Kalbamės su menotyrininku ir menininku Virginijumi Kinčinaičiu apie vizualiąją kultūrą: kaip ji keičia žmogų, apie jo taikomas fotografijos kūrimo taktikas ir strategijas, apie vaizdą kaip fikciją, tik čia ir dabar išgyvenamo laiko reiškinį. V. Kinčinaitis – dailės teoretikas, kritikas, fotomenininkas, knygų autorius, parodų, meninių projektų kuratorius ir dalyvis, organizatorius, meno procesų moderatorius. Bandau suprasti, kaip šios sritys siejasi, kaip viena kitą papildo. Kuri labiau iš išvardintų veiklos formų kursto kolegos smalsumą tyrinėti meną, norą būti ir gyventi.

Iš Virginijaus Kinčinaičio 2022 m. parodos MISERE aprašymo:

„Fotografuoju tik mobiliuoju telefonu. Tiesiog kuriu vizualius savo mobilių minčių žemėlapius. Kviečiu pakeliauti nepraktiško proto maršrutais, kur daug spindinčių laiko kristalų ir nežemiškų smulkmenų. Šie vaizdai yra ilgesio, nerimo, estetinės ekstazės projekcijos daiktų santykiuose, paviršių faktūrose, spalvų dermėse. Tačiau šioje paviršutinėje spalvų ir formų linksmybėje slypi ir gilus nerimo šaltinis. Nudailinti aplinkos paviršiai slepia skaudų tikrovės absurdą. Noriu jį išlukštenti, fiksuodamas blogai užmaskuotus netobulumo pėdsakus. Tai mano matymo būdas – atvirai stebėti griūvančias gyvenimo scenografijas.“

Panaudojau šią anotacijos ištrauką kaip įžangą mudviejų pokalbiui. Manau, ji daug pasako tiek apie Tavo kūrybą, tiek apie estetinės regos lauką, kuriame tarpsta vìsos Tavo veĩklos . Ką turi galvoje sakydamas „blogai užmaskuotas netobulumas“ ir „griūvančios gyvenimo scenografijos“? Taip pat pakalbėkime apie Tavo fotografijos kūrybines taktikas ir strategijas.

Blogai užmaskuotas netobulumas reiškia istoriją ir laiką, slepiamus nuo mūsų, siekiant tobulos formos gyvenimo stiliuje, architektūroje, idėjose. Pastebėjus tokius įtrūkius gatvėje, interjere ar urbanistiniame peizaže, labai knieti juos padaryti matomus, ištraukti į šviesą ir vizualizuoti. Nes tokiose detalėse nušvinta tai, kas išduoda amžiną mūsų galimybių ribotumą ir tragikomiškumą.

Tai gali būti vos pastebimas gyvūno iškamšos defektas zoologijos muziejuje, vienišaujanti dirbtinė palmė paplūdimyje ar antikinius Pompėjos griuvėsius primenantis dar tik statomas pastatas Pilaitės rajone.

Labai dažnai mintimis derinu savo mobiliografijos kadrus su italų fotografu, konceptualaus peizažo ir spalvotos fotografijos pradininku Luigiu Ghiri. Jis kilęs iš nedidelio Modenos miestelio, visą gyvenimą fotografavo trijų kilometrų spinduliu nuo savo namų. Atvėrė akis į banalybėje slypinčius universalius kodus. Tokie dalykai labai padeda išgyventi provincijoje.

Žodis „Kampórega“ paimtas iš komentarų Tavo FB. Man jis labai patiko. Kalbant apie Tavo fotografiją, „regos kampo“ terminas – kas tai? Fotoeksperimentai ar bandymas sukonstruoti savo realybę, kuriant asmeninį mitą, o gal tiesiog kalbos pratęsimas vaizdu? Koks Tavo „požiūrio kampas“, ir į ką žvelgi per savo fotovaizdus?

Mano kamporegą diktuoja telefono kamera, ėjimo tempas, minties eiga ir didelė menotyrinės veiklos patirtis. Todėl kiekvieną fotografuojamą vaizdą peršviečiu vaizduojamojo meno istorija ir ikonografija, fotografijos istorija, ekrano kultūra ir įvairių kultūros bei meno teorijų įtaka. Vadinčiau tai mentaliniais vaizdais.

Skaitmeninės technologijos keičia, jungia ir papildo gerai atpažįstamus įvaizdžius, kuriuos visuomenė suvokia, priima ir praryja negalvodama. Taip sukuriamos naũjos realybės interpretacijos, formuojama kita sąmonės tikrovė, tiksliau tariant, kitoks požiūris į esamą tiesą. Kaip pabėgti iš šio kompiuterinio žaidimo labirinto? Jei neįmanoma, tuomet kaip įgyti „naują gyvybę“ – būti, atsispirti, nepasiduoti, išsaugoti kad ir kelis kvadratinius centimetrus savo identiteto. Pratęskime mobiliografijų ir kamporegos paieškas.

Ne vienai savo kuruojamai parodai autorius rinkausi iš instagramo. Beje, MO muziejus mano mobiliografijos kolekciją įsigijo irgi tiesiai iš instagramo. Tad ar verta stengtis ištrūkti iš skaitmeninio vandenyno verpetų? Išsivaduoti – ne, bet kritiškai reflektuoti šias sroves, pasitelkti jų galią kūrybiškai savirealizacijai yra būtina.

Jeigu siekiu sistemingesnio žvilgsnio į dinamišką priemiesčių transformaciją, mintyse diskutuoju su „naujos topografijos“ atstovais. Priminsiu 1975 m. parodą, pakeitusią urbanistinio peizažo suvokimą. George’o Eastmano namuose Ročesteryje surengtos parodos „Naujoji topografija: žmogaus pakeisto peizažo fotografijos“ (New Topographics: Photographs of a Man-Altered Landscape) kuratorius Williamas Jenkinsas nurodė tris joje eksponuotų nuotraukų bruožus: minimalus stilius, objektyvus vaizdo aprašymas ir fotografijos kaip dokumento statusas.