SEMPER IDEM

Išsiųstas dirbti didžiųjų Milos vandenų žemėje, apie šią gyvenvietę Jutas nieko nežinojo. Tačiau kito pasirinkimo neturėjo – suprato, kad apsisprendęs likusį gyvenimą praleisti jei ir ne moters kūne, tai bent jau dėvėdamas moteriškus drabužius bei ilgų plaukų perukus, savo mieste būtų pasmerktas pražūčiai. Išlipus iš juodo „Wolkswagen Polo“ tamsintais galiniais stiklais, jį apsupo vietiniai Urviniai, atvykėlį sutikę kaip mesiją. Jie sustojo ratu ir kažką murmėdami nusilenkė iki pat žemės. Galbūt dėl neįprastai aukšto Juto ūgio, kaulėtumo, šviesių plaukų iki juosmens ir balto kostiumėlio – kelius siekiančio klostuoto sijono bei švarko gilia iškirpte. Iškart pasigailėjo neapsirengęs tamsesniais drabužiais: Milos žemės buvo dulkėtos, tarsi čia gyvenantys Urviniai kiauras paras dirbtų kalnakasiais ar deimantų ieškotojais milžiniškose anglies šachtose ir kvėpuotų ne oru, bet juodais suodžiais. Arba įkvėpę baltą orą iškvėptų jį juodą. Jutas, dar prieš vietiniams ištariant pirmuosius žodžius, suprato, jog Urviniai taps jo bičiuliais.SKAITYTI DAUGIAU

AMSTERDAM NON-AMOUR (II)

(Tęsinys. Pradžia 2022 m. Nr. 12) Mums su Marku pradingus oro uosto koridoriaus vingyje, Fabijus pamėgino išsiaiškinti, kas jo laukia. Migracijos pareigūnas anapus infostalo gana maloniai pakomentavo tvarką: jeigu kas nors iš Lietuvos oro linijų ateis pasiteirauti, ar nėra deportuojamų lietuvių, jie visi bus perduoti ir išskraidinti atgal. Kada ateis, ar ateis, jis nežino. Skrydžiai į Vilnių tikrai ne kasdien. O jei niekas neklaus? Tuomet palaikys juos čia, kol Amsterdamo valdžia skirs viešųjų darbų, kad užsidirbtų bilietui, ir išsiųs namo. Nesinorėjo tikėti tokia perspektyva. Fabijus nusprendė pinigų prasimanyti pats, nelaukdamas, kol bus kažkur priverstinai įdarbintas. Išsitraukė iš kuprinės bloknotą, juodą markerį ir įsitaisė ant suolo rūkomajame, kur daugiau personažų šaržams. Ten jau sėdėjo kaštoninė rusė iš Piterio ir traukė dūmą.SKAITYTI DAUGIAU

GYVYBĖS UPĖ

Distopiniame rašytojo Dainiaus Sobeckio romane „Trigratas. Vidurupio kronika“ vaizduojamas pasaulis po ekologinės katastrofos, kai visi didžiųjų miestų vandentiekiai buvo užnuodyti ir liko mažiau nei milijardas žmonių. Pusė jų gyvena Trigrato mieste, pavadintame įkūrėjo vardu. Trigratas labai didelis, tačiau jame nėra vaikų. Čia žmonės niekada nepasensta, nes atėjus laikui yra perkeičiami: kūnas atnaujinamas, o dvasia nieko neprisimena. Į šį miestą atvyksta moteris iš anapus sienos. Ji sulaukia apreiškimo, kuris turėtų pakeisti Trigrato gyventojų likimą.
SKAITYTI DAUGIAU

AMSTERDAM NON-AMOUR (I)

