Mąstant apie kūrybines profesijas, architektūra tarp jų išsiskiria kaip viena sudėtingiausių meninių veiklų. Ne tik todėl, kad architekto kelyje privalu turėti aštrų „šveicarišką peilį“ – kompleksines inžinerines, technologines ir teisines žinias, įvertintas licencijomis bei grįstas patirtimi, bet ne mažiau svarbu suvokti, kad šioje srityje autoriaus saviraiška – kokia ji bebūtų talentinga ir unikali – nėra svarbesnė už bendruomenės poreikius ar vietos interesus. Architektai, gebantys visa tai aprėpti ir suderinti, verti pripažinimo bei pagarbos. Toks buvo a. a. Algimantas Kančas, savo darbais formavęs ne tik miesto veidą, bet ir dukters likimą.
Gustė Kančaitė, 2018-aisias pelniusi „Metų architektės“ titulą, yra jauniausia šiuo apdovanojimu įvertina gildijos atstovė. O tituluota ji už jaunatvišką veržlumą, atidą ir gelminį architektūros suvokimą, tapusį meniškais, išskirtiniais ir Kauno tapatumą stiprinančiais projektais. Vieną jų – biurų pastatą „Jonavos 30“ – Lietuvos architektų sąjunga pernai delegavo Europos šiuolaikinės architektūros apdovanojimui – prestižiniam Mieso van der Rohe’ės prizo konkursui. Treti metai Gustė vadovauja tėčio įkurtai „Kančo studijai“, galinčiai didžiuotis ne tik stambiais komerciniais projektais (Kauno „Akropolis“, „Kauno dokas“ ar „Paupio“ kvartalas Vilniuje), bet ir reikšmingais kultūros objektais, tokiais kaip Nacionalinis Kauno dramos teatras, Nidos meno kolonija ar šiuo metu vykdoma Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcija.
Turint galvoje, kad Gustė – garsios Kauno intelektualų giminės palikuonė, augusi žinomų architektų šeimoje, tokie jos pasiekimai lyg ir neturėtų stebinti. Nustembu sužinojusi, kad būdama šešiolikos ji svajojo ne apie architektūrą.
Norėjai studijuoti dizainą?
Kai esi labai jaunas, gerai nesuvoki, ką ir kodėl renkiesi. Tuo metu dizainas man atrodė patrauklus – galbūt dėl mažesnio mastelio, o gal todėl, kad nenorėjau kartoti tėvų kelio, maniau, darysiu kažką savaip. Bijojau architektūros didybės. Ji man atrodė kaip visa ko motina, o dizainas – tik būdas sukurti kažką nedidelio ir gražaus.
Baimė gimsta, kai žinai, kad yra ko bijoti. Matei tėčio sėkmes ir nesėkmes, supratai, kas yra architektūra, kokios jos apimtys ir atsakomybė. Kas pakeitė Tavo planus?
Mano aplinkoje visada buvo daug didžių asmenybių, o aš jaučiausi kaip neapsiplunksnavęs viščiukas. Maniau, kad norit kopti tais laiptais, pirmiausia reikia užsiauginti storesnę skūrą. Mano požiūrį pakoregavo tėčio patarimas nesiblaškyti. Tikriausiai iš jo paveldėjau gebėjimą išgryninti savo viziją, pasirinkti tikslą ir eiti jo link. Tėtis buvo ryžtingas ir kartais netgi utopiškas. Kartu skridom į Tailandą, Arabų Emyratus, Ašchabadą, kūrėme visokius vizionieriškus planus, nes, anot jo, niekada nežinai, kur tau atsivers durys. Mudviejų bendras bruožas – per daug nesvarstyti, nes galiausiai, kai per ilgai planuoji, taip nieko ir nepadarai. Dažnai ši savybė gelbsti įvairiose situacijose, bet kartais atsiranda nepageidaujamų pasekmių, jei ne viską iki galo apgalvoji. Tačiau iš tiesų mums abiems būdingi ekspromtai.
Tėtis buvo Tavo herojus?
