KENZO TAKADA. ŠVENTĖ, KURIĄ GALIMA APSIRENGTI

Atėnė Jasaitė

Aštuntajame dešimtmetyje mados industrija išgyveno tapatybės krizę – politinių ir ekonominių neramumų paveiktame pasaulyje autorinių drabužių kūrimas atrodė dėmesio neverta veikla, tad perteklinis dėmesys stiliui bei estetinėms tendencijoms provokavo smerkiamą visuomenės požiūrį į madą, kaip vartotojišką dekadansą, tuščią ar net gėdingą prabangą. Tuo laiku jau brendo pokyčiai, ir netrukus ant podiumų vienas po kito žengė japonų dizaineriai, šokiruodami publiką radikaliomis idėjomis ir nematytais siluetais. Tačiau, prieš gimstant japonų avangardui, Tekančios Saulės šalį garsino dar vienas išskirtinis dizaineris – Kenzo Takada. Jo kūryba gana stipriai skyrėsi nuo to, kuo įprastai pasižymi japonų mada, ir veikiau buvo išimtis, patvirtinanti taisyklę.Daugiau

Yohji Yamamoto. Mada ir cigaretės

Atėnė Jasaitė

Meistras, poetas, maištininkas. Trumpai tariant ir nė kiek neperdedant – legenda. Kas jis?

Inicijavęs fundamentalius pokyčius industrijoje ir įkvėpęs ryškiausius planetos dizainerius antimados fenomeno autorius, jau per 50 metų produktyviai kuriantis ir, regis, dar nesiruošiantis finišuoti, kuklus, tačiau neabejotinai genialus japonų mados kūrėjas – Yohji Yamamoto. Jo vardas vis dar reiškia humorą, subtilumą ir neišsenkančio originalumo paieškas. Dizainerio grožio etalonas – žmogiškasis netobulumas, asimetrija ir neišbaigtumas, jis neigia susireikšminimą, standartus, klišes, įsipareigojimus bei taisykles, todėl kuriamas stilius – gilus, nišinis ir intelektualus – skirtas tikriems mados gurmanams. Dizaineriams, siekiantiems išsaugoti unikalumą rinkodaros diktato epochoje, jis yra ikona, liudijanti, kaip svarbu puoselėti asmeninę viziją, išlikti nepriklausomam ir atrasti autentiškus sėkmės receptus. Nepaisant to, kad yra diplomuotas teisininkas, o laisvalaikiu – pašėlęs roko muzikantas, lošėjas ir dar bala žino kas, Yohji-San (prašo jį taip vadinti) lyg samurajus su žirklėmis ir cigarete rankose tvirtai eina pasirinktu keliu pelnęs ypatingą statusą mados bendruomenėje ir tarp daugybės ištikimų gerbėjų visame pasaulyje.Daugiau

MANO KŪNAS

Justina Semčenkaitė

Pamačiau ją visai atsitiktinai kitos merginos rankose – tvirtai laikė išeidama iš bibliotekos, ten, laiptų aikštelėje, ir pastebėjau. Spalvos ir kontūrai atrodė kažin kur matyti, kol staiga man dingtelėjo, jog tai mados pasaulyje žinomo modelio, aktorės, verslininkės, sėkmingosios Emily Ratajkowski neseniai išleista biografija „Mano kūnas“ („Baltos lankos“, 2024, vertė Almantė Rimavičienė). Regis, buvau mačiusi socialiniuose tinkluose, bet didelio susidomėjimo tuomet nesukėlė. Atsitiktinumais netikiu, užtat neabejoju, kad knygos pačios mus pasirenka tuomet, kai mums jų reikia. Netrukus laikiau savo kopiją taip pat tvirtai kaip anoji mergina ir nekantravau pasinerti į lengvą vasaros skaitinį. Žinomas veidas, mados pasaulio užkulisiai, o dar faktas, kad ji – mano bendraamžė, – tik tiek reikėjo tingiai saulėtai popietei. Didelių lūkesčių nepuoselėjau, tiesą sakant, neturėjau jokių, tik daugiau sužinoti apie jos gyvenimą. Bet visai netikėtai sužinojau apie savąjį.Daugiau

