ANT ŽEMĖS
Vytautas Balsys
Vytautas Balsys
Deividas Preišegalavičius
Galite pabandyti, pradžioje, šį tekstą susapnuoti. Naudokite raudoną rutuliuką.Daugiau
Tomas Maagi
7 skyrius
Tolumoje šmėkštelėjo baltas sulysęs arklys. Heino, Benas, Stasys ir Katrė buvo išėję pasivaikščioti po Mosėdžio apylinkes. Artėjančio pavasario džiaugsmas nustelbė nerimą, jog iš dešimties išėjusiųjų šeši kažkur buvo dingę. Gerai nusiteikę jie keturiese ėjo pietų kryptimi, drauge nešdamiesi šakutę, peilį ir grandinę. Heino buvo sau davęs pažadą, kad, nepaisant nieko, grandinės jis nepames. Pakeliui sutiktas milžiniškas skruzdėlynas nekėlė jokio pavojaus nešamam peiliui, tačiau Benas dėl visa ko jį apėjo, laikydamasis saugaus atstumo. Stasys baugščiai stebėjo jau kurį laiką paskui sekantį didelį vabalą, teisindamasis, esą vabalas labai smirda. Užspaudusi šnervę Katrė garsiai nusišnypštė ir užvertė galvą į atgyjančių drebulių viršūnes. Taip žengusi porą žingsnių ji įvirto į balą. Atsistojusi vėl nusišnypštė. Tada dar kartą. Ir dar kartą. Galų gale Katrė ėmė šnypšti taip, kad visiems tapo aišku – gerai išsišnypšti buvo svarbiausias jos gyvenimo tikslas. Šniokštimas, sklindantis iš Katrės šnervių, drebino pavasariškai belapes Mosėdžio apylinkių drebules.Daugiau
Emija Grigorjeva
Išeinu laukan, saulė šviečia, lyg dar būtų vasarvidis, ir aš šypsodamasi klausiu mamos, ką ji galvojanti apie tai, kad semestrui išvažiuoju ir gyvensiu viename bute su dviem nepažįstamais aistringais pietiečiais. „Lietuviai ne pietiečiai“, – atšauna, o jos žvilgsnis sako: „Tu nebegali manęs nustebinti“. Pasinaudojusi proga, pristato mane prie darbo.Daugiau
Svens Kuzmins
Mes gyvename nuostabiame amžiuje.
Dar niekada žmogus negalėjo mėgautis tokia laisve ir gerove, kokią turi šiandieną. Vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai pasiekė naujų aukštumų. Globalios laimės indeksas ir toliau auga. Kelias, kuriuo eita iki šiuolaikinės mokslinės bei socialinės pažangos, matuojamas tūkstantmečiais, ir, regis, pagaliau priartėta prie neprilygstamo visų gyvenimo aspektų supratimo.Daugiau
Antanas Kunotas
Tomas Maagi
Reikalas buvo painus net seniems ir išmintingiems. Jei išties norite sužinoti apie mane, aš pasakysiu tiesą. Žemė nepaliauja skleidusi šaltį. Mieste yra du nebyliai ir jie visada vaikšto kartu. Vadinkite mane Izmaeliu.Daugiau
Jurgis Savickis
Ričardas Šileika
Rugpjūčio voratinklynų archetipiniai ornamentų ornamentai! Supakuotos pušaitės, aplopytos tvoros, nusagstytos pievažolės! Neilgtrukus tirštarūkis mąžta, akims atsiveria Aristavos kapinaitės. Sodelyje bumbsi (nedarnus, betgi tikslus veiksmažodis) ananasiniai obuoliai. Kriokiantis zeimeris kieme springdamas ryja medieną. Nužydinčių rudbekijų kaimynai nužydintys flioksai. Kampe sustingę svetimi žaislai.Daugiau
Antanas Kunotas
Keista priežastis neleido neseniai į Salantus atvykusiam pradedančiam, bet perspektyviam kraštotyrininkui Heino sumerkti akių. Jis vis kratė galvą ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Mat kai tik pradėdavo snausti, pajusdavo, jog kažkas į jį žiūri. Ir iš karto nubusdavo, beprotiškai plakančia širdimi.Daugiau
VIDAS POŠKUS
Parke vaikščiojau vienas. Nemėgstu didelių draugijų. Gal net apskritai nekenčiu žmonių. Jie man yra šlykštūs. Savo kalbelėmis, nenuoširdžiu dėmesiu ar, atvirkščiai, paslaugumu jie tik išvargina dvasiškai, ,,nusiurbia“ psichologiškai. Negaliu sakyti, kad žmonės yra vampyrai. Tai tiesiog tapačios sąvokos. Žmogus – siurbikas, žmogus – kraujo gėrikas. Skamba egzaltuotai ir iššaukiančiai, bet taip yra. Esu tokios nuomonės.Daugiau
Lukis Stuors i Andriens
Simonas Bulotas
Tadas jau laukė prie vartelių. Smaila bato panose primynė nuorūką ir sėdo į automobilį.
