TOLKIENAS IR BORGESAS

KIRILL KOBRIN | vertė Kornelija Ragytė

Man atrodo, net nėra apie ką čia rašyti. Juk nė neaišku, ar Tolkienas apskritai žinojo apie Borgeso egzistavimą. Labiau pagrįsta prielaida būtų, jog Borgesas girdėjo apie Tolkieną ar net skaitė jo knygas. „Pramanytų būtybių knygoje“ (1973) yra ištrauka iš Clive’o S. Lewiso romano „Perelandra“; turint galvoje, kad Lewisas buvo artimiausias Tolkieno draugas ir kolega Oksfordo universitete, nesunku įsivaizduoti tokią sceną: aklas argentinietis klausosi pažįstamo (ar giminaičio) garsiai skaitomų „Apie pasakas“ (On Fairy-Stories) ar „Dvi tvirtovės“. Nors mažai tikėtina. Borgeso raštuose neradau nė vieno Tolkieno vardo (ar jo darbų) paminėjimo. Tad sutarkime, kad abipusis neminėjimas yra ne kas kita, kaip abipusis garsiųjų rašytojų vienas kito nežinojimas.Daugiau

JAPONIJOS ŠULINIŲ DANGČIAI, IŠPIEŠTI GĖLĖMIS, TILTAIS, KALNAIS IR TALISMANAIS, JAU PREKYBOJE

MARTYN SMITH | vertė Viktorija Sab

Japonijoje besilankantys užsieniečiai paprastai linkę žiūrėti aukštyn – į milžiniškus dangoraižius, puošnius šventyklų vartus, tradicinius medinius svečių namus. Tačiau pažvelgus žemyn galima ir ant grindinio pastebėti kai ką ne mažiau intriguojančio. Dažniausiai miesto šaligatviai nusėti puošniais, kartais ryškiai išmargintais kaltinės geležies šulinių dangčiais, skiriančiais gatvės gyvenimą nuo suklotų po žeme kanalizacijos vamzdžių.Daugiau

PASINERTI PLAČIAI ATMERKTOMIS AKIMIS

Viktoriją Mickutę apie socialinės dokumentikos technologinių ir žmogiškųjų galimybių ribas bei paribius kalbina Alfredas Chmieliauskas

Sužinojęs, kad Viktorija iš Niujorko savaitei atvyksta į gimtąjį Kauną, apsidžiaugiau trumpam atsiradusia galimybe susitikti su didžiausio pasaulyje naujienų televizijos tinklo „Al Jazeera“ inovacijų studijos „AJ Contrast“ vyresniąja prodiusere. Susipažinome kadaise vykdami į Tarptautinės teatro dienos minėjimą. Žinojau tik tiek, kad ant užpakalinės automobilio sėdynės vežu į Vilnių geriausią KTU gimnazijos moksleivę. Tuomet mėgau pakalbinti savo vaikų bendraamžius, o ypač – pirmūnus: visi jie turėjo šviesią ateitį, kuri mano kartos bičiuliams buvo gerokai apniukusi. Taip prasidėjęs neįpareigojantis pokalbis tęsėsi atsitiktinių susitikimų metu, kiekvieno iš mūsų ateičiai iš lėto virstant praeitimi, lyg spaudžiant filmo greito prasukimo mygtuką. Daugiau

„JOKIA MOTERIS NEGALI TAPYTI“: „MENO ISTORIJA BE VYRŲ“ KOREGUOJA BEVEIK 600 METŲ VYRIŠKOS MENO KRITIKOS TRADICIJĄ

EDWINA PRESTON

Ar esate girdėję apie siurrealistę fotografę Lee Miller? Arba apie itin politišką DADA fotomontažo kūrėją Hannah’ą Höch? XIX a. skulptorė Edmonia Lewis, kaip ir XX a. Barbara Hepworth, sulaukė šlovės ir pripažinimo, bet nė viena iš šių moterų menininkių nepasiekė „visuotino pripažinimo“ statuso, kaip Salvadoras Dali, Marcelis Duchamp’as ar Henry’is Moore’as, tačiau ne todėl, kad jos nėra tokios pat svarbios, novatoriškos ar pažangios.Daugiau

KUR DAR JĄ NUVES SMALSUMAS?

