„Jeffas yra geriausias gitaristas iš visų, kuriuos girdėjau. Jame slypi tai, kas įveikia kiekvieną“, – savo kolegą ir bičiulį apibūdino garsusis Ericas Claptonas.

Jeffas Beckas tikrai unikalus gitaristas. Jo pirštų paliestos stygos kalba, dainuoja, aimanuoja, piktinasi, kvatoja, guodžia. Savuoju instrumentu jis geba išreikšti visas žmogaus emocijas, būsenas. Kad ir ką Jeffas grotų, garsų šaltinis visuomet būna širdis. Skaudu bei labai neįprasta suvokti, jog apie didįjį muzikantą rašyti jau reikia būtuoju laiku…

J. Beckas gimė 1944 m. birželio 24 d. Velingtone (Anglija). Vaikystėje griežė smuiku ir violončele, skambino fortepijonu, giedojo bažnyčios chore. Puikiai piešė, tad įstojo į garsiąją Londono Vimbldono meno mokyklą, tačiau… Nuolat klausydamasis amerikietiško rokenrolo plokštelių iš vyresniosios sesers kolekcijos, nutarė tapti gitaristu. Pats pasidirbo pirmąją gitarą, kurios postygiai buvo vieliniai. Netrukus Jeffas su „The Del-Tones“ jau atliko Eddie’io Cochrano ir „The Shadows“ kūrinius.

Baigęs mokyklą vaikinas pradėjo gitaristo karjerą – 1964-aisiais priklausė profesionaliam ritmenbliuzo kolektyvui, kurį metų pabaigoje paliko, kad pakeistų Ericą Claptoną legendinėje grupėje „The Yardbirds“. Pirmasis skrydis į roko aukštumas truko bemaž lygiai dvidešimt mėnesių. Regis, komandos nariai deramai neįvertino Jeffo savitumo, progresyvumo. Tai pastebėjo kiti. Jimis Hendrixas pripažino, kad naudoti daugelį garsą paįvairinančių efektų – feedback, distortion, slide – mokėsi iš jaunojo britų gitaristo. Taip pat groti instrumentą laikant iškėlus virš galvos ar už nugaros.

1967-aisiais Beckas įrašė solinį singlą „Hi-Ho Silver Linning“, patekusį į populiariausiųjų penketuką. Sėkmė paskatino suburti paties vadovaujamą kolektyvą – „The Jeff Beck Group“ (JBG; Jeffas – gitara, Rodas Stewartas – vokalas, Ronas Woodas – bosinė gitara, Aynsley’is Dunbaras – būg­nai). 1968 metams įpusėjus, pasirodė grupės debiutinis albumas „Truth“. Rinkinį sudarančių kūrinių stilistika itin artima vadinamajam „baltajam bliuzui“, tačiau taip pat akivaizdžios sunkiojo roko gairės. Plokštelėje būta ir daugiau novatorystės apraiškų.

Tą vasarą JBG surengė koncertų turą JAV. Nors vyrukus lydėjo pelnytas pripažinimas, jie vis dar buvo trio „Cream“ šlovės šešėlyje. Jeffas šitai suvokė kaip nesėkmę ir dėl to sielojosi. Krizę pagilino nuolatinės rietenos su Rodu. Neretai konfliktai įsiplieksdavo net ir scenoje, publikos akivaizdoje. Vėliau Beckas situaciją įvertino santūriai bei lakoniškai: „Nemanau, kad vienas kitam būtumėm davę į dūdą.“

Kurį laiką grupės lyderis siekė nurimti, kolekcionuodamas senovinius automobilius. Nekūrė, nelietė gitaros. Jo bendražygiai atsidūrė nesvarumo būsenoje. Vis dėlto 1969-ųjų pavasarį JBG įrašė dar vieną LP „Beck-Ola“ – šį albumą stilistiškai dera priskirti prie sunkiojo roko. Deja, dėl gilių asmeninių nesutarimų liepą kolektyvas iširo. Stewartas su Woodu įsiliejo į atnaujinamą „The Faces“ komandą, o Beckas ėmė ūžti, pasinėrė į automobilių šėliones. Vienos jų pasekmės – sudaužytas „Ford 23“, smegenų sukrėtimas, nosies lūžis.

Tai kiek sujaukė ambicingus gitaristo planus. Susižavėjęs prieš kelis mėnesius iširusios amerikiečių grupės „Vanilla Fudge“ ritmo sekcijos nariais (Timas Bogertas – bosinė gitara, Carmine’as Appice’as – būgnai), Beckas ketino suburti naują komandą, kuri būtų pajėgi nurungti „Cream“, tačiau jo reabilitacija truko bemaž metus, tad amerikiečiai patys įkūrė sunkiojo roko kolektyvą „Cactus“.

1971-ųjų balandį jėgas atgavęs Beckas pradėjo komplektuoti naujos sudėties JBG. Po kiek užtrukusių derybų grupės nariais tapo Bobby’is Tenchas (vokalas), Maxas Middletonas (klavišiniai), Clive’as Chamanas (bosinė gitara) ir Cozy’is Powellas (būgnai). Vasarą pasirodė pirmasis jų LP „Rough And Ready“, mažiau nei po metų – dar vienas, kurio antraštė itin lakoniška – „The Jeff Group“. Tada gitaristo kūryba balansavo ties bliuzo ir roko sankirta, tačiau antrajame albume išryškėjo jo simpatijos fusion tėkmei.

Regis, fortūna vėl šypsojosi Beckui, bet… Jį nuolat kamavo noras groti trio. Sužinojęs, kad „Cactus“ nutraukė veiklą, nenuorama išformavo savo grupę, pradėjo bendradarbiauti su Bogertu ir Appice’u. Po kelių mėnesių lygiaverčių partnerių komanda įrašė „BBA“, pasirodžiusį 1973-iųjų kovą. Tai buvo polistilistinės vienovės paieška. Kiekviename kūrinių galėjai išgirsti archajinio bliuzo ar rokenrolo, sunkiojo roko, soulo ir net džiazroko.

Po naująjį albumą pristatančio turo JAV ir Japonijoje, kurio fragmentai įamžinti plokštelėje „BBA Live in Japan“, trio rengėsi įgroti dar vieną, tačiau jis, deja, taip ir nepasirodė. 1974 m. „pernelyg ištęstų ir triukšmingų Bogerto solo <…> išvargintas“ Jeffas nėrė į svaigalų liūną.