Jeigu per gyvenimą matėte tik vieną seną nebylų filmą, ko gero, spėdamas, jog tai – 1927-aisiais Vokietijoje režisieriaus Fritzo Lango sukurtas mokslinės fantastikos šedevras „Metropolis“, turėčiau visai nemažą šansą pataikyti. Na, o jei tokių juostų peržiūrėjote bent dešimt, galiu beveik garantuoti – tarp jų tikrai buvo „Metropolis“!

Prieš 95 metus sukurtas kolosalus kino reginys yra tapęs neatskiriama šio meno istorijos ir populiariosios kultūros dalimi. Senutėlis filmas vis dar sugeba užkariauti publikos fantaziją bei prikaustyti žvilgsnį prie ekrano. Nors nuo jo gimimo praėjo kone visas amžius, šiandien tikriausiai neatsirastų dienos, kai kuriame nors iš pasaulio kino teatrų nebūtų rodomas „Metropolis“. Tai – vienas populiariausių visų laikų nebyliųjų filmų, dažnai – pirma ir paskutinė šiuolaikinio žiūrovo pažintis su tokiu kinu. Šios juostos populiarumą nūdienos senojo kino snobai bei tyrėjai net mėgsta pašiepti („Nori, jog į ankstyvojo kino festivalį ateitų žmonių, – rodyk „Metropolį“!“), mat, nors kūrinys – tikrai įspūdingas, netrūksta ir kitų ne ką mažiau didingų to meto filmų, apie kurių egzistenciją daugelis šiandienos kino lankytojų neturi žalio supratimo. Visgi, vargu ar situacija kada pasikeis, veikiau atvirkščiai – artimiausiu laiku „Metropolį“ prisiminsime vis dažniau. Viena to priežasčių labai žemiška – baigiančios galioti juostos autorių teisės. Už Atlanto, JAV, tai įvyko būtent šiemet, 2023-iaisiais. Tad ko ta proga tikėtis?

Filmas taps žymiai lengviau pasiekiamas globalioje interneto erdvėje, o amerikiečiams, matyt, ir didžiuosiuose ekranuose. Taip pat galime laukti kitų meno kūrinių, naudojančių jo pavadinimą, siužetinę liniją ar vizualinius motyvus, bumo. Štai ir dabar JAV „Apple TV+“ užsakymu statomas mini serialas „Metropolis“ (rež. Samas Esmailas, premjeros data dar nepaskelbta). Vasarį atskleistas pagrindinės jo aktorės vardas – tai Briana Middleton, filmuoti ruošiamasi Australijoje. Veikiausiai originalios juostos autorinių teisių galiojimo pabaiga ir serialo gimimas – ne atsitiktinumas. Jei viskas klosis gerai, pastarojo tikėtis galime po kelerių metų. Tiesa, Europos Sąjungoje „Metropolio“ autorių teisės vis dar saugomos, mat čia jų galiojimo terminas apskaičiuojamas kitaip – ne nuo išleidimo metų, o nuo kūrėjo, šiuo atveju – režisieriaus, mirties. Taigi, ES jos turėtų nustoti galioti 2046-aisiais, sukakus 7 dešimtmečiams nuo datos, kai F. Langas (1890–1976) iškeliavo Anapilin. Na, bet tiek ilgai mes tikrai nelauksime! Apie „Metropolį“ bei tai, kaip jis buvo sutiktas didžiausiame tarpukario Lietuvos metropolyje – Kaune, – pakalbėkime dabar.