VALDAS PUTEIKIS

Jos balsas radijo eteryje sklido ne vienus metus. Ir – padėtas taškas. Radikalus pokytis: žurnalistė Gabija Lunevičiūtė tampa miestų gide. Negana to, ji įkuria profesionalių gidų – Miestų istorijų – mokyklą, jau šį spalį kviesdama į naują kursą. Gido profesija šiandien, kaip reta kada, itin populiari, tačiau profesionalių ekskursijų vedlių, gebančių sukurti tokią atmosferą, kad pažintum ne tik miestą, bet ir atrastum save, savo tapatybę, mieste, – vienetai.Daugiau

ESKAPISTAI

KIRILL KOBRIN

Knygoje, kurią aptarsime vėliau, aptikau nuostabią biografinę pastabą: „Britų estetas ir ekscentrikas (1906–1987), didžiąją paskutiniųjų gyvenimo metų dalį praleidęs lovoje savo namuose Vilsfordo dvare, kurdamas drabužius taip ir neparašyto romano, kurio veiksmas vyksta Marselyje, herojams.“ Didis kūrinys, taip ir likęs ant šio nuostabaus žmogaus darbo stalo, vadinosi „Laskaras“, kartais – „Pajūrio bulvaro istorija“, retsykiais „Laskaras: istorija, kurią privalai pamiršti“. Gulinėtojo vardas – Stephenas Tennantas; jis tikrai buvo estetas, ekscentrikas, taip pat aristokratas ir homoseksualas. Kuo tapo vyresnis, tuo daugiau laiko Tennantas praleisdavo lovoje, bet ne dėl silpnumo ar ligos, o dėl ideologinių priežasčių. Jis buvo dykinėtojas – iš principo ir įsitikinimo, jį domino tik (savitai jo suprastas) Grožis, visa kita jam kėlė arba panieką, arba (dažniausiai) siaubą. Stephenas Tennantas buvo tipiškas XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Anglijos aristokratiško gyvenimo, kurį fantastiškai išsamiai aprašė Pelhamas Grenvillis Wodehousas ir Evelynas Waugh, personažas.Daugiau

MASGREIVŲ ARCHEOLOGIJA

Kirill Kobrin

Tai buvo prieš pusę amžiaus, 1973-iųjų gegužę. Iki mokslo metų pabaigos – vieni niekai, į mokyklą tekdavo trenktis dėl vienos dviejų pamokų, klasėse ir koridoriuose jau kažką plovė šlapiais pilkais skudurais, skleidžiančiais niūrų dvoką, bet užtai langai – plačiai atlapoti. Sovietiniai vaikai peliukų kostiumais grėbliais krapštė mokyklos gėlynus.

Apskritai iki atostogų buvo likusios pora dienų, ir pakako vien tik mėgautis artėjančios vasaros, šilumos bei laisvės, ištrūkus iš pedagoginio žvėryno aptvarų, laukimu. Ką aš, pasiekęs antros klasės finišą, ir dariau – mėgavausi. Saulė švietė ilgai, nuo pasaulio slėpiausi savo kambaryje (tuomet, o laime, dar turėjau savo kambarį) ir užsiėmiau kasdieniais reikalais: rūšiavau alavines ir plastmasines armijas, negrabiai gaminau mažas „Auroros“ ir „Variago“ kopijas, pritvirtindamas gilzes prie siūlų ričių, į šias mini patrankėles priberdavau parako, rasto tikruose šoviniuose armijos šaudykloje netoli „Autogamyklos“, į vamzdį įkišdavau švino svarelį, tą liliputišką sviedinį, ir laukdavau, kol ateis Vovka iš vyresnės klasės, kad drauge pašaudytume. Na, ir, žinoma, skaitydavau. Gulėdamas ant lovos ryte rydavau knygą po knygos: iš klasioko tėvų pasiskolintus Mayne’ą Reidą, Fenimore’ą Cooperį, Jules’į Verne’ą, Alex­andre’ą Dumas. Bet visų pirma – Arthurą Conaną Doyle’į.Daugiau

ESĖ APIE „PAPRASTĄ ŽMOGŲ“

Oksana Judakova

Vilius Orvidas iškeliavo Amžinybėn prieš trisdešimt metų. Dabar jo skulptūrų sodą prižiūri sesuo. Šis šienaujamas, Viliaus sodinti augalai suvešėję, skulptūros perstatytos, šiek tiek tvarkingiau išrikiuotos palei takus. Kai kurios, žmonės kalba, per tą laiką ir prapuolusios. Betgi ne į žemę sulindo. Nes akmuo, sako, į žemę nelenda, atvirkščiai – šauna lauk. Ant kai kurių matomos skilimo linijos. Jos gali būti iš tų laikų, kai sovietinė valdžia atvirai smerkė tokį keistą meną ir slapčia siuntė užpuolikus vartyti skulptūrų.Daugiau

ISTORIJOS ANGELO PARAŠIUTAS

Kirill Kobrin

1920-aisiais 41 metų šveicarų kilmės vokiečių menininkas Paulis Klee užbaigė nedidelį kūrinį pavadinimu „Angelus Novus“. Jis buvo atliktas nauja technika, kurios išsamiai neaprašysime, nes šio teksto autoriui smulkios detalės nėra žinomos. Trumpai tariant, tai atspaudas, vadinamoji giliaspaudė ant popieriaus lapo, įgyvendinta naudojant sausą adatą ir akvarelę. Klee (manau, jis pats, o ne menotyrininkai) šį būdą pavadino „dažų perkėlimu“. „Angelus Novus“ (be daugelio kitų darbų) buvo paruoštas pirmajai didelei autoriaus parodai Miuncheno „Naujojo meno“ galerijoje. Ši paroda dailininką išgarsino tarp menininkų ir kolekcininkų.Daugiau

LEONARDO DA VINCIO MOTINA GALĖJO BŪTI VERGĖ: ką šis atradimas atskleidžia apie Renesanso Europą

Gabriele Neher

Neseniai atrastame dokumente, kurį 1452 m. lapkritį surašė Leonardo da Vincio tėvas Piero, teigiama, kad jis suteikė laisvę vergei vardu Caterina. Šį raštą radęs mokslininkas, italų literatūros profesorius Carlo’as Vecce’ė, iškėlė prielaidą, jog ji buvo Leonardo motina.

