BARBORA ADAMONYTĖ-KEIDŪNĖ: VIENAS MALONUMAS YRA PALEISTI OBJEKTĄ

Lietuva, skirtingai nei didžioji dalis Europos šalių, neturi vienalyčio, vienbalsiai nupasakojamo dizaino stiliaus. Manau, tuo galima didžiuotis, nes tam tikra prasme sugebėjome neuždaryti savęs į rėmus, leisdamiesi organiškai atrasti pamestą ar laikui einant primestą tapatybę bei kūrybinį identitetą. Už daugiabalsį lietuviško dizaino chorą turėtume būti dėkingi šiuolaikiniams dizaineriams, kurie kupini netikėtų sprendimų ir visuomet skirtingi. Štai Pauliaus Vitkausko kėdės su dešimčia kojų, Neringos Dervinytės supamieji krėslai, išsiuvinėti žalių rūtų ornamentais, amžiams gražiai susiglamžiusios Martyno Kazimierėno staltiesės ar stuburo konstrukciją atkartojantis Mindaugo Žilionio transformuojamas baldas – Lietuvių dizainas yra „nuo… iki…“, ir apie tai pagalvojus susisuka galva. Ypač prisiminus faktą, kurį viename savo straipsnių užfiksavo dizaino istorikė Karolina Jakaitė. Pasirodo, dar 2012 m. „Google“ paieškos laukelyje įvedus angliškų žodžių junginį „Lithuanian design“, pirmasis pateiktas pasiūlymas būdavo teiginys „Lietuviškas dizainas neegzistuoja“.SKAITYTI DAUGIAU

AGNĖ KUZMICKAITĖ: MAN SVARBU, KAD KŪRINIAI RANDA ATGARSĮ SAVO EPOCHOJE

Mados dizainerę Agnę Kuzmickaitę gerai atpažįstame iš drugelių, ryškiaspalvių raštuotų „bodžių“ bei akį traukiančių kostiumų tiek teatro (jų Agnė yra sukūrusi daugiau negu dviem dešimtims spektaklių), tiek popscenai. Viena aktyviausių Lietuvos kostiumo dizainerių turi savo prekės ženklą, pristato autorines kolekcijas, pasirodo Londono mados savaitėje. Susitikome ne tik didžiųjų metų švenčių, bet ir dviejų mados dizaino parodų atidarymų išvakarėse, tad ore tvyrant pakiliai nuotaikai su A. Kuzmickaitė kalbėjomės apie sceną, kasdienybę ir kaip visa tai sutelpa jos komercinėje bei akademinėje veiklose.SKAITYTI DAUGIAU

AUDRIUS MUSTEIKIS: KAIP ĮMANOMA NUSIIRTI Į TOKĮ GYLĮ?

Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos įsteigta Metų vertėjo krėslo premija 2021-aisiais skirta Audriui Musteikiui už kalbos erdvumo pojūtį bei meistriškai išskleistas lietuvių kalbos galimybes iš portugalų kalbos išverčiant literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą Fernando Pessoa kūrinį „Nerimo knyga“ („Odilė“, 2020). Interviu A. Musteikis pasakoja apie profesinius džiaugsmus ir iššūkius bei galimybes lietuviškai perteikti literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą kitakalbį veikalą.SKAITYTI DAUGIAU

Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Praplėstos daiktų sąvokos

Dizaino parodų kiekis Lietuvoje, ar bent jau Vilniuje, auga lyg ant mielių – galima suskaičiuoti bent po dvi tris per sezoną. Ko gero, nepadoru būtų sakyti, kad Lietuvos dizainas ar viena iš jo kategorijų stipriai ūgtelėjo, kaip ir klaidinga būtų teigti, kad staiga, iš niekur nieko, susidomėjome parodiniais dizaino eksponatais, tačiau kažkas tikrai nutiko. Sparčiai jaunėjanti dizainerių bendruomenė, glokalus (globalus + lokalus) mąstymas ir nuolatinis savo jėgų išbandymas tarptautiniuose konkursuose bei dalyvavimas užsienio mugėse augina ne tik kūrėjus, bet ir mus – dizaino vartotojus ir jo tyrėjus. Štai dizaineris ir dizaino strategas Jonas Liugaila straipsnyje „Ne viskas dizainas, kas dizainu žiba“ puikiai pastebėjo, kad „pirmuosius žingsnius žengiančioje nacionalinėje dizaino politikoje svarbiausias dėmesys pirmiausiai sutelktas į edukaciją. Edukaciją plačiąja prasme. Tiek visuomenei suteikiant konkrečius mąstymo įrankius, tiek privačiam ir visuomeninam sektoriui suteikiant kriterijus, kaip atpažinti ir vertinti dizaino kuriamą vertę.“SKAITYTI DAUGIAU

