KODĖL KLAUSYMASIS YRA SVARBIAUSIAS SKAITMENINIO AMŽIAUS DEMOKRATINIS GEBĖJIMAS

Sara Kells

Tipiškame nūdienos pokalbyje nesunku pajusti akimirką, kai žmogus nustoja klausytis. Jo dėmesys nukrypsta, atsakymas išsprūsta pernelyg greitai, o žvilgsnis nuslysta link netoliese laukiančio ekrano. Pašnekesys tęsiasi, tačiau kažkas esminio jau prarasta. Mes kalbame daugiau nei bet kada anksčiau – per įvairias platformas, įrenginius ir skaitmeninėse erdvėse. Tačiau ar iš tiesų klausomės vieni kitų?

Šiandien viešosios diskusijos dažniausiai sutelktos į kalbėjimą. Svarstant apie skaitmeninį gyvenimą dominuoja keli klausimai: kas gali pasisakyti, ką reikėtų reguliuoti ir ar žodžio laisvei kyla grėsmė. Tai neabejotinai svarbūs dalykai, tačiau jie remiasi prielaida, kurią apskritai retai nagrinėjame: būti išgirstam yra natūrali kalbėjimo pasekmė.

Senovės atėniečiai suprato, kad demokratiniam kalbėjimui vienodai svarbūs du dalykai: teisė kalbėti ir drąsa sakyti tiesą. Vis dėlto abu šie idealai priklauso nuo dar vieno aspekto, kurį atėniečiai retai įvardydavo tiesiogiai, nes agoroje tai buvo savaime suprantama – nuo auditorijos, pasirengusios iš tiesų priimti tai, kas sakoma. Kalbėjimas ir klausymasis nėra konkuruojantys veiksmai. Tai dvi tos pačios pilietinės praktikos pusės, ir neįmanoma ginti vienos, neatsižvelgiant į kitą.

Šiandien dedame milžiniškas pastangas kalbėjimo teisei apsaugoti ir išplėsti, bet gerokai mažiau rūpinamės tuo, kas vyksta kitoje pusėje, – klausantis.

KO IŠ TIKRŲJŲ REIKALAUJA KLAUSYMASIS

Klausymasis nėra pasyvus užsiėmimas. Tai ne tik kalbos nebuvimas – taip pat tai nereiškia, kad tiesiog girdime tariamus žodžius. Tinkamai klausydamiesi įsitraukiame į kito žmogaus teiginį kaip į prasmingą dalyką, tokį, kurį galima suprasti, interpretuoti ir į jį atsakyti, remiantis jam būdinga logika.

Filosofai šitai vadina suvokimu – pasirengimu tiksliai priimti tai, kas buvo pasakyta, prieš reaguojant. Praktiškai tai reiškia, jog reikia pakankamai ilgai gilintis į argumentą, kad jį iš tikrųjų suprastum, užuot reagavus į supaprastintą ar iškraipytą jo versiją. Vadinasi, atskirti, ką žmogus iš tiesų pasakė, nuo to, ką manėme jį turėjus omenyje. Tai reiškia traktuoti kalbantįjį kaip bendro dialogo dalyvį, o ne kaip kliūtį, kurią reikia įveikti.

Taip elgtis sunkiau, nei atrodo. Mes linkę klausytis tam, kad atsakytume, o ne tam, kad suprastume. Laukiame momento, kada galėsime paprieštarauti, ieškome argumento silpnosios vietos, progos išreikšti savo mintį. Tai nėra klausymasis. Tai laukimas.

Šis skirtumas demokratiniame gyvenime nepaprastai svarbus. Kai piliečiai reaguoja ne į pačias priešingas nuomones, o į jų karikatūras, viešosios diskusijos praranda gebėjimą sukurti ką nors kita nei triukšmą. Nesutarimas virsta spektakliu. Diskusija tampa teatru. O tikrojo įtikinimo galimybė – proga iš tikrųjų pakeisti savo nuomonę, atsižvelgiant į tai, ką pasakė kitas žmogus, – tyliai išnyksta.

SKAITMENINĖ APLINKA APSUNKINA KLAUSYMĄSI

Platformos, kuriose šiandien vyksta didžioji dalis viešų pokalbių, nebuvo kuriamos galvojant apie klausymąsi. Jos skirtos skatinti dalyvavimą, o tai – visai kas kita.

Įsitraukimas, kaip jį vertina pagrindinės socialinės medijos platformos, reiškia paspaudimus, dalinimąsi, reakcijas ir praleistą laiką. Pagal šiuos rodiklius dalykai, sukeliantys stiprias emocijas – ypač pasipiktinimą, pasipriešinimą bei moralinį susirūpinimą, – paprastai pasiekia geriausių rezultatų. O štai turinys, skatinantis įdėmiai apmąstyti, vertinamas gerokai prasčiau.

Taip formuojasi informacinė aplinka, sistemingai skatinanti būtent tokį bendravimo būdą, kuris mažiausiai palankus nuoširdžiam išklausymui: greitą, kategorišką, kupiną emocijų ir skirtą labiau reakcijai išprovokuoti, nei atsakymui apmąstyti.

Padėtį dar labiau apsunkina tai, kaip algoritmai mums pateikia turinį. Retai kada susiduriame su argumentais, išdėstytais visapusiškai, kaip juos pateikia jų autoriai, ir tame kontekste, kuriame jie buvo išsakyti. Vietoj to dažniausiai matome fragmentus, ekrano nuotraukas, santraukas ar perfrazavimus – dažnai atrinktus būtent todėl, kad juos lengva atmesti arba išjuokti. Kitaip tariant, esame mokomi reaguoti į karikatūras. O karikatūroms nereikia klausytojų. Joms reikia reakcijos.

