DOMINYKAS SIDOROVAS: NE VISKAS TURI PASIEKTI KULMINACIJĄ

VITA OPOLSKYTĖ

Posakis byloja, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Vandens srovė ją verčia tekėti, nestovėti vietoje – viskas be paliovos kinta, juda, iki kol vanduo vėl susijungia, bet jau kitaip. Tai ta pati upė po kurio laiko jau būna kita?.. Tad aš ne upėmis, bet lietaus sukurtais upokšniais dar kartelį įšokau tapytojo Dominyko Sidorovo kūrinijos vandenin – apsilankydama naujoje jo studijoje „Studium P“. Čia susitinku ir su naujausiais, ir su senesniais menininko paveikslais, kurie tarsi inkliuzai leidžia pažvelgti į skirtingus dailininko gyvenimo bei kūrybos etapus ir sujungti juos vienoje, namų šiluma ir jaukumu dvelkiančios studijos ekspozicijoje. Atitinkamai ir mūsų pokalbis bei iš jo išniręs tekstas išėjo belaikis ir bevietis – nesistengiant išskirti kertinių kūrybinės biografijos taškų, o siekiant jaunojo kūrėjo darbus apglėbti kiek platesniu mostu.Daugiau

NATALIE LEVKOVSKA: „TAVO STIPRYBĖ YRA TAVO JAUTRUMAS“

Eglė Petreikienė

„Visi vaikai piešia, kai tik suvokia, jog turi nykščius ir gali paimti pieštuką. Vienintelis skirtumas, kad kai kurie jų, tokie kaip aš, piešti niekada nenustoja.“ Šią amerikiečių iliustratoriaus Adamo Hugheso mintį prisiminiau vartydama įspūdingų Natalie Levkovskos eskizų lakštus, kai vieną birželio šeštadienį apsilankiau šios menininkės dirbtuvėje ant vaizdingo ežero kranto, Vosyliukuose, netoli Vilniaus. Išpuoselėtuose gėlynuose ratus suko bitės, o mūsų kalbos lyg pelėžirniai vijosi, vyniojosi vis apie tą patį – kūrybą: kaip ši gimsta, kokie šaltiniai ją maitina, kodėl Natalie paveikslų temos, motyvai, siužetai, koloritas ir stilius – būtent tokie, kas užaugino, išugdė ir atvedė dailininkę ten, kur ji dabar yra.Daugiau

LITVAKŲ DAILININKAI PARYŽIUJE

Vilma Gradinskaitė

ISTORIJOS VINGIAI IR MIGRACIJOS BANGOS

Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę žydai ėmė keltis XIV a. viduryje. Lietuva, jidiš kalba vadinama Lite, Lietuvos rabinų hebrajų – Lito, o moderniąja hebrajų – Lita, šiems žmonėms tapo nauja gimtąja žeme, kur jų bendruomenės autonomiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis… Demokratiškoje aplinkoje susiformavo ir įsišaknijo naujos kultūros bei socialinio gyvenimo tradicijos, kurias pastebėjo ir aplinkinės Lenkijos bei Galicijos žydų bendruomenės, ėmusios Litos žydus vadinti lit­vakais. Vėliau taip save įvardijo ir jie patys.

Istorijos vingiai lėmė, kad XVIII a. pab. LDK žemės tapo Rusijos imperijos dalimi. 1791 m. Jekaterina II uždraudė žydams gyventi didžiuosiuose imperijos miestuose, liepė jiems kraustytis į vakarines gubernijas (dab. Lietuva, Baltarusija, Vakarų Ukraina) ir taip sukūrė žydų sėslumo zoną. Netilpdami šiosios miestuose (1800-aisiais minėtoje zonoje gyveno apie 1 mln. žydų, o 1900-aisiais – jau beveik 5 mln.), jie buvo priversti keltis į kaimus. Masinis žydų kraustymasis sukūrė naują unikalią gyvenamąją erdvę – štetlą (jidiš štotl – miestas, štetl – miestelis). Čia jų dažnai būdavo daugiau nei vietinių, tad palaipsniui susiformavo savita štetlo struktūra, jidiš kultūra bei litvakų gyvenimo būdas.

