kultūra | Nemunas

2026-09-26

Meno mugė prieš bienalę: kodėl jau verta taupyti pinigus Bazeliui, o ne dar šiemet suskubti į Veneciją

Ornela Ramašauskaitė

Galvoju, gal jau laikas kvestionuoti dešimtmečius statytą meno renginių hierarchiją. Šiemet daug kas aplankė Venecijos bienalę – meno olimpiadą, kiti dar lankys, o štai meno mugės telieka maži komerciniai renginiai, kur nuvykstama, jei pakeliui. Visgi klausimas, ar viskas jau neapsikeitė vietomis.

Menas yra mano darbas jau dvidešimt metų, ir tiek pat laiko žinau šią ortodoksiją iš vidaus: mugė – vulgarumo teritorija, kur menas tampa preke, o kūriniai atrenkami pagal tai, kas parduodama. Bienalė – priešingybė: nuo rinkos diktato laisva erdvė, kur kuratoriai gali rizikuoti ir kelti nepatogius klausimus. Mugė – kūnas. Bienalė – dvasia. Taip būta dešimtmečius. Prieš tęsdama, sąžiningai apsvarstau ir kitą galimybę: gal aš tiesiog kvaila ir nepriklausau bienalių tikslinei auditorijai? Arba… karalius nuogas.

Šventoji karvė, kuri seniai nebesigano

Meno mugėje „Art Basel“ (Šveicarija) mačiau daugiau drąsos ir meistriškumo nei Venecijoje. Pastarojoje radau ne laisvę nuo rinkos logikos, o dar labiau supančiotą sistemą, verčiančią kūrinį įrodinėti savo rimtumą, tam pasitelkiant neįskaitomumą.

Belgijos paviljone performanso atlikėjai daužė gipso plokštes su ant jų užrašytais pavieniais žodžiais. Publikai pateikiamas aprašas skelbia: „Projekte IT NEVER SSST Mieta Warlop paverčia Belgijos paviljoną įkrauta arena, kurioje susiduria kalba, muzika bei kolektyvinė dezorientacija. Gipso žodžiai keliauja per erdvę: nešami, perduodami, tempiami ir laužomi. Muzikiniai personažai dainuoja ir ieško prasmės šiuose išklerusiuose fragmentuose, kartu sudarančiuose parodos-performanso tekstą bei emocinę partitūrą. Muzikantų ir šokėjų grupė juda per neramią atmosferą, persmelktą augančios pražūties nuojautos. Jie nesiliauja yręsi per absurdiškus fizinius ritualus, priešindamiesi susitaikymui bei sąstingiui. Toks pasaulio vaizdinys atspindi mūsų pačių būseną, svyruojančią tarp nevilties ir troškimo ją transcenduoti į kažką prasmingo, gražesnio. Aukšto lygio, energingi ir kūrybingi Warlop personažai kaunasi su perkrovos grėsme, kartais atskleisdami savo lūžio taškus. Jie keliauja per spirale besisukantį pasaulį, kuriame žodžiai praranda stabilumą, ir dainuoja, artėdami link veikiau juntamos nei suprantamos kalbos slenksčio. Paviljonas niekada visiškai nenutyla, net pasibaigus performansui. Palikti žodžiai skamba kaip chaoso poezija. Išsibarstę ant sienas juosiančių tribūnų, jie stovi sustingę laike ir tarsi maldų sienos likučiai ar dingusios civilizacijos karaokės aparatas laukia naujų balsų, ieškančių žmogiško ryšio.“ Žiūrėdama į patį kūrinį, prisiminiau paauglius, vieną pertrauką lakstančius koridoriais, o kitą – filosofuojančius apie gyvenimo prasmę.

61-oji Venecijos bienalė. Belgijos pavilijonas. Marco Zorzanello nuotrauka. Publikuojama su Venecijos bienalės leidimu

Vėliau, Bazelyje, sustojau prieš tapybos darbą be jokio paaiškinimo šalia. Drobė, spalva, gestas – viskas veikia be tarpininko. Stovėjau ilgiau, nei truko minėtas belgų performansas. Būtent tai ir yra geras menas: kai nereikia nieko aiškinti, kad kažkas įvyktų.

Paradoksas paprastas. Mugėje kūrinį vertina pirkėjas, gyvai jį patiriantis ir „balsuojantis“ savo pinigais. Bienalėje – komitetas, kuriam reikia pateisinti pasirinkimą prieš finansuotojus bei kolegų kuratorių bendruomenę. Pirkėjas gali klysti dėl skonio, bet retai apsimeta. Komitetas retai klysta viešai, bet apsimetinėjimo čia apstu.

Meno mugė „Art Basel“. Teksto autorės nuotrauka

Gal problema platesnė nei mugės ir bienalės skirtumas. Gyvename laikais, kai visame pasaulyje trūksta lyderių – politikoje, versle, net tarp religijų sergėtojų. Kodėl meno pasaulis turėtų būti išimtis? Menininkai ir kuratoriai – tokie patys žmonės kaip mes, įstrigę tame pačiame informaciniame triukšme, apsiperkantys „Lidl“ bei IKEA. Jei visuomenė tampa primityvesnė, natūralu, kad jos menas atitinkamai prastėja. Čia nėra sąmokslo, tik aritmetika: eilinis žmogus sukuria eilinį darbą, o komitetas jį patvirtina, nes neturi su kuo geresniu palyginti. Tai puikiai iliustruoja Ispanijos paviljonas: vidutinis menininkas iš vidutinės šalies turėjo vidutinišką interesą atvirukams ir jais išklijavo visas patalpos sienas, o kuratoriui tai pasirodė gražu, nes mirga marga, nekasdieniška. Tikrai labai liūdna, jei nebuvo geresnių pasiūlymų meno olimpiadai.

61-oji Venecijos bienalė. Ispanijos pavilijonas. Teksto autorės nuotrauka

Apverstas pinigų dėsnis

Čia verta prisiminti sociologą Pierre’ą Bourdieu ir jo knygą „Meno taisyklės“ (Les Règles de l’art, 1992). Bourdieu meno lauką dalija pagal dvi logikas: „plačiosios gamybos“, kur sėkmę nusako pasisekimas rinkoje, ir „ribotos gamybos“, kur veikia apversta ekonomika (l’économie inversée) – kuo mažiau kūrinys orientuotas į pardavimą, tuo didesnį simbolinį kapitalą jis gauna iš lauko, kuriame kuratoriai, kritikai bei institucijos patys sprendžia, kas yra rimta.

Venecijos bienalė – klasikinis ribotos gamybos lauko pavyzdys. Ji pagrįsta ne siekiu, kad lankytojas nusipirktų kūrinį, o noru, kad kolegos kuratoriai jį pripažintų svarbiu. Bourdieu tai vadina illusio – tikėjimas žaidimo taisyklėmis toks stiprus, jog dalyviai apskritai nebemato, kad žaidžiama. Prie šios sąvokos jis prideda habitus: skonis, kurį laikome asmenišku, iš tikrųjų yra išmoktas, institucijų suformuotas refleksas. Kuratorius, susižavintis neįskaitomu darbu, tiesiog buvo išmokytas juo žavėtis. Svarbiausia įžvalga – konsekracija (consecration): autoritetą meno lauke turi ne pirkėjas, o tas, kuris gali kūrinį „pašventinti“ kaip rimtą. Neįskaitomumas čia – ne šalutinis poveikis. Tai – valiuta.

„Art Basel“ veikia priešinga logika: simbolinis kapitalas be ekonominio nereiškia nieko. Todėl, paradoksaliai, mugė šiandien dažnai atlieka darbą, kurį turėjo atlikti bienalė: grąžina kūrinį prie klausimo, ar jis veikia be „advokato“ šalia. Nesu naivi – Bourdieu pats perspėjo, kad apversta ekonomika nėra švaresnė, ji tik paslepia interesus giliau, po skonio, o ne po kainos lentele. Bet ji bent nesimuliuoja gilumo.

Tai paaiškina, kodėl tiek daug Globaliųjų Pietų šalių paviljonų vejasi tą patį europietišką instaliacijos su tekstu standartą, nors turi visiškai kitokią vizualinę tradiciją. Jei nori patekti į ribotos gamybos lauką, privalai kalbėti to lauko kalba. Homogenizacija čia – ne blogos valios rezultatas, o pačios sistemos logika.

Kodėl mugė laimėjo, bienalė – pralaimėjo

Bazelio galerininkai negali sau leisti prabangos slėptis už teksto. Jei darbas nepatraukia žvilgsnio per pirmąsias tris sekundes, lankytojai pasisuka į kitą stendą, ir jokia eksplikacija to nepakeis. Ši žiauri atrankos logika turi netikėtą šalutinį poveikį – ji grąžina amatą į meno centrą. Šiemet mugėje mačiau be galo daug stiprios tapybos: spalvą ir gestą, rodančius akademinį pasiruošimą, o ne apskaičiuotą strategiją. Nors ir buvo kičo bei dekoratyvaus balasto, ten bent jau prekė vadinama preke.

Venecijos problema – ne komercijos trūkumas, o priklausomybė nuo finansavimo logikos ir kuratorinės karjeros žaidimo, kuriame rimtumas matuojamas sudėtingumu. Vakarų kultūros finansavimo kriterijai dažnai priverčia menininką į vieną projektą sugrūsti klimato atšilimą, lyčių lygybę ir asmeninę traumą, nesvarbu, ar tema to apskritai reikalauja. Bienalėje apstu tokios logikos apogėjų, tik pakeistų nacionalinio atstovavimo lozungu.

61-oji Venecijos bienalė. Graikijos pavilijonas. Andrea Avezzù nuotrauka. Publikuojama su Venecijos bienalės leidimu

Gyvename informacinio triukšmo laikais, o net meno olimpiadoje nebegalime pasigėrėti menu be papildomo aktyvaus skaitymo ar mažų mažiausiai užuominos apie vizualinės žinutės įtaigą. Kuratorius – kaip filtras – turėtų būti svarbiausia redaguojanti figūra sistemoje, bet dažniausiai tik prideda papildomų rebuso elementų. Nuoširdžiai linkiu sėkmės analizuojant kakofoniško Graikijos paviljono Venecijoje simbolinius, vizualinius bei tekstinius klodus; rodos, kelios civilizacijos ir visų laikų žmonijos problemos sudėtos į vieną mažą namuką, vertą dešimties disertacijų. Išeidama negalėjau atsakyti į paprastą klausimą: ką čia dabar pamačiau? Ne todėl, kad tema per sudėtinga, o todėl, kad kūrinys (kuratorius) pats nežino, apie ką jis.

Neteigiu, kad bienalė iš principo pasmerkta, bet baimė perteikti vieną aiškią mintį, nes gali būti apkaltintas paviršutiniškumu, bado akis. Asmeninių vaikiškų traumų sprendimas tam pasitelkiant asambliažus apskritai turėtų būti uždraustas, o negrabi „meniška“ tekstilė – nugulti į rankdarbių skrynią.

Uždaras ratas

Teksto autorės nuotrauka

Studijavau meną ir puikiai pažįstu šiuolaikinio meno kalbą iš vidaus. Mus mokė, kad geras konceptualus darbas privalo turėti kelis sluoksnius ir teorinį pagrindą, kurį reikia sugebėti per peržiūras išraiškingai argumentuoti. Vertinga disciplina – iki tam tikros ribos. Peržengus tą ribą, minėta logika paprasčiausiai saugo menininką nuo klausimų „ką tu iš tikrųjų nori pasakyti?“ ir „ar jau išmokai tapyti (lipdyti, austi, piešti ir pan.)?“. Vienos mokyklos išauginti kuratoriai atrenka darbus vadovaudamiesi ta pačia kalba, kurią patys moka vertinti. Susiformuoja uždaras ratas: kalbama ir kuriama tik jiems vieniems žinomu žargonu.

Mugėje šis ratas nutrūksta, nes į jį įsiveržia žmogus, kuriam nerūpi teorinė genealogija. Pirkėjas, tiesiog stovintis prieš darbą ir jaučiantis arba nejaučiantis, jam gražu arba ne. Trivialu? Galbūt. Bet ši grubi sąžiningumo forma šiandien artimesnė menui nei rafinuota Venecijos savisauga.

Kur ir kodėl verta eiti

Jei po dvejų metų turėsite vėl pasirinkti meno kelionę į užsienį – važiuokite į Bazelį. Leiskite sau nesigėdyti, kai jums patinka darbas be sudėtingo teksto šalia. Tai nereiškia, kad esate paviršutiniški. Tai tereiškia, kad kūrinys sugebėjo apeiti tarpininką ir pasiekti jus tiesiogiai – o todėl juk ir mėgstame meną. Jei šiemet dar svarstėte vykti į Veneciją, čia labiau rekomenduoju aplankyti senąjį Guggenheimo muziejų (taip pat naująjį Abu Dabyje). Norite dar labiau praplėsti savo pasaulėžiūros perimetrą? Rinkitės Taškentą, kur atsidarė keli labai rimti meno centrai. Į Veneciją drąsiai važiuokite (iki lapkričio pabaigos), bet kaip antropologai, o ne žiūrovai, ieškantys grožio. Nesijauskite kalti, jei Bienalėje pametėte siūlo galą – tai ne jūsų apsiskaitymo trūkumas. Tai kūrinių, neveikiančių be paaiškinimo, silpnybė.

