PELYNAS, MIRKYTAS ACETONE

ANDRIUS PULKAUNINKAS

Publikuojame ištraukas iš Andriaus Pulkauninko romano „Pelynas, mirkytas acetone“, kurį kitąmet išleis „Slinktys“.

PŪKUOTUKO TEATRAS

Tuk, tuk, tuk, trankau galvą į laiptų pakopas.
Norėdamas patekti į Pūkuotuko teatrą, privalai sekti paskui Laurą. Nejau nėra kitų variantų? Ar tikrai aktorius turi dirbti tik taip? Gal nors akimirką turėčiau liautis tuksenti ir apie tai pagalvoti? Bet laiko nėra. Daužau galvą į langą. Aš su asilo kostiumu. Reikia lakios vaizduotės, kad iš vienos kepurės suprastum, kokį personažą įkūniju. Kiti irgi geri. Mantas – pavaduojantis Mikė Pūkuotukas, Laura – bitės ir Paršelis viename. Nors pagal proporcijas…Daugiau

ROJUS

TÕNU ÕNNEPALU

Tõnu Õnnepalu (1962) – žinomas estų poetas, prozininkas, vertėjas. Studijavo biologiją Tartu universitete. Jį baigęs mokytojavo ir gyveno atkampiame Hyjumos salos kaimelyje. Rašė straipsnius periodikai, dirbo literatūros žurnale „Vikerkaar“, radijo stoties „Laisvoji Europa“ korespondentu. Išleido dešimt poezijos rinkinių ir septyniolika prozos knygų, iš prancūzų kalbos išvertė François Mauriaco, Romaino Gary, Paulio Claudelio, Sébastieno Japrisot ir kitų autorių kūrinių. T. Õnnepalu romanas „Paribio valstybė“, pasirašytas Emilio Tode slapyvardžiu, 1994 m. (lietuvių kalba 1995 m.) pelnė pirmąją Baltijos Asamblėjos literatūros premiją.
Čia pateikta ištrauka iš romano „Rojus“ (2009), dvelkiančio didinga šiaurės gamtos romantika. Autorius lyriškai vaizduoja nuošalų kaimelį, jo gamtą ir metų laikus, taip pat aprašo įvykius, kai Estija atgavo nepriklausomybę. Tai tarsi pasakojimas apie rojų mumyse ir aplink mus, svarstant, ar laikui bėgant mūsų viltys kinta. Romane autorius konkrečiai atspindi ne tik geografinį, socialinį ir kultūrinį Estijos kraštovaizdį, bet ir juslinę, mentalinę erdvę, kurioje vaizduotė susipina su tikrove.Daugiau

GANDRAS

IEVA VAITKEVIČIŪTĖ

Besimokydama naujos kalbos, lengviausiai įsimenu liežuviu tarytum banga besiritančius žodžius, priverčiančius papūsti lūpas, įtempti skruostus, iššiepti dantis. Tie žodžiai skambesiu kartais primena viena, reiškia visai ką kita, o iš užmaršties ištraukia trečia. Kaip cigüeña. Tardama šį žodį, prieš akis matau susisukusį sraigės namelį. Ci – vienas linkis, güe – kitas, siauresnis, ña – smaili viršūnėlė. Bet cigüeña – ne sraigė, cigüeña ispaniškai reiškia „gandrą“, o Gandras buvo vidurinės mokyklos, kurią lankiau, psichologas.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje gulagus jau seniai buvo pakeitęs univermagas, bet kukliam Gandro garderobui laikas neturėjo jokios įtakos. Žiemą vasarą tos pačios surūgusios kavos su pienu spalvos vilnonės kelnės. Tokios pat sugižusios rudos languotas megztinis, kokį turėjo visi sovietmečiu užaugę akmeniniai žmonės, tarp jų – ir mano tėtis. Aukštas, stambus, gunktelėjęs, bepradedantis plikti, rusvais kaip jo rūbai paakiais. Visiška priešingybė gandrui juodu fraku, elegantiškai raižančiam vasaros dangų.Daugiau