ISSEY MIYAKE. NOVATORIŠKOS MADOS GIJOS GYVENIMO AUDINYJE

Atėnė Jasaitė

Šią vasarą, praėjus šimtmečiui, į Paryžių grįžo olimpinės žaidynės, išprovokavusios pasaulinę dėmesio laviną. Svarbiausiame sporto renginyje valstybės konkuruoja neoficialioje kovoje dėl geriausio komandų stiliaus, nes jis ne tik pristato šalį tarptautiniame kontekste, bet ir turi didžiulę įtaką pačių dalyvių savivertei. Todėl šiandien neįtikėtinai svarbi ir drąsi atrodo 1992 m. Lietuvos komandos gydytojo Edvardo Domanskio iniciatyva pasiūlyti mūsų uniformas sukurti legendiniam japonų dizaineriui Issey Miyake’i. Tuometinė olimpiada Barselonoje tapo istoriniu įvykiu – pirmą kartą šalies atletai jose dalyvavo atstovaudami nepriklausomai valstybei ir turėjo galimybę atidarymo ceremonijoje reprezentuoti mūsų Trispalvę bei kitą oficialią valstybės simboliką. Dabar jau galime pasakyti: debiutas buvo itin ryškus ir sėkmingas būtent dėl įspūdingos paradinės lietuvių uniformos.Daugiau

Androginas – pažįstamas ar atrastas dar kartą?

Ignas Zalieckas

Androginas – žodis, su kuriuo vis dažniau susiduriu vaikštinėdamas Paryžiaus gatvėmis, kai akis slysta pro įvairiausių mados ženklų vitrinas ir prancūziškos akademinės makulatūros šimtalapius. Kas jis? Kur glūdi jo ištakos ir kur jį veda šiandienos pasaulis? Kodėl jis įgavo visuotinę svarbą ant mados podiumų, muzikos scenose ir universitetų auditorijose? Šie klausimai bei kasdien praeinama „Dries Van Noten“ parduotuvė, kurioje pastaraisiais metais propaguojama universalios lyties mada pasitelkus moteriškų bruožų vyrus modelius, paskatino apsvarstyti senąjį, o galbūt ir naująjį androginą.Daugiau

FOTOGRAFUOJANT RYTUS. 1: FOTOGRAFAS SU TRIKOJU

Kirill Kobrin

1868–1875 m. Didžiojoje Britanijoje, globojant Indijos reikalų komitetui, buvo išleista 18 knygos „Indijos gyventojai: Hindustano rasių ir genčių fotografinių iliustracijų serija su aprašymais“ (The people of India: a series of photographic illustrations, with descriptive letterpress, of the races and tribes of Hindustan) tomų. Šis milžiniškas darbas – šalutinis didelių politinių pokyčių rezultatas; po 1857 m. numalšinto sipajų sukilimo Hindustano teritorija su dešimtimis kunigaikštysčių ir kitų vietinių valdovų žemių, kurių ekonomika ir tam tikra administracinė-karinė kontrolė priklausė Ost Indijos bendrovei, tapo pavaldi karūnai. Ministras pirmininkas Benjaminas Disraeli įtikino karalienę Viktoriją priimti dar vieną – iki tol negirdėtą – Indijos imperatorės titulą. Taip buvo sukurtas Britų Radžas. Indija, iki tol laikyta veikiau geografine sąvoka, tapo administraciniu ir politiniu vienetu, o tai turėjo daugybę pasekmių, kurių poveikis egzistuoja net iki šių dienų, valstybei pavadinimu Indija (taip pat Pakistanui, Bangladešui, Šri Lankai). XIX a. antrojoje pusėje britų valstybė tam tikra prasme turėjo „sukurti Indiją“. Nors ir išliko kolonija su visomis dramatiškomis šio statuso pasekmėmis, Hindustanas įžengė į naują istorinį laikotarpį. Viena yra būti eksploatuojamai kitos šalies komercinės bendrovės (kuriai padėjo net jos kariuomenė ir pareigūnai), visai kas kita – priklausyti tai šaliai jau be jokių tarpininkų. Nors būta ir minusų, ir pliusų, tačiau, akivaizdu, be Britų Radžo nebūtų galingo ir vieningo antikolonijinio judėjimo, Mohando Gandhi, Indijos nacionalinio kongreso, šiuolaikinės Indijos.Daugiau

VIS BANDAU NUTVERTI KŪRĖJĄ UŽ UODEGOS

Renatą Maldutienę kalbino Agnetė Voverė

Kalbant apie madą, paprastai įsivaizduojame nešiojamą, konceptualią ar aukštąją, kiek mažiau dėmesio skiriama muziejuose pristatomoms mados parodoms. Pastarąjį šimtmetį išskirtiniai kostiumai skynėsi kelią į meno kolekcijų rinkinius ir šiandien mados parodas rengia Viktorijos ir Alberto muziejus, Metropoliteno meno muziejus ir kt. Dažnai ekspozicijos pasakoja kostiumo ir (ar) kultūros istoriją – apžvelgia tam tikro laikotarpio įvaizdžio ypatumus, pristato istorinius kostiumus ar ikoninius populiariosios kultūros atstovų įvaizdžius. Tačiau šį kartą nusikelkime į Centrinį tekstilės muziejų Lodzėje, Lenkijoje, kuriame Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, tyrėjai pristatė kiek kitokią koncepciją – mados dizaino tyrimus.Daugiau