Pasekmės demokratiniam gyvenimui yra rimtos. Viešoji erdvė, kurioje žmonės nuolat kalba, bet retai jaučiasi iš tiesų išgirsti, nėra sveika. Joje kaupiasi nusivylimas, vis stipriau laikomasi įsikibus savo nuomonės, rasti bendrą pagrindą, reikalingą kolektyviniams sprendimams priimti, tampa vis sunkiau. Tai nėra vien technologinis klausimas. Tai pilietinė problema. Ir jai reikia pilietinio atsako.

KAIP MOKYTI (IR PRAKTIKUOTI) KLAUSYMĄSI

Gera žinia ta, kad klausymasis, skirtingai nei algoritmų formavimas, yra dalykas, kurį galime tiesiogiai paveikti. Tai įgūdis, o įgūdžių galima išmokyti.

Švietimo srityje tai reiškia, jog reikia kurti erdves, skirtas mokiniams sąmoningai lavinti gebėjimą įsisavinti informaciją. Pavyzdžiui, mokytojai galėtų rengti debatus, kurių metu mokiniai, prieš pateikdami kritišką nuomonę, turi pakankamai aiškiai pakartoti oponento argumentą. Tokia praktika sukuria aplinką, kurioje lygiavertis dalyvavimas yra ne atsitiktinis dalykas, bet struktūrinis lūkestis, ir nesutarimai vertinami kaip galimybė suprasti, o ne laimėti.

Tos pačios taisyklės galioja ir už gyvos diskusijos ribų. Mokiniams galima pasiūlyti paklausyti tinklalaidės, peržiūrėti vaizdo įrašą arba perskaityti straipsnį, turint vieną užduotį: ar sugebėsi teisingai paaiškinti išdėstytą argumentą, prieš nuspręsdamas, ar su juo sutinki?

Tai nėra vien klasės pratimai. Tai demokratinio gyvenimo repeticijos.

Šiuos įpročius galima ugdyti ir už formaliojo švietimo ribų. Prieš atsakydami į ką nors, kas jus suerzina, stabtelėkite pakankamai ilgai, kad paklaustumėte savęs, ar tikrai supratote argumentą. Prieš kritikuodami kokią nors poziciją, pabandykite ją nusakyti taip, kad ją atpažintų jos šalininkas. Atskirkite, ką žmogus pasakė, nuo savo prielaidų, kodėl jis taip kalbėjo. Tai nedideli pokyčiai, tačiau nuosekliai praktikuojami jie keičia bendravimo kokybę.

Demokratija, mokanti žmones vien laisvai reikšti savo nuomonę, atliko tik pusę darbo. Senovės Graikijoje agora nebuvo scena. Tai buvo mainų vieta. Šios dvasios susigrąžinimas – klasėse, pokalbiuose bei skaitmeninėse erdvėse, kur šiandien kartu gyvename, – prasideda nuo tylesnio ir sudėtingesnio įgūdžio – mokymosi iš tikrųjų klausytis.

————–

APIE AUTORĘ:

Sara Kells – humanitarinių mokslų dėstytoja ir skaitmeninės kultūros tyrėja, dirbanti Madrido IE universitete (Instituto de Empresa). Ji yra „IE Digital Learning“ programų valdymo direktorė ir Humanitarinių mokslų fakulteto docentė. Savo tekstuose bei viešuose pasisakymuose Sara Kells daugiausia nagrinėja skaitmeninės viešosios erdvės, demokratijos, dirbtinio intelekto, kritinio mąstymo ir medijų raštingumo temas.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

Kaip prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as šių dienų dirbtinį intelektą nuspėjo 30 metų anksčiau, nei pasirodė „ChatGPT“

Bran Nicol, Emmanuelle Fantin

Kai kurie rašytojai geba taip taikliai numatyti visuomenės ir technologijų raidą, jog pelno „pranašų“ vardą. Pakanka prisiminti Jamesą Grahamą Balardą, Octavią E. Butler, Marshallą McLuhaną ar Donną Haraway.

Vienas svarbiausių šio išprususių mąstytojų būrio narių yra filosofas Jeanas Baudrillard’as, nors per pastaruosius kelis dešimtmečius jo reputacija sumenko, ir dabar jis dažniausiai siejamas su jau praėjusia era, kai karaliavo tokie prancūzų teoretikai kaip Roland’as Barthes’as bei Jacques’as Derrida.

Visgi, rašydami naują Baudrillard’o biografiją, dar kartą įsitikinome, kokios įžvalgios buvo jo prognozės apie šiuolaikines technologijas ir jų poveikį. Ypač reikšminga šio filosofo skaitmeninės kultūros bei dirbtinio intelekto (DI) analizė, išdėstyta daugiau nei trimis dešimtmečiai anksčiau, nei pasirodė „ChatGPT“.

9-ajame XX a. dešimtmetyje pažangiausios komunikacijos technologijos buvo šiandien jau pasenę įrenginiai: telefono atsakikliai, fakso ir (Prancūzijoje) „Minitel“ – interaktyvios šiuolaikinio interneto pirmtakės – aparatai. Tačiau Baudrillard’o genialumas slypėjo gebėjime įžvelgti, ką tuomet dar gana paprasti įrenginiai pranašavo apie būsimą technologijų naudojimą.

Dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis ėmė plėtoti itin originalią informacijos ir komunikacijos teoriją. Ji ypač išpopuliarėjo 1981-aisiais, pasirodžius šio autoriaus knygai „Simuliakrai ir simuliacija“ (padariusiai įtaką 1999 m. filmui „Matrica“).

1986 m. Baudrillard’as atkreipė dėmesį, kad visuomenėje „sceną ir veidrodį pakeitė ekranas ir tinklas“. Jis nuspėjo išmaniojo telefono atsiradimą, įsivaizduodamas, jog kiekvienas žmogus valdys įrenginį, izoliuojantį jį „tobulo suverenumo būsenoje“, tarsi „astronautą burbule“. Tokios įžvalgos leido mąstytojui suformuluoti bene žymiausią savo koncepciją – teoriją, kad įžengiame į „hiperrealybės“ epochą.

10-ajame dešimtmetyje filosofas vis daugiau dėmesio skyrė DI poveikiui, padėdamas mums suvokti šio reiškinio visuotinio plitimo mastą šiandien ir palaipsniui nykstančią realybę, su kuria susiduriame diena iš dienos.

Baudrillard’o skaitytojams nesenas DI „aktorės“ Tilly’ės Norwood atvejis, iš esmės – logiškas simuliacijų ir išmaniųjų vaizdo klastočių (deepfakes) raidos žingsnis, visiškai atitinka jo hiperrealybės pasaulio viziją.

Baudrillard’as DI laikė protezu – dirbtinių galūnių, širdies vožtuvų, kontaktinių lęšių ar chirurginių grožio korekcijų psichiniu atitikmeniu. Kaip teigia savo knygose „Blogio skaidrumas“ (La transparence du mal, 1990) ir „Tobulas nusikaltimas“ (Le crime parfait, 1995), DI paskirtis – padėti mums mąstyti efektyviau arba mąstyti už mus.

Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad iš tiesų DI leidžia mums patirti tik „mąstymo spektaklį“, o ne patį mąstymą. Tai reiškia, kad galime mąstymą atidėti visam laikui. Baudrillard’o požiūriu, panirti į DI prilygsta laisvės atsisakymui.

Todėl jis manė, kad skaitmeninė kultūra spartina žmonių „išnykimą“. Ne tiesiogine šio žodžio prasme ir ne kalbant apie prievartinę vergovę kaip filme „Matrica“. Veikiau perduodami savo intelektą mašinai „išginame“ iš savęs žmogiškumą.

Daugiau

PAAUGLIAI NEBEATSAKO Į TELEFONO SKAMBUČIUS: NEPAGARBA AR NAUJA TENDENCIJA?

Anne Cordier

Regis, paaugliams mobilieji lyg priklijuoti prie rankų, tačiau kai jiems skambinama, jie neatsiliepia. Šis daugeliui tėvų puikiai pažįstamas scenarijus gali atrodyti absurdiškas ir erzinantis, kai kuriems – netgi keliantis nerimą. Tačiau minėtoji tendencija daug pasako apie tai, kaip 13–18 metų jaunuoliai dabar bendrauja (arba nebendrauja) su kitais. Faktas, jog išmanieji telefonai yra neatsiejama paauglių kasdienybės dalis, dar nereiškia, kad jie naudoja savo įrenginius taip pat kaip suaugusieji.

Nenoras „pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos, socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į bendravimą – kur kas daugiau, nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas. Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų dinamiką.

POKALBIO KONTROLĖ

„Niekada neatsiliepiu į skambučius, nebent skambina mama arba nutinka skubus atvejis: pavyzdžiui, netikėtas testas mokykloje ar draugas dėl ko nors labai nervinasi“, – juokdamasi sako 15-metė Lėja. Už šito, regis, nereikšmingo komentaro slypi gilesnis pokytis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Telefonai, ilgą laiką buvę pagrindine gyvo pokalbio priemone, dabar vis rečiau naudojami skambinti.

Paaugliams balso skambučiai nebėra svarbiausias bendravimo būdas. Priešingai – jie tampa išimtimi ir laikomi priimtinais labai konkrečiomis aplinkybėmis: ekstremaliose situacijose, sunkiomis akimirkomis ar kai reikia greitos pagalbos. Visais kitais atvejais pirmenybė teikiama komunikacijai tekstu. Tokio pokyčio priežastis nėra tinginystė: rašytinis bendravimas – tekstiniai pranešimai, balso įrašai ar asmeninės „Snapchat“ ir „Instagram“ žinutės – kuria visiškai kitokį santykį su laiku, leidžia valdyti savo emocijas.

Pakelti ragelį reiškia būti pasiekiamam čia ir dabar, be jokios apsaugos, nedelsiant. Daugeliui paauglių toks skubumas kelia stresą, jie jaučiasi prarandantys kontrolę. Nėra laiko pagalvoti, ką norite pasakyti. Galite sutrikti, pasakyti per daug arba per mažai, blogai išreikšti savo mintis arba būti užkluptas netikėtai. Rašytinė komunikacija, priešingai, leidžia geriau valdyti situaciją, galima parengti juodraštį, jį ištrinti ir perrašyti, atidėti atsakymą ar jį sušvelninti. Efektyviai bendrauti lengviau, kai pirmiausia turi galimybę tylėti.

Noras kontroliuoti laiką, žodžius ir emocijas nėra vien paauglių užgaida. Tai atspindi platesnį socialinių santykių kūrimą per ekranus, kai kiekvienas asmuo sau suteikia teisę pasirinkti, kada, kaip ir kiek intensyviai komunikuoti. Šiame kontekste telefonai tampa lanksčia sąsaja, kuri jungia ir saugo. Ji suteikia ryšį kartu su galimais atsitraukimo keliais.