Siūlau paprastą testą – neskaitykite teksto. Pažiūrėkite į patį darbą tiek, kiek reikia, kad jis arba prabiltų, arba nutiltų. Tik tada sugrįžkite prie paaiškinimo ir įvertinkite, ar šis suteikė raktą į kūrinio žinutę, ar paliko jus dar labiau sumišusius. Atmeskime visus kaltinimus meno rinkai dėl rinkodaros bei to, kad „vertinamas tik vardas“. Pirmesnis klausimas: ar meno kūrinys vis dar sugeba jaudinti be papildomos instrukcijos šalia? Pavardė nulems kainą, tačiau į ją pažiūrėsime tik tada, jei darbas patiks.

2026-08-04

KĄ NESIBAIGIANTYS ŠIUOLAIKINIO GYVENIMO GARSAI DARO MŪSŲ PROTAMS

Victor (Vik) Pérez

Didžiąją žmonijos istorijos dalį klausymasis buvo neatsiejamas nuo prasmės, emocijų bei išlikimo. Gamta – vėjas, vanduo, gyvūnai – sudarė kasdienybės foną, o muzika skambėjo medžioklės ritualuose, gydymo apeigose ir bendruomenės šventėse.

Pusiausvyra ėmė keistis prasidėjus pramonės revoliucijai, kai radosi aibė aštrių, nenatūralių garsų. Šiandien daugelį žmonių visą dieną lydi beveik nenutrūkstantis garsinis srautas: darbui skirti grojaraščiai, mokytis padedančios ambientinės kompozicijos, triukšmą kelyje slopinančios ausinės, tinklalaidės vaikštant, foninė muzika jaukumui sukurti.

Garsas nebėra tik retkarčiais patiriamas bendruomeninis reiškinys. Jis tapo asmeniškas, keliaujantis kartu, nuolatinis.

Pasikeitė ne tik tai, kaip klausomės, bet ir kam apskritai klausomės. Dažnas garsus pasitelkia savo savijautai bei produktyvumui valdyti: kad nustelbtų blaškančius dirgiklius, išlaikytų motyvaciją, sumažintų stresą ar palengvintų sudėtingų užduočių atlikimą. Muzikos klausymosi platformose gausu grojaraščių, tokių kaip „Deep Focus“ (giliam susikaupimui) ar „Workflow“ (produktyviam darbui), implikuojančių, kad šie garsai sukurti veikti jūsų protą.

Minėta šiuolaikinė situacija turi privalumų. Triukšmingoje darbo vietoje ar namuose sąmoningai formuojamas garsinis fonas gali padėti susigrąžinti kontrolės jausmą ir sumažinti blaškymą, ypač dėl aplink girdimos kalbos. Tai, ko klausomės, gali tapti svarbia emocinės savireguliacijos priemone.

Tačiau yra ir kita pusė. Nuolatiniai garsai išstumia tylą, kuri būtina atsigauti ir savo patirtims reflektuoti. Tokioje aplinkoje dažnai prarandame ne tik tylą, bet ir erdvę galvoti. Kasdien mus lydintis nesibaigiantis muzikos, pokalbių bei kitų garsų srautas gali keisti tai, kaip mąstome, priimame sprendimus ir dorojamės su sunkumais, mums to nė nepastebint.

NUOLATINĖS PARENGTIES EFEKTAS

Neuromokslininkai pabrėžia ne tai, kad dėl besikeičiančios garsinės aplinkos mūsų smegenys dramatiškai persitvarko, o tai, kad jos pamažu prisitaiko. Situacija, kai niekad neįsivyrauja tyla, lemia, kaip paskirstome dėmesį, kiek pastangų tenka įdėti protaujant ir kiek jų reikia emocinei savireguliacijai.

Vis dėlto šis poveikis priklauso nuo konteksto. Štai muzika gali pasitarnauti atliekant pasikartojančias ar nesudėtingas užduotis: ji padeda lengviau įsitraukti, mažina nuobodulį. Tačiau kai imamės veiklos, susijusios su kalba, problemų sprendimu ar naujų dalykų mokymusi, ta pati muzika kartais ima konkuruoti dėl mūsų dėmesio, todėl prireikia daugiau pastangų, norint ilgai išlikti susikaupus.

KAIP GIRDĖJIMAS VEIKIA MĄSTYMĄ

Victoro Pérezo schema, vertė Jurgis Kubilius. Publikuojama pagal CC BY-SA licenciją

Tyrimai rodo, kad muzika su žodžiais labiau linkusi trukdyti skaityti, rašyti ir mąstyti kalbos pagrindu, o sudėtingesni darbai apskritai yra jautresni trikdžiams. Užduoties atlikimą apsunkinantys garsai gali pareikalauti daugiau protinių pastangų ir lemti didesnį nuovargį – net jei rezultatai iš pirmo žvilgsnio lieka nepakitę.

Kai kurie eksperimentai leidžia daryti išvadą, jog stipresnis foninis garsas gali pabloginti girdimosios darbinės atminties veikimą, t. y. gebėjimą išlaikyti ir mintyse atkartoti žodinę informaciją, kartu atsiribojant nuo konkuruojančių garsų. Kitaip tariant, garsai gali pakeisti patį mąstymo procesą gerokai anksčiau, nei tai tampa pastebima objektyviai.

Kadangi čia aptariami pokyčiai vyksta pamažu, dažniausiai praslysta mums pro akis. Visgi ilgainiui jie formuoja mūsų mąstymo įpročius: kiek kantriai pajėgiame protauti, kaip greitai priimame sprendimus ir kaip dorojamės su neapibrėžtumu.

Štai keletas garsinės aplinkos poveikio pažinimo procesams ir gebėjimui mokytis tyrimais paremtų principų, kaip pertvarkyti savo garsinę aplinką anksčiau, nei ji pertvarkys jus.

3 GARSINĖS LAIMĖS PRINCIPAI

Paprasčiausia taisyklė – pritaikyti garsinę aplinką prie to, kokio mąstymo būdo jums reikia šiuo metu. Kai kurie intensyvesni garsai gali padėti atliekant pasikartojančius darbus, o skaitymui, rašymui ar analitiniam mąstymui dažniausiai palankiau didesnė tyla.

Kadangi muzika su žodžiais linkusi trukdyti atliekant kalbines užduotis, saugesnis pasirinkimas tokioms veikloms būtų paprastesnis garsinis fonas. Kita vertus, vykdant pasikartojančius ar nesudėtingus darbus, pačių pasirinkta arba gerai pažįstama muzika padeda jiems geriau nusiteikti. Taip yra todėl, kad smegenys įdeda mažiau pastangų naujai informacijai apdoroti: užuot nesąmoningai analizavęs naujus garsus, žmogus gali sutelkti dėmesį į patį uždavinį – ir palaikyti budrumą, jei veikla rutininė.

Antrasis principas – stebėti save. „Susikaupimo grojaraščių“ rekomendacijos yra kur kas mažiau naudingos nei atida kūno siunčiamiems signalams: ar tampame labiau išsiblaškę, protiškai nuvargę, dirglūs, emocingi, galbūt atrodo, jog darbui tenka skirti daugiau pastangų, nei derėtų. Energijos ar malonumo suteikiantys garsai nebūtinai padeda ilgiau išlikti susitelkus.

Atpažinus išvardytus signalus, atkurti dėmesio pusiausvyrą galima trumpam išjungus foninę muziką ir persikėlus į paprastesnę akustinę aplinką. Kognityvinį krūvį palengvinti padeda kalbinio turinio sumažinimas, garso pritildymas ar trumpos tylos pertraukos.

O tai mus atveda prie trečiojo principo – saugoti tylą. Ji leidžia smegenims atsigauti ir skatina į vidų nukreiptą mąstymą – su numatytojo veikimo tinklu (angl. default mode network, DMN) susijusį procesą, kai suaktyvėja už refleksiją, atminties integraciją ir ateities planavimą atsakingos smegenų sritys.

Tačiau vertinti tylą nereiškia visiškai atsisakyti garsų. Pradėję sudėtingesnes užduotis tylesnėje aplinkoje, tarp veiklų darydami tylos pertraukėles ar dieną užbaigdami be nuolatinio garsinio fono, suteiksite smegenims erdvės atkurti dėmesį ir atsigauti po nuolatinės stimuliacijos.

Aplinkinis triukšmas gali paveikti ir miego kokybę: skatinti dažniau prabusti, trumpinti atkuriančio giliojo miego fazes (net jei žmogus iki galo nepakirsta). Daugelis garsus pasitelkia tam, kad lengviau užmigtų, tačiau tyrimai rodo, jog jie gali ir pabloginti miego kokybę.

Nesvarbu, diena ar naktis, mus supantys garsai yra daugiau nei fonas. Jie prisideda prie to, kaip mokomės, priimame sprendimus ir gyvename.

Čia slypi nemaloni tiesa: jei patys nepasirinksite savo garsinės aplinkos, už jus tai padarys kas nors kitas. O jūsų protas gali prie jos prisitaikyti anksčiau, nei tai suvoksite.

Apie autorių:

Dr. Victoras (Vikas) Pérezas yra Siano Dziaotongo ir Liverpulio universiteto (Xi’an Jiaotong-Liverpool University) docentas bei Liverpulio universiteto garbės mokslinis bendradarbis. Jis pasaulinio verslumo ugdymo tinklo BRANET (Global Brain-Driven Entrepreneurship Education Network) įkūrėjas, WNYLE metodo autorius ir taikomojo mokslo krypties, tyrinėjančios, kaip kognityvinės būsenos veikia motyvaciją, koncentraciją bei veiklos rezultatus, pradininkas. V. Pérezo tyrimų sritys – mokymasis, pažinimas ir žmogaus veiksnumas, ypatingą dėmesį skiriant tam, kaip šiuolaikinė švietimo ir verslo aplinka formuoja dėmesį, įsitraukimą bei sprendimų priėmimą.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Kubilius

2026-07-14

Korupcijos maršrutas: 5 serialai vasaros vakarams

Lėja Čugunovaitė

You gotta keep the devil

Way down in the hole

Tom Waits – „Way Down in the Hole“ (įžanginis serialo „Blakė“ garso takelis)

Vasarai įsibėgėjus ir savo svilinančiais ar vėsinančiais orais slegiant pečius ne mažiau nei kasdienės pasaulio naujienos, neišvengiamai norisi kalbėti apie korupciją. Ne vien apie kyšius, politinius skandalus ar valstybių valdymo krizes. Korupcija gali reikštis ir kur kas subtiliau – santykiuose, darbo aplinkoje, versle ar net žmogaus santykyje su pačiu savimi. Juk ne kiekviena vertybių ar gyventojų išdavystė prasideda nuo vokelio su nemenka pinigų suma. Kartais jos startas yra visai nekaltas savęs įtikinėjimas, kad šį kartą galima padaryti išimtį.

Galbūt todėl korupcijos tema taip dažnai sugrįžta į televizijos ekranus. Ji leidžia šnekėti ne tik apie nusikaltimus ar valdžią, bet ir apie žmogaus polinkį išduoti tai, už ką pats yra atsakingas. Vieni veikėjai išduoda įstatymą, kiti – demokratiją, bendruomenę ar aplinkinius. Dar kiti galiausiai išduoda save. Penki labai skirtingi serialai – „Blakė“ (The Wire, rež. Davidas Simonas, 2002–2008, HBO), „Kortų namelis“ (House of Cards, rež. Davidas Fincheris, Beau Willimonas, 2013–2018, „Netflix“), „Ozarkas“ (Ozark, rež. Billas Dubuque’ė ir kt., 2017–2022, „Netflix“), „Berniukai“ (The Boys, rež. Ericas Kripke’ė, 2019–2026, „Amazon Prime“) ir „Konfliktas“ (Beef, 2023–…, rež. Lee Sung Jinas, „Netflix“) – šią temą nagrinėja skirtingomis priemonėmis, tačiau visi užduoda panašų klausimą: kas nutinka visuomenei, kai atsakomybė tampa mažiau svarbi už galią, pinigus ar asmeninę naudą?

BLAKĖ

Visiška klasika, kartu su „Sopranais“ (The Sopranos, 1999–2007, HBO) užkariavusi televizijos ekranus ir iki šiol laikoma vienu geriausių visų laikų serialų. „Blakė“ žiūrovą nukelia į JAV miesto Baltimorės gatves, kuriose klesti prekyba narkotikais, o policija desperatiškai bando suvaldyti įsivyravusią betvarkę. Detektyvų komanda žūtbūt ieško būdų prisikasti prie gaujų vadų ir surinkti įrodymus, tačiau gana greitai paaiškėja, kad problema slypi gerokai giliau nei gatvių nusikalstamume.

Kuo ilgiau rodoma Baltimorė, tuo aiškiau darosi, jog narkotikai ir jų prekeiviai nėra pagrindinis akcentas. Dėmesio centre – iš vidaus supuvusi sistema. Tokia, kuri kiekvieną sezoną pakeičia veidą: iš policijos komisariato persikelia į uostą, iš uosto – į mero kabinetą, iš ten – į mokyklas ar žiniasklaidą. Nusikaltėliai keičiasi, bet taisyklės lieka tos pačios. Policijos viršininkai, advokatai, prokurorai, politikai ir kiti „dorais“ save laikantys miesto veikėjai vaikosi paaukštinimų, geresnės statistikos, politinių dividendų bei asmeninės naudos. Korupcija nėra pavienių žmonių „yda“ – tai visą sistema persmelkęs melo purvas ir piktnaudžiavimas galia.

