Justinas Kisieliauskas
Šiame „Nemuno“ tinklalaidės epizode pristatome lietuvių kalbos mokytoją, poetą, slemerį ir gidą Jovarą Kelpšą, kurį kalbina socialinių mokslų dr. Justinas Kisieliauskas. Pokalbį pradėję klausimu „Ar mes jau seni?“, pašnekovai pereina prie platesnės diskusijos apie jaunosios kartos santykį su kultūra, švietimu ir kūryba.
Ignas Zalieckas
2025-ieji. Mano pirmi metai be Paryžiaus. Vieną vakarą, po pamainos Odéono teatre, grįždamas namo pasižadėjau: vos tik pasibaigs Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje, iš karto paliksiu les bleus (mėlynųjų) sostinę. Taip ir atsitiko. Tačiau dėl kokių priežasčių šitaip anksti tai pareiškiau? Juk dar prieš iš Vilniaus išvykdamas į Paryžių apibūdinau savo kelią tarp taškų A ir B kaip neturintį aiškaus tikslo. Kodėl?
Tuomečio teiginio priežastys buvo nuogirdų ir pusiau suformuluotų idėjų kratinys. Visgi dabar, sėdėdamas Bergeno oro uoste ir laukdamas skrydžio į Frankfurtą, kur pradėsiu kitą savo kelionės skyrių, suprantu, kad sprendimas nebuvo pagrįstas vien nuojauta. Jį lėmė patirtis Prancūzijoje, išmokiusi, kad Paryžius yra nuostabus, bet ne ilgiau kaip dvi savaites be pertraukos. Šį ritmą įvedžiau dar gyvendamas sostinėje. Taigi, kokį Paryžių pažinau aš?
Švelni neapykanta, mano jausta miestui, po kiek daugiau nei mėnesio virto melancholiška nostalgija. Situacija panaši į tą, kai pagiriotas prabundi ir prisieki daugiau niekada negersiąs, o kitą šeštadienį atsiduri „Carmen“ (Paryžiaus technomuzikos klube, apie kurį jums papasakosiu). Mano santykis su Prancūzijos sostine turi du skirtingus sluoksnius: kasdienį – jame atsiskleidžia socialiniai, politiniai, biurokratiniai, kultūriniai aspektai, ir meninį, su savo hierarchija bei niuansais. Būtent tarp šių dviejų paralelių Paryžius formuoja savo tapatybę, kurią geriausiai apibendrina žodžiai heureuse, triste, agacée (laiminga, liūdna, erzinanti).
Tarprajoninis ritmas
Norint iš tiesų pažinti Paryžių, verta pagyventi skirtinguose jo rajonuose. Pamirškite turistinius gidus ar literatūrą, kur miestas romantizuojamas per vieno žmogaus patirties prizmę, pagardintą istorinėmis smulkmenomis. Šiandien nereikia akademinių išvedžiojimų. Buvau klajoklis, ypač pirmuosius pusantrų metų. Buvau Bobas, buvau Dylanas, buvau Matteo, buvau Jeanas, buvau Haruki, buvau viskas, kas mano galvoje keliavo po miestą. Tai suformavo požiūrį ir strategiją – jausminę, išgyventą, o ne vien tekstu paremtą patirtį; kiek kitaip nei ,,Išvarymo“ Benas, iš šūdo lipdęs veidą, aš jį formavau iš nueitų kilometrų. Vaizdai, garsai ir ypač kvapai daug pasako apie miesto ritmą. Sykį jau rašiau – nuo „Dior“ Montenio gatvėje (avenue Montaigne) iki Jamaikos, nuo Senegalo iki Istambulo kartais keliauji apie 5–10 minučių arba nuo 100 iki 1000 metrų.
Pirmąjį rudenį praleidau 15-ajame rajone, vietoje, kurios dauguma turistų taip niekada ir neišvysta. Jokių protestų, jokios pastebimos imigracijos (išskyrus mane, kelis studentus ir načnykų savininkus), bent jau mano kvartale. Gyvenimas sukosi aplink Boucicaut metro stotelę, Emilio Zolia prospektą (avenue Émile Zola) ir „Pathé Beaugrenelle“ kino teatrą (niekada jame nesilankiau, bet šalia apsipirkinėjau). Ši miesto dalis garsėja ramybe – kai kas ją pavadintų nuoboduliu, ir nebūtų visiškai neteisūs. Keista, ar ne? Papasakosiu daugiau, nes čia tvyranti atmosfera atspindi kitas dvi vietas, kuriose gyvenau: Bulonė-Bijankūrą (Boulogne-Billancourt) ir Sen-Mandė (Saint-Mandé).
