tandemas – Ieva Gaurilčikaitė-Santas (Ieva Gaurilčikaitė-Sants) ir Krišjanis Santas (Krišjānis Sants). Šiedu menininkai, dirbantys tiek atskirai, tiek kartu, formuoja savitą estetiką, kurioje susilieja šokis, scenografija, garsas ir kūno patyrimas. Jų darbai netelpa į scenos rėmus – duetas kuria erdvinius potyrius, leidžiančius publikai ne tik stebėti, bet ir aktyviai įsitraukti. Nors jų pavardės dar nėra plačiai žinomos žiūrovams, šiuolaikinio meno bendruomenei pora puikiai pažįstama.

Ieva Gaurilčikaitė-Santas gimė Lietuvoje, Kėdainiuose, tačiau kūrybinį kelią pradėjo svetur. 2015 m. baigusi šiuolaikinio šokio studijas Škotijoje (The Scottish School of Contemporary Dance), 2016-aisiais ji jau gilinosi į šokio praktiką Izraelyje. Ievos partneris, latvių šokėjas, choreografas bei scenografas Krišjanis Santas, drauge su ja baigė scenografijos magistrą Latvijos dailės akademijoje (2018), studijavo šiuolaikinį šokį Briuselyje (P.A.R.T.S.: School for Contemporary Dance). Galop menininkai sukūrė duetą „IevaKrish“, pasižymintį nežodine raiška, kurioje didelis dėmesys skiriamas ritmui, o sykiu – šiuolaikiškomis lietuvių, kaip baltų, tradicinio polifoninio dainavimo interpretacijomis. Kolektyvas išaugino tarptautinius projektus vystančią nepriklausomo šokio organizaciją „Tuvumi“. Latviškai žodis tuvums (vns.) reiškia artumą, o šnekamojoje kalboje vartojant jo daugiskaitinę formą omenyje turimas artumas kaip veiksmas, kaip ketinimas ir kaip erdvė. Esama ir daugiau simbolikos: Latvijoje vienkiemių sodybos dažniau atpažįstamos pagal savo pavadinimus nei adresus; žvelgiant iš šios perspektyvos, „Tuvumi“ taip pat galima suvokti kaip šokio namų pavadinimą – nors oficialių, fizinių šokio namų Latvija dar neturi, savo veikla šis kolektyvas tarytumei kuria metafizinius. Užgimę Rygoje, „Tuvumi“ strategiškai plečia savo veiklą Latvijos regionuose, Lietuvoje, Švedijoje, likusioje Europoje ir už jos ribų.

Daugiau

„Empty Brain Resort“: Nepriklausomos kultūros kelias ir iššūkiai

Ieva Raudeliūnaitė

Pastaruoju metu, kai gilinuosi į temas, kurios mane veda prie rašymo, vis dažniau sugrįžtu į dvi vietas: Vilnių, tapusį mano namais, ir Berlyną, kur nuolat atsiveria naujos galimybės bei perspektyvos. Šie miestai man yra kaip šaltiniai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai – ir jų įtaka manosioms būsenai ir minčiai neišnyksta. 

Čia gyvena žmonės, jau ne vienus metus puoselėjantys kultūrines iniciatyvas. Su jais šįkart susitikau pasikalbėti – apie jų darbus, intencijas, pradžią. Mintimis grįžusi beveik penkerius metus atgal, prisimenu save: netikėtai atsidūrusi viename iš jų renginių, dar neįtariau, kad tai bus ilgalaikio susidomėjimo pradžia.

Gražus sutapimas – „pasidaryk pats“ principu veikianti bendruomenė, pasivadinusi „Empty Brain Resort“, atkreipė mano dėmesį dar tuomet, kai apie ją nieko nežinojau. Pirmieji šio sambūrio renginiai siejosi su „tuščios galvos“ būsena, ir būtent tai leido man atviriau priimti kultūrines patirtis, kurios ne visada telpa ar turi tilpti į įprastus rėmus.

