KROVINYS NR. 200
Vytaras Radzevičius
Memuaristinis apsakymas
Uzbekistanas.
1988.
Pavasaris.
***
Vėliau aš jį praminiau Tefteliu. Kol kas su būsimuoju pakeleiviu susitikome rusų armijos pulko medicinos tarnybos kabinete. Ant šalto metalinio stalo gulėjo nuogas liesas mėlynėm ir žaizdom nusėtas kūnas. „Stalas – toks pats, kaip valgykloje, ant jo pjaustoma duona ir sviestas“, – nusistebėjau mintyse. Į kambarėlį įėjo medikas. Atrodė pagiringas. Nužvelgė Teftelį – kiek atidžiau tyrinėjo kelias kulkų paliktas dailias aprūkusias skylutes krūtinėje. Tada bandė paversti kūną, kad galėtų apžiūrėti nugarą. „Padėkit, seržantai, ko stovit, bl…“, – iškošė man ir Sucharevui. Padėjome. Prisilietimas prie kūno šiek tiek nupurtė. „Šaltas kaip lavono užpakalis“, – prisiminiau girdėjęs ir suvokiau, kad taip ir yra. Teftelio nugara atrodė bjauriai – krūtinę pervėrusios kulkos, išskriedamos iš kūno lauk, nepaliko sveikos vietos. Medikas vėl nusikeikė ir Teftelį pavadino, pažodžiui verčiant iš rusų kalbos, susikrušusiu krušena.Daugiau