RENATA ŠERELYTĖ: NEMYLIU ŽMONIJOS, MYLIU ŽMONES

Renata Šerelytė – rašytoja, aprėpianti gausybę žanrų ir formų (novelės, esė, eilėraščiai, pasakos, detektyvai, istorinės apysakos ir romanai etc.), puikiai pažįstama Lietuvoje. Jos skaitytojai – vaikai, paaugliai, suaugusieji. Nors esame kolegės, niekada artimiau nebendravome, gal tik susitikusios Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, renginiuose. Bet augant mano vaikams nutiko įdomus dalykas. Nupirkau jiems Renatos knygą „Krakatukų pievelė“ (2007), kurią skaitydavau balsu kone kasdien, pamėgdžiodama visus personažus, net ir švepląją musę Buntę. Mažieji kvatodavo, laukdavo kiekvieno skyriaus tęsinio – jiems buvo įdomi istorija, žavėjo veikėjų charakteriai, gundė vis nauji įvykiai. Tad vėliau įsigijome visas serija virtusias knygas apie Birbindoną bei Krakatukų pievelės gyventojus, kad su pasimėgavimu skaitytume lietuvių literatūrą, dar nelabai nutolusią nuo pasakos, bet jau artimą geriausiems pasaulio nuotykiniams kūriniams. O kai mano jau suaugęs sūnus vieną iš tų knygų karantino metu balsu skaitė savo draugei telefonu, supratau, kad vaikystėje išgyventas teksto malonumas niekur neišgaravo. Tai tapo didele paskata ir man pačiai – atsiverčiau seniau išleistas ir visai naujas Renatos knygas, įtraukiančias tuo, kad jose nesaldžialiežuviaujama, autorė nepučia miglos, veikėjų istorijos tikroviškos, o kalba ir mums, tarybmečio mačiusiems žmonėms, ir jaunimui – gerai atpažįstama, artima. Tad nenuostabu, jog susitikimų su daugiau kaip 25 knygas išleidusia kūrėja laukia vaikai mokyklose, suaugusieji bibliotekose, o atpažinę gatvėje skaitytojai užkalbina, neslėpdami susižavėjimo. Naujausias Renatos romanas „Pro rūdijančią naktį“ (2020), skirtas dar mažai mums žinomai asmenybei, partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui, tik patvirtino, kad rašytoja nesivaiko pigaus populiarumo – knyga su patosu nekalba apie supoetintą, superherojumi paverstą žmogų. Pateikiamas pagrindinės veikėjos autentiškas (nesunku suprasti, kad pačios rašytojos patirtimis paremtas) dienoraštis, kuriame pulsuoja abejonių, nesusipratimų, klausimų ir skaudžių atodangų pilnas gyvenimas. Tiesą sakant, visa Renatos kūryba yra viena knyga apie jos pačios virsmus, kurie tokie universalūs, kad tampa ir mūsų atspindžiais.SKAITYTI DAUGIAU

Dėdulė Džo: romanas apie Josifą Brodskį

Pasak kritikų, poetas, prozininkas, leidėjas Vadimas Mesiacas – vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų. Čia pristatomas dokumentinis jo romanas – ne tik beletristinis liudijimas apie nobelistą Josifą Brodskį, 1990-ųjų Niujorką bei kūrybinę to meto inteligentiją, bet ir pasakojimas apie poezijos bei poeto (ne)reikalingumą, beviltiškas savo vietos šioje Žemėje paieškas. Tai įtraukiantis, humoro sklidinas tekstas, kuriame švytuojama tarp grotesko ir (savi)ironijos, kaip Andrejaus Belo romanuose-atsiminimuose, įtaigi menininko portreto jaunystėje versija. VertėjasSKAITYTI DAUGIAU