Ši istorija, nutikusi prieš tris dešimtmečius, visų pirma skirta Amėjai kaip giminės relikvija, nelyg kosmogoninis mitas „kaip ex nihilo radosi šlepetės-meškučiai“. Tąkart pažadėjau dukrytei parvežti pliušinį meškį lauktuvių iš Olandijos. Žinojau, kad tai nebus smagi turistinė išvyka užsienin. Maniau, Amsterdamas pakeis mano gyvenimą. Pakeitė. Kitaip, nei tikėjausi. Gerai prisimenu tą laiką. Mūsų, kaip ir daugelio šeimų, apypilkį gyvenimą buvo ką tik supurčiusios ir aukštyn kojomis apvertusios istorinės permainos. Atsivėrusios beribės pasirinkimo galimybės – kas būsi, ką studijuosi, kaip save dedikuosi išsivadavusiai tėvynei – mano kartą svaigino ir audrino lyg pavasario veršius išlaužti ganyklų aptvarai. Vos griuvus Sovietų Sąjungos sienoms, ką tik baigęs mokslus kaimynas išdūmė tranzu po Europą, turėdamas devynis baksus kišenėje. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tėvų nerimą: „Ai, baikit, kažkur padirbėsiu, kažką užkąsiu, ar tai esmė?“ Turėjau ir aš grandiozinių planų, tik gal šiek tiek mažiau drąsos.SKAITYTI DAUGIAU

VERDIKTAS

Amerikiečių rašytoja Editha Wharton (1862–1937), iki vedybų – Newbold Jones, gimė senoje, kilmingoje ir turtingoje Niujorko šeimoje, kurios gyvenimas įkvėpė idioma tapusį posakį „neatsilikti nuo Džounsų“ (keeping up with the Joneses). Po JAV pilietinio karo Jonesai šešerius metus praleido Europoje, tad Editha, jauniausia iš trijų atžalų, vaikystėje su tėvais nemažai keliavo. Šeimai grįžus į Jungtines Valstijas, jos nerūpestinga paauglystė prabėgo Niujorke bei Niuporte (Rod Ailande). Mergaitę lavino privatūs mokytojai ir guvernantės, ji labai daug skaitė. Netrukus išryškėjo Edithos talentai: šešiolikos ji parašė pirmąją novelę ir publikavo savo poeziją mėnesiniame žurnale „Atlantic“. Tokiu būdu mergina debiutavo Niujorko aukštuomenėje, kuri vėliau tapo jos romanų bei apsakymų objektu: savo kūriniuose E. Wharton aprašė šio didmiesčio aukso amžių, atskleidė veltėdžiaujančio elito gyvenimą, veidmainiškus jo tarpusavio santykius bei turtingųjų luomo „kalėjimus“, kuriuose jie patys save ir įkalino.SKAITYTI DAUGIAU

LAIŠKAS AUSTĖJAI

„Nemune“ debiutuojantis Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“, aprėpiančios ne tik filosofiją, bet ir kiną, pasaulį, vaizdinius, istoriją, daiktus, meną ir daugybę kitų temų, autorius. Publikuojamas tekstas Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos prozos kūrinių konkurse tema „Gaveliška dabartis“ laimėjo pirmąją vietą.SKAITYTI DAUGIAU

PRADINGUSIOS FOTOGRAFIJOS

– O gal tikra yra tai, ką matai užmerkęs akis? – tarsi paslaptį sušnabždėjo Jolanta. Jos abi rūkė sutūpusios psichiatrijos ligoninės tualete. Naktį rūkomąjį kažkodėl užrakindavo, bet rūkyti tualete sesutės nedraudė. Kamilė užgesino nuorūką klozete, tuomet pavartė rankoje fotoaparatą, priglaudė akį prie vaizdo ieškiklio ir paspaudė užrakto mygtuką. Šis dusliai klektelėjo. Dar kartą apžiūrėjo, lyg tyrinėdama neregėtą daiktą. – Fotoaparatas irgi užsimerkia prieš pamatydamas tiesą, – pratęsė draugės mintį Kamilė, – Klektelėjimas siejasi su tuo, jog įvyko kažkas, ką norėtųsi sustabdyti. Fotoaparatas buvo jos mirusio tėčio.SKAITYTI DAUGIAU

ELIZIEJUS.COM

Ilmaras Taska (gim. 1953 m. Kirove, tremtinių šeimoje) – žinomas estų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, išgarsėjęs debiutiniu romanu „Pobeda 1946“, kuris buvo išverstas į 14 kalbų, pelnė ne vieną literatūros premiją, o „The Times Literary Supplement“ išrinko jį vienu geriausių 2018 m. kūrinių. Romane tikroviškai atkurta slogi baimės ir įtarumo aplinka pokario Taline, kai Estija buvo atskirta geležine uždanga.SKAITYTI DAUGIAU

