Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos priestatas
ARCHITEKTAI – Vaidas Tamošiūnas, Edvinas Stašys | NEBRAU; Luknė Barčaitė, Gabrielė Šliurpaitė, Rūta Piečytė-Kinkevičienė, Ieva Žvirblė | MASPRO
UŽSAKOVAS – Kauno rajono savivaldybė
VIETA – Mokyklos g. 5, Akademija, Kauno r. sav.Daugiau
Su Antanu Dominu kalbėjosi Gediminas Banaitis-Skrandis
Tarptautinė iniciatyva #whoisthearchitect, skirta architektų ir dizainerių kūrybos reikšmei atskleisti, tęsiama Anykščiuose. Kalbinamas architektas – Antanas Dominas („DNA Studija“), kavinę miesto centre įvilkęs į subtilų ir kontekstualų rūbą. Pasak Antano, architektui, kuriančiam miestelyje, tenka ne mažiau atsakingas vaidmuo nei dirbančiam didmiestyje. Čia konteksto pajauta ir vietos savitumas yra esminiai kūrybinio proceso elementai. Regionuose atsirandantys kokybiškos šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai nedažni, todėl turi daugiau galimybių nuskambėti plačiai ir taip atkreipti dėmesį tiek į save, tiek į pačią vietovę.
Anykščių atveju, manau, moderniąją architektūrinę tapatybę formuoja ne vien XX a. vidurio postsovietiniai statiniai: miesto centre neseniai iškilo biblioteka, atnaujintas kultūros centras, šiuolaikiškai tvarkomos ir viešosios erdvės. Tokiame nedideliame mieste kaip Anykščiai kiekvienas naujas ar rekonstruotas architektūrinis objektas paprastai yra labiau pastebimas ir turi didesnę reikšmę vietos bendruomenėms nei didmiestyje, kur šiuolaikinių statinių koncentracija – kur kas didesnė.
Naujos architektūros apraiškas regionuose siečiau ir su platesne tema: šiuolaikines tendencijas atitinkanti bei gyventojų poreikius (kaip juos suvokiame dabar, o ne prieš 10 ar 50 metų) tenkinanti architektūra suteikia galimybę pajusti mūsų laikmečio pulsą, padeda formuoti visuomenės mentalitetą, gerina gyvenimo kokybę.
Man Anykščiai asocijuojasi su kokybiška ir jaukia gyvenimo aplinka (ne veltui visas miestas įtrauktas į Anykščių regioninio parko ribas). Žinau kelias šeimas, kurios iš sostinės persikėlė čia gyventi ne dėl to, kad jas su šia vieta sietų giminystės ryšiai ar palikimas, o būtent todėl, jog Anykščiai labiau nei Vilnius atitinka jų poreikius. Tad svarbu išsaugoti bei puoselėti ne vien turimą miesto, bet ir viso regiono gamtinį, etnokultūrinį palikimą – tai, kas čia ir traukia žmones. Sakyčiau, urbanizacija Anykščiuose turėtų vykti atsargiai, neekspansyviai. Manau, labai sėkmingai galėtų būti pritaikyta dar nuo sovietmečio likusių gamybinių teritorijų konversija, jas pakeičiant taip, kad atliktų gyvenimo, komercijos ar visuomeninę funkcijas.
Tomo Šimkaus, Antano Domino nuotrauka
Sprendimus man nemaža dalimi diktuoja esami objektai: jų mastelis, medžiagiškumas, formos, tam tikros detalės, panaudoti komponavimo principai… Prieš startuodamas su idėja, kurį laiką atlieku konteksto analizę ir, išskirdamas svarbiausius akcentus, padarau išvadas. Kitas žingsnis yra pasirinkti naujo objekto derinimo principą – kontrastuoti ar sugretinti. Kultūriniu požiūriu vertingoje aplinkoje dažnai saugiau vadovautis sugretinimo, niuanso principu. Kontrastuojant su paveldu, kyla rizika su juo konkuruoti ar net jį užgožti – tai ir laikyčiau viena tų ribų, kurių peržengimas pažeistų pagarbų požiūrį į istoriją. Kito pobūdžio riba – per didelis šiuolaikinės architektūros prisitaikymas prie senosios. Čia kyla klastotės grėsmė, kai naujas objektas taip supanašėja su istoriniu, kad stebėtojui darosi sunku identifikuoti autentiškumą. Manau, tinkamiausias požiūris į paveldą būtų saikingas vidurys tarp šių dviejų kraštutinumų, kai situacijoje pelnytai dominuoja paveldas, o nauja architektūra jį papildo, primindama, jog pati yra šių dienų kūrinys.
Anykščiams palinkėčiau tiek kontrastingos, tiek švelnesnės architektūros, tačiau, be abejo, saikingos, tokios, kuri nesistengtų pakeisti miesto identiteto. O kuria kryptimi – kontrasto ar niuanso – geriau judėti konkrečiu atveju, reikėtų spręsti pagal situaciją.
Kiek žinau, anykštėnai pastatą vertina gana pozityviai – bent pačiam neigiamų atsiliepimų dar neteko girdėti. Kuriant mažuose miesteliuose ar apskritai jautresnėse teritorijose, man svarbiausia kontekstualumas, vietos identiteto išryškinimas ir jo interpretacija. Šiuo atveju taip pat buvo ieškota būtent čia tinkamo architektūrinio sprendimo, atliepiančio aplinką. Manau, stebėtojo reakcija priklauso nuo architektūros ir konteksto santykio. Ji gali būti kritiškesnė, jei objektas primena svetimkūnį, ir atvirkščiai – pozityvesnė, jei naujas statinys randa savo vietą. Su aplinka derantys sprendimai stebėtojui kelia mažiau klausimų ir regisi suprantamesni, nes atrodo natūraliau. Prie viso to, be abejo, estetika ir funkcionalumas man yra neatsiejama darbo dalis.