„Kai ekrane pasirodo užrašas „Tėtis“, leidžiu telefonui skambėti. Neturiu energijos atsakyti į klausimų krušą. Geriau parašysiu jam žinutę, kai padės ragelį“, – dėsto 16-metis Mehdi. Tokia reakcija nebūtinai reiškia atmetimą ar abejingumą: ji labiau susijusi su poreikiu turėti erdvės, atidėti bendravimą, valdyti jį pagal savo emocinius išteklius tam tikru momentu.

Ironiška, kad telefonai tapo priemone, padedančia išvengti pokalbių. Tiksliau, įrenginiais, leidžiančiais nuspręsti, kada ir kaip išgirsti balsą – visa tai daroma siekiant išlaikyti santykių pusiausvyrą.

TEISĖ TYLĖTI

Neatsiliepti į skambutį nebelaikoma nemandagumu, veikiau jau pasirinkimu – sąmoningu būdu nustatyti ribas hipersusaistytame pasaulyje, kuriame tikimasi, kad kiekvienas bus pasiekiamas bet kuriuo metu ir visais įmanomais būdais.

Daugeliui paauglių neatsiliepti išsyk arba visai neatsiliepti yra apgalvota strategija atsijungti – tai teisė, kurią verta ginti. „Būna, sąmoningai palieku telefoną tyliuoju režimu. Taip galiu ramiai pailsėti“, – sako 17-metė Elsa. Šis pasirinkimas rodo norą susigrąžinti savo laiko ir dėmesio kontrolę. Ankstèsnės kar̃tos telefoną gal ir laikė ryšio bei artumo garantu, o šiandieniniai paaugliai kartais jį suvokia kaip spaudimo priemonę.

Tyla, kaip naujas būdas valdyti savo pasiekiamumą, yra savarankiška komunikacijos forma. Ji nebūtinai reiškia atmetimą – panašiau į numanomą normą, kai prieinamumas nebėra savaime suprantamas dalykas. Jo reikia prašyti, derėtis ir kurti.

Kaip paaiškina 16-metis Lucas: „Mano draugai žino, kad neatsakysiu akimirksniu. Jie pirmiausia siunčia „snap“ žinutę klausdami: „Ar galiu paskambinti? Jei ne, tai pamiršk.“

Šis ritualas parodo kintantį požiūrį. Skambinti kam nors netikėtai gali būti vertinama kaip skaitmeninio etiketo pažeidimas. O štai palaukti tinkamo momento ir prieš skambinant pirmiau pasiteirauti – pagarbos ženklas.

Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.

MANDAGUMAS 2.0: LAIKAS ATSINAUJINTI

„Ar dabar telefono skambučiai laikomi nemandagumu?“ – klausia vienas tėvas. Daugelis suaugusiųjų neatsakymą į skambutį suvokia kaip įžeidimą ir pagrindinių bendravimo taisyklių ignoravimą. Tačiau, paauglių požiūriu, neatsiliepti nereiškia atmesti: tai tik parodo, kad atsirado naujos elgesio normos.

Šios taisyklės iš naujo apibrėžia reiškinį, kurį būtų galima pavadinti „skaitmeniniu mandagumu“. Telefono skambutis, anksčiau laikytas dėmesio ženklu, dabar gali būti vertinamas kaip įkyrus. O štai atsakymas žinute suteikia sistemiškumo, laiko apgalvoti ir aiškiau išreikšti savo mintis, taip pat galimybę atidėti pokalbį arba išvengti atviro konflikto.

Netiesa, kad paaugliams trūksta empatijos. Jie tiesiog ją išreiškia kitaip, subtilesniais, asinchroniniais būdais. Su bendraamžiais jie dalijasi tyliais ritualais, pavyzdžiui, prieš skambindami atsiunčia žinutę, savo nuotaiką ar užimtumą išreiškia emociukais ir laikosi nerašytų taisyklių, kada tinkamas laikas kalbėtis. Elgsena, kurią kai kurie suaugusieji interpretuoja kaip šaltumą ar atstumą, iš tiesų yra kita dėmesio forma.

Jeigu esame pasirengę priimti tokias naujas perspektyvas ir aptarti jas be išankstinių nuostatų, šį pokytį galima vertinti ne kaip socialinių ryšių žlugimą, o kaip subtilų mūsų tarpusavio santykių pertvarkymą.

RYŠIŲ ATNAUJINIMAS

Užuot manę, jog tyla telefone yra komunikacijos krizė, galbūt turėtume įžvelgti progą atnaujinti bendravimo būdą. Įtampa sumažėtų ir su paaugliais užsimegztų ramesnis dialogas, jei suaugusieji pripažintų, kad taisyklės pasikeitė ir tai nėra didelė problema.

Galima pradėti nuo paprasto, atviro pokalbio apie pasirinkimus: kai kurie paaugliai praktinei informacijai perduoti teikia pirmenybę tekstinėms žinutėms, o emocijoms išreikšti (pavyzdžiui, parodyti, kad apie žmogų galvojama) – balso pranešimams, tačiau skambučiai priimtini tik ekstremaliose situacijose. Šių pageidavimų bei įpročių išsakymas ir susitarimas dėl jų jau yra būdas užmegzti ryšį, stiprinti pasitikėjimą.

Prieš skambinant, rekomenduotina nusiųsti trumpą žinutę ir paklausti, ar žmogus gali kalbėti, taip tolstant nuo įsakymų ir kontrolės logikos, ieškant abipusio prieinamumo.