FOKUSININKO KERŠTAS

Stephenas Leacockas (1869–1944) – Kanados humoristas, gimęs Svonmore, Hampšyro grafystėje (Didžioji Britanija). Nuo šešerių metų augo Ontarijo provincijoje, Kanadoje. Studijavo Toronto ir Čikagos universitetuose. 1903–1936 m. dėstė politinę ekonomiką Makgilio universitete. Jo pirmoji knyga – „Politikos mokslų elementai“ (Elements of Political Science, 1906), o rašytojo humoristo karjera prasidėjo nuo apsakymų rinkinio „Literatūrinės klaidos“ (Literary Lapses, 1910). Kūrėjas, į kurį skaitytojai žiūrėjo kaip į Kanados Marką Twainą, nuo 1910 iki 1945 m. išleido 12 plataus diapazono humoristinių rinkinių; kritikai mini ir jo nebaigtą autobiografiją „Berniukas, kurį palikau praeityje“ (The Boy I Left Behind Me). Rašytojas taip pat paskelbė darbų apie savo pasirinktą literatūros žanrą: knygas „Humoras: Jo teorija ir technika“ (Humour: Its Theory and Technique, 1935) bei „Humoras ir žmogiškumas“ (Humour and Humanity, 1937).SKAITYTI DAUGIAU

SVETIMŠALIS

„Nemune“ debiutuojantis Mantas Stočkus – trečios kartos klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Maltoje. Visai neseniai šiuolaikinės bei modernios literatūros ir kritikos magistro laipsnį Maltos universitete įgijęs kūrėjas itin domisi provokuojančia grožine literatūra bei haiku poezija.
SKAITYTI DAUGIAU

KVARTETAS

Apžiūrėjęs bambukinius skudučius, prie lūpų priglaudęs šaltą fleitos sidabrą, atsainiai nužvelgęs varinius valtornų vamzdynus ir išsikišusius nendrinius saksofonų liežuvius, Edis pasirinko tviskantį fagotą. Instrumentas buvo sunkus, nors patogumo sumetimais pagamintas ne iš palisandramedžio, bet iš lakuoto klevo. Broliui patiko solidus jo svoris ir išsikišęs pūtiklis, primenantis ploną metalinio kavinuko piltuvėlį. Tėtis trūktelėjo pečiais, kelis kartus fagotą pakėlė ir nuleido, o mama pučiamųjų instrumentų skyriaus vadovo paprašė pademonstruoti skambesį. Nors buvo iš anksto sutarta, jog Edis muzikos mokyklą lankys ne tam, kad išmoktų groti, bet kad palengvintų savo ligą, vyras paėmė fagotą, batų padais stipriai įsirėmė į klasės grindis ir išsitiesė, akimirksniu susilygindamas su standžiu instrumento kūnu. SKAITYTI DAUGIAU

Serafima ir Bogdanas

Vahuras Afanasjevas (tikrasis vardas Vahuras Laanoja, 1979–2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius. V. Afanasjevas mirė 2021-ųjų gegužę, tų pačių metų spalį jam po mirties buvo suteikta Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas“ (2017). Kūrinys 2017-aisiais taip pat laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse, pelnė Virumos literatūros ir Estijos kultūros kapitalo fondo premijas.SKAITYTI DAUGIAU

Čia esu aš

(Romano fragmentai) Jaunystės prisiminimais paremtame pasakojime atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Pasakotojas, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl yra linkęs bendrauti su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką. Knygos redaktorius Jonas Vabuolas
SKAITYTI DAUGIAU

