Silvija Butkutė
OBJEKTAS – kino teatro „Daina“ interjeras
INTERJERO ARCHITEKTAI – Justina Giedraitė, Rimantas Giedraitis (UAB „Giedraitis & architektai“)
PAVELDOSAUGOS ARCHITEKTĖ – Loreta Janušaitienė
UŽSAKOVAS – UAB „Mūsų daina“
VIETA – Savanorių pr. 74, KaunasDaugiau
Lynn Hilditch
1925 m. Prancūzijos vyriausybė šalies sostinėje inicijavo ambicingą Tarptautinę dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodą, turėdama vieną aiškų tikslą – pademonstruoti ir atšvęsti prancūziško moderniojo dizaino puikumą. Ši novatoriškų idėjų paroda prisidėjo prie plačiai paplitusios meno krypties, pavadintos art deco, iškilimo.
XX a. 2-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje užgimęs art deco 3-iajame dešimtmetyje įsitvirtino visame pasaulyje ir klestėjo tarp Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų. Jungtinėse Valstijose jis buvo žinomas kaip art moderne (arba streamline moderne) ir simbolizavo tarpukario Amerikos gerovę, optimizmą bei prabangą – tikras „siautulingųjų dvidešimtinių” (roaring twenties) įsikūnijimas.
Nors čia aptariama meno kryptis vadinta įvairiai, pats terminas art deco (pranc. art décoratif santrumpa) dažnai siejamas su šveicarų ir prancūzų kilmės architektu Le Corbusier. Jis griežtai kritikavo šią naują estetiką savo žurnale „L’Esprit nouveau“, iš esmės teigdamas, kad „modernus dekoras stokoja dekoratyvumo“. Panašiai manė ir istorikas Nikolausas Pevsneris, „džiazuojantį modernizmą“ laikęs tikrojo modernizmo iškraipymu.
Tik 1968 m., pasirodžius Beviso Hillierio knygai „Art Deco of the 20s and 30s“, terminas buvo galutinai įtvirtintas. Hillieris apibūdino art deco kaip „paskutinį visa apimantį stilių“, paveikusį „viską – nuo dangoraižių ir prabangių kruizinių laivų iki pudrinių, termogertuvių, gatvės žibintų ir pašto dėžučių“.
Originalus romano „Didysis Getsbis“ viršelis su „dangiškosiomis akimis“, 1925 m. Dizaineris Francis Cugat. Publikuojama pagal PD licenciją
Amerikoje art deco klestėjo ir per 3-iojo dešimtmečio ekonominį pakilimą, ir Didžiosios depresijos alinamą 4-ąjį dešimtmetį. F. Scotto Fitzgeraldo romanai „Gražūs ir pasmerkti“ (1922) bei „Didysis Getsbis“ (1925) atspindėjo to meto stilių: žvitruolės (flappers) ir „šeichai“ įkūnijo lengvabūdiškumo, išsilaisvinimo ir vilties dvasią.
„Mašinų amžius“ buvo pačiame įkarštyje, o technologijos sparčiai gerino gyvenimo kokybę. Atsirado pramoninė spauda, radijas, pirmieji dangoraižiai, modernios transporto priemonės. Ore tvyrojo jaudulys bei viltis – ateitis žadėjo naujas galimybes ir perspektyvas.
Stiliaus pojūtis
Išskirtinė art deco industrinė estetika pakeitė ankstesnių meno ir amatų bei art nouveau stilių banguojančias linijas, augalinius ornamentus. Ši meno kryptis pasitelkė aptakias geometrines formas, išreiškiančias modernių technologijų greitį, galią ir mastą.
Įtaką darė ankstyvojo XX a. meno judėjimai – kubizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, taip pat egzotiškų senovės šalių – Egipto, Asirijos, Persijos – kultūros.
Zigzagai, saulės spindulių motyvai bei stilizuotos gėlės tapo neatsiejami nuo art deco, kaip ir ryškios spalvos (įkvėptos fovizmo), griežtos tiesių linijų formos bei naujos medžiagos – aliuminis, nerūdijantysis plienas, chromas ir plastikas. Pasak art deco eksperto Alastairo Duncano, „pirmą kartą tiesi linija tapo grožio šaltiniu“.
Art deco dažnai siejamas su subtiliais René-Jules’io Lalique’o stiklo dirbiniais ar britų keramikės Clarice’os Cliff ryškiais abstrakčiais darbais. Visgi, nepaisant europietiškos kilmės, šį meno stilių bene geriausiai atskleidžia amerikietiška architektūra.
„Chrysler Building“, „Empire State Building“ ir „Radio City Music Hall“ yra vieni įspūdingiausių pavyzdžių, kurių elegantiška išvaizda, ryškios linijos ir stilizuotas, dažnai geometrinis dekoras pavertė Niujorką moderniu futuristiniu metropoliu. Todėl visai nenuostabu, kad art deco turėjo įtakos kino kūrimui (pavyzdžiui, Fritzo Lango filmas „Metropolis“, 1927) ir vėlesnėms XX a. meno srovėms, kaip retrofuturizmas.
Nors tapyba nėra glaudžiai siejama su art deco stiliumi, Tamaros de Lempickos itin stilizuoti aristokratų ir aukštuomenės portretai atspindėjo 3-iojo dešimtmečio prabangą bei rafinuotumą. Jos kūryba perteikė „naujosios moters“ vaidmenį. Pastaroji sąvoka, atsiradusi dar XIX a. pabaigoje, nusako laisvos dvasios, tradicinių lyčių vaidmenų nevaržomą XX a. pradžios moterų kartą.