Postsovietinės mados žaidimas

Rašymas apie Lietuvos mados istoriją primena žaidimą „Siūlai, siūlai susivykit“, nes timptelėjus už siūlo galo (nesvarbu, kas tai būtų – vyraujančios tendencijos, dizainerių darbai ir t. t.), pradeda vyniotis politinė šalies istorija, kurios rėmuose arba gyvavo, arba buvo varžomas mados, kaip raiškos, fenomenas. Tad svarbu paminėti, kad ir XX a. mados Lietuvoje riboženkliai yra tie patys, kurie nurodyti istorijos vadovėliuose. Penkiasdešimt ir daugiau pilkos atspalvių garderobe bei žmonių sąmonėje palikęs sovietmetis šiandien vis dar pakankamai artimas laike, kad atpažintume užsilikusius stiliaus reliktus. Nepaliauja kamuoti klausimai – koks vis tik yra lietuviškos mados identitetas ir ar jis išvis egzistuoja? Kokį pėdsaką mūsų mados sampratoje paliko beveik pusę amžiaus sąmoningai gniaužta šio pobūdžio saviraiška? Ir kodėl jaunoji Rytų Europos karta postsovietinę estetiką atranda kaip kažką unikalaus bei savito?SKAITYTI DAUGIAU

Dizaino dokumentikos žodynas

Terminas „dizainas“ pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Jis tapo toks patrauklus, kad dera beveik prie visko. Nieko nebestebina, kai ši sąvoka vartojama su tokiais žodžiais kaip „maistas“, „kalba“, „patirtis“, „kelionės“ ar net „dvasingumas“. Regis, ir kasdienybei galime suteikti dizaino prieskonį. Vis tik kasdienėje kalboje jis neretai asocijuojasi su paviršiniais niuansais – estetika, forma, medžiagiškumu, o štai šios srities praktikai vis dažniau ieško prasmės ir keliauja į „gylį“, kur estetinis vaizdas bei pavidalas tampa antraeiliais dalykais arba natūraliomis dizaino tyrimo formomis. Pristatydamas projektą „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, Lietuvos dizaino forumas drauge su dokumentikos režisiere Aiste M. Grajauskaite pakvietė į kelionę, leisiančią giliau pažinti šią sferą.SKAITYTI DAUGIAU

TADAS BAGINSKAS. PARADOKSALUS KELIAUTOJAS

Tadą Baginską drąsiai galima vadinti Lietuvos dizaino klasiku, kurio vardas dažniausiai prisimenamas kalbant apie Sporto rūmų ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Naujųjų rūmų interjerus ar apie legendinę 1968-aisiais Londone vykusią pasaulinę parodą. Apie ją ir T. Baginsko indėlį į lietuviško dizaino populiarinimą užsienyje leidykla „Lapas“ 2019 m. išleido Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, o 2021 m. rugsėjo pirmąją buvo pristatyta dar viena – išskirtinai šio dizainerio kūrybai skirta – Rasos Janulevičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga „Tadas Baginskas. Dizaino liudininkas“.SKAITYTI DAUGIAU

AGNĖ KUČERENKAITĖ: geri sumanymai turėtų išsiskirti tęstinumu

Atliekos, kūryba, dizainas, produktai – rodos, šie žodžiai vargiai susijungia į bendrą loginę seką. Lietuvoje minėtuosius keturis objektus / terminus / sąvokas vis dar matome veikiau kaip nuorodas į tvarumo problematikos lauką nei novatoriškos dizaino kūrybos piliorius. Dažnai įsivaizduojama, jog tvarumas pasiekiamas tik pernaudojant objektus, tačiau o kas, jei patį tvarumą galima sukurti kaip naują dėmenį, pasitelkiant, pavyzdžiui, atliekas? Juk ne be reikalo anglakalbiai sako „one man’s trash is another man’s treasure“ („Kas šiukšlė vienam žmogui, tas lobis kitam“).SKAITYTI DAUGIAU