Tomo Šimkaus, Antano Domino nuotrauka
Kalbant apie realų architektūros projektą, sunku įsivaizduoti kūrybinį procesą be tokių veiksnių kaip klientas, visuomenė, reglamentai, biudžetas ir pan. Negana to, architektūra dažniausiai kuriama žmonėms ir, visų pirma, turi atliepti jų poreikius. Be abejo, minėtų elementų tarpusavio suderinimas kelia iššūkių, tačiau tokia yra realybė, kurioje ir formuojamos idėjos, ieškoma kūrybinių sprendimų. Iš anksto apibrėžtos ribos iš dalies apsunkina, bet kartu suteikia konkretumo, neleidžia per daug blaškytis, o tai galų gale leidžia tikėtis neblogo rezultato.
Tikiu – kokybiška šiuolaikinė architektūra edukuoja žmogų, skatina vertinti ir mąstyti, ypač istoriniame kontekste reaguojant į naują objektą, kurio atsiradimas paremtas kūrėjo interpretacija. Savo paties darbų šiuo atveju vertinti nesiryžtu, tačiau jei kiti įvertina juos kaip pakankamai kokybiškus, gal jie taip pat lavina stebėtoją. Manau, kad istorinė architektūra, kultūros paveldas, lyginant su šiuolaikine architektūra, turi stipresnį edukacinį poveikį. Be to, dažnai stebėtojui teikia ir didesnį estetinį pasitenkinimą. Autentiškumas atskleidžia vertingą istoriją, todėl, mano akimis, teisingiausias projektavimo istorinėje aplinkoje metodas yra ne tik išsaugoti, bet ir išryškinti jį taip, kad stebėtojas aiškiai atskirtų istoriją nuo šiuolaikinių sprendimų. Matyt, tokia ir yra pagrindinė naujosios architektūros, kaip žmogų lavinančios priemonės, užduotis.
Iš dalies užsakovas lemia ir kūrybinę laisvę. Žinoma, galima bandyti klientą įtikinti, tačiau jo žodis vis tiek bus paskutinis – būtent nuo jo priklauso, ar idėja sulauks žalios šviesos. Šiuo atveju klientas puikiai suprato sklypo Anykščių senamiesčio kontekste svarbą, suvokė, kokia atsakomybė tenka priimant architektūrinį sprendimą toje vietoje. Todėl jo pasitikėjimas bei suteikta kūrybinė laisvė man buvo didelis įvertinimas.
Mažesnis mastas, mano akimis, projektą veikia dvejopai. Viena vertus, itin nedidelis sklypo plotas, senamiesčio užstatymo struktūra, besiribojanti sankryža, pėsčiųjų perėja, prie pat sklypo ribos esantys kiti pastatai ir panašūs situacijos veiksniai riboja sprendimų pasirinkimus. Iš kitos pusės, kai mastelis mažesnis, lengviau surasti formą, suvokti visumą; mažesnis detalių kiekis leidžia kiekvieną jų išryškinti ir sykiu neperkrauti galutinio vaizdo. Bet ir vėl, žvelgiant giliau, riboto dydžio tūris kelia erdvių išplanavimo ir funkcijos išpildymo iššūkių.
Tomo Šimkaus, Antano Domino nuotrauka
Sistema tikrai daugiapakopė, ir projekto realizacija gali užstrigti ar būti koreguojama bet kuriame iš etapų. Visgi architektas pasiūlo pirminę architektūrinę idėją, kuri įskelia kibirkštį, yra viso projektavimo proceso pradžia. Todėl jis ir laikomas kūrinio autoriumi. Juk pirmas prisilietimas – būtent jo. O įgyvendinimo kelyje svarbus kiekvienas segmentas, kiekvienas etapas. Visų pirma, klientas priima (arba ne) siūlomą koncepciją. Vėliau sprendžiami techniniai klausimai ir, be jokios abejonės, statybos inžinieriai reikšmingai prisideda prie sumanymo įgyvendinimo. Mano nuomone, pastatų konstrukcijos apskritai yra labai sudėtinga sfera, reikalaujanti daug išradingumo bei racionalaus mąstymo. Neretai nuo konstruktoriaus kūrybinio potencialo priklauso architektūros kūrinio išpildymas iki mažiausių detalių. Lygiai taip pat tinkamai ar netinkamai pritaikyti inžineriniai sprendimai gali paveikti objekto išvaizdą. Todėl klaidinga manyti, kad inžinerinis projektavimas – tik sausas įstatymų, reglamentų taikymas. Pasitaiko atvejų, kai kūrybiški konstrukciniai ar technologiniai sprendimai gelbsti pirminę koncepciją. Ir tai paprastai yra būtent architekto užnugaryje dirbančių konstruktorių ar inžinierių nuopelnas. Deja, ši svarbi komandos dalis kartais lieka deramai neįvertinta…
Savo žodį architektūros atžvilgiu taip pat gali tarti savivaldybės, visuomenės atstovai. Kartais jų įžvalgos pasirodo tikrai vertingos: užduodami klausimai, į kuriuos, kaip paaiškėja, nebuvo atsakyta ankstesniame kūrybos etape, pasidalinama pastebėjimais, galinčiais paveikti ar netgi iš esmės pakeisti sprendinius, būtent į gerąją pusę. Tačiau nutinka ir taip, kad kitos nuomonės, ypač ne itin kompetentingų asmenų, rezultatą paveikia neigiamai. Apibendrinant: aplinkinių dėmenys daugiau ar mažiau veikia kūrybos rezultatą, tačiau pirminė koncepcija – autorystė – vis tik lieka architekto.