XVIII a. viduryje Vokietijoje kilo Haskala (išvertus iš hebrajų kalbos tai reiškia apšvietą, intelektą) – sąjūdis, skelbęs, kad mokslo žinios, progresas neprieštarauja Toros įsakymams ir nekelia pavojaus tikėjimui. Tai paskatino uždaras žydų bendruomenes integruotis į pasaulietinę aplinką. Po šimtmečio sąjūdis pasiekė Rytų Europą ir pakeitė Litos štetluose ramiai tekėjusį gyvenimą. Iš religingų žydų šeimų kilę jaunuoliai vyko studijuoti į pasaulietines mokslo bei meno institucijas.

Litvakai dailininkai į Paryžių emigravo keliomis bangomis. Pirmoji plūstelėjo XIX a. pabaigoje, skulptoriui Markui Antokolskiui ten atidarius dailės studiją, kurios mokiniais tapo Ilja Ginzburgas, Naumas Aronsonas, Borisas Schatzas ir kiti. Antroji, gausiausia emigrantų banga buvo įkvėpta Jacques’o Lipchitzo, šį miestą pasiekusio 1909 m., ir Marco Chagallo, kuris atvyko 1911-aisiais. Jų dėka Vilniaus piešimo mokyk­loje pasklido kalbos apie „meniškąjį“ Pa­ryžių, ir jos mokiniai Chaïmas Soutine’as, Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, Mané-Katzas bei kiti papildė litvakų dailininkų gretas. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Maksas Bandas, Jokūbas Mesenbliumas ir Arbit Blatas jau iš laisvosios Lietuvos prisijungė prie litvakų dailininkų bendruomenės Prancūzijos sostinėje, o soviet­mečiu pavyko emigruoti Rafaeliui Chwolesui.

PIRMIEJI LITVAKAI PARYŽIUJE

Pirmoji litvakų dailininkų karta susiformavo XIX a. antroje pusėje, ir dauguma jų buvo skulptoriai, studijavę ar dirbę Paryžiuje. Čia jie praleido dešimtmečius, turėjo savo dailės studijas, rengė parodas, bendravo su vietos kultūros elitu. Vilniuje gimęs Antokolskis tapo pirmu pasaulyje pripažintu žydų skulptoriumi. Jo darbai įkvėpė kritikus prabilti apie Rytų Europos žydų dailę ir formavo pirmosios žydų kūrėjų kartos estetines pažiūras bei raišką. Nuo 1880-ųjų iki mirties, 1902 m., Antokolskis gyveno ir dirbo Paryžiuje, jo privačioje studijoje lankėsi garsiausi menininkai, tarp jų – Auguste’as Rodinas. Čia vykdavo karštos diskusijos apie meną, o į šį miestą atvykę jaunieji skulptoriai Ginzburgas, Aronsonas ir Schatzas kopijavo maestro kūrinius, mokėsi iš jų bei siekė išgarsėti.

Aronsonas buvo Rodino ir Antokolskio mokinys. Nuo 1897-ųjų dailininkas tapo reguliariu Rudens (Salon dʼAutomne) ir Nepriklausomųjų (Salon des Indépendants) salonų dalyviu, turėjo savo studiją Paryžiuje, kurios nuolatiniai svečiai buvo Chagallas ir Mané-Katzas. Ginzburgui Vilnius tapo miestu, nulėmusiu tolesnį jo likimą. Kaip tik čia kūrėjas sutiko pirmąjį savo mokytoją Antokolskį, susidomėjusį dešimtmečio vaiko drožiniais. 1880–1881 m. jis mokėsi ir dirbo anksčiau minėtoje meistro studijoje, o vėliau pats atidarė studiją Sankt Peterburge. Varniuose gimęs Schatzas dirbo Antokolskio pagalbininku ir, įkvėptas jo pedagoginės veiklos, 1906-aisiais įsteigė Becalelį – pirmąją dailės mokyklą Jeruzalėje.