Niujorko „Radio City Music Hall“ puošni art deco stiliaus fojė, atidaryta 1932 m. Publikuojama pagal PD licenciją
Daugelyje Lempickos paveikslų vaizduojami aktai, neretai nutapyti Niujorko dangoraižių fone. Kubizmo įtaka jos darbuose akivaizdi iš ryškių linijų bei kampuotų geometrinių formų. Lempickos populiarumas vėl išaugo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai virtinė įžymybių, tarp jų – Jackas Nicholsonas ir Barbra Streisand, viešai išreiškė susižavėjimą jos kūryba.
Madonna, aistringa menininkės darbų kolekcininkė, prisipažinusi turinti tiek Lempickos paveikslų, kad galėtų atidaryti muziejų, savo muzikiniuose klipuose „Open Your Heart“ (1987), „Express Yourself“ (1989) bei „Vogue“ (1990) rėmėsi unikalia autorės estetika, o 2023–2024 m. „Celebration Tour“ metu rodė Lempickos paveikslų projekcijas.
Art deco stilius išlieka aktualus ir geidžiamas iki šių dienų. 2025 m. sausį žurnalas „Country and Town House“ paskelbė, kad į interjero dizainą „2025-aisiais grįžta art deco“.
„Mercedes-Benz“ neseniai pristatė naujos koncepcijos automobilį „Vision Iconic“. Į akis krentančios radiatoriaus grotelės sukurtos norint priminti „auksinę automobilių dizaino erą XX a. 4-ajame dešimtmetyje“. „Jaguar“ šių metų pradžioje sukūrė rožinį koncepcinį automobilį, kurio reklamoje esama aliuzijų į art deco architektūrą Majami Biče.
Praėjus šimtmečiui nuo debiuto Paryžiuje, art deco meno krypties judėjimas ir toliau įkvepia savo modernumu, elegancija bei formos laisve, sugretindamas praeities ir dabarties perspektyvas ir taip užliedamas nostalgija.
APIE AUTORĘ:
Lynna Hilditch – Vizualiųjų menų katedros vadovė Liverpulio universitete „Hope“, išsilavinimą įgijusi Amerikos studijų srityje, daugiausia dėmesio skirdama klasikiniam Holivudo kinui ir fotografijai. Jos doktorantūros bei vėlesni tyrimai sukosi apie Lee Miller karo fotografiją, ypač tai, kaip autorė vaizdavo moteris kare, interpretavo Londono bombardavimą, jos koncentracijos stovyklų nuotraukas Hilditch analizavo kaip atminties formą. Be to, Lynna yra parašiusi straipsnių apie britų dokumentinį kiną ir fanų kultūrą.
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją
Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – Palangos jaunimo ir savanorystės centras
ARCHITEKTAI – Simonas Norkus, Ignas Lesauskas (architektūros studija „nytt“), UAB „2L Architects“
PROJEKTO VADOVAS – Donatas Laucius
UŽSAKOVAS – Palangos miesto savivaldybė
VIETA – Vytauto g. 110, PalangaDaugiau
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – Pilininko namas
ARCHITEKTAI – UAB „Aplan“, projekto vadovas architektas Kęstutis Bakanauskas, architektė Sidona Šašlauskaitė
INTERJERO ARCHITEKTAI – UAB „Processoffice“, Vytautas Biekša,
Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Justina Stefanovič,
Dovilė Van Haeperen, Adelė Dovydavičiūtė, Dorotėja Žiugždaitė
KITI KŪRYBINIAI SPECIALISTAI – architektas, paveldosaugininkas Edmundas Purlys, architektės Saulutė Domanskienė, Rasa Saltonaitė
UŽSAKOVAS – Lietuvos nacionalinis muziejus
VIETA – Arsenalo g. 1, Vilnius
Paveldas nėra tik praeities liudijimas. Jis stiprina vietokūrą, iš jo mokomės tvarių sprendimų, todėl tai – lyg tiltas į ateitį. Informacinė kampanija #KasArchitektas pristato Pilininko namo atvejį – vieną ryškiausių pastarojo meto kultūrinio paveldo pritaikymo pavyzdžių. Čia, kur prieš keletą metų dar tvyrojo užmarštis ir apleistumas, šiandien lankytojai randa modernų muziejų, kuriame susipina istorinė Vilniaus tapatybė ir šiuolaikinė architektūra.
„Pilininko namo projektas parodė, kad senosios architektūros atgaivinimas gali būti ne mažiau kūrybiškas nei naujų idėjų realizacija. Atvertos istorinės erdvės suteikia unikalią patirtį, kurios negali pasiūlyti naujas pastatas“, – sako projektą įgyvendinęs architektas Kęstutis Bakanauskas.
Kūrybiškas požiūris tampa atsaku į diskusijas apie architektūrą ir paveldą, kuriose kaskart iškyla klausimai: kiek galima keisti autentišką struktūrą? Kur baigiasi saugojimas ir prasideda interpretacija? Koks paveldas yra vertingas šiandienai, o koks – ateičiai?
„Pilininko namas – puikus įrodymas, kad paveldas ne kliūtis, o galimybė. Autentiški elementai sujungti su moderniomis technologijomis, tvariais sprendimais, objektas tapo prieinamas visiems lankytojams. Tai rodo, kad senas pastatas gali tapti šiuolaikišku muziejumi, neprarasdamas savo dvasios“, – teigia bendraautorė architektė Sidona Šašlauskaitė.