 

Apie pradžias 

Bandymai sujungti kultūrinę patirtį ir „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself, trumpiau – DIY) principą natūraliai kelia sąmoningą poreikį ieškoti siūlo galo: kur ir kaip šis judėjimas ėmė regztis Lietuvoje? Tačiau jį sugauti nėra lengva – iki šiol minėtasis reiškinys mūsų šalyje išsamiai neanalizuotas, o dauguma iniciatyvų lieka tik fragmentiškai fiksuotos ir beveik neprieinamos.

Dabartinės iniciatyvos, tokios kaip „Empty Brain Resort“, gimė veikiau iš noro telkti nepriklausomus muzikos kūrėjus ir suteikti jiems platformą savo kūrybai pristatyti nei iš šio judėjimo ankstesnės patirties – kalbu apie pirminę DIY bangą, Lietuvoje kilusią XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kuriai būdingas aiškus pasipriešinimo tuometinei politinei sistemai motyvas.

DIY judėjimo pulsas tada buvo juntamas „GreenClub“ – 1998–2006 m. Vilniuje gyvavusiame klube. Jame ne tik vyko koncertai, kuriuose pasirodydavo tiek vietinės, tiek tarptautinės panko ir hardkoro grupės, bet ir veikė kavinė, alternatyviosios literatūros biblioteka bei skvotas. Tai vienas iš pavyzdžių, dariusių įtaką tolesnei aptariamos kultūros plėtrai, naujų iniciatyvų atsiradimui. „Empty Brain Resort“ bendruomenė – viena iš perėmusių estafetę. Skirtumas tik tas, kad ji veikia jau ne pogrindyje, o permainingame, bet vis atviresniame kultūros lauke, kuriame „pasidaryk pats“ šiuo atveju tampa labiau išgyvenimo strategija nei sąmoningu kūrybiniu pasirinkimu. 

„Empty Brain Resort“ buriasi įvairūs muzikos kūrėjai ir atlikėjai, garso menininkai, tarpdisciplininio meno puoselėtojai bei tie, kurie, nors ir nesivadina kūrėjais, domisi alternatyviomis muzikinėmis patirtimis. Narių skaičius kinta, tačiau kompanijos branduolį sudaro du draugai – vilnietis Matas Labašauskas (žinomas kaip Matas Aerobica) ir Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanos’as (Oscaras der Winzige’ė), žinomi kaip „Octatanz“ didžėjų duetas.

Savo veiklą jie pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai „Empty Brain Resort“ renginiai nebuvo susieti su konkrečia fizine erdve ar griežtai apibrėžtomis iniciatyvomis. Vienas pirmųjų bičiulių sumanymų – muzikos ir meno stovykla „STRCamp“ (2013–2015), neapsiribojusi viena vieta ir išsiskyrusi laisva, eksperimentine dvasia. Svarbu paminėti, kad prie jos organizavimo, be Mato, aktyviai prisidėjo ir Marekas Voida, Radvilė Buivydienė bei kiti bendraminčiai, o Oscaras dalyvaudavo kaip kviečiamas didžėjus.

Stovykloje skambėjo eksperimentinė elektroninė, industrinė ir techno muzika, pasirodė tokie atlikėjai kaip „Lebanon Hanover“, Jaakko’as Eino’as Kalevis, Noir Boy George, Jozefas van Wissemas. Galiausiai organizatoriai nusprendė keisti pirminę koncepciją ir muzikinį skambesį, todėl stovykla gyvavo trejus metus. Tai rodo, kad veiklos pradžioje „Empty Brain Resort“ dar ieškojo savo identiteto, krypties ir po truputį telkė ne tik vietinę, bet ir tarptautinę bendruomenę.

2016-aisiais vienkartinis susibūrimas „Ausys stačios, akys plačios“ tapo savotišku perėjimo tašku – ženklu, kad iniciatyva bręsta, jos veikla ima įgauti naujų formų, atliepiančių kintančius kūrybinius poreikius ir naujus ieškojimus. „Tai buvo atsakas į klausimą, ką veikti vasarą, – nenorėjome jos praleisti be renginio, išvykos ar didesnių koncertų, kur susirinktų daugiau žmonių, – idėjos užuomazgas prisimena Matas. – Tuomet nusprendėme, kad norime tęsti panašius projektus. Renginys vyko autentiškoje vietoje, kuri paliko daugybę įspūdžių, tačiau, nepaisant to, mes nutarėme ją pakeisti. Toji erdvė diktavo savo temą – joje buvo likę industrinių, ūkio elementų, formavusių specifinę atmosferą.“ 