Pasvalyje gimę broliai skulptoriai Victoras ir Michaelis Brenneriai priklausė garsios rašytojos modernistės Gertrude’os Stein draugų ratui. Jos salone Paryžiuje lankėsi Ernestas Hemingway’us, Scottas Fitzgeraldas, Pablo’as Picasso’as, Henri Matisse’as bei kiti žymūs menininkai. 1900 m. Victoras eksponavo savo medalius Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, gavo apdovanojimą, o skulptorius Rodinas išpranašavo jaunuoliui šlovingą ateitį. Vėliau jo sukurtas prezidento Abrahamo Lincolno profilis papuošė vieno cento JAV monetą. Michaelis 1909-aisiais Paryžiuje įkūrė studiją, veikusią iki 1962 m., kurioje lankėsi Soutine’as, Kikoïne’as, Krémègne’is ir kiti. Jo novatoriškos skulptūros aplenkė savo laiką, byloja autorių buvus labai modernų, plačiai mąstantį.

XIX a. pabaigoje tapytojai atsisakė Vakarų klasikinės dailės tradicijos, skulptoriai suabejojo antikos ir renesanso estetinių idealų išskirtinumu. Menininkai intensyviai ieškojo naujų raiškos formų, susidomėjo neeuropine, ypač Artimųjų Rytų ir Afrikos, daile. Į kasdien modernėjantį Paryžių atvykę litvakai užėmė pirmąsias avangardistų gretas. Skirtingai nei vakariečiai, giliai įsišaknijusių klasikinės dailės tradicijų nepaveldėję žydų dailininkai daug lengviau, paprasčiau priėmė naujoves, drąsiai eksperimentavo ir tapo novatoriškų krypčių vedliais.

„AVILIO“ BITĖS TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

Pirmoji būsimų litvakų dailininkų estetinė patirtis siejosi su tradiciniu žydų menu. Vaikų vaizduotę užvaldė Senojo Testamento istorijos ir ant sinagogų sienų ištapytos mitologinės būtybės, žydų antkapiuose iškalti gyvūnai bei augaliniai ornamentai, kasdienę buitį puošę siuviniai, karpiniai, metalo dirbiniai. Tačiau žengti pirmuosius žingsnius meno link štetle užaugusiems jaunuoliams buvo nelengva. Šimtmečiais vykdomas antrasis Dekalogo įsakymas „Nesusikurk stabų“ formavo negatyvų religingos žydų bendruomenės požiūrį į vaizduojamąją dailę. Antokolskio tėvas smerkė sūnaus pomėgį lipdyti iš molio ar iš medžio drožti skulptūrėles ir siuntė jį mokytis staliaus amato. Chagallo motina berniukui numatė sąskaitininko arba fotografo kelią. Mané-Katzo gimdytojai svajojo, kad šis taptų rabinu. Soutine’o tėvas linkėjo sūnui kurpiaus ar siuvėjo darbo, o dėl noro piešti vaikas ne kartą gavo barti.

Konfliktai šeimose bei artimųjų požiūris į dailininkus kaip į „girtuoklius, nuskurėlius, mirštančius nuo džiovos arba išprotėjančius“ pastūmėjo daugelį jaunuolių anksti palikti gimtuosius namus ir vykti mokytis į didžiuosius miestus. Tačiau ir čia jie nebuvo laukiami – teko patirti stiprų dviejų pasaulių priešiškumą: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta žydų bendruomenė bei artimieji, o dėl kitokios kultūros, išvaizdos, prasto rusų, lenkų, prancūzų kalbų mokėjimo ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų. Nors litvakų kūrėjus lydėjo amžinai klajojančio žydo ir prakeikto dailininko likimas, tai nesutrukdė žengti savuoju keliu ir išgarsėti.

KARTOGRAFUOJANT NEBŪTĮ, 2021. Drobė, aliejiniai dažai, 16,5 x 22. Autoriaus nuotrauka