Tokie projektai liudija, kad paveldas ir naujoji architektūra nėra priešinami, jie papildo vienas kitą – tvarūs sprendimai, modernizavimas ir pagarba istorijai leidžia kurti ne tik erdves, bet ir prasmes – jungtis tarp kartų, tarp kultūrų, tarp praeities ir dabarties.
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
KALBINO MATAS ŠIUPŠINSKAS
Su architekte Aya Voišnis susitikome jos ir Gedimino Kirdeikio kūrybinės studijos „Very Good Architecture Company“ erdvėje Vilniuje, Naujamiestyje. Betono paviršių įrėmintoje erdvėje pasklidę mediniai baldai, augalai ir už didelio lango lėtai plaukiantis šeštadieninis praeivių srautas leido jaukiai dreifuoti tarp temų, kurios svarbios jiems ir man. Kalbėjomės apie architektūrą ir edukaciją, apie parodas ir muges, apie jausmus, kurie aplanko tyrinėjant plačius kūrybinius horizontus, besidriekiančius tarp Lietuvos, Švedijos ir Japonijos.Daugiau
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – administracinis pastatas „Radijo namai“
ARCHITEKTAI – Skirmantė Kubiliūtė‑Deniušienė, Evelina Talandzevičienė, Rytis Mikulionis, Martynas Lukas, Viltė Tamulė | Architektūros studija „Plazma“
UŽSAKOVAS – UAB „M-1“
VIETA – A. Smetonos g. 7, VilniusDaugiau
IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ
Per pastaruosius penkiolika metų architektės Gilmos Teodoros Gylytės darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus architektūrinio atsinaujinimo. Jie tapo dalimi platesnės diskusijos apie tai, kaip pastatai ne tik tarnauja žmonėms, bet ir veikia jų elgseną, tarpusavio santykius bei emocinę savijautą. Gilma – ne tik žmogiškumą architektūroje skleidžianti kūrėja, bet ir plataus mąstymo vizionierė. Jos svajonių miestas – ne blizgantis ar stulbinantis, o tas, kuriame tiesiog gera būti. Kaip jos namuose.Daugiau
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjeras
ARCHITEKTAI – Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė, Audronė Pakalniškytė
DEKORATORIUS – Mantas Petravičius
UŽSAKOVAS – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras
VIETA – Danės g. 19, KlaipėdaDaugiau
IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ
Norbertas Tukaj – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos architektūros fotografų, kurio darbai nuolat publikuojami tarptautiniuose leidiniuose (tarp jų – „Dezeen“, „Divisare“, „ArchDaily“) ir atpažįstami kaip svarbi Lietuvos architektūros reprezentacijos dalis užsienyje. N. Tukaj fotografija nėra vien pastatų dokumentavimas – tai subtilus vizualinis pasakojimas, skiriantis dėmesio atmosferai, urbanistiniam kontekstui ir žmogaus santykiui su erdve. Kaip iš architekto jis tapo fotografu ir kodėl verčiau ne režisuoja, o išlaukia – rūko, sniego, praeivio ar ypatingai krentančios šviesos?Daugiau
KALBINO MATAS ŠIUPŠINSKAS
Rolandas Palekas – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos architektūros kūrėjų, kurio vardas siejamas su jautrumu kontekstui, santūria estetika ir gebėjimu derinti racionalumą su poetišku mąstymu. Vilnius TECH dėstytojas, studijos „Paleko archstudija“ įkūrėjas, daugelio architektūrinių konkursų laimėtojas ir pastatų, kurių poveikis miestui juntamas ne tik vizualiai, bet ir konceptualiai, autorius. 2014 m. už miesto ir gamtos darną architektūroje R. Palekui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Vienas naujausių pastarųjų metų „Paleko archstudijos“ projektų – M. K. Čiurlionio koncertų centras Kaune, siūlantis miestui drąsiai įsitraukti į dialogą su upe. Laukdami šio ambicingo objekto statybų pradžios pasikalbėjome su Rolandu apie santykį su miestais, kuriuose jam teko kurti, geros architektūros principus, kūrybos džiaugsmą ir perfekcionizmo keliamus vidinius konfliktus.Daugiau
Pirmadienį, birželio 30 d., Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre įvyko Nacionalinių architektūros apdovanojimų (NAA) 2025 ceremonija, kurios metu pagerbti geriausi architektūriniai kūriniai Lietuvoje.
