fbpx

LAIKO NEBUS

Liutauras Degėsys

„Laiko nebus“ – psichologinis-filosofinis romanas, kurio autorius teigia, jog 90 proc. žmogaus gyvenimo vyksta jo galvoje (širdyje, sieloje) ir tik 10 proc. – išorinėje, paviršinėje regimybėje. Tad pagrindinis herojus, nors ir kenčia, ieško ir klysta kaip visi žmonės, autoriaus valia įklampinamas į keistas, ypatingas, kartais ribines santykių situacijas, kad, stebėdamas savo būdravimo ir sapno būsenas, užduotų amžinuosius klausimus, kylančius iš tam tikrų visai žmonijai žinomų kodų. Vienas jų galėtų būti biblinis pastebėjimas: „Jūs turite akis, bet nematote, jūs turite ausis, bet negirdite.“Daugiau

TYRUOSE LIEPSNOJANTI VYŠNIA

Gasparas Aleksa

(Ištraukos iš rašomo romano)

Everesta

Vakar sutiktas vyriškis užgožė visas kitas mintis galvoje, brovėsi į svajones. Nauja, iki tol nepažinta ir labai galinga jėga žadino erotinį siautulį, pulsuojantį visame kūne. Svajonių vaizdiniai trukdė vairuoti.
Kuo jis mane taip pakerėjo?
Įsivaizduoju jo šypseną, rankas ir netgi šlaunų stangrumą. Mano fantazijos nepadorios, jos kursto nenugalimą norą prisiliesti prie to, kas saldu.
Automobilį palieku netoli Katedros aikštės. Nusprendžiu pavaikštinėti Gedimino prospektu. Ieškau parduotuvės, kur galėčiau nusipirkti patį madingiausią maudymuką. Vienuolė Liucija prasitarė, jog maudysimės Viduržemio jūroje ir Jordano upėje.Daugiau

JŪRKALNĖS LAUMĖ

Edmundas Untulis

Nors Sedoje, Mažeikių rajone, gimęs Edmundas Untulis – vienas iš nedaugelio, kuriančių žemaičių kalba, jam nesvetimas ir lietuviškas, ir latviškas žodis (nuo 2016-ųjų publikuoti keli Edmundo versti romanai). Baigęs liaudies teatro režisūrą Klaipėdoje, tuometinėje Lietuvos SSR valstybinėje konservatorijoje, 1981–1984 m. ėmėsi režisieriaus pareigų Utenoje, vėliau, persikėlęs į Skuodą, dirbo rajono kultūros namuose ir miesto viešojoje bibliotekoje, o 1995 m. čia įkūrė Žemaičių teatrą, kuriam tebevadovauja iki šiol. Publicisto, dramaturgo, prozininko tekstų galima aptikti periodinėje bei kultūrinėje spaudoje, autorinėse ir rinktinėse knygose. 2011-aisiais už literatūrinę bei teatrinę veiklą E. Untulis tapo dešimtuoju Simono Daukanto premijos laureatu.


Daugiau

O. Henry | KŪDIKIAI DŽIUNGLĖSE

Vertė Jeronimas Brazaitis

Montegiu Silveris, puikiausias gatvės prekeivis ir meno kombinatorius visuose Vakaruose, vieną sykį Litl Roke man pasakė:

– Jeigu tu, Bili, kada nors pradėsi kraustytis iš proto ir pajusi, kad esi per senas dorai apgaudinėti žmones – varyk į Niujorką. Vakaruose po mulkį gimsta kas minutę, bet Niujorke jų daugybė, lyg ikrų neršto metu – nesuskaičiuosi!Daugiau

SEMPER IDEM

Lina Simutytė

Išsiųstas dirbti didžiųjų Milos vandenų žemėje, apie šią gyvenvietę Jutas nieko nežinojo. Tačiau kito pasirinkimo neturėjo – suprato, kad apsisprendęs likusį gyvenimą praleisti jei ir ne moters kūne, tai bent jau dėvėdamas moteriškus drabužius bei ilgų plaukų perukus, savo mieste būtų pasmerktas pražūčiai. Išlipus iš juodo „Wolkswagen Polo“ tamsintais galiniais stiklais, jį apsupo vietiniai Urviniai, atvykėlį sutikę kaip mesiją. Jie sustojo ratu ir kažką murmėdami nusilenkė iki pat žemės. Galbūt dėl neįprastai aukšto Juto ūgio, kaulėtumo, šviesių plaukų iki juosmens ir balto kostiumėlio – kelius siekiančio klostuoto sijono bei švarko gilia iškirpte. Iškart pasigailėjo neapsirengęs tamsesniais drabužiais: Milos žemės buvo dulkėtos, tarsi čia gyvenantys Urviniai kiauras paras dirbtų kalnakasiais ar deimantų ieškotojais milžiniškose anglies šachtose ir kvėpuotų ne oru, bet juodais suodžiais. Arba įkvėpę baltą orą iškvėptų jį juodą. Jutas, dar prieš vietiniams ištariant pirmuosius žodžius, suprato, jog Urviniai taps jo bičiuliais.Daugiau