Ne mažiau svarbu išmokti priimti tylą. Neatsakymas iš karto (arba visai) nebūtinai reiškia atmetimą ar nesidomėjimą. Kartais tai tiesiog būdas atsikvėpti, susikaupti ir apsaugoti savo psichinę erdvę. Tai savigarbos forma.

Galiausiai verta pamąstyti ir apie savo pačių įpročius: o jei mes, suaugusieji, ieškotume naujų būdų parodyti, kad mums rūpi – būdų, kurie nebūtinai susiję su skambučiu? Emociukas, nuotrauka, trumpa ar šiek tiek uždelsta žinutė gali būti lygiai taip pat reikšmingi. Dėmesys ne visada turi būti rodomas skambučio signalais.

Mažinant kartų̃ skirtumus, nesiūloma grįžti prie fiksuotojo ryšio telefonų – veikiau jau kviečiama mokytis suprasti vieniems kitų kodus, norus ir įpročius. Juk paaugliai iš mūsų prašo bendrauti ne mažiau, o geriau.

APIE AUTORĘ. Anne Cordier yra informacijos ir komunikacijos mokslų profesorė CREM (Mediavimo tyrimų centre) Lotaringijos universitete. Jos mokslinių tyrimų sritys – vaikų, paauglių ir jaunų suaugusiųjų informacinės praktikos įvairiose švietimo aplinkose, žiniasklaidos, informacijos bei skaitmeninio raštingumo ugdymas mokykloje ir už jos ribų, taip pat skaitmeninių technologijų naudojimas švietime.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

MENININKO ELGESIO PROTOKOLAS

Dionisas Molbergas

Šaunus ir, iš pirmo žvilgsnio, net per daug demokratiškas parodos „Leistinas grožio lygis“ atidarymas netikėtai virto savotišku referendumu dėl kūrybos pagrįstumo ir to, kas apskritai dar gali būti vadinama menu. Tapo akivaizdu: visuomenė pavargo galvoti, analizuoti, spėlioti, ką reiškia vienas ar kitas performansas, kodėl tapyboje daugiau plastiko nei spalvos ir kodėl kiekvieną instaliacijos objektą turi lydėti žodis „refleksija“.

Visuomenė mitingavo. Ir, kad ir kaip vulgariai tai beskambėtų estetikai jautrioms ausims, žmonės pareikalavo relakso. Paprasto, aiškaus, suprantamo meno. Gero. Teisingo. Gražaus. Pasak daugumos, menui reikia reformos, nes kasdieną atsiranda mažiausiai po vieną naują meno formatą: perdirbtas skaitmeninis šnabždesys, politizuotas performansas, pasitelkus algoritmus išsiuvinėta poezija, ekologiškai suiręs videomenas. Tačiau nė vienas jų nespėja subręsti. Kūriniai niekaip nepalieka žaliavos stadijos – nei forma, nei turinys neperžengia eskizo ar idėjos ribų. Neįmanoma nieko nei ištobulinti, nei eksponuoti, nei eksportuoti. Viskas išsisemia dar neįvykę.

Meno opozicija bemat pakrikštijo naująsias manifestacijas „vizualiniu kebabu“ – sotus, pažįstamas, nekomplikuotas vaizdas, kurio nereikia kramtyti intelektualiai.

Pareiškimas dėl meno vienovės

Mūsų Visų menų sąjunga, atsižvelgdama į Valstybės kontrolės komiteto rekomendacijas, iškilmingai pareiškia: laikas vienai meno formai! Tokiai, kuri būtų ir matoma, ir girdima, ir skaitoma, ir liečiama, ir – svarbiausia – užuodžiama (jei ne pats menas, tai bent linų aliejus). Mūsų tikslas – sukurti vieningą estetinį darinį, kurį suprastų tiek vaikas, tiek politikas. Ekspertų kolegija siūlo švelnias horizontalias linijas, gelsvus bei žalsvus pustonius ir emocinį neutralumą. Parodų recenzijose turėtų būti draudžiami žodžiai „vizija“, „įkvėpimas“, „regėti“, „reflektuoti“, „kvestionuoti“ ir pan.

Pagarbiai,

Visų menų sąjungos taryba

Daugiau

Pasivaikščiojimas, trukęs ketverius metus ir keletą epochų

Ignas Zalieckas

2025-ieji. Mano pirmi metai be Paryžiaus. Vieną vakarą, po pamainos Odéono teatre, grįždamas namo pasižadėjau: vos tik pasibaigs Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje, iš karto paliksiu les bleus (mėlynųjų) sostinę. Taip ir atsitiko. Tačiau dėl kokių priežasčių šitaip anksti tai pareiškiau? Juk dar prieš iš Vilniaus išvykdamas į Paryžių apibūdinau savo kelią tarp taškų A ir B kaip neturintį aiškaus tikslo. Kodėl?

Tuomečio teiginio priežastys buvo nuogirdų ir pusiau suformuluotų idėjų kratinys. Visgi dabar, sėdėdamas Bergeno oro uoste ir laukdamas skrydžio į Frankfurtą, kur pradėsiu kitą savo kelionės skyrių, suprantu, kad sprendimas nebuvo pagrįstas vien nuojauta. Jį lėmė patirtis Prancūzijoje, išmokiusi, kad Paryžius yra nuostabus, bet ne ilgiau kaip dvi savaites be pertraukos. Šį ritmą įvedžiau dar gyvendamas sostinėje. Taigi, kokį Paryžių pažinau aš?