GRIMAS IR GAMA

DOMINYKAS MATULIONIS

Nuo trejų iki aštuoniolikos

– Išvežk mane į mišką, kad vilkai užpultų ir sudraskytų į gabalus. Dieve, kad greičiau viskas baigtųsi!
Man nusibodo klausytis, visa tai tiek kartų girdėta.
Grimuoju močiutę – geltoni ratilai apie paakius. Apvelku gelsvu, ryškiai per dideliu lietpalčiu. Maža klounė vėl skundžiasi:
– Greičiau numirt, ir tada baigtųsi! Meldžiu kasdieną, kad mane papjautų. Išvežkit mane į mišką, ar girdit, išvežkit pas vilkus! Jūs nemylit manęs, visi nekenčiat!
Užlipusi ant taburetės, susvyruoja, griūva, bumbt – galva trenkiasi į spintelę. Iššoka raudonas gumbas. Klounė nutaiso kreivą miną, sėdi ir baubia, kol ieškau tepalo.
Ir visi tie veidai, nors mano nuspalvinti labai ryškiai, visi iki vieno nutraukdavo numerį įdomiausioje vietoje.Daugiau

PAŽLIUGĘS ŠEŠTADIENIS

VYTIS LAURYNAS PALŪKSTIS

Mūsų vienkiemis pasislėpęs dauboje. Iš visų pusių jį supa kalvotas Aukštaitijos peizažas – gūdūs miškai, krūmokšniais apaugę raisteliai ir pievos. Dabar, kol dar ankstyvas pavasaris, pro namo langus gali matyti tolumoje stūksantį piliakalnį. Didiesiems kiemo klevams sulapojus, jis veikiai dings iš mūsų regos lauko ir vėl pasirodys jau tik vėlyvą rudenį.Daugiau

VAIKIS

JONAS ADAMSAS

ERICHO SEGALO „MEILĖS ISTORIJA“

Kauno viešoji biblioteka, įsikūrusi Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotuose modernistinio stiliaus Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, snaudė įprastoje tyloje. Didžiojoje salėje su išlikusiu prabangiu tarpukario sietynu palinkę prie dirbtine oda apklijuotų stalų kur ne kur skaitė, rašė ir snūduriavo lankytojai. Skaityklos darbuotoja, apšviesta stalinės lempos, pildė dokumentus. Jos romėniška nosis ir garbanos, pakaušyje suimtos į kuodą, darė ją panašią į deivę Dianą – trūko tik lanko ir strėlių.
Salės gale ant greta sustumtų kėdžių sėdėjo dvi merginos. Viena akivaizdžiai nuobodžiavo. Jos žvilgsnis, klajojantis po pustuštę salę, užkliuvo už jaunikaičio, baigusio rašyti ir tvarkančio stalą.
– Pažiūrėk, koks vaikis, – tarė Rita.Daugiau

KROVINYS NR. 200

Vytaras Radzevičius

Memuaristinis apsakymas

Uzbekistanas.
1988.
Pavasaris.

***

Vėliau aš jį praminiau Tefteliu. Kol kas su būsimuoju pakeleiviu susitikome rusų armijos pulko medicinos tarnybos kabinete. Ant šalto metalinio stalo gulėjo nuogas liesas mėlynėm ir žaizdom nusėtas kūnas. „Stalas – toks pats, kaip valgykloje, ant jo pjaustoma duona ir sviestas“, – nusistebėjau mintyse. Į kambarėlį įėjo medikas. Atrodė pagiringas. Nužvelgė Teftelį – kiek atidžiau tyrinėjo kelias kulkų paliktas dailias aprūkusias skylutes krūtinėje. Tada bandė paversti kūną, kad galėtų apžiūrėti nugarą. „Padėkit, seržantai, ko stovit, bl…“, – iškošė man ir Sucharevui. Padėjome. Prisilietimas prie kūno šiek tiek nupurtė. „Šaltas kaip lavono užpakalis“, – prisiminiau girdėjęs ir suvokiau, kad taip ir yra. Teftelio nugara atrodė bjauriai – krūtinę pervėrusios kulkos, išskriedamos iš kūno lauk, nepaliko sveikos vietos. Medikas vėl nusikeikė ir Teftelį pavadino, pažodžiui verčiant iš rusų kalbos, susikrušusiu krušena.Daugiau

Aldona Ruseckaitė

Ištrauka iš spaudai rengiamo romano „Vienatybė“ apie rašytoją Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę

Ona Pleirytė-Puidienė, literatūrinis pseudonimas Vaidilutė (1882–1936), šiandien mums nėra žinoma, nes kūryba nebuvo išleista nei tarybiniais, nei Nepriklausomybės metais. 1921–1925 m. ji parašė ir išleido keturias prozos knygas, iš kurių svarbiausia – romanas „Tėviškė“. Puidienės gyvenimas buvo sudėtingas, jį formavo ir istoriniai įvykiai, ir rašytojos prigimtinės savybės. Ona artimai bendravo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Jonu Biliūnu, Petru Vileišiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Sofija ir Antanu Smetonomis, Jonu Basanavičiumi, Maironiu, ypač artimi, ilgų metų ryšiai rašytoją siejo su Juozu Tumu-Vaižgantu. Ypatinga moters patirtis – septyneri gyvenimo metai Rusijoje, Sibire. Sudėtingi šeiminiai santykiai: jos vyras – rašytojas Kazys Puida, tad dviejų rašytojų gyvenimas po vienu stogu buvo komplikuotas, dažnai ir gana skaudus. Be galo jautriai Puidienė reagavo į motinystę, užaugino tris vaikus, kuriuos laikė savo dievaičiais ir kurie jai suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir daug sielvarto. Ona buvo pilietiška, jai nuo jaunų dienų iki paskutinių atodūsių rūpėjo Lietuvos likimas, sielojosi dėl visuomeninio gyvenimo nesėkmių, apie viską drąsiai atsiliepdavo spaudoje.

---

Daugiau

PUPA

Monika Baltrušaitytė

Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė. Vėl augo augo, užaugo lig šelmens ir pradūrė šelmenį; paskui užaugo lig debesų ir pradūrė danguj skylę.Daugiau

Sesės vasara

Milda Brukštutė

– Būk gera, niekam nesakyk, kad liepiau pasilikti… Jei ką, pati taip norėjai, – paprašė sesė.
– Gerai, – sutikau nenoriai, žinodama, kad nėra prasmės ginčytis. Ir apsiginklavusi žilkomis bei margais, blizgančiais karoliukais likau tūnoti mūsų namų verandoje prie atsilaupiusio klibančio stalo. Pro langus mačiau, kaip kaimo žvyrkeliu kryžiaus link ji tolsta kartu su draugais, kurie anksčiau, kol dar neatrodžiau jiems per maža, buvo bendri. Girdėjau, kaip už sienos prie įjungto televizoriaus knarkia senelis. Jei nebūčiau taip susitelkusi į veiksmą už lango, tiksliai žinočiau, kada pakyla, o kada nusileidžia jo didelis pilvas.Daugiau

MIRTIES PAVIDALAI – TARP BAIMĖS IR SUSIŽAVĖJIMO (II)

Karolina Latvytė-Bibiano

Tęsinys. Pradžia – ankstesniame žurnalo numeryje.

Kaukolė

Baltas namelis fjordo pakrantėje. Kambario langai į kalnus. Gyvenu palėpėje su draugais. Mano gultas – kampe, toliausiai nuo lango. Kaip visada, reikia slėptis. Sena lova baltu rėmu, kojūgalyje išgraviruota gėlių puokštė. Lyg lopšys vaikui, tačiau skirta suaugusiajam. Kaip tik man.Daugiau

DVIEJŲ NULIŲ ZONA

Lina Simutytė

Publikuojame ištrauką iš rašomo apsakymų romano „Raudonasis albumas“, kuriame skleidžiasi keista šeimos istorija, reprezentuojanti trečiojo tūkstantmečio visuomenę. Realistinius ir siaubo bei fantastikos elementus derinantis pasakojimas aprėpia provincijose dominuojančio skurdo, iš jo kylančios nemeilės, gėdos, nevisavertiškumo, priklausomybių temas. Knygos „Raudonasis albumas“ centrinė figūra – Elena, liudijanti skirtingų kartų ir laikmečių konfliktą.Daugiau

