0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2023-05-22

GINTARĖ ČERNIAUSKAITĖ: TURBŪT MES PER MAŽAI MATERIALISTAI

Kalbino Agnetė Voverė

Paradoksalu, kad kokybišką dizainą esame pratę įvardyti kaip gerą ir net turime nacionalinį prizą tokiu pavadinimu, nors didžiajai dizainerių daugumai būdingas perfekcionizmas, tad kūryboje jie siekia mažų mažiausiai puikaus ar tobulo rezultato. Vis tik gero dizaino kaip kanono apibrėžimas laikui bėgant nuolat perrašomas, redaguojamas. Ir, žinoma, amžinasis dialogas sukasi ties ginču, kas žengia pirmiau – višta ar kiaušinis – forma ar funkcija? XIX a. pabaigoje legendinis architektas Louisas Sullivanas teigė, kad „forma seka funkciją“, o jau po šimtmečio Steve’ui Jobsui svarbiau atrodė ne forma ar vartotojo patirtis, o kiek abstraktesnis dalykas – kaip dizainas veikia. Mano pašnekovė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, VDA doktorantė, „Creatus“ dizaino studijos įkūrėja Gintarė Černiauskaitė linkusi koncentruotis būtent į dizaino sąlygojamą teigiamą patyrimą, rodantį, jog šis iš tiesų geras ir veikia.Daugiau

2023-01-25

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (II)

Aistė Dičkalnytė

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Šioje, antrojoje, straipsnio dalyje aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.

Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, turto nacionalizavimas, tremtys, Holokaustas bei kiti tragiški šio laikotarpio įvykiai daugeliui baldų projektuotojų ir gamintojų buvo lemiami. Prapuolenis, nusprendęs nesitraukti į Vakarus, kurį laiką slapstėsi bijodamas tremties, tačiau ne nuolatinės slėpynės, o tai, jog visada akcentavo esantis menininkas ir turintis ne fabriką, bet tik studiją-dirbtuvę, galimai padėjo jam išvengti skaudaus likimo. Tarpukariu dauguma meistro klientų buvo šalies elitas ar valdžios įstaigos, todėl pasikeitus santvarkai užsakovus praradęs Prapuolenis pradėjo dėstyti savo buvusioje Alma mater – Meno mokykloje (tuomet pervardintoje į Valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą).Daugiau

2022-12-22

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (I)

Aistė Dičkalnytė

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiamas tarpukario periodas (1918–1940), to laiko J. Prapuolenio profesinis tobulinimasis, baldų dizaino ypatumai. Antrojoje dalyje bus aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.Daugiau

2022-07-26

VILIUS DRINGELIS: DIZAINAS MAN SIEJASI SU INTUICIJA

Kalbino Aistė Marija Grajauskaitė

Neretai susimąstau, kaip keista, kad visuomenėje vis dar egzistuoja ir tam tikra prasme yra gajūs menininkų stereotipai. Štai, tarkim, tapytojo. Kaži kodėl šios profesijos atstovai įsivaizduojami kaip susivėlusios, savo darbuose užsikuitusios, niekur nieko nespėjančios būtybės, kurioms neretai dar priklijuojama ir kokia priklausomybių etiketė. Paraleliai, kaip absoliuti priešingybė, kažkur sklando ir dizainerio stereotipas. Klasikinis jo įvaizdis atrodo maždaug taip: itin tvarkingas, visuomet viską atliekantis pagal terminus, viską apskaičiuojantis, dievinantis modernizmą bei, žinoma, gindie savęs nelaikantis menininku. Skamba kiek absurdiškai, ar ne?.. Gyvename itin dinamišku laikotarpiu, kai apskritai įvardyti, kas yra šiuolaikinis dizainas, – kone neįmanoma, nes jis derina visą savo praeitį dabartyje (šlakelis art deco, žiupsnis modernizmo, šaukštas minimalizmo etc.) ir taip lyg neturi ar net atsisako į vieną dėmenį, stilių ar idėją „sufokusuoto“ dėmesio. Tad kyla klausimas, kodėl vystantis, kintant dizainui, visuomenė vis dar bando sutramdyti jo kūrėjo įvaizdį?..Daugiau

