Tarpdisciplininė menininkė KAROLINA LATVYTĖ-BIBIANO (g. 1991) meninį išsilavinimą įgijo Vilniaus dailės akademijoje: Kauno fakultete – tapybos bakalaurą, o Vilniuje studijavo skulptūrą ir apgynė dailės magistro laipsnį. Taip pat žinių sėmėsi Bolonijos meno akademijoje, Italijoje, ir Jimei universitete Kinijoje. Prieš ketverius metus ji įkūrė virtualią „IRGI galeriją“, nuo 2021 m. koordinuoja audiofestivalį „Banguoja“, rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse ir programose. Menininkei svarbios nerimo, siaubo, baimės, mirties temos, kurias ji analizuoja savo kūryboje, pasitelkdama piešinius, fotografiją, vaizdo bei audiotechnikas, o pastaruoju metu – ir dirbtinį intelektą.

Savo parodoje „Aš, mano baimė ir kitos istorijos“ (vykusioje 2024 m. kovą galerijoje „Meno parkas“) ji didelę reikšmę teikia žodžiui: eksponuotos rankų darbo knygos bei vaizdo instaliacijoje nuskambėję tekstai atskleidė K. Latvytės-Bibiano gebėjimą įtaigiai ir pagauliai kurti naratyvą, perteikiant jausmines patirtis chirurgiškai tiksliais žodiniais pjūviais. „Pradedu dėlioti prisiminimų dienoraštį. Ieškoti rakto į baimę pasąmonėje, – pristatydama savo kūrinį teigia autorė. – Atrandu kertines istorijas, kurios nugula tekstuose ir videodarbuose. Juose ieškau santykio su mirtimi ir bandau suprasti, iš kur kyla vidinis nerimas. Per siaubą keliančią estetiką ir savistabą leidžiuosi į terapinę jausmų bei atminties kelionę. Konkretūs įvaizdžiai ir trumpi tikrų ar išgalvotų įvykių pasakojimai – iš asmeninio gyvenimo.“

---

ĮVADAS

Visada galvojau apie mirtį. Tik jos baimė, kaip suvokimas, atėjo daug vėliau, ne tada, kai vaikystėje įsikibusi į paklodę nerimavau: kol miegosiu, numirs tėvai. Bet tada sesei, studijuojančiai psichologiją, mama nupirko ir įdavė Irvino D. Yalomo knygą „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“. Tuomet pagriebusi iš lentynos skaičiau, tik baimę ne įveikiau, o užsiauginau. Išsiugdžiau suprasdama, kad jos visuomet bijojau ir su knygos veikėjais, o gal greičiau pacientais, susitapatinau.

„Jis mirė nuo skrandžio vėžio, tačiau
gyvenimas ir toliau tekėjo sava vaga.“

Namai

Kurtinių g. °
Gyvenu 1991 – dabar.

Rašau sėdėdama raudonoje vintažinėje sofoje, stovinčioje ten pat, kur buvo tėvų pirkta sofa. O dar anksčiau – senelio karstas. Palėpėje guli keli lagaminai su šeimos nuotraukomis. Juose apie penkiasdešimt laidotuvių fotografijų. Tėtis, trejų metų, stovi nuleidęs galvą. Laidotuvių istorija viename lagamine.

Kauno Panemunės senelių globos namai

Kurtinių g. °
Minutė kelio nuo namų.

Virtuvė. Čia visų mėgstamiausia vieta. Kitoje kelio pusėje – Panemunės senelių namai. Ten dirbo mano mama. Net po darbo gamindama vakarienę spoksodavo pro langą ir, išvydusi neįprastą sumaištį kitoje kelio pusėje, iškart griebdavo ragelį. Gal ką išvežė į reanimaciją? Ar kas mirė?

Mama jau nedirba ir šiame name negyvena, tačiau senoliai gatvėje mane vis dar atpažįsta.

Kada mirs paskutinioji mamos globotų senelių karta? Pati pasibaisiu savo mintimi.

Panemunės kapinės

Tarp Vaidoto g. ir °°°°°°° plento.
Iš vienos pusės – KTU inžinerijos licėjus, iš kitos – Lietuvos kariuomenės°°°°°° °°°°°°°inžinerijos batalionas.
Trys minutės kelio nuo namų.

