Gavusi pasiūlymą rašyti apie cirko discipliną, sudvejojau. Meno technika nepasirodė skaitytojui patraukli tema. Juolab cirko pagrindai pradėjo formuotis prieš keletą tūkstantmečių, tad gausią informaciją sutalpinti į trumpą straipsnį būtų vargiai įmanoma.

Tačiau kitame sakinyje perskaičiusi Cyro rato pavadinimą, nušvitau: čiagi gražiausia cirko disciplina, kokią esu mačiusi! Nepriklausomai nuo atlikėjų lygio, tokie numeriai beveik visada sukelia pačias geriausias emocijas. Tai – viena jauniausių technikų (nesiekia nė šimtmečio), be to, praktikuojama ir Lietuvos menininkų.

Cyro ratas – maždaug 2 metrų skersmens lankas, pagamintas iš plieno ar aliuminio ir apvilktas PVC medžiaga, padedančia artistui sklandžiau suktis bei maloniau jaustis. Jo diametras priklauso nuo atlikėjo ūgio (standartiškai – apie 10 centimetrų didesnis), o svoris svyruoja nuo 11 iki 25 kilogramų.

Pagrindinės technikos kryptys – įvairūs sukiniai bei manipuliacijos. Pirmieji atliekami judant kartu su įrankiu. Artistas, rankomis ir kojomis įsirėmęs į lanką (dažnai poza lyginama su Leo­nardo da Vincio „Vitruvijaus žmogumi“), daro įvairiausių formų sukinius: po erdvę, aplink instrumento ašį ar per visą jo perimetrą. Išmokus laikyti pusiausvyrą ir įvaldžius pirmuosius žingsnius, techniką galima papildyti akrobatikos elementais. Sukiniuose žmogus su instrumentu veikia išvien, o štai manipuliuojant atlikėjas lieka rato išorėje ir žaidžia juo, ieškodamas judesio bei įrankio ribų.

Cyro rato (vadinamo ir monoratu) atsiradimas paprastai siejamas su vienu iš žymiosios Kanados cirko trupės „Cirque Éloize“ įkūrėjų Danieliu Cyru. Pirmą kartą numerį su tokiu lanku, kokį regime šiandien, Nacionalinės Monrealio cirko mokyklos auklėtinis integravo 1998-aisiais spektaklyje „Excentricus“. Vėliau artistas paskyrė jam ženklią savo veiklos dalį, mokė disciplinos kitus menininkus bei patentavo ratą, suteikdamas šiam savo pavardę.

Tik Cyras nebuvo pirmasis. 1951-ųjų kovo 18 d. laikraštyje „Die Woche im Bild“ išspausdintoje nuotraukoje su tokiu instrumentu užfiksuotas žymus vokiečių cirko menininkas Adalbertas von Rekowskis. Dar anksčiau, apie 1923-iuosius, su panašiu ratu pastebėta amerikiečių šokėja Doris Humphrey. Tiesa, ji stovėjo šalia, o ne lanko viduje, tad šiandieninės sukiniais grįstos Cyro rato technikos gimimo data turėtume laikyti šeštąjį XX a. dešimtmetį.

Anot istorikų, Cyras galėjo nuoširdžiai nežinoti apie pirmuosius monoratus, tačiau dauguma srities profesionalų sutaria, kad įkvėpimo naujam įrankiui jis sėmėsi iš 1925-aisiais vokiečių gimnasto Otto Feicko patentuotos priemonės, vadinamos vokišku ratu (German wheel). Tai – dvigubas lankas, kurio paraleliai esančias dalis jungia keli skersiniai. Disciplina iki šiol populiari šiuolaikinio cirko spektakliuose ir pasirodymuose.