Tiesa, plačiajai visuomenei architektai yra mažiau žinomi. Jei atvirai, niekada anksčiau nebuvau apie tai susimąstęs, bet, matyt, dabartinei situacijai galima rasti ne vieną paaiškinimą…
Be teikiamo estetinio pasitenkinimo, architektūra dar ir atlieka funkciją – kavinės, muziejaus, daugiabučio ar panašiai, – kuri dažniausiai žmogui svarbesnė už koncepciją. Tarkime, muziejus pirmiausia yra suvokiamas kaip ekspozicijų erdvė, ten einama apžiūrėti vykstančių parodų – tai žmones masina… O pats muziejaus pastatas didžiąją laiko dalį lieka fone. Sakyčiau, kad taip ir turėtų būti, tai normalu ir netgi gerai. Statinys pasiteisina, kai, visų pirma, įgyvendina savo pirminę misiją. Mano nuomone, architektūra nėra skulptūra: kad ir kokia išraiškinga, estetiška ar konceptuali jos išvaizda, pagrindinė užduotis yra atliepti visuomenės poreikius. O funkcijų vykdymui autoriai nereikalingi.
Kita priežastis gali būti sunkesnė sklaida. Architektūra ne tokia mobili kaip kitos meno rūšys: vienintelis būdas perkelti ją į kitą miestą ar šalį – atvaizdas, pasakojimas. O, pavyzdžiui, grafikos, tapybos parodos, cirko, teatro, kino, muzikos kūriniai laisvai keliauja, yra lengviau pristatomi skirtingose erdvėse – taip auginamas šių menų ir jų autorių populiarumas. Pasitelkdami atvaizdą ir pasakojimą, architektai irgi gali skleisti žinią apie savo kūrybą, siekti populiarumo, edukuoti auditoriją. Tačiau sklaidai reikia papildomų pastangų, todėl tikrai nedidelė dalis kolegų ja užsiima.
Dar vienas momentas – architektas visgi nėra kalbėtojas. Jis prabyla įgyvendintais projektais, ilgamečiu palikimu. Pagrindinis architekto uždavinys – mintį perteikti visų pirma pasitelkiant būtent architektūrinius sprendimus, o ne žodžius, išskyrus galbūt tik manifestų atvejus. Taip, žodis papildo koncepciją, konkretizuoja išreikštą mintį, padaro ją lengviau suvokiamą stebėtojui, bet tai gali būti tik postūmis aiškumo link, pagalbinis, tačiau ne esminis architektūros dėmuo.
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“
ARCHITEKTAI – Tadas Jonauskis, Ignas Račkauskas, Lukas Kulikauskas, Augustas Makrickas, Justina Muliuolytė | tarptautinė urbanistų komanda „Pupa“
APŽELDINIMO DIZAINERIAI – Linas Usas, Ramunė Baniulienė
PAVELDOSAUGOS SPECIALISTĖ – Marija Nemunienė
INTERJERO DIZAINERIAI – MB „Hus Studio“
PROJEKTAVIMO VALDYMAS – UAB „Mutuus“
UŽSAKOVAS – Panevėžio miesto savivaldybė
VIETA – Ukmergės g. 59A, Panevėžys
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – „NAHA Sushi & Asian Fusion“
ARCHITEKTAS – Antanas Dominas | „DNA Studio“
INTERJERO DIZAINERĖ – Monika Mickutė
KONSTRUKTORĖ – Audronė Dominaitė
UŽSAKOVAS – A. Šimkaus firma, IĮ
VIETA – A. Baranausko aikštė, AnykščiaiDaugiau
Donata Bocullo
Vakarų istorija prasideda nuo miesto raidos.
Pierre’as Manent’as, „Miesto metamorfozės“
Kokie ženklai Kaune liudija tarpukariu įvykusias vakarietiškas permainas ir kaip šiuolaikinis miestas vis dar atspindi laikinosios sostinės raidą? Gal tai restauruotos modernizmo pastatų durys, pro kurias kasdien praeiname, slenksčiai, kuriuos įveikiame, gausybė į Žaliakalnio kultūrinį draustinį vedančių laiptų, vilų bokšteliai, atnaujinti fasadai? Kokie optimistiški buvo pirmieji metai, Kauno modernizmą įtraukus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą? Kokius barjerus dar teks įveikti tam, kad optimizmo architektūra būtų tinkamai išsaugota ateities kartoms? Atsakymų ieškokime kartu su architektūros istorijos, paveldo, turizmo, kino, kaunistikos ekspertais.
KAUNO VIETOS DVASIA MODERNIZMO ARCHITEKTŪROS „KLOSTĖSE“
UNESCO – tarptautinė organizacija, įkurta 1945 m., siekianti skatinti švietimą, kultūrą ir darnų vystymąsi. Pripažįsta unikalios vertės gamtinius bei kultūrinius objektus, įtraukdama juos į Pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas pabrėžia vietovės ar tradicijos svarbą žmonijos istorijai, kultūrai ir identitetui, stiprina turizmą, švietimą ir įpareigoja saugoti paveldą ateities kartoms. Lietuva didžiuojasi penkiomis šio sąrašo vietomis: Vilniaus istoriniu centru, Kuršių nerija, Kernavės archeologine vietove, Struvės geodeziniu lanku ir Kauno modernizmu.
Taip palankiai susiKLOSTĖ, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. Saudo Arabijoje vykusioje 45-oje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Kauno modernizmo architektūra buvo įtraukta į UNESCO sąrašą. Šis pripažinimas pabrėžia 1919–1939 m. Kauno architektūros unikalumą ir jos svarbą pasauliniame kontekste. Praėjus metams nuo šio įvykio, atėjo laikas konstatuoti, ar pakankamai dėmesio skiriame modernizmo architektūros apsaugai, jos išskirtinės vertės sklaidai, ar į mūsų naratyvus, diskusijas ir kelionių maršrutus įsipynė tarpukario optimizmas?