Švelni neapykanta, mano jausta miestui, po kiek daugiau nei mėnesio virto melancholiška nostalgija. Situacija panaši į tą, kai pagiriotas prabundi ir prisieki daugiau niekada negersiąs, o kitą šeštadienį atsiduri „Carmen“ (Paryžiaus technomuzikos klube, apie kurį jums papasakosiu). Mano santykis su Prancūzijos sostine turi du skirtingus sluoksnius: kasdienį – jame atsiskleidžia socialiniai, politiniai, biurokratiniai, kultūriniai aspektai, ir meninį, su savo hierarchija bei niuansais. Būtent tarp šių dviejų paralelių Paryžius formuoja savo tapatybę, kurią geriausiai apibendrina žodžiai heureuse, triste, agacée (laiminga, liūdna, erzinanti).

Tarprajoninis ritmas

Norint iš tiesų pažinti Paryžių, verta pagyventi skirtinguose jo rajonuose. Pamirškite turistinius gidus ar literatūrą, kur miestas romantizuojamas per vieno žmogaus patirties prizmę, pagardintą istorinėmis smulkmenomis. Šiandien nereikia akademinių išvedžiojimų. Buvau klajoklis, ypač pirmuosius pusantrų metų. Buvau Bobas, buvau Dylanas, buvau Matteo, buvau Jeanas, buvau Haruki, buvau viskas, kas mano galvoje keliavo po miestą. Tai suformavo požiūrį ir strategiją – jausminę, išgyventą, o ne vien tekstu paremtą patirtį; kiek kitaip nei ,,Išvarymo“ Benas, iš šūdo lipdęs veidą, aš jį formavau iš nueitų kilometrų. Vaizdai, garsai ir ypač kvapai daug pasako apie miesto ritmą. Sykį jau rašiau – nuo „Dior“ Montenio gatvėje (avenue Montaigne) iki Jamaikos, nuo Senegalo iki Istambulo kartais keliauji apie 5–10 minučių arba nuo 100 iki 1000 metrų.

Pirmąjį rudenį praleidau 15-ajame rajone, vietoje, kurios dauguma turistų taip niekada ir neišvysta. Jokių protestų, jokios pastebimos imigracijos (išskyrus mane, kelis studentus ir načnykų savininkus), bent jau mano kvartale. Gyvenimas sukosi aplink Boucicaut metro stotelę, Emilio Zolia prospektą (avenue Émile Zola) ir „Pathé Beaugrenelle“ kino teatrą (niekada jame nesilankiau, bet šalia apsipirkinėjau). Ši miesto dalis garsėja ramybe – kai kas ją pavadintų nuoboduliu, ir nebūtų visiškai neteisūs. Keista, ar ne? Papasakosiu daugiau, nes čia tvyranti atmosfera atspindi kitas dvi vietas, kuriose gyvenau: Bulonė-Bijankūrą (Boulogne-Billancourt) ir Sen-Mandė (Saint-Mandé).

Penkioliktasis rajonas – tarsi ne itin aktyvus hipsteris, tyliai puoselėjantis daugiakultūrę atmosferą ir atsisakantis 18-ojo ar 13-ojo rajonų chaoso. Jis pasižymi je ne sais quoi [sunkiai įvardijamu – red. past.] žavesiu. Imigrantų bendruomenės iš Portugalijos, Šiaurės Afrikos ir kitų šalių sklandžiai įsilieja į hausmaniško stiliaus gatves. Kitaip nei kaimyniniuose rajonuose, kur imigracija pastebimesnė, 15-ajame gyventojai veikia be didesnių išsišokimų. Istoriškai čia gyveno į Paryžių iš Bretanės ir Overnės suvažiavę darbininkai, o šiandien yra įsikūrę senieji paryžiečiai bei atvykėliai iš viso pasaulio. Vietos žavesys slypi santūrioje elegancijoje – niekam nereikia nieko įrodinėti.

Šis ramybės jausmas liko su manimi, kai persikėliau į Bulonę-Bijankūrą. Ten dėl upės, parko ir žalumos pasijutau esantis arčiau Lietuvos. Tačiau tai disonansų vieta, išskirtinė savo turtinga istorija ir ekonomine svarba (čia įsikūrusios „Renault“ bei televizijos „TF1“ būstinės), visgi net bauginamai rami. Jokių protestų, jokių matomų neramumų. Tik aš ir Sen-Klu (Saint-Cloud) dvaras-parkas, iš kurio atsiveria vienas geriausių vaizdų į miestą. Tas pats pasakytina ir apie Sen-Mandė, kur praleidau pusę antrųjų metų. Tiesa, ten išmokau, kokių gatvių vengti naktį. 