Iš 125 paraiškų vertinimo komisija atrinko ir įvertino 9 kategorijų laimėtojus – nuo gyvenamųjų namų iki urbanistinių projektų, nuo teorinės sklaidos iki tvarių inovacijų. Didysis prizas šiais metais yra skirtas „Stasys Museum“ – Panevėžio mieste įgyvendintam meno muziejui. Ceremonijoje dalyvavęs aplinkos ministras Povilas Poderskis pabrėžė architektūros strateginę svarbą valstybės ateičiai: „Gražiausi Lietuvos pastatai dar tik bus pastatyti. Jie gimsta ne vien iš brėžinių, bet ir iš laisvės kurti. Tai – niekada nesustojantis procesas. Šiandien, kai globalizuoti miestai tampa vis labiau vienodi, Lietuvos architektai turi laisvai kurti, o ne būti stabdomi biurokratinių gniaužtų. Jei norime išskirtinės ateities, turime leisti jai būti suprojektuotai. Džiugu, kad galime turėti tokią architektūrinę šventę, – Nacionalinius architektūros apdovanojimus.“Daugiau
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – optikos „Glasses On“ interjeras
INTERJERO DIZAINERĖS – Justė Žibūdienė, Dominyka Rudokė | Studija „Toota“
UŽSAKOVAS – Optikos studija „Glasses On“
VIETA – Laisvės al. 30, KaunasDaugiau
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – viešbutis ir restoranas „Boheme House“
ARCHITEKTĖ – Vaiva Mažonė | thearchitect.lt
INTERJERO DIZAINERĖ – Vaiva Mažonė
UŽSAKOVAS – UAB „Mazon Holding“
VIETA – Muitinės g. 9, Kaunas
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos priestatas
ARCHITEKTAI – Vaidas Tamošiūnas, Edvinas Stašys | NEBRAU; Luknė Barčaitė, Gabrielė Šliurpaitė, Rūta Piečytė-Kinkevičienė, Ieva Žvirblė | MASPRO
UŽSAKOVAS – Kauno rajono savivaldybė
VIETA – Mokyklos g. 5, Akademija, Kauno r. sav.Daugiau
Su Antanu Dominu kalbėjosi Gediminas Banaitis-Skrandis
Tarptautinė iniciatyva #whoisthearchitect, skirta architektų ir dizainerių kūrybos reikšmei atskleisti, tęsiama Anykščiuose. Kalbinamas architektas – Antanas Dominas („DNA Studija“), kavinę miesto centre įvilkęs į subtilų ir kontekstualų rūbą. Pasak Antano, architektui, kuriančiam miestelyje, tenka ne mažiau atsakingas vaidmuo nei dirbančiam didmiestyje. Čia konteksto pajauta ir vietos savitumas yra esminiai kūrybinio proceso elementai. Regionuose atsirandantys kokybiškos šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai nedažni, todėl turi daugiau galimybių nuskambėti plačiai ir taip atkreipti dėmesį tiek į save, tiek į pačią vietovę.
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“
ARCHITEKTAI – Tadas Jonauskis, Ignas Račkauskas, Lukas Kulikauskas, Augustas Makrickas, Justina Muliuolytė | tarptautinė urbanistų komanda „Pupa“
APŽELDINIMO DIZAINERIAI – Linas Usas, Ramunė Baniulienė
PAVELDOSAUGOS SPECIALISTĖ – Marija Nemunienė
INTERJERO DIZAINERIAI – MB „Hus Studio“
PROJEKTAVIMO VALDYMAS – UAB „Mutuus“
UŽSAKOVAS – Panevėžio miesto savivaldybė
VIETA – Ukmergės g. 59A, Panevėžys
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – „NAHA Sushi & Asian Fusion“
ARCHITEKTAS – Antanas Dominas | „DNA Studio“
INTERJERO DIZAINERĖ – Monika Mickutė
KONSTRUKTORĖ – Audronė Dominaitė
UŽSAKOVAS – A. Šimkaus firma, IĮ
VIETA – A. Baranausko aikštė, AnykščiaiDaugiau
Donata Bocullo
Vakarų istorija prasideda nuo miesto raidos.
Pierre’as Manent’as, „Miesto metamorfozės“
Kokie ženklai Kaune liudija tarpukariu įvykusias vakarietiškas permainas ir kaip šiuolaikinis miestas vis dar atspindi laikinosios sostinės raidą? Gal tai restauruotos modernizmo pastatų durys, pro kurias kasdien praeiname, slenksčiai, kuriuos įveikiame, gausybė į Žaliakalnio kultūrinį draustinį vedančių laiptų, vilų bokšteliai, atnaujinti fasadai? Kokie optimistiški buvo pirmieji metai, Kauno modernizmą įtraukus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą? Kokius barjerus dar teks įveikti tam, kad optimizmo architektūra būtų tinkamai išsaugota ateities kartoms? Atsakymų ieškokime kartu su architektūros istorijos, paveldo, turizmo, kino, kaunistikos ekspertais.
KAUNO VIETOS DVASIA MODERNIZMO ARCHITEKTŪROS „KLOSTĖSE“
UNESCO – tarptautinė organizacija, įkurta 1945 m., siekianti skatinti švietimą, kultūrą ir darnų vystymąsi. Pripažįsta unikalios vertės gamtinius bei kultūrinius objektus, įtraukdama juos į Pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas pabrėžia vietovės ar tradicijos svarbą žmonijos istorijai, kultūrai ir identitetui, stiprina turizmą, švietimą ir įpareigoja saugoti paveldą ateities kartoms. Lietuva didžiuojasi penkiomis šio sąrašo vietomis: Vilniaus istoriniu centru, Kuršių nerija, Kernavės archeologine vietove, Struvės geodeziniu lanku ir Kauno modernizmu.
Taip palankiai susiKLOSTĖ, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. Saudo Arabijoje vykusioje 45-oje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Kauno modernizmo architektūra buvo įtraukta į UNESCO sąrašą. Šis pripažinimas pabrėžia 1919–1939 m. Kauno architektūros unikalumą ir jos svarbą pasauliniame kontekste. Praėjus metams nuo šio įvykio, atėjo laikas konstatuoti, ar pakankamai dėmesio skiriame modernizmo architektūros apsaugai, jos išskirtinės vertės sklaidai, ar į mūsų naratyvus, diskusijas ir kelionių maršrutus įsipynė tarpukario optimizmas?