Kaip Romos niekas nepastatė per dieną, taip ir Kauno modernizmas ne per parą tapo UNESCO pripažintu paveldu. Tai nuoseklaus 8 metus trukusio paveldosaugos, architektūros istorijos ir kultūros specialistų darbo rezultatas. Bet pirmiausia, tarpukario pažangios visuomenės vaisius, tos kartos, kuri vos per 20 metų Naujamiestį užaugino ir pakeitė jo veidą į vakarietišką, progresyvų, bet išsaugojusį nacionalinį tapatumą. Kauno modernizmas – tai sparčiai modernėjančios Lietuvos simbolis, įkūnijęs pažangos, kūrybingumo ir tautinio identiteto paieškas. Miesto architektūra – funkcionalūs, estetiški ir modernūs pastatai – atspindėjo gimstančios valstybės ambicijas bei optimistinį tikėjimą jos nepriklausoma ateitimi. Kaune kūrėsi mokyklos, muziejai, kilo administraciniai, komerciniai pastatai, kartu su šiuolaikiškai suplanuota urbanistine erdve pavertę laikinąją sostinę vakarietiškos kultūros etalonu, mažuoju Paryžiumi.
KELIAS Į UNESCO PRIPAŽINIMĄ
Šiandien daugiausia dėmesio Kaune sulaukia vaizdingai šios srities istorikų vadinama Optimizmo architektūra. Būtent ji tarpukariu formavo jaunos, nepriklausomos valstybės urbanistinį kraštovaizdį. Modernistiniai pastatai jautriai įsiliejo į XIX a. pab. miesto planą, o to laikotarpio architektai suformavo unikalų miesto-sodo priemiestį, Žaliakalnį, šiandien pelnytai laikomą kultūriniu draustiniu.
Tai tik vienas iš Kauno nominacinėje byloje išskirtų modernizmo architektūros unikalumų. Patekimas į UNESCO sąrašą 2023 m. pabrėžė miesto, kaip laikinosios sostinės, istorinį vaidmenį, modernizmo estetikos ir pažangos simboliką.
Rengdami Kauno nominacinę bylą, vieni iš jos sudarytojų prof. dr. Marija Drėmaitė, doc. dr. Vaidas Petrulis 2018 m. kartu su meno istorike Giedre Jankevičiūte pristatė ir kilnojamą parodą „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940“. Paroda buvo eksponuojama įvairiose tarptautinėse erdvėse, įskaitant UNESCO būstinę Paryžiuje, festivalį „Flux. Festival Lituano delle Arte 2018“ Romoje, Talino nacionalinę biblioteką ir Vroclavo architektūros muziejų. Tačiau prie bendro Kauno modernizmo naratyvo sklaidos prisidėjo ir „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ („Kaunas 2022“) programa „Modernizmas ateičiai“ bei kitos tarpukario architektūrą garsinančios ir aktualizuojančios iniciatyvos (ekskursijos, virtualūs turai, specialūs leidiniai, kino filmai ir kt.). Taigi įvertinimas UNESCO pripažinimu – tai kompleksiškų ir nuoseklių veiksmų rezultatas. O kas laukia dabar?
KAUNO MODERNISTINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMAS KULTŪROS ATSTOVŲ AKIMIS
Miesto architektūros įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą paskatino skirti daugiau dėmesio tarpukario urbanistiniam palikimui, kilo diskusijų, kaip šis statusas veikia miesto raidą, gyventojų identitetą ir tarptautinį įvaizdį. Trumpomis įžvalgomis, kaip šie pokyčiai jaučiami, dalijasi skirtingų kultūros sričių – paveldosaugos, turizmo, mokslinių tyrimų bei modernizmo sklaidos – atstovai: miesto kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, V. Petrulis, „Ekskursas“ gidas, architektas Algimantas Grigas, architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė, „Kaunas IN“ turizmo ir rinkodaros skyriaus vadovė Agnė Kriaučiūnienė, Kauno filmų biuro projektų vadovas Edgaras Šilkauskas, Ąžuolyno bibliotekos darbuotojos – Kaunistikos skyriaus specialistė Skaidra Grabauskienė, Meno ir muzikos skyriaus vadovė Julija Genienė ir Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyresnioji bibliografė Monika Sadauskaitė-Miliauskienė.
S. Rimas, vienas iš Kauno nominacinės bylos bendraautorių, pažymi, kad Laikinosios sostinės palikimas visada buvo išskirtinis, o įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą tai dar labiau pabrėžė. Dabar tiek užsienio turistai, tiek vietiniai gyventojai aktyviau domisi šiuo laikotarpiu, dalyvauja ekskursijose, lankosi muziejuose ir autentiškose vietose. Pavyzdžiui, po rekonstrukcijos atidarytas Kauno miesto muziejus rotušėje pristato 1919–1939 m. interaktyviomis ekspozicijomis, taip pat veikia privatūs „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejai. Be to, pastebimas išaugęs miestiečių sąmoningumas – jie pilietiškai reaguoja į įtartinus statybos ar nekokybiškos paveldo tvarkybos darbus ir aktyviai dalyvauja Paveldotvarkos programoje, per kurią savivaldybė remia kultūros paveldo statinių tvarkymą. S. Rimo teigimu, nors per vienerius metus miesto veidas iš esmės nepasikeitė, urbanistinė plėtra vyksta inertiškai ir ją lemia bendri ekonomikos dėsniai. UNESCO statusas nepakeitė galiojančių įstatymų ar teritorijų planavimo dokumentų. Naujamiestis bei Žaliakalnis ir iki 2023 m. buvo saugomos kultūros paveldo vietos, patrauklios tiek gyventi, tiek komercinei veiklai. Efektyviausia kultūros paveldo apsauga pasiekiama integruojant ją į savivaldybių bendruosius planus. Kaune kultūros paveldas suvokiamas kaip svarbus išteklius miestiečių gerovei, turizmui ir verslo aplinkai. Džiaugiamasi sukurta svetaine modernist.kaunas.lt, pristatančia į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą ir Europos paveldo ženklu pažymėtą modernizmo architektūrą bei su tuo susijusią informaciją. Tikimasi, kad ši svetainė taps pagrindiniu informacijos apie tarpukario modernizmą centru. Be to, pradėta nauja konkursinė programa nevyriausybinėms organizacijoms, finansuojanti tris skirtingus projektus, tarp jų – 150 edukacinių ekskursijų, susijusių su modernizmo architektūra, pradinių klasių moksleiviams.