Penkioliktasis rajonas – tarsi ne itin aktyvus hipsteris, tyliai puoselėjantis daugiakultūrę atmosferą ir atsisakantis 18-ojo ar 13-ojo rajonų chaoso. Jis pasižymi je ne sais quoi [sunkiai įvardijamu – red. past.] žavesiu. Imigrantų bendruomenės iš Portugalijos, Šiaurės Afrikos ir kitų šalių sklandžiai įsilieja į hausmaniško stiliaus gatves. Kitaip nei kaimyniniuose rajonuose, kur imigracija pastebimesnė, 15-ajame gyventojai veikia be didesnių išsišokimų. Istoriškai čia gyveno į Paryžių iš Bretanės ir Overnės suvažiavę darbininkai, o šiandien yra įsikūrę senieji paryžiečiai bei atvykėliai iš viso pasaulio. Vietos žavesys slypi santūrioje elegancijoje – niekam nereikia nieko įrodinėti.
Šis ramybės jausmas liko su manimi, kai persikėliau į Bulonę-Bijankūrą. Ten dėl upės, parko ir žalumos pasijutau esantis arčiau Lietuvos. Tačiau tai disonansų vieta, išskirtinė savo turtinga istorija ir ekonomine svarba (čia įsikūrusios „Renault“ bei televizijos „TF1“ būstinės), visgi net bauginamai rami. Jokių protestų, jokių matomų neramumų. Tik aš ir Sen-Klu (Saint-Cloud) dvaras-parkas, iš kurio atsiveria vienas geriausių vaizdų į miestą. Tas pats pasakytina ir apie Sen-Mandė, kur praleidau pusę antrųjų metų. Tiesa, ten išmokau, kokių gatvių vengti naktį.
Pasidalinsiu su jumis istorija apie Sen-Mandė (apie Bulonę-Bijankūrą nėra ko per daug pasakoti, geriau apsilankyti). Vieną vėsų gruodžio vakarą, prieš pat mano pirmosios pjesės premjerą, su draugais traukėme į piceriją. Įžengėme į gatvę, iš abiejų pusių pristatytą baltų furgonų. Nebuvo tamsu, nors naktis – pro automobilių langus skverbėsi neoninės šviesos. Viduje ar gatvėje sėdėjo pavargusios, tačiau besišypsančios ekstravagantiškai, pigiai apsirengusios moterys ir laukė. Tai buvo ne pirmas mano susidūrimas su turistams nepažįstamu pulsuojančiu Paryžiumi, tačiau jaučiausi taip, lyg viską patirčiau atvirais nervais. Čia naktį nuo dienos skiria ne tik laikas, bet ir viltys, prarastos svajonės, erekcija, spazmai, pinigai, prievartinis darbas. Prisimenu, apie tuos furgonus pagalvojau perskaitęs PSO straipsnį, kuriame teigiama, jog dėl karo ir priverstinio piliečių perkėlimo ukrainiečių kilmės gyventojų eskorto paslaugos išaugo 300 procentų. Laikui bėgant, vis dažniau matydavau minėtuosius furgonus prie arklidžių Bulonėje arba prie Louis Vuittono fondo muziejaus. Mano stebėjimai leido daryti išvadą, kad jų daugiau piko valandomis. Kartais moterys tiesiog paliekamos prie gatvės netoli miško ar netoliese „pasidaryk pats“ tipo palapinių be stogų, tik su plastikinėmis ar brezentinėmis sienomis, sukabintomis aplink kelis medžius. Palapinių miestelyje tarp Sen-Mandė ir Venseno (Vincennes) pilies buvo įsikūrę šimtai benamių bei imigrantų – ryškus kontrastas netoliese esančiai prabangai. Štai jums ir Paryžius – pilnas posūkių ir vingių.
Persikėlus į Pigalį (Pigalle), kultūros bei visuomenės atstumtųjų sąveika tapo dar ryškesnė. Čia benamiai įsikūrę ant metalinių grotų, dengiančių metro vėdinimo angas, imigrantai, vietiniai sugyvena greta kebabinių, načnykų, restoranų, kuriuose, norint pasimėgauti kulinarine patirtimi, vietą reikia rezervuoti prieš kelias savaites, ir apdovanojimus pelniusių teatrų (vienas jų prieš kelerius metus gavo net du „Moljerus“ už geriausią komediją). Būtent čia atsiskleidžia tikrasis Paryžiaus ir jo gyventojų santykis.
