ŠYPT, VYPT VISŲ LŪPOS, RAUMENĖLIAI DILGT, TRUKT

Ričardas Šileika Toks

Žvilgčiojimai, atmindinėjimai, paliežuvavimai

Pilkoji adyna, vilko valanda, kiškio valanda, simbolių, įtikėjimų, kalėjimų valanda. Kieme sprogdina bambioškes, perku ispanišką brokolį, perku plautų morkų. Troleibusas stabtelėjo prie šviesoforo, naršau feisbuke, tualetas buvo laisvas, lynojo, dar intensyviau lynojo, pragaudė orlaivis, beržas (jis gi tuo pat ir beržo piešinys). Įsipilu Afrikos raudonojo ir vėl spusteliu Sally Potter „Yes“.
Noriu ir nenoriu, galiu ir negaliu. Dar daug meluoju sau. Kaip ir esu išmokytas. Kaip kiekvieną kartą esu mokomas tą taip daryti. Dėl saugumo, pritarimo, dėl užuojautos, dėl nelaisvės.
Atleidžiu raumenis, atpalaiduoju. Šiukšliadėžė kieme. Kiaurakulnė kojinė. Sąlyga ą nosinė.Daugiau

NIEKIO KONCEPTAS

Dionizas Molbergas

Kartą Lao Dzė, lipdydamas puodą, tuokart jį aplankiusiam ir prie darbų prisijungusiam Konfucijui tarė:
– Indo esmė – ertmėje!
Konfucijus rinko molio likučius ir mėgino sudaryti detalų puodo lipdymo planą.
– Ertmėje? – paklausė jis, pakėlęs antakį. – Ertmė yra chaosas, o chaosas – visko pradžia ir pabaiga. Tad argi ne aiški forma turėtų būti esmė?Daugiau

ANT ŽEMĖS

Vytautas Balsys

Prisimenu vieną balandžio trečiadienį tėvą paguldė į ligoninę, penktadienį atėjau jo lankyti ir tėvo lova buvo tuščia. Ant spintelės degė žvakelė. Kaimynas atsisuko į mane piktu žvilgsniu: „Naktį mirė, visai neseniai išvežė.“ O ko toks niūrus, pagalvojau, gal susimušėte? „Senis vakar išgėrė mano odekoloną. Paėmė nuo kriauk­lės ir susipylė visą buteliuką. Tada atsiraugėjo ir atsigulė. Naktį užvertė kojas. Dabar eik ir nupirk man odekolono!“Daugiau

INSTRUKCIJA, KAIP TEISINGAI PAKLYSTI

Deividas Preišegalavičius

Galite eiti taip, lyg rašytumėte suomiškai: leipa, kaulia, juustot, jogurtitt, hunaja, hunajat!

Galite pabandyti, pradžioje, šį tekstą susapnuoti. Naudokite raudoną rutuliuką.Daugiau

TAI, TYKANTIS PAVASARĮ

Tomas Maagi

(ištrauka iš siaubo romano)

7 skyrius

Tolumoje šmėkštelėjo baltas sulysęs arklys. Heino, Benas, Stasys ir Katrė buvo išėję pasivaikščioti po Mosėdžio apylinkes. Artėjančio pavasario džiaugsmas nustelbė nerimą, jog iš dešimties išėjusiųjų šeši kažkur buvo dingę. Gerai nusiteikę jie keturiese ėjo pietų kryptimi, drauge nešdamiesi šakutę, peilį ir grandinę. Heino buvo sau davęs pažadą, kad, nepaisant nieko, grandinės jis nepames. Pakeliui sutiktas milžiniškas skruzdėlynas nekėlė jokio pavojaus nešamam peiliui, tačiau Benas dėl visa ko jį apėjo, laikydamasis saugaus atstumo. Stasys baugščiai stebėjo jau kurį laiką paskui sekantį didelį vabalą, teisindamasis, esą vabalas labai smirda. Užspaudusi šnervę Katrė garsiai nusišnypštė ir užvertė galvą į atgyjančių drebulių viršūnes. Taip žengusi porą žingsnių ji įvirto į balą. Atsistojusi vėl nusišnypštė. Tada dar kartą. Ir dar kartą. Galų gale Katrė ėmė šnypšti taip, kad visiems tapo aišku – gerai išsišnypšti buvo svarbiausias jos gyvenimo tikslas. Šniokštimas, sklindantis iš Katrės šnervių, drebino pavasariškai belapes Mosėdžio apylinkių drebules.Daugiau

Netrukdykite žaisti, arba Kai latvė nuvažiavo pas pietiečius

Emija Grigorjeva

Veikėjų vardai išgalvoti.