 

Festivalis „Braille Satellite“

Tęsdami savo veiklą, „Empty Brain Resort“ 2017 m. inicijavo naują etapą – tarptautinį nekomercinį muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“, pirmą kartą surengtą Grybų dvarvietėje. Jis gimė kaip atsvara tradiciniams muzikos renginiams, siekiant sukurti alternatyvią, eksperimentams atvirą platformą. Festivalio programa nuo pat pradžių jungė įvairias raiškos formas – nuo eksperimentinės elektroninės muzikos ir avangardo iki šiuolaikinio performanso ir savadarbių instaliacijų. Trijų scenų struktūra leido pristatyti skirtingus muzikos žanrus bei atlikėjus. Pagrindinėje scenoje vyko gyvi koncertai, DJ scenoje skambėjo įvairūs miksai, o trečioji scena, pavadinta „Musikii“, buvo skirta performatyvesniems muzikiniams pasirodymams.

„Braille Satellite“ koncertavo tokie atlikėjai kaip Čilės kilmės muzikantas ir kompozitorius Álvaro’as Peña-Rojas, garsėjęs savo ekscentriška lo-fi muzika, taip pat Chrisas Imleris – Berlyno pogrindžio scenos veteranas, žinomas dėl savo energingų elektroninės ir panko muzikos sintezės solo pasirodymų, ar, tarkim, Paulas Arámbula – amerikietis, kurio eksperimentinė popmuzika ir improvizacijos tapo viena ryškiausių ankstyvojo festivalio periodo detalių. Anot Oscaro, nepaisant to, kad publika smarkiai nesikeičia, „Braille Satellite“ kasmet siekia tapti stipresnis. „Maždaug tūkstantis žmonių atvyksta į „Braille Satellite“, ir mes juos nuoširdžiai priimame. Tai svarbu, nes festivalis vis dažniau sulaukia dėmesio dėl savo vertybių bei originalios programos. Klausytojai stebisi, kur ir kaip mes radome čia pristatomas grupes“, – pasakoja jis. 

Pirmasis „Braille Satellite“ daugiausia akcentavo bendruomenės būrimą ir ryšių stiprinimą, kaip pirmąją kūrybinio projekto fazę Lietuvoje. 2018 („The Hiccup Cure of Braille Satellite“) ir 2019 („The Provoking Winds of Braille Satellite“) metų festivaliai, įvykę Grybų dvare, jau pasižymėjo brandesniu turiniu, platesne muzikos įvairove ir didesniu tarptautinių atlikėjų skaičiumi. Šie renginiai išlaikė DIY dvasią, tačiau tapo svarbiais įvykiais, atspindinčiais sambūrio augimą bei kūrybinės erdvės plėtrą, stiprinančiais ryšius tarp skirtingų menininkų.

Po dvejų metų pertraukos, 2022-ųjų („The Vaulting Pole of Braille Satellite“) ir 2023-iųjų („Braille Satellite Through the Magnifying Glass“) festivaliai išsiskyrė dar didesne programos įvairove bei tarpdiscipliniškumu – be eksperimentinės muzikos, įtraukti ir performatyvūs pasirodymai. 2022 m. festivalyje dalyvavo tokie atlikėjai kaip Fredis Albertis, Harry’is Merry’is, „Quintron and  Miss Pussycat“, pristatę novatorišką garsiniu jautrumu paremtą požiūrį į muziką, o 2023 m. renginyje dar labiau sustiprėjo globalus matymas, sukurdamas platformą kūrėjams iš Pietų Amerikos ir Azijos. Penki iki šiol įvykę festivaliai akivaizdžiai liudija iniciatyvos augimą: 2017-aisiais „Braille Satellite“ publikai siūlė trisdešimt šešis pasirodymus, 2018-aisiais – jau daugiau nei septyniasdešimt, o 2023-iaisiais – per aštuoniasdešimt. Tai parodo tiek meninę brandą, tiek vis stiprėjančią tarptautinę trauką.