1930–1932 m. statyti Kauno Centrinio pašto rūmai (architektas – Feliksas Vizbaras), kuriuose 2024 m. pradėjo veiklą Nacionalinis architektūros institutas. Martyno Plepio nuotrauka © Kauno miesto savivaldybė
Per Antrąjį pasaulinį karą su žemėmis sulyginta Varšuva buvo atstatyta dėl gausaus prieškario brėžinių, piešinių lobyno. O ar Kauno modernizmo mokslinis diskursas pakankamai išsamus? Kad šio laikotarpio objektai būtų tinkamai išsaugoti, reikalingos nuoseklios studijos, būtini istoriografiniai šaltiniai, to meto architektų brėžiniai, įvairūs liudijimai. Per pastaruosius dešimtmečius parengta ne viena studija ir surinkta istorinė medžiaga apie tarpukario architektus bei jų darbus. Šių veiklų rezultatai tapo ne vienos parodos bei nominacinės UNESCO bylos pagrindu.
V. Petrulis sako, kad Kauno modernizmo architektūra, sukurta nesilaikant vieno stilistinio šablono, išsiskiria įvairove, kurią suformavo Vokietijos, Italijos, Anglijos ir kitų šalių įtaka. Unikalus, lokalus pasakojimas, kurį perteikia architektūra, atspindi ne tik avangardines idėjas, bet ir politinę bei emocinę svarbą, o UNESCO pasaulio paveldo statusas įpareigoja ne tik saugoti šiuos objektus, bet ir pristatyti juos tarptautinei bendruomenei kaip pavyzdį. Svarbiausias iššūkis – rasti balansą tarp autentiškumo ir naujų funkcijų poreikio, siekti, kad Kauno architektūra taptų sėkmingu seno ir naujo dermės etalonu pasaulyje. Nors visuomenės ir savivaldybės dėmesys yra nuoseklus, kartais trūksta kokybiškų naujų projektų, atitinkančių modernizmo dvasią. UNESCO statusas taip pat paskatino tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslinius tyrimus, tačiau vis dar reikia detalesnės tarpukario architektūros inventorizacijos ir kritinio žvilgsnio į nūdienos socialinius procesus.
V. Migonytė-Petrulienė tvirtina, kad per pastaruosius metus įvyko reikšmingas pokytis, kurį iliustruoja sociologo Tado Šarūno ir jo komandos tyrimai. Pradėjus formuoti „Europos kultūros sostinės“ programą, nemaža dalis gyventojų nežinojo apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą. Tačiau per 7 metus suburta modernizmo entuziastų bendruomenė tapo ne tik paveldo žinovais, bet ir gidais, animatoriais, o daugiau nei 500 veiklų ir renginių bei tarptautiniai projektai, tokie kaip „Modernizmas 365 / 360“, paskatino didesnį susidomėjimą šiuo laikotarpiu. Nors nemažą postūmį suteikė projektas, modernizmo populiarėjimą taip pat lėmė kūrybiškas ir entuziastingas vietos kultūros sektoriaus darbas. Pasibaigus „Europos kultūros sostinės“ projektui, tarpukario modernizmo idėjos toliau interpretuojamos įvairiuose renginiuose ir parodose, o ateityje tikimasi, kad sukauptos žinios bus kritiškai permąstytos. Istorikė neabejoja, kad tai leis kurti įtraukaus ir kūrybiško miesto ateities vizijas. Svarbų vaidmenį šiame procese prisiima Nacionalinis architektūros institutas, kurio tikslas yra ugdyti visuomenės suvokimą apie architektūrą, puoselėti paveldą ir formuoti istorinės miesto dalies ateities scenarijus.
Sulaukus UNESCO pripažinimo, labiau domimasi ekskursijomis po bibliotekos pastatą K. Donelaičio g. 8, buvusius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, pastatytus 1939 metais. Registracija į ekskursijas dažnai užsipildo per kelias valandas, o lankytojai siekia susipažinti su modernizmo architektūros pastatu. S. Grabauskienė teigia, kad Kaunistikos grupė aktyviai prisideda prie Kauno modernizmo paveldo populiarinimo ir išsaugojimo. Organizuojamos ekskursijos, pristatančios tarpukario Kauno istoriją ir modernizmo architektūrą, tarkim, „Lietuvos valstybingumo pėdsakai K. Donelaičio gatvėje“ ir „Vienybės aikštė: Kauno istorijos liudytoja“. Taip pat vyksta renginiai UNESCO paveldo sąrašo metinėms paminėti, pavyzdžiui, vizualinė kelionė po modernistinį Kauną, kurioje pristatyta Gintaro Česonio ir Aurimo Švedo videoprojekcija „Keliaujantis modernizmas“ bei Aideen Barry filmas „Klostės“. Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus fonduose saugomi įvairūs šaltiniai apie Kauno modernizmą, įskaitant bibliografinius įrašus, leidinius ir teminius aplankus. Unikalus eksponatas – Juozo Stanišausko rankraštis su tarpukario Kauno fotografijomis, suskaitmenintą jį būtų galima pristatyti plačiajai visuomenei.