AŠTUONKOJIS, PALIKTAS KEBLIOJE PADĖTYJE

– Pasitikėjimas – jo silpniausia vieta, – pasakė Džefas Pytersas. – Tai skamba, – tariau aš, – kaip viena tų neaiškių pastabų, pavyzdžiui: „Kodėl yra policininkas?“ – Visai ne, – atšovė Džefas. – Tarp policininko ir tresto nėra nieko bendra. Mano pastaba – tai epigrama… ašis… kažkas, vadinama vidine esme. Ji reiškia, kad trestas ir panašus, ir nepanašus į kiaušinį. Jeigu norite pradaužti kiaušinį, mušate jį iš išorės. O trestą galima išardyti tik iš vidaus. Sėdėk ant jo ir lauk, kol išsiperės. Pasižiūrėkite į tą vadą nepatyrusių koledžų ir bibliotekų, čirškaujančių bei cypčiojančių po visą šalį. Taip, sere, kiekvienas trestas nešioja krūtinėje savo paties sužlugdymo sėklas, kaip gaidys, kuris Džordžijos valstijoje sugalvoja užgiedoti pernelyg arti spalvotųjų metodistų susirinkimo stovyklos arba respublikonas, iškeliantis savo kandidatūrą į Teksaso gubernatorius.SKAITYTI DAUGIAU

Živilė Galdikienė

Paralelinės tikrovės Nešuosi tris popierinius maišus, iš kurių begėdiškai kyšo ryškios orchidėjų žiedų kekės – kaip išsidažiusios mergaitės, žvilgsniu rėkiančios pasauliui apie savo grožį. Nereikia rėkt – pasaulis mato. Mato tą trapų, infantilų žavesį, dar kvepiantį naiviu vaikystės protestu.SKAITYTI DAUGIAU

FABULAE SPECTACULA

knygos ištraukos
ir NOJAUS PETRAUSKO KŪRINIŲ REPRODUKCIJOS
TIKRAS MENAS

Seniai seniai, toli toli Kreb galaktikoje, Šupuk planetoje, nusileido pirmoji Voš planetos ekspedicija. Tačiau vos tik palietęs paviršių kosminis laivas tiesiog išnyko iš Voš tarpplanetinių skrydžių centro radarų ir bet kokia komunikacija su juo dingo. VTSC nutarė palaukti tris mėnesius: jeigu vis dar nebus įmanoma susisiekti su įgula, tuomet išsiųsti gelbėjimo misiją, ji Šupuk pasiektų po trisdešimties metų ir šešių savaičių.

Šupuk turėjo tik du gyventojus, bet apie tai niekas nežinojo. Kreb galaktikos komiteto duomenimis, čia egzistavusi civilizacija seniai susinaikino. Du išlikusieji nebuvo jis ar ji, jiedu tiesiog buvo Tai. Neturėjo fizinio kūno, iš kurio dažniausiai ir nustatoma lytis, o jų, pavadinkime, siela ar energija buvo ant moteriškumą ir vyriškumą skiriančios ribos. Jie buvo tiek pat vyriški, kiek ir moteriški ir jau seniai nebeprisiminė, kuo buvo gimę.

Šioje planetoje abu Tai gyveno nuo neatmenamų laikų ir vieną tikrą savybę, kokią jie turėjo ir kuria save identifikavo, apibūdino ir patys gerai suvokė: abu buvo menininkai. Tai vienas ir Tai du apie meną, kūrybą ir įkvėpimo stoką galvojo ir tuo metu, kai jų planetoje nusileido dvylika nematytų būtybių.

Vošiečiai nepadarė didelio įspūdžio – juoda kaip anglis smarkiai porėta oda, baltos lūpos ir akių vokai, baltos pėdos ir ausys, pakaušyje gili skylė, iš kurios kartkartėmis lyg ugnies liežuviai vis galveles kaišiojo ilgi raudoni raityti sutvėrimai. Rankos buvo panašios į siaurais, ilgais lapais apaugusias šluotas. Visi vilkėjo blizgančias pilkas uniformas, bet buvo basi. Kaip menininkai abu Tai įžvelgė šiokį tokį potencialą, bet jiems reikėjo susikaupti ir rimčiau viską apgalvoti, todėl jie paliko vošiečių įgulą susipažinti su planeta, o patys nuėjo poilsio.

Kelias savaites abu Tai stebėjo svečius ir nuobodžiavo. Paskutiniai jų kūriniai jiems irgi jau buvo nusibodę. Nuobodulys dabar buvo visur, abu Tai buvo nelaimingi. Kai dar buvo jauni, daug svajojo, kūrė visokiausias vizijas, statė miestus, tarsi šachmatų lentoje pirmyn, atgal, į kairę ir dešinę stumdė likimą, laiką, norus, iliuzijas, svajones, nuotaikas, geras ir blogas mintis. Abiem patiko jaustis dievais. Mėgavosi grožiu ir skausmu, kūryba, gyvenimu ir mirtimi. Tačiau viskas jau buvo seniai. Miestų ir jų istorijų nebeliko net pėdsakų. Todėl paskutiniai dviejų Tai kūriniai tik atspindėjo jų pačių nuobodulį ir išsisėmimą. Niekas nebebuvo žiauru ar skausminga, linksma ar gera, viskas tiesiog šiaip buvo, tik užėmė vietą, tik kaip kokia rakštis kėlė niežulį ir galvos skausmą.

