KŪNŲ IR DAIKTŲ VIDURIUOSE

Su Marija Puipaite kalbėjosi Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Dizainerės Marijos Puipaitės darbuose nagrinėjamos temos, išlaikančios jos dėmesį jau daugiau nei dešimtmetį, – kūniškumas, kūrėjo santykis su daiktu, amatininkystė, istorija ir paveldas. Jas ji įvelka į įvairiausias formas ir medžiagas, kuria juvelyriką, baldus, odos gaminius, meno objektus. „Tokią kūrėją sunku ir apibrėžti“, – svarstau eidama susitikti. Pokalbyje tokį įspūdį ji tik sustiprina: „Gal apskritai geriau kai kurių dalykų neįvardinti, neklijuoti etikečių? Svarbiau siekti išsilaisvinimo, pozityvumo vienas kito atžvilgiu, o ne statyti sienas.“Daugiau

JUODASIS MOZARTAS IR KITI

ALFREDAS KUKAITIS

1996 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje dalyvavo Elvinas Jonesas ir jo grupė „Jazz Machine“. Tai buvo itin iškilus įvykis – pirmą kartą į Lietuvą atvyko gyvasis JAV džiazo raidos liudytojas, buvęs legendinio Johno Coltrane’o kvarteto narys. Pasakojama, kad kai E. Jonesas autoavarijoje sudaužė iš J. Coltrane’o pasiskolintą automobilį, didysis saksofonininkas tik ranka numojo: „Nusipirksiu kitą mašiną, o kito tokio būgnininko nė su žiburiu nerasčiau.“

Per spaudos konferenciją, surengtą po istorinio pasirodymo, anuomet Lietuvoje populiaraus dienraščio korespondentė paklausė, kodėl tamsiaodžiai neprilygstami tik džiaze ir krepšinyje, o kitose srityse – ne? Vertėja (taip, anuomet prireikdavo vertimo iš anglų kalbos) atsisakė išversti, nes klausimas buvo nekorektiškas, tačiau žurnalistė neatlyžo. Į tai džiazo grandas reagavo šypsodamasis: „Geriausiai atsakys Delfeayo.“

Delfeayo Marsalis – garsios JAV džiazmenų dinastijos atstovas, trombonininkas. Ant jo juodos striukės didelėmis aukso spalvos raidėmis buvo užrašas „Negro Legue“. Tuomet dar nežinojau, kad tai tėra afroamerikiečius beisbolo žaidėjus vienijančios organizacijos pavadinimas, tad tikėjausi rimto demaršo. O muzikas labai ramiai paaiškino, kad tarp jų yra daugybė aukštai vertinamų teisininkų, medikų, politikų, menininkų, kitų profesijų atstovų…

Visa tai tiesa, bet… Akivaizdu, kad tamsiaodžiai dominuoja kurdami ir atlikdami bliuzą, džiazą ar hiphopą. O roko muzikoje jų gerokai mažiau. Žinoma, rokmenams galime priskirti Jimį Hendrixą, Prince’ą, Lenny’į Kravitzą, Vernoną Reidą, Slashą, grupes „The Isley Brothers“, „Earl Greyhound“, „Living Colour“, „Follow for Now“ir kt. Rasime grojančiųjų net ir įvairias „metalo“ atmainas („24-7 Spyz“, „Black Death“, „Hirax“, „God Forbid“, „Wicked Wisdom“). Tačiau tai tėra išimtys, patvirtinančios „taisyklę“ – rokas yra baltaodžių muzika.Daugiau

VALERIJA EMA CUKERMANIENĖ – DIZAINERĖ, ĮVEIKUSI „UBAGIŠKĄ MINIMALIZMĄ“

AISTĖ DIČKALNYTĖ

Valerija Ema Cukermanienė (1935–2018 m.), kaip ir dauguma Baldų projektavimo konstravimo biure (BPKB) Vilniuje dirbusių kolegų, baigė Kauno politechnikos institutą (dabartinis Kauno technologijos universitetas) ir 1960 m. įgijo architektės specialybę. Galima prisiminti, kad tuometiniame Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) Dizaino katedra įsteigta tik 1961 m., todėl dauguma pirmųjų baldų projektavimo biuro darbuotojų buvo architektai. Nepaisant to, dizainas jiems nebuvo svetimas, nes, pasak pačios V. E. Cukermanienės, per šešerius metus trunkančias studijas rengti plataus profilio specialistai, tad dėstytos interjerų ir baldų disciplinos. Taip pat naujai atėję dirbti į BPKB mokėsi iš jau šiokios tokios praktikos turėjusių kolegų, užsienio žurnalų.Daugiau