NEPAKELIAMA REI KAWAKUBO VAIZDUOTĖS LENGVYBĖ

Atėnė Jasaitė

Ji vairuoja senutėlį aštuntojo dešimtmečio „Mitsubishi“, beveik niekada neatostogauja, ignoruoja žanro taisykles ir trolina žurnalistus, bendraudama su jais mįslėmis, tik japonų kalba. Taip pat ji nieko nekolekcionuoja, neturi autoritetų, nekaupia archyvo, nepiešia eskizų, nesiklauso muzikos, nesidomi tendencijomis, nesureikšmina nuopelnų ir yra nuolat nepatenkinta savo darbo rezultatais. Bet kartu ji – dizainerė, kurios vaizduotė pralenkia lūkesčius ir atima žadą per kiekvieną naujos kolekcijos pristatymą. Beje, ji net nesutinka būti vadinama dizainere, o mieliau prisistato verslininke. Nepaisant to, jos drabužių kolekcijos yra kuo tikriausias menas, lyg deguonis, prasismelkęs į nuožmią mados industriją japoniškos kantrybės bei išskirtinio talento pavidalu. Daugiau

MADOS DISKURSAS AKTYVIZMO KONTEKSTE

Justina Semčenkaitė

Praėjusių metų gruodžio mėnesį suskaičiavau trisdešimtąjį asmeninį apsisukimą aplink Saulę. Šis solidus skaičius sužadino savirefleksiją ir norą patyrinėti savo identitetą – kas esu, ką mėgstu, ką geriausiai moku ir suprantu? Tokie, rodos, visai paprasti klausimai pamažu atvedė iki mano profesijos, kurią jau daugiau nei dešimtmetį apibrėžiu tiesiog žodžiu mada. Kiek atsimenu, visuomet mėgau rūbus: jais rengtis, juos piešti, apie juos galvoti ir galiausiai juos kurti. Vėliau gimė svajonė tapti drabužių dizainere, o pastarajai išsipildžius, radosi kita – užsimaniau suprasti, kas gi slypi žodyje mada ir kodėl ji it koks burtažodis vieną dieną priverčia mus jaustis ypatingus ir nepakartojamus, o kitą jau nubloškia tą pasitikėjimą savimi užmarštin. Taip ir seku jos pėdsakais, keliaudama skirtingais žemynais, pokalbiais, filmų scenomis ir knygų puslapiais, vis bandydama ją pačiupti ir paklausti, kaip yra iš tikrųjų: ar tu tokia įtakinga, nes moki paveikti mus, žmones, ar atvirkščiai –tavo įtaka neegzistuotų, jei nebūtų suinteresuotųjų?Daugiau

HAUTE COUTURE 2024 SAVAITĖ. APIE MADĄ, TIKĖJIMĄ IR PASAKAS

Agnetė Voverė

Šių metų Vilniaus knygų mugę anonsavo Henriko Radausko eilutė „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Kaskart praeidama reklaminėse karuselėse įstrigusią citatą, vis pagalvodavau, kad tai bene taikliausias mados apibūdinimas. Paryžiuje vykusi Haute Couture Week – Aukštosios mados savaitė – dar kartą parodė, kokią svarbią reikšmę turi kūryba, kilstelinti žiūrovą aukščiau realybės. Iš visų pristatytų 2024 m. pavasario / vasaros sezono kolekcijų didžiausio atgarsio žiniasklaidoje ir gyvų ovacijų sulaukė „Maison Margiela“ namų spektaklis, persmelktas mistiškumu, laviruojantis tarp tikrovės ir fikcijos. Haute Couture – tai nežabotos kūrybinės raiškos sritis, kur dizaineriai gali kurti drabužius, neatliekančius pamatinės savo funkcijos, pristatyti nešiojamus meno kūrinius bei inovacijas, per daug sudėtingas ir brangias taikyti masinėje gamyboje. Vis dėlto mados teatras konstruojamas kanono apibrėžtuose rėmuose, ir nors iš pažiūros aukštoji mada nepaiso komercijos dėsnių, tai yra ypač svarbi (ir brangi) jos rinkodaros dalis.Daugiau

RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ GARDEROBO PASLAPTYS

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Raudondvario (Kauno r.) rūmuose XIX a. pirmojoje pusėje virė spalvingas gyvenimas. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866), 1846–1849 m. vadovavęs Kauno pavieto bajorams, 1825 m. vedė Minsko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankavičiaus dukterį Vandą Vankavičiūtę (1808–1842). Pora susilaukė keturių atžalų: Ludgardos (1826–1904), Valerijos Klementinos Joanos (1827–1848), Mykolo (1832–1832) ir Vandos Sofijos Marijos (1833–1860).Daugiau

KULTŪRINĖS APROPRIACIJOS PAIEŠKOS VIETNAME

JUSTINA SEMČENKAITĖ

2024-uosius pradėjau oro uoste. Naujųjų metų sutiktuves iškeitusi į lagamino krovimą, sausio 1-ąją jau stovėjau prie penktųjų Vilniaus oro uosto vartų, kaip ir dauguma mūsų tautiečių išsiruošusi ieškoti šilumos kitame pasaulio gale. Kryptis – Vietnamas, trukmė – mėnuo, ilgai laukta kelionė, kurią pasidovanojau sau gimtadienio proga. Po ilgų svarstymų ir diskusijų su pasaulio mačiusiais draugais Vietnamas nugalėjo Tailandą ir Balį kaip įdomiausias ir labiausiai finansiškai patrauklus pasirinkimas. „Jeigu važiuoti į Vietnamą, tai dabar, kol jo neatrado visas likęs pasaulis“, – unisonu kartojo kelionių žurnalistai ir tinklaraštininkai, ir tai skambėjo kaip dar vienas svarus argumentas mėnesiui iškeisti gerai pažįstamą buitį į svetimą lovą, nematytus vaizdus ir neragautus skonius. Ir štai po beveik parą trukusio skrydžio su trumpu sustojimu Stambule pagavau save ieškant būdų, kaip nusigauti iki pirmojo viešbučio Hošimino mieste. Dar žinomas senuoju Saigono vardu, jis pasitiko savo vizitine kortele – karštu ir drėgnu klimatu, kai nuolatos jautiesi tarsi ką tik išėjusi iš dušo, bei nosį rėžiančiais, bet intriguojančiais kvapais, sklindančiais nuo gatvės maisto prekystalių. Motorolerių jūra pirmą sykį gyvenime perėjimą per gatvę pavertė beveik neįmanoma misija. „Jau Vietname!“ – nusiunčiau žinutę nerimaujantiems artimiesiems ir kritau į lovą, nespėjusi nė susimąstyti, jog ji – ne mano.Daugiau

SUBLIZGĖTI

JUSTINA SEMČENKAITĖ

Paskutinėmis lapkričio dienomis gatves nuklojus aklinai tamsai, suskumbame ieškoti šviesos – namuose vis ilgiau negęsta šviestuvai, žvakės ir lemputės, padedantys sukurti jaukumo jausmą šaltais žiemos vakarais, parduotuvių lentynas užpildo tviskantys žaisliukai ir girliandos, o drabužių vitrinose nebelieka akį traukiančių spalvų ir siluetų, nes tamsiojo sezono metu svarbiau už bet ką kitą lieka tiesiog sublizgėti.Daugiau

ANDRÉ LEONO TALLEY’IO MADOS DRAUGYSTĖS

JUSTINA SEMČENKAITĖ

André Leonas Talley’is (sutrumpintai – ALT) savo profesiniame kelyje atliko daugybę skirtingų vaidmenų – mados redaktoriaus, stilisto, asistento, kūrybos vadovo ir net mados teisėjo, bet svarbiausias tarp jų buvo išlikti ištikimu draugu. Atsidūręs lemtingų įvykių epicentre, André Leonas viską matė savo akimis ir vėliau tai pagrindė liudijančiais tekstais, kurie šiandien leidžia bent iš tolo prisiliesti prie to, ką vadiname mados istorija. Daugiau

KĄ PASAKOJA MADOS LITERATŪRA?

JUSTINA SEMČENKAITĖ

AR SKAITYMAS VIS DAR MADINGAS?