Pirmiausia – labai geras draugas. Augau žiūrėdama į jį didelėmis akimis, ir viskas, ką jis darė, atrodė teisinga. Prisimenu savo beribę vaikišką meilę tėčiui: iš tolo pamačiusi grįžtantį, atlėkdavau lyg koks tornadas, užšokdavau ant jo ir iš visų jėgų apsikabindavau rankomis ir kojomis; taip per visą kvartalą jis nešdavo mane namo – lyg beždžionėlę. Man labai skauda, kad jo nėra. Tik neseniai, būdama jau suaugusi, ėmiau objektyviau jį vertinti, pamačiau, kas jo darbuose man nekelia aklo susižavėjimo, tačiau visada juo tikėjau.
Tavo giminė – kultūriškai ypatinga dirva asmenybės augimui, pradedant proseneliu iš tėčio pusės, rašytoju, dramaturgu Juozu Grušu. Ar gerai jį prisimeni?
Mano atmintyje jį vizualizuoja vos kelios nuotraukos ir tėvų pasakojimai, kaip jis rūpinosi mumis – savo proanūkiais. Labiausiai prosenelį primena visiems atviros durys, laisvės atmosfera, kuri tebejaučiama ir mano tėvų, ir mūsų šeimos namuose. Pas Grušą nuolat rinkdavosi to meto intelektualai, be jokių tabu aptarinėdavo įvairiausias temas. Aišku, tabu kiekvienai generacijai skirtingi. Senelio Grušo laikais tai buvo Lietuvos valstybingumas, nuskambėdavęs jo pjesėse metaforų kalba, mano tėvams – hipiai, vėliau – Nepriklausomybė. Šis maištingumas perduodamas per visas mūsų kartas: nesistengiame atitikti kokių nors normų, gyvename, kaip mums atrodo, o ne taip, kaip reikia. Pamenu savo vaikystę, kaip mama veda mane į darželį, o aš mirštu iš gėdos – ji buvo ežiuku nusikirpusi plaukus, o šonus visai išsiskutusi. Tėvų hipiavimą galiu įsivaizduoti tik iš nuotraukų šeimos albume: stovi jie nuostabūs kartu su Kaušpėdais, plevėsuojančiais plaukais, plačiomis kelnėmis. Mamos tėvai taip pat buvo šviesuoliai: senelis – profesorius, Politechnikos instituto prorektorius, o močiutė – docentė. Tikiuosi, kad į mano DNR sukrito ir vienas kitas jų talento genas.
Architektūros mokeisi ne tik Lietuvoje, bet ir Olandijoje?
Po pirmojo magistratūros kurso dviem metams išvykau studijuoti Amsterdamo architektūros akademijoje. Tuo metu Vilniaus dailės akademija dar nesiūlė jokių „erasmusų“ ar kitokių mainų programų. Matyt, tai buvo iš tėčio paveldėta utopija, kad viskas yra įmanoma, iš jo perimtas įprotis, kai susirašai reikiamų atlikti darbų sąrašą, ir jame greta atsiranda tokie punktai: nusipirkti šiukšliadėžę po stalu, kad išmokčiau tvarkos, ir išvažiuoti mokytis į užsienį. Visi tikslai atrodė panašios svarbos. Tuo metu jau buvo projektų, prie kurių prisidėjau, pavyzdžiui, „Kraft Foods Lietuva“. Susikūriau savo darbų portfolio ir ėmiau ieškoti, kam jį pateikti. Išsiuntusi į Amsterdamą, sėkmingai praėjau nemenką atranką. Studijos Lietuvoje ir Olandijoje skyrėsi kaip diena ir naktis. Tais laikais mūsų, studentų, nemokė kalbėti, apginti savo idėjas. Manau, ir dabar mano kalba labiau vaizdinė, neverbalinė, trūksta žodžių arsenalo pagrįsti ir apginti savo vizijai. Amsterdamo architektūros akademijoje reikėjo kalbėti be perstojo, rašyti analizes ir kitokius tekstus. Šalia studijų turėjome dirbti architektų biuruose – tai buvo milžiniška patirtis. Tuo metu Lietuvoje nebuvo populiaru atlikti praktiką, baigę mokslus architektūros studentai jausdavosi kaip vaikai, atsidūrę rimtoje įmonėje. Olandijoje pakliuvau į realų suaugusiųjų pasaulį: iki tol gyvenusi gana šiltai ir niekad nekovojusi dėl vietos alkūnėmis, turėjau įveikti atrankas, kad patekčiau į kokią nors architektų studiją. Iš pradžių mane priėmė „Claus en Kaan Architecten“, vėliau perėjau į „Erick van Egeraat“. Šie architektų biurai neįtikėtinai skirtingi: viename valdo superminimalizmas, tokia tvarka, kad net spengia, ant savo darbo stalo negali pasidėti nei obuolio, nei telefono, o kitame – absoliutus chaosas, kaip didžiulis kaltūnas. Kai pirmiesiems pasakiau, kad išeinu pas Egeraatą, jie išpūtė akis, manydami, jog neturiu savo vizijos, jei galiu taip kardinaliai pakeisti darbo stilių. Biuruose, į kuriuos priėmė, mane vertino ir kvietė pasilikti, bet norėjau išbandyti save kuo įvairesnėse aplinkose.