– Būsime kaip tik laiku, – tariau, – susirasime direktoriaus pavaduotoją, o toliau nieko nežinau.
– Gal ir gerai, kad nepasikeičiau rūbų, ir plaukai nuo užvakar…Daugiau
POVILAS ŠKLĖRIUS
Ar būtina būti nelaimingu, kad galėtum rašyti poeziją?
Ar būtina gerti, kad galėtum rašyti arba būti nelaimingas?
Ar yra ryšys tarp gėrimo, buvimo nelaimingu ir geros poezijos?
Ką daryti, jei nenori gerti degtinės, nes ji tau neskani?
Ar galima būti geru poetu, jei gersi tik alų?
Nuo kiek metų pasirodo alaus pilvas?
Ar alaus pilvus turintys poetai susilaukia moterų dėmesio?
Kiek reikia parašyti gerų eilėraščių, kad moterys nebekreiptų dėmesio į tavo alaus pilvą?
Ar galima pirkti į lėktuvą du bilietus, kad šalia savęs galėtum pasodinti ir savo alaus pilvą?
Ar perkant bilietą alaus pilvui yra taikomos nuolaidos?
Ar galioja kokia nors lengvata, jei tavo alaus pilvas yra ikimokyklinio amžiaus?Daugiau
Vidas Poškus
Atėjo pavasaris, ir visi suprato, kad lakštingalų ir kregždučių karas jau čia pat. Kartosis tai, kas įvyksta kiekvienais metais. Tą patį mėnesį ir net tuo pačiu paros metu – dvidešimt trys valandos keturiasdešimt penkios minutės. Būtent šią valandą kregždučių vadas (pavadinkime jį sąlyginiu vardu – Prietranka) čaižiai sušvilpia ir prasideda kautynės. Lakštingalos yra taikesni ir ramesni paukščiai, tačiau jos negali ignoruoti kregždžių provokacijų.Daugiau
Raminta Stravinskaitė
Sužinojau, kai tik jis pasirodė, o rašyti ėmiau maždaug po dvidešimties metų.
Susipažinęs su „Nemunu“ ir „nemuniečiais“, jaučiausi beveik laimingas – tai buvo skaitančių ir rašančių žmonių klubas, kuriame tų laikų mokesčių mokėtojas galėdavo „atgauti dūšią“. Redakcijos poilsio kambaryje susitikdavo puikūs žmonės: mano „vyresnysis brolis“ Aleksas, Algimantas, Romualdas, Algirdas, Vytautas, Robertas, Romas. Netilo kalbos, diskusijos, juokas, vyr. redaktorius Laimonas ir jo pavaduotojas Leonas tam netrukdydavo. Tai buvo oazė likusio pasaulio dykynėje. Tam, kad atsakyčiau, kiek vietos „Nemunas“ užima mano gyvenime, turėčiau žinoti, kokio ploto tas mano gyvenimas yra. Žodžiu, sunkus klausimas. Sakyčiau, „Nemunas“ – tai dalis mano gyvenimo.Daugiau
LUKAS ŠIDLAUSKAS