Režisierius Augustas Gornatkevičius – jaunosios kartos menininkas, 2020 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs režisūros magistro studijas (kurso vadovė – Yana Ross). Dar studijuodamas sėkmingai debiutavo Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT) Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“ pastatymu ir toliau kyla karjeros laiptais. Augustas jau spėjo sukurti ne vieną spektaklį JMDT bei Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), be to, dalyvauja įvairiuose projektuose ir yra nusipelniusių režisierių dešinioji ranka Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kuriame naująjį sezoną pasitiks premjera „Sibiro haiku“, skirta 8–12 m. vaikams.

Nors Augustas save jau išbandė spektakliuose įvairiai auditorijai, labiausiai jį domina jaunimas. Kūrėjas drąsiai ieško tokios šiuolaikinio teat­ro kalbos, kuri būti suprantama ir artima būtent šiai žiūrovų grupei. A. Gornatkevičiaus išskirtinis metodas – spektaklį statyti kartu su visa kūrybine komanda, remiantis aktorių asmeninėmis patirtimis. Neretai taip gimsta ir pats siužetas. Pavyzdžiui, nuo 2023 m. pavasario NKDT rodomoje „Taisykloje“ plėtojama mokyklos rūsyje vykstanti siurrealistinė istorija, kurios metu kvestionuojami tiek stereotipinis požiūris į jaunus žmones, tiek visuomenės jiems primetami vaidmenys. Šio autoriaus pastatymai taip pat išsiskiria pasirinktomis scenografijos priemonėmis, juose gausu choreografijos elementų. Augustas žavi ne tik savo kūryba, bet ir asmenybe, tad buvo labai įdomu susitikti pokalbiui ir sužinoti jo nuomonę apie dabartinį Lietuvos teatrą bei tai, ką šiandien reiškia būti jaunu režisieriumi.

Skaitant kūrėjų biografijas, daugumoje jų galima rasti pasikartojantį faktą – norą tapti menininku sužadino matyti darbai, palietę itin stipriai. Kaip Tu atsidūrei režisieriaus kėdėje? Koks spektaklis sužavėjo ir patraukė į teatrą?

Kai baigiau mokyklą, režisūros kurso nerinko, tad metus studijavau prancūzų kalbą. O mokykloje teatro neturėjome, tačiau mane visada domino menai, renginiai. Vaikystėje su tėvais dažnai eidavau į spektaklius, bet apie 11–12 metus buvo toks tarpsnis, kai tiesiog stigo man tinkamų. Kuriam laikui teatrą pamiršau. Tiesa, lankiau muzikos mokyklą, taigi, nuo meno nenutolau. Vėliau atsidūriau tarp draugų, kurie spektaklius mėgo, tad vėl prie jų sugrįžau. Pamenu, žiūrėdamas vieną pagalvojau: „O, geras!“ Supratau, kad teatras nėra vien hobis – iš jo galima uždirbti. Nuo tada (maždaug 10-os klasės) labai tiksliai žinojau tuo norintis užsiimti ir pats. Man buvo itin svarbu suvokti, jog tokia profesija reali, nes iki tol atrodė, neva menas – trali vali, atsipalaidavimui skirtas žaidimas.

O įspūdingasis spektaklis – Oskaro Koršunovo „Hamletas“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2018). Be galo paveikus, vienas geriausių to meto Lietuvoje. Jis išsiskyrė ekspresyvumu, raiška, kokybe, fantastiškais aktoriais, efektyviais režisūriniais sprendimais. Puikus gryno, gyvo, tikro teatro pavyzdys, kuris įtraukia net ir paauglį. Iki šiol mano atmintyje išlikusios raudonos krentančios servetėlės – atrodė, šimtai tūkstančių jų. Neįtikėtina, kad kažkas tokio paprasto, tai, ką visi naudojame, gali paveikti taip stipriai. Būtent dėl minėtosios savo asmeninės patirties, režisuodamas vaikams ir paaugliams, siekiu užkabinti aktyvumu, ekspresija. Man atrodo, jauname amžiuje šitai svarbu.

Prieš keletą metų Tavo NKDT pastatytas „Emilių Emilis“ apdovanotas „Fortūnos“ prizu ir nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ spektaklių vaikams kategorijoje. Ir nors jis pasižymi išskirtiniu gimimo procesu – siužetas sudėliotas pagal čia vaidinančių aktorių vaikystės istorijas, – nesulaukė daug recenzijų. Koks Tavo santykis su kūrybos vertinimu?

Manau, vertinimai labai svarbūs, kad ir kokie subjektyvūs jie būtų. Smagu, kai spektaklis pastebimas. Dar smagiau, tam tikra prasme – net svarbiau, kai jis įvertinamas žiūrovų, dėl paklausos per gana trumpą laiką parodomas daug kartų. Tai įkvepia, patvirtina, jog esu savo rogėse. Visgi kartais grįžtamojo ryšio (recenzijų, nuomonių, diskusijų, kolegų atsiliepimų) trūkumas kurtina. Nesulaukęs atsako, jautiesi pakliuvęs į vakuumą. Menas, ypač teatras – tai būdas kalbėtis. Jei spektaklį interpretuotume kaip teiginį ar klausimą, kurį režisierius užduoda, tai nesant reakcijos nelieka ir prasmės, pasitenkinimo. Nereikia pagyrų – reikia refleksijų. Ypač šitai justi mažesniuose miestuose. Pavyzdžiui, dirbdamas Panevėžyje pastebėjau, kad kritikų čia atvažiuoja rečiau. Nėra kam analizuoti spektaklių, ir tuomet kyla klausimas, kam ir dėl ko viskas daroma. Aišku, pirmiausia – žiūrovui, iš dalies – sau, komandai, bet atgarsis – be galo svarbus.