Koks darbo stilius Tau labiau priimtinas – „spengiantis minimalizmas“ ar „kūrybiškas kaltūnas“?
„Claus en Kaan’o“ biure man patiko architektų susiklausymas: vienas pradeda mintį, kitas nuo pusės sakinio ją pabaigia. Jie sugeba keliais žodžiais nusakyti visą esmę. O Erico van Egeraato biuras dirbo gana stichiškai ir orientavosi labiau į formą nei turinį. Pats Egeraatas ateidavo į darbą visas persikvėpinęs: pastogėje užuosdavome, kai pirmame aukšte pasirodydavo šefas. Jis turėjo nemažai klientų Rusijos rinkoje ir kūrė veikiau architektūrines dekoracijas nei rimtą architektūrą. „Claus en Kaan“ darbai turi monumentalią išliekamąją vertę. Net ir dabar prisimenu kiekvieną detalę šiame biure, kūrybinį procesą jame – kaip aiškią, tiesią liniją: pradedam aštuntą, baigiam penktą, jokių viršvalandžių, jokių nesusipratimų. Iš Erico van Egeraato prisiminimų liko tik chaotiškos nuotrupos: darbas naktimis, amžinas vėlavimas ir nesibaigiančios problemos.
Kiekvienas biuras – jo įkūrėjo stiprybių ir silpnybių refleksija. Kaip yra „Kančo studijoje“? Esi visų reikalų smaigalyje?
Stengiuosi sužiūrėti daugumą dalykų, bet kartais viena ar kita sritis ima šlubuoti. Bandau išskirstyti kuo daugiau užduočių kitiems, kad žmonės jaustųsi savarankiški ir atsakingi už savo indėlį. Kai atsirado projektų vadovė (tėčiui vadovaujant mūsų studijoje tokių pareigų nebuvo, jis viską darė pats), ji perėmė didžiulį krūvį to darbo, kurio architektai paprastai nespėja atlikti: seka darbų grafikus, primena, kad užsakovai turi susimokėti už papildomus darbus, ko mes patys dažnai neįvertindavom ir darydavom daug dalykų veltui. Šiuo metu kolektyve 12 žmonių. Labai sunku prognozuoti mūsų pajėgumus: tarkim, turime milžinišką objektą, kuris netikėtai „užsilenkia“, ir tada naktį nemiegu, skaičiuoju, kiek ilgai užteks lėšų išlaikyti visus darbuotojus. Kitą dieną, žiūrėk, gauname naują didelį užsakymą, ir suprantu, kad jo įgyvendinimui gali prireikti papildomų rankų.
Kai studijai vadovavo A. Kančas, tas bangavimas irgi jautėsi? Ar tiesiog apie tai nežinojai?
Visada žinojau viską. Tėtis buvo tiek darbų apsiėmęs, kad nesugebėjo visko sekti ir koordinuoti. Dažnai vėluodavome, tai buvo tarsi mūsų studijos etiketė – padaryti viską gerai, bet neaišku kada. Kai kas nesulaukdavo. Šitą blogybę mes išgyvendinome, stengiamės laikytis sutartų grafikų.. Gerai, kad man nereikėjo pradėti visko nuo pradžių – perėmiau vadovavimą studijai vidury jos kelio. Galiu kritiškai vertinti tėčio palikimą ir jo darbo stilių, išsaugoti gerąsias praktikas ir ištaisyti tai, kas nepriimtina.
Ar šalia vadybinio darbo dar lieka laiko ir jėgų kūrybai?