Pasidalinsiu su jumis istorija apie Sen-Mandė (apie Bulonę-Bijankūrą nėra ko per daug pasakoti, geriau apsilankyti). Vieną vėsų gruodžio vakarą, prieš pat mano pirmosios pjesės premjerą, su draugais traukėme į piceriją. Įžengėme į gatvę, iš abiejų pusių pristatytą baltų furgonų. Nebuvo tamsu, nors naktis – pro automobilių langus skverbėsi neoninės šviesos. Viduje ar gatvėje sėdėjo pavargusios, tačiau besišypsančios ekstravagantiškai, pigiai apsirengusios moterys ir laukė. Tai buvo ne pirmas mano susidūrimas su turistams nepažįstamu pulsuojančiu Paryžiumi, tačiau jaučiausi taip, lyg viską patirčiau atvirais nervais. Čia naktį nuo dienos skiria ne tik laikas, bet ir viltys, prarastos svajonės, erekcija, spazmai, pinigai, prievartinis darbas. Prisimenu, apie tuos furgonus pagalvojau perskaitęs PSO straipsnį, kuriame teigiama, jog dėl karo ir priverstinio piliečių perkėlimo ukrainiečių kilmės gyventojų eskorto paslaugos išaugo 300 procentų. Laikui bėgant, vis dažniau matydavau minėtuosius furgonus prie arklidžių Bulonėje arba prie Louis Vuittono fondo muziejaus. Mano stebėjimai leido daryti išvadą, kad jų daugiau piko valandomis. Kartais moterys tiesiog paliekamos prie gatvės netoli miško ar netoliese „pasidaryk pats“ tipo palapinių be stogų, tik su plastikinėmis ar brezentinėmis sienomis, sukabintomis aplink kelis medžius. Palapinių miestelyje tarp Sen-Mandė ir Venseno (Vincennes) pilies buvo įsikūrę šimtai benamių bei imigrantų – ryškus kontrastas netoliese esančiai prabangai. Štai jums ir Paryžius – pilnas posūkių ir vingių. 

Persikėlus į Pigalį (Pigalle), kultūros bei visuomenės atstumtųjų sąveika tapo dar ryškesnė. Čia benamiai įsikūrę ant metalinių grotų, dengiančių metro vėdinimo angas, imigrantai, vietiniai sugyvena greta kebabinių, načnykų, restoranų, kuriuose, norint pasimėgauti kulinarine patirtimi, vietą reikia rezervuoti prieš kelias savaites, ir apdovanojimus pelniusių teatrų (vienas jų prieš kelerius metus gavo net du „Moljerus“ už geriausią komediją). Būtent čia atsiskleidžia tikrasis Paryžiaus ir jo gyventojų santykis.

Buvau apsistojęs už kelių šimtų metrų nuo „Mulenružo“ (Moulin Rouge) ir Monmartro. Vienoje gatvės pusėje rikiuojasi gitarų parduotuvės, kitoje veikia klubas „Carmen“ – mados studentų, keistuolių (angl. misfits), dendžių ir melomanų susibūrimo vieta. Kadaise tai buvo svaiginanti vietelė šokti pagal normalią technomuziką ir paragauti penkiasdešimties skirtingų rūšių džino – rojus literatūros studentui. Tačiau palaukite – pavadinimas „Carmen“ jums gali priminti Bizet operą, ir štai kas įdomiausia: klubas išties įsikūręs šio kompozitoriaus bute, kuriame jis parašė savo garsųjį kūrinį. Jau regiu, kaip konservatyviai nusiteikę skaitytojai iš siaubo gūžčioja pečiais ar juos net supykina. Kodėl tai ne muziejus? Na, jei jau taip norite, už kelių šimtų metrų veikia Romantiškojo gyvenimo muziejus (Musée de la Vie Romantique), tad eikite ten. Man šis kultūrinis poslinkis gražus – jis rodo, kaip kultūra gali vystytis, išsaugodama paveldą ir kartu jį modernizuodama, siūlydama naujų būdų pažinti meno istoriją.

Pasiekiame paskutinę stotelę. 6-asis ir 7-asis rajonai – aukštosios kultūros Prancūzijos sostinės širdis. Čia patyriau tradicinį paryžietišką gyvenimą, beveik sarkastiškai vaizduojamą filmuose – užmerkiu akis ir matau save kaip Godard’o juostos personažą. Vaikštau be tikslo (vienas geriausių dalykų Paryžiuje). Daugiabučio sargė rėkia ant manęs už tai, kad laiku neišnešiau šiukšlių arba padėjau jas ne ten, kur reikia, kaimynė skundžiasi dėl šuns išmatų dans une très jolie rue („labai gražioje gatvėje“), nors jas surinkau, o mano užsienietiški bruožai visiems aplinkiniams sukelia širdies priepuolius, insultus ir viduriavimą. Pats keikdamasis po nosimi tik nusijuokiu iš to. Galop pasiekęs Seną tikiuosi, kad su Ulisu (mano šunimi) neatsimušime į prieš olimpines žaidynes protestuojančius komunistus arba nepriuostysime kokių nors nuodų. Visgi kai pasivaikščiojimas paupiu baigiasi ir viskas praeina, mums pasiseka užsukti į Joëlio Robuchono vyno parduotuvę, kur pardavėjas parekomenduoja Meursault arba Rieslingo prie austrių ir krevečių, įsigytų kitoje gatvės pusėje esančioje žuvies krautuvėje. Viską susidedu į krepšį – ir atgal į namų gatvę, ramybės vakuumą, pas juokingus kaimynus, kur netoli purškiamos ašarinės dujos, puikuojasi geriausias menas, kvepia skaniausias maistas ir kviečia jaukiausias knygynas, tačiau jie visi išlaiko atstumą – būtent todėl nuo viso to galima pabėgti į Vernėjaus gatvę (rue de Verneuil), kurioje kitados veikė Charles’io Gainsbourg’o, Roberto Schumano ir Karlo Lagerfeldo biuras (dabar parduodamas). Jie įkūnija šį dvilypumą. O! Buvau pamiršęs, kad gretimoje gatvėje gyveno Maxas Ernstas.