AMSTERDAM NON-AMOUR (II)

Viktorija Sab

(Tęsinys. Pradžia 2022 m. Nr. 12)

Mums su Marku pradingus oro uosto koridoriaus vingyje, Fabijus pamėgino išsiaiškinti, kas jo laukia. Migracijos pareigūnas anapus infostalo gana maloniai pakomentavo tvarką: jeigu kas nors iš Lietuvos oro linijų ateis pasiteirauti, ar nėra deportuojamų lietuvių, jie visi bus perduoti ir išskraidinti atgal. Kada ateis, ar ateis, jis nežino. Skrydžiai į Vilnių tikrai ne kasdien. O jei niekas neklaus? Tuomet palaikys juos čia, kol Amsterdamo valdžia skirs viešųjų darbų, kad užsidirbtų bilietui, ir išsiųs namo.
Nesinorėjo tikėti tokia perspektyva. Fabijus nusprendė pinigų prasimanyti pats, nelaukdamas, kol bus kažkur priverstinai įdarbintas. Išsitraukė iš kuprinės bloknotą, juodą markerį ir įsitaisė ant suolo rūkomajame, kur daugiau personažų šaržams. Ten jau sėdėjo kaštoninė rusė iš Piterio ir traukė dūmą.Daugiau

GYVYBĖS UPĖ

Dainius Sobeckis

Distopiniame rašytojo Dainiaus Sobeckio romane „Trigratas. Vidurupio kronika“ vaizduojamas pasaulis po ekologinės katastrofos, kai visi didžiųjų miestų vandentiekiai buvo užnuodyti ir liko mažiau nei milijardas žmonių. Pusė jų gyvena Trigrato mieste, pavadintame įkūrėjo vardu. Trigratas labai didelis, tačiau jame nėra vaikų. Čia žmonės niekada nepasensta, nes atėjus laikui yra perkeičiami: kūnas atnaujinamas, o dvasia nieko neprisimena. Į šį miestą atvyksta moteris iš anapus sienos. Ji sulaukia apreiškimo, kuris turėtų pakeisti Trigrato gyventojų likimą.


Daugiau

AMSTERDAM NON-AMOUR (I)

Viktorija Sab

Ši istorija, nutikusi prieš tris dešimtmečius, visų pirma skirta Amėjai kaip giminės relikvija, nelyg kosmogoninis mitas „kaip ex nihilo radosi šlepetės-meškučiai“. Tąkart pažadėjau dukrytei parvežti pliušinį meškį lauktuvių iš Olandijos. Žinojau, kad tai nebus smagi turistinė išvyka užsienin. Maniau, Amsterdamas pakeis mano gyvenimą. Pakeitė. Kitaip, nei tikėjausi.
Gerai prisimenu tą laiką. Mūsų, kaip ir daugelio šeimų, apypilkį gyvenimą buvo ką tik supurčiusios ir aukštyn kojomis apvertusios istorinės permainos. Atsivėrusios beribės pasirinkimo galimybės – kas būsi, ką studijuosi, kaip save dedikuosi išsivadavusiai tėvynei – mano kartą svaigino ir audrino lyg pavasario veršius išlaužti ganyklų aptvarai. Vos griuvus Sovietų Sąjungos sienoms, ką tik baigęs mokslus kaimynas išdūmė tranzu po Europą, turėdamas devynis baksus kišenėje. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tėvų nerimą: „Ai, baikit, kažkur padirbėsiu, kažką užkąsiu, ar tai esmė?“ Turėjau ir aš grandiozinių planų, tik gal šiek tiek mažiau drąsos.Daugiau