Labai daug kūrybinio darbo atlieka Tomas (architektas Tomas Petreikis, Gustės Kančaitės vyras – E. P.). Tačiau bet kokį kūrybininką sunku priversti daryti tai, kas jam nepatinka, jeigu jis nemato savo vizijos. Studijoje prie įvairių projektų dirba skirtingi žmonės ar jų grupelės. Turime labai stiprių asmenybių.
Gavę užduotį pirmiausia išanalizuojame įstatymus – kaip ir ką konkrečiomis sąlygomis galima kurti ir statyti. Anksčiau neturėjome atskiro žmogaus, kuris gerai išmanytų teisės dalykus ir stebėtų, ar projektai atitinka kiekvieną įvairių reglamentų raidę, todėl atsirasdavo klaidų ir teisinių problemų. Pradėjusi vadovauti studijai, pirmiausia priėmiau tokį darbuotoją, tad dabar jaučiamės tūkstantį kartų ramiau. Architektūroje kūryba neatsiejama nuo konkretaus projekto scenarijaus – visų aplinkybių ir teisinių galimybių įvertinimo. Visada yra užduotis, užsakovas ir kontekstas. Tarp daugybės apribojimų kūrybai lieka ne tiek daug vietos. Kai žinai, kas galima ir kas ne, kūrybiški sprendimai ateina spontaniškai, perdaug apie tai nemąstant. Jei sėdi dirbtinai parėmęs galvą, dažniausiai nieko ir nesugalvoji.
Kokie jūsų projektai Tau pačiai atrodo labiausiai pavykę?
Tikriausiai biurų pastatas „Jonavos 30“. Šis projektas darytas prieš 10 metų. Tada dirbant manęs beveik niekas nevaržė – gal buvo mažiau įvairiausių normų, o gal tiesiog mažiau jų žinojau. Projektas ilgokai gulėjo stalčiuje, kol tą sklypą nusipirko kiti verslininkai. Smagu, kad per dešimtmetį jis visiškai nepaseno. Didžiausia vertybė – nekurti trumpalaikės, „madingos“ architektūros, nes viskas taip greitai kinta ir nusibosta. Dar noriu pasidžiaugti, kad Vilniuje suprojektavome didžiulį pastatų kompleksą Paupio kvartale, kurio bendras plotas – 30 tūkst. kvadratų. Jis dar nepradėtas statyti, o pirkėjai nekantrauja, matydami, kaip kvartalo reklaminėje užsklandoje sukasi mūsų projekto vaizdai.
Yra dar vienas smagus mūsų objektas Kaune – daugiabutis Studentų gatvėje, išsiskiriantis deginto medžio apdaila ir ryškiu koloritu. Net kolegos klausia, kaip nebijojome tos rožinės spalvos, ar negąsdiname pirkėjų. Šiame kvartale, lyg kokioj faveloj tarp mažų namelių, mūsų daugiabutis atsirado pirmas, ir jį netikėtai išpirko aukštesnėmis nei rinkos kainomis. Netrukus gretimas sklypas buvo parduotas dvigubai brangiau, dar kitas pabrango trigubai. Užsakovai supranta, kad mes sukuriame ne tik pastatus, bet ir pridedame komercinės vertės visai teritorijai.
Tikėjausi, kad tarp mylimiausių ir labiausiai pavykusių savo projektų paminėsi Nidos meno koloniją.
Išties. Ji – netikėtas precedentas šiame kurorte – tapo miestelio kultūros širdimi. Čia ištisus metus verda kūrybinis gyvenimas. Tai vienintelė vieta, kurioje ir sezono, ir ne sezono metu vyksta įvairūs renginiai, koloniją yra aplankę visi esami Lietuvos prezidentai. Objektą kūrėme visa komanda, tačiau Tomo indėlis šiame projekte svarbiausias – būtent jo idėja laimėjo konkursą. Iš pažiūros pastato tūris primena didelį kluoną, bet eksterjere panaudota raudona spalva bei stiklų kompozicija paverčia jį šiuolaikišku ir tuo pat metu atitinkančiu žvejų miestelio viziją. Aišku, Nidos meno kolonija tokiu traukos centru tapo ne tik dėl architektūrinių sprendimų – ją valdo labai kūrybingi žmonės.
Jūsų sėkmingiausių projektų sąraše yra tokių Lietuvos kultūrai svarbių objektų kaip Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija, įgyvendinta vadovaujant A. Kančui, ir šiuo metu Vilniuje vykdomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro atnaujinimas. Projektuoti šiuolaikiškus sprendinius tokiose istorinę, paveldo reikšmę turinčiose erdvėse – milžiniškas iššūkis. Kaip pavyksta tarp daugybės apribojimų rasti vietos kūrybinei minčiai?