Kaip Romos niekas nepastatė per dieną, taip ir Kauno modernizmas ne per parą tapo UNESCO pripažintu paveldu. Tai nuoseklaus 8 metus trukusio paveldosaugos, architektūros istorijos ir kultūros specialistų darbo rezultatas. Bet pirmiausia, tarpukario pažangios visuomenės vaisius, tos kartos, kuri vos per 20 metų Naujamiestį užaugino ir pakeitė jo veidą į vakarietišką, progresyvų, bet išsaugojusį nacionalinį tapatumą. Kauno modernizmas – tai sparčiai modernėjančios Lietuvos simbolis, įkūnijęs pažangos, kūrybingumo ir tautinio identiteto paieškas. Miesto architektūra – funkcionalūs, estetiški ir modernūs pastatai – atspindėjo gimstančios valstybės ambicijas bei optimistinį tikėjimą jos nepriklausoma ateitimi. Kaune kūrėsi mokyklos, muziejai, kilo administraciniai, komerciniai pastatai, kartu su šiuolaikiškai suplanuota urbanistine erdve pavertę laikinąją sostinę vakarietiškos kultūros etalonu, mažuoju Paryžiumi.
KELIAS Į UNESCO PRIPAŽINIMĄ
Šiandien daugiausia dėmesio Kaune sulaukia vaizdingai šios srities istorikų vadinama Optimizmo architektūra. Būtent ji tarpukariu formavo jaunos, nepriklausomos valstybės urbanistinį kraštovaizdį. Modernistiniai pastatai jautriai įsiliejo į XIX a. pab. miesto planą, o to laikotarpio architektai suformavo unikalų miesto-sodo priemiestį, Žaliakalnį, šiandien pelnytai laikomą kultūriniu draustiniu.
Tai tik vienas iš Kauno nominacinėje byloje išskirtų modernizmo architektūros unikalumų. Patekimas į UNESCO sąrašą 2023 m. pabrėžė miesto, kaip laikinosios sostinės, istorinį vaidmenį, modernizmo estetikos ir pažangos simboliką.
Rengdami Kauno nominacinę bylą, vieni iš jos sudarytojų prof. dr. Marija Drėmaitė, doc. dr. Vaidas Petrulis 2018 m. kartu su meno istorike Giedre Jankevičiūte pristatė ir kilnojamą parodą „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940“. Paroda buvo eksponuojama įvairiose tarptautinėse erdvėse, įskaitant UNESCO būstinę Paryžiuje, festivalį „Flux. Festival Lituano delle Arte 2018“ Romoje, Talino nacionalinę biblioteką ir Vroclavo architektūros muziejų. Tačiau prie bendro Kauno modernizmo naratyvo sklaidos prisidėjo ir „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ („Kaunas 2022“) programa „Modernizmas ateičiai“ bei kitos tarpukario architektūrą garsinančios ir aktualizuojančios iniciatyvos (ekskursijos, virtualūs turai, specialūs leidiniai, kino filmai ir kt.). Taigi įvertinimas UNESCO pripažinimu – tai kompleksiškų ir nuoseklių veiksmų rezultatas. O kas laukia dabar?
KAUNO MODERNISTINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMAS KULTŪROS ATSTOVŲ AKIMIS
Miesto architektūros įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą paskatino skirti daugiau dėmesio tarpukario urbanistiniam palikimui, kilo diskusijų, kaip šis statusas veikia miesto raidą, gyventojų identitetą ir tarptautinį įvaizdį. Trumpomis įžvalgomis, kaip šie pokyčiai jaučiami, dalijasi skirtingų kultūros sričių – paveldosaugos, turizmo, mokslinių tyrimų bei modernizmo sklaidos – atstovai: miesto kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, V. Petrulis, „Ekskursas“ gidas, architektas Algimantas Grigas, architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė, „Kaunas IN“ turizmo ir rinkodaros skyriaus vadovė Agnė Kriaučiūnienė, Kauno filmų biuro projektų vadovas Edgaras Šilkauskas, Ąžuolyno bibliotekos darbuotojos – Kaunistikos skyriaus specialistė Skaidra Grabauskienė, Meno ir muzikos skyriaus vadovė Julija Genienė ir Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyresnioji bibliografė Monika Sadauskaitė-Miliauskienė.
S. Rimas, vienas iš Kauno nominacinės bylos bendraautorių, pažymi, kad Laikinosios sostinės palikimas visada buvo išskirtinis, o įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą tai dar labiau pabrėžė. Dabar tiek užsienio turistai, tiek vietiniai gyventojai aktyviau domisi šiuo laikotarpiu, dalyvauja ekskursijose, lankosi muziejuose ir autentiškose vietose. Pavyzdžiui, po rekonstrukcijos atidarytas Kauno miesto muziejus rotušėje pristato 1919–1939 m. interaktyviomis ekspozicijomis, taip pat veikia privatūs „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejai. Be to, pastebimas išaugęs miestiečių sąmoningumas – jie pilietiškai reaguoja į įtartinus statybos ar nekokybiškos paveldo tvarkybos darbus ir aktyviai dalyvauja Paveldotvarkos programoje, per kurią savivaldybė remia kultūros paveldo statinių tvarkymą. S. Rimo teigimu, nors per vienerius metus miesto veidas iš esmės nepasikeitė, urbanistinė plėtra vyksta inertiškai ir ją lemia bendri ekonomikos dėsniai. UNESCO statusas nepakeitė galiojančių įstatymų ar teritorijų planavimo dokumentų. Naujamiestis bei Žaliakalnis ir iki 2023 m. buvo saugomos kultūros paveldo vietos, patrauklios tiek gyventi, tiek komercinei veiklai. Efektyviausia kultūros paveldo apsauga pasiekiama integruojant ją į savivaldybių bendruosius planus. Kaune kultūros paveldas suvokiamas kaip svarbus išteklius miestiečių gerovei, turizmui ir verslo aplinkai. Džiaugiamasi sukurta svetaine modernist.kaunas.lt, pristatančia į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą ir Europos paveldo ženklu pažymėtą modernizmo architektūrą bei su tuo susijusią informaciją. Tikimasi, kad ši svetainė taps pagrindiniu informacijos apie tarpukario modernizmą centru. Be to, pradėta nauja konkursinė programa nevyriausybinėms organizacijoms, finansuojanti tris skirtingus projektus, tarp jų – 150 edukacinių ekskursijų, susijusių su modernizmo architektūra, pradinių klasių moksleiviams.