2022-03-21

BARBORA ADAMONYTĖ-KEIDŪNĖ: VIENAS MALONUMAS YRA PALEISTI OBJEKTĄ

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Lietuva, skirtingai nei didžioji dalis Europos šalių, neturi vienalyčio, vienbalsiai nupasakojamo dizaino stiliaus. Manau, tuo galima didžiuotis, nes tam tikra prasme sugebėjome neuždaryti savęs į rėmus, leisdamiesi organiškai atrasti pamestą ar laikui einant primestą tapatybę bei kūrybinį identitetą. Už daugiabalsį lietuviško dizaino chorą turėtume būti dėkingi šiuolaikiniams dizaineriams, kurie kupini netikėtų sprendimų ir visuomet skirtingi. Štai Pauliaus Vitkausko kėdės su dešimčia kojų, Neringos Dervinytės supamieji krėslai, išsiuvinėti žalių rūtų ornamentais, amžiams gražiai susiglamžiusios Martyno Kazimierėno staltiesės ar stuburo konstrukciją atkartojantis Mindaugo Žilionio transformuojamas baldas – Lietuvių dizainas yra „nuo… iki…“, ir apie tai pagalvojus susisuka galva. Ypač prisiminus faktą, kurį viename savo straipsnių užfiksavo dizaino istorikė Karolina Jakaitė. Pasirodo, dar 2012 m. „Google“ paieškos laukelyje įvedus angliškų žodžių junginį „Lithuanian design“, pirmasis pateiktas pasiūlymas būdavo teiginys „Lietuviškas dizainas neegzistuoja“.Daugiau

2022-01-26

AGNĖ KUZMICKAITĖ: MAN SVARBU, KAD KŪRINIAI RANDA ATGARSĮ SAVO EPOCHOJE

Kalbino Agnetė Voverė

Mados dizainerę Agnę Kuzmickaitę gerai atpažįstame iš drugelių, ryškiaspalvių raštuotų „bodžių“ bei akį traukiančių kostiumų tiek teatro (jų Agnė yra sukūrusi daugiau negu dviem dešimtims spektaklių), tiek popscenai. Viena aktyviausių Lietuvos kostiumo dizainerių turi savo prekės ženklą, pristato autorines kolekcijas, pasirodo Londono mados savaitėje. Susitikome ne tik didžiųjų metų švenčių, bet ir dviejų mados dizaino parodų atidarymų išvakarėse, tad ore tvyrant pakiliai nuotaikai su A. Kuzmickaitė kalbėjomės apie sceną, kasdienybę ir kaip visa tai sutelpa jos komercinėje bei akademinėje veiklose.Daugiau

2021-11-22

AUDRIUS MUSTEIKIS: KAIP ĮMANOMA NUSIIRTI Į TOKĮ GYLĮ?

Kalbino Elvina Baužaitė

Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos įsteigta Metų vertėjo krėslo premija 2021-aisiais skirta Audriui Musteikiui už kalbos erdvumo pojūtį bei meistriškai išskleistas lietuvių kalbos galimybes iš portugalų kalbos išverčiant literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą Fernando Pessoa kūrinį „Nerimo knyga“ („Odilė“, 2020). Interviu A. Musteikis pasakoja apie profesinius džiaugsmus ir iššūkius bei galimybes lietuviškai perteikti literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą kitakalbį veikalą.Daugiau

2021-11-22

Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Praplėstos daiktų sąvokos

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Dizaino parodų kiekis Lietuvoje, ar bent jau Vilniuje, auga lyg ant mielių – galima suskaičiuoti bent po dvi tris per sezoną. Ko gero, nepadoru būtų sakyti, kad Lietuvos dizainas ar viena iš jo kategorijų stipriai ūgtelėjo, kaip ir klaidinga būtų teigti, kad staiga, iš niekur nieko, susidomėjome parodiniais dizaino eksponatais, tačiau kažkas tikrai nutiko. Sparčiai jaunėjanti dizainerių bendruomenė, glokalus (globalus + lokalus) mąstymas ir nuolatinis savo jėgų išbandymas tarptautiniuose konkursuose bei dalyvavimas užsienio mugėse augina ne tik kūrėjus, bet ir mus – dizaino vartotojus ir jo tyrėjus. Štai dizaineris ir dizaino strategas Jonas Liugaila straipsnyje „Ne viskas dizainas, kas dizainu žiba“ puikiai pastebėjo, kad „pirmuosius žingsnius žengiančioje nacionalinėje dizaino politikoje svarbiausias dėmesys pirmiausiai sutelktas į edukaciją. Edukaciją plačiąja prasme. Tiek visuomenei suteikiant konkrečius mąstymo įrankius, tiek privačiam ir visuomeninam sektoriui suteikiant kriterijus, kaip atpažinti ir vertinti dizaino kuriamą vertę.“Daugiau