MOTERYS LIETUVOS DIZAINE: BRIGITA ADOMONIENĖ

AISTĖ DIČKALNYTĖ

Kiek iš mūsų žino, kas yra senelių, tėvų, o gal ir pačių namuose ar sodo nameliuose užsilikusių, sovietiniais metais pagamintų baldų autoriai? Geriausiu atveju nefasadinėje gaminių pusėje galime rasti apsitrynusią etiketę ar antspaudą su baldų kombinato pavadinimu, tačiau tai daugeliui nieko nesako, juo labiau nesisieja su asmenybėmis, slypinčiomis už gamintojų. Sovietmečiu specialiai nuvertinant autorių, neparodinių baldų modelių projektuotojai dažnai likdavo nežinomi, tad būtent dėl šios priežasties šiandien vis dar tenka identifikuoti autorystę ir kartu aktualizuoti XX a. antrosios pusės lietuvišką dizainą.Daugiau

MARTYNAS KAZIMIERĖNAS: MAN TIESIOG LABAI SMALSU PAMATYTI, KAIP ATRODO ĮGYVENDINTOS IDĖJOS

KALBINO AGNETĖ VOVERĖ

Kultūros laidos ,,Pasivaikščiojimai“ pašnekovai paprastai pristatomi pasitelkiant google paieškos rezultatus. Kuo žinomesnis laidos herojus, tuo didesni skaičiai – rasite vieną, tris, o gal šimtą tūkstančių nuorodų. Tarsi gabumus, talentą ir erudiciją galėtume matuoti paieškų variklių analitiniais rodikliais. Tačiau yra tokių kultūros sričių, kuriose veikiama tyliai, kur kūrėjai – žinomi savo lauko profesionalams ir gerbėjams, užsakovams bei, žinoma, klientams. Drįstu teigti, kad tokia nuostata tinkama dizaino sričiai. Skaičiuojame būrį talentingų ir sėkmingų dizainerių, išplaukusių į tarptautinius vandenis ir nardančių čia pat, Lietuvoje. Bet kalbindama juos pastebėjau, kad neretai savo pamąstymais dalijasi… rezervuotai. Todėl laikau privilegija užrašyti mintis tų, kurie dažniau šneka savo kūryba.Daugiau

CHAMELEONIŠKASIS PLAKATŲ KŪRĖJAS JUOZAS GALKUS

DEIMA ŽUKLYTĖ-GASPERAITIENĖ

Motorlaivių ekskursijos, obligacijų įsigijimas, oficiozinio laikraščio „Tiesa“ rek­lamos – sovietmečiu dirbusiems plakatų kūrėjams tekdavo apipavidalinti viską, įskaitant ir politinius-propagandinius lozungus. Tačiau talentingiems dailininkams bet kuri tema galėjo tapti pretekstu originaliems formos ieškojimams – nesutrukdydavo nei priekabūs užsakovai, nei cenzūra. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis daugiau nei 500 plakatų per gyvenimą sukūrė Juozas Galkus – grafikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas, įvertintas aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Visgi menininko kelias nebuvo vien rožėmis klotas, už netinkamus motyvus ne kartą teko sulaukti ir priekaištų, vos per plauką nebūti išmestam iš dėstytojo pareigų.Daugiau