Pasak Mato, dabar nebėra poreikio lenktyniauti su savimi, tačiau pajėgumas keičiasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad festivalio apimtis nuosekliai didėja, tiesa, priduria, kad labiau plėstis komandoje jau trūktų žmonių. Šiemet planuojamas šeštasis „Braille Satellite“, programa dar pildoma ir netrukus bus paskelbta. Organizatoriai teigia, kad po metų pertraukos grįžtantis festivalis žada ne tik išlaikyti ankstesnį lygį, bet galbūt net jį pranokti. Vis dėlto, ar pavyks išsaugoti tęstinumą, ar vėl sulauksime tam tikro „Empty Brain Resort“ veiklų kaitos momento, paaiškės tik ilgainiui. 

Kitos veiklos ir erdvės paieškos

Kasmetinis festivalis „Braille Satellite“ išlieka viena svarbiausių „Empty Brain Resort“ kuruojamų iniciatyvų, tačiau organizacija vykdo ir kitas veiklas. Tarp jų – nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, įkurta 2018 metais. Tai daugiau nei tiesiog transliacija – tai ir gyvas meno kūrinys, atvira improvizuota garso kelionė, formuojama unikalios Oscaro ir Mato vizijos, kuo gali būti radijas. Draugų tikslas – ne vien pristatyti įvairialypę ribas laužančios muzikos sceną, sujungti alternatyviosios muzikos bendruomenes visame pasaulyje, bet ir tyrinėti radiją kaip eksperimentų, bendradarbiavimo, nenuspėjamumo erdvę. Be veiklos radijuje, jiedu turi leidybinę muzikos platformą „BigBandAlone“ bei muzikos įrašų parduotuvę „I Hit the Drum“, siūlančią fizinius įrašus. 

2018-aisiais vis rimčiau buvo svarstoma idėja įkurti nuolatinius „Empty Brain Resort“ namus – DIY centrą, skirtą alternatyviajai muzikai ir kultūrai. Tam pasirinkta erdvė Naujojoje Vilnioje, kuriai įsigyti reikiamas lėšas pradėta rinkti pasitelkus internetinę kampaniją. Šioje vietoje planuota ne tik rengti muzikos ir vizualiojo meno pristatymus, bet ir įkurti menininkų rezidenciją, kurioje autoriai iš įvairių šalių galėtų kurti, bendradarbiauti, dalytis savo darbais.

Nors pradinis planas apsistoti Naujojoje Vilnioje iki galo įgyvendintas nebuvo, nuolatinės kūrybinės bazės idėja išliko svarbia organizacijos veiklos ašimi. Ieškodami tinkamos vietos, „Empty Brain Resort“ galų gale rado galimybę įsitvirtinti sostinėje, kultūros komplekse „SODAS 2123“, čia surengė apie du šimtus koncertų ir kitų improvizacinių renginių.

Šiuo metu „Empty Brain Resort“ veikia bendrose patalpose su „Retrito Smarsas“ (taip pat žinomu kaip „Studium P“) Antakalnio rajone, Vilniuje. Minėtoji erdvė tarnauja kaip bendruomenės centras, kuriame įrengta internetinė radijo stotis „Radijo Musikii“, koncertų erdvė, taip pat planuojama menininkų rezidencijų programa. Bendradarbiavimas stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir palaikyti nepriklausomą kultūrinę veiklą, skatinančią kūrybinę bendrystę ir alternatyviosios kultūros plėtrą.

Apie bendruomenę ir iššūkius

„Empty Brain Resort“ ir festivalio „Braille Satellite“ bendruomenė apima įvairialypę kūrėjų, menininkų bei entuziastų grupę, besidalijančią bendromis vertybėmis – eksperimentavimu, nepriklausomumu ir alternatyviosios kultūros puoselėjimu. Tai tarptautinis sambūris, aprėpiantis tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus, dažnai veikiančius už pagrindinės muzikos industrijos ribų.

Nepaisant kūrybinės gyvybės ir tarptautinių ryšių, „Empty Brain Resort“ susiduria su iššūkiais, dažnai lydinčiais nepriklausomas kultūrines iniciatyvas. Vienas pagrindinių sunkumų – ilgalaikio finansavimo trūkumas, kuris riboja galimybes vykdyti rezidencijas, kuruoti renginius ir išlaikyti fizinę infrastruktūrą. O kur dar gentrifikacijos problema: kylant nekilnojamojo turto kainoms, alternatyvios erdvės, kaip, pavyzdžiui, Antakalnyje įsikūręs centras, tampa pažeidžiamos, o jų gyvavimo tęstinumas priklauso nuo galimybės išlikti nepriklausomoms ir nekomercinėms.

