Londone to jau beveik nėra, tačiau kituose Anglijos ir Velso miestuose (ypač mažuose), taip pat kai kuriose Škotijos dalyse šis kvapas jus persekios visur – persmelks drabužius, net įsišaknys sąmonėje, priderindamas ją prie vietos būdo. Tai britiško jei ne kapitalizmo, tai tvarkos ir mąstymo kvapas – aitrus, stiprus, papildytas metalo natų, nepajudinamai turtingas. Kai kurie žmonės teigia, kad taip kvepia „McDonald’s“. Netikėkite, nesąmonė. „McDonald’s“ kvepia kaip vasaros saulėje perkaitęs sovietinis telefonas proletarinio rajono gatvės būdelėje – tais laikais, kai tokiuose aparatuose viskas buvo iš metalo. „McDonald’s“ kvepia įkaitusia geležimi ir mašinine alyva. Fish&chips kvepia Didžiosios Britanijos viršūne ir nuosmukiu.

Nuotraukoje – šeši žmonės. Du iš jų dirba, trys laukia, o vienas (viena) ragauja. Šioji žiūri tiesiai į kamerą, bet tarsi nemato nei jos, nei fotografo, jos dešinė ranka pakelta prie burnos, į kurią deda gabalėlį kažko valgomo. Mergytė – maždaug ketverių ar penkerių – taip įsijautusi į maisto rijimo procesą, kad atrodo, jog žvilgsnis nukreiptas kažkur į vidų, beveik į jos pačios stemplę, per kurią lygieji raumenys stumia gruzdintų bulvyčių ir žuvies gabalėlius. Tiesiai prieš mergytę stovi didelis butelis, matyt, acto, kuriuo dažniausiai pašlakstomas šis patiekalas. Arba limonado, kuriuo mažoji užgeria sausą greitąjį maistą. Butelio kaklelio viršus – mergytės akių lygyje, kadangi tas stovi kiek kairiau, neuždengia veido, tik fish&chips valgytojos ausį. Dešinėje už jos ant specialaus stalo stovi didžiulis stiklinis indas su marinuotais svogūnais; žinoma, svogūnus galima supainioti su bet kuo, turinčiu apvalią formą, nespalvotoje nuotraukoje neatskirsite, bet aš žinojau, kad šis užkandis anuomet (XX a. šeštajame dešimtmetyje) buvo patiekiamas su gruzdintomis bulvytėmis ir žuvim.

Pirmą kartą šią nuotrauką pamačiau prieš dešimt metų fotografo Edwino Smitho parodoje RIBA (Royal Institute of British Architects) Londone, o mano žinios apie šio konkretaus, matyt, penkių litrų stiklainio turinį buvo įgytos gyvenant Jungtinėje žuvies ir bulvyčių karalystėje ir nuodugniai susipažinus su vietiniu papratimu. Kiti (deja, negausūs) Smitho parodos žiūrovai apie marinuotus svogūnus, žinoma, žinojo ne teoriškai, o iš savo patirties, – salėse beveik nebuvo jaunesnių nei 25 metų žmonių. Kitokie į šį renginį nevaikščiojo; Edwinas Smithas – tokia pat tipiškai britiška institucija kaip fish&chips.