Kauno dramos teatro projekte dalyvavau nuo pat pirmojo žingsnio. Tuo metu, kai sprendėme esminius dalykus, laukiausi dukters Liepos. Kartu su tėčiu nusprendėme įrengti holą per du aukštus, atnaujinti jo palubėje esantį šviestuvą kaip vitražą, kuris praplėstų erdvę. Ankstesniais laikais kiekviename monumentalios statybos projekte būdavo kviečiami dalyvauti garsūs menininkai. Dabar tam dažniausiai nelieka lėšų. Tikrai džiaugiuosi, kad mums talkino žinomas grafikas Kęstutis Grigaliūnas – jo sukurtas Kauno dramos teatro vitražinių lubų piešinys gražiai dera istoriniame art deco kontekste. Man patinka didžiosios salės ramus, tylus koloritas. Čia nieko per daug nedarėme, tik pakeitėme kėdes, pasirūpinome komfortu. Ir viename, ir kitame teatre nejaučiame noro „groti solo“ – stengiamės prisitaikyti prie konteksto ir spręsti architektūrines užduotis tyliai. Tiek Kaune nemanėme, kad reikia viską griauti ir daryti naują teatrą, kaip monumentą sau, tiek ir Vilniaus teatre, liesdamiesi prie architektų Nasvyčių palikimo, jaučiame pagarbą ir stengiamės projektuoti nuosaikiai, kad mūsų nauja kalba derėtų su esama architektūra, būtų tęstinė, išplaukianti iš jau įgyvendintų idėjų. Dažnai architektui sunku sutramdyti norą parodyti, ką jis gali. Šiuo atveju mes nusilenkiame aplinkai suprasdami, jog svarbiausia yra tai, kas vyksta scenoje, o visa kita privalo nekonkuruoti su turiniu, turi būti ramu ir patogu.
Manau, labiausiai architekto branda ir kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidžia ne plyname lauke, kuriame jis nevaržomas gali kurti ir taip, ir kitaip, bet ten, kur siaura, kur daugybė apribojimų, paveldo labirintų.
Tokiuose objektuose visos vietos yra labai jautrios. Ir teatro darbuotojai, ir žiūrovai turi savo lūkesčių, grįstų prisiminimais, kaip buvo, ir, neduok Dieve, padarytume blogiau. Tai yra didesnis iššūkis nei viešieji pirkimai ar biudžeto klausimai. Mūsų užsakovas – ne teatras ar Kultūros ministerija, o statybinė organizacija, kuri, skirtingai nei mes, architektai, negali dirbti nuostolingai. Nė vienas tokių objektų architektams nėra pelno šaltinis. Net jeigu atsitiktų taip, kad baigiant projektą algas reikėtų išsimokėti iš kitų projektų uždirbtomis lėšomis, vis tiek dėl geriausio rezultato darome viską, ką galim, jausdami didžiulę atsakomybę prieš Lietuvą. Todėl imamės didelių komercinių projektų, galinčių padengti mažiau pelningus objektus, tokius kaip teatras ar bažnyčia.
A. Kančas Kaune suprojektavo dvi bažnyčias – Šv. Kazimiero Aleksote ir Gerojo Ganytojo Saulėtekyje, o trečiosios – Šv. Jono Pauliaus II bažnyčios, šiuo metu statomos Šilainiuose – nebespėjo užbaigti.
Mes tą nebaigtą kūrinį paveldėjome ir tęsiame toliau. Toks buvo tėčio sprendimas – dovanoti miestui bažnyčios projektą kaip auką. Man tai suprantama ir priimtina, tačiau kartu dirbantiems kolegoms reikia papildomos motyvacijos, nes tikrai ne kiekvienas gali dirbti be atlygio. Žvelgiant plačiau, mums visiems kartais tenka imtis darbų, kurie nėra finansiškai naudingi. Suprantama, kad tokias užduotis dažniausiai sprendžiame tada, kai lieka laiko. Kol kas dar nespėjome parengti šios bažnyčios interjero projekto, o jau kažkas labdaringai padarė vidaus sprendinių vizualizaciją, kurios įgyvendinimas, deja, būtų antireklama mūsų studijai. Suprantu, jog savo darbotvarkėje turime rasti laiko ir skirti jėgų šiam sakraliam objektui užbaigti.