PAULIUS VITKAUSKAS. SUSPĖTI, KOL NENUSIBODO

Kalbino Marija Puipaitė

Pašnekesiui Paulius mane pasitinka jaukiame šeimyniniame bruzdesyje: šiomis dienomis jis vienas su vaikais. Apskritai, visada smagu paganyti akis jųdviejų su Siga Garbauskaite namuose, po truputį atsargiai besipildančiuose, kur kiekviena detalė apgalvota ir dažnai padaryta paties dizainerio. Tad pirmiausia turiu progą pasmalsauti aplinkui, kol „sustyguojama“ šeimyna. Pasigėriu man pačia gražiausia virtuve Vilniuje: baltame interjere akį traukia vyšninės japonišką urushi lakavimą primenančios spintelės juodo marmuro stalviršiu, o veikėju čia tampa didžiulis, masyvus, laiko matęs istoristinis stalas, apsuptas šešių raižiniais puoštų kėdžių. Nors terasoje gundo nuo Šeškinės kalno atsiverianti neįtikėtina, retai sutinkama sostinės panorama, kalbėtis nusprendžiame kitur. Diskusijos prasideda pakeliui: koridoriuje aptariame čia vietą radusį visai neseniai gimusį suoliuką iš rąstų. Paulius iškart paaiškina, kas jam nepatinka. O dirbtuvė rūsyje, kurioje ir apsistojame, vėliau paaiškėja, talpina ne tik kūrybinių projektų liekanas bei užuomazgas, bet ir dizainerio-architekto asmenines gėrybes, (kol kas) nepritapusias išpuoselėtame šeimos interjere.Daugiau

VYTAUTAS KAUŠINIS – NEPRILYGSTAMAS LIETUVOS PLAKATO KLASIKAS

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Nors plakatas – taikomosios grafikos žanras, jis sėkmingai išsikovojo lygiavertę vietą šalia kitų vaizduojamojo meno šakų. Tad dabar garsiausi plakatų autoriai rikiuojasi greta ryškiausių modernistinės dailės korifėjų: žinome šios srities pionierių prancūzą kabaretų dailininką Henri de Toulouse’ą-Lautrecą, latvį konstruktyvistą Gustavą Klutsį, psichodelinio meno pradininkus amerikiečius Wesą Wilsoną ir Victorą Moscoso’ą bei kitus. O kur dar šiuolaikinio meno kūrėjai, kurie plakatus taip pat renkasi kaip pagrindinę išraiškos priemonę: amerikiečių konceptualistė Barbara Kruger ar feministinį meną kultivuojanti grupė „Guerilla Girls“.Daugiau

GINTARĖ ČERNIAUSKAITĖ: TURBŪT MES PER MAŽAI MATERIALISTAI

Kalbino Agnetė Voverė

Paradoksalu, kad kokybišką dizainą esame pratę įvardyti kaip gerą ir net turime nacionalinį prizą tokiu pavadinimu, nors didžiajai dizainerių daugumai būdingas perfekcionizmas, tad kūryboje jie siekia mažų mažiausiai puikaus ar tobulo rezultato. Vis tik gero dizaino kaip kanono apibrėžimas laikui bėgant nuolat perrašomas, redaguojamas. Ir, žinoma, amžinasis dialogas sukasi ties ginču, kas žengia pirmiau – višta ar kiaušinis – forma ar funkcija? XIX a. pabaigoje legendinis architektas Louisas Sullivanas teigė, kad „forma seka funkciją“, o jau po šimtmečio Steve’ui Jobsui svarbiau atrodė ne forma ar vartotojo patirtis, o kiek abstraktesnis dalykas – kaip dizainas veikia. Mano pašnekovė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, VDA doktorantė, „Creatus“ dizaino studijos įkūrėja Gintarė Černiauskaitė linkusi koncentruotis būtent į dizaino sąlygojamą teigiamą patyrimą, rodantį, jog šis iš tiesų geras ir veikia.Daugiau

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (II)

Aistė Dičkalnytė

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Šioje, antrojoje, straipsnio dalyje aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.

Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, turto nacionalizavimas, tremtys, Holokaustas bei kiti tragiški šio laikotarpio įvykiai daugeliui baldų projektuotojų ir gamintojų buvo lemiami. Prapuolenis, nusprendęs nesitraukti į Vakarus, kurį laiką slapstėsi bijodamas tremties, tačiau ne nuolatinės slėpynės, o tai, jog visada akcentavo esantis menininkas ir turintis ne fabriką, bet tik studiją-dirbtuvę, galimai padėjo jam išvengti skaudaus likimo. Tarpukariu dauguma meistro klientų buvo šalies elitas ar valdžios įstaigos, todėl pasikeitus santvarkai užsakovus praradęs Prapuolenis pradėjo dėstyti savo buvusioje Alma mater – Meno mokykloje (tuomet pervardintoje į Valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą).Daugiau