EVELINA KUDABAITĖ: „Esu vedina noro tarsi apnuoginti medžiagą“

Dar nuo gotikos ar Renesanso laikų apie grožio ir bjaurasties kontrastus prakalbėta ištisas valandas bei prirašyta nesuvokiama daugybė tekstų. Rašytojas, istorikas Umberto Eco labai tiksliai pastebėjo, kad „bjaurumas yra kūrybingesnis už grožį, nes grožis visada paklūsta tam tikriems standartams“. Tačiau ar ši idėja „įsikontekstina“ šiandienos dizaino apyvartoje? Juk gražus – nebūtinai geras, naudingas ar reikalingas, o funkcionalus neretai gali pasirodyti negražus ar net kvestionuotino bjaurumo. Taigi, kaip suderinti funkciją bei estetiką? Ir kaip suvaldyti gaminį, jei vienas iš tikslų taip pat yra įtraukti tvarumo aspektą?SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKO DIZAINO APSUPTYJE: GLOBALUMAS IR TIRPSTANČIOS RIBOS

Šiandien neabejotinai pastebime lietuviško dizaino įvairovę – nuo tarpukario modernizmo užuominų, skandinaviško paprastumo iki japoniškų motyvų ar kitų kultūrų atspindžių. Turint galvoje, kad Lietuva nepriklausoma vos trisdešimt metų, o priespaudoje praleistas laikotarpis diktavo pramonės vizualinius sprendimus, ribojo savitumą, nenuostabu, jog mūsų dizaino identiteto vis dar ieškoma, jis kuriamas. Apie šiuos virsmus kalbamės su dizaino ekspertais: Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentu Juozu Brundza, dizaineriu Deniu Orlenoku bei „DesignLibrary Kaunas“ projekto bendrakūrėjais – Kauno technologijos universiteto (KTU) dizaino centro vadove, docente Rūta Valušyte ir „DesignLibrary“ tinklo vadovu Lorenzo Piazzi.SKAITYTI DAUGIAU

Simonas Tarvydas: „Termino „tvarus dizainas“ nėra Lietuvos aukščiausių valdininkų žodyne“

Kas sieja vėjo jėgaines, IKEA’os „Kungsbacka“ virtuvės komplektus, bepakuočius kietuosius šampūnus ir firmų „Brita“ ar „Soma“ siūlomas vandens gertuves? Ogi tai, jog visų minėtų objektų autoriai rūpinasi tvariu dizainu, jo plėtote, gamtos ištekliais bei vartotojiškumo pasekmėmis, su kuriomis jau gyvename. Siekiant aktyviau plėtoti tokį dizaino pobūdį, 2020 m. pabaigoje buvo paskelbtas Naujojo europinio bauhauzo (The New European Bauhaus) projektas, ne juokais sujudinęs kone visos Europos dizainerius, jų asociacijas ir ministerijas. Ši aplinkos, ekonomikos ir kultūros sritis apimanti Europos parlamento iniciatyva (jei nesidomėjote, kviečiu tai padaryti!) inicijuota tam, kad vėl būtų pradėta mąstyti ir veikti dizaino, tvarumo, prieinamumo, įperkamumo bei investicijų derinimo linkme (taip siekiama paskatinti kokybišką ir efektyvų Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą). Problema tik ta, kad Lietuvoje ši iniciatyva kiek per vėlai, negausiai ir nemokšiškai išartikuliuota.SKAITYTI DAUGIAU

Gerda Liudvinavičiūtė: „Suvokiu dizainą kaip žaidimą“

Pastaruosius 15 metų netyla kalbos apie lietuvišką dizaino identitetą, jo turinį ir formą. Jei jums kas nors sakė ar kur nors girdėjote, jog šiuo metu kuriame save iš naujo, žinokite, tai – netiesa. Po teisybei, mes save tiesiog perkonstruojame, lyg žaisdami kaladėlėmis, visai kaip tuomet, kai buvome ketverių. Skirtumas tik toks, kad dizaine yra kelios kanoninės žaidimo taisyklės: arba tiek medžiagas, tiek formą kuri futuristiškai, arba dekonstruoji tai, kas jau yra, ir lyg perkuri klasiką su naujai pamatytomis medžiagomis. Viena iš pastarąjį metodą taikančių kūrėjų yra Gerda Liudvinavičiūtė. Ji jaunosios kartos lietuvių dizainerė, savo darbus pristatanti CELSIUS 273 vardu. Daugiausiai tyrinėdama architektūros ir miesto erdves kaip procesus, jų sąsajas su visuomene bei atskirais individais, naujosios kartos juvelyrė siekia atgaivinti retrospektyvų žvilgsnį į sovietinę meno koncepciją. Kalbėdamasi su šia kauniete žinojau, kad mudviejų pašnekesys nebus tik apie dizaino apibrėžtis – nepavyks išvengti gilesnių užkaborių, nes Gerda kūrybą ir aplinką suvokia itin daugiasluoksniškai. G. Liudvinavičiūtės juvelyrikos kolekcijose, lyg autonomiškai veikiančiuose tarpdisciplininiuose projektuose, akivaizdžiai pastebimas žvitrus, gaivalingas žvilgsnis į kultūrinį palikimą bei architektūrą per antropologijos, sociologijos ir atminties kultūros prizmes.SKAITYTI DAUGIAU