<…>

ARANO VAIKAI

Seniai seniai, toli toli Ar galaktikoje, Arano planetoje, gyveno civilizacija, priklausanti penktajam tarpgalaktinio planetų gyventojų vertinimo lygiui. Araniečiai gyveno sėsliai dvylikoje miestų. Tai buvo taiki ir pasiturinti planeta, nors didele pažanga nepasižymėjo. Pagrindinis pajamų šaltinis, dėl kurio ji garsėjo visoje galaktikoje, buvo babuakų pienas ir kailiai.

Antakalnio purvas

Pagrindinis Andriaus Pulkauninko romano „Antakalnio purvas“ herojus Andrius – iš pirmo žvilgsnio tipiškas postsovietinis vaikinas, išsiskiriantis stipriomis maištininko savybėmis, pesimistine pasaulėžiūra bei ironišku požiūriu į gyvenimą. Jis keliauja po tamsiąją Antakalnio ir viso Vilniaus pusę, suvokdamas savo vietą pasaulyje, įtvirtindamas nuostatas bei įgaudamas vertybes, kurios toli gražu ne tokios, kokias jam skiepijo tėvai, kintanti valstybinė sistema ir nenuspėjamai greita sampratų raida. Kūrinyje susipina dvi to paties personažo istorijos linijos: viena panaši į dienoraštį, prasidedantį Andriaus tėvo laidotuvėmis 1989 m., kita, sudaranti pagrindinę pasakojimo ašį, sukasi apie emigrantu tapusio pagrindinio veikėjo „gyvenimo džiaugsmus“ Danijoje. SKAITYTI DAUGIAU

TARP TRIJŲ MARŲ

Jaanas Krossas (1920–2007) – estų klasikas, šalia A. H. Tammsaare’ės laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, lietuvių skaitytojams gerai žinomas iš romanų „Dangaus akmuo“ (1979), „Imperatoriaus beprotis“ (1985), „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“ (2003), kuriuos iš estų kalbos išvertė Danutė Sirijos Giraitė. 1944-aisiais jis Tartu universitete baigė Teisės fakultetą, 1944–1946 m. dėstytojavo šiame universitete, 1946–1954 m. kalėjo Komijos ir Krasnojarsko krašto lageriuose, 1976–1981 m. dirbo Estijos rašytojų sąjungoje, 1992–1993 m. buvo Estijos Respublikos parlamento nariu.SKAITYTI DAUGIAU

Šuo įkando

Atidaręs duris, pažymėtas 74 numeriu, pamatau savo vaiką, grįžusį iš mokyklos. Jis stovi ir šypsosi. Paprastai, kai pareinu, jis būna virtuvėje arba savo kambaryje. Dabar stovi, lyg ilgai būtų laukęs manęs už durų, ir šypsosi, petimi atsirėmęs į koridoriaus sieną. Visur plieskia įjungta šviesa, nors diena, jau antra valanda. Kambary liustra švyti kaip kosminis laivas. Dvi lemputės perdegusios. Du juodi dantys sveikoje morališkai tvirto tarybinio žmogaus burnoje. Nežinau, kada pakeisiu, – kai grįžtu po darbo, „Elektros prekės“ jau uždarytos.SKAITYTI DAUGIAU

Besotystė

StanisławaS Ignacy’as Witkiewiczius (Witkacy’is) gimė 1885 m. vasario 24 d. Varšuvoje. 1939 m. rugsėjo 18 d., sužinojęs apie sovietų kariuomenės agresiją prieš Lenkiją, nusižudė Jezioruose, kur buvo pasitraukęs kartu su savo drauge. Witkacy’is – rašytojas ir dailininkas, kilęs iš vienos seniausių, „senoviškiausių“ ir reikšmingiausių šeimų, priskiriamų Lietuvos karmazininiams bajorams. Šis menininkas priklauso ryškiausiems ir įdomiausiems lenkų tarpukario kūrėjams – Witoldas Gombrowiczius jį laikė vieninteliu europinio lygio to laikotarpio autoriumi (kukliai nutylėdamas apie save).SKAITYTI DAUGIAU