Serialas ne veltui dažnai vadinamas lėtu (angl. slow burn), visgi tas lėtumas vertas kiekvienos minutės. Jo kūrėjams nerūpi išpūstas grožis ar efektyvios scenos. Čia pasaulis rodomas toks, koks yra iš tiesų: purvinas, komplikuotas, neteisingas. Net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po pirmojo sezono premjeros „Blakė“ stebina tuo, kaip mažai pakito tematikos aktualumas. Ji nesistengia įtikti žiūrovui, nesuteikia lengvų atsakymų ir neleidžia tikėti, kad vienas geras policininkas, kaip Džimis Maknaltis (akt. Dominicas Westas), gali išgelbėti miestą. Mintis niūroka, bet trumpai ir aiškiai padiktuoja, kodėl verta atsigręžti į „Blakę“ šiomis dienomis.

KORTŲ NAMELIS

„Blakei“ rūpi parodyti purviną institucijų darbą, o štai „Kortų namelyje“ svarbesnė korumpuota valdžia. Istorijos centre – ambicingas kongresmenas Frenkas Andervudas (akt. Kevinas Spacey’is) ir jo žmona Klerė (akt. Robin Wright), pasiryžę padaryti viską, kad atsidurtų politinės hierarchijos viršūnėje. Manipuliacijos, šantažas, išdavystės bei kruopščiai suplanuotos intrigos tampa kasdieniais jų darbo įrankiais.

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, jog serialas vaizduoja išskirtinai korumpuotus politikus. Vis dėlto įdomiausia ne tai, kokius žaidimus žaidžia Andervudas, o tai, kaip lengvai sistema leidžia jam įveikti kliūtis. Korupcija nėra paprasčiausias atsitiktinumas – veikiau jau politinio žaidimo logika, kurioje principai vertinami tik tol, kol padeda išlaikyti valdžią. Frenkas įdomus, nes pristatomas kaip ambicingas, charizmatiškas personažas, gebantis kiekvienam savo poelgiui rasti pasiteisinimą. Kartais net pagauni save ne smerkiant, o suprantant jo argumentus. Ir tai, turbūt, nubrėžia trapią ribą tarp korupcijos vengimo ir jos įgalinimo.

Žiūrint „Kortų namelį“ dabar, nesunku pastebėti, kaip stipriai pasikeitė visuomenės santykis su politika. Kitados kai kurios čia rodomos situacijos priminė cinišką fantaziją apie valdžią, tačiau šiandien jos dažnai panėšėja į pastarųjų savaičių ar mėnesių naujienų antraštes. Serialas sensta kaip geras, ilgai brandintas vynas ir primena, kad demokratiją gali sunaikinti ne tik jos priešai, bet ir žmonės, kurie apsimeta veikiantys jos vardu.

OZARKAS

Iš pažiūros pasakojama apie finansų konsultantą Martį Birdą (akt. Jasonas Batemanas), kartu su šeima persikeliantį į Misūrį „plauti“ Meksikos narkotikų kartelio pinigų. Visgi gana greitai perpranti: istorija orientuota visai ne į organizuotą nusikalstamumą, o į pasaulį, kuriame dėl „šlamančių“ peržengiamos visos moralinės ribos.

Kuo ilgiau rutuliojasi siužetas, tuo akivaizdžiau matyti, kad į nusikalstamų, „juodų“ pinigų spektaklį įtraukiami ne vien kartelio nariai – politikai, verslininkai, vietos bendruomenių lyderiai ir paprasti gyventojai pamažu įsilieja į tą pačią sistemą. Neskaidrūs ryšiai virsta dar viena iš sudedamųjų dalių, verčiančių žmones judėti pirmyn.

„Ozarkas“ veikia įtaigiai, nes vietoj klausimo „Ar korupcija iš tiesų yra blogis?“ iškelia kitą: „Kokia sąžiningumo kaina?“ Žvelgiant į Birdų šeimos istoriją, sunku atsikratyti minties, kad dauguma žmonių norėtų tikėti esantys nepaperkami, besilaikantys savo vertybių, bet realybėje gyvenimas nesiūlo rožėmis klotų situacijų. Tenka rinktis mažesnę blogybę tarp šimtų problemiškesnių. Piktnaudžiavimas padėtimi prasideda ne nuo gerai suplanuotų nusikaltimų, o nuo kelių kompromisų: tam tikra prasme – nuo pralaimėjimo išduodant savo įsitikinimus, galvojant, jog neegzistuoja kitas, doras, sprendimas.

BERNIUKAI

Serialas pristatomas kaip superherojų filmų, komiksų ir popkultūros satyra, kurioje žmoniją vis dar gelbsti stipruoliai su apsiaustais. Tačiau po kraujo upeliais, kandžiais juokeliais bei absurdiškomis situacijomis slypi kur kas rimtesnis pasakojimas. Šiame pasaulyje didvyriai, pavyzdžiui, Tėvynainis (akt. Antony’is Starras), nelaikomi šventaisiais – jie yra korporacijos valdomi prekių ženklai, kurių vertė kuriama pasitelkiant reklamą, televiziją ir viešąją komunikaciją.

Antgamtinės galios, tokios kaip skraidymas, gebėjimas nužudyti žvilgsniu ar mintimis – tik dekoracijos, pridengiančios viešųjų ryšių, propagandos sferą bei visuomenės troškimą turėti lyderius, kuriais galėtų aklai pasitikėti. Su kiekvienu sezonu „Berniukai“ vis absurdiškiau iliustruoja korupciją, nagrinėdami ne tik politinį ar finansinį, bet ir moralinį jos pobūdį. Galia išnaudojama kaip ginklas, padedantis išvengti atsakomybės, o sukurpta „tiesa“ tampa dar vienu produktu, skirtu manipuliuoti auditorijos nuomone.

Nors veiksmas vyksta iš dalies fantastiniame pasaulyje, nesunku atpažinti šiuolaikinių medijų, politikos ir garsenybių kultūros atspindžius – kruopščiai kuriamą įvaizdį, manipuliavimą informacija, kovą dėl visuomenės dėmesio. Kai kurie serialo epizodai šiomis dienomis gali būti interpretuojami ne kaip satyra, o kaip dokumentika, tik su tam tikrais specialiaisiais efektais. „Berniukuose“ kalbama apie aplinką, kurioje įvaizdis svarbesnis už tiesą, ir žmones, noriai tikinčius tuo, ką yra pasiruošę garbinti. Ironiška, bet siužetą galima vienas prie vieno pritaikyti realiam pasauliui: pakaktų superherojus pakeisti politikais, siekiančiais skaldyti visuomenę.

KONFLIKTAS

Vienas ryškiausių pastarųjų metų serialų prasideda nuo, regis, menkniekio – dviejų nepažįstamųjų konflikto automobilių stovėjimo aikštelėje. Vis dėlto greitai ima aiškėti, kad veikėjų – Eimės (akt. Ali Wong) ir Denio (akt. Stevenas Yeunas) – besiveržiantis pyktis tėra ledkalnio viršūnė, po kuria slypi vienatvė, nusivylimas, finansinis nesaugumas bei socialinė nelygybė. Vienoje pusėje – vyras, nuolat besigrumiantis su nesėkmėmis ir skaičiuojantis paskutinius centus, kitoje – moteris, pasiekusi materialinę gerovę, bet taip ir neradusi vidinės ramybės.

Pradėti istoriją nuo mažiausios smulkmenos yra bene vienas keisčiausių, tačiau ir įtraukiausių pasirinkimų. Didžiausios krizės žmogų gali ištikti nebūtinai dėl įvykusių katastrofų ar staigių sukrėtimų, bet ir tuomet, kai perpildoma kantrybės taurė. Serialas primena, kad korupcija prasideda nuo išdavystės prieš patį save: melas, manipuliacija, tikrų jausmų slėpimas arba naudojimasis kitais – tik dar kelios priemonės savo tikslams pasiekti.

„Konfliktas“ atkreipia dėmesį ne vien į klasių skirtumus, pinigus ar nevaldomas emocijas, bet ir į vienatvę – jausmą, jog pasaulis tavęs nemato, negirdi, neįvertina. Konfliktas tarp dviejų nepažįstamųjų atrodo toks artimas, kad nesąmoningai priverčia pasirinkti vieno protagonisto pusę. Kylantį įniršį jie nukreipia vienas į kitą, visgi jo priežastis – ne pirminis susidūrimas, o verčiau daugybė nutikimų, užgriuvusių našta, verčiančia išsilieti. Neatsitiktinai serialas sulaukė kritikų ir žiūrovų dėmesio – jis pasirodė tuo metu, kai imta vis dažniau šnekėti apie perdegimą, vienatvę bei augančią ekonominę nelygybę. „Konflikte“ žmonės pyksta ne vieni ant kitų, bet ant pasaulio, kuriame gyvena.

Antrajame sezone kūrėjai atsisakė tęsti Eimės ir Denio istoriją, tačiau neišdavė pagrindinės idėjos. Nauji veikėjai bei kitas siužetas vėl sugrąžina prie panašių klausimų apie socialinę padėtį, asmenines ambicijas ir neišspręstus vidinius konfliktus, pamažu iškreipiančius žmogaus moralę. Pagrindinė mintis išlieka: aršiausi konfliktai retai gimsta dėl beprasmybių.

2026-05-10

KODĖL KLAUSYMASIS YRA SVARBIAUSIAS SKAITMENINIO AMŽIAUS DEMOKRATINIS GEBĖJIMAS

Sara Kells

Tipiškame nūdienos pokalbyje nesunku pajusti akimirką, kai žmogus nustoja klausytis. Jo dėmesys nukrypsta, atsakymas išsprūsta pernelyg greitai, o žvilgsnis nuslysta link netoliese laukiančio ekrano. Pašnekesys tęsiasi, tačiau kažkas esminio jau prarasta. Mes kalbame daugiau nei bet kada anksčiau – per įvairias platformas, įrenginius ir skaitmeninėse erdvėse. Tačiau ar iš tiesų klausomės vieni kitų?

Šiandien viešosios diskusijos dažniausiai sutelktos į kalbėjimą. Svarstant apie skaitmeninį gyvenimą dominuoja keli klausimai: kas gali pasisakyti, ką reikėtų reguliuoti ir ar žodžio laisvei kyla grėsmė. Tai neabejotinai svarbūs dalykai, tačiau jie remiasi prielaida, kurią apskritai retai nagrinėjame: būti išgirstam yra natūrali kalbėjimo pasekmė.

Senovės atėniečiai suprato, kad demokratiniam kalbėjimui vienodai svarbūs du dalykai: teisė kalbėti ir drąsa sakyti tiesą. Vis dėlto abu šie idealai priklauso nuo dar vieno aspekto, kurį atėniečiai retai įvardydavo tiesiogiai, nes agoroje tai buvo savaime suprantama – nuo auditorijos, pasirengusios iš tiesų priimti tai, kas sakoma. Kalbėjimas ir klausymasis nėra konkuruojantys veiksmai. Tai dvi tos pačios pilietinės praktikos pusės, ir neįmanoma ginti vienos, neatsižvelgiant į kitą.

Šiandien dedame milžiniškas pastangas kalbėjimo teisei apsaugoti ir išplėsti, bet gerokai mažiau rūpinamės tuo, kas vyksta kitoje pusėje, – klausantis.

KO IŠ TIKRŲJŲ REIKALAUJA KLAUSYMASIS

Klausymasis nėra pasyvus užsiėmimas. Tai ne tik kalbos nebuvimas – taip pat tai nereiškia, kad tiesiog girdime tariamus žodžius. Tinkamai klausydamiesi įsitraukiame į kito žmogaus teiginį kaip į prasmingą dalyką, tokį, kurį galima suprasti, interpretuoti ir į jį atsakyti, remiantis jam būdinga logika.

Filosofai šitai vadina suvokimu – pasirengimu tiksliai priimti tai, kas buvo pasakyta, prieš reaguojant. Praktiškai tai reiškia, jog reikia pakankamai ilgai gilintis į argumentą, kad jį iš tikrųjų suprastum, užuot reagavus į supaprastintą ar iškraipytą jo versiją. Vadinasi, atskirti, ką žmogus iš tiesų pasakė, nuo to, ką manėme jį turėjus omenyje. Tai reiškia traktuoti kalbantįjį kaip bendro dialogo dalyvį, o ne kaip kliūtį, kurią reikia įveikti.

Taip elgtis sunkiau, nei atrodo. Mes linkę klausytis tam, kad atsakytume, o ne tam, kad suprastume. Laukiame momento, kada galėsime paprieštarauti, ieškome argumento silpnosios vietos, progos išreikšti savo mintį. Tai nėra klausymasis. Tai laukimas.

Šis skirtumas demokratiniame gyvenime nepaprastai svarbus. Kai piliečiai reaguoja ne į pačias priešingas nuomones, o į jų karikatūras, viešosios diskusijos praranda gebėjimą sukurti ką nors kita nei triukšmą. Nesutarimas virsta spektakliu. Diskusija tampa teatru. O tikrojo įtikinimo galimybė – proga iš tikrųjų pakeisti savo nuomonę, atsižvelgiant į tai, ką pasakė kitas žmogus, – tyliai išnyksta.

SKAITMENINĖ APLINKA APSUNKINA KLAUSYMĄSI

Platformos, kuriose šiandien vyksta didžioji dalis viešų pokalbių, nebuvo kuriamos galvojant apie klausymąsi. Jos skirtos skatinti dalyvavimą, o tai – visai kas kita.

Įsitraukimas, kaip jį vertina pagrindinės socialinės medijos platformos, reiškia paspaudimus, dalinimąsi, reakcijas ir praleistą laiką. Pagal šiuos rodiklius dalykai, sukeliantys stiprias emocijas – ypač pasipiktinimą, pasipriešinimą bei moralinį susirūpinimą, – paprastai pasiekia geriausių rezultatų. O štai turinys, skatinantis įdėmiai apmąstyti, vertinamas gerokai prasčiau.