J. Genienė pastebi, kad Ąžuolyno bibliotekos lankytojų susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra išliko stiprus nuo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metų, o pelnius UNESCO pripažinimą, literatūros apie Kauno miesto pastatus paklausa dar labiau išaugo. Meno leidinių skaitykloje yra specialiai Kauno architektūrai išskirta knygų lentyna – ypač populiari knyga „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas 1918–1940“. Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, įsikūręs buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, apskritai pastaruoju metu sulaukia daugiau lankytojų, besidominčių šia architektūra. Jie ne tik apžiūri pastatą, bet ir skolinasi knygas šia tema.
M. Sadauskaitė-Miliauskienė mini, kad modernizmo laikotarpį Kaune atspindinti tarpukario periodika („Jaunoji Lietuva“, „Akademikas“ ir kt.) ne tik liudija apie architektūrinius bei meninius to meto Kauno inteligentijos užmojus, bet ir suteikia istorinį kontekstą, parodo, kad modernizmas buvo svarbus visuomenės diskusijų objektas. Be to, bibliotekoje saugomi reti ir unikalūs leidiniai, rankraščiai ir archyviniai dokumentai, galintys labai praversti moksliniams tyrinėjimams. Monika priduria, kad dėmesys Kauno modernizmui neslopsta dėl vietinių mokslininkų bei studentų.
Teminės ekskursijos, kino paskatintas turizmas, leidiniai, parodos – visa tai prisideda garsinant Kauno modernizmą. Kaip pastaraisiais metais šiuo požiūriu sekėsi „Kaunas IN“, Kauno filmų biurui bei miesto gidams?
A. Kriaučiūnienė teigia, kad Kauno modernizmas jau ilgai nuosekliai pozicionuojamas kaip vertingas miesto turistinės ir kultūrinės pasiūlos elementas. Tad jį įtraukus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą didėja šio paveldo žinomumas ir tai įpareigoja užtikrinti jo priežiūrą. „Kaunas IN“ bendradarbiauja su miesto savivaldybe ir Kultūros paveldo skyriumi, siekdami pritraukti daugiau turistų į modernizmo objektus, plėsti tiek turizmo specialistų, tiek miestiečių sąmoningumą bei modernizmo vertės suvokimą. Po UNESCO pripažinimo labiau domimasi užsakomosiomis ekskursijomis, skatinančiomis geriau suprasti šį unikalų palikimą. Išaugo „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejų populiarumas. Įvairios iniciatyvos vyksta kitose kultūrinėse ir visuomeninėse institucijose: architektūros festivaliai vaikams ir meninės intervencijos, pavyzdžiui, „LEGO modernizmas“. „Kaunas IN“ kartu su tarptautiniais partneriais organizuoja informacines kampanijas, rengia straipsnius apie miesto modernizmą. Visa tai padeda atskleisti reiškinio grožį ir svarbą. Tačiau jaučiamas literatūros šia tema stygius, ypač užsienio kalbomis. Vis dėlto daugėja skaitmeninių šaltinių, tokių kaip informacija apie Kauno modernizmą „Google Arts and Culture“ platformoje ir kituose informacijos skaidos kanaluose.
Nepriklausoma iniciatyva „Ekskursas“ rengė nemokamas ekskursijas apie Kauno modernizmo pastatus nuo 2015 m., kurios buvo populiarios tarp miestiečių. Kaip „Ekskurso“ koordinatorius ir privatus gidas, A. Grigas pasakoja, kad susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra iš užsienio stabiliai augo nuo nominacinės paraiškos pateikimo 2021 metais. Nepaisant 2022 m. neįvykusios Pasaulio paveldo komiteto sesijos Kazanėje, ekskursijų anglų ir lietuvių kalbomis Kaune vis daugėjo. Kiek netikėtai, bet visus džiugiai 2023 m. rugsėjo 18 d. užklupo žinia: Kaunui suteiktas UNESCO paveldo statusas. Grigas pabrėžia: nuostata, kad apie UNESCO statusą Kaune jau žino visi, yra apgaulinga. Kultūrinius renginius dažniausiai lanko savotiškas „miesto centro burbulas“, o gyvenantys tolėliau (Dainavoje, Kalniečiuose ar Kauno rajone) apie įvykius galbūt išgirsta pavėluotai. Todėl reikia skatinti edukaciją: tiek mokyklose, tiek neformaliomis priemonėmis tarp jaunimo. A. Grigas atkreipia dėmesį į rizikas: istorinių statybos technologijų žinių trūkumas ar noras sutaupyti tvarkant istorinius pastatus gali jiems pakenkti. Atnaujinant brangų granitinį tinką reikėtų neskubėti (pavyzdys, „Pieno centro“ rūmų fasado tvarkybos nesėkmė). Rekonstrukcijos projektų viešinimas ir pristatymas visuomenei turėtų apsaugoti nuo tokių atvejų kaip Aušros g. 23 stogo antstatas ar vila Perkūno al. 11. Šiuo metu trūksta autentiškų mokslinių tyrimų, kurie sujungtų statybos kultūros žinias su praktika (kaip prižiūrėti pastatus) arba virstų rekomendacijomis visiems miestiečiams suprantama kalba (kodėl reikia saugoti dvigubus medinius langus).