Vladlen Bachnov | APSAKYMAI

Rusų poetas, žurnalistas, dramaturgas Vladlenas Bachnovas (1924–1994) – ne tik žinomas populiarių tarybinių filmų scenaristas, bet ir humoristinės fantastikos kūrinių autorius. Netrukus po Spalio revoliucijos Charkovo žydų šeimoje gimusį sūnų tėvai pavadino Vladlenu – žymiojo komunistų partijos vado Vladimiro Lenino garbei. Būdamas dvylikos berniukas pakliuvo po tramvajaus ratais ir neteko vienos kojos žemiau kelio. Ši trauma turėjo įtakos jo likimui: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl savo negalios vaikinas netiko kaip karo prievolininkas, todėl vos baigęs devynias klases evakavosi į Kazachstaną, kur Taldykorgano internate dirbo pionierių vadovu, organizavo lėlių teatrą ir ėmėsi rašyti vaidybinius etiudus.SKAITYTI DAUGIAU

PER ŽARIJAS

Netrukus pasirodysiančiose esė knygoje „Per žarijas“ prozininkė ir poetė Aldona Ruseckaitė talpiai, struktūriškai nuosekliai neria pasakojimo tinklą. Juo gaudomos patirčių, išminties, laiko ženklų „žuvys“. Pagrindinė veikėja Balbina liudija tarnystę pašaukimui: puoselėti, saugoti visa, ką vadiname lietuvių literatūros paveldu. Ironija ir groteskas, lyrika ir autentiški susitikimai su lietuvių rašytojais, žūtbūtinis užsispyrimas, minant valdininkų slenksčius ir važiuojant biurokratijos mašina, įtraukia skaitantįjį kaip deginanti akistata, kaip dokumentika. Nieko keisto – juk 30 metų Maironio lietuvių literatūros muziejui vadovavusi autorė remiasi asmenine patirtimi.SKAITYTI DAUGIAU

MONTESINO OLA

Vaikystėje mane dažnai apimdavo keistas jausmas. Lyg viskas, kas vyksta, nieko bendro su manimi neturi, kad tai apskritai ne aš kalbu, einu, skaitau. Ne aš, ir tiek. Kažkas kitas, nežinomas, kurio nematau, tik jauste jaučiu. Apie šią savo būseną, primenančią slogutį ar lunatizmą, niekam nepasakojau. Ką ir bepasakosi, juk nesugebėčiau suprantamai paaiškinti, be to, bijojau patyčių. Ir šiaip nenorėjau skirtis nuo kitų.SKAITYTI DAUGIAU

Istorijos angelas

(tekstas, nepatekęs į rašomą romaną „Akys chimeros“) Vientisas tuščias laikas. Iriamės vientisame tuščiame laike. Praeitis niekada nepasiveja ateities. Nepasiveja ir dabarties. Praeitis tik suvalgyti dabartį gali. Savo vaizduotės pastangomis galime išvysti vasaros vidudienį, nusekusią upę, seniausiai mirusius žmones motoriniame laivelyje, bet viskas sudužę, paveikslas trupa, vos tik vaizduotė prisiliečia jo. Regime vieną detalę, tačiau jinai užgožia kitą, galbūt svarbesnę. Taip visa klojasi tarsi blynai su pertepimais. Matome vakarieniaujančius prie stalo su balta staltiese žmones, matome jų lėkštes, šakutes, peilius, bet į burnas jie kiša tylą ir tamsą. Bulvės, maltiniai, grybų padažas? Išblukusios dėmės yra jų maistas. Jie valgo vientisą tuštumą.SKAITYTI DAUGIAU