PETRAS LINCEVIČIUS: TAPYMAS MAN – TARSI ARCHEOLOGINĖ ATODANGA

Kalbino Vita Opolskytė

Turbūt nesuklysiu teigdama, kad daugelis esame susidūrę su jausmu, kai nerandame sau vietos, aplinka neatitinka mūsų vidaus, ir blaškomės ieškodami tų tikrųjų, išsvajotųjų ar net įsivaizduojamų, namų. Pasak prancūzų antropologo Marco Augé, vieta yra vienas pamatinių sociokultūrinės antropologijos konceptų, kurio svarba išryškėjo tada, kai pasaulyje ėmė viešpatauti… bevietiškumas. Būtent minėtasis įsišaknijimo siekis verčia mus savo tapatumo dairytis praeities vietose bei ten randamame palikime. Literatūrologas Regimantas Tamošaitis teigia: „Mes einame į priekį tik tiek, kiek matome atgal. Žvelgdami, atsižvelgdami atgal. Nes praeitis keistai tampa tuo vertybiniu orientyru, kuris mums nurodo ateities perspektyvą. Jei nematai praeities – neturi ir ateities. Kaip ir važiuojant automobiliu: jeigu nebūtų veidrodėlių, kurie mums parodo nuvažiuotą kelią, jausčiausi nesaugiai.“ Taigi, dabartis sudėliota iš didesnių ar mažesnių prisiminimų nuotrupų. Jų restauracija, žmonių, dalykų, įvykių, kurių ateitis esti dabar, ilgesys kuria nepasitikėjimą ne tik praeitimi, bet visomis perspektyvomis. Dabartis tampa slidi. Neišgyventų prisiminimų kvestionavimas bei panaudojimas meninėje praktikoje veikia kaip esamojo laiko refleksija, t. y. praeities griuvėsiai įkvepia savos dabarties identiteto paieškoms ar net virsta tam tikromis savų namų statybos medžiagomis. Ir nors minėtoji estetinė ekstrapoliacija galimai telieka svajonių džiaugsmu, esama gana išsamių meninių tyrimų panašiomis – genius loci atminties tyrimų kontekste – temomis. Vienas juos vykdančių autorių – tapytojas, menininkas-etnografas Petras Lincevičius.

Petras gimė ir augo Šilavoto miestelyje, Prienų rajone. 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) apsigynęs tapybos studijų magistrą jis liko toliau gyventi bei kurti sostinėje. Dar studijuodamas P. Lincevičius buvo įvertintas Dalios Gruodienės premija (2011) ir pripažintas geriausiu jaunuoju meno mugės „ArtVilnius’15“ menininku. Nuo 2013-ųjų jis aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, meno projektuose bei rezidencijose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs net trylika personalinių parodų. Nuo 2018-ųjų P. Lincevičius dėsto VDA Kauno fakulteto Tapybos katedroje. Šalia visų išvardytų veiklų nuo 2014-ųjų iki šių dienų dailininkas organizuoja Šilavoto Davatkyno plenerus. Galiausiai, kaip ir dera pripažintam jaunam menininkui, jo kūrinių yra MO muziejaus, Luciano Benettono, Abu Dabio „ArtHub“ bei kitose privačiose ir visuomeninėse kolekcijose.

Kalbėdamas apie pagrindinę savo kūrybos ašį P. Lincevičius atskleidžia, kad tai – mąstymas iš tam tikros vietos, iš savo žemės, tėviškės: „Tai įsišaknijęs mąstymas. Man įdomi ta savastis, kurią atsinešei, kurią nešiesi per visą gyvenimą, ir tai, kaip ji keičiasi. Kaip gali daryti įtaką vieta, kurioje gyveni, iš kurios atėjai.“ Su Petru pradėję pokalbį itin paprastais klausimais, galiausiai ėmėme kastis link šaknų, identiteto, ar, kaip mėgsta sakyti mano pašnekovas, senolių palikimo savastyje paieškų.

Viename interviu pasakojai, kad tapyba Tau – (ap)mąstymo būdas, o kūriniai – šio proceso rezultatai. Pertraukų neturėjusios bakalauro ir magistro studijos, dėstymas VDA, plenerų organizavimas, parodos, mugės, konkursai… Rodos, tapyba virtusi ir Tavo gyvenimo būdu. Petrai, kodėl pasirinkai būtent šį kelią?

Išties, sutinku, tapyba yra mano gyvenimo būdas. Ypač pastaraisiais metais į ją tenka pažvelgti ne tik iš kūrėjo perspektyvos, bet įvairiais rakursais, kas verčia mąstyti apie šią vaizduojamojo meno šaką dar daugiau ir plačiau.