Ar dažnai nutinka, kad, perdavus pastatą eksploatacijai, po kurio laiko užsakovas jį taip „pataiso“, jog architektui norisi atsisakyti autorystės?
Įdomu tai, kad dabartiniai mūsų įstatymai tai leidžia: statinio savininkas, nusipirkęs architektūrinį projektą, iš dalies tampa ir jo autorinių teisių turėtoju. Mes esame laimės kūdikiai, kad mums kol kas dar taip nenutiko. Tačiau vienas tokių pavyzdžių – tėčio suprojektuota ir 1997 m. pastatyta Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri buvo sugadinta dar bestatant. Pati projekto idėja yra įdomi, labai gražus bažnyčios kaip „Mindaugo karūnos“ maketas. Tačiau rangovai taupymo sumetimais šią karūną pamažino, iškraipė pastato proporcijas. Matant, kas iš to liko, darosi apmaudu, norisi ją nugriauti ir pastatyti iš naujo. Kartais klebonai įsivaizduoja esą kulto pastatų savininkai, dėl lėšų trūkumo galintys keisti projektą pagal savo matymą ir supratimą. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad Šilainių bažnyčios klebonas – visiška priešingybė: jis labai geranoriškas, gilinasi į projektą ir tikrai domisi statybų reikalais.
Jūsų studija projektavo Karaliaus Mindaugo apartamentus Nemuno krantinėje, tačiau šis kvartalas vis dar atrodo nebaigtas.
Mes rekonstravome ir sutvarkėme visą kvartalą, išskyrus vieną jo namą – buvusį „Pienocentro“ sandėlį, Kultūros paveldo departamento sąvade įrašytą kaip vertybių turintį pastatą. Jame daug kas saugoma. Kažin, ar mūsų visuomenėje atrastume daug žmonių, besidžiaugiančių, jog dirba ar gyvena autentiškos architektūros pastate, kuriame trūksta natūralios šviesos, nes jo mažučiai langai kažkur palubėje. Norisi rasti kompromisą: gal galima suprojektuoti daugiau langų ne gatvės fasade, o kiemo pusėje? Tame kvartale yra ir daugiau problemų. Pavyzdžiui, po Čiurlionio tiltu užsakovai įsirengė automobilių stovėjimo aikštelę; teko praeiti kryžiaus kelius, kol projektą patvirtino miesto valdžia. Patiltės – niekieno erdvė, tinkama nebent šikšnosparniams. O dabar valdininkai nori atšaukti savo sprendimą, siekia atsiimti užsakovo lėšomis įrengtą parkingą ir jį apmokestinti. Miestui susigrąžinus šią žemę, kvartalas nebeturėtų jį tenkinančios automobilių stovėjimo aikštelės. Tai trukdo vystytojams kurti ilgalaikius planus, nes niekada nebūsi tikras, kada, kas ir kaip pasikeis.
Apskritai Kaune parkavimas yra esminė problema, stabdanti miesto centro renovaciją ir plėtrą. Kaunas turi pakankamai galimybių augti viduje, jo veide dar daug iškritusių dantų – apleistų vietų. Laisvės alėjos namų ir kiemų niekas nerekonstruoja, nes jos prieigose nėra sąlygų įrengti papildomų stovėjimo aikštelių. Pagal galiojantį reglamentą, kiekvienam atnaujintam pastatui privaloma tokia tvarka: vienas butas – viena parkavimo vieta. Alėjos kiemai kaip Brazilijoje – tiršta griūvančių sandėliukų, garažiukų. Kaunui reikėtų tvarkyti savo ūkį strategiškai – išvalyti tuos šalašynus. Nežinau, kokią urbanistinę viziją mato mūsų valdžia, tačiau tikiuosi, kad miesto taryba supranta, jog neįmanoma intensyvinti jokios veiklos centre, esant tokioms automobilių parkavimo normoms, tai skatina tik priemiesčių plėtrą. Deja, tiek architektų bendruomenė, tiek RAT (Regioninė architektų taryba) miesto planavime ir tvarkyme turi tik patariamąjį balsą. Labai trūksta įsiklausymo į profesionalų nuomones šiais klausimais.