Šunų aikštelė

Sofi Oksanen (g. 1977) – Suomijos rašytoja, labiausiai išgarsėjusi romanu „Valymas“ (Puhdistus, 2008). Už šį kūrinį, šiandien išleistą jau 40 šalių, ji pelnė dvi garbingiausias Suomijos literatūros premijas, daug kitų apdovanojimų gimtojoje šalyje ir užsienyje. S. Oksanen viena pirmųjų suomių literatūroje ėmė nagrinėti postsovietinių šalių traumas bei praradimus. Rašytoja apie juos prabilo jau debiutiniame autofikciniame romane „Stalino karvės“ (Stalinin lehmät, 2003) ir, nevengdama kitokių „nepatogių“ temų, gilinosi beveik visuose kūriniuose.
Romane „Šunų aikštelė“ (Koirapuisto, 2019) S. Oksanen veikėjų istorijas atskleidžia per du laiko lygmenis – šiandienos Helsinkio nūdieną ir netolimus nepriklausomos Ukrainos gynybinio karo metus, politines šalies problemas supindama su etinėmis – pagalbinio apvaisinimo verslo, korupcijos – bei bendražmogiškomis – ištikimybės ir meilės. Šį kūrinį 2021 m. išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Vertėja


Romano ištrauka

2006-ieji, Dniepropetrovskas

Direktorė paskleidė ant stalo mano giminaičių nuotraukas. Šito nesitikėjau, juolab nenumaniau, kad per pokalbį dėl darbo teks tą krūvą peržiūrėti su būsima viršininke. Tėvo atvaizdų nebuvau mačiusi daug metų.
– Kas tau? – paklausė moteris, ir aš tik tada susivokiau, jog užsiėmiau burną delnu.
– Tik pasiilgau jo.
Čiupau atkištą nosinę. Jausmingumas nustebino net mane pačią. Buvo nesmagu. Kodėl nepasiruošiau geriau? Liepiau mamai atrinkti nuotraukas, pasakiau, kad tada, kai gyvenau užsienyje, man reikėjo nuotraukų albumo. Ji tikriausiai pamanė, kad ketinu vėl išvažiuoti. Mėgino klausti, bet aš čiupau pluoštą fotografijų, greitai susikišau į rankinę ir nėriau pro duris. Maniau, kad atmes tokias, kurios galėtų skaudinti dukrelę. Pavyzdžiui, laidotuvių. Bet laidotuvių nuotraukų čia nemačiau.
– Tėvas žuvo per kokią nelaimę… ar ne?
Direktorė dar pažiūrinėjo fotografijas kaip prastas kortas, tada atnešė iš spintelės butelį, dvi taures, stumtelėjo šokoladinių saldainių dėžutę. Sutelkiau dėmesį į sunkią krištolo taurę, į konjaką, kuris degino gerklę užspaudusį gumulą, ir liepiau sau susiimti. Susimoviau – net nepagalvojau, kaip mano tėvas atrodys nepažįstamam žmogui. Buvau keturiolikos, kai tėvas mirė, ir dabar jaučiausi kaip keturiolikmetė, jo atvežta prie kasyklos. Pirmutiniame kadre ką tik baigę pamainą vyrai sustoję rūkė – tarp juodų pirštų smilko cigaretės. Fone riogsojo metalinė talpa, kuria jie buvo iškelti iš šachtos. Vienas kasėjas sėdomis vyniojo nuo kojų autkojus, iššiepęs visą baltų dantų eilę. Nuo anglies dulkių pajuodusių vyrų veidai atrodė vienodi, tik tėvo švytėjo švarus kaip apskritas mėnuo ir ant kaktos neturėjo trečios – prožektoriaus – akies.
Buvo dar viena tais pačiais laikais daryta nuotrauka. Tėvas joje stovėjo šalia nepažįstamo vyro odiniu švarku. Abiejų veidai švytėjo gero sandėrio šypsenomis. Jiems už nugaros matėsi pora autobusiukų – buchankų, – ir toje pilkos, juodos ir rudos plynės niūrumoje mėlynavo kikilio kiaušinio spalvos „Zil“ sunkvežimis.
Vienoje paskutinių nuotraukų porą dienų nesiskutęs tėvas vilkėjo vien berankovę marškę. Pageltę jos apvadai prie pažastų buvo atvipę. Alkūnėmis atsirėmęs į virtuvės stalą, tėvas laikė tarp pirštų kandiklį su cigarete. Ant palangės buvo matyti suvešėję neretinti pomidorų daigai, priraišioti prie pakrypusių, plonų lazdelių. Tarp atidaryto agurkų stiklainio ir virtų bulvių kaupinai prikrauto emaliuoto dubens stypsojo degtinės butelis be etiketės. Vaizdas buvo pasibjaurėtinas: cigarečių pelenai virto per sunkios stiklo peleninės kraštus, šalia gulėjo tuščia degtukų dėžutė. Stovėjo trys stiklinės, bet sugėrovų nuotraukoje nebuvo. Atpažinau vaškytinę ir mūsų namų sieną, nudažytą konservuotų žirnelių spalva. Nenumaniau, kas fotografavo ir kam. Kur tas tėvas, kurį prisimenu, kur jo šeimininkiška laikysena, kur pinigų kaliko nerūpestingumas? Atvaizde – pavargęs žmogus: miežiai, tvinkstantys ant akių vokų, ir prabėgę metai prigesino žvilgsnį. Nieko nelikę iš jaunystės dailumo, nė ženklo.
Moteris pastūmė man nuotraukas.
– Iš mamos veido matyti paveldimas fotogeniškumas, iš tėvo jaunystėje – taip pat. Kas atsitiko paskui? O dar Snižnė!