2021-11-22

Postsovietinės mados žaidimas

Agnetė Voverė

Rašymas apie Lietuvos mados istoriją primena žaidimą „Siūlai, siūlai susivykit“, nes timptelėjus už siūlo galo (nesvarbu, kas tai būtų – vyraujančios tendencijos, dizainerių darbai ir t. t.), pradeda vyniotis politinė šalies istorija, kurios rėmuose arba gyvavo, arba buvo varžomas mados, kaip raiškos, fenomenas. Tad svarbu paminėti, kad ir XX a. mados Lietuvoje riboženkliai yra tie patys, kurie nurodyti istorijos vadovėliuose. Penkiasdešimt ir daugiau pilkos atspalvių garderobe bei žmonių sąmonėje palikęs sovietmetis šiandien vis dar pakankamai artimas laike, kad atpažintume užsilikusius stiliaus reliktus. Nepaliauja kamuoti klausimai – koks vis tik yra lietuviškos mados identitetas ir ar jis išvis egzistuoja? Kokį pėdsaką mūsų mados sampratoje paliko beveik pusę amžiaus sąmoningai gniaužta šio pobūdžio saviraiška? Ir kodėl jaunoji Rytų Europos karta postsovietinę estetiką atranda kaip kažką unikalaus bei savito?Daugiau

2021-10-19

Dizaino dokumentikos žodynas

Aistė Stragytė

Terminas „dizainas“ pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Jis tapo toks patrauklus, kad dera beveik prie visko. Nieko nebestebina, kai ši sąvoka vartojama su tokiais žodžiais kaip „maistas“, „kalba“, „patirtis“, „kelionės“ ar net „dvasingumas“. Regis, ir kasdienybei galime suteikti dizaino prieskonį. Vis tik kasdienėje kalboje jis neretai asocijuojasi su paviršiniais niuansais – estetika, forma, medžiagiškumu, o štai šios srities praktikai vis dažniau ieško prasmės ir keliauja į „gylį“, kur estetinis vaizdas bei pavidalas tampa antraeiliais dalykais arba natūraliomis dizaino tyrimo formomis. Pristatydamas projektą „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, Lietuvos dizaino forumas drauge su dokumentikos režisiere Aiste M. Grajauskaite pakvietė į kelionę, leisiančią giliau pažinti šią sferą.Daugiau

2021-09-19

TADAS BAGINSKAS. PARADOKSALUS KELIAUTOJAS

Elena Paleckytė

Tadą Baginską drąsiai galima vadinti Lietuvos dizaino klasiku, kurio vardas dažniausiai prisimenamas kalbant apie Sporto rūmų ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Naujųjų rūmų interjerus ar apie legendinę 1968-aisiais Londone vykusią pasaulinę parodą. Apie ją ir T. Baginsko indėlį į lietuviško dizaino populiarinimą užsienyje leidykla „Lapas“ 2019 m. išleido Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, o 2021 m. rugsėjo pirmąją buvo pristatyta dar viena – išskirtinai šio dizainerio kūrybai skirta – Rasos Janulevičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga „Tadas Baginskas. Dizaino liudininkas“.Daugiau

2021-07-24

AGNĖ KUČERENKAITĖ: geri sumanymai turėtų išsiskirti tęstinumu

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Atliekos, kūryba, dizainas, produktai – rodos, šie žodžiai vargiai susijungia į bendrą loginę seką. Lietuvoje minėtuosius keturis objektus / terminus / sąvokas vis dar matome veikiau kaip nuorodas į tvarumo problematikos lauką nei novatoriškos dizaino kūrybos piliorius. Dažnai įsivaizduojama, jog tvarumas pasiekiamas tik pernaudojant objektus, tačiau o kas, jei patį tvarumą galima sukurti kaip naują dėmenį, pasitelkiant, pavyzdžiui, atliekas? Juk ne be reikalo anglakalbiai sako „one man’s trash is another man’s treasure“ („Kas šiukšlė vienam žmogui, tas lobis kitam“).Daugiau

2021-06-22

EVELINA KUDABAITĖ: „Esu vedina noro tarsi apnuoginti medžiagą“

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Dar nuo gotikos ar Renesanso laikų apie grožio ir bjaurasties kontrastus prakalbėta ištisas valandas bei prirašyta nesuvokiama daugybė tekstų. Rašytojas, istorikas Umberto Eco labai tiksliai pastebėjo, kad „bjaurumas yra kūrybingesnis už grožį, nes grožis visada paklūsta tam tikriems standartams“. Tačiau ar ši idėja „įsikontekstina“ šiandienos dizaino apyvartoje? Juk gražus – nebūtinai geras, naudingas ar reikalingas, o funkcionalus neretai gali pasirodyti negražus ar net kvestionuotino bjaurumo. Taigi, kaip suderinti funkciją bei estetiką? Ir kaip suvaldyti gaminį, jei vienas iš tikslų taip pat yra įtraukti tvarumo aspektą?Daugiau