LAIKO NEBUS

Liutauras Degėsys

„Laiko nebus“ – psichologinis-filosofinis romanas, kurio autorius teigia, jog 90 proc. žmogaus gyvenimo vyksta jo galvoje (širdyje, sieloje) ir tik 10 proc. – išorinėje, paviršinėje regimybėje. Tad pagrindinis herojus, nors ir kenčia, ieško ir klysta kaip visi žmonės, autoriaus valia įklampinamas į keistas, ypatingas, kartais ribines santykių situacijas, kad, stebėdamas savo būdravimo ir sapno būsenas, užduotų amžinuosius klausimus, kylančius iš tam tikrų visai žmonijai žinomų kodų. Vienas jų galėtų būti biblinis pastebėjimas: „Jūs turite akis, bet nematote, jūs turite ausis, bet negirdite.“Daugiau

TYRUOSE LIEPSNOJANTI VYŠNIA

Gasparas Aleksa

(Ištraukos iš rašomo romano)

Everesta

Vakar sutiktas vyriškis užgožė visas kitas mintis galvoje, brovėsi į svajones. Nauja, iki tol nepažinta ir labai galinga jėga žadino erotinį siautulį, pulsuojantį visame kūne. Svajonių vaizdiniai trukdė vairuoti.
Kuo jis mane taip pakerėjo?
Įsivaizduoju jo šypseną, rankas ir netgi šlaunų stangrumą. Mano fantazijos nepadorios, jos kursto nenugalimą norą prisiliesti prie to, kas saldu.
Automobilį palieku netoli Katedros aikštės. Nusprendžiu pavaikštinėti Gedimino prospektu. Ieškau parduotuvės, kur galėčiau nusipirkti patį madingiausią maudymuką. Vienuolė Liucija prasitarė, jog maudysimės Viduržemio jūroje ir Jordano upėje.Daugiau

JŪRKALNĖS LAUMĖ

Edmundas Untulis

Nors Sedoje, Mažeikių rajone, gimęs Edmundas Untulis – vienas iš nedaugelio, kuriančių žemaičių kalba, jam nesvetimas ir lietuviškas, ir latviškas žodis (nuo 2016-ųjų publikuoti keli Edmundo versti romanai). Baigęs liaudies teatro režisūrą Klaipėdoje, tuometinėje Lietuvos SSR valstybinėje konservatorijoje, 1981–1984 m. ėmėsi režisieriaus pareigų Utenoje, vėliau, persikėlęs į Skuodą, dirbo rajono kultūros namuose ir miesto viešojoje bibliotekoje, o 1995 m. čia įkūrė Žemaičių teatrą, kuriam tebevadovauja iki šiol. Publicisto, dramaturgo, prozininko tekstų galima aptikti periodinėje bei kultūrinėje spaudoje, autorinėse ir rinktinėse knygose. 2011-aisiais už literatūrinę bei teatrinę veiklą E. Untulis tapo dešimtuoju Simono Daukanto premijos laureatu.

---

Daugiau

O. Henry | KŪDIKIAI DŽIUNGLĖSE

Vertė Jeronimas Brazaitis

Montegiu Silveris, puikiausias gatvės prekeivis ir meno kombinatorius visuose Vakaruose, vieną sykį Litl Roke man pasakė:

– Jeigu tu, Bili, kada nors pradėsi kraustytis iš proto ir pajusi, kad esi per senas dorai apgaudinėti žmones – varyk į Niujorką. Vakaruose po mulkį gimsta kas minutę, bet Niujorke jų daugybė, lyg ikrų neršto metu – nesuskaičiuosi!Daugiau

SEMPER IDEM

Lina Simutytė

Išsiųstas dirbti didžiųjų Milos vandenų žemėje, apie šią gyvenvietę Jutas nieko nežinojo. Tačiau kito pasirinkimo neturėjo – suprato, kad apsisprendęs likusį gyvenimą praleisti jei ir ne moters kūne, tai bent jau dėvėdamas moteriškus drabužius bei ilgų plaukų perukus, savo mieste būtų pasmerktas pražūčiai. Išlipus iš juodo „Wolkswagen Polo“ tamsintais galiniais stiklais, jį apsupo vietiniai Urviniai, atvykėlį sutikę kaip mesiją. Jie sustojo ratu ir kažką murmėdami nusilenkė iki pat žemės. Galbūt dėl neįprastai aukšto Juto ūgio, kaulėtumo, šviesių plaukų iki juosmens ir balto kostiumėlio – kelius siekiančio klostuoto sijono bei švarko gilia iškirpte. Iškart pasigailėjo neapsirengęs tamsesniais drabužiais: Milos žemės buvo dulkėtos, tarsi čia gyvenantys Urviniai kiauras paras dirbtų kalnakasiais ar deimantų ieškotojais milžiniškose anglies šachtose ir kvėpuotų ne oru, bet juodais suodžiais. Arba įkvėpę baltą orą iškvėptų jį juodą. Jutas, dar prieš vietiniams ištariant pirmuosius žodžius, suprato, jog Urviniai taps jo bičiuliais.Daugiau