DŽEFAS PYTERSAS KAIP PERSONALINIS MAGNETISTAS

Džefas Pytersas buvo įsitraukęs į tiek daug pinigų „pasidarymo“ užmačių, kiek Čarlstone, Pietų Karolinoje, yra būdų ryžių patiekalams pagaminti. Man labiausiai patinka klausytis jo pasakojimų apie jaunystės dienas, kai ant gatvės kampo pardavinėdavo visokius tepalus ir miltelius nuo kosulio, pinigų vos vos pakakdavo prasimaitinti, buvo atlapaširdis su visais žmonėmis, o iš paskutinės monetos lošdavo „skaičius ar herbas“.SKAITYTI DAUGIAU

SVEIKUOLIO MIRTIS

Why are you afraid of the Big Black Wolf When you walk in your dream alone He appears by your side like a thought or a shade And his manners are gentle and slow He never looks you straight in the eye While his red tongue and white teeth glow He wants you to feel he’s your best mate He is silence saying helloSKAITYTI DAUGIAU

Neplanuoti prisiminimai

Šį tekstą iššaukė vienas tolimas prisiminimas. Laimei ar nelaimei, be vaizduotės dar esame ir prisiminimų būtybės – kylame aukštyn tik dėl to, kad egzistuoja apačia ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, o iš viršaus, įkvėpus oro, pažvelgti žemyn ir šūktelti: „Oho, kaip aukštai mano užkopta!“ Ne apie kalnus aš čia. Tikrai ne apie juos. Neseniai šią žemišką ašarų pakalnę ankstokai palikęs Romualdas Rakauskas, puikus bičiulis ir dar puikesnis Akmenėje 1941 m. gimęs fotomeno lyrikas, visą gyvenimą praleidęs Kaune, bet nesutikdavęs būti vadinamas kauniečiu („aš tik gyvenu Kaune“), yra teigęs, kad žmones skirsto į dvi kategorijas – tuos, kuriems tinka jūra, ir tuos, kuriems tinka kalnai.SKAITYTI DAUGIAU

PANDEMONIUMAS III

Ir aš prabudau. Po patirto siaubo ir pasibjaurėjimo dar negalėjau atsigauti. Prieš akis iškildavo bjaurus gyvis, užgulęs ir vos nesutraiškęs manęs, prošal šuoliuojantys klykaujantys Doctor Angelicus parankiniai. Nusipurčiau ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Aš prabudau. Pagaliau prabudau. Koks nuostabus vaizdas, man užgniaužė kvapą, žvelgiau ir negalėjau patikėti. Prieš mane plytėjo slėnis, džiaugsmingas, žydintis, ryškiaspalvis, skambantis ir giedantis. Tolėliau dunksojo šviesių miglų supama didingų kalnų grandinė. Gal atsidūriau rojuje? Dieviškąjį slėnį vagojo keli upeliai, kurių nenusakomai vaizdingos pakrantės viliote viliojo.SKAITYTI DAUGIAU

NEMODERNIOS SLAMPĖS MERGINOS

Aš pats esu Nemoderni Slampės mergina. Aš noriu būti. Ir čia dar daug tokių yra. Net niekada Slampėje negyvenusių. Plikagalvė Birutėlė, išprotėjusi Bučinia ir dainininkė pro šalį Arija Pupainė. Visi iš nuošalės. Visi atstumtieji. Iš pasaulio ir sveiko proto išvarytieji. Jėzus taip pat yra Nemoderni Slampės mergina. Ir Morrissey’us, tas tai savaime, kaipgi be pačios Nemoderniausios Slampės merginos Morrissey’aus.

Rihards Bargais

Skelbiame ištraukas iš latvių rašytojo Rihardo Bargo (gim. 1969 m.) autobiografinio romano „Nemodernios Slampės merginos“, 2021 m. išleisto Rygoje. Jame autorius žvalgo, žavisi, tyrinėja ir aprašo savo gyvenimo įvykius, kruopščiai parinkdamas žodžius ir raiškos būdą. Absurdiški nuotykiai, apkalbos, anekdotai, epizodai iš populiarių ir marginalinių menininkų, kaimynų, draugų, bendruomenės, giminaičių, mylimųjų ar atsitiktinių sutiktųjų gyvenimų – šį margą kokteilį rašytojas sumaišo su kartais nemaloniai tiesmukomis įžvalgomis. Pasijuokdamas iš mūsų vaidmenų ir silp­nybių, jis ne kritikuoja, o išryškina kiekvieno individo vertę bei pažeidžiamumą.