Pigalle, 9-asis rajonas, Folie Pigalle klubas. Giovanio Gagliardi nuotrauka

Meno slinktys

Kodėl tiek daug laiko skyriau skirtingiems Paryžiaus rajonams aptarti? Paprasčiausiai kiekvienas jų įkūnija savitą meno rūšį. Pavyzdžiui, Pigalis – gyvas, „žalias“ ir nefiltruotas, perteikiantis revoliucijos bei kabareto dvasią. 7-ajame rajone galima rinktis: susidurti su realybe arba visiškai nuo jos pabėgti. O štai tokie rajonai kaip Bulonė yra dvilypiai, atliepiantys prancūzišką iliuziją – tikėjimą Prancūzija kaip grožio, aukštuomenės ir kultūrinio pranašumo švyturiu, tuo pat metu užmerkiant akis prieš tokias problemas kaip lyčių nelygybė, benamystė, moralinės ir ekonominės skolos.

Atsižvelgiant į tai, meno pasaulį, kurį noriu aptarti, iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas (nors vėliau jos neišvengiamai suskyla į smulkesnius darinius, gilinimąsi į meno istoriją palikime kitam kartui): revoliucionierių ir pabėgėlių nuo tikrovės. Žinoma, yra ir subkategorija – o gal kelios – pabėgėliai, apsimetantys revoliucionieriais. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie studentus. Stebina tai, kaip ši dinamika skiriasi nuo Lietuvos, kur net apdovanojimus pelnę jauni menininkai dažnai susiduria su apsimetėlio sindromu (angl. imposter syndrom). Paryžiuje, bent jau tarp mano bendraamžių iš Sorbonos bei kitų meno mokyklų, atrodo, situacija priešinga. Čia įsišaknijęs savotiškas naivus pasitikėjimas savimi, kurio šaknys glūdi išklerusiame socialinių, politinių ir istorinių aplinkybių suvokime, skatinančiame eksponentinį pasitikėjimo savimi augimą. Rezultatas? Paviršutiniškų kūrinių autoriai per anksti apsiskelbia naujaisiais pikasais, diorais ar bunjueliais. 

Teko susidurti su nemažai tokių, save vadinančių genijais, ir, nors tikiu, kad dažnai tai tik etapas – būdas rasti savo kryptį, sunku nepastebėti, kad jų darbai neretai atitinka socialines bei politines tendencijas ar nuo tikrovės atitrūkusias iliuzijas, laikomasi įsikibus pasenusio tikėjimo prancūzišku pranašumu. Net ir tada, kai protestuodami šie kūrėjai bando mesti iššūkį galios struktūroms, nestinga norinčių dominuoti ir reikalauti, kad jų nuomonė būtų vienintelė. Juk visi trokšta būti išgirsti, bet tik nedaugelis sugeba susitaikyti su demokratiniu procesu ir galimybe, jog dauguma jų sumanymus gali atmesti. Nusivylimas gimdo ego, o iš tokio derinio kyla revoliucinės idėjos – nors ne visada lydimos realaus ketinimo paskatinti pokyčius, veikiau jau noro būti valdančiųjų pusėje. Tačiau tai iš prigimties žmogiška.

Visgi menas, su kuriuo Paryžiuje užmezgiau tikrą ryšį, buvo susijęs su kai kuo gilesnio – pabėgimu. Ne tokiu, kai realybė ignoruojama, o kai ji perkuriama. Todėl stačia galva pasinėriau į abstraktųjį ekspresionizmą ir panašius reikalus, valandų valandas praleisdavau pasiklydęs Willemo de Kooningo, Joanos Mitchell ar kiek paslaptingesnio Janio Kounellio darbuose. Deja, tada prasidėjo karas Ukrainoje, ir staiga mano meilę apolitiškam menui ištiko moralinė dilema, kurią šiomis dienomis jau išsprendžiau, bet dabar ne apie tai. 

Po vieno vizitų į abstrakcijų pasaulį meno mugėje „Art Basel“ pravažiavau sienas ir skulptūras, išmargintas grafičiais „Apmokestinkite turtinguosius“. Tuomet supratau, kad tikroji konfrontacija vyksta ne ant drobės ar gatvėje, o žiūrovo viduje. Būtent jis turi orientuotis šiose erdvėse ir nuspręsti, su kokia realybės dalimi nori susidurti ir kur – gatvėje, restorane, namuose, muziejuje, galerijoje? Visa tai – kasdienio Paryžiaus meno gyvenimo ritmo dalis, paties miesto mikrokosmosas – miesto, kuriame gali pasirinkti, kiek pasaulio esi linkęs įsileisti, o kiek – laikyti per atstumą. Tad tokia, mano draugai, trumpai tariant, toji paryžietiškoji patirtis: nuolatinės derybos tarp pabėgimo ir įsitraukimo, tarp asmeninio ir politinio gyvenimo, tarp drobės ir išorinio chaoso.

VAROŠOS KVARTALO TAPATYBĖS PUNKTYRAIS

Jolanta Kahveci

Įsivaizduokite, jog teleportuojatės į vietą, kurią regėjote nudailintų atvirukų albumuose. Arba klausėtės apie modernios architektūros pastatą vienoje šios vietos gatvių, tačiau pamatote tik vos įžiūrimą raidžių dėlionę ant apgriuvusio statinio. Žavėjotės pasakojimu apie apelsinų giraites ir festivalius, o įsistebeilijate į apleisto namo languose išaugusias laukines kriaušes. Ir stebėtumėtės, kur tas rojus, jeigu efemeriškos gyvybės suteikia tik tylus praeinančio keleivio klausimas: „Ar galite mus nufotografuoti?“ Susipažinkite su Varoša – tai miestas vaiduoklis, pasaulio vieta, kuri „yra – nėra“ būtyje. Ne veltui sakoma, jog reikia pasitelkti fantaziją tam, kad suprastum jos praeities ir dabarties kontrastą.

Daugiau