Teiginys paskelbtas pasirodžius Vecce’ės romanui „Katerinos šypsena“ (Il Sorriso di Caterina) – išgalvotam pasakojimui apie da Vincio motinos gyvenimą. Autorius knygoje įpynė kelis faktus, dėl kurių tyrinėtojai yra tikri: kad da Vincis buvo nesantuokinis savo tėvo ir žemesnio statuso moters vaikas ir kad jo motinos vardas Caterina.Daugiau

OMNITOPIJA

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Prekybos centras mus pasitinka ryškiomis šviesomis, jis erdvus, švarus, pilnas žmonių, atėjusių čia patirti džiaugsmo. Prekybos centras – vieta, talpinanti savyje viską (ar beveik viską), ko nėra mūsų nuobodžioje, monotoniškoje, pilnoje baimių ir sunkumų kasdienybėje. Čia daug vietos – kitaip nei mūsų miestiškuose būstuose. Čia šviesu – kitaip nei menkai apšviestose kvartalų, kuriuose gyvename, gatvėse. Čia gražu ir, kaip bebūtų keista, jauku, čia smagu ir netgi – nepaisant nuo vieno iki kito prekybos centro pasikartojančių parduotuvių – gausu įvairovės. Daiktai, kurie mus čia supa, yra geresni nei namuose, maistas (dažniausiai) – skanesnis, net tualetai, nepaisant lankytojų konvejerio, nepretenzingą išsivadavimo nuo perdirbto maisto ir gėrimų procedūrą paverčia pakylėta, iškilminga, estetiškai reikšminga. Ne veltui tiek daug asmenukių daroma būtent prekybos centrų tualetuose.Daugiau

NEIŠVYKIMO MELANCHOLIJOS ANATOMIJA

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

1914-aisiais Giorgio’as de Chirico’as nutapė paveikslą „Gare Montparnasse“ (išvertus iš prancūzų kalbos – „Monparnaso stotis“). 26-erių menininkas tada buvo pirmojo, „metafizinio“ savo kūrybos etapo viršūnėje, po kelerių metų ši kryptis jį ir išgarsino. Apollinaire’o dėka Chirico kūryba tapo žinoma prancūzų modernistams, kurie kiek vėliau virto prancūzų avangardistais (arba ne), bet savo žinias apie keistą, kerintį „viršrealistinį“ italą perdavė kultūros grandinėle tolyn. De Chirico’as tapo vienu tų, kuriems meldėsi siurrealistai – ir net bandė užverbuoti į avangardo batalioną, vadovaujamą Bretono, – tačiau italas staiga pakeitė savo stilių, pasaulėžiūrą, tiesiog viską. Jis susidomėjo visai kitokia tapyba, į siurrealistines komandas reagavo irzliu nepaklusnumu, visaip pravardžiavo judėjimo narius, po to visiškai iškrito iš jų gretų, kad kaip numylėtinis patektų į meno žinovų, kuratorių, prekiautojų glėbį. De Chirico’as nugyveno ilgą amžių – mūsų pasaulį paliko 1978-aisiais,Daugiau

EUROPINĖ PIEŠĖJO SUTARTIS

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Václavas Hollaras (orig. Václav Hollar, dar žinomas kaip Wencenslaus Hollar Bohemus, Wenceslas Hollar, Wenzel Hollar; 1607–1677) gimė turtingoje Rudolfo II dvare tarnavusio Prahos didiko šeimoje, o mirė nepritekliuje (legenda teigia, kad skurde) Londone, valdant Karoliui II. Hollaras išgarsėjo dar būdamas gyvas, turėjo gerbėjų, draugų, mokinių, daug keliavo ir sukūrė šimtus darbų. Jis nugyveno ilgą dailininko ir bėglio gyvenimą, savo talentu užkariaudamas Europą ir kartkartėmis pabėgdamas nuo jos karų bei revoliucijų. Jo graviūros ir piešiniai vaizduoja būtent šią Europą iki smulkiausių detalių. Išskyrus gal tik plačiausiai žinomus motyvus, kuriuos kiekvienas atpažįsta iš Hollaro kolegų knygų bei darbų. Ši aplinkybė, mano galva, apgaubta paslapties. Pabandykime ją įminti.Daugiau