***

Su kita panašia maita teko susidurt Rygoje, tramvajuje. Irgi išsififinusi, apsitempusi, su rausvu užrašu Easy per papus, akių baltymai aptraukti blankia puikybės plėve, nosis remia vagono lubas, o šalia, žinoma, nepamainomas kvad­ratinis prablaškytojas. Sėdėjo tramvajaus priekyje, taip ir būtų sėdėjusi lyg pabučiuota, jei nebūtų įlipusi ta mergina.

Lieknutė, kietai supintomis kasytėmis, vilkinti suknelę, skalbtą tiek kartų, kad prapuolė visos gėlytės, o rankoje plastikinis krepšys, toks pat nublukęs, su vos įžiūrimu ansambliu ant jo. Tai buvo Ottawan. Ottawan!! Vadinasi, dvidešimt ar net trisdešimt metų skalbtas lenkiškas krepšys! Jo dugne kažkas ritinėjosi. Du obuoliai ir kepaliukas duonos! Tikriausiai mergina juos vežė į namus, kuriuose laukė trys tokie pat kaip ir ji vienas už kitą liesesni broliukai. Gal parduotuvėje pavogė, gal pirko už paskutines kapeikas, kurias triskart perskaičiavo dėliodama iš saujos į saują. Įlipo ir iškart nusisuko, įsispraudusi į kampą prie vairuotojo kabinos. Bilieto nepažymėjo. Šis tramvajus buvo pustuštis, laisvai galima atsisėsti. Bet neatsisėdo. Galbūt manė, kad sėdėjimas nėra skirtas tokioms menkoms būtybėms kaip ji, o gal liko stovėti, kad greitai iššoktų, jei tarpduryje pasirodytų kontrolierė.

Bet tada toji pupytė pradėjo savąjį kvadratinį maitinti. Kas čia per mada, tas valgymas transporte? Tikras prakeikimas! Ji stūmė jam į burną varškės sūrelį, bet jis nevalgė ir urzgė tarsi apsėstas. Varškė išmozojo skruostus, krito ant žemės ir prisidrabstė trijų artimiausių eilių zonoje. Tai išvarškiavo mano sveiką protą! Vienas gumulėlis atriedėjo net iki mano kojų ir, sukėlęs kurtinantį garsą, sustojo prieš pat bato nosį. Sėdėjau tramvajaus vidury, tad visas pasirodymas vyko lyg ant delno – ir tiedu, ir kampe drebanti mergina, – tai buvo toks baisus kontrastas.

– Ko spraudiesi į tą kampą, tu čia esi pati gražiausia! – visa savo esybe tyliai šaukiau merginai. – Tavo drovumas šimtą kartų gražesnis už tą pripumpuotą pabaisą! – Norėjau pašokti, išplėšti ją iš kampo ir pastatyti prieš visus sėdinčius tramvajuje, pasukti veidu į pupytę ir sušukti: – Žiūrėk!! Ar dėl šitos tau gėda? Dėl šitos?? Ar tu tokia nori tapti? Tokia?? – O paskui, atsigręžęs į varškiaveidžius, jau mačiau juos Kalnciemo akmens skaldyklose ir Kemerų durpynuose. Katorgoje!

Bet išoriškai niekas nepakito, taip mes tramvajuje ir toliau žlegsėjome, visokeriopai kultūringai ir visuotinai mandagiai – mergina ir toliau drovėjosi, vaikas ir toliau ožiavosi, pupytė sūrelio likučius sukimšo į save ir toliau spoksojo į holografinę visatą, o aš ir toliau ėjau iš proto, tik plaukų želė tirpo ir tekėjo per mano kvailą kaktą. Iki kol drovioji mergina išlipo vienoje stotelėje, aš – kitoje, o besotis tramvajus trūktelėjo tolyn į pragarą minkyti molio.