AMSTERDAM NON-AMOUR (II)

Viktorija Sab

(Tęsinys. Pradžia 2022 m. Nr. 12)

Mums su Marku pradingus oro uosto koridoriaus vingyje, Fabijus pamėgino išsiaiškinti, kas jo laukia. Migracijos pareigūnas anapus infostalo gana maloniai pakomentavo tvarką: jeigu kas nors iš Lietuvos oro linijų ateis pasiteirauti, ar nėra deportuojamų lietuvių, jie visi bus perduoti ir išskraidinti atgal. Kada ateis, ar ateis, jis nežino. Skrydžiai į Vilnių tikrai ne kasdien. O jei niekas neklaus? Tuomet palaikys juos čia, kol Amsterdamo valdžia skirs viešųjų darbų, kad užsidirbtų bilietui, ir išsiųs namo.
Nesinorėjo tikėti tokia perspektyva. Fabijus nusprendė pinigų prasimanyti pats, nelaukdamas, kol bus kažkur priverstinai įdarbintas. Išsitraukė iš kuprinės bloknotą, juodą markerį ir įsitaisė ant suolo rūkomajame, kur daugiau personažų šaržams. Ten jau sėdėjo kaštoninė rusė iš Piterio ir traukė dūmą.Daugiau

GYVYBĖS UPĖ

Dainius Sobeckis

Distopiniame rašytojo Dainiaus Sobeckio romane „Trigratas. Vidurupio kronika“ vaizduojamas pasaulis po ekologinės katastrofos, kai visi didžiųjų miestų vandentiekiai buvo užnuodyti ir liko mažiau nei milijardas žmonių. Pusė jų gyvena Trigrato mieste, pavadintame įkūrėjo vardu. Trigratas labai didelis, tačiau jame nėra vaikų. Čia žmonės niekada nepasensta, nes atėjus laikui yra perkeičiami: kūnas atnaujinamas, o dvasia nieko neprisimena. Į šį miestą atvyksta moteris iš anapus sienos. Ji sulaukia apreiškimo, kuris turėtų pakeisti Trigrato gyventojų likimą.

---

Daugiau

AMSTERDAM NON-AMOUR (I)

Viktorija Sab

Ši istorija, nutikusi prieš tris dešimtmečius, visų pirma skirta Amėjai kaip giminės relikvija, nelyg kosmogoninis mitas „kaip ex nihilo radosi šlepetės-meškučiai“. Tąkart pažadėjau dukrytei parvežti pliušinį meškį lauktuvių iš Olandijos. Žinojau, kad tai nebus smagi turistinė išvyka užsienin. Maniau, Amsterdamas pakeis mano gyvenimą. Pakeitė. Kitaip, nei tikėjausi.
Gerai prisimenu tą laiką. Mūsų, kaip ir daugelio šeimų, apypilkį gyvenimą buvo ką tik supurčiusios ir aukštyn kojomis apvertusios istorinės permainos. Atsivėrusios beribės pasirinkimo galimybės – kas būsi, ką studijuosi, kaip save dedikuosi išsivadavusiai tėvynei – mano kartą svaigino ir audrino lyg pavasario veršius išlaužti ganyklų aptvarai. Vos griuvus Sovietų Sąjungos sienoms, ką tik baigęs mokslus kaimynas išdūmė tranzu po Europą, turėdamas devynis baksus kišenėje. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tėvų nerimą: „Ai, baikit, kažkur padirbėsiu, kažką užkąsiu, ar tai esmė?“ Turėjau ir aš grandiozinių planų, tik gal šiek tiek mažiau drąsos.Daugiau