2021-06-22

LIETUVIŠKO DIZAINO APSUPTYJE: GLOBALUMAS IR TIRPSTANČIOS RIBOS

Parengė Gintarė Žaltauskaitė

Šiandien neabejotinai pastebime lietuviško dizaino įvairovę – nuo tarpukario modernizmo užuominų, skandinaviško paprastumo iki japoniškų motyvų ar kitų kultūrų atspindžių. Turint galvoje, kad Lietuva nepriklausoma vos trisdešimt metų, o priespaudoje praleistas laikotarpis diktavo pramonės vizualinius sprendimus, ribojo savitumą, nenuostabu, jog mūsų dizaino identiteto vis dar ieškoma, jis kuriamas. Apie šiuos virsmus kalbamės su dizaino ekspertais: Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentu Juozu Brundza, dizaineriu Deniu Orlenoku bei „DesignLibrary Kaunas“ projekto bendrakūrėjais – Kauno technologijos universiteto (KTU) dizaino centro vadove, docente Rūta Valušyte ir „DesignLibrary“ tinklo vadovu Lorenzo Piazzi.Daugiau

2021-05-21

Simonas Tarvydas: „Termino „tvarus dizainas“ nėra Lietuvos aukščiausių valdininkų žodyne“

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Kas sieja vėjo jėgaines, IKEA’os „Kungsbacka“ virtuvės komplektus, bepakuočius kietuosius šampūnus ir firmų „Brita“ ar „Soma“ siūlomas vandens gertuves? Ogi tai, jog visų minėtų objektų autoriai rūpinasi tvariu dizainu, jo plėtote, gamtos ištekliais bei vartotojiškumo pasekmėmis, su kuriomis jau gyvename. Siekiant aktyviau plėtoti tokį dizaino pobūdį, 2020 m. pabaigoje buvo paskelbtas Naujojo europinio bauhauzo (The New European Bauhaus) projektas, ne juokais sujudinęs kone visos Europos dizainerius, jų asociacijas ir ministerijas. Ši aplinkos, ekonomikos ir kultūros sritis apimanti Europos parlamento iniciatyva (jei nesidomėjote, kviečiu tai padaryti!) inicijuota tam, kad vėl būtų pradėta mąstyti ir veikti dizaino, tvarumo, prieinamumo, įperkamumo bei investicijų derinimo linkme (taip siekiama paskatinti kokybišką ir efektyvų Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą). Problema tik ta, kad Lietuvoje ši iniciatyva kiek per vėlai, negausiai ir nemokšiškai išartikuliuota.Daugiau

2021-04-21

Gerda Liudvinavičiūtė: „Suvokiu dizainą kaip žaidimą“

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Pastaruosius 15 metų netyla kalbos apie lietuvišką dizaino identitetą, jo turinį ir formą. Jei jums kas nors sakė ar kur nors girdėjote, jog šiuo metu kuriame save iš naujo, žinokite, tai – netiesa. Po teisybei, mes save tiesiog perkonstruojame, lyg žaisdami kaladėlėmis, visai kaip tuomet, kai buvome ketverių. Skirtumas tik toks, kad dizaine yra kelios kanoninės žaidimo taisyklės: arba tiek medžiagas, tiek formą kuri futuristiškai, arba dekonstruoji tai, kas jau yra, ir lyg perkuri klasiką su naujai pamatytomis medžiagomis. Viena iš pastarąjį metodą taikančių kūrėjų yra Gerda Liudvinavičiūtė. Ji jaunosios kartos lietuvių dizainerė, savo darbus pristatanti CELSIUS 273 vardu. Daugiausiai tyrinėdama architektūros ir miesto erdves kaip procesus, jų sąsajas su visuomene bei atskirais individais, naujosios kartos juvelyrė siekia atgaivinti retrospektyvų žvilgsnį į sovietinę meno koncepciją. Kalbėdamasi su šia kauniete žinojau, kad mudviejų pašnekesys nebus tik apie dizaino apibrėžtis – nepavyks išvengti gilesnių užkaborių, nes Gerda kūrybą ir aplinką suvokia itin daugiasluoksniškai. G. Liudvinavičiūtės juvelyrikos kolekcijose, lyg autonomiškai veikiančiuose tarpdisciplininiuose projektuose, akivaizdžiai pastebimas žvitrus, gaivalingas žvilgsnis į kultūrinį palikimą bei architektūrą per antropologijos, sociologijos ir atminties kultūros prizmes.Daugiau