Taip formuojasi informacinė aplinka, sistemingai skatinanti būtent tokį bendravimo būdą, kuris mažiausiai palankus nuoširdžiam išklausymui: greitą, kategorišką, kupiną emocijų ir skirtą labiau reakcijai išprovokuoti, nei atsakymui apmąstyti.

Padėtį dar labiau apsunkina tai, kaip algoritmai mums pateikia turinį. Retai kada susiduriame su argumentais, išdėstytais visapusiškai, kaip juos pateikia jų autoriai, ir tame kontekste, kuriame jie buvo išsakyti. Vietoj to dažniausiai matome fragmentus, ekrano nuotraukas, santraukas ar perfrazavimus – dažnai atrinktus būtent todėl, kad juos lengva atmesti arba išjuokti. Kitaip tariant, esame mokomi reaguoti į karikatūras. O karikatūroms nereikia klausytojų. Joms reikia reakcijos.

Pasekmės demokratiniam gyvenimui yra rimtos. Viešoji erdvė, kurioje žmonės nuolat kalba, bet retai jaučiasi iš tiesų išgirsti, nėra sveika. Joje kaupiasi nusivylimas, vis stipriau laikomasi įsikibus savo nuomonės, rasti bendrą pagrindą, reikalingą kolektyviniams sprendimams priimti, tampa vis sunkiau. Tai nėra vien technologinis klausimas. Tai pilietinė problema. Ir jai reikia pilietinio atsako.

KAIP MOKYTI (IR PRAKTIKUOTI) KLAUSYMĄSI

Gera žinia ta, kad klausymasis, skirtingai nei algoritmų formavimas, yra dalykas, kurį galime tiesiogiai paveikti. Tai įgūdis, o įgūdžių galima išmokyti.

Švietimo srityje tai reiškia, jog reikia kurti erdves, skirtas mokiniams sąmoningai lavinti gebėjimą įsisavinti informaciją. Pavyzdžiui, mokytojai galėtų rengti debatus, kurių metu mokiniai, prieš pateikdami kritišką nuomonę, turi pakankamai aiškiai pakartoti oponento argumentą. Tokia praktika sukuria aplinką, kurioje lygiavertis dalyvavimas yra ne atsitiktinis dalykas, bet struktūrinis lūkestis, ir nesutarimai vertinami kaip galimybė suprasti, o ne laimėti.

Tos pačios taisyklės galioja ir už gyvos diskusijos ribų. Mokiniams galima pasiūlyti paklausyti tinklalaidės, peržiūrėti vaizdo įrašą arba perskaityti straipsnį, turint vieną užduotį: ar sugebėsi teisingai paaiškinti išdėstytą argumentą, prieš nuspręsdamas, ar su juo sutinki?

Tai nėra vien klasės pratimai. Tai demokratinio gyvenimo repeticijos.

Šiuos įpročius galima ugdyti ir už formaliojo švietimo ribų. Prieš atsakydami į ką nors, kas jus suerzina, stabtelėkite pakankamai ilgai, kad paklaustumėte savęs, ar tikrai supratote argumentą. Prieš kritikuodami kokią nors poziciją, pabandykite ją nusakyti taip, kad ją atpažintų jos šalininkas. Atskirkite, ką žmogus pasakė, nuo savo prielaidų, kodėl jis taip kalbėjo. Tai nedideli pokyčiai, tačiau nuosekliai praktikuojami jie keičia bendravimo kokybę.

Demokratija, mokanti žmones vien laisvai reikšti savo nuomonę, atliko tik pusę darbo. Senovės Graikijoje agora nebuvo scena. Tai buvo mainų vieta. Šios dvasios susigrąžinimas – klasėse, pokalbiuose bei skaitmeninėse erdvėse, kur šiandien kartu gyvename, – prasideda nuo tylesnio ir sudėtingesnio įgūdžio – mokymosi iš tikrųjų klausytis.

————–

APIE AUTORĘ:

Sara Kells – humanitarinių mokslų dėstytoja ir skaitmeninės kultūros tyrėja, dirbanti Madrido IE universitete (Instituto de Empresa). Ji yra „IE Digital Learning“ programų valdymo direktorė ir Humanitarinių mokslų fakulteto docentė. Savo tekstuose bei viešuose pasisakymuose Sara Kells daugiausia nagrinėja skaitmeninės viešosios erdvės, demokratijos, dirbtinio intelekto, kritinio mąstymo ir medijų raštingumo temas.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

2026-03-24

Kaip prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as šių dienų dirbtinį intelektą nuspėjo 30 metų anksčiau, nei pasirodė „ChatGPT“

Bran Nicol, Emmanuelle Fantin

Kai kurie rašytojai geba taip taikliai numatyti visuomenės ir technologijų raidą, jog pelno „pranašų“ vardą. Pakanka prisiminti Jamesą Grahamą Balardą, Octavią E. Butler, Marshallą McLuhaną ar Donną Haraway.

Vienas svarbiausių šio išprususių mąstytojų būrio narių yra filosofas Jeanas Baudrillard’as, nors per pastaruosius kelis dešimtmečius jo reputacija sumenko, ir dabar jis dažniausiai siejamas su jau praėjusia era, kai karaliavo tokie prancūzų teoretikai kaip Roland’as Barthes’as bei Jacques’as Derrida.

Visgi, rašydami naują Baudrillard’o biografiją, dar kartą įsitikinome, kokios įžvalgios buvo jo prognozės apie šiuolaikines technologijas ir jų poveikį. Ypač reikšminga šio filosofo skaitmeninės kultūros bei dirbtinio intelekto (DI) analizė, išdėstyta daugiau nei trimis dešimtmečiai anksčiau, nei pasirodė „ChatGPT“.

9-ajame XX a. dešimtmetyje pažangiausios komunikacijos technologijos buvo šiandien jau pasenę įrenginiai: telefono atsakikliai, fakso ir (Prancūzijoje) „Minitel“ – interaktyvios šiuolaikinio interneto pirmtakės – aparatai. Tačiau Baudrillard’o genialumas slypėjo gebėjime įžvelgti, ką tuomet dar gana paprasti įrenginiai pranašavo apie būsimą technologijų naudojimą.

Dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis ėmė plėtoti itin originalią informacijos ir komunikacijos teoriją. Ji ypač išpopuliarėjo 1981-aisiais, pasirodžius šio autoriaus knygai „Simuliakrai ir simuliacija“ (padariusiai įtaką 1999 m. filmui „Matrica“).

1986 m. Baudrillard’as atkreipė dėmesį, kad visuomenėje „sceną ir veidrodį pakeitė ekranas ir tinklas“. Jis nuspėjo išmaniojo telefono atsiradimą, įsivaizduodamas, jog kiekvienas žmogus valdys įrenginį, izoliuojantį jį „tobulo suverenumo būsenoje“, tarsi „astronautą burbule“. Tokios įžvalgos leido mąstytojui suformuluoti bene žymiausią savo koncepciją – teoriją, kad įžengiame į „hiperrealybės“ epochą.

10-ajame dešimtmetyje filosofas vis daugiau dėmesio skyrė DI poveikiui, padėdamas mums suvokti šio reiškinio visuotinio plitimo mastą šiandien ir palaipsniui nykstančią realybę, su kuria susiduriame diena iš dienos.

Baudrillard’o skaitytojams nesenas DI „aktorės“ Tilly’ės Norwood atvejis, iš esmės – logiškas simuliacijų ir išmaniųjų vaizdo klastočių (deepfakes) raidos žingsnis, visiškai atitinka jo hiperrealybės pasaulio viziją.

Baudrillard’as DI laikė protezu – dirbtinių galūnių, širdies vožtuvų, kontaktinių lęšių ar chirurginių grožio korekcijų psichiniu atitikmeniu. Kaip teigia savo knygose „Blogio skaidrumas“ (La transparence du mal, 1990) ir „Tobulas nusikaltimas“ (Le crime parfait, 1995), DI paskirtis – padėti mums mąstyti efektyviau arba mąstyti už mus.

Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad iš tiesų DI leidžia mums patirti tik „mąstymo spektaklį“, o ne patį mąstymą. Tai reiškia, kad galime mąstymą atidėti visam laikui. Baudrillard’o požiūriu, panirti į DI prilygsta laisvės atsisakymui.

Todėl jis manė, kad skaitmeninė kultūra spartina žmonių „išnykimą“. Ne tiesiogine šio žodžio prasme ir ne kalbant apie prievartinę vergovę kaip filme „Matrica“. Veikiau perduodami savo intelektą mašinai „išginame“ iš savęs žmogiškumą.

Daugiau

2026-01-23

DRĄSŪS INDONEZIJOS KINO RAKURSAI LIETUVOJE

Fransiską Prihadi kalbino Silvija Butkutė

Sausio pabaigoje visoje Lietuvoje vykstantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet pristato programą „Indonezija – tarp vakar ir šiandien“, kurioje išryškėja lietuviams dar mažai pažįstamos šalies kino tendencijos, pasižyminčios savomis įdomybėmis. Pavyzdžiui, komunizmo ir iš suvalietiškos kultūros atėjusios trečiosios lyties temų tiek visuomenėje, tiek kine vengiama, jos laikomos kontroversiškomis, tačiau tarp Lietuvos kino ekranus pasieksiančių šešių trumpametražių indonezietiškų filmų bus galima išvysti ir jas nagrinėjančių kūrinių. Drąsius kultūrinius rakursus besirenkanti programos sudarytoja, tarptautinio Balio trumpųjų filmų festivalio „Minikino Film Week“ programos vadovė Fransiska Prihadi juokauja, kad vieninteliai namų darbai žiūrovams prieš filmų seansus – paguglinti, kur yra Indonezija.

Trumpametražio kino evoliucija

Kadangi trumpametražį kiną vis dar lydi stereotipas, kad jis nusileidžia ilgametražiui, klausiu pašnekovės, kokia situacija Indonezijoje. Pasirodo, ten žmonės vis dar vadina trumpo metro filmus nepriklausomu kinu – indie, o juos pasiekti komerciniuose kino teatruose sudėtinga. „Kai 2002 m. duris atvėrė „Minikino Film Week“ festivalis, trumpametražiai filmai pagaliau tapo kino industrijos dalimi, bet tik dabar, 2026-aisiais, beveik atsikratėme „pradedančiųjų kino“ etiketės. Vertinant situaciją šalyje apskritai, sulaukiama daugiau paramos iš valstybės, tad žmonės aktyviau žiūri ir natūraliai gausiau kuria trumpo metro filmus“, – sako Fransiska. Tada pamini, kad siaubo žanras ir komerciniai amerikietiški filmai su žinomais aktoriais, be abejo, sutraukia daugiau publikos. „Trumpametražis siaubo filmas galbūt ir papultų į geidžiamiausiųjų dešimtuką“, – juokauja ji.

Teiraujuosi, kodėl programoje tik vienas animacinis filmas „Aš esu gėlė“ (I Am A Flower, rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025). „Animacija ir dokumentika mūsų kino industrijoje mažiausiai populiarios, šių žanrų darbai sudaro vos dešimt procentų visos nacionalinės produkcijos, – paaiškina Fransiska. – Nors labai gera stebėti žaidžiančius ir nestandartiškai kuriančius menininkus.“ Tiesa, išimčių esama: festivalio programoje žiūrovai išvys intymų dokumentinį pasakojimą apie šeimą „Terapeutė pasakė, kad manyje daug liūdesio“ (My Therapist Said, I Am Full of Sadness, 2025), kurio autorė – Indonezijoje kylanti režisierė Monica Vanesa Tedja, gyvenanti ir kurianti Berlyne, neseniai dirbusi su „Netflix“ produkcija.

Kadras iš animacinio filmo „Aš esu gėlė“ (rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025)

Daugiau

2025-11-25

Tarp juoko ir ašarų: Valstybės teatras karikatūrose ir šaržuose

Jovita Jankauskienė

Tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmetis lietuvių teatrui buvo intensyvios raidos laikas. 1922-aisiais Kaune įkurtas Valstybės teatras patyrė įvairių istorinių peripetijų, kurias atspindi to laikotarpio karikatūros ir šaržai.

Anuomet spauda beveik vienbalsiai teigė, kad profesionalus lietuvių teatras privalo paisyti ne tik meninių, bet ir socialinių bei politinių aktualijų. Žiūrovams spektaklis turėjo tapti išskirtine patirtimi.

Vos užgimusį, Valstybės teatrą visuomenė pradėjo plačiai aptarinėti periodinėje spaudoje. Apie jį rašė ne tik teatro meno raidą, profesionalumą, pasiekimus ir nuosmukius reflektuojantys kritikai. Požiūrį į tuometes šios srities aktualijas savitai išreiškė ir akylai jas sekę karikatūristai. Šmaikščių piešinių buvo galima rasti išskirtinai satyriniuose leidiniuose, kaip antai savaitraštyje „Kuntaplis“, kultūros kritikos žurnale „Vapsva“, taip pat kituose periodinės spaudos leidiniuose: „Meno kultūra“, „Sekmadienis“, „Diena“, „Aitvaras“ ir pan.

