Algimantas Mikuta
po nulaužtu medžiu
Jie nuėjo tolyn
fantazijų kloniais,
mus palikę kieme
po nulaužta vyšnia.
Ribuliavo vanduo,
dangų mušė raudonis,
skliautą klojo slogi
alkana nežinia.
Vakarop šnaresys
iš tolimo klonio
akmenuotais takais
jau pasiekė ausis –
lyg suklupusio slėny
iškankinta dejonė,
lyg išvydusio grožį
nerišlus kliedesys.
Po nulaužtu medžiu
nebežinome nieko,
kas viliojo išeit
nežinion pro duris.
Nakčiai grimstant gilyn,
iš fantazijų lieka
vien tik nuojauta baimės,
kad jie nebegrįš.Daugiau