– Tiesą sakant, mes ten negyvenom.
– Gyvenimo aprašyme pažymėta, kad ten lankei mokyklą.
– Labai trumpai.
– Bet tavo tėvas kilęs iš Snižnės, seneliai iš tėvo pusės – taip pat. Kodėl jūs ten persikraustėt? Iš Talino, dešimtajame dešimtmetyje.
Direktorė papurtė galvą. Jai kilo abejonių dėl mano šeimos protinių gebėjimų, kuriais abejojau ir aš. Jau tais laikais tai atrodė kvailystė, už kurią tebemokėjau. Nebegalvojau, kad paprasčiausiai turėjom palikti tetos namus, bet dar nežinojau, ką manyti apie darbą, kurį norėjau gauti, nesusigaudžiau, ką reikės daryti. Vis dėlto pamažu pradėjau tai suprasti ir suvokiau, kuo svarbi Snižnė.
– Plaučių nuotraukos, – tarė direktorė, – ką pasakysi?
Sutrikusi suraukiau kaktą, nors jau numaniau, kodėl ji to klausia. Į mane iš fotografijos žvelgė tėvas. Jis pats jaunystėje ryškino nuotraukas, dabar iš kraštų užsirietusias kaip tošis. Ant kai kurių rudavo trikampiai popieriniai kampučiai – mama buvo išplėšusi jas iš savo albumo.
– Vienas mūsų klientas, Amerikos ukrainietis – aplinkos apsaugos specialistas – pageidavo donorės iš protėvių krašto Donbase, iš Stachanovo – prie pat Snižnės, – toliau dėstė direktorė. – Bet apsigalvojo ir išsirinko merginą iš švaresnės Tarybų Sąjungos vietos – ne Ukrainoje. Nenorėjo rizikuoti. Kai kurie klientai iš Vakarų išmano aplinkosaugą. Jie paieškos informacijos apie Snižnę, atras blogų dalykų. Gal pati nori pamėginti?
Stalinio kompiuterio monitorius pasisuko į mane.
– Žiūrėk.
Direktorė surinko keletą žodžių ir ekraną užliejo vaizdas, kuris išgąsdintų kiekvieną. Kaip ir paskutinės mano tėvo nuotraukos.
– Mūsų agentūros klientai užsieniečiai, o toks reginys iškart sukuria nekokį įspūdį. Toks vaizdas sukurstys įtarimus, kad mūsų merginas motyvuoja pinigai, ne pašaukimas. Snižnė atrodo kaip nuskurdęs, beviltiškas miestas.
Jau stojausi nuo kėdės, bet direktorė ėmė pasakoti apie agentūros perspektyvas. Supratau, kad pokalbis nebaigtas. Man tik parodyta vieta lentynoje, paaiškinant rinkos vertę mažinančius veiksnius, o po tų nemalonių faktų laukė apraminimas – lengvas pasakojimas apie tai, kaip ji pradėjo verslą didžiausiuose tarybinių laikų miestuose – Dniepropetrovske ir Charkove, – kuriuose įgijo ir patirties, ir užsidegimo, nes, žlugus imperijai, tikri specialistai prarado darbus. Moters planai buvo priimti džiaugsmingai – jie nudžiugino ir paprastus šaligatvių šlifuotojus, mat jos dėka ne visi gydytojai išvyko į Vakarus. Klausiausi vadovės, ir tas darbas ėmė dominti mane ne tik dėl atlyginimo. Sudomino ir direktorė, ir jos gabumai, kuriais, kaip ir gebėjimu pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis, negalėjau nesižavėti. Tą valandą ėmiau ja tikėti. Panūdau būti tokia, kaip ji.
– Ar žinai, kad pirmasis Nepriklausomų valstybių sandraugos kūdikis iš mėgintuvėlio gimė Charkove? Mūsų personalas ir mokslo darbuotojai – geriausi pasaulyje. Manai, Vakarų klientams šito gana? Aišku, ne. Todėl turime keisti veiklos metodus, – dėstė moteris. – Klientai klausinėja apie gruntinius vandenis, teršalus, problemas dėl kasyklų ir visų šių dalykų poveikį genomui. Kita vertus, mums netenka, kaip rusams, statyti priešlėktuvinių slėptuvių azoto cisternoms laikyti. Pavyzdžiui, Kijevo padaliniui jų nereikia, ten naująjį klientų ratą sudaro daugiausia vakariečiai, o kaip tik jie – svarbiausias tikslinis objektas.
Svarsčiau, kaip galėčiau pagerinti savo padėtį.
– Manau, Dnipre jau galima rasti ir gražių gatvės vaizdų, – pratariau nedrąsiai. – Tai puikus miestas – visada buvo puikus.
Aš dar baiminausi, kad Snižnėje nugyventus metus rodys kraujo tyrimai, plaučių nuotraukos ar man visai nežinomi testai, ir ta darbo vieta liks tik svajonė. Bijoti nevertėjo, bet dar nebuvau visko apgalvojusi iki galo. Koordinatorė, su kuria kalbėjausi telefonu, neapsakomai susižavėjo mano nuotraukomis. Maniau, pinigus į rankas gausiu iškart ir sugrįšiu į kaimą tik pranešti mamai, kad nereikės skolintis iš Ivano. Alternatyvų turėjau nedaug. Galėjau susirasti dosnų vyrą, bet tai būtų užtrukę, be to, per darbo modeliu metus su avigalviais vakariečiais prisibendravau užtektinai. Paskui miglotai prisiminiau, kuo galiu pakelti savo vertę. Kas įtikins direktorę, jog esu tinkama dirbti toje srityje.