2021-02-21

JUOZAS STATKEVIČIUS: „ĮKVĖPIMAS – DIDŽIULĖ PRABANGA“

Kalbino Julijus Grickevičius

Kai su kolega pasidalinau žinia, kad šio „Nemuno“ numerio herojus bus Juozas Statkevičius, sulaukiau nuostabos. Mano akimis, kūrėjas, vienas pirmųjų įtvirtinęs aukštosios mados sąvoką Gariūnų mados klestėjimo laikais ir jaunos valstybės kultūros horizonte iškėlęs mados imperatyvą, vėliau įvedęs kostiumą kaip atskirą personažą į operos sceną, apskritai išugdęs kitokį požiūrį į teatro kostiumą, tiesiog privalo tapti „Nemuno“ viršelio veidu. Paklausčiau, kodėl tai neįvyko anksčiau.Daugiau

2020-05-21

Aleksejus Muraško. Perfekcionizmo problematika

Kalbino Santa Hirša

Aleksejus Muraško šiuo metu yra Latvijoje labiausiai pripažintas ir aktyviausias knygų dizaineris (bet ne dailininkas – kaip pats dažnai pabrėžia), tačiau apie savo pasiekimus prabyla retai, didžiąją dalį pokalbio užsidegęs skiria skirtingiems knygos gimimo procesiniams niuansams ir knygų dizaino industrijos spindesiui bei skurdui. Daug klausimų taip ir liko neužduota, nes A. Muraško, pagautas entuziazmo, viską išpasakojo pats, taip patvirtindamas vidinę būtinybę aktyviai reflektuoti knygininkystės ir kultūros būk­lę Latvijoje. Ją apibūdindamas dažnai vartojo klaustrofobines metaforas, o tai priešinga jo paties polinkiui į universalumą ir įvairovę, pastangoms dirbti su platesniu žinių bei medžiagų kontekstu, ne vien tuo, ką pateikia konkretaus leidinio informacija ar visų pripažintos nuostatos apie knygos meninius uždavinius. A. Muraško sukurtame dizaine vizualiosios leidinio ypatybės niekada nėra savavališki atsitiktinumai, jos rezonuoja ir remiasi daugiareikšmiais pasakojimo elementais, subtiliomis materialiomis ir nematerialiomis kultūros nuorodomis, kurių suvokimui reikalingas inteligentiškas, gilintis trokštantis skaitytojas.Daugiau

2020-03-22

AUŠRA LISAUSKIENĖ. KELIAUJANTI KARTU SU RAIDĖMIS

Kalbino dr. Ina Dagytė Mituzienė

Vilniaus dailės akademijos profesorė, Grafinio dizaino katedros vedėja, tipografikė Aušra Lisauskienė jau antrą dešimtmetį organizuoja, kuruoja tęstines įvairiose šalyse pristatomas „Keliaujančių raidžių“ bienalės parodas. Jose ir pati eksponuoja savo sukurtus darbus. 2019 m. pabaigoje „žygiavo“ jubiliejinis – dešimtasis – „Keliaujančių raidžių“ paradas su savo vėliavneše priešakyje. Visiems, kurie „skaito, rašo ir duonos neprašo“ be išlygų svarbūs tipografikos vizualumo fenomeno tyrimas bei praktika. Tam savo profesines kompetencijas ir skiria prof. A. Lisauskienė.Daugiau

2018-07-24

TVARUS DIZAINAS: LINIJA, VIRSTANTI ŽIEDU

Saulė Igarytė

Seniai praėjo laikai, kai beatodairiškas vartojimas niekam nekliuvo ir atrodė savaime suprantama gyvenimo dalis. Baigėsi XX amžius, kuomet pirkėjas buvo lengvai valdoma marionetė didžiųjų monopolistų rankose, todėl nebegalime užsidengti akių, kai feisbuko feed’as rėkte rėkia: neatsakingu vartojimu mes naikiname savo namus ir visą nuostabią gyvybę juose. Turėdami galimybę lengvai pasiekti norimą informaciją bei pritaikyti savo reikmėms vis greitesniu tempu tobulėjančias technologijas, savo pasirinkimais galime kalnus versti.Daugiau

Rodyti daugiau