1930–1932 m. statyti Kauno Centrinio pašto rūmai (architektas – Feliksas Vizbaras), kuriuose 2024 m. pradėjo veiklą Nacionalinis architektūros institutas. Martyno Plepio nuotrauka © Kauno miesto savivaldybė
Per Antrąjį pasaulinį karą su žemėmis sulyginta Varšuva buvo atstatyta dėl gausaus prieškario brėžinių, piešinių lobyno. O ar Kauno modernizmo mokslinis diskursas pakankamai išsamus? Kad šio laikotarpio objektai būtų tinkamai išsaugoti, reikalingos nuoseklios studijos, būtini istoriografiniai šaltiniai, to meto architektų brėžiniai, įvairūs liudijimai. Per pastaruosius dešimtmečius parengta ne viena studija ir surinkta istorinė medžiaga apie tarpukario architektus bei jų darbus. Šių veiklų rezultatai tapo ne vienos parodos bei nominacinės UNESCO bylos pagrindu.
V. Petrulis sako, kad Kauno modernizmo architektūra, sukurta nesilaikant vieno stilistinio šablono, išsiskiria įvairove, kurią suformavo Vokietijos, Italijos, Anglijos ir kitų šalių įtaka. Unikalus, lokalus pasakojimas, kurį perteikia architektūra, atspindi ne tik avangardines idėjas, bet ir politinę bei emocinę svarbą, o UNESCO pasaulio paveldo statusas įpareigoja ne tik saugoti šiuos objektus, bet ir pristatyti juos tarptautinei bendruomenei kaip pavyzdį. Svarbiausias iššūkis – rasti balansą tarp autentiškumo ir naujų funkcijų poreikio, siekti, kad Kauno architektūra taptų sėkmingu seno ir naujo dermės etalonu pasaulyje. Nors visuomenės ir savivaldybės dėmesys yra nuoseklus, kartais trūksta kokybiškų naujų projektų, atitinkančių modernizmo dvasią. UNESCO statusas taip pat paskatino tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslinius tyrimus, tačiau vis dar reikia detalesnės tarpukario architektūros inventorizacijos ir kritinio žvilgsnio į nūdienos socialinius procesus.
V. Migonytė-Petrulienė tvirtina, kad per pastaruosius metus įvyko reikšmingas pokytis, kurį iliustruoja sociologo Tado Šarūno ir jo komandos tyrimai. Pradėjus formuoti „Europos kultūros sostinės“ programą, nemaža dalis gyventojų nežinojo apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą. Tačiau per 7 metus suburta modernizmo entuziastų bendruomenė tapo ne tik paveldo žinovais, bet ir gidais, animatoriais, o daugiau nei 500 veiklų ir renginių bei tarptautiniai projektai, tokie kaip „Modernizmas 365 / 360“, paskatino didesnį susidomėjimą šiuo laikotarpiu. Nors nemažą postūmį suteikė projektas, modernizmo populiarėjimą taip pat lėmė kūrybiškas ir entuziastingas vietos kultūros sektoriaus darbas. Pasibaigus „Europos kultūros sostinės“ projektui, tarpukario modernizmo idėjos toliau interpretuojamos įvairiuose renginiuose ir parodose, o ateityje tikimasi, kad sukauptos žinios bus kritiškai permąstytos. Istorikė neabejoja, kad tai leis kurti įtraukaus ir kūrybiško miesto ateities vizijas. Svarbų vaidmenį šiame procese prisiima Nacionalinis architektūros institutas, kurio tikslas yra ugdyti visuomenės suvokimą apie architektūrą, puoselėti paveldą ir formuoti istorinės miesto dalies ateities scenarijus.
Sulaukus UNESCO pripažinimo, labiau domimasi ekskursijomis po bibliotekos pastatą K. Donelaičio g. 8, buvusius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, pastatytus 1939 metais. Registracija į ekskursijas dažnai užsipildo per kelias valandas, o lankytojai siekia susipažinti su modernizmo architektūros pastatu. S. Grabauskienė teigia, kad Kaunistikos grupė aktyviai prisideda prie Kauno modernizmo paveldo populiarinimo ir išsaugojimo. Organizuojamos ekskursijos, pristatančios tarpukario Kauno istoriją ir modernizmo architektūrą, tarkim, „Lietuvos valstybingumo pėdsakai K. Donelaičio gatvėje“ ir „Vienybės aikštė: Kauno istorijos liudytoja“. Taip pat vyksta renginiai UNESCO paveldo sąrašo metinėms paminėti, pavyzdžiui, vizualinė kelionė po modernistinį Kauną, kurioje pristatyta Gintaro Česonio ir Aurimo Švedo videoprojekcija „Keliaujantis modernizmas“ bei Aideen Barry filmas „Klostės“. Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus fonduose saugomi įvairūs šaltiniai apie Kauno modernizmą, įskaitant bibliografinius įrašus, leidinius ir teminius aplankus. Unikalus eksponatas – Juozo Stanišausko rankraštis su tarpukario Kauno fotografijomis, suskaitmenintą jį būtų galima pristatyti plačiajai visuomenei.
