ALEKSANDRAS BUROKAS | Poezija
Sibiro Vyšnios
i.
grįžta suirzus
be kinderio, be kolos
palinkėti saldžių, pabučiuoti.
mamytė užpila žibalo —
„susigadinsi akis“.
ii.
ryte — blogiausia.
sėdžiu vitražinėm akim
prie puodelio,
prie Dogarlado pelkės
ir užuodžiu… lembas.
iii.
poezija, kai
nebereikia ieškoti, kai
nėra nieko,
kas nebūtų poezija.
gluosnis ir vėjas, meile,
tai šlamėjimas
šio vienišo kosmoso.
iv.
močiutė laukia,
ša! močiutė tauposi
visą gyvenimą.
vyno, fois gras — rieškutėm! —
sūrio ir aguonpienio.
v.
o jei surasiu? —
vartau išsiviepęs karūną,
žilutėmis pintą.
šiąnakt naivus ir įžūlus,
dvidešimties bodhisattva.
vi.
rūkydamas, vėl
prigavau buddhą meluojant.
nemirktelėjęs!
skabo lelijas laukys
(pamaniau juoda antis).
vii.
ir aš valkata,
rimtie, ir aš apleidau
miestą dėl jūros.
sužvejojo kiras saulėlydį
ir ašakom paspringo.
viii.
vėstant vakarams
rugpjūčio, nebedirbsiu.
ir viens, ir du, ir
pagaliau rasiu laiko sau
žingsneliu rugsėjo.
ix.
parvežu smėlio —
pastaraisiais ypač trūksta
jūros kvapo.
kašikėlis mėlynių
ir pirmų užmirštuolių.
x.
kaip aš atrodau —
ne per jaunas, ar plaukai
pakankamai suvelti?
radau naujus kvepalus —
sakė Sibiro Vyšnios.Daugiau