Polinkį piešimui turėjau nuo mažumės, todėl į dailės užsiėmimus tėvai pradėjo leisti dar ketvirtoje klasėje, o įvairias dailės mokyklas lankiau be pertraukos iki pat stojimo į Akademiją. Nors pats to neprisimenu, tėvai pasakoja ir žodžiu taiso mano kūrybinės veiklos aprašą, teigdami, kad mano pirmoji personalinė paroda įvyko man būnant trejų ar ketverių, kai slaugės Marijampolės ligoninės koridoriuose iškabino piešinius, sukurtus man ten gulint. Vėliau, aukštesnėse klasėse, pamokos dailės mokyklose buvo tapusios kasdienybės dalimi, tad apie menų studijas pradėjau galvoti jau aštuntojoje. Tiesa, mintys krypo architektūros link, tačiau palanki įvykių seka ir reikiamu metu sutikti žmonės bei jų patarimai padėjo apsispręsti žengti tapybos keliu.

Nujaučiu, kad ir Šilavoto Davatkynas nemenkai prisidėjo prie tokio pasirinkimo. Ten formavosi Tavo asmenybė, ne tik kaip žmogaus, bet ir kaip kūrėjo, dailininko. Mokydamasis iš amžinatilsį gerbiamo tapytojo Alfonso Vilpišausko čia pirmą kartą į rankas paėmei teptuką, kiek vėliau iš jo paveldėjai ir Davatkyno „raktus“. Papasakok, koks dabar Tavo santykis su šia vieta?

Tam, kad galėčiau nusakyti savo ryšį su Šilavoto Davatkynu, turiu pradėti nuo jo atsiradimo ir istorijos apskritai. Čia daugiau nei šimtą metų gyveno moterys, pasišventusios tikėjimui, Bažnyčiai bei vietos žmonių labui. Tai buvo tartum neoficialus vienuolynas, įsikūręs tolėliau nuo Šilavoto bažnyčios. Minėtųjų moterų veikla kartu tapo ir savotiška rezistencine kova sovietų okupacijos metu.

Reikėtų pamėginti įsivaizduoti XIX amžiaus paskutiniuosius metus. Tada Šilavote vyko labai aktyvus socialinis sujudimas, kadangi klebono Antano Radušio iniciatyva buvo ruošiamasi statyti keturiasdešimties metrų aukščio mūrinę bažnyčią, kurios plytos turėjo būti degamos kaimelio pašonėje, ir sodinti didelį pušyną. Pirmoji moteris, atsikėlusi gyventi į dabar vadinamą Šilavoto Davatkyną, buvo mano giminaitė. 1895-aisiais ji nusipirko keletą arų nederlingos žemės iš vietos ūkininko greta minėtojo pušyno, turėjusio sulaikyti žemyninės kopos slinkimą ant kaimo trobų. Per visą aktyvų Davatkyno gyvavimą septynių gyvenamųjų namelių komplekse buvo įsikūrusios keturiolika moterų, aplinkinių vadintų davatkėlėmis. Kadangi iš jų net keturios – mano giminaitės, galiu teigti, kad esu savotiškai susaistytas su šia vieta. Tai dalis mano paveldėtos istorijos, jaučiu atsakomybę už jos išsaugojimą.

Keletą metų vaikystėje, kai Šilavote dar gyveno paskutiniosios davatkėlės, kartu su jomis teko pagyventi ir man. Tėvai čia persikėlė, nes sirgau astma, o pušyno oras tokiu atveju labai tinkamas. Iš tų vaikystės dienų daug nepamenu, tačiau vietos aplinka padarė ir vis dar daro įtaką mano dabartinei kūrybai.

Na, o amžiną atilsį Alfonsas Vilpišauskas į Šilavoto Davatkyną atvyko apie 2000-uosius. Šis meistro tapybos etapas yra labai įdomus, kadangi tuo metu jo darbai vizualiai itin pasikeitė – atsirado postoziškumas bei dažų tepimas ant drobės tiesiai iš tūbelės. 2004-aisiais čia jis pradėjo organizuoti plenerus, kurie, beje, tebevyksta iki šiol. Jų kuravimą Vilpišauskas 2014-aisiais perleido man ir šiemet laukia jau aštuonioliktasis. Davatkyno plenerą sunku pavadinti tradiciniu, kadangi jis labiau atitinka laikinos menininkų rezidencijos sąvoką. Siekiame, jog kiekvieną kartą užsimegztų glaudus ryšys tarp menininkų ir vietos bendruomenės, vyktų tapybos, keramikos bei kitos kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, pop-up paroda, koncertai. Išlaikydami artimą santykį su vietiniais, stengiamės Davatkyną atverti ir aplinkinių vietovių gyventojams.