Buvau apsistojęs už kelių šimtų metrų nuo „Mulenružo“ (Moulin Rouge) ir Monmartro. Vienoje gatvės pusėje rikiuojasi gitarų parduotuvės, kitoje veikia klubas „Carmen“ – mados studentų, keistuolių (angl. misfits), dendžių ir melomanų susibūrimo vieta. Kadaise tai buvo svaiginanti vietelė šokti pagal normalią technomuziką ir paragauti penkiasdešimties skirtingų rūšių džino – rojus literatūros studentui. Tačiau palaukite – pavadinimas „Carmen“ jums gali priminti Bizet operą, ir štai kas įdomiausia: klubas išties įsikūręs šio kompozitoriaus bute, kuriame jis parašė savo garsųjį kūrinį. Jau regiu, kaip konservatyviai nusiteikę skaitytojai iš siaubo gūžčioja pečiais ar juos net supykina. Kodėl tai ne muziejus? Na, jei jau taip norite, už kelių šimtų metrų veikia Romantiškojo gyvenimo muziejus (Musée de la Vie Romantique), tad eikite ten. Man šis kultūrinis poslinkis gražus – jis rodo, kaip kultūra gali vystytis, išsaugodama paveldą ir kartu jį modernizuodama, siūlydama naujų būdų pažinti meno istoriją.
Pasiekiame paskutinę stotelę. 6-asis ir 7-asis rajonai – aukštosios kultūros Prancūzijos sostinės širdis. Čia patyriau tradicinį paryžietišką gyvenimą, beveik sarkastiškai vaizduojamą filmuose – užmerkiu akis ir matau save kaip Godard’o juostos personažą. Vaikštau be tikslo (vienas geriausių dalykų Paryžiuje). Daugiabučio sargė rėkia ant manęs už tai, kad laiku neišnešiau šiukšlių arba padėjau jas ne ten, kur reikia, kaimynė skundžiasi dėl šuns išmatų dans une très jolie rue („labai gražioje gatvėje“), nors jas surinkau, o mano užsienietiški bruožai visiems aplinkiniams sukelia širdies priepuolius, insultus ir viduriavimą. Pats keikdamasis po nosimi tik nusijuokiu iš to. Galop pasiekęs Seną tikiuosi, kad su Ulisu (mano šunimi) neatsimušime į prieš olimpines žaidynes protestuojančius komunistus arba nepriuostysime kokių nors nuodų. Visgi kai pasivaikščiojimas paupiu baigiasi ir viskas praeina, mums pasiseka užsukti į Joëlio Robuchono vyno parduotuvę, kur pardavėjas parekomenduoja Meursault arba Rieslingo prie austrių ir krevečių, įsigytų kitoje gatvės pusėje esančioje žuvies krautuvėje. Viską susidedu į krepšį – ir atgal į namų gatvę, ramybės vakuumą, pas juokingus kaimynus, kur netoli purškiamos ašarinės dujos, puikuojasi geriausias menas, kvepia skaniausias maistas ir kviečia jaukiausias knygynas, tačiau jie visi išlaiko atstumą – būtent todėl nuo viso to galima pabėgti į Vernėjaus gatvę (rue de Verneuil), kurioje kitados veikė Charles’io Gainsbourg’o, Roberto Schumano ir Karlo Lagerfeldo biuras (dabar parduodamas). Jie įkūnija šį dvilypumą. O! Buvau pamiršęs, kad gretimoje gatvėje gyveno Maxas Ernstas.
Pigalle, 9-asis rajonas, Folie Pigalle klubas. Giovanio Gagliardi nuotrauka
Meno slinktys
Kodėl tiek daug laiko skyriau skirtingiems Paryžiaus rajonams aptarti? Paprasčiausiai kiekvienas jų įkūnija savitą meno rūšį. Pavyzdžiui, Pigalis – gyvas, „žalias“ ir nefiltruotas, perteikiantis revoliucijos bei kabareto dvasią. 7-ajame rajone galima rinktis: susidurti su realybe arba visiškai nuo jos pabėgti. O štai tokie rajonai kaip Bulonė yra dvilypiai, atliepiantys prancūzišką iliuziją – tikėjimą Prancūzija kaip grožio, aukštuomenės ir kultūrinio pranašumo švyturiu, tuo pat metu užmerkiant akis prieš tokias problemas kaip lyčių nelygybė, benamystė, moralinės ir ekonominės skolos.