Viena istorija Tavo šeimai ir Tau asmeniškai yra labai svarbi – sekinantis teismų maratonas dėl pastato-vaiduoklio detalaus plano, kurio jūsų studija nerengė. Dėl jo A. Kančas prarado sveikatą, Tu praradai tėtį, o miestas – talentingą architektą. Ko ši istorija išmokė?
Ne veltui sakoma, kad prieš vėją nepapūsi. Konflikto pradžioje mums ieškovas siūlė galimybę tartis – prisiimti svetimą kaltę. Jei būtume sutikę, kad tai mūsų klaida, jie būtų gavę didžiulę draudimo išmoką. Tėtis buvo principingas, siekė žūt būt įrodyti savo teisybę. Jis laimėjo tą karą, tačiau kokia kaina! Tai virto pragarme ne tik jam, bet visai mūsų šeimai. Dabar suprantu, kad kartais neverta įrodinėti savo tiesas. Niekada negali būti tikras, kaip pasisuks teismo procesas: net jeigu žinai esantis teisus, ir atrodo, jog viskas krypsta į gerą, atėjęs išklausyti nuosprendžio gali staiga išgirsti, kad situacija apsivertė aukštyn kojomis. Rimtų advokatų paslaugos nežmoniškai brangios – tėvams teko parduoti ir vieną pastogę, ir visus turėtus paveikslus. Kai kovoji už savo teisybę, visa kita aplink sustoja. Tas teismų maratonas tėtį sunaikino. Jei būčiau žinojusi, kuo baigsis šis konfliktas, būčiau mėginusi nuo bylinėjimosi atkalbėti. Šimtu procentų.
Penkerius metus trukęs teismo procesas judu abu užgrūdino ir suartino?
Visada buvome bičiuliai, tačiau labiausiai suartino jo liga – mūsų bendravime išnyko bet kokie tabu, kalbėjomės absoliučiai apie viską. Tėtis matė tikrąsias vertybes, kas yra svarbu, o kas – tik smulkmenos. Dabar, susidūrusi su labai didelėmis bėdomis, daugeliui mažesnių problemų nebeteikiu tiek reikšmės. Ką galiu nuo savęs nusimesti, tą nusimetu, nes kitaip visko nepavilkčiau. Negaištu, nesijaudinu ir nediskutuoju dėl mažareikšmių dalykų, ypač dėl to, ko negaliu pakeisti, nes vienas iš brangiausių dalykų yra mūsų laikas.
Ar būta tėviškų priesakų ir svarbių patarimų, kai tapo aišku, kad jis netrukus išeis, viską perdavęs Tau?
Tuo metu blaškiausi lyg koks į kampą užspeistas žvėriukas, nesuprasdama, ką daryti: gal ieškoti įmonei partnerio, pasiūlyti jam tapti akcininku? Išsigandau, nes jaučiausi per silpna viską suvaldyti. Tėtis nesutiko, nes nauji akcininkai reikštų verslo dalybas. Nuramino, kad viskas bus gerai, priminė, jog galėsiu daryti tai, ką labiausiai mėgau, t. y. interjerus ar mažesnės apimties privačių užsakovų projektus. Gal tokiu būdu mane drąsino, o gal iš tiesų įsivaizdavo, kad projektuosiu smulkesnius objektus. Tačiau, jam išėjus, tie objektai liko dideli ir netgi didesni, nei buvo. Manau, jis dėl to apsidžiaugtų.
Man pačiai toks posūkis gana netikėtas. Kartais norėčiau dirbti mažiau, bet suprantu, kad nėra tokios galimybės. Kai pavyksta įgyvendinti sudėtingus projektus, atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi. O dar svarbiau, kad manimi patikėjo užsakovai – tai užaugino sparnus.
Kokiu būdu save atstatai?
Niekas kitas taip nepadeda kaip sportas. Moku abonentinį mokestį už sporto klubą, į kurį neinu, o rytais bėgioju nemokamai. Atsikėlusi šeštą ryto nubėgu penkis kilometrus iki „Žalgirio“ arenos ir atgal. Šiame savęs prievartavime atradau smagumo: galva išsivalo, tampa tuščia. Visą dieną bendraudama su žmonėmis po darbo noriu pabūti viena – tai geriausias būdas save „susilopyti“.