Satyrinę su teatru susijusią medžiagą straipsnyje „Lietuvių teatro (kontra)mitas satyrinėje tarpukario spaudoje“ apžvelgė Martynas Petrikas. Jis išskyrė tris satyros lygmenis: žemo normatyvumo (angl. low norm), arba pirmosios fazės, satyroje neatsiranda išjuokiamos visuomenės alternatyva. Antrosios fazės satyros pajuokos objektas – pačių visuomeninių konvencijų šaltiniai ir vertybės. Trečiosios fazės, arba aukšto normatyvumo (angl. high norm), satyros galutinę ribą žymi jos peraugimas į tragediją. Tai analizuojamos visuomenės dekonstrukcija, paprastai atliekama į kasdienybę pažvelgus iš logiškai pasirinktos, tačiau nuolat kintančios perspektyvos. Ištyręs „Kuntaplio“ ir „Spaktyvos“ satyrinius tekstus, M. Petrikas priėjo prie išvados, kad teatrui skirti tekstai gali būti pavadinti žemo normatyvumo satyra. Kreivas satyros veidrodis atspindėjo teatro ydas, tiksliau, vidinės jo egzistencijos ir jai taikomos ideologijos nesutaptį, bet pati ideologija čia nebuvo kvestionuojama. O kokiai satyros fazei galima priskirti gausias Valstybės teatro karikatūras?

Iš satyrinės spaudos buvo surinkta apie 50 karikatūrų bei šaržų, vaizduojančių teatro gyvenimo aktualijas ir ydas. Jose pro satyros akinius galima įžvelgti kone visą teatro istoriją.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas karikatūros ir teatro aktualijų santykis. Kaip jie koreliavo, kur jų keliai išsiskyrė? Kokios teatro ydos hiperbolizuotos, o kokios – galbūt visai pelnytai šaržuotos?

Daugiau

2025-11-12

Pokalbis su Stasiu Baltakiu

Silvija Butkutė

Stasys Baltakis – bene geriausiai Lietuvoje žinomas kino prodiuseris, dėstytojas, Nepriklausomo Amerikos kino entuziastas. Pokalbis prasideda nuo ekskursijos jo asmeninėje vyndarystės studijoje pačioje Vilniaus širdyje, paminint, kad vyną ir kiną skiria trapi riba, juk net aktorius Johnas Malkovichius Prancūzijoje turi savo vynuogynus. Stasys pasakoja apie magiškus laikus Kanadoje, kur į jo fotografijos parduotuvę pasidaryti nuotraukų užsukdavo tokios žvaigždės kaip Barbara Streisand, Malcolmas McDowellas ir kiti. Kalba apie kiną, kuris, jo manymu, visada buvo pinigų surinkimo mašina. Gal dėl to šneka natūraliai pasisuka apie pandemijos metu prodiusuotą filmą „Izaokas“, jo komandai užkrovusį ilgametes finansines skolas. Smalsu, kiek verta rizikuoti dėl geros istorijos ekrane, kodėl lietuvių kinas dabar kopia į savo aukštumas, kokie kiti paslaptingi Baltakio užmojai. O tiksliau – tik jų fragmentai, nes pašnekovas tiki, kad „ visada, kai per anksti papasakoji, neišsipildo“.

2025-10-27

MONA LIZA, AUKSINIS KLOZETAS, O DABAR IR LUVRO KARALIŠKIEJI BRANGAKMENIAI: ĮSPŪDINGA MENO KŪRINIŲ VAGYSČIŲ ISTORIJA

Penelope Jackson

Luvras – didžiausias meno muziejus pasaulyje – per metus sulaukia vidutiniškai 8 milijonų lankytojų; jo kolekcijose – apie pusė milijono eksponatų, iš kurių apie 30 000 demonstruojami parodose.. Tai didžiulis skaičius, žvelgiant įvairiais aspektais, nes reikia daugybės eksponatų prižiūrėtojų. O sekmadieniais čia būna ypač daug lankytojų.

Per gudriai suplanuotą operaciją vieną šio spalio sekmadienio rytą 9.30 val. prie Luvro sunkvežimiu su atvira platforma privažiavo keturi fluorescencines liemenes vilkintys vyrai. Skubiai ėmęsi darbo, jie pakėlė ištraukiamas kopėčias į antrąjį aukštą. Užlipę išpjovė langą, pateko į Apolono galeriją ir, panaudoję elektrinius įrankius, apiplėšė muziejų – pagrobė devynis ypatingos vertės eksponatus. Tai buvo Prancūzijos karūnos brangenybės, anksčiau priklausiusios imperatorienei Eugenijai, Napoleono III žmonai ir meno mecenatei.Daugiau

2025-09-19

GABIJOS GRUŠAITĖS „FERMA“: GEBĖTI PAVELDĖTI

Ieva Gražytė

Šiltą ir saulėtą rugpjūčio ketvirtadienio vakarą nuo ŠMC durų pajudėjo keli Lietuvos šiuolaikinio meno svarbiųjų ekipažai. Juose – kviestiniai galerijų vadovai, meno kritikai, kuratoriai, kultūros leidinių redaktoriai, žymūs šalies kūrėjai ir menininkams mažiau žinomi socialinių tinklų nuomonės formuotojai. Mikroautobusais jie kolektyviai buvo transportuojami į Švenčionių rajone esančiame Sarių kaime vienam vakarui sukurptą Gabijos Grušaitės meninį projektą „Ferma“.

Tarp privatumo ir viešumo ribų atsargiai manevruojantys šiuolaikinio meno renginiai – nedažnas formatas Lietuvoje. Iš esmės uždarą, vienkartinį įvykį koordinavo kviestinis šiuolaikinio meno kuratorių duetas iš Italijos „Francesco Urbano Ragazzi“. Sporadiškai Lietuvoje sutinkamas tandemas domisi netradiciniais parodų formatais, ieško neįprastų realybės ir įsivaizduojamybės jungčių. Taigi ir „Ferma“, savo forma bei turiniu primenanti asmeninę šventę kaip socialinį ritualą, buvo jų praktikos tąsa.

Meno kūryba ilgą laiką grįsta ne taisyklėmis, o manieromis, kurių „mimikrija“ buvo įprasta šios srities edukacijos dalis. Tačiau atsiradus konkrečioms šiuolaikinio meno gairėms stilistinės kartotės pradėjo gyvuoti ne dėl glaudžių meistrystės ir pameistrystės santykių, o dėl universalių meno vartotojų poreikių; vienas jų – įvaizdžio formavimas. Galiausiai kurį laiką paslaptimi laikytos šiuolaikinio meno kūrimo taisyklės buvo perprastos. Taip tik per atidarymus gyvos parodos, drausmingai surinktos iš vyno taurių, skambių kuratorinių tekstų, paradoksalių jungčių ir viešojo diskurso tendencijų, ėmė vykti dažniau. Startuolių greičiu vystomos bei jiems būdinga logika besivadovaujančios meninės praktikos, propaguojamos puikius analitinius ir socialinius gebėjimus turinčių autorių bei jų vadybininkų, pradėjo nuosekliai pildyti visus tipiniams šiuolaikinio meno kūriniams taikomus reikalavimus, lyg siekiant atitikti pagrindinius sėkmingos veiklos rodiklius.

Pastaruosius tris dešimtmečius šiuolaikinio meno sferoje vis bandoma apibrėžti kaip reliacinės estetikos laikotarpį, kuriame santykiai tarp objektų reikšmingesni už pačius objektus, taip patvirtinant ne meno produkcijos, bet postprodukcijos svarbą ir pateisinant pirmosios krizę. Prancūzų meno kritikas, kuratorius Nicolas Bourriaud, remdamasis „reliacinės estetikos“ ir „reliacinio meno“ terminais, sukūrė teoriją, tapusią šiuolaikinio meno analizės bei kritikos įrankiu. Štai Grušaitės instaliaciją, kaip pretekstą santykiauti, sudarė kelios niekuo nestebinančios dalys: dviejų kanalų vaizdo projekcija, kurioje videografo Ronaldo Buožio dokumentuoti autorės tėvo – skulptoriaus Mariaus Grušo – dirbtuvių ir jų apylinkių vaizdai kartu su septynių minučių trukmės garso takelyje šnabždamu Gabijos pasakojimu, taip pat tradicines grafikos technikas ignoruojantys autorės piešiniai infantilių žemėlapių forma ant betoninių pastato grindų. Reliacinio meno kontekste skulptūros, paveikslai, grafikos darbai laikomi kai kuo daugiau nei tik formalistinį estetinį pasitenkinimą keliančiais objektais, todėl nenuostabu, kad čia dalis jų – žemėlapiai. Tuose žemėlapiuose – apylinkių urbanonimai, žymintys psichosocialines erdves, iliustruotas mėgėjiškais piešiniais.

Norint patirti reliacinę estetiką, būtina atsiriboti nuo meno kaip naujai sukurtos formos ir kreipti dėmesį į kultūros rinkoje jau kurį laiką cirkuliuojančius objektus. Nuo dešimtojo dešimtmečio gausėja autorių darbų, žiūrovui siūlančių ne tik tam tikras paslaugas ar konkrečius susitarimus, bet ir įvairius socializacijos modelius. Stebėtojo „dalyvavimas“ mene, teorizuotas „Fluxus“ hepeningų ir performansų, virto būdingu meninės praktikos bruožu. Apie „Fluxus“ įvaizdžius kalbama ir Grušaitės renginio kuratorių tekste.

Visgi „Ferma“ nebuvo tiesiog meno elito susitikimas kaime. Tai, kas įvyko, veikiau pažintis su nepelnytai mažai dėmesio sulaukiančia praeitimi, šiuo atveju – su kelioms Grušų kartoms svarbia vieta: buvusiu pramoniniu pastatu Sarių seniūnijoje, menininkės tėvo skulptoriaus Mariaus Grušo įsigytu prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį. Daržinės tipo statinys jau daugiau nei tris dešimtmečius veikia kaip autoriaus studija. Grušaitės senelis, žymus sovietmečio Lietuvos dailininkas Bronius Grušas, taip pat kurį laiką kūrė Švenčionių krašte – savo dirbtuvėmis buvo pavertęs apleistą Karkažiškės bažnyčią už 20 minučių kelio nuo Sarių, kuriuose vėliau svečiuodavosi pas sūnų Marių. Taip dirbtuvėse atsirado ir buvo imti sandėliuoti B. Grušo darbai. Per ilgus dešimtmečius milžiniškame plote užgyventas kelių kartų̃ kūrybinis kontekstas dažų skardinių, plytgalių, sulūžusių dviračių ir dar puikiai veikiančių šimtamečių rakandų pavidalu. Dulkės, nugulusios šimtus kvadratinių metrų, uždengia akimirkai sustojusią darbo erdvės gyvastį, vakarui sustingusią it filmo kadras, demonstruojamas žiūrovams skulptūrų liejykloje. Lūkuriuojant tarp aibės daiktų, kurių paskirtis žinoma tik pačiam dirbtuvių savininkui, žvilgsnis du kartus niekaip neužkliūva už to paties objekto – svetima tvarka nepažini, todėl sunku santykiauti su monumentaliu bardaku, virtusiu ekspozicija.

Su darbu susijusi ir pirminė pastato funkcija – jis sovietmečiu tarnavo kaip karvių melžykla. Visą erdvę persmelkę kartų̃ bei skirtingų laikotarpių socioekonominių sąlygų skirtumai. Marius Grušas, duodamas interviu vietiniam Švenčionių krašto laikraščiui, atvirai pasakojo apie ekonominius ir estetinius pokyčius metams bėgant. Jo teigimu, iš pradžių, deficito paženklintais sovietmečio laikais, skulptoriui pragyventi nebuvo sunku, nes miesto valdžia turėjo aiškų interesą statyti dekoratyvines skulptūras. Grušas geriausiai žinomas dėl savo diplominio darbo rezultato – viešos skulptūros „Medeinė“ (1988). Medeinė, kaip svarbus Grušaitės tapatybės simbolis, minima ir eksponuojamame videokūrinyje. Visgi ankstyvajame dešimtajame dešimtmetyje ekonominis stabilumas ir kūrybinis skulptoriaus aktyvumas baigėsi, jam likusio mokytojo atlyginimo neužteko šeimai išlaikyti. Staigi pažintis su atšiauria naująja rinkos ekonomika galiausiai atvedė prie ledo skulptūrų gamybos Norvegijoje. Jau minėtą interviu Marius Grušas baigė pozityviomis mintimis apie tai, kad nedidelėje Lietuvos meno rinkoje menininkai šiandien gali išgyventi, jei tik sunkiai ir nuosekliai dirba.

Apie socioekonominių skirtumų svarbą ne viename interviu užsimena ir pati Grušaitė, save dažnai tapatinanti su kapitalizmu. Kaip ir kiti tūkstantmečio kartos lietuvių kūrėjai, ji drąsiai naudoja patrauklius laisvės ir konkurencingumo įvaizdžius, nepaisydama koja kojon sekančių susvetimėjimo bei nuovargio. Kapitalizmo idealizavimas ir čia funkcionuoja kaip pasipriešinimas sovietmečio ideologijai, todėl negebėjimas paveldėti, juo labiau tiesiogiai įvardinti paveldo ar to, ką vertini, – nieko nuostabaus.

Pats Grušas stebisi, kaip įprasta jam vieta staiga tapo meno objektu. Jis šmaikščiai pastebi kartų kūrybinius skirtumus ir džiaugiasi galimybe išvysti savo kūrybą iš šalies. Gabijos siekis šiuo studijos vizitu – ne gilintis į kūrybinę praktiką, bet kurti atstumą nuo artimų patirčių tam, kad galėtų pažvelgti į jas ne čiabuvio ar naujakurio, o lankytojo akimis ir įvertinti iš naujo. Taigi šio apsilankymo esmė – iš naujo kolektyviai įvertinti paveldą, tam pasikviečiant profesionalius meno vertintojus.