Atsižvelgiant į tai, meno pasaulį, kurį noriu aptarti, iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas (nors vėliau jos neišvengiamai suskyla į smulkesnius darinius, gilinimąsi į meno istoriją palikime kitam kartui): revoliucionierių ir pabėgėlių nuo tikrovės. Žinoma, yra ir subkategorija – o gal kelios – pabėgėliai, apsimetantys revoliucionieriais. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie studentus. Stebina tai, kaip ši dinamika skiriasi nuo Lietuvos, kur net apdovanojimus pelnę jauni menininkai dažnai susiduria su apsimetėlio sindromu (angl. imposter syndrom). Paryžiuje, bent jau tarp mano bendraamžių iš Sorbonos bei kitų meno mokyklų, atrodo, situacija priešinga. Čia įsišaknijęs savotiškas naivus pasitikėjimas savimi, kurio šaknys glūdi išklerusiame socialinių, politinių ir istorinių aplinkybių suvokime, skatinančiame eksponentinį pasitikėjimo savimi augimą. Rezultatas? Paviršutiniškų kūrinių autoriai per anksti apsiskelbia naujaisiais pikasais, diorais ar bunjueliais.
Teko susidurti su nemažai tokių, save vadinančių genijais, ir, nors tikiu, kad dažnai tai tik etapas – būdas rasti savo kryptį, sunku nepastebėti, kad jų darbai neretai atitinka socialines bei politines tendencijas ar nuo tikrovės atitrūkusias iliuzijas, laikomasi įsikibus pasenusio tikėjimo prancūzišku pranašumu. Net ir tada, kai protestuodami šie kūrėjai bando mesti iššūkį galios struktūroms, nestinga norinčių dominuoti ir reikalauti, kad jų nuomonė būtų vienintelė. Juk visi trokšta būti išgirsti, bet tik nedaugelis sugeba susitaikyti su demokratiniu procesu ir galimybe, jog dauguma jų sumanymus gali atmesti. Nusivylimas gimdo ego, o iš tokio derinio kyla revoliucinės idėjos – nors ne visada lydimos realaus ketinimo paskatinti pokyčius, veikiau jau noro būti valdančiųjų pusėje. Tačiau tai iš prigimties žmogiška.
Visgi menas, su kuriuo Paryžiuje užmezgiau tikrą ryšį, buvo susijęs su kai kuo gilesnio – pabėgimu. Ne tokiu, kai realybė ignoruojama, o kai ji perkuriama. Todėl stačia galva pasinėriau į abstraktųjį ekspresionizmą ir panašius reikalus, valandų valandas praleisdavau pasiklydęs Willemo de Kooningo, Joanos Mitchell ar kiek paslaptingesnio Janio Kounellio darbuose. Deja, tada prasidėjo karas Ukrainoje, ir staiga mano meilę apolitiškam menui ištiko moralinė dilema, kurią šiomis dienomis jau išsprendžiau, bet dabar ne apie tai.
Po vieno vizitų į abstrakcijų pasaulį meno mugėje „Art Basel“ pravažiavau sienas ir skulptūras, išmargintas grafičiais „Apmokestinkite turtinguosius“. Tuomet supratau, kad tikroji konfrontacija vyksta ne ant drobės ar gatvėje, o žiūrovo viduje. Būtent jis turi orientuotis šiose erdvėse ir nuspręsti, su kokia realybės dalimi nori susidurti ir kur – gatvėje, restorane, namuose, muziejuje, galerijoje? Visa tai – kasdienio Paryžiaus meno gyvenimo ritmo dalis, paties miesto mikrokosmosas – miesto, kuriame gali pasirinkti, kiek pasaulio esi linkęs įsileisti, o kiek – laikyti per atstumą. Tad tokia, mano draugai, trumpai tariant, toji paryžietiškoji patirtis: nuolatinės derybos tarp pabėgimo ir įsitraukimo, tarp asmeninio ir politinio gyvenimo, tarp drobės ir išorinio chaoso.
Jolanta Kahveci
– Linksmų Kalėdų, dėde! Duok, Dieve, jums sveikatos! – suskambo džiaugsmingas balsas.
– Sūnėne! – atkirto dėdė. – Švęsk savo Kalėdas, kaip išmanai, o man leisk jas švęsti taip, kaip aš noriu.
– Švęsti! – sušuko Skrudžo sūnėnas. – Bet jūs visiškai jų nešvenčiate.
– Tai leisk man apie jas ir negalvoti, – nenusileido Skrudžas. – Kokia tau iš jų nauda? Ar jos kada nors davė tau naudos?