JUOZAS STATKEVIČIUS: „ĮKVĖPIMAS – DIDŽIULĖ PRABANGA“

Kai su kolega pasidalinau žinia, kad šio „Nemuno“ numerio herojus bus Juozas Statkevičius, sulaukiau nuostabos. Mano akimis, kūrėjas, vienas pirmųjų įtvirtinęs aukštosios mados sąvoką Gariūnų mados klestėjimo laikais ir jaunos valstybės kultūros horizonte iškėlęs mados imperatyvą, vėliau įvedęs kostiumą kaip atskirą personažą į operos sceną, apskritai išugdęs kitokį požiūrį į teatro kostiumą, tiesiog privalo tapti „Nemuno“ viršelio veidu. Paklausčiau, kodėl tai neįvyko anksčiau.SKAITYTI DAUGIAU

Aleksejus Muraško. Perfekcionizmo problematika

Aleksejus Muraško šiuo metu yra Latvijoje labiausiai pripažintas ir aktyviausias knygų dizaineris (bet ne dailininkas – kaip pats dažnai pabrėžia), tačiau apie savo pasiekimus prabyla retai, didžiąją dalį pokalbio užsidegęs skiria skirtingiems knygos gimimo procesiniams niuansams ir knygų dizaino industrijos spindesiui bei skurdui. Daug klausimų taip ir liko neužduota, nes A. Muraško, pagautas entuziazmo, viską išpasakojo pats, taip patvirtindamas vidinę būtinybę aktyviai reflektuoti knygininkystės ir kultūros būk­lę Latvijoje. Ją apibūdindamas dažnai vartojo klaustrofobines metaforas, o tai priešinga jo paties polinkiui į universalumą ir įvairovę, pastangoms dirbti su platesniu žinių bei medžiagų kontekstu, ne vien tuo, ką pateikia konkretaus leidinio informacija ar visų pripažintos nuostatos apie knygos meninius uždavinius. A. Muraško sukurtame dizaine vizualiosios leidinio ypatybės niekada nėra savavališki atsitiktinumai, jos rezonuoja ir remiasi daugiareikšmiais pasakojimo elementais, subtiliomis materialiomis ir nematerialiomis kultūros nuorodomis, kurių suvokimui reikalingas inteligentiškas, gilintis trokštantis skaitytojas.SKAITYTI DAUGIAU

AUŠRA LISAUSKIENĖ. KELIAUJANTI KARTU SU RAIDĖMIS

Vilniaus dailės akademijos profesorė, Grafinio dizaino katedros vedėja, tipografikė Aušra Lisauskienė jau antrą dešimtmetį organizuoja, kuruoja tęstines įvairiose šalyse pristatomas „Keliaujančių raidžių“ bienalės parodas. Jose ir pati eksponuoja savo sukurtus darbus. 2019 m. pabaigoje „žygiavo“ jubiliejinis – dešimtasis – „Keliaujančių raidžių“ paradas su savo vėliavneše priešakyje. Visiems, kurie „skaito, rašo ir duonos neprašo“ be išlygų svarbūs tipografikos vizualumo fenomeno tyrimas bei praktika. Tam savo profesines kompetencijas ir skiria prof. A. Lisauskienė.SKAITYTI DAUGIAU