Kitas iššūkis – jaunesnių kartų įsitraukimo stygius, lemiamas ne vien galimybių trūkumo, bet ir pasikeitusių interesų, kitokių bendravimo bei informacijos vartojimo įpročių, taip pat orientacijos į greitą turinį ir trumpalaikes patirtis, kurios neretai nesutampa su ilgalaikiais kultūriniais procesais.

„Vis sunkiau patraukti jaunosios kartos dėmesį – net ir dvidešimčiai minučių. Suprantama, kad daugeliui jų nelengva tiek laiko išlikti atsipalaidavusiems ar susikaupusiems. Festivalis atviras visiems, įskaitant pačius jauniausius lankytojus. Tiesa, jų pirmoji reakcija gali būti: „Noriu savo telefono – čia ne man skirta vieta“, ir jie išeis. Tačiau kai kurie pasiliks. Gal trumpas turinys, kaip mikroistorijos, jaunimui sukelia adrenalino pliūpsnį, o ilgesni formatai nesugeba jo įtraukti – juk taip ir nutiko su interneto platformomis“, – teigia Oscaras, pridurdamas, kad visgi prisimena puikių momentų. Pavyzdžiui, 2022-ųjų „Braille Satellite“ apie ketvirtą ryto Francesco Cavaliere’o surengtas ramus muzikos seansas „Musikii“ scenoje sulaukė didelio susidomėjimo.

Be kita ko, „Empty Brain Resort“ ir panašūs nepriklausomi kultūriniai centrai susiduria su svarbiu iššūkiu – jų ateitis nėra stabili ar garantuota. Čia susikerta du skirtingi poliai: poreikis ieškoti finansavimo galimybių ir fondų suinteresuotumas remti tokias iniciatyvas, tačiau kartu išlieka ir nuolatinis bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių finansinių reikalavimų ir bendruomenių troškimo išsaugoti savo autentiškumą bei nepriklausomybę. Tai verčia iniciatyvas nuolat balansuoti tarp finansinio tvarumo ir kūrybiškos laisvės, o jų ilgalaikiškumo užtikrinimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.

Anot Mato, „Empty Brain Resort“ dabar trūksta resursų ir pagalbos, todėl bendruomenė nebegali organizuoti veiklų, tęsti festivalių taip, kaip tai darė anksčiau. Esamas pajėgumas neleidžia užtikrinti finansinio stabilumo, jaustis ramiai dėl įsipareigojimų visiems dalyviams. Nors norėtų apie tai kalbėti optimistiškai, bendraminčiai kol kas neturi aiškios strategijos finansų paieškai ar privačiai paramai gauti.

Visgi svarbu pabrėžti, kad jų tikslas niekada nebuvo konkuruoti su kitomis kultūrinėmis organizacijomis ar siekti asmeninės finansinės naudos. Svarbiausia – palaikyti platformą muzikos kūrėjams, skatinti bendrystę, kūrybinę laisvę, eksperimentavimą. Galima sakyti, tai idėjinis projektas, grįstas bendruomeniškumu ir tikėjimu, kad tokios erdvės kultūriniam dialogui bei alternatyviajai meninei raiškai yra būtinos. Nepaisant visų iššūkių, „Empty Brain Resort“ išlieka ištikimi šiai vizijai.

Panašu, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, iššūkiu tampa gebėjimas suderinti kūrybinę nepriklausomybę su finansine tikrove. Tokios iniciatyvos kaip „Empty Brain Resort“ – paremtos idėjiniais principais, o ne pelno siekiu – nuolat balansuoja tarp entuziazmo ir praktinių galimybių ribos. Ar joms pavyks išlaikyti savo tapatybę, kai aplinkos spaudimas vis auga, parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad jų buvimas – net ir trapus – yra būtinas, jei norime, kad kultūrinė įvairovė, rizika ir alternatyvios kūrybinės formos išliktų gyvybingos.