Retrospektyviai peržvelgus Tavo kūrybinį kelią panašu, jog vieta, jos istorija ir kontekstas yra neatsiejama paties tapybinės praktikos dalis. 2015 m. savo tiriamajame rašto („Nostalgija ir etnokultūrinis identitetas kaip impulsai šiuolaikinei kūrybai“) bei praktiniame („Namukas laikui / Ryto nebus“) darbuose pasitelkdamas asmeninį santykį analizavai Suvalkijos istoriją ir paraleliai ieškojai savojo etnokultūrinio identiteto. Nuo tada praėjo nemažai laiko, tad įdomu, kaip keitėsi Tavo nuomonė apie etnokultūrines vertybes bei jų įtaka kūrybai?

Etnografinio regiono svarbos ar, atvirkščiai, nesvarbumo klausimas organiškai kilo iš tapybos proceso. Tuo metu dirbdamas su fotografine medžiaga, istorijos ženklais ir senais objektais pradėjau mąstyti apie vietos bei aplinkos, kurioje gyvenama, reikšmę žmogaus identiteto, jo būdo formavimuisi. Tokios idėjos gimė tyrinėjant archyvinę medžiagą, kadangi rėmiausi paties paveldėta istorija. Taip sužinojau, kad Šilavoto kaimelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVIII amžiuje. Sodybų surašyme minimi buvo ir mano giminaičiai, kurių palikuonys iki manęs tuose kraštuose su nedideliais pokyčiais gyveno sėsliai. Natūraliai kilo klausimas: ar toks kelių kartų gyvenimas vienoje aplinkoje galėjo daryti įtaką žmogaus formavimuisi? Ir ar konkreti vieta, jos genius loci, gali būti palikusi pėdsakus manojoje savimonėje? Taigi, nusprendžiau kalbėti apie konkrečią vietovę iš etnografinių regionų pozicijos. Nors Lietuvos populiacija nedidelė, jos etnografinių regionų skirtumai – žymūs. Tiesa, šiandien vyksta niveliacija, tačiau papročiai, tarmės, architektūra ir kiti savitumai užfiksuoti, gajūs.

NETIKĖTAS SOUTINE’O IR MODIGLIANIO SUSITIKIMAS ALYTAUS SINAGOGOJE

Ieva Kuzminskaitė-Staigienė

Neįtikėtina, bet Alytuje, 2022 m. Lietuvos kultūros sostinėje, senojoje sinagogoje įsikūrusiame Audiovizualiųjų menų centre atidarytoje parodoje „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė (iš Samuelio Taco kolekcijos)“ šį rudenį margame kūrėjų būryje susitiko ir du modernizmo grandai, du geriausi draugai – Chaïmas Soutine’as ir Amedeo Modiglianis. Parodos geradarys S. Tacas – Niujorko kineziterapeutas, meno kolekcininkas, gimęs Alytuje – panoro savo kraštiečiams parodyti analogų pasaulyje neturinčio dailės darbų rinkinio „Soutine’as ir jo draugai“ dalį. Asmeninė jo meno darbų kolekcija buvo pradėta rinkti prieš 14 metų, pradžioje įsigyjant artimiausiai su tapytoju besibičiuliavusių litvakų, tokių kaip Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, paveikslus. Visų į minėtąjį rinkinį papuolusių kūrinių autoriai patyrė tiesioginę Soutine’o įtaką. Daugiau kaip 160-ies darbų kolekcijoje – litvakų ir Paryžiaus mokyklos (L’École de Paris) dailininkų meno kūriniai, tarp jų – vienas Amedeo Modiglianio piešinys bei net šeši Soutine’o originalai! Du iš jų – vieni paskutiniųjų šio meistro paveikslų.Daugiau