J. Genienė pastebi, kad Ąžuolyno bibliotekos lankytojų susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra išliko stiprus nuo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metų, o pelnius UNESCO pripažinimą, literatūros apie Kauno miesto pastatus paklausa dar labiau išaugo. Meno leidinių skaitykloje yra specialiai Kauno architektūrai išskirta knygų lentyna – ypač populiari knyga „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas 1918–1940“. Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, įsikūręs buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, apskritai pastaruoju metu sulaukia daugiau lankytojų, besidominčių šia architektūra. Jie ne tik apžiūri pastatą, bet ir skolinasi knygas šia tema.
M. Sadauskaitė-Miliauskienė mini, kad modernizmo laikotarpį Kaune atspindinti tarpukario periodika („Jaunoji Lietuva“, „Akademikas“ ir kt.) ne tik liudija apie architektūrinius bei meninius to meto Kauno inteligentijos užmojus, bet ir suteikia istorinį kontekstą, parodo, kad modernizmas buvo svarbus visuomenės diskusijų objektas. Be to, bibliotekoje saugomi reti ir unikalūs leidiniai, rankraščiai ir archyviniai dokumentai, galintys labai praversti moksliniams tyrinėjimams. Monika priduria, kad dėmesys Kauno modernizmui neslopsta dėl vietinių mokslininkų bei studentų.
Teminės ekskursijos, kino paskatintas turizmas, leidiniai, parodos – visa tai prisideda garsinant Kauno modernizmą. Kaip pastaraisiais metais šiuo požiūriu sekėsi „Kaunas IN“, Kauno filmų biurui bei miesto gidams?
A. Kriaučiūnienė teigia, kad Kauno modernizmas jau ilgai nuosekliai pozicionuojamas kaip vertingas miesto turistinės ir kultūrinės pasiūlos elementas. Tad jį įtraukus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą didėja šio paveldo žinomumas ir tai įpareigoja užtikrinti jo priežiūrą. „Kaunas IN“ bendradarbiauja su miesto savivaldybe ir Kultūros paveldo skyriumi, siekdami pritraukti daugiau turistų į modernizmo objektus, plėsti tiek turizmo specialistų, tiek miestiečių sąmoningumą bei modernizmo vertės suvokimą. Po UNESCO pripažinimo labiau domimasi užsakomosiomis ekskursijomis, skatinančiomis geriau suprasti šį unikalų palikimą. Išaugo „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejų populiarumas. Įvairios iniciatyvos vyksta kitose kultūrinėse ir visuomeninėse institucijose: architektūros festivaliai vaikams ir meninės intervencijos, pavyzdžiui, „LEGO modernizmas“. „Kaunas IN“ kartu su tarptautiniais partneriais organizuoja informacines kampanijas, rengia straipsnius apie miesto modernizmą. Visa tai padeda atskleisti reiškinio grožį ir svarbą. Tačiau jaučiamas literatūros šia tema stygius, ypač užsienio kalbomis. Vis dėlto daugėja skaitmeninių šaltinių, tokių kaip informacija apie Kauno modernizmą „Google Arts and Culture“ platformoje ir kituose informacijos skaidos kanaluose.
Nepriklausoma iniciatyva „Ekskursas“ rengė nemokamas ekskursijas apie Kauno modernizmo pastatus nuo 2015 m., kurios buvo populiarios tarp miestiečių. Kaip „Ekskurso“ koordinatorius ir privatus gidas, A. Grigas pasakoja, kad susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra iš užsienio stabiliai augo nuo nominacinės paraiškos pateikimo 2021 metais. Nepaisant 2022 m. neįvykusios Pasaulio paveldo komiteto sesijos Kazanėje, ekskursijų anglų ir lietuvių kalbomis Kaune vis daugėjo. Kiek netikėtai, bet visus džiugiai 2023 m. rugsėjo 18 d. užklupo žinia: Kaunui suteiktas UNESCO paveldo statusas. Grigas pabrėžia: nuostata, kad apie UNESCO statusą Kaune jau žino visi, yra apgaulinga. Kultūrinius renginius dažniausiai lanko savotiškas „miesto centro burbulas“, o gyvenantys tolėliau (Dainavoje, Kalniečiuose ar Kauno rajone) apie įvykius galbūt išgirsta pavėluotai. Todėl reikia skatinti edukaciją: tiek mokyklose, tiek neformaliomis priemonėmis tarp jaunimo. A. Grigas atkreipia dėmesį į rizikas: istorinių statybos technologijų žinių trūkumas ar noras sutaupyti tvarkant istorinius pastatus gali jiems pakenkti. Atnaujinant brangų granitinį tinką reikėtų neskubėti (pavyzdys, „Pieno centro“ rūmų fasado tvarkybos nesėkmė). Rekonstrukcijos projektų viešinimas ir pristatymas visuomenei turėtų apsaugoti nuo tokių atvejų kaip Aušros g. 23 stogo antstatas ar vila Perkūno al. 11. Šiuo metu trūksta autentiškų mokslinių tyrimų, kurie sujungtų statybos kultūros žinias su praktika (kaip prižiūrėti pastatus) arba virstų rekomendacijomis visiems miestiečiams suprantama kalba (kodėl reikia saugoti dvigubus medinius langus).