Bendras šiuolaikinio meno lauko negebėjimas, ar veikiau nenorėjimas, atskirti malonumo atrasti nuo malonumo kurti jau kuris laikas puoselėja tendenciją eksponuoti svetimus darbus kaip savus atradimus. Kūrybiniams ir kognityviniams gebėjimams susimaišius, meninės praktikos formos gali egzistuoti tik naudodamos jau esamas. Taip suformuojama savotiška panaudojimo kultūra, kurioje meistro ir pameistrio tradicija pakinta iš esmės, drauge keičiantis ir galios dinamikai. Todėl tradicinis meistriškumas, siejamas su įdirbiu, šiuolaikiniame mene dažniausiai pasireiškia retorikoje. Grušaitės praktika – ne išimtis: autorė visų pirma yra rašytoja. Anot N. Bourriaud, tradiciškai meno kūrinys laikytas baigtine menininko vizijos išraiška, o dabar meno funkcija tampa gebėjimas išplėsti, perinterpretuoti ankstesnius pasakojimus, ir ji pasireiškia laikinomis formomis, sudarytomis iš tarpusavyje susijusių elementų.

Reliacinio meno darbų išskirtinumas tas, kad jie siekia sukurti erdvę, kurioje kūrinio reikšmė formuojasi demokratiškai, o ne individualiai, priklausomai nuo kiekvieno žiūrovo asmeninio santykio su regimu objektu. Kaip ir aišku, kodėl teksto pradžioje minėta veikėjų grupė atsirado Grušaitės sukurtose sąlygose – kad reinterpretuotų meno istoriją kolektyviai, taip į ją įrašant ir pačią autorę. Menininkės funkcija „Fermoje“ buvo numatyti santykius, ryšius, kurie bus užmegzti. „Fermai“, kaip ir kitiems reliacinės estetikos darbams, būdinga santykinė meno forma, šiuo atveju – šventiško susitikimo pavidalu.

Taigi įvykyje, suvoktiname kaip estetinis objektas, žvelgiant už tikrumo ir nuoširdumo butaforija virtusio vaišių stalo, nukrauto balta mišraine, naminuke, taukuotais čeburekais ir mėgėjiškais kepiniais, ar šimtus sykių matytų meno lauko veidų, stengiamasi pastebėti, ką dar paveldėjome.

Jono Balsevičiaus nuotraukos

Publikaciją remia agentūra „Think Twice“

2025-08-27

PAAUGLIAI NEBEATSAKO Į TELEFONO SKAMBUČIUS: NEPAGARBA AR NAUJA TENDENCIJA?

Anne Cordier

Regis, paaugliams mobilieji lyg priklijuoti prie rankų, tačiau kai jiems skambinama, jie neatsiliepia. Šis daugeliui tėvų puikiai pažįstamas scenarijus gali atrodyti absurdiškas ir erzinantis, kai kuriems – netgi keliantis nerimą. Tačiau minėtoji tendencija daug pasako apie tai, kaip 13–18 metų jaunuoliai dabar bendrauja (arba nebendrauja) su kitais. Faktas, jog išmanieji telefonai yra neatsiejama paauglių kasdienybės dalis, dar nereiškia, kad jie naudoja savo įrenginius taip pat kaip suaugusieji.

Nenoras „pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos, socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į bendravimą – kur kas daugiau, nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas. Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų dinamiką.

POKALBIO KONTROLĖ

„Niekada neatsiliepiu į skambučius, nebent skambina mama arba nutinka skubus atvejis: pavyzdžiui, netikėtas testas mokykloje ar draugas dėl ko nors labai nervinasi“, – juokdamasi sako 15-metė Lėja. Už šito, regis, nereikšmingo komentaro slypi gilesnis pokytis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Telefonai, ilgą laiką buvę pagrindine gyvo pokalbio priemone, dabar vis rečiau naudojami skambinti.

Paaugliams balso skambučiai nebėra svarbiausias bendravimo būdas. Priešingai – jie tampa išimtimi ir laikomi priimtinais labai konkrečiomis aplinkybėmis: ekstremaliose situacijose, sunkiomis akimirkomis ar kai reikia greitos pagalbos. Visais kitais atvejais pirmenybė teikiama komunikacijai tekstu. Tokio pokyčio priežastis nėra tinginystė: rašytinis bendravimas – tekstiniai pranešimai, balso įrašai ar asmeninės „Snapchat“ ir „Instagram“ žinutės – kuria visiškai kitokį santykį su laiku, leidžia valdyti savo emocijas.

Pakelti ragelį reiškia būti pasiekiamam čia ir dabar, be jokios apsaugos, nedelsiant. Daugeliui paauglių toks skubumas kelia stresą, jie jaučiasi prarandantys kontrolę. Nėra laiko pagalvoti, ką norite pasakyti. Galite sutrikti, pasakyti per daug arba per mažai, blogai išreikšti savo mintis arba būti užkluptas netikėtai. Rašytinė komunikacija, priešingai, leidžia geriau valdyti situaciją, galima parengti juodraštį, jį ištrinti ir perrašyti, atidėti atsakymą ar jį sušvelninti. Efektyviai bendrauti lengviau, kai pirmiausia turi galimybę tylėti.

Noras kontroliuoti laiką, žodžius ir emocijas nėra vien paauglių užgaida. Tai atspindi platesnį socialinių santykių kūrimą per ekranus, kai kiekvienas asmuo sau suteikia teisę pasirinkti, kada, kaip ir kiek intensyviai komunikuoti. Šiame kontekste telefonai tampa lanksčia sąsaja, kuri jungia ir saugo. Ji suteikia ryšį kartu su galimais atsitraukimo keliais.

„Kai ekrane pasirodo užrašas „Tėtis“, leidžiu telefonui skambėti. Neturiu energijos atsakyti į klausimų krušą. Geriau parašysiu jam žinutę, kai padės ragelį“, – dėsto 16-metis Mehdi. Tokia reakcija nebūtinai reiškia atmetimą ar abejingumą: ji labiau susijusi su poreikiu turėti erdvės, atidėti bendravimą, valdyti jį pagal savo emocinius išteklius tam tikru momentu.

Ironiška, kad telefonai tapo priemone, padedančia išvengti pokalbių. Tiksliau, įrenginiais, leidžiančiais nuspręsti, kada ir kaip išgirsti balsą – visa tai daroma siekiant išlaikyti santykių pusiausvyrą.

TEISĖ TYLĖTI

Neatsiliepti į skambutį nebelaikoma nemandagumu, veikiau jau pasirinkimu – sąmoningu būdu nustatyti ribas hipersusaistytame pasaulyje, kuriame tikimasi, kad kiekvienas bus pasiekiamas bet kuriuo metu ir visais įmanomais būdais.

Daugeliui paauglių neatsiliepti išsyk arba visai neatsiliepti yra apgalvota strategija atsijungti – tai teisė, kurią verta ginti. „Būna, sąmoningai palieku telefoną tyliuoju režimu. Taip galiu ramiai pailsėti“, – sako 17-metė Elsa. Šis pasirinkimas rodo norą susigrąžinti savo laiko ir dėmesio kontrolę. Ankstèsnės kar̃tos telefoną gal ir laikė ryšio bei artumo garantu, o šiandieniniai paaugliai kartais jį suvokia kaip spaudimo priemonę.

Tyla, kaip naujas būdas valdyti savo pasiekiamumą, yra savarankiška komunikacijos forma. Ji nebūtinai reiškia atmetimą – panašiau į numanomą normą, kai prieinamumas nebėra savaime suprantamas dalykas. Jo reikia prašyti, derėtis ir kurti.

Kaip paaiškina 16-metis Lucas: „Mano draugai žino, kad neatsakysiu akimirksniu. Jie pirmiausia siunčia „snap“ žinutę klausdami: „Ar galiu paskambinti? Jei ne, tai pamiršk.“

Šis ritualas parodo kintantį požiūrį. Skambinti kam nors netikėtai gali būti vertinama kaip skaitmeninio etiketo pažeidimas. O štai palaukti tinkamo momento ir prieš skambinant pirmiau pasiteirauti – pagarbos ženklas.

Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.

MANDAGUMAS 2.0: LAIKAS ATSINAUJINTI

„Ar dabar telefono skambučiai laikomi nemandagumu?“ – klausia vienas tėvas. Daugelis suaugusiųjų neatsakymą į skambutį suvokia kaip įžeidimą ir pagrindinių bendravimo taisyklių ignoravimą. Tačiau, paauglių požiūriu, neatsiliepti nereiškia atmesti: tai tik parodo, kad atsirado naujos elgesio normos.

Šios taisyklės iš naujo apibrėžia reiškinį, kurį būtų galima pavadinti „skaitmeniniu mandagumu“. Telefono skambutis, anksčiau laikytas dėmesio ženklu, dabar gali būti vertinamas kaip įkyrus. O štai atsakymas žinute suteikia sistemiškumo, laiko apgalvoti ir aiškiau išreikšti savo mintis, taip pat galimybę atidėti pokalbį arba išvengti atviro konflikto.

Netiesa, kad paaugliams trūksta empatijos. Jie tiesiog ją išreiškia kitaip, subtilesniais, asinchroniniais būdais. Su bendraamžiais jie dalijasi tyliais ritualais, pavyzdžiui, prieš skambindami atsiunčia žinutę, savo nuotaiką ar užimtumą išreiškia emociukais ir laikosi nerašytų taisyklių, kada tinkamas laikas kalbėtis. Elgsena, kurią kai kurie suaugusieji interpretuoja kaip šaltumą ar atstumą, iš tiesų yra kita dėmesio forma.

Jeigu esame pasirengę priimti tokias naujas perspektyvas ir aptarti jas be išankstinių nuostatų, šį pokytį galima vertinti ne kaip socialinių ryšių žlugimą, o kaip subtilų mūsų tarpusavio santykių pertvarkymą.

RYŠIŲ ATNAUJINIMAS

Užuot manę, jog tyla telefone yra komunikacijos krizė, galbūt turėtume įžvelgti progą atnaujinti bendravimo būdą. Įtampa sumažėtų ir su paaugliais užsimegztų ramesnis dialogas, jei suaugusieji pripažintų, kad taisyklės pasikeitė ir tai nėra didelė problema.

Galima pradėti nuo paprasto, atviro pokalbio apie pasirinkimus: kai kurie paaugliai praktinei informacijai perduoti teikia pirmenybę tekstinėms žinutėms, o emocijoms išreikšti (pavyzdžiui, parodyti, kad apie žmogų galvojama) – balso pranešimams, tačiau skambučiai priimtini tik ekstremaliose situacijose. Šių pageidavimų bei įpročių išsakymas ir susitarimas dėl jų jau yra būdas užmegzti ryšį, stiprinti pasitikėjimą.

Prieš skambinant, rekomenduotina nusiųsti trumpą žinutę ir paklausti, ar žmogus gali kalbėti, taip tolstant nuo įsakymų ir kontrolės logikos, ieškant abipusio prieinamumo.

Ne mažiau svarbu išmokti priimti tylą. Neatsakymas iš karto (arba visai) nebūtinai reiškia atmetimą ar nesidomėjimą. Kartais tai tiesiog būdas atsikvėpti, susikaupti ir apsaugoti savo psichinę erdvę. Tai savigarbos forma.

Galiausiai verta pamąstyti ir apie savo pačių įpročius: o jei mes, suaugusieji, ieškotume naujų būdų parodyti, kad mums rūpi – būdų, kurie nebūtinai susiję su skambučiu? Emociukas, nuotrauka, trumpa ar šiek tiek uždelsta žinutė gali būti lygiai taip pat reikšmingi. Dėmesys ne visada turi būti rodomas skambučio signalais.

Mažinant kartų̃ skirtumus, nesiūloma grįžti prie fiksuotojo ryšio telefonų – veikiau jau kviečiama mokytis suprasti vieniems kitų kodus, norus ir įpročius. Juk paaugliai iš mūsų prašo bendrauti ne mažiau, o geriau.

APIE AUTORĘ. Anne Cordier yra informacijos ir komunikacijos mokslų profesorė CREM (Mediavimo tyrimų centre) Lotaringijos universitete. Jos mokslinių tyrimų sritys – vaikų, paauglių ir jaunų suaugusiųjų informacinės praktikos įvairiose švietimo aplinkose, žiniasklaidos, informacijos bei skaitmeninio raštingumo ugdymas mokykloje ir už jos ribų, taip pat skaitmeninių technologijų naudojimas švietime.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

2025-08-22

MENININKO ELGESIO PROTOKOLAS

Dionisas Molbergas

Šaunus ir, iš pirmo žvilgsnio, net per daug demokratiškas parodos „Leistinas grožio lygis“ atidarymas netikėtai virto savotišku referendumu dėl kūrybos pagrįstumo ir to, kas apskritai dar gali būti vadinama menu. Tapo akivaizdu: visuomenė pavargo galvoti, analizuoti, spėlioti, ką reiškia vienas ar kitas performansas, kodėl tapyboje daugiau plastiko nei spalvos ir kodėl kiekvieną instaliacijos objektą turi lydėti žodis „refleksija“.

Visuomenė mitingavo. Ir, kad ir kaip vulgariai tai beskambėtų estetikai jautrioms ausims, žmonės pareikalavo relakso. Paprasto, aiškaus, suprantamo meno. Gero. Teisingo. Gražaus. Pasak daugumos, menui reikia reformos, nes kasdieną atsiranda mažiausiai po vieną naują meno formatą: perdirbtas skaitmeninis šnabždesys, politizuotas performansas, pasitelkus algoritmus išsiuvinėta poezija, ekologiškai suiręs videomenas. Tačiau nė vienas jų nespėja subręsti. Kūriniai niekaip nepalieka žaliavos stadijos – nei forma, nei turinys neperžengia eskizo ar idėjos ribų. Neįmanoma nieko nei ištobulinti, nei eksponuoti, nei eksportuoti. Viskas išsisemia dar neįvykę.

