Per mažai, o gal, tiksliau, per trumpai kalbame apie trumpametražius filmus, tad šįkart noriu pristatyti kylančią lietuvių scenaristę ir kino režisierę, kurios kūriniai lanko tiek vietinius, tiek tarptautinius festivalius. Jūsų dėmesiui – Jorė Janavičiūtė ir penki pamąstymai apie jos kinematografiją, kaulelis po kaulelio narstančią iš kasdienybės etiudų išplaukiančias nepatogias temas, o režisūra tarsi atvirkščiai – neieškančią atsakymų, ką reiškia būti žmogumi, bet netikėtais rakursais, skaidriu sąmoju vedančią sudėtingais ir klaidžiais jausmų bei minčių vingiais.

„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (2017)

Domas yra kleptomanas. Jis dirba sporto klube, su integracijos programa, kuri padeda psichikos problemų turintiems žmonėms sugrįžti į visuomenę. Kartą jis neatsispiria pagundai ir apvagia egzistencinę krizę išgyvenančią jauną gydytoją Simoną. Nežinodama, kas pavogė jos daiktus, ji prašo Domo pagalbos, o šis, susigėdęs, bet negalintis prisipažinti, sako surasiąs jos daiktus rytoj ir pasisiūlo pavežti ją namo. Jie leidžiasi į kelionę per naktinį miestą, kurios metu tarp jų užsimezga trapus bei kartu neįmanomas ryšys.

Ekrane pamačiusi Lauryną Jurgelį, iškart prisimenu Antano Obcarsko spektaklį „Boksas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022) ir šio aktoriaus įkūnijamą daug žadantį sportininką Saúlą bei jo karjeros dilemų paveikslą. Kaip vaidinantis kleptomaną, Laurynas ypač gero veido – tai prikausto dėmesį ir skatina akylai sekti veikėjus. Jam niekuo nenusileidžia Justina Nemanytė, labai taikliai vaizduojanti rutinoje užsisukusią, pokyčių ištroškusią jauną gydytoją. Kaip vėliau matysime, ir kituose savo filmuose Jorė geba itin taikliai parinkti aktorius, kiekvienam personažui surasdama fiziškai bei emociškai tinkantį avatarą. Galbūt tai lemia patirtis, sukaupta dirbant kino industrijoje ne tik kaip kūrėjai, bet ir kaip žurnalistei, aktorių atrankos režisierei kine bei reklamose.

Nors apskritai kleptomanijos nevengiama šaržuoti, tačiau viešojoje erdvėje gana retai diskutuojama, kas ją iššaukia, tad įdomu, kaip pasisuks veikėjų likimai. Iš esmės šios istorijos herojai Simona ir Domas primena labai įstrigusį serialą „Suknisto pasaulio pabaiga“ (The End of the F***ing World, 2017–2019), kuriame veikia keista porelė – impulsyvi paauglė Alysa ir introvertas jos vaikinas Džeimsas. Serialas „nurautai“ puikus, o su Janavičiūtės trumpametražiu jį sieja tai, kad čia irgi nagrinėjami trauminių patirčių sukelti jaunų žmonių išgyvenimai, išsprogstantys nenuspėjamais amplua.

2018 m. „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ Jaunųjų režisierių apdovanojimuose (Young Director Award) pelnė sidabrą kino mokyklų kategorijoje, taip pat buvo išrinktas geriausiu filmu tarptautiniame kino festivalyje „BEAST 2019“ Portugalijoje. Kūrinys gana akivaizdžiai kilo iš užduoties surasti nenuvalkiotą temą, sukurti konfliktą, išvystyti jį iki kulminacijos. Visa tai gan sėkmingai pavyko, išskyrus labai staigią atvirą pabaigą, kuriai, mano nuomone, pritrūko kertinio akcento. Nors, kaip matysime kituose šios autorės darbuose, menininkė, regis, sąmoningai renkasi palikti didelius klaustukus, tarsi nenorėdama prikišti savo požiūrio. Tad svarbu, ko ieško tokio kino žiūrovas: aiškaus moralo ar staiga nutrūkusių geležinkelio bėgių, užduodančių mentalinių namų darbų. „Suknisto pasaulio pabaiga“ turėjo finalą, ir dar laimingą, o Simonos bei Domo istorijoje jis pradingo, kaip ir filmo pavadinime minimi žmonės bei daiktai.

„<3 / Mažiau nei trys“ (2019)

Rasa yra poliamoriška. Ji draugavo su Elena. Elena tuo pat metu draugavo ir su Juste. Elena paliko Rasą. Netrukus po to jos visos apsigyveno kartu. Rasa vis dar turi jausmų Elenai.

Šį tiek savo dokumentiniu žanru, tiek pasirinkta poligamijos tema kiek netikėtą filmą žiūrėjau su nuoširdžiu smalsumu. Įvairūs lyties tapatybės klausimai kine jau seniai nėra naujovė, tiesą sakant, pastaruoju metu tam skiriama itin daug dėmesio. Visai neseniai teko matyti lenkų režisieriaus Tomaszo Wińskio „Poliamoriją“ (Hranice Lásky, 2022), nagrinėjančią tokį gyvenimo būdą, tačiau reikia pasveikinti Jorę, kad ji tą padarė anksčiau ir dar su realiais vis dar stipriai konservatyvios Lietuvos žmonėmis. Čia išryškėja autorės mokėjimas itin subtiliai prieiti prie temos, atvirai nagrinėti intymius, asmeniškus trijų kartu gyvenančių merginų jausmus bei potyrius. Filme daug nepagražintos autentikos: buitis (nuo naminių lazanijų iki melancholiško gitaros brazdinimo miegamajame), meilės trikampio analizė, žvilgsnis į herojų vidinį pasaulį. Ir visas šitas nelengvas turinys sutalpintas į trumpą, paprastą, per daug nedaugžodžiaujančią formą, turinčią kone edukacinį efektą, atsakant, kaip vystomi poliamoriški santykiai, labiau pabrėžiant ne skirtumus, o panašumus į bet kokius kitus romantinius ryšius. Ypač graži ir vertinga istorijos pabaiga – tarsi neonuose paskendusi, madingo garso takelio lydima dar viena Z kartos diena, praėjusi besigilinant į svarbiausią kiek­vieno terapiją lankančiojo klausimą: „Kaip aš šiandien jaučiuosi?“