Negaliu prisiminti, nei kur, nei kada išgirdau pasakymą, jog knygos – tai langas į pasaulį, tarsi būdas nugyventi skirtingus gyvenimus ir aplankyti tolimiausias vietas, neperžengiant savo namų slenksčio. Kartais neprireikia net slenksčio – užtenka patogiai susirangyti ant sofos ar tądien nė neišlipti iš lovos, kai gero skaitinio dėka per kelias valandas pabuvojame ten, kur prieš tai net geriausių norų turėdami neplanavome keliauti. Ir čia turiu galvoje ne tik fizines vietas. Ir dar, knygos geba nunešti į atokiausius sąmonės kampelius, apie kuriuos sužinome tik sekdami sakinių labirintais.Daugiau

TVARI MADA: MISIJA (NE)ĮMANOMA (II DALIS)

Justina Semčenkaitė

Praėjusiame numeryje rašiau apie modernaus pasaulio fenomeną – tvarią madą, rodos, daugybę kartų linksniuotą, aptartą, išdiskutuotą, ir kai jau atrodo, kad nebėra ką pridurti, klausiu – ar tikrai? Ar šiam žodžių junginiui, apie kurį nuomonę turi bemaž kiekvienas (nepaisant to, ar gyvena mada, ar yra tik pasyvus jos vartotojas), galime oficialiai klijuoti išsekusios sąvokos etiketę, o gal vis tik tai – neišnaudota galimybė, pranašaujanti didžiuosius pokyčius naujajame mados istorijos skyriuje?Daugiau

TVARI MADA: MISIJA (NE)ĮMANOMA (I DALIS)

Justina Semčenkaitė

Mada yra sudėtingas kultūrinis fenomenas, turintis begalę skirtingų veidų, kuriuos metams bėgant darosi vis sunkiau apibūdinti, o juo labiau – apibrėžti bei įvardyti viena sąvoka. Po šiuo žodžiu telpa bemaž viskas – pasaulio įvykiai, jo gyventojų įpročiai, pramonės plėtra, inovatyvūs sprendimai ir visa, kas sieja žmogų bei jo poreikį apsirengti. Pradiniai bandymai apibrėžti madą įvyko dar XVIII a., dizaineriui Charlesui Frederickui Worthui oficialiai Paryžiuje įsteigus pirmuosius jos namus, tačiau aptariamas reiškinys datuojamas kur kas anksčiau – jau paleolito eroje žmonėms pradėjus dėvėti sumedžiotų gyvūnų kailius, apie ką liudija urvuose rasti trisdešimties tūkstančių metų senumo vaizdiniai.Daugiau

PATIRTI MADĄ

Justina Semčenkaitė

Romanų ir germanų kalbose žodis „mada“ kildinamas iš lotyniškojo modus, reiškiančio būdą arba manierą. Ši reikšmė neretai tapatinama ir su sąvoka „modernus“ (pranc. moderne – naujausias, šiuolaikinis), atsiradusia spartėjant gyvenimo būdui senuosiuose Europos miestuose, ir toks sugretinimas nėra atsitiktinis. Mat esminis mados bruožas – būtinybė visuomet būti priešakyje, kitaip ji tampa nereikšminga, neįdomi ir apskritai nereikalinga. Kryptys, nusakančios laikotarpio dvasią, suteikia šiai dizaino sričiai privilegiją ne tik jas atspindėti, bet ir diktuoti. Jei „mados“ sąvokos šaknys esti ten, kur randasi trumpalaikis populiarumas, angliško žodžio fashion reikšmė (kilusi iš lotyniškojo facerete – formuoti, kurti) irgi yra netoliese, skatindama pokyčių dinamiką, grįstą socialiniais santykiais bei kolektyviniais įsitikinimais. Taigi, mada – tikrovė, griaunanti nusistovėjusias normas ir atskleidžianti besikeičiantį mentalitetą, priverčianti mus rinktis tai, ko dažnas bodisi iki akimirkos, kol lieka paskutinis, be bilieto į greitąjį jos traukinį.Daugiau

MADA KAIP PROTESTO ĮRANKIS: MAIŠTINGOSIOS VIVIENNE’OS WESTWOOD PALIKIMAS

Justina Semčenkaitė

PROTESTAI, MAIŠTAS IR MADA

XXI a. pradžia – tai laikotarpis, išsiskiriantis tokiu protestų skaičiumi, kokio pasaulis nematė nuo aštuntojo XX a. dešimtmečio. Pasitelkus skaitmeninę sklaidą, miniai suburti užtenka mažiau nei valandos, o politinės intervencijos gali pasireikšti ne tik spaudos pranešimų, bet ir efektyvių vaizdo įrašų, memų ar greitų pačiulbėjimų „Twitteryje“ forma. Daugiau