Bet grįžkime prie nuotraukos. Apatiniame dešiniajame nuotraukos kampe mergytė kramto nacionalinį britų valgį. Kompozicijos centre – šio maisto pardavimo procesas. Matome prekystalį, už kurio baltu chalatu apsirengusi užkandinės (tiesą sakant, tai vadinama žuvies ir bulvyčių parduotuve) darbuotoja ieško smulkiųjų, norėdama atiduoti grąžą moteriai kitoje prekystalio pusėje keista, beveik totoriška skrybėle. Šalia klientės – dar viena moteris, ji dešinės rankos alkūne atsirėmusi į prekystalį, o jos riešą priglaudusi prie lūpų. Abi įdėmiai žiūri į pardavėją. Trečias klientas – vyras su kepure ir cigarete (taip, taip, cigarete, tai 1958-ieji, tad rūkyti galima visur, net užkandinėje su vaikais), nuleidęs galvą žiūri kažkur žemyn. Matyt, prieš mokėdamas perskaičiuoja pinigus. Už prekystalio (jis mums rodomas iš šono, ir mes matome visas žuvies ir bulvyčių parduotuvės paslaptis), užlietas šviesos pro didžiulę įstaigos vitriną, stovi labai gražus kasos aparatas su ketvirčio sferos dangčiu, – tokių aštuntajame dešimtmetyje nebeliko. Taip pat apšviesti kažkokie popieriai kasos aparato kairėje; manau, tai laikraščiai, kuriuos pardavėjai skaito poilsio akimirką. Kasos dešinėje – dar vienas marinuotų svogūnų stiklainis, bet mažesnis, iš akies – trijų litrų. Atidarytas. Už pardavėjos didelis nikeliuotas ar cinkuotas žuvies ir bulvių gruzdinimo įrenginys, aplink kurį eina apvadas su borteliu, kad bulvių, žuvies ir tešlos trupiniai ir gabaliukai nekristų ant grindų. Prie jo – aukštas vyras baltu chalatu, panašesnis į gydytoją nei žuvies ir bulvyčių pardavėją. Jo šukuosena šiuolaikiška, su kirpčiukais, pagal to meto kino žvaigždžių madą. Man atrodo, kad po darbo jis yra pagrindinis rajono širdžių ėdikas. Pardavėjas atidaro vienos karštų metalinių gruzdintų bulvyčių saugyklų dangtį ir ruošiasi įdėti porciją. Apskritai šis įrenginys yra gero buržuazinio ar net aristokratiško XIX a. biuro (ar sekretero) formos; akivaizdu, žuvies ir bulvyčių parduotuvės dizaino kūrėjai tai turėjo omenyje. Tiesą sakant, matome maisto pramonės imitaciją, metalinį gatavo maisto konvejerį mediniam vienetinių privačių žmonių pasauliui, kurie niekada neįtarė, kad tuo pačiu galima pamaitinti milijonus – ne tik vienodo tipo, bet iš tikrųjų tuo pačiu, nesiskiriančiu vienas nuo kito, kaip kad automobiliai, nuvažiavę nuo gamyklos surinkimo linijos. Fish&chips pardavėjai labiau panašūs į laborantus chemijos korporacijoje arba variklių surinkėjus kitoje Edwino Smitho nuotraukoje.

Neįmantrus fish&chips gamybos ir laikymo įrenginys sumanytas genialiai. Dvi eilės pusrutulio formos konteinerių (nuotraukoje jie vizualiai antrina priešais pastatytam kasos aparatui: tos pačios formos, irgi užlieti šviesos): apatinis, didesnis, skirtas amžinai neatvėstančioms bulvytėms laikyti, viršutinis, mažesnis, skirtas iš anksto pagruzdintai žuviai. Talpyklos priglunda prie aukšto metalinio atlošo, skiriančio įrenginį nuo didžiulės, žinoma, metalinės spintos, į kurią kraunamos ir gruzdinamos griežinėliais supjaustytos žalios bulvės. Prie lygaus paviršiaus pritvirtinti du (alaviniai ar aliumininiai?) puodai žaliavoms pilti. Viskas puikiai apgalvota ir įgyvendinta. Tiesa, beveik pamiršau, antros eilės konteinerių šone sukrauta lėkščių stirta – kad pardavėjas galėtų dešine ranka nežiūrėdamas paimti, o kaire greitai priberti bulvyčių, tada ant viršaus uždėti žuvies, o svogūnas (ar net du) prie porcijos paduodamas parduodant, tai daro aptartasis holivudinis vyrukas. Paprastai prie šio valgio patiekiama žirnių piure. Tačiau šioje užkandinėje, tikriausiai, leido sau apsieiti ir be jos.