TVARUS DIZAINAS: LINIJA, VIRSTANTI ŽIEDU

Seniai praėjo laikai, kai beatodairiškas vartojimas niekam nekliuvo ir atrodė savaime suprantama gyvenimo dalis. Baigėsi XX amžius, kuomet pirkėjas buvo lengvai valdoma marionetė didžiųjų monopolistų rankose, todėl nebegalime užsidengti akių, kai feisbuko feed’as rėkte rėkia: neatsakingu vartojimu mes naikiname savo namus ir visą nuostabią gyvybę juose. Turėdami galimybę lengvai pasiekti norimą informaciją bei pritaikyti savo reikmėms vis greitesniu tempu tobulėjančias technologijas, savo pasirinkimais galime kalnus versti.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa odė raidei (o ir rašymui)

Kadaise, dar vėlyvosios vaikystės ar ankstyvosios paauglystės laikais, į rankas man pateko vienas iš anuometinės lietuviškosios tipografinės kultūros šedevrų – Čilės poeto Pablo Nerudos „Odė tipografijai“. Atmintyje neišliko nei ją apipavidalinusio autoriaus pavardė, nei leidimo metai (keista, tačiau internetas nesuteikė nė menkiausios galimybės amneziją įveikti), tačiau svarbiausias yra pats įspūdis.SKAITYTI DAUGIAU

Indra Marcinkevičienė

Dizainerė Indra Marcinkevičienė kuria aistringus baldus. Kartą pamatęs, norėsi prie jų sugrįžti, tarsi į savo namus, kuriuose viešpatauja meilė ir ramybė. Šias dvi temas menininkė renkasi kaip pilkos, apatiškos masinės produkcijos atmetimo išraišką. Gyvenimas per trumpas nuobodžiauti! Jos autoriniai baldai labai artimi meno kūriniams: elegantiškoms S. Dali fantazijoms, A. Matisse’o spalvų gyliui ar P. Picasso racionalumui. Tik Indros kėdės gaminamos serijiniu būdu. Visi kiti daiktai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, leidžiantys kūnui ir sielai jaustis geriau: masažuoja, teikia džiaugsmą bei malonumą akims. Baldų autorei patinka pats kūrybinis procesas, kiekvieno objekto kūrimą ji vadina meditacija. Tai baldai žmonėms, mylintiems gyvenimą ir nebijantiems juo mėgautis.

Meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė

Tarp Europos ir Honkongo, arba Kas yra tas jaunasis Lietuvos dizainas?

Taigi – kas yra tas jaunasis dizainas Lietuvoje? Iš karto galime pastebėti, kad tai – klausimas be atsakymo arba tiesiog retorinis klausimas, kadangi tinkamos formuluotės apibrėžti tai, kas susiję su jaunąja Lietuvos dizainerių karta, rasti beveik neįmanoma. Žinau, kad bet kuris daugiau besidomintis dizainu, juo labiau – dėstytojas, sistemingai ugdantis šios taikomosios plastinio meno disciplinos specialistus, turbūt šoks piestu, teigdamas, jog „yra taip ir taip, o ne kitaip ir ne kitaip“. Ir jis bus šimtu procentų teisus. Iš tiesų, galima labai aiškiai formuluoti, kad įmanoma kalbėti apie reiškinį, vadinamą „Lietuvos dizaino mokykla“, kad tikrai toks dalykas egzistuoja ir jo šaknis galima apčiuopti tiek dar „smetoninėje“ Kauno meno mokykloje, tiek (tuo labiau) sovietiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Juo labiau, kad galima išskirti įvairias šio deimanto briaunas ir kalbėti tiek apie interjero, tiek baldų, tiek industrinį, tiek grafinį, tiek kostiumo ir kitokį dizainą. Visa tai iš tiesų egzistuoja.SKAITYTI DAUGIAU

Būsi Kaune – užsuk!

„Būsi Kaune – užsuk“, – šypteli bičiulis, gyvenantis Vilijampolės mikrorajone. Išeidamas iš jo buto susimąstau, kad pritaikysiu šią frazę tiems, kurie iš centrinės miesto dalies kraustosi į vadinamuosius miegamuosius rajonus ar naujai besiformuojančias gyvenvietes. Beje, aš pats irgi gyvenu Vilijampolėje, tad užuomina apie buvimą Kaune ne tik ironiška, bet kartu kelianti daug įdomių minčių, ypač festivalio „Dizaino savaitė“ metu. Antrus metus iš eilės kauniečiai ir miesto svečiai mielai užsuka į buvusius „Pieno centro“ rūmus, o šeštus metus Kaune skaičiuojantis festivalis yra pavyzdys, kaip keičiasi skoniai, kartos ir netgi – kaip migruoja žmonės.SKAITYTI DAUGIAU