Kaunas: maža didelio miesto istorija (I)

Išties senaisiais laikais buvo šis miestas didelis, turtingas ir prekybinis.

Juozapas Macianskis. „Kauno miestas“. 1817–1819

Pirmosios gyvenvietės Kauno senamiesčio teritorijoje datuojamos X–XI amžiais. Prisiminę, kiek tokių Europos kaimelių, anuomet, ankstyvaisiais viduramžiais užsimezgusių, greitai tapo miestais, kiek jų taip pat greitai vėl virto kaimais, ir kiek – tik keli – su laiku tapo did­miesčiais, suprasime, kad Europos kontekste Kauno pradžia neatrodo labai vėlyva. Aišku, nei mūrinių pastatų, nei juo labiau „europietiško“ miesto užuomazgų anuomet nebuvo. Ir nebuvo dar labai ilgai. Pirmosios Kauno pilies atsiradimas, nulemtas karų su kryžiuočiais aplinkybių, datuojamas tik XIV a. viduriu. O kur pilis, ten ir gyventojai, ne tiek kariaujantys, kiek gyvenimą – karų trikdomą ir sykiu palaikomą – kuriantys. Ir vėl netoliese pastebimi keli kaimeliai, kartu su kiekviena pilimi liepsnojantys, su naujai iškilusia – vėl atsistatantys; taip iki pat XV a. pradžios, o tai, lyginant su Europa, vėlyvieji viduramžiai. Ypač atkakliai žmonės kūrėsi prie Nemuno, kur jau atplaukdavo (iš tos pačios, nors ir netolimos, Europos) laivai, kur galima buvo persikelti į kairįjį upės krantą ir būsimo Kauno širdyje, į rytus nuo pilies, jau apgriautos, bet neskubamos atstatyti (karai baigėsi sulig 1404 m. taika), pagaliau buvo galima gyventi ir auginti miestą. Stebėtinai greitai jis pradėjo augti, tarytum nekantraudamas pasivyti nueinančius Europos viduramžius, išnaudoti dar likusius kelis jų dešimtmečius ir pasitikti Renesansą aukštai pakelta galva – savo pirmosiomis bažnyčiomis ir pirmaisiais dviejų (o kartais net ir trijų) aukštų mūriniais namais, prikrautais prekių, gabenamų į ir iš Nemuno uosto.SKAITYTI DAUGIAU