E. Šilkausko vadovaujamas Kauno filmų biuras jau kuris laikas aktyviai prisideda prie miesto modernizmo architektūros populiarinimo kino industrijoje. Dar iki UNESCO pripažinimo tarpukario pastatai buvo vertinami kaip unikalios filmavimo lokacijos. Pavyzdžiui, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, pastatytas 1940 m., buvo įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu ir siūlomas kaip filmavimo vieta dėl unikalios architektūros. Pelnytas UNESCO statusas gerokai padidino miesto tarptautinį matomumą ir prestižą, todėl kino kūrėjai ėmė labiau domėtis galimybėmis filmuoti Kaune – pasinaudoti unikalia architektūra ir istoriniu kontekstu. Tačiau tai nepakeitė filmavimo leidimų išdavimo tvarkos modernistiniuose objektuose.
MODERNIZMAS ATEITIES KARTOMS
„Dirbame visų pirma tam, kad Kauno miesto turizmo sektoriaus atstovai ir patys miestiečiai puikiai suvoktų šio reiškinio prasmę ir vertę. Juk, perfrazuojant garsųjį biologą Davidą Attenborough, niekas nesaugos to, kas jiems nerūpi, ir niekam nerūpės tai, ko jie nepatyrė“, – primena A. Kriaučiūnienė.
UNESCO statusas suteikė miestui ne tik pripažinimą ir matomumą pasaulyje, bet ir įpareigojo būti atsakingu unikalaus Kauno modernizmo saugotoju. Modernizmo objektų apsauga nėra tik paveldo specialistų, architektūros istorikų atsakomybė, tai ir sąmoningos visuomenės uždavinys. Optimizmo pasakojimui reikalingas tęsinys, o koks jis bus, priklauso nuo mūsų visų.
„Akademiniai tyrimai turi savąją dinamiką ir, manyčiau, dažniausiai yra visuomenės procesų avangarde. Pagrindinis, optimistinis Kauno modernizmo naratyvas jau sukonstruotas. Jaunajai kartai belieka jį dekonstruoti, kritiškai pažvelgti į gilesnius socialinius procesus, slypėjusius už laikinosios sostinės fasadų“, – teigia V. Petrulis.
Tai kelionė iš laikinosios į Europos kultūros sostinę ir į ateities miestą, kuriam rūpi jo architektūros paveldas bei galimybė tęsti optimistinį naratyvą. Kur judėsime toliau?
Su Sigita Kundrotaite-Savicke kalbėjosi Gediminas Banaitis Skrandis
#KasArchitektas (#whoisthearchitect) – tarptautinė iniciatyva, skirta atskleisti architektų ir dizainerių kūrybinę reikšmę, skatinti visuomenę pastebėti žmones už miestų, erdvių ir pastatų idėjų. Architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt) kūrybinėje veikloje akcentuoja tvarumą ir pagarbą istorijai, kūrybinę laisvę su atsakomybe visuomenei bei aplinkai. Sigita išsiskiria tarpdisciplininiu požiūriu bei gebėjimu derinti minimalistinę estetiką su atsakingu išteklių naudojimu, o jos projektai, tokie kaip „Nemuno7“, įkūnija harmoningą konteksto, šiuolaikinės architektūros ir visuomenės sąveiką. Sigitos požiūris į autorystę kaip balanso tarp individualumo ir bendradarbiavimo paiešką puikiai iliustruoja #KasArchitektas projekto tikslą – atskleisti architektų įtaką ir stiprinti visuomenės ryšį su kūrėjais.
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – kultūros laivas-žemkasė „Nemuno7“
ARCHITEKTĖ – Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt)
IDĖJOS AUTORIUS – Gediminas Banaitis-Skrandis
LAIVO APŽELDINIMO KONCEPCIJOS AUTORĖ – Ūla Marija Bujauskaitė
LAIVO APŽELDINIMO DIZAINERĖ – Rasa Povilionienė
NUOLATINĖS EKSPOZICIJOS KURATORĖ – Emilija Šneiderytė
ŠVIESŲ DIZAINERIS – Linas Kutavičius
UŽSAKOVAS – „Kaunas ir Kauno rajonas 2022“ bei Kauno rajono savivaldybė
VIETA – Zapyškis, Nemuno pakrantė
„Nemuno7“ – tai buvusi žemkasė upės vagai gilinti, statyta 1965 m. anuometinėje Čekoslovakijoje, atidirbusi daugiau nei pusšimtį metų ir jau kurį laiką nebenaudojama pagal paskirtį dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos. 2022 m. rekonstruota ir transformuota į kultūros centrą bei parką ant vandens, prisišvartavo Zapyškyje, kairiajame Nemuno krante.
Vargu ar pasaulyje rastume kitą panašų objektą ant vandens, išsiskiriantį naujovišku pritaikymu, originalia architektūrine idėja, inovatyvia erdvių koncepcija, apgalvotais ir vientisais sprendimais. Pabrėždama upių technikos paveldo ir medžiagų grožį architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė praturtino žemkasę natūraliomis ir funkcionaliomis detalėmis, dėl jų objektas tapo estetiškai nepriekaištingas ir subtilus iki mažiausių smulkmenų.
„Kai architektas imasi antrinio panaudojimo ar siekia tvarumo, dažnai tenka atsisakyti dalies savo ego – tai reikalauja nuolatinio kompromiso tarp kūrybiškumo ir atsakingumo. Stengiantis kuo daugiau pernaudoti, sudėtinga kurti inovacijas, tačiau būtent tokie ribojimai kartais išlaisvina netikėtas kūrybines galias“, – teigia objekto architektė.