E. Šilkausko vadovaujamas Kauno filmų biuras jau kuris laikas aktyviai prisideda prie miesto modernizmo architektūros populiarinimo kino industrijoje. Dar iki UNESCO pripažinimo tarpukario pastatai buvo vertinami kaip unikalios filmavimo lokacijos. Pavyzdžiui, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, pastatytas 1940 m., buvo įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu ir siūlomas kaip filmavimo vieta dėl unikalios architektūros. Pelnytas UNESCO statusas gerokai padidino miesto tarptautinį matomumą ir prestižą, todėl kino kūrėjai ėmė labiau domėtis galimybėmis filmuoti Kaune – pasinaudoti unikalia architektūra ir istoriniu kontekstu. Tačiau tai nepakeitė filmavimo leidimų išdavimo tvarkos modernistiniuose objektuose.
MODERNIZMAS ATEITIES KARTOMS
„Dirbame visų pirma tam, kad Kauno miesto turizmo sektoriaus atstovai ir patys miestiečiai puikiai suvoktų šio reiškinio prasmę ir vertę. Juk, perfrazuojant garsųjį biologą Davidą Attenborough, niekas nesaugos to, kas jiems nerūpi, ir niekam nerūpės tai, ko jie nepatyrė“, – primena A. Kriaučiūnienė.
UNESCO statusas suteikė miestui ne tik pripažinimą ir matomumą pasaulyje, bet ir įpareigojo būti atsakingu unikalaus Kauno modernizmo saugotoju. Modernizmo objektų apsauga nėra tik paveldo specialistų, architektūros istorikų atsakomybė, tai ir sąmoningos visuomenės uždavinys. Optimizmo pasakojimui reikalingas tęsinys, o koks jis bus, priklauso nuo mūsų visų.
„Akademiniai tyrimai turi savąją dinamiką ir, manyčiau, dažniausiai yra visuomenės procesų avangarde. Pagrindinis, optimistinis Kauno modernizmo naratyvas jau sukonstruotas. Jaunajai kartai belieka jį dekonstruoti, kritiškai pažvelgti į gilesnius socialinius procesus, slypėjusius už laikinosios sostinės fasadų“, – teigia V. Petrulis.
Tai kelionė iš laikinosios į Europos kultūros sostinę ir į ateities miestą, kuriam rūpi jo architektūros paveldas bei galimybė tęsti optimistinį naratyvą. Kur judėsime toliau?
Su Sigita Kundrotaite-Savicke kalbėjosi Gediminas Banaitis Skrandis
#KasArchitektas (#whoisthearchitect) – tarptautinė iniciatyva, skirta atskleisti architektų ir dizainerių kūrybinę reikšmę, skatinti visuomenę pastebėti žmones už miestų, erdvių ir pastatų idėjų. Architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt) kūrybinėje veikloje akcentuoja tvarumą ir pagarbą istorijai, kūrybinę laisvę su atsakomybe visuomenei bei aplinkai. Sigita išsiskiria tarpdisciplininiu požiūriu bei gebėjimu derinti minimalistinę estetiką su atsakingu išteklių naudojimu, o jos projektai, tokie kaip „Nemuno7“, įkūnija harmoningą konteksto, šiuolaikinės architektūros ir visuomenės sąveiką. Sigitos požiūris į autorystę kaip balanso tarp individualumo ir bendradarbiavimo paiešką puikiai iliustruoja #KasArchitektas projekto tikslą – atskleisti architektų įtaką ir stiprinti visuomenės ryšį su kūrėjais.
Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – kultūros laivas-žemkasė „Nemuno7“
ARCHITEKTĖ – Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt)
IDĖJOS AUTORIUS – Gediminas Banaitis-Skrandis
LAIVO APŽELDINIMO KONCEPCIJOS AUTORĖ – Ūla Marija Bujauskaitė
LAIVO APŽELDINIMO DIZAINERĖ – Rasa Povilionienė
NUOLATINĖS EKSPOZICIJOS KURATORĖ – Emilija Šneiderytė
ŠVIESŲ DIZAINERIS – Linas Kutavičius
UŽSAKOVAS – „Kaunas ir Kauno rajonas 2022“ bei Kauno rajono savivaldybė
VIETA – Zapyškis, Nemuno pakrantė
„Nemuno7“ – tai buvusi žemkasė upės vagai gilinti, statyta 1965 m. anuometinėje Čekoslovakijoje, atidirbusi daugiau nei pusšimtį metų ir jau kurį laiką nebenaudojama pagal paskirtį dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos. 2022 m. rekonstruota ir transformuota į kultūros centrą bei parką ant vandens, prisišvartavo Zapyškyje, kairiajame Nemuno krante.
Vargu ar pasaulyje rastume kitą panašų objektą ant vandens, išsiskiriantį naujovišku pritaikymu, originalia architektūrine idėja, inovatyvia erdvių koncepcija, apgalvotais ir vientisais sprendimais. Pabrėždama upių technikos paveldo ir medžiagų grožį architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė praturtino žemkasę natūraliomis ir funkcionaliomis detalėmis, dėl jų objektas tapo estetiškai nepriekaištingas ir subtilus iki mažiausių smulkmenų.
„Kai architektas imasi antrinio panaudojimo ar siekia tvarumo, dažnai tenka atsisakyti dalies savo ego – tai reikalauja nuolatinio kompromiso tarp kūrybiškumo ir atsakingumo. Stengiantis kuo daugiau pernaudoti, sudėtinga kurti inovacijas, tačiau būtent tokie ribojimai kartais išlaisvina netikėtas kūrybines galias“, – teigia objekto architektė.
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
Daugiau informacijos apie „Nemuno7“:
www.nemuno7.lt