Tiesa, 1927-aisiais, juostos pasirodymo metu, Kauną vadinti metropoliu buvo mažų mažiausiai drąsus sprendimas – po Vilniaus netekties laikinosios sostinės statusą gavęs miestas tada dar neturėjo net padorios kanalizacijos ir vandentiekio. O visgi jis sparčiai modernėjo ir į ateitį žvelgė gana pozityviai. Čia veikusių įstaigų – restoranų, kino teatrų – skambūs pavadinimai, atrodo, taip pat tik ir telaukė, kol Kaunas juos pasivys, savo dydžiu ir įrengimu prilygs mieste pridygusiems kapitoliams, versaliams, holivudams, forumams bei kitiems. Tarp šių vardų šmėžavo ir ne vienas „Metropolis“. Būtent taip vadintas žymiausias viešbutis bei restoranas Laisvės alėjoje, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje joje duris atvėrė ir pirmarūšis kino teatras „Metropolitain“ (dabar jo patalpose įsikūręs Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Futurizmas, ateities prognozės neretai šmėžuodavo ir miesto teatrų scenose, kino ekranuose. Bene geriausiai tuo kauniečiai galėjo įsitikinti 1927-ųjų spalį. Valstybės teatre tada vyko čekų rašytojo Karelo Čapeko dramos „R.U.R.“ (Rossumovi Univerzální Roboti – „Rosumo universalūs robotai“), pirmojo veikalo, kuriame pavartotas žodis „robotas“, premjera (apie ją plačiau rašėme „Nemuno“ 2021 m. 7–8 numeryje), o dviejuose miesto kino teatruose – „Palas“ ir „Odeon“ – tuo pačiu metu pristatytas „Metropolis“. Spaudos apžvalgininkai svarstė, ar nesivaržys šie kūriniai tarpusavyje, kuris sėkmingiau užkariaus kauniečių širdis bei pinigines. „Na, – manau sau, – žiūrėsim, ar tik nesukonkuruos V. Dramos premjerą kino-filma „Metropolis“? Čia ir ten – ateities laikų fantastika. Čia ir ten mašinos, fantastika, sukilimai“, – rašė žurnalo „7 meno dienos“ korespondentas.

Abiejų kūrinių fabulos iš tiesų turėjo panašumo. Tolimoje ateityje (apie 2000-uosius) besiplėtojantis „R.U.R“ veiksmas sukosi apie beatodairišką žmonijos rėmimąsi jai dirbančiais robotais, šių priespaudą bei nuvertinimą, dėl kurių jie galiausiai sukyla ir sunaikina žmoniją. Istorijos pabaigoje matome jau naujos, kitokios gyvybės atbudimą. „Metropolio“ siužetas, iš pažiūros, taip pat rutuliojasi tolimoje ateityje, didžiuliame Metropolio mieste, kuriame viską valdo vienas Dievas – Kapitalas! Visuomenė čia susiskaldžiusi į viršuje, prabangiuose dangoraižiuose įrengtuose butuose, gyvenantį elitą (megapolio „smegenis“) ir požemiuose besiglaudžiančius, skurstančius juodadarbius (miesto „rankas“). Galiausiai išnaudojami darbininkai neapsikenčia ir sukyla prieš turtuolius, taip parodydami, jog lig tol gyvavęs santykių modelis yra netinkamas, mat, kaip skelbė juostos devizas, „tarpininkas tarp smegenų ir rankų turi būti širdis“ – organas, kurio iki tol Metropoliui itin trūko.

Sumanymas gimė vyro ir žmonos – režisieriaus F. Lango bei scenarijaus autorės Theos von Harbou (1888–1954) – galvose apie 1923-uosius. Tai nebuvo pirmasis jų projektas. Pora susipažino 1919 m., kai populiarumo jau sulaukusi rašytoja Thea vis smarkiau veržėsi į kino scenarijų pasaulį, o lig tol dažniau kinui rašęs Fritzas vis labiau garsėjo kaip talentingas, dideles produkcijas suvaldantis režisierius. Abu domėjosi nuotykių literatūra, buvo pametę galvas dėl Indijos kultūros. Tarp jų netruko įsižiebti aistringas ir skausmingas romanas. Dėl Fritzo rašytoja metė savo pirmąjį vyrą, o štai pirmoji F. Lango žmona – manomai iš Vilniaus kilusi Lisa Rosenthal – rasta mirusi savo vonios kambaryje su šautine žaizda krūtinėje. Policijos sprendimas – savižudybė. Teigta, kad moteris sugniužo užtikusi sutuoktinį lovoje su naująja meiluže, tačiau to meto Vokietijos kino pasaulyje netilo gandai, jog prie mirties rankas galėjo prikišti ir pats režisierius. Jis kaip karys itin pasižymėjo Didžiojo karo metais, žinojo, ką reiškia atimti kito žmogaus gyvybę, o kino aikštelėje jį dažnai ištikdavę pykčio priepuoliai. Diktatoriškas darbo pobūdis galėjo dar labiau šliūkštelėti alyvos į apkalbų ugnį. Bet tai – tik gandai; mįslingą istoriją tyrę nūdienos specia­listai nesugebėjo jų nei patvirtinti, nei paneigti, beliko konstatuoti, jog tokių apkalbų tuomet netrūko. Thea ir Fritzas susituokė 1922-aisiais, metai prieš pradedant kurti „Metropolį“.