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos apie „Nemuno7“:
www.nemuno7.lt
Su Martinu Houle’u kalbėjosi Gediminas Banaitis
2020-aisiais Kvebeko (Kanada) architektūros naujienų portalas „Kollectif“, minėdamas savo 15 metų sukaktį, socialiniuose tinkluose pradėjo kampaniją su grotažymėmis #quiestlarchitecte ir #WhoIsTheArchitect. Taip jie siekė pabrėžti architektų ir dizainerių įvardijimo svarbą pastatus pristatant žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose: visuomenė raginama komentarų skiltyje pridėti žymas #WhoIsTheArchitect arba #WhoIsTheDesigner, kai tik pamato statinį be nurodytos autorystės. „Šis gestas padeda sustiprinti dizaino kultūrą ir skatinti geriausią architektūros praktiką, – rašo akcijos organizatoriai. – Tai pagarbos ženklas architektų ir dizainerių darbams, nes jie turi tokią pat teisę į pripažinimą, kaip ir kiti menininkai ar fotografai.“Daugiau
Karsten Harries
Sakydamas, jog Apšvieta mums vis dar yra aktuali, neturiu galvoje, kad panorėję galime grįžti į šią epochą. Norėdami ją įsisavinti, iš pradžių turime kritiškai permąstyti Šviečiamojo amžiaus idėjas. Marco-Antoine’o Laugier pasakojime apie pirmykštę trobelę bene daugiausiai klausimų kelia siekis statymo poreikį sutapatinti su fizinės priedangos poreikiu. Juk statymas negali būti redukuotas iki reikmės valdyti supančią aplinką. Ne mažiau svarbus ir dvasinės orientacijos poreikis. Žmogus negali gyventi apsuptas netvarkos: chaosas privalo būti perkeistas į kosmą. Todėl tradiciškai statymas buvo suvokiamas kaip dieviškojo kūrimo analogija, o Dievas – kaip archetipinis kūrėjas-architektas.Daugiau
Karsten Harries
Austrų rašytojas Hermanas Brochas vienoje istorinėje esė iškėlė mintį, kad pastatų fasadai – tarsi lakmuso popierėliai, atskleidžiantys skirtingų epochų esmę. Galvodamas apie paskutinių XIX a. dešimtmečių Vienos architektūrą, jis priėjo prie nemalonios išvados: tik dekadanso visuomenėje galėjo atsirasti tokia teatrališka, eklektiška ir savavalė architektūra. Tai buvo neobaroko, neorenesanso ir neogotikos klestėjimo metas. Racionaliam XIX amžiui būdingas gręžimasis į praeitį, Brocho manymu, atrodė kaip ciniškas bandymas pridengti jo paties skurdą. Kas ir kaip turėtų būti statoma, lėmė racionalūs, pirmiausiai ekonominiai sumetimai, tačiau pasirodė, kad racionalumo nepakanka – kažin ko trūko. Tad iš esmės utilitarūs statiniai buvo apvilkti dekoratyviniu apdaru. Stokojant ryžto ir tikėjimo, kad galima sukurti praėjusių amžių kūriniams prilygstantį architektūrinį ornamentą bei stilių, pradėta skolintis. Praeities turtai turėjo kompensuoti laikotarpio skurdą.Daugiau
Karsten Harries
Kalbino Andrius Ropolas
Ugnė Ražinskaitė
Valdos istorija išties įdomi. 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro T. Ivanauskas nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pasistatė gyvenamąjį namą, kitus ūkinius pastatus ir įkūrė sodą bei dendrologinį parką, savo sodybą pavadinęs Obelyne dėl skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų, gudobelių ir čia tekančio upelio vardo). „Dvi daubos man labiausiai patiko. Viena jų vadinosi Varžupis. Ji labai gili, ir jos dugne sruvena mažas upelis. Pavasarį į jį subėga vandenys nuo tirpstančio sniego – tada jis įspūdingai atrodo. Antra dauba vadinama Obelyne. Ji šiek tiek trumpesnė, pavasarį joje irgi slypi mažytis upelis. Tarp šių dviejų daubų susidaro tarsi pusiasalis, iš trijų pusių miško apsuptas“, – apie Obelynės atsiradimą pasakojo Tadas Ivanauskas.Daugiau
Kalbino Andrius Ropolas
Bernard Lassus ir kt.
Skirtingų autorių – praktikuojančių kraštovaizdžio architektų – apmąstymai yra knygos „Landscape +“ dalis. Joje eskiziškuose tekstuose nagrinėjami 100 žodžių, nusakančių kraštovaizdį bei su juo susijusias koncepcijas. Šįsyk publikuojami, juos skaitant paeiliui, suveikia kaip triptikas: pradžioje nupasakojamas kraštovaizdžio nepažinumas dėl neišvengiamo atstumo, kuris yra jo egzistavimo sąlyga, tada panyrama į kraštovaizdžio teikiamą kontempliaciją, o galop atsiskleidžia nepasiekiamame, kontempliatyviame kraštovaizdyje vykstantis nuolatinis aplinkos „šokis“.Daugiau
Kalbino Andrius Ropolas
Milda Adamonytė
Kalbino Elena Paleckytė
Joaquim Español ir kt.
Prieš daugiau nei dešimtmetį kraštovaizdžio architektė ir dėstytoja Daniela Colafranceschi pakvietė su kraštovaizdžiu dirbančius įvairių sričių specialistus nedideliais tekstų eskizais aptarti kraštovaizdį kaip kūrybinės veiklos, istorinio konteksto, gamtos procesų, ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų veikiamą sritį. „Tai labiau momentinių pasvarstymų kolekcija nei išbaigtas kritinis ar teorinis žvilgsnis į šią temą“, – leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ koncepciją apibūdino ji. Iš šimto esė pateikiame keturias, išverstas kraštovaizdžio architektūros studentų, studijuojančių Vilniaus Gedimino technikos universitete.Daugiau
Kalbino Elena Paleckytė