Nedidelis brūzgynas, tik vietiniai žino, jog kirtus plentą ir perlipus apsauginį bortą – siauras keliukas link kapinių. Tai trumpesnis kelias į parduotuvę. Vaikystėje nebuvo metalinės kliūties, tad ir takelis buvo aiškiau išmintas.

Leidausi šlaitu, vienoje pusėje – vielinė tvora, kitoje – sprogstančios krūmų šakos. Erkių sezonas. Įsisiurbė erkė. Buvau įsitikinusi, kad greitu metu mirsiu. Tą savaitę paauglystėje gulėjau lovoje, niekur nėjau. Laukiau mirties. Nemiriau. Bet baimė nedingo. Įžengiu į kapines ir traukiu prie pagrindinių vartų. Dešinėje – nuoroda į A. Stulginskio kapą. Kairėje – lakūnų kapai. Prie vartų – prekeiviai su vainikais ir žvakėmis.

Rimtis – Laidojimo paslaugų biuras

Vaidoto °° g.
Aštuonios minutės kelio nuo namų.

RIMTIS. Laidotuvių namai su šešiomis šarvojimo salėmis. Dar iki šiol visus laidotuvių namus vadinam RIMTIMI. Kaip ir visi indų plovikliai Lietuvoje – FAIRY, taip mūsų šeimos brandas – RIMTIS. „Kurioj RIMTY paršarvota?“ Tik paaugusi supratau, kad visų pavadinimai skiriasi.

Onkologijos ligoninė

Volungių g. °°.
Septynios minutės kelio nuo namų.

Ten mirė mano senelis. Plaučių vėžys. Rašomuoju laiku ligoninėje – dėdė. Navikų pilnas kūnas. Dar neaplankiau. Daktarai sako: ilgai negyvens.
Aplinkiniai žino – tai mirštančiųjų ligoninė.

Patologijos skyrius

Volungių g. °°
Penkios minutės kelio nuo namų.

Už raudonų plytų sienos – mirę kūnai šaldytuvuose. Daktarai, palinkę prie mikroskopų, bando nustatyti mirties priežastį. Kitoje kelio pusėje – krepšinio aikštelė. Ten praleista paauglystė: bandant pataikyt tritaškį, stebint pilnatį, pakibusią virš morgo.

Kartas nuo karto matydavau iš teritorijos išvažiuojančius katafalkus.

Nežinomojo kapas

Miške, netoli pagrindinio tako, prie °°°°°°°.
Keturios minutės kelio nuo namų.

Miškelyje – kapas. Niekas nežino kieno. Su sese kartas nuo karto nueidavome apžiūrėti. Rodos, ten pasikorė žmogus. Nors krūtinėje baladodavosi širdis, nė viena nenorėjom išsiduoti bijanti. Smalsu apžiūrėti. Gluosnis, žvakės ir dirbtinės raudonos rožės. Tada skuosdavom namo. Kartą mačiau ten besimeldžiančią moterį. Nuo to laiko vos tik artėdavau, užmerkdavau akis ir pradėdavau bėgti, kad tik kuo mažiau akistatos su vaizdu. Prabėgusi, vėl eidavau ramiu žingsniu. Baisiausia būdavo sutemus, tada lėkdavau ne vien tik trumpą atkarpą, bet visą kelią.

PRISIMINIMAI

Senelis

Ar sakiau, kad senelis pasikorė namuose, kuriuose gyvenu? Mama sako: virtuvėje. Tėtis – kad lauko sandėliuke. Niekas iš tikro nežino. Tėtis buvo per mažas, kad prisimintų. Likę tik pasakojimai, legenda apie pasikorusį senelį. Tame name užaugau. Vaikystėje pagalvodavau: galbūt jo kūnas kabojo būtent ten, kur sėdžiu?

Senelis savo rankomis pastatė namą. Tai – antras faktas, kurį žinau. Senelis – namo vaiduoklis.

To namo viduryje yra kaminas. Gal ten kabo jo kūnas? Rusvu kostiumu, nusvirusiomis rankomis, melsvu kaklaraiščiu, beveidis. Mintyse virtuvė apgaubta rūko. Lyg kokioje R. Granausko novelėje.

Nekalbėjome apie tai, kas rado lavoną. Niekas tikriausiai ir nežino.

