fbpx

DUOBĖ

ŠARŪNAS KERŠYS

Tėvas pasikėlė, patapšnojo per portfelį, perbraukė pirštais per supjaustytą odą, tada iš pradrėksto plyšio pirštais pačiupo lapus ir išsitraukė. Šalimais atsitūpęs ėmėsi vieno iš savo naujai sukurtų apsakymų „Seni Metai“. Aš valandžiukę klausiausi to, kas daug sykių kartojasi ir tik vienam seniui nepraranda naujumo. Nebūčiau nustebęs, jeigu jis būtų paliepęs man užridenti akmenį ant laiptų aikštelės, kad jam padaryčiau įspūdį. Tačiau net ir tuo atveju, jei vis dėlto jis vaizduotųsi, kad tebesu dešimtmetis, kas yra mažai tikėtina, scena visiškai tam nebuvo paruošta. Daugiau

ALEKSANDRAS BUROKAS | Poezija

Parodyk, koks švelnus, žiaurus, šlykštus, koks šventvagiškas ir menkysta gali būti. Parodyk aistrą ir pragaištį. Parodyk meilę, buddhą ir dievą. Parodyk. Parodyk man savo Poeziją.

Sibiro Vyšnios

i.
grįžta suirzus
be kinderio, be kolos
palinkėti saldžių, pabučiuoti.
mamytė užpila žibalo —
„susigadinsi akis“.

ii.
ryte — blogiausia.
sėdžiu vitražinėm akim
prie puodelio,
prie Dogarlado pelkės
ir užuodžiu… lembas.

iii.
poezija, kai
nebereikia ieškoti, kai
nėra nieko,
kas nebūtų poezija.
gluosnis ir vėjas, meile,
tai šlamėjimas
šio vienišo kosmoso.

iv.
močiutė laukia,
ša! močiutė tauposi
visą gyvenimą.
vyno, fois gras — rieškutėm! —
sūrio ir aguonpienio.

v.
o jei surasiu? —
vartau išsiviepęs karūną,
žilutėmis pintą.
šiąnakt naivus ir įžūlus,
dvidešimties bodhisattva.

vi.
rūkydamas, vėl
prigavau buddhą meluojant.
nemirktelėjęs!
skabo lelijas laukys
(pamaniau juoda antis).

vii.
ir aš valkata,
rimtie, ir aš apleidau
miestą dėl jūros.
sužvejojo kiras saulėlydį
ir ašakom paspringo.

viii.
vėstant vakarams
rugpjūčio, nebedirbsiu.
ir viens, ir du, ir
pagaliau rasiu laiko sau
žingsneliu rugsėjo.

ix.
parvežu smėlio —
pastaraisiais ypač trūksta
jūros kvapo.
kašikėlis mėlynių
ir pirmų užmirštuolių.

x.
kaip aš atrodau —
ne per jaunas, ar plaukai
pakankamai suvelti?
radau naujus kvepalus —
sakė Sibiro Vyšnios.Daugiau

Algimantas Rusteika | Poezija

***

jei galėčiau praeitum
būtų pilna tavęs
nebekalbinsiu švęsk
užbaigtumo nebus

jei praeičiau mylėtum
kokių dar vaistų
palengvėsi ir šviečia
ir bus netikėtai

jei pažinčiau nekviesk
apsirinkam praeinam
atsiprašau visada
čia ne ašDaugiau

VIRĖJAS IR MOTERIS, ARBA UN RENDEZ-VOUS

Evaldas Žaliukas

Tęsiame vasario numeryje pradėtą ne rašytojų kūrybos rubriką. Evaldas Žaliukas gimė Kniaudiškių kaime (Panevėžio r.), mokėsi Panevėžyje, o studijuoti išvyko sostinėn – pasirinko tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Kurį laiką dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, tačiau supratęs, koks jo tikrasis pašaukimas, ir atsiradus galimybėms, patraukė į Londoną mokytis kulinarijos meno. Vestminsterio „Kingsway“ koledže tapo profesionaliu virtuvės šefu, dirbo garsiuose Jungtinės Karalystės sostinės restoranuose. Jis – mentorius, lektorius, keturių kulinarinių knygų bendraautoris, gastronominių straipsnių autorius, tyrinėjantis ir lietuvišką valgių gaminimo istoriją. Sąmoningos mitybos propaguotojas bei aktyvistas, siekiantis maisto revoliucijos mūsų šalyje. Taip pat – tarptautinės šefų organizacijos „Aregala International“ atstovas ir „Chefs Sans Frontieres“ ambasadorius Lietuvoje. E. Žaliuko patiekalus dažnas vadina meno kūriniais. Atradęs laiko, šefas rašo eilėraščius, trumpąją prozą.