– Yra daug gerų dalykų pasaulyje, iš kurių neturėdavau jokios naudos, – atsakė sūnėnas. – Na, kad ir Kalėdos. Bet, šiaip ar taip, aš ne tik jaučiu Kalėdoms didžiulę pagarbą dėl jų kilnaus vardo ir kilmės, bet ir visada laukiu jų kaip gražiausios šventės – malonių, atlaidumo ir gailestingumo šventės.
Jolanta Kahveci
Įsivaizduokite, jog teleportuojatės į vietą, kurią regėjote nudailintų atvirukų albumuose. Arba klausėtės apie modernios architektūros pastatą vienoje šios vietos gatvių, tačiau pamatote tik vos įžiūrimą raidžių dėlionę ant apgriuvusio statinio. Žavėjotės pasakojimu apie apelsinų giraites ir festivalius, o įsistebeilijate į apleisto namo languose išaugusias laukines kriaušes. Ir stebėtumėtės, kur tas rojus, jeigu efemeriškos gyvybės suteikia tik tylus praeinančio keleivio klausimas: „Ar galite mus nufotografuoti?“ Susipažinkite su Varoša – tai miestas vaiduoklis, pasaulio vieta, kuri „yra – nėra“ būtyje. Ne veltui sakoma, jog reikia pasitelkti fantaziją tam, kad suprastum jos praeities ir dabarties kontrastą.
Liutauras Labanauskas
Prieš įeinant
2024 m. gegužės 31 d. Panevėžyje atidarytas „Stasys Museum“ – baltas modernus šiuolaikinės architektūros pastatas. Minimalistinė, aiškių linijų ir neutrali – taip pat balta – trijų aukštų statinio erdvė kontrastuoja su Stasio Eidrigevičiaus organiška menine raiška. Nors pats dailininkas norėjo, kad muziejus koncepcija sietųsi su netoli Briuselio veikiančiu „Fondation Folon“, kuriame Jeano-Michelio Folono (1934–2005) kūryba, persmelkta subtilių poetinių asociacijų, organiškai susilieja su vietove, Panevėžyje harmonijos jausmas tarp S. Eidrigevičiaus darbų ir autoriui skirto muziejaus architektūros nėra toks stiprus. Bet gal to ir nereikia? Stasys – pasaulio menininkas, o Panevėžys kaip miestas (su savo provincialumo bruožais) ir kaip vieta žemėlapyje, ko gero, iki galo nereprezentuoja jo kūrybinės energijos bei aplinkos. Kažką panašaus į „Fondation Folon“ įsivaizduočiau S. Eidrigevičiaus gimtajame Lepšių kaime, gamtos apsuptyje. Vis dėlto Stasio „rūmas“ (taip jį vadino buvusi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė) iškilo Panevėžyje. Dar svarbu pažymėti, kad muziejaus idėjos autorės buvo dvi moterys – minėtoji R. Maselytė ir visuomenininkė, leidėja Nomeda Simėnienė, ir tik vėliau jo statybas (kurių peripetijos būtų vertos spektaklio dramos teatre) perėmė beveik vien vyrai…
Trys pirmieji kartai naujausiame žurnalo „Nemunas“ numeryje „Nemunas“ – vienas seniausių kultūros ir meno žurnalų Lietuvoje, leidžiamas Kaune nuo 1967 m. balandžio. Kelis kartus pakeitęs savo fizinį pavidalą bei periodiškumą, 2017-aisiais jis vėl grįžo prie pirmojo, prieš 50 metų sumanyto, formato, tačiau pateikiamas turinys dažnai nustebina skaitytojus, katapultuodamas juos ateitin.
Matyáš Moravec
Dauguma filosofus įsivaizduoja kaip racionalius mąstytojus, kurie leidžia laiką kurdami abstrakčias logines teorijas ir griežtai atmeta prietarus. Tačiau keletas XX a. mąstytojų aktyviai tyrinėjo tokias bauginančias temas kaip aiškiaregystė, telepatija ir net vaiduokliai.
Nemaža dalis šių filosofų, tarp jų Henri Bergsonas ir Williamas Jamesas, domėjosi vadinamaisiais psichikos tyrimais. Tai buvo paranormalių reiškinių, įskaitant telepatiją, telekinezę ir nežemiškojo pasaulio dvasias, akademinės studijos. Jiedu lankėsi spiritizmo seansuose ir bandė kurti teorijas apie vaiduoklius, pomirtinį gyvenimą bei per mediumų transus pasireiškiančias galias. Pastaraisiais metais tyrinėjau archyvus, kaip šios temos formavo XX a. filosofiją.
Eglė Petreikienė