Išeinu laukan, saulė šviečia, lyg dar būtų vasarvidis, ir aš šypsodamasi klausiu mamos, ką ji galvojanti apie tai, kad semestrui išvažiuoju ir gyvensiu viename bute su dviem nepažįstamais aistringais pietiečiais. „Lietuviai ne pietiečiai“, – atšauna, o jos žvilgsnis sako: „Tu nebegali manęs nustebinti“. Pasinaudojusi proga, pristato mane prie darbo.Daugiau

Mirtis – ne vienakryptė gatvė

Svens Kuzmins

Latgalėje gimęs ir augęs dailininkas, režisierius, komikas, laidų vedėjas, rašytojas Svenas Kuzminas – Latvijoje žinomas jaunosios kartos menininkas. Jo prozoje gausu absurdo, grotesko, sceninio humoro.

Mes gyvename nuostabiame amžiuje.

Dar niekada žmogus negalėjo mėgautis tokia laisve ir gerove, kokią turi šiandieną. Vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai pasiekė naujų aukštumų. Globalios laimės indeksas ir toliau auga. Kelias, kuriuo eita iki šiuolaikinės mokslinės bei socialinės pažangos, matuojamas tūkstantmečiais, ir, regis, pagaliau priartėta prie neprilygstamo visų gyvenimo aspektų supratimo.Daugiau

Šlagbaumas pakeltas, juodi maišai, pastipęs rainas katinas

Ričardas Šileika

Ričardo Šileikos teležinelės, parašytos be jokių iškilmingų progų irgi išsiųstos draugingiems bendrininkams

Rugpjūčio voratinklynų archetipiniai ornamentų ornamentai! Supakuotos pušaitės, aplopytos tvoros, nusagstytos pievažolės! Neilgtrukus tirštarūkis mąžta, akims atsiveria Aristavos kapinaitės. Sodelyje bumbsi (nedarnus, betgi tikslus veiksmažodis) ananasiniai obuoliai. Kriokiantis zeimeris kieme springdamas ryja medieną. Nužydinčių rudbekijų kaimynai nužydintys flioksai. Kampe sustingę svetimi žaislai.Daugiau

Trumpoji proza

Antanas Kunotas

DVI AKYS

Keista priežastis neleido neseniai į Salantus atvykusiam pradedančiam, bet perspektyviam kraštotyrininkui Heino sumerkti akių. Jis vis kratė galvą ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Mat kai tik pradėdavo snausti, pajusdavo, jog kažkas į jį žiūri. Ir iš karto nubusdavo, beprotiškai plakančia širdimi.Daugiau

Tomas Maagi

Ar galėtumėte įsivaizduoti, jei M. Valančiaus „Palangos Juzės“ pagrindinis herojus būtų ne žemaitis siuvėjas Juzė Viskanta iš Palangos, o estas? Tokios mintys ateina į galvą, skaitant estų rašytojo Tomo Maagio (g. 1964) kūrybą – trumpus apsakymus apie autoriaus alter ego Heino Mutanneno susitikimus su žemaičiais. Jei, aprašydamas Palangos Juzės nuotykius, M. Valančius siekė sukurti savotišką Lietuvos geografijos ir kultūros vadovėlį, tai T. Maagio apsakymuose randame distopija dvelkiančią XX–XXI a. sandūros Žemaitiją, kurioje vietiniai gyventojai pasakotojui atrodo lyg ateiviai iš kitos planetos.Daugiau

Aidinimai

Robertas Antinis

Aidinimas su dviem degtukais

Namas. Rankoje laikau du degtukus.
Trečias aukštas. Beldžiuosi. Kaimynė: „Atsiprašau, degtukas jau įkištas.“
Ketvirtas aukštas. Beldžiuosi. Kaimynė: „Norėčiau dviejų degtukų.“Daugiau

Juodos akys

VIDAS POŠKUS

Juodos akys

Parke vaikščiojau vienas. Nemėgstu didelių draugijų. Gal net apskritai nekenčiu žmonių. Jie man yra šlykštūs. Savo kalbelėmis, nenuoširdžiu dėmesiu ar, atvirkščiai, paslaugumu jie tik išvargina dvasiškai, ,,nusiurbia“ psichologiškai. Negaliu sakyti, kad žmonės yra vampyrai. Tai tiesiog tapačios sąvokos. Žmogus – siurbikas, žmogus – kraujo gėrikas. Skamba egzaltuotai ir iššaukiančiai, bet taip yra. Esu tokios nuomonės.Daugiau