Daugiau

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI

Birutė Beinarienė

Tęsiame vasario numeryje pradėtą ne rašytojų kūrybos rubriką. Šios publikacijos autorė gimė vasario 16 d., tačiau tarybiniame metrikacijos biure „netyčia“ buvo įrašyta vasario 14-oji. Baigė tuometinę J. Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija) Kaune. Gimtojo miesto Politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) įgijo inžinierės-mechanikės specialybę. Dirbo televizijos aparatūros gamykloje, augino vaikus, vėliau ėjo vadybininkės ir projektų vadovės pareigas firmose, gaminančiose langus. Šį bei tą vis parašydavo dar būdama moksleive, bet kūrinių neišsaugojo. Dabar ėmėsi fiksuoti vaikystės prisiminimus, kurių ištraukas čia ir skelbiame.


MĖSA

Vieną popietę į mūsų namus įžengė nepažįstamas vyriškis. Mandagiai pasisveikino su mama, tada viena akimi piktai dirstelėjo į mane. Šiek tiek pastovėjęs, staiga nusimetė lietpaltį, per galvą ėmė mautis megztinį. Mama tuo metu kažkur išskubėjo. Išpūstomis akimis stebėjau kiekvieną jo judesį. Kai ėmė sagstytis marškinių sagas, man iš baimės pradėjo tirpti kojos… Tuo pat metu grįžo mama, nešina didžiuliu dubeniu. „Maudysis???“ – nusmelkė visą kūną. Juk tai buvo tas pats dubuo, kuriame mane su sese prausdavo kiekvieną vakarą. Kaip, kodėl, juk nepažįstamas vyras, iš kur jis čia, dėl ko pas mus? Viena po kitos į galvą lindo mintys, tačiau vandens į dubenį mama nepylė, tik dar kartą šluoste jį kruopščiai pavalė. Vyras, nusivilkęs marškinius, ėmė kažką plėštis nuo krūtinės…

Mama išstūmė mane į kitą kambarį ir uždarė duris. Tyliai tyliai, šiek tiek jas pravėrusi, stebėjau neįtikėtinus vaizdus. Ta masė, kurią nepažįstamasis draskė nuo savo kūno, tie gabalai, vienas po kito skrieję į dubenį, nepaprastai priminė žalią mėsą. Per krūtinę buvo apsuktas bintas, o po juo – mėsos klodai! Vieną po kito vyras traukė raudonus gumulus ir metė į mamos atneštą dubenį. Jis tiesiog lyso mano akyse. Kai pasimatė plokščia plaukuota krūtinė, darbas buvo baigtas, bet taip atrodė tik man. Vyriškis greit atsisegė kelnių diržą, ir jos nukrito… Ant kojų pūpsojo tokie patys mėsos kauburiai, irgi kruopščiai prispausti bintu. Procesas kartojosi, kol neliko nieko, tik plonos tankiai apžėlusios kojos.

Mama kažką nerišliai mykė, kad per daug, juk taręsi dėl mažesnio kiekio, bet vyriškis ją nutraukė, paaiškinęs, jog tokios geros mėsos ne visada pasitaiko, o juk galėsianti ir dešrų pasidaryti. Bešnekėdamas ir apsirengė. Vidury kambario stovėjo visiškai kitas žmogus, nei tas, kuris atėjo. Tai buvo smulkaus sudėjimo, liesas tėčio amžiaus vyras. Mama jam atnešė pinigų. Nepažįstamasis juos suskaičiavo, mikliai įsidėjęs į kelnių kišenę ištiesė nuo mėsos lipnią ranką atsisveikinti ir taręs „Sudie“ išėjo… Ilgai stovėjo mama prie dubens, iki viršaus prikrauto mėsos. Paskui, nusibraukusi prakaitą nuo kaktos, sumurmėjo: „Štai tokie ir statosi namus…“ Tada, paėmusi pirkinį, vos pavilkdama išsinešė jį į virtuvę.

Taip ir likau sustingusi prie pravirų durų. Mama mane pamiršo. Tik vieno, būdama maža mergaite, niekaip negalėjau suprasti – kaip būtų galima iš to kalno mėsos pastatyti namą? Juk dabar ir mes jos turėjome! Gyventi name su dideliu kiemu buvo mano svajonė, ir staiga jos išsipildymas pasirodė be galo arti – tik kaip tai padaryti? Grįš po darbo tėtis, jo paklausiu. Jisai tai jau tikrai žinos.

IŠSPRŪDŽIAI

Jūratė Baršauskaitė

Į „Nemuno“ pašto dėžutę „Kūryba“ dažnai prikrenta laiškų su tekstais, kurių autoriai – ne rašytojai. Kartais jauni, kartais vyresni žmonės siunčia tai, kuo užsiima laisvu laiku. Įsivaizduojate? Jie – inžinieriai, gydytojai, vadybininkai, virėjai, prekybininkai etc. – turi laiko! Ir dar – jį skiria rašymui. Ne, jokiu būdu nepretenduoja atsidurti profesionalų gretose, tačiau norėtų būti pastebėti. Mes sakome – kodėl gi ne? Naujoje rubrikoje „Pašto dėžutė“ kartkartėmis įkelsime tokių tekstų, kurie gyvena savo gyvenimus kituose išmatavimuose, o tai reiškia – egzistuoja. Ir atskleidžia, kuo gyvena, ką išgyvena bei už kokių slenksčių užkliūva mūsų amžininkai.Daugiau