Tai buvo seniai, buvau dar visiškas jauniklis, už paskutinius pinigus perkantis pigias grožio priemones ir krentantis be sąmonės dėl visų pasaulio neteisybių. Dabar galvoju – nė vieno nereikia siųsti į akmens skaldyklas, kiekvienas šiame gyvenime turi savo vietą – tegu grožis lieka įsispraudęs kampe, tai krištolinė grožio vaza, o maitos tepriauga prie kėdžių ir miršta nuo apsirijimo sūreliais. Tik nuo vargšės mergaitės suknelės nuskalbtos gėlės tegu žydi ir kvepia aplink mane tarsi begalinis rojaus sodas.

Vilko plaukas

Šiuo metu rašomoje knygoje „Vilko plaukas“ populiarių romanų apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį autorė Aldona Ruseckaitė į Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą ir kūrybą mėgina pažvelgti pasitelkdama keturias klasikui labai svarbias moteris – tai motina Magdalena, sesuo Magdalena, žmona Emilija ir bičiulė Irena. Čia pateikiamas fragmentas iš skyriaus apie rašytojo seserį Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę (1908–1984), kuri 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. 1977-aisiais ji Londone išleido knygą „Putinas mano atsiminimuose“, iš kurios šiame tekste kursyvu pateikiama citatų.SKAITYTI DAUGIAU

RENATA ŠERELYTĖ: NEMYLIU ŽMONIJOS, MYLIU ŽMONES

Renata Šerelytė – rašytoja, aprėpianti gausybę žanrų ir formų (novelės, esė, eilėraščiai, pasakos, detektyvai, istorinės apysakos ir romanai etc.), puikiai pažįstama Lietuvoje. Jos skaitytojai – vaikai, paaugliai, suaugusieji. Nors esame kolegės, niekada artimiau nebendravome, gal tik susitikusios Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, renginiuose. Bet augant mano vaikams nutiko įdomus dalykas. Nupirkau jiems Renatos knygą „Krakatukų pievelė“ (2007), kurią skaitydavau balsu kone kasdien, pamėgdžiodama visus personažus, net ir švepląją musę Buntę. Mažieji kvatodavo, laukdavo kiekvieno skyriaus tęsinio – jiems buvo įdomi istorija, žavėjo veikėjų charakteriai, gundė vis nauji įvykiai. Tad vėliau įsigijome visas serija virtusias knygas apie Birbindoną bei Krakatukų pievelės gyventojus, kad su pasimėgavimu skaitytume lietuvių literatūrą, dar nelabai nutolusią nuo pasakos, bet jau artimą geriausiems pasaulio nuotykiniams kūriniams. O kai mano jau suaugęs sūnus vieną iš tų knygų karantino metu balsu skaitė savo draugei telefonu, supratau, kad vaikystėje išgyventas teksto malonumas niekur neišgaravo. Tai tapo didele paskata ir man pačiai – atsiverčiau seniau išleistas ir visai naujas Renatos knygas, įtraukiančias tuo, kad jose nesaldžialiežuviaujama, autorė nepučia miglos, veikėjų istorijos tikroviškos, o kalba ir mums, tarybmečio mačiusiems žmonėms, ir jaunimui – gerai atpažįstama, artima. Tad nenuostabu, jog susitikimų su daugiau kaip 25 knygas išleidusia kūrėja laukia vaikai mokyklose, suaugusieji bibliotekose, o atpažinę gatvėje skaitytojai užkalbina, neslėpdami susižavėjimo. Naujausias Renatos romanas „Pro rūdijančią naktį“ (2020), skirtas dar mažai mums žinomai asmenybei, partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui, tik patvirtino, kad rašytoja nesivaiko pigaus populiarumo – knyga su patosu nekalba apie supoetintą, superherojumi paverstą žmogų. Pateikiamas pagrindinės veikėjos autentiškas (nesunku suprasti, kad pačios rašytojos patirtimis paremtas) dienoraštis, kuriame pulsuoja abejonių, nesusipratimų, klausimų ir skaudžių atodangų pilnas gyvenimas. Tiesą sakant, visa Renatos kūryba yra viena knyga apie jos pačios virsmus, kurie tokie universalūs, kad tampa ir mūsų atspindžiais.SKAITYTI DAUGIAU