Meno opozicija bemat pakrikštijo naująsias manifestacijas „vizualiniu kebabu“ – sotus, pažįstamas, nekomplikuotas vaizdas, kurio nereikia kramtyti intelektualiai.

Pareiškimas dėl meno vienovės

Mūsų Visų menų sąjunga, atsižvelgdama į Valstybės kontrolės komiteto rekomendacijas, iškilmingai pareiškia: laikas vienai meno formai! Tokiai, kuri būtų ir matoma, ir girdima, ir skaitoma, ir liečiama, ir – svarbiausia – užuodžiama (jei ne pats menas, tai bent linų aliejus). Mūsų tikslas – sukurti vieningą estetinį darinį, kurį suprastų tiek vaikas, tiek politikas. Ekspertų kolegija siūlo švelnias horizontalias linijas, gelsvus bei žalsvus pustonius ir emocinį neutralumą. Parodų recenzijose turėtų būti draudžiami žodžiai „vizija“, „įkvėpimas“, „regėti“, „reflektuoti“, „kvestionuoti“ ir pan.

Pagarbiai,

Visų menų sąjungos taryba

Daugiau

2025-03-06

Pokalbis su Jovaru Kelpšu

Justinas Kisieliauskas

Šiame „Nemuno“ tinklalaidės epizode pristatome lietuvių kalbos mokytoją, poetą, slemerį ir gidą Jovarą Kelpšą, kurį kalbina socialinių mokslų dr. Justinas Kisieliauskas. Pokalbį pradėję klausimu „Ar mes jau seni?“, pašnekovai pereina prie platesnės diskusijos apie jaunosios kartos santykį su kultūra, švietimu ir kūryba.

2025-03-02

Pasivaikščiojimas, trukęs ketverius metus ir keletą epochų

Ignas Zalieckas

2025-ieji. Mano pirmi metai be Paryžiaus. Vieną vakarą, po pamainos Odéono teatre, grįždamas namo pasižadėjau: vos tik pasibaigs Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje, iš karto paliksiu les bleus (mėlynųjų) sostinę. Taip ir atsitiko. Tačiau dėl kokių priežasčių šitaip anksti tai pareiškiau? Juk dar prieš iš Vilniaus išvykdamas į Paryžių apibūdinau savo kelią tarp taškų A ir B kaip neturintį aiškaus tikslo. Kodėl?

Tuomečio teiginio priežastys buvo nuogirdų ir pusiau suformuluotų idėjų kratinys. Visgi dabar, sėdėdamas Bergeno oro uoste ir laukdamas skrydžio į Frankfurtą, kur pradėsiu kitą savo kelionės skyrių, suprantu, kad sprendimas nebuvo pagrįstas vien nuojauta. Jį lėmė patirtis Prancūzijoje, išmokiusi, kad Paryžius yra nuostabus, bet ne ilgiau kaip dvi savaites be pertraukos. Šį ritmą įvedžiau dar gyvendamas sostinėje. Taigi, kokį Paryžių pažinau aš?

Švelni neapykanta, mano jausta miestui, po kiek daugiau nei mėnesio virto melancholiška nostalgija. Situacija panaši į tą, kai pagiriotas prabundi ir prisieki daugiau niekada negersiąs, o kitą šeštadienį atsiduri „Carmen“ (Paryžiaus technomuzikos klube, apie kurį jums papasakosiu). Mano santykis su Prancūzijos sostine turi du skirtingus sluoksnius: kasdienį – jame atsiskleidžia socialiniai, politiniai, biurokratiniai, kultūriniai aspektai, ir meninį, su savo hierarchija bei niuansais. Būtent tarp šių dviejų paralelių Paryžius formuoja savo tapatybę, kurią geriausiai apibendrina žodžiai heureuse, triste, agacée (laiminga, liūdna, erzinanti).

Tarprajoninis ritmas

Norint iš tiesų pažinti Paryžių, verta pagyventi skirtinguose jo rajonuose. Pamirškite turistinius gidus ar literatūrą, kur miestas romantizuojamas per vieno žmogaus patirties prizmę, pagardintą istorinėmis smulkmenomis. Šiandien nereikia akademinių išvedžiojimų. Buvau klajoklis, ypač pirmuosius pusantrų metų. Buvau Bobas, buvau Dylanas, buvau Matteo, buvau Jeanas, buvau Haruki, buvau viskas, kas mano galvoje keliavo po miestą. Tai suformavo požiūrį ir strategiją – jausminę, išgyventą, o ne vien tekstu paremtą patirtį; kiek kitaip nei ,,Išvarymo“ Benas, iš šūdo lipdęs veidą, aš jį formavau iš nueitų kilometrų. Vaizdai, garsai ir ypač kvapai daug pasako apie miesto ritmą. Sykį jau rašiau – nuo „Dior“ Montenio gatvėje (avenue Montaigne) iki Jamaikos, nuo Senegalo iki Istambulo kartais keliauji apie 5–10 minučių arba nuo 100 iki 1000 metrų.

Pirmąjį rudenį praleidau 15-ajame rajone, vietoje, kurios dauguma turistų taip niekada ir neišvysta. Jokių protestų, jokios pastebimos imigracijos (išskyrus mane, kelis studentus ir načnykų savininkus), bent jau mano kvartale. Gyvenimas sukosi aplink Boucicaut metro stotelę, Emilio Zolia prospektą (avenue Émile Zola) ir „Pathé Beaugrenelle“ kino teatrą (niekada jame nesilankiau, bet šalia apsipirkinėjau). Ši miesto dalis garsėja ramybe – kai kas ją pavadintų nuoboduliu, ir nebūtų visiškai neteisūs. Keista, ar ne? Papasakosiu daugiau, nes čia tvyranti atmosfera atspindi kitas dvi vietas, kuriose gyvenau: Bulonė-Bijankūrą (Boulogne-Billancourt) ir Sen-Mandė (Saint-Mandé).

Penkioliktasis rajonas – tarsi ne itin aktyvus hipsteris, tyliai puoselėjantis daugiakultūrę atmosferą ir atsisakantis 18-ojo ar 13-ojo rajonų chaoso. Jis pasižymi je ne sais quoi [sunkiai įvardijamu – red. past.] žavesiu. Imigrantų bendruomenės iš Portugalijos, Šiaurės Afrikos ir kitų šalių sklandžiai įsilieja į hausmaniško stiliaus gatves. Kitaip nei kaimyniniuose rajonuose, kur imigracija pastebimesnė, 15-ajame gyventojai veikia be didesnių išsišokimų. Istoriškai čia gyveno į Paryžių iš Bretanės ir Overnės suvažiavę darbininkai, o šiandien yra įsikūrę senieji paryžiečiai bei atvykėliai iš viso pasaulio. Vietos žavesys slypi santūrioje elegancijoje – niekam nereikia nieko įrodinėti.

Šis ramybės jausmas liko su manimi, kai persikėliau į Bulonę-Bijankūrą. Ten dėl upės, parko ir žalumos pasijutau esantis arčiau Lietuvos. Tačiau tai disonansų vieta, išskirtinė savo turtinga istorija ir ekonomine svarba (čia įsikūrusios „Renault“ bei televizijos „TF1“ būstinės), visgi net bauginamai rami. Jokių protestų, jokių matomų neramumų. Tik aš ir Sen-Klu (Saint-Cloud) dvaras-parkas, iš kurio atsiveria vienas geriausių vaizdų į miestą. Tas pats pasakytina ir apie Sen-Mandė, kur praleidau pusę antrųjų metų. Tiesa, ten išmokau, kokių gatvių vengti naktį.

Pasidalinsiu su jumis istorija apie Sen-Mandė (apie Bulonę-Bijankūrą nėra ko per daug pasakoti, geriau apsilankyti). Vieną vėsų gruodžio vakarą, prieš pat mano pirmosios pjesės premjerą, su draugais traukėme į piceriją. Įžengėme į gatvę, iš abiejų pusių pristatytą baltų furgonų. Nebuvo tamsu, nors naktis – pro automobilių langus skverbėsi neoninės šviesos. Viduje ar gatvėje sėdėjo pavargusios, tačiau besišypsančios ekstravagantiškai, pigiai apsirengusios moterys ir laukė. Tai buvo ne pirmas mano susidūrimas su turistams nepažįstamu pulsuojančiu Paryžiumi, tačiau jaučiausi taip, lyg viską patirčiau atvirais nervais. Čia naktį nuo dienos skiria ne tik laikas, bet ir viltys, prarastos svajonės, erekcija, spazmai, pinigai, prievartinis darbas. Prisimenu, apie tuos furgonus pagalvojau perskaitęs PSO straipsnį, kuriame teigiama, jog dėl karo ir priverstinio piliečių perkėlimo ukrainiečių kilmės gyventojų eskorto paslaugos išaugo 300 procentų. Laikui bėgant, vis dažniau matydavau minėtuosius furgonus prie arklidžių Bulonėje arba prie Louis Vuittono fondo muziejaus. Mano stebėjimai leido daryti išvadą, kad jų daugiau piko valandomis. Kartais moterys tiesiog paliekamos prie gatvės netoli miško ar netoliese „pasidaryk pats“ tipo palapinių be stogų, tik su plastikinėmis ar brezentinėmis sienomis, sukabintomis aplink kelis medžius. Palapinių miestelyje tarp Sen-Mandė ir Venseno (Vincennes) pilies buvo įsikūrę šimtai benamių bei imigrantų – ryškus kontrastas netoliese esančiai prabangai. Štai jums ir Paryžius – pilnas posūkių ir vingių.

Persikėlus į Pigalį (Pigalle), kultūros bei visuomenės atstumtųjų sąveika tapo dar ryškesnė. Čia benamiai įsikūrę ant metalinių grotų, dengiančių metro vėdinimo angas, imigrantai, vietiniai sugyvena greta kebabinių, načnykų, restoranų, kuriuose, norint pasimėgauti kulinarine patirtimi, vietą reikia rezervuoti prieš kelias savaites, ir apdovanojimus pelniusių teatrų (vienas jų prieš kelerius metus gavo net du „Moljerus“ už geriausią komediją). Būtent čia atsiskleidžia tikrasis Paryžiaus ir jo gyventojų santykis.

Buvau apsistojęs už kelių šimtų metrų nuo „Mulenružo“ (Moulin Rouge) ir Monmartro. Vienoje gatvės pusėje rikiuojasi gitarų parduotuvės, kitoje veikia klubas „Carmen“ – mados studentų, keistuolių (angl. misfits), dendžių ir melomanų susibūrimo vieta. Kadaise tai buvo svaiginanti vietelė šokti pagal normalią technomuziką ir paragauti penkiasdešimties skirtingų rūšių džino – rojus literatūros studentui. Tačiau palaukite – pavadinimas „Carmen“ jums gali priminti Bizet operą, ir štai kas įdomiausia: klubas išties įsikūręs šio kompozitoriaus bute, kuriame jis parašė savo garsųjį kūrinį. Jau regiu, kaip konservatyviai nusiteikę skaitytojai iš siaubo gūžčioja pečiais ar juos net supykina. Kodėl tai ne muziejus? Na, jei jau taip norite, už kelių šimtų metrų veikia Romantiškojo gyvenimo muziejus (Musée de la Vie Romantique), tad eikite ten. Man šis kultūrinis poslinkis gražus – jis rodo, kaip kultūra gali vystytis, išsaugodama paveldą ir kartu jį modernizuodama, siūlydama naujų būdų pažinti meno istoriją.

Pasiekiame paskutinę stotelę. 6-asis ir 7-asis rajonai – aukštosios kultūros Prancūzijos sostinės širdis. Čia patyriau tradicinį paryžietišką gyvenimą, beveik sarkastiškai vaizduojamą filmuose – užmerkiu akis ir matau save kaip Godard’o juostos personažą. Vaikštau be tikslo (vienas geriausių dalykų Paryžiuje). Daugiabučio sargė rėkia ant manęs už tai, kad laiku neišnešiau šiukšlių arba padėjau jas ne ten, kur reikia, kaimynė skundžiasi dėl šuns išmatų dans une très jolie rue („labai gražioje gatvėje“), nors jas surinkau, o mano užsienietiški bruožai visiems aplinkiniams sukelia širdies priepuolius, insultus ir viduriavimą. Pats keikdamasis po nosimi tik nusijuokiu iš to. Galop pasiekęs Seną tikiuosi, kad su Ulisu (mano šunimi) neatsimušime į prieš olimpines žaidynes protestuojančius komunistus arba nepriuostysime kokių nors nuodų. Visgi kai pasivaikščiojimas paupiu baigiasi ir viskas praeina, mums pasiseka užsukti į Joëlio Robuchono vyno parduotuvę, kur pardavėjas parekomenduoja Meursault arba Rieslingo prie austrių ir krevečių, įsigytų kitoje gatvės pusėje esančioje žuvies krautuvėje. Viską susidedu į krepšį – ir atgal į namų gatvę, ramybės vakuumą, pas juokingus kaimynus, kur netoli purškiamos ašarinės dujos, puikuojasi geriausias menas, kvepia skaniausias maistas ir kviečia jaukiausias knygynas, tačiau jie visi išlaiko atstumą – būtent todėl nuo viso to galima pabėgti į Vernėjaus gatvę (rue de Verneuil), kurioje kitados veikė Charles’io Gainsbourg’o, Roberto Schumano ir Karlo Lagerfeldo biuras (dabar parduodamas). Jie įkūnija šį dvilypumą. O! Buvau pamiršęs, kad gretimoje gatvėje gyveno Maxas Ernstas.

