Čia esu aš
SKAITYTI DAUGIAU
Aš pats esu Nemoderni Slampės mergina. Aš noriu būti. Ir čia dar daug tokių yra. Net niekada Slampėje negyvenusių. Plikagalvė Birutėlė, išprotėjusi Bučinia ir dainininkė pro šalį Arija Pupainė. Visi iš nuošalės. Visi atstumtieji. Iš pasaulio ir sveiko proto išvarytieji. Jėzus taip pat yra Nemoderni Slampės mergina. Ir Morrissey’us, tas tai savaime, kaipgi be pačios Nemoderniausios Slampės merginos Morrissey’aus.
Rihards Bargais
Skelbiame ištraukas iš latvių rašytojo Rihardo Bargo (gim. 1969 m.) autobiografinio romano „Nemodernios Slampės merginos“, 2021 m. išleisto Rygoje. Jame autorius žvalgo, žavisi, tyrinėja ir aprašo savo gyvenimo įvykius, kruopščiai parinkdamas žodžius ir raiškos būdą. Absurdiški nuotykiai, apkalbos, anekdotai, epizodai iš populiarių ir marginalinių menininkų, kaimynų, draugų, bendruomenės, giminaičių, mylimųjų ar atsitiktinių sutiktųjų gyvenimų – šį margą kokteilį rašytojas sumaišo su kartais nemaloniai tiesmukomis įžvalgomis. Pasijuokdamas iš mūsų vaidmenų ir silpnybių, jis ne kritikuoja, o išryškina kiekvieno individo vertę bei pažeidžiamumą.
***
Su kita panašia maita teko susidurt Rygoje, tramvajuje. Irgi išsififinusi, apsitempusi, su rausvu užrašu Easy per papus, akių baltymai aptraukti blankia puikybės plėve, nosis remia vagono lubas, o šalia, žinoma, nepamainomas kvadratinis prablaškytojas. Sėdėjo tramvajaus priekyje, taip ir būtų sėdėjusi lyg pabučiuota, jei nebūtų įlipusi ta mergina.
Lieknutė, kietai supintomis kasytėmis, vilkinti suknelę, skalbtą tiek kartų, kad prapuolė visos gėlytės, o rankoje plastikinis krepšys, toks pat nublukęs, su vos įžiūrimu ansambliu ant jo. Tai buvo Ottawan. Ottawan!! Vadinasi, dvidešimt ar net trisdešimt metų skalbtas lenkiškas krepšys! Jo dugne kažkas ritinėjosi. Du obuoliai ir kepaliukas duonos! Tikriausiai mergina juos vežė į namus, kuriuose laukė trys tokie pat kaip ir ji vienas už kitą liesesni broliukai. Gal parduotuvėje pavogė, gal pirko už paskutines kapeikas, kurias triskart perskaičiavo dėliodama iš saujos į saują. Įlipo ir iškart nusisuko, įsispraudusi į kampą prie vairuotojo kabinos. Bilieto nepažymėjo. Šis tramvajus buvo pustuštis, laisvai galima atsisėsti. Bet neatsisėdo. Galbūt manė, kad sėdėjimas nėra skirtas tokioms menkoms būtybėms kaip ji, o gal liko stovėti, kad greitai iššoktų, jei tarpduryje pasirodytų kontrolierė.
Bet tada toji pupytė pradėjo savąjį kvadratinį maitinti. Kas čia per mada, tas valgymas transporte? Tikras prakeikimas! Ji stūmė jam į burną varškės sūrelį, bet jis nevalgė ir urzgė tarsi apsėstas. Varškė išmozojo skruostus, krito ant žemės ir prisidrabstė trijų artimiausių eilių zonoje. Tai išvarškiavo mano sveiką protą! Vienas gumulėlis atriedėjo net iki mano kojų ir, sukėlęs kurtinantį garsą, sustojo prieš pat bato nosį. Sėdėjau tramvajaus vidury, tad visas pasirodymas vyko lyg ant delno – ir tiedu, ir kampe drebanti mergina, – tai buvo toks baisus kontrastas.
– Ko spraudiesi į tą kampą, tu čia esi pati gražiausia! – visa savo esybe tyliai šaukiau merginai. – Tavo drovumas šimtą kartų gražesnis už tą pripumpuotą pabaisą! – Norėjau pašokti, išplėšti ją iš kampo ir pastatyti prieš visus sėdinčius tramvajuje, pasukti veidu į pupytę ir sušukti: – Žiūrėk!! Ar dėl šitos tau gėda? Dėl šitos?? Ar tu tokia nori tapti? Tokia?? – O paskui, atsigręžęs į varškiaveidžius, jau mačiau juos Kalnciemo akmens skaldyklose ir Kemerų durpynuose. Katorgoje!
Bet išoriškai niekas nepakito, taip mes tramvajuje ir toliau žlegsėjome, visokeriopai kultūringai ir visuotinai mandagiai – mergina ir toliau drovėjosi, vaikas ir toliau ožiavosi, pupytė sūrelio likučius sukimšo į save ir toliau spoksojo į holografinę visatą, o aš ir toliau ėjau iš proto, tik plaukų želė tirpo ir tekėjo per mano kvailą kaktą. Iki kol drovioji mergina išlipo vienoje stotelėje, aš – kitoje, o besotis tramvajus trūktelėjo tolyn į pragarą minkyti molio.