VERDIKTAS

Edith Wharton

Amerikiečių rašytoja Editha Wharton (1862–1937), iki vedybų – Newbold Jones, gimė senoje, kilmingoje ir turtingoje Niujorko šeimoje, kurios gyvenimas įkvėpė idioma tapusį posakį „neatsilikti nuo Džounsų“ (keeping up with the Joneses). Po JAV pilietinio karo Jonesai šešerius metus praleido Europoje, tad Editha, jauniausia iš trijų atžalų, vaikystėje su tėvais nemažai keliavo. Šeimai grįžus į Jungtines Valstijas, jos nerūpestinga paauglystė prabėgo Niujorke bei Niuporte (Rod Ailande). Mergaitę lavino privatūs mokytojai ir guvernantės, ji labai daug skaitė. Netrukus išryškėjo Edithos talentai: šešiolikos ji parašė pirmąją novelę ir publikavo savo poeziją mėnesiniame žurnale „Atlantic“. Tokiu būdu mergina debiutavo Niujorko aukštuomenėje, kuri vėliau tapo jos romanų bei apsakymų objektu: savo kūriniuose E. Wharton aprašė šio didmiesčio aukso amžių, atskleidė veltėdžiaujančio elito gyvenimą, veidmainiškus jo tarpusavio santykius bei turtingųjų luomo „kalėjimus“, kuriuose jie patys save ir įkalino.Daugiau

LAIŠKAS AUSTĖJAI

Edgaras Bolšakovas

„Nemune“ debiutuojantis Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“, aprėpiančios ne tik filosofiją, bet ir kiną, pasaulį, vaizdinius, istoriją, daiktus, meną ir daugybę kitų temų, autorius. Publikuojamas tekstas Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos prozos kūrinių konkurse tema „Gaveliška dabartis“ laimėjo pirmąją vietą.Daugiau

PRADINGUSIOS FOTOGRAFIJOS

JOVITA POVILIŪNAITĖ

– O gal tikra yra tai, ką matai užmerkęs akis? – tarsi paslaptį sušnabždėjo Jolanta.
Jos abi rūkė sutūpusios psichiatrijos ligoninės tualete. Naktį rūkomąjį kažkodėl užrakindavo, bet rūkyti tualete sesutės nedraudė.
Kamilė užgesino nuorūką klozete, tuomet pavartė rankoje fotoaparatą, priglaudė akį prie vaizdo ieškiklio ir paspaudė užrakto mygtuką. Šis dusliai klektelėjo. Dar kartą apžiūrėjo, lyg tyrinėdama neregėtą daiktą.
– Fotoaparatas irgi užsimerkia prieš pamatydamas tiesą, – pratęsė draugės mintį Kamilė, – Klektelėjimas siejasi su tuo, jog įvyko kažkas, ką norėtųsi sustabdyti.
Fotoaparatas buvo jos mirusio tėčio.Daugiau

ELIZIEJUS.COM

Ilmar Taska

Ilmaras Taska (gim. 1953 m. Kirove, tremtinių šeimoje) – žinomas estų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, išgarsėjęs debiutiniu romanu „Pobeda 1946“, kuris buvo išverstas į 14 kalbų, pelnė ne vieną literatūros premiją, o „The Times Literary Supplement“ išrinko jį vienu geriausių 2018 m. kūrinių. Romane tikroviškai atkurta slogi baimės ir įtarumo aplinka pokario Taline, kai Estija buvo atskirta geležine uždanga.Daugiau

FOKUSININKO KERŠTAS

Olenka Martynyk

Stephenas Leacockas (1869–1944) – Kanados humoristas, gimęs Svonmore, Hampšyro grafystėje (Didžioji Britanija). Nuo šešerių metų augo Ontarijo provincijoje, Kanadoje. Studijavo Toronto ir Čikagos universitetuose. 1903–1936 m. dėstė politinę ekonomiką Makgilio universitete. Jo pirmoji knyga – „Politikos mokslų elementai“ (Elements of Political Science, 1906), o rašytojo humoristo karjera prasidėjo nuo apsakymų rinkinio „Literatūrinės klaidos“ (Literary Lapses, 1910). Kūrėjas, į kurį skaitytojai žiūrėjo kaip į Kanados Marką Twainą, nuo 1910 iki 1945 m. išleido 12 plataus diapazono humoristinių rinkinių; kritikai mini ir jo nebaigtą autobiografiją „Berniukas, kurį palikau praeityje“ (The Boy I Left Behind Me). Rašytojas taip pat paskelbė darbų apie savo pasirinktą literatūros žanrą: knygas „Humoras: Jo teorija ir technika“ (Humour: Its Theory and Technique, 1935) bei „Humoras ir žmogiškumas“ (Humour and Humanity, 1937).Daugiau

SVETIMŠALIS

Mantas Stočkus

„Nemune“ debiutuojantis Mantas Stočkus – trečios kartos klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Maltoje. Visai neseniai šiuolaikinės bei modernios literatūros ir kritikos magistro laipsnį Maltos universitete įgijęs kūrėjas itin domisi provokuojančia grožine literatūra bei haiku poezija.