Pigalle, 9-asis rajonas, Folie Pigalle klubas. Giovanio Gagliardi nuotrauka

Meno slinktys

Kodėl tiek daug laiko skyriau skirtingiems Paryžiaus rajonams aptarti? Paprasčiausiai kiekvienas jų įkūnija savitą meno rūšį. Pavyzdžiui, Pigalis – gyvas, „žalias“ ir nefiltruotas, perteikiantis revoliucijos bei kabareto dvasią. 7-ajame rajone galima rinktis: susidurti su realybe arba visiškai nuo jos pabėgti. O štai tokie rajonai kaip Bulonė yra dvilypiai, atliepiantys prancūzišką iliuziją – tikėjimą Prancūzija kaip grožio, aukštuomenės ir kultūrinio pranašumo švyturiu, tuo pat metu užmerkiant akis prieš tokias problemas kaip lyčių nelygybė, benamystė, moralinės ir ekonominės skolos.

Atsižvelgiant į tai, meno pasaulį, kurį noriu aptarti, iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas (nors vėliau jos neišvengiamai suskyla į smulkesnius darinius, gilinimąsi į meno istoriją palikime kitam kartui): revoliucionierių ir pabėgėlių nuo tikrovės. Žinoma, yra ir subkategorija – o gal kelios – pabėgėliai, apsimetantys revoliucionieriais. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie studentus. Stebina tai, kaip ši dinamika skiriasi nuo Lietuvos, kur net apdovanojimus pelnę jauni menininkai dažnai susiduria su apsimetėlio sindromu (angl. imposter syndrom). Paryžiuje, bent jau tarp mano bendraamžių iš Sorbonos bei kitų meno mokyklų, atrodo, situacija priešinga. Čia įsišaknijęs savotiškas naivus pasitikėjimas savimi, kurio šaknys glūdi išklerusiame socialinių, politinių ir istorinių aplinkybių suvokime, skatinančiame eksponentinį pasitikėjimo savimi augimą. Rezultatas? Paviršutiniškų kūrinių autoriai per anksti apsiskelbia naujaisiais pikasais, diorais ar bunjueliais.

Teko susidurti su nemažai tokių, save vadinančių genijais, ir, nors tikiu, kad dažnai tai tik etapas – būdas rasti savo kryptį, sunku nepastebėti, kad jų darbai neretai atitinka socialines bei politines tendencijas ar nuo tikrovės atitrūkusias iliuzijas, laikomasi įsikibus pasenusio tikėjimo prancūzišku pranašumu. Net ir tada, kai protestuodami šie kūrėjai bando mesti iššūkį galios struktūroms, nestinga norinčių dominuoti ir reikalauti, kad jų nuomonė būtų vienintelė. Juk visi trokšta būti išgirsti, bet tik nedaugelis sugeba susitaikyti su demokratiniu procesu ir galimybe, jog dauguma jų sumanymus gali atmesti. Nusivylimas gimdo ego, o iš tokio derinio kyla revoliucinės idėjos – nors ne visada lydimos realaus ketinimo paskatinti pokyčius, veikiau jau noro būti valdančiųjų pusėje. Tačiau tai iš prigimties žmogiška.

Visgi menas, su kuriuo Paryžiuje užmezgiau tikrą ryšį, buvo susijęs su kai kuo gilesnio – pabėgimu. Ne tokiu, kai realybė ignoruojama, o kai ji perkuriama. Todėl stačia galva pasinėriau į abstraktųjį ekspresionizmą ir panašius reikalus, valandų valandas praleisdavau pasiklydęs Willemo de Kooningo, Joanos Mitchell ar kiek paslaptingesnio Janio Kounellio darbuose. Deja, tada prasidėjo karas Ukrainoje, ir staiga mano meilę apolitiškam menui ištiko moralinė dilema, kurią šiomis dienomis jau išsprendžiau, bet dabar ne apie tai.

Po vieno vizitų į abstrakcijų pasaulį meno mugėje „Art Basel“ pravažiavau sienas ir skulptūras, išmargintas grafičiais „Apmokestinkite turtinguosius“. Tuomet supratau, kad tikroji konfrontacija vyksta ne ant drobės ar gatvėje, o žiūrovo viduje. Būtent jis turi orientuotis šiose erdvėse ir nuspręsti, su kokia realybės dalimi nori susidurti ir kur – gatvėje, restorane, namuose, muziejuje, galerijoje? Visa tai – kasdienio Paryžiaus meno gyvenimo ritmo dalis, paties miesto mikrokosmosas – miesto, kuriame gali pasirinkti, kiek pasaulio esi linkęs įsileisti, o kiek – laikyti per atstumą. Tad tokia, mano draugai, trumpai tariant, toji paryžietiškoji patirtis: nuolatinės derybos tarp pabėgimo ir įsitraukimo, tarp asmeninio ir politinio gyvenimo, tarp drobės ir išorinio chaoso.

2024-12-31

DOSNUMO LINK PAGAL CHARLESO DICKENSO „KALĖDŲ GIESMĘ“

Jolanta Kahveci

– Linksmų Kalėdų, dėde! Duok, Dieve, jums sveikatos! – suskambo džiaugsmingas balsas.

– Sūnėne! – atkirto dėdė. – Švęsk savo Kalėdas, kaip išmanai, o man leisk jas švęsti taip, kaip aš noriu.

– Švęsti! – sušuko Skrudžo sūnėnas. – Bet jūs visiškai jų nešvenčiate.

– Tai leisk man apie jas ir negalvoti, – nenusileido Skrudžas. – Kokia tau iš jų nauda? Ar jos kada nors davė tau naudos?

– Yra daug gerų dalykų pasaulyje, iš kurių neturėdavau jokios naudos, – atsakė sūnėnas. – Na, kad ir Kalėdos. Bet, šiaip ar taip, aš ne tik jaučiu Kalėdoms didžiulę pagarbą dėl jų kilnaus vardo ir kilmės, bet ir visada laukiu jų kaip gražiausios šventės – malonių, atlaidumo ir gailestingumo šventės.

Daugiau

2024-12-14

VAROŠOS KVARTALO TAPATYBĖS PUNKTYRAIS

Jolanta Kahveci

Įsivaizduokite, jog teleportuojatės į vietą, kurią regėjote nudailintų atvirukų albumuose. Arba klausėtės apie modernios architektūros pastatą vienoje šios vietos gatvių, tačiau pamatote tik vos įžiūrimą raidžių dėlionę ant apgriuvusio statinio. Žavėjotės pasakojimu apie apelsinų giraites ir festivalius, o įsistebeilijate į apleisto namo languose išaugusias laukines kriaušes. Ir stebėtumėtės, kur tas rojus, jeigu efemeriškos gyvybės suteikia tik tylus praeinančio keleivio klausimas: „Ar galite mus nufotografuoti?“ Susipažinkite su Varoša – tai miestas vaiduoklis, pasaulio vieta, kuri „yra – nėra“ būtyje. Ne veltui sakoma, jog reikia pasitelkti fantaziją tam, kad suprastum jos praeities ir dabarties kontrastą.

Daugiau

2024-11-27

Pasaulio meno žemėlapyje – „Stasys Museum“

Liutauras Labanauskas

Prieš įeinant

2024 m. gegužės 31 d. Panevėžyje atidarytas „Stasys Museum“ – baltas modernus šiuolaikinės architektūros pastatas. Minimalistinė, aiškių linijų ir neutrali – taip pat balta – trijų aukštų statinio erdvė kontrastuoja su Stasio Eidrigevičiaus organiška menine raiška. Nors pats dailininkas norėjo, kad muziejus koncepcija sietųsi su netoli Briuselio veikiančiu „Fondation Folon“, kuriame Jeano-Michelio Folono (1934–2005) kūryba, persmelkta subtilių poetinių asociacijų, organiškai susilieja su vietove, Panevėžyje harmonijos jausmas tarp S. Eidrigevičiaus darbų ir autoriui skirto muziejaus architektūros nėra toks stiprus. Bet gal to ir nereikia? Stasys – pasaulio menininkas, o Panevėžys kaip miestas (su savo provincialumo bruožais) ir kaip vieta žemėlapyje, ko gero, iki galo nereprezentuoja jo kūrybinės energijos bei aplinkos. Kažką panašaus į „Fondation Folon“ įsivaizduočiau S. Eidrigevičiaus gimtajame Lepšių kaime, gamtos apsuptyje. Vis dėlto Stasio „rūmas“ (taip jį vadino buvusi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė) iškilo Panevėžyje. Dar svarbu pažymėti, kad muziejaus idėjos autorės buvo dvi moterys – minėtoji R. Maselytė ir visuomenininkė, leidėja Nomeda Simėnienė, ir tik vėliau jo statybas (kurių peripetijos būtų vertos spektaklio dramos teatre) perėmė beveik vien vyrai…

Daugiau

2024-04-02

3 pirmieji kartai NEMUNO žurnale

Trys pirmieji kartai naujausiame žurnalo „Nemunas“ numeryje „Nemunas“ – vienas seniausių kultūros ir meno žurnalų Lietuvoje, leidžiamas Kaune nuo 1967 m. balandžio. Kelis kartus pakeitęs savo fizinį pavidalą bei periodiškumą, 2017-aisiais jis vėl grįžo prie pirmojo, prieš 50 metų sumanyto, formato, tačiau pateikiamas turinys dažnai nustebina skaitytojus, katapultuodamas juos ateitin.

Daugiau

2024-11-01

DAUGELIS SVARBIŲ XX A. FILOSOFŲ TYRINĖJO VAIDUOKLIUS – ŠTAI KAIP JUOS AIŠKINO

Matyáš Moravec

Dauguma filosofus įsivaizduoja kaip racionalius mąstytojus, kurie leidžia laiką kurdami abstrakčias logines teorijas ir griežtai atmeta prietarus. Tačiau keletas XX a. mąstytojų aktyviai tyrinėjo tokias bauginančias temas kaip aiškiaregystė, telepatija ir net vaiduokliai.

Nemaža dalis šių filosofų, tarp jų Henri Bergsonas ir Williamas Jamesas, domėjosi vadinamaisiais psichikos tyrimais. Tai buvo paranormalių reiškinių, įskaitant telepatiją, telekinezę ir nežemiškojo pasaulio dvasias, akademinės studijos. Jiedu lankėsi spiritizmo seansuose ir bandė kurti teorijas apie vaiduoklius, pomirtinį gyvenimą bei per mediumų transus pasireiškiančias galias. Pastaraisiais metais tyrinėjau archyvus, kaip šios temos formavo XX a. filosofiją.

Daugiau

2017-05-20

Gintarė Masteikaitė: Aibė kepurių ir peržengtos galimybių ribos

Eglė Petreikienė

Prisimenu pirmąjį kartą, prieš vienuolika metų, kai pamačiau Gintarę – smulkutę ryžtingą merginą didelėmis mąsliomis akimis, ką tik inauguruotą Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos studijų absolventę, atėjusią į „Auros“ šokio teatrą darbo pokalbiui. Stebėdama ją iš šono tuomet pagalvojau: oho, kiek energijos, užsidegimo, optimizmo, tikėjimo žmonėmis ir pasitikėjimo savimi – ji turi parako. Tokios asmenybės gali kalnus nuversti, ir, turėdamos pakankamai vidinės jėgos bei užsispyrimo, pajėgia gerokai į priekį stumtelėti kultūros traukinį, dažnai užstringantį ant aprūdijusių institucinių bėgių. Pirmas įspūdis neapgavo.Daugiau

Rodyti daugiau

Meno mugė prieš bienalę: kodėl jau verta taupyti pinigus Bazeliui, o ne dar šiemet suskubti į Veneciją

KĄ NESIBAIGIANTYS ŠIUOLAIKINIO GYVENIMO GARSAI DARO MŪSŲ PROTAMS

Korupcijos maršrutas: 5 serialai vasaros vakarams

KODĖL KLAUSYMASIS YRA SVARBIAUSIAS SKAITMENINIO AMŽIAUS DEMOKRATINIS GEBĖJIMAS

Kaip prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as šių dienų dirbtinį intelektą nuspėjo 30 metų anksčiau, nei pasirodė „ChatGPT“

DRĄSŪS INDONEZIJOS KINO RAKURSAI LIETUVOJE

Tarp juoko ir ašarų: Valstybės teatras karikatūrose ir šaržuose

Pokalbis su Stasiu Baltakiu

MONA LIZA, AUKSINIS KLOZETAS, O DABAR IR LUVRO KARALIŠKIEJI BRANGAKMENIAI: ĮSPŪDINGA MENO KŪRINIŲ VAGYSČIŲ ISTORIJA

GABIJOS GRUŠAITĖS „FERMA“: GEBĖTI PAVELDĖTI

PAAUGLIAI NEBEATSAKO Į TELEFONO SKAMBUČIUS: NEPAGARBA AR NAUJA TENDENCIJA?

MENININKO ELGESIO PROTOKOLAS

Pokalbis su Jovaru Kelpšu

Pasivaikščiojimas, trukęs ketverius metus ir keletą epochų

DOSNUMO LINK PAGAL CHARLESO DICKENSO „KALĖDŲ GIESMĘ“

VAROŠOS KVARTALO TAPATYBĖS PUNKTYRAIS

Pasaulio meno žemėlapyje – „Stasys Museum“

3 pirmieji kartai NEMUNO žurnale

DAUGELIS SVARBIŲ XX A. FILOSOFŲ TYRINĖJO VAIDUOKLIUS – ŠTAI KAIP JUOS AIŠKINO

Gintarė Masteikaitė: Aibė kepurių ir peržengtos galimybių ribos

NEMUNAS

NUORODOS

RĖMĖJAI