 

Vytauto Narkevičiaus nuotraukos iš festivalio „Braille Satellite”

NEPALAS IR JO MODELIAI

LAURĄ KUTKAITĘ KALBINO IGNAS ZALIECKAS

Lauros Kutkaitės pirmajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) „Sirenų tyla“ mitologija susipynė su dokumentiniais aktorių pasakojimais iš teatro gyvenimo. Spektaklis pelnė pagrindinį 2022 m. Europos jaunųjų režisierių festivalio „Fast Forward“ prizą. Įkvėpta apdovanojimo, L. Kutkaitė sukūrė spektaklį Dresdene, kūrinys „Teiresijo krūtis“ pernai pasirodė LNDT scenoje, o šiemet kartu su Meno ir mokslo laboratorija pristatė premjerą „Tremolo“. Tačiau šįkart su Laura susitikome pasikalbėti ne apie jos kūrybą, o apie festivalio „Theatertreffen“ tarptautiniame forume Berlyne metu užsimezgusią draugystę su kūrėja iš Nepalo, kur režisierė praėjusį rudenį dalyvavo kūrybinėje stažuotėje.Daugiau

AKTORIUS ROBERTAS PETRAITIS: „TIKRUMAS GIMSTA IMPROVIZACIJOJE“

KALBINO JOLANTA GARNYTĖ-JADKAUSKIENĖ

Jaunosios kartos aktorius Robertas Petraitis šiandien daugumai atpažįstamas kaip Mindė iš Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“. Dar šiemet kino ekranuose turėtų pasirodyti Romo Zabarausko filmas „Aktyvistas“, kuriame Robertas įkūnija pagrindinį herojų. Su aktoriumi kalbamės ne tik apie išbandymą kinu, bet ir apie teatrą – rudenį jis įsiliejo į Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) trupę ir vaidina net dešimtyje spektaklių.Daugiau

DIGNA KULIONYTĖ. NEITI PAVIRŠIUMI

Nika Aukštaitytė

Su Klaipėdos dramos teatro aktore Digna Kulionyte pasikalbėti norėjau jau seniai – vien jos nepaprastai turtingas aktorinis kelias scenoje yra intriga. Tik 26-eri, o jau įkūnijo ir Ofeliją, ir Dezdemoną, ir Džuljetą! Pernai įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia aktorė už Mašą „Žuvėdroje“ (režisierius Jokūbas Brazys) bei tyrinėtojos Dignos ir Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „LOST LOST LOST“ (režisierius Michałas Borczuchas).

Digna – Oskaro Koršunovo kurso aktorė, žengusi į sceną su jaunatviška jėga, įsimenanti žiūrovui ir po vienintelio pasirodymo. Jau dabar jos vaidmenų bagažas verčia kilstelėti antakius ir retoriškai paklausti: o kas toliau?

Daugiau

VISUOMENĖS VYSTYMOSI STADIJOS LIETUVOS TEATRO VEIDRODYJE

Ignas Zalieckas

Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. programos dalis „Focus Lituanie“ baigėsi. Per šį laikotarpį tiek visko vyko, kad buvo sunku rasti laiko prisėsti ir situaciją apmąstyti giliau. Renginių sūkuriui rimstant ir didžiajai Lietuvos programai Paryžiuje artėjant prie pabaigos, metas atidžiau pažvelgti į mūsų šalies scenos menų pristatymą Prancūzijoje. Man pačiam, didelės dalies „Focus Lituanie“ rodytų spektaklių tėvynėje nemačiusiam, tai buvo puiki proga po beveik ketverių metų iš naujo pažinti Lietuvos teatrą. Juk, kai palikau Vilnių, mūsų valstybės teatrų horizontas atrodė kitaip. Dabar ryškiausi kūrėjai buvo dar tik bebaigiantys studijas ar pastatę pirmuosius spektaklius. Taigi, kokia toji prancūzus pasiekusi Lietuvos scena?