Tai buvo seniai, buvau dar visiškas jauniklis, už paskutinius pinigus perkantis pigias grožio priemones ir krentantis be sąmonės dėl visų pasaulio neteisybių. Dabar galvoju – nė vieno nereikia siųsti į akmens skaldyklas, kiekvienas šiame gyvenime turi savo vietą – tegu grožis lieka įsispraudęs kampe, tai krištolinė grožio vaza, o maitos tepriauga prie kėdžių ir miršta nuo apsirijimo sūreliais. Tik nuo vargšės mergaitės suknelės nuskalbtos gėlės tegu žydi ir kvepia aplink mane tarsi begalinis rojaus sodas.
knygos ištraukos
ir NOJAUS PETRAUSKO KŪRINIŲ REPRODUKCIJOS
TIKRAS MENAS
Seniai seniai, toli toli Kreb galaktikoje, Šupuk planetoje, nusileido pirmoji Voš planetos ekspedicija. Tačiau vos tik palietęs paviršių kosminis laivas tiesiog išnyko iš Voš tarpplanetinių skrydžių centro radarų ir bet kokia komunikacija su juo dingo. VTSC nutarė palaukti tris mėnesius: jeigu vis dar nebus įmanoma susisiekti su įgula, tuomet išsiųsti gelbėjimo misiją, ji Šupuk pasiektų po trisdešimties metų ir šešių savaičių.
Šupuk turėjo tik du gyventojus, bet apie tai niekas nežinojo. Kreb galaktikos komiteto duomenimis, čia egzistavusi civilizacija seniai susinaikino. Du išlikusieji nebuvo jis ar ji, jiedu tiesiog buvo Tai. Neturėjo fizinio kūno, iš kurio dažniausiai ir nustatoma lytis, o jų, pavadinkime, siela ar energija buvo ant moteriškumą ir vyriškumą skiriančios ribos. Jie buvo tiek pat vyriški, kiek ir moteriški ir jau seniai nebeprisiminė, kuo buvo gimę.
Šioje planetoje abu Tai gyveno nuo neatmenamų laikų ir vieną tikrą savybę, kokią jie turėjo ir kuria save identifikavo, apibūdino ir patys gerai suvokė: abu buvo menininkai. Tai vienas ir Tai du apie meną, kūrybą ir įkvėpimo stoką galvojo ir tuo metu, kai jų planetoje nusileido dvylika nematytų būtybių.
Vošiečiai nepadarė didelio įspūdžio – juoda kaip anglis smarkiai porėta oda, baltos lūpos ir akių vokai, baltos pėdos ir ausys, pakaušyje gili skylė, iš kurios kartkartėmis lyg ugnies liežuviai vis galveles kaišiojo ilgi raudoni raityti sutvėrimai. Rankos buvo panašios į siaurais, ilgais lapais apaugusias šluotas. Visi vilkėjo blizgančias pilkas uniformas, bet buvo basi. Kaip menininkai abu Tai įžvelgė šiokį tokį potencialą, bet jiems reikėjo susikaupti ir rimčiau viską apgalvoti, todėl jie paliko vošiečių įgulą susipažinti su planeta, o patys nuėjo poilsio.
Kelias savaites abu Tai stebėjo svečius ir nuobodžiavo. Paskutiniai jų kūriniai jiems irgi jau buvo nusibodę. Nuobodulys dabar buvo visur, abu Tai buvo nelaimingi. Kai dar buvo jauni, daug svajojo, kūrė visokiausias vizijas, statė miestus, tarsi šachmatų lentoje pirmyn, atgal, į kairę ir dešinę stumdė likimą, laiką, norus, iliuzijas, svajones, nuotaikas, geras ir blogas mintis. Abiem patiko jaustis dievais. Mėgavosi grožiu ir skausmu, kūryba, gyvenimu ir mirtimi. Tačiau viskas jau buvo seniai. Miestų ir jų istorijų nebeliko net pėdsakų. Todėl paskutiniai dviejų Tai kūriniai tik atspindėjo jų pačių nuobodulį ir išsisėmimą. Niekas nebebuvo žiauru ar skausminga, linksma ar gera, viskas tiesiog šiaip buvo, tik užėmė vietą, tik kaip kokia rakštis kėlė niežulį ir galvos skausmą.
<…>
ARANO VAIKAI
Seniai seniai, toli toli Ar galaktikoje, Arano planetoje, gyveno civilizacija, priklausanti penktajam tarpgalaktinio planetų gyventojų vertinimo lygiui. Araniečiai gyveno sėsliai dvylikoje miestų. Tai buvo taiki ir pasiturinti planeta, nors didele pažanga nepasižymėjo. Pagrindinis pajamų šaltinis, dėl kurio ji garsėjo visoje galaktikoje, buvo babuakų pienas ir kailiai.
Norint, kad svetainė tinkamai veiktų, kai kurie slapukai yra būtini. Į šią kategoriją įeina tik tie, kurie užtikrina pagrindines svetainės funkcijas ir jos saugumą. Šie slapukai nesaugo jokios asmeninės informacijos.
Visi slapukai, kurie nebūtinai reikalingi interneto svetainės darbui ir kurie yra naudojami specialiai rinkti vartotojo asmeninius duomenis naudojantis lankomumo analize, reklaminiais skydeliais ir kitu įterptuoju turiniu, yra vadinami nebūtinaisiais slapukais. Jūs galite suteikti mums leidimą juos naudoti arba nesutikti.