Tuo metu mirusiuosius šarvodavo namie. Akyse matau rausvais kreidiniais dažais nupurkštas kambario sienas, karstą ant medinės savadarbės pakylos. Galvūgalyje – gėlių vainikai. Karstas stovėjo dabartiniame miegamajame. Dabar ten – mano lova. Galbūt dėl to baisu užmigti, atrodo, gali ir nebeatsikelti.

„Mirtis ir miegas, graikų žodyne – Tanatas ir Hip­nas, buvo dvyniai.“

Sako, pastovėjęs kūnas po kelių dienų pradeda leisti skysčius. Iš burnos ir nosies pradeda tekėti kraujo putos. Jose senelis ir guli. Skysčiai skverbiasi per karsto kraštus.

Senos medinės grindys, prisigėrusios kūno skys­čių.

O aš ant jų stoviu.

Senelių namai

Mama dirbo senelių namuose. O mūsų namai stovėjo kitoje kelio pusėje. Pro virtuvės langą matydavau dirbančią mamą melsvu chalatu. Susimodavome. Kol su sese buvome mažos, per pietus mama grįždavo namo. O retsykiais ir mes nubėgdavom pas ją užklausti: „Ar reikia nuskusti bulvių?“, „Ar galiu su dviračiu?“.

Klausimai buvo sprendžiami perbėgus kelią.

Senelių namai – raudonas dviejų aukštų plytinis pastatas juodu stogu. Įėjus į teritoriją, lankytojus pasitikdavo geltona pašto dėžutė, priklausiusi visai kaimynystei. Šalia stovėjo du žali metaliniai stulpai, o ant jų – užrašas „Panemunės globos namai“. Pagrindinis įėjimas, kairėje – budinti, dešinėje – valgykla. Šio įėjimo nemėgau, nes budinti visada klausdavo „kaip sekasi?“, o seneliai, laiką leidžiantys foje, atpažindavo, jog aš – Elvyros dukra. Paprasta būdavo įsliūkinti pro šoninį įėjimą, vadinamą silpnųjų korpusu. Lauke stovėjo pakyla, maža cementinė terasa, į kurią vasarą slaugutės išveždavo neįgaliuosius. Pasisveikindavau, vengdama akių kontakto. Įėjusi pro duris patekdavau į skyrių, kuriame mane pasitikdavo stiprus šlapimo, sumišusio su chloru, kvapas. Sutikdavau slaugutę, nešančią maišą pakeistų sauskelnių. Kambarių, kuriuose gyveno silp­niausieji seneliai, durys būdavo praviros. Šie kambariai ir keldavo didžiausią siaubą. Juos prabėgdavau, kartais smalsiai dirstelėdama vidun. Bejėgiai kūnai lovoje. Lašelinės. Drenai. Girdimos skausmingos aimanos dėl atsivėrusių pragulų.

Perbėgus šį balkšvų sienų, pilko linoleumo koridorių atsidurdavau skyriuje, savo išvaizda mažiau priminusį ligoninę. Žalsvas kilimas, rusvos sienos. Ten rasdavau mamą. Melsvo chalato kišenėse tarp vienkartinių pirštinių dažniausiai turėdavo saldainių ir kelis litus, kuriuos įduodavo seneliai. Atsidėkodami. Viskas atitekdavo mums. Kartais mama mus vesdavosi su jais pakalbėti, palikdavo. Tų pokalbių nepamenu, bet būdavo nejauku.

Trypčiodavau prieškambary arba prisėdusi ant taburetės linkčiodavau galva ir nejaukiai šypsodavausi, laukdama, kol viskas pasibaigs. Retsykiais vienam ar kitam padėdavau, išplaudama apdžiūvusią stiklinę kefyro.

Visi senelių namų gyventojai man atrodė apgaubti paslaptingo šydo, kuris baugindavo savo vienatve.

Mama pasakodavo apie mirštančius žmones, kaip kartais tenka užmerkti jiems akis. Kelių sekundžių vaizdinys, sukurtas vaizduotės: melsvai pilki tapetai, medicininė lova kampe, o joje – miręs senolis. Atrodo, likę tik kaulai ir skūra. Raumenys, praradę funkciją, žmogus – skeletas. Smaili nosis, veidas, išraižytas raukšlių, ir įdubę skruostikauliai. Paskutinius kelerius metus jis tikriausiai nepakilo iš lovos. Matau, kaip mama atsistoja šalia, užspaudžia mirusiajam akis.

Koks jausmas prisiliesti prie mirusiojo?