Vilius Orvidas iškeliavo Amžinybėn prieš trisdešimt metų. Dabar jo skulptūrų sodą prižiūri sesuo. Šis šienaujamas, Viliaus sodinti augalai suvešėję, skulptūros perstatytos, šiek tiek tvarkingiau išrikiuotos palei takus. Kai kurios, žmonės kalba, per tą laiką ir prapuolusios. Betgi ne į žemę sulindo. Nes akmuo, sako, į žemę nelenda, atvirkščiai – šauna lauk. Ant kai kurių matomos skilimo linijos. Jos gali būti iš tų laikų, kai sovietinė valdžia atvirai smerkė tokį keistą meną ir slapčia siuntė užpuolikus vartyti skulptūrų.

Beje, apie akmenis. Salantų apylinkėse Žemaitijoje, geografiškai ir mentaliai smarkiai nutolusioje nuo likusios Lietuvos, yra daugybė ledynmečio prieš tūkstančius metų iš Skandinavijos atneštų riedulių. Salantiškiai mano, kad tie rieduliai – tai už negerus darbus akmenimis virtę švedų kareiviai. Ir tik tada nelaimėliai į žmones atvirs, kai… akmenys pražydės. Žmonės viskam sukuria legendas.

Tarsi tą žinodamas, Vilius gelbėjo riedulius nuo melioratorių. Juk anie išlupdavo akmenis savo „Staliniecais“ ir išveždavo į skaldyklas, kur juos sutrupindavo į skaldą, – štai ir sutraiškyta trapi viltis atgyti. O Vilius riedulius parsigabendavo į tėvų sodybą, kiekvienam rasdavo vietą. Kai kuriuos, didžiausius („generolus“), sukraudavo vieną ant kito, į bauginančias krūsnis, tačiau šios, kalbama, buvusios labai saugios. Tik du kartus akmenys griuvę. Vieną, kai sodyboje apsilankė juostą apie Vilių susukti pasiruošęs režisierius Henrikas Šablevičius. Jis tuomet žingtelėjo į šoną, sujudino akmenį, tas pariedėjo ir sutraiškė mažąjį atvykėlio kojos pirštelį. Henrikas nesupyko ir neišsigando, filmą pastatė, o Vilius, atlygindamas skriaudą, atvežė į Vilnių ir jam padovanojo savo skulptūrą. Kas žino, kokią. Gal akmenines ašaras liejančią Mariją, gal Mariją su keliomis karolių eilėmis ant kaklo, gal Madoną su didele, žvaigždėmis puošta karūna. Kitas kartas buvo, kai Vilius numirė ir sodyboje, prie didžiojo akmenų altoriaus, mišias už jį laikė vienuoliai. Mišių tyloje, niekieno nesujudintas, staiga pokštelėjo ir nusirito akmuo. Greičiausiai, jis tiesiog neištvėrė tos akimirkos skausmo. Dalyviams pasidarę neramu. Iki tol Viliaus valia riedulius tvirtai laikiusi. O juk jis, kaip koks šamanas, yra pasakęs – šiaip buvęs mažakalbis, žodžiais be reikalo nesimėtęs – „kaip sodyboj, taip ir Lietuvoj“.