Daugiau

(NE)REIKALINGI ŽODŽIAI

Rainer Wieczorek

Rašytojas Raineris Wieczorekas ir fotografė Helen Radenthein nutaria kurti reklaminius leidinėlius menininkams. 2021 m. šokėja Raimonda Gudavičiūtė, besiruošianti spektaklio „M(other)“ premjerai Frankfurte ir Darmštate, pas juos užsako 24 puslapių brošiūrą. Darbinis susitikimas virsta bičiulyste ir 2024 m. vasaros pabaigoje „Dittrich Verlag“ leidykloje pasirodžiusia knyga „Žvilgsnis į šokančiuosius“ („Blick auf die Tanzenden“), parašyta iš dviejų perspektyvų.
Daugiau

MANUELA HALLIGAN. GRIMAS – TAI TAPYBA, O PERUKAI – LYG SKULPTŪROS

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Grimo ir perukų meistrė. Toks profesijos įvardijimas Manuelos Halligan lūpomis skamba neatsitiktinai – nuo 2015 m. ji dirba su režisieriumi avangardistu Robertu Wilsonu. Šio teatro mago kūrybai būdingi skulptūriškumas ir begalinė precizika, o mizanscenos sudėliotos tarsi paveikslai. M. Halligan yra Lietuvoje R. Wilsono sukurto spektaklio „Dorianas“ bei operos „Turandot“ perukų ir grimo autorė. Tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Brazilijos gyvenanti profesionalė rugsėjį lankėsi Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir vedė meistriškumo pamokas Lietuvos teatrų grimo meistrams. Šis vizitas tapo puikia proga pasikalbėti apie jos neeilinį kūrybinį kelią.Daugiau

SUVARŽYMO IR LAISVĖS ŽAISMAS

Su Dovydu Strimaičiu kalbėjosi Ignas Zalieckas

Dovydas Strimaitis – šiuolaikinio šokio menininkas, studijavęs „Codarts“ menų universitete Nyderlanduose. Nuo 2019 m. stažavosi pas Jitti Chompee, Janą Martensą, Mariną Mascarell, o kiek vėliau prisijungė prie Marselio nacionalinio baleto teatro trupės, kuriai vadovauja trys kūrėjai „(La)Horde“, ir ten praleido trejus metus. Choreografas sukūrė tokius spektaklius kaip „Hairy“ (2022–2023), „Duetas“ (2023) bei „Suk Suk“ (2024). Kūrinys „Hairy“ pristatytas per Teatro informacijos centro organizuotą „Focus Lituanie“ (Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. programos dalis) Paryžiaus miesto teatro didžiojoje salėje. Jį aprašydamas prancūzų kritikas Denis Sanglard’as tinklaraštyje „Un fauteuil pour l’orchestre“ („Orkestro krėslas“), vartojo tokius pasakymus kaip „tobula vienybė“, „neįprasta smogianti jėga“, „choreografinis meistriškumas“ bei „totalinė laisvė“. Prieš pat šiuos pasirodymus susitikome su Dovydu pasikalbėti apie jo kūrybą, Lietuvos kultūros sezoną Paryžiuje bei Lietuvos menininkų kuriamą šiuolaikinį šokį tarptautiniame kontekste.

Daugiau

Hallo, hier spricht Nawalny. Zalcburgo festivalio atsakymai į nelengvus klausimus

Julijus Grickevičius

Ką turi bendro vokiška frazė pavadinime ir šiųmetis Zalcburgo festivalis? Ilgiau negu dvejus metus trunkant Rusijos invazijai Ukrainoje, vienas svarbiausių Europos meno ir muzikos festivalių pateikė savo atsakymą. Jo centre – podiumas kitaip mąstantiems rusams, diskusijai vietoje atšaukimo bei veikalai tarp rojaus ir pragaro. Nors tokia festivalio tema vykstant žudynėms Ukrainoje gali skambėti naiviai ir susidaro įspūdis, kad festivalis gerokai vėluoja, bet jis pabrėžia, kad menas ne sykį įrodė turįs galią nuspėti ateitį ir priešintis, net jeigu tironiški režimai savinasi kultūrą ir klijuoja jai etiketes. Tokia daugiau negu šimtmetį rengiamo Zalcburgo festivalio nuomonė. Viena programų – „Sveiki, čia kalba Navalnas. Laisvo žmogaus laiškai“ – padėjo suprasti situacijos tragizmą, jeigu kas nors jo dar buvo nesupratęs.Daugiau