Daugiau

KVARTETAS

Lina Simutytė

Apžiūrėjęs bambukinius skudučius, prie lūpų priglaudęs šaltą fleitos sidabrą, atsainiai nužvelgęs varinius valtornų vamzdynus ir išsikišusius nendrinius saksofonų liežuvius, Edis pasirinko tviskantį fagotą. Instrumentas buvo sunkus, nors patogumo sumetimais pagamintas ne iš palisandramedžio, bet iš lakuoto klevo. Broliui patiko solidus jo svoris ir išsikišęs pūtiklis, primenantis ploną metalinio kavinuko piltuvėlį. Tėtis trūktelėjo pečiais, kelis kartus fagotą pakėlė ir nuleido, o mama pučiamųjų instrumentų skyriaus vadovo paprašė pademonstruoti skambesį. Nors buvo iš anksto sutarta, jog Edis muzikos mokyklą lankys ne tam, kad išmoktų groti, bet kad palengvintų savo ligą, vyras paėmė fagotą, batų padais stipriai įsirėmė į klasės grindis ir išsitiesė, akimirksniu susilygindamas su standžiu instrumento kūnu. Daugiau

Serafima ir Bogdanas

Vahur Afanasjev

Vahuras Afanasjevas (tikrasis vardas Vahuras Laanoja, 1979–2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius. V. Afanasjevas mirė 2021-ųjų gegužę, tų pačių metų spalį jam po mirties buvo suteikta Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas“ (2017). Kūrinys 2017-aisiais taip pat laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse, pelnė Virumos literatūros ir Estijos kultūros kapitalo fondo premijas.Daugiau

Čia esu aš

Edmundas Janušaitis

(Romano fragmentai)

Jaunystės prisiminimais paremtame pasakojime atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Pasakotojas, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl yra linkęs bendrauti su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką.

Knygos redaktorius Jonas Vabuolas


Daugiau

DŽEFAS PYTERSAS KAIP PERSONALINIS MAGNETISTAS

O. HENRY

Džefas Pytersas buvo įsitraukęs į tiek daug pinigų „pasidarymo“ užmačių, kiek Čarlstone, Pietų Karolinoje, yra būdų ryžių patiekalams pagaminti.
Man labiausiai patinka klausytis jo pasakojimų apie jaunystės dienas, kai ant gatvės kampo pardavinėdavo visokius tepalus ir miltelius nuo kosulio, pinigų vos vos pakakdavo prasimaitinti, buvo atlapaširdis su visais žmonėmis, o iš paskutinės monetos lošdavo „skaičius ar herbas“.Daugiau

SVEIKUOLIO MIRTIS

Tomas Šinkariukas

Why are you afraid of the Big Black Wolf
When you walk in your dream alone
He appears by your side like a thought or a shade
And his manners are gentle and slow
He never looks you straight in the eye
While his red tongue and white teeth glow
He wants you to feel he’s your best mate
He is silence saying helloDaugiau

Neplanuoti prisiminimai

Julius Keleras

Šį tekstą iššaukė vienas tolimas prisiminimas. Laimei ar nelaimei, be vaizduotės dar esame ir prisiminimų būtybės – kylame aukštyn tik dėl to, kad egzistuoja apačia ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, o iš viršaus, įkvėpus oro, pažvelgti žemyn ir šūktelti: „Oho, kaip aukštai mano užkopta!“ Ne apie kalnus aš čia. Tikrai ne apie juos. Neseniai šią žemišką ašarų pakalnę ankstokai palikęs Romualdas Rakauskas, puikus bičiulis ir dar puikesnis Akmenėje 1941 m. gimęs fotomeno lyrikas, visą gyvenimą praleidęs Kaune, bet nesutikdavęs būti vadinamas kauniečiu („aš tik gyvenu Kaune“), yra teigęs, kad žmones skirsto į dvi kategorijas – tuos, kuriems tinka jūra, ir tuos, kuriems tinka kalnai.Daugiau