Tėtis Tave užkrėtė kelionių manija: keliauji ne tik darbo reikalais, bet ir su šeima, draugais.
Man kelionės – ir dvasinis penas, netikėtai atplaukusios kūrybinės mintys, kurių galbūt perspektyvoje prireiks, ir puiki „organizacinė“ mankšta. Architektas turi būti geras orientacininkas – reaguoti į situacijas čia ir dabar, greitai rasti išeitis ir sprendimus. Mane to išmokė kelionės kartu su tėčiu, kai viską atrasdavome pagal realius žemėlapius. Mėgstu keliauti su didele draugų kompanija (dešimčia ar net dvidešimčia žmonių), patinka viską suplanuoti – surasti geriausią būdą, kaip nuvažiuoti, kur apsistoti. Skirtingas įvairių miestų metro sistemas priimu kaip iššūkį – kuo greičiau jas perprasti tarsi galvosūkį. Man tokia mankšta prilygsta sportui.
Jau treji metai vadovauji „Kančo studijai“. Ar jautiesi kaip vadovė užaugusi, subrendusi?
Manau, kad taip. Tikrai. Turime daug naujų užsakovų, niekada nedirbusių su tėčiu. Jie kreipiasi į mūsų studiją tokią, kokia yra dabar. Jaučiu įvertinimą ir klientų pasitikėjimą mūsų profesionalumu. Anksčiau buvau architekto Kančo dukra, dabar esu architektė Gustė Kančaitė.
Ką reiškia jaunai architektei būti žinomos architektūros istorikės Jolitos Kančienės dukra?
Mūsų šeimoje mama visą laiką buvo ir yra kritikė. Ką jai berodytume, visada sulaukiame daugiau pastabų nei pagyrų. Jei nesukuriam gero projekto, dažniausiai ji mus pastato į vietą: „Nieko doro nepadarėt.“ Mama lyg pilkasis kardinolas dalyvauja kiekviename mūsų projekte, žino, kaip turi būti, ir mes visi jos šiek tiek prisibijome. Iš tiesų labai praverčia jos kaip istorikės pagalba – bendradarbiaujame, konsultuojamės. Ji išgyvena dėl mūsų klaidų, kai, jos požiūriu, kažką sugadiname ar nedarome taip, kaip ji rekomenduotų iš paveldosaugos pozicijos. Neseniai kartu važiavome pro studentų daugiabutį, kuris mamai patiko, tad, manau, jis tikrai pavykęs. Ji labai rūpinasi, kad būtų įamžintas tėčio atminimas.
Kaip ketinate tą padaryti?
Šalia mūsų kartu su tėčiu projektuoto biurų pastato „Jonavos 30“ įrengėme nedidelį skverą, pasėjome žolę, turėdami galvoje, kad tame žemės plote niekada niekas nebus statoma, nes ten neįmanoma suformuoti sklypo. Kažkam nepatiko metalinis bortelis, mus apskundė, ir antstoliai liepė šį skverą išardyti, mat jis įrengtas valstybinėje žemėje. Tikimės, kad pavyks jam suteikti A. Kančo vardą. Tai būtų labai simboliška, nes pastato projektas buvo deleguotas L. Mieso van der Rohe’ės apdovanojimams, be to, Senamiesčio prieigose esančio skvero vieta labai jauki. Daugelis kolegų, įskaitant vyriausiąjį miesto architektą, tokiai idėjai pritaria, tačiau jau pusantrų metų miesto taryba niekaip nesiima svarstyti šio klausimo. Apskritai Kaune maža skverų ar nedidelių parkelių, bet yra daug apytuščių plotų – žemės sklypų „apie nieką“, kuriems būtų galima įpūsti gyvybės, sukurti legendą, suteikti prasmę.
Ar linkėtum savo dukrai tapti architekte?
Ši profesija susijusi su nežmoniška kasdiene įtampa – nuo ryto iki vakaro, o kaip įmonės vadovei – dar ir bemiegėmis naktimis. Moteriai, manančiai, kad jos svarbiausia priedermė – ruošti šeimai vakarienę ar rūpintis vaikais, tai būtų neįmanoma. Sunku aprėpti visus kampus. Tačiau dukrai, jei tik ji to norės, linkėčiau rinktis architektūrą, nes tai nepaprastai įdomus darbas, apimantis daugybę sričių. Kiekviena diena – tarsi iššūkis, vis kitokia.