Inercija, arba 40 km/h

Kai Šarlotė atėjo į stotelę, Alexo honda jau stovėjo kelkraštyje. Jie lėtai nuvažiavo iki Verkių ir parūkė, žiūrėdami į apleistų dvaro arklidžių sieną, kurioje žiojėjo plyšys. Viršum jo vaikai buvo nupaišę nosį, todėl plyšys priminė burną, prasišiepusią savotiškomis nuskilinėjusiomis „lūpomis“ ir rodančią aštrius „dantis“. Galėjai pamanyti, kad tos arklidės – gyva, retais medžių šakų „plaukais“ apaugusi esybė, prisiėmusi lūžio, kurio jai reikėjo, kad šypsotųsi, siaubą. Užgesinęs nuorūką, Alexas paėmė čipsą, kuris stirksojo įspraustas tarp ventiliatoriaus grotelių, ir kruopščiai jį sukramtė, klausydamas, kaip šis skilinėja tarp dantų. Paskui kaip įprastai važinėjosi po miestą, ieškodami už ko užsikabinti. SKAITYTI DAUGIAU

Belaukiant kurjerio

9.15. „Jūsų siunta gabenama.“ Įsitempiu. Žinau, jog atvežę paskambins, bet niekaip negaliu atsiplėšti nuo lango. Vos suburzgia automobilis, bėgu žiūrėti. Koridoriuje ant suolo išrikiuoti raktai (kad tik leisdamasi apačion paimti siuntinio nepamirščiau užrakinti durų), bankomato kortelė (tik ja galima atsiskaityti per karantiną) ir kaukė (privaloma dėl pandemijos).SKAITYTI DAUGIAU

Tamsa, kurios nemato mūsų akys

1 Nors imk ir išsinėręs nešiok odą išvirkščią – regis, kito būdo nuo miesto švieselių jos paslėpti nėra. Kas vakarą užtraukiu išklerusias savo miegamojo žaliuzes, kas vakarą gatvės žibinto šviesa pralenda pro tarpą jose ir šuoru gulasi šalia manęs ant lovos. Kas vakarą – kitoje vietoje. Jei mano patalynė būtų jautri kaip fotopopierius, tikiu, žibintas išraižytų mano lovoje paslaptingą raštą – tai, ką miestas kalba per miegus.SKAITYTI DAUGIAU

Nariuotakojai mokosi meilės

Šįsyk Kristis vos spėjo. Niekad nemėgo vėluoti, bet šįvakar troleibuso vairuotoja netikėtai stotelėje išlipo kartu su keleiviais ir, kažkam paskambinusi, ėmė verkti. Kaire ranka remdamasi į strypą, ant kurio kabėjo troleibusų tvarkaraščiai, o dešiniąja laikydama telefoną, karštligiškai bėrė žodžius. Niekas iš troleibuso keleivių jos neragino. Sustingę kaip bažnytinės skulptūros, vyrai ir moterys pro langus sekė veiksmo eigą, tikėdamiesi, kad artėja finalas.SKAITYTI DAUGIAU

Mirtis ir poezija

Kitados, kai man buvo keturiolika ir ūmai netekau tėvo, pamenu, vis eidavau naktį tikrinti miegančios mamos, ar ji dar kvėpuoja. Slinkdavau tyliai kaip driežas tamsoje, sustingęs iš siaubo, kad tik neprižadinčiau, nes po dviejų darbų vakare ji grįždavo kraupiai pavargusi. Dešimtmetis brolis, kurio irgi neteksiu po bemaž keturių dešimtmečių, miegodavo kone nekrutėdamas, ant tuo metu madingo ir nepatogaus (miegant išsivažinėdavo) „Jotulės“ kampo. Mažiesiems net ir kraupiausių revoliucijų, ryjančių savo vaikus, laikais visada gerai miegasi, jei jie neserga ar nesapnuoja košmarų.SKAITYTI DAUGIAU