„Empty Brain Resort“: Nepriklausomos kultūros kelias ir iššūkiai

Ieva Raudeliūnaitė

Pastaruoju metu, kai gilinuosi į temas, kurios mane veda prie rašymo, vis dažniau sugrįžtu į dvi vietas: Vilnių, tapusį mano namais, ir Berlyną, kur nuolat atsiveria naujos galimybės bei perspektyvos. Šie miestai man yra kaip šaltiniai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai – ir jų įtaka manosioms būsenai ir minčiai neišnyksta. 

Čia gyvena žmonės, jau ne vienus metus puoselėjantys kultūrines iniciatyvas. Su jais šįkart susitikau pasikalbėti – apie jų darbus, intencijas, pradžią. Mintimis grįžusi beveik penkerius metus atgal, prisimenu save: netikėtai atsidūrusi viename iš jų renginių, dar neįtariau, kad tai bus ilgalaikio susidomėjimo pradžia.

Gražus sutapimas – „pasidaryk pats“ principu veikianti bendruomenė, pasivadinusi „Empty Brain Resort“, atkreipė mano dėmesį dar tuomet, kai apie ją nieko nežinojau. Pirmieji šio sambūrio renginiai siejosi su „tuščios galvos“ būsena, ir būtent tai leido man atviriau priimti kultūrines patirtis, kurios ne visada telpa ar turi tilpti į įprastus rėmus.

 

Apie pradžias 

Bandymai sujungti kultūrinę patirtį ir „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself, trumpiau – DIY) principą natūraliai kelia sąmoningą poreikį ieškoti siūlo galo: kur ir kaip šis judėjimas ėmė regztis Lietuvoje? Tačiau jį sugauti nėra lengva – iki šiol minėtasis reiškinys mūsų šalyje išsamiai neanalizuotas, o dauguma iniciatyvų lieka tik fragmentiškai fiksuotos ir beveik neprieinamos.

Dabartinės iniciatyvos, tokios kaip „Empty Brain Resort“, gimė veikiau iš noro telkti nepriklausomus muzikos kūrėjus ir suteikti jiems platformą savo kūrybai pristatyti nei iš šio judėjimo ankstesnės patirties – kalbu apie pirminę DIY bangą, Lietuvoje kilusią XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kuriai būdingas aiškus pasipriešinimo tuometinei politinei sistemai motyvas.

DIY judėjimo pulsas tada buvo juntamas „GreenClub“ – 1998–2006 m. Vilniuje gyvavusiame klube. Jame ne tik vyko koncertai, kuriuose pasirodydavo tiek vietinės, tiek tarptautinės panko ir hardkoro grupės, bet ir veikė kavinė, alternatyviosios literatūros biblioteka bei skvotas. Tai vienas iš pavyzdžių, dariusių įtaką tolesnei aptariamos kultūros plėtrai, naujų iniciatyvų atsiradimui. „Empty Brain Resort“ bendruomenė – viena iš perėmusių estafetę. Skirtumas tik tas, kad ji veikia jau ne pogrindyje, o permainingame, bet vis atviresniame kultūros lauke, kuriame „pasidaryk pats“ šiuo atveju tampa labiau išgyvenimo strategija nei sąmoningu kūrybiniu pasirinkimu. 

„Empty Brain Resort“ buriasi įvairūs muzikos kūrėjai ir atlikėjai, garso menininkai, tarpdisciplininio meno puoselėtojai bei tie, kurie, nors ir nesivadina kūrėjais, domisi alternatyviomis muzikinėmis patirtimis. Narių skaičius kinta, tačiau kompanijos branduolį sudaro du draugai – vilnietis Matas Labašauskas (žinomas kaip Matas Aerobica) ir Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanos’as (Oscaras der Winzige’ė), žinomi kaip „Octatanz“ didžėjų duetas.

Savo veiklą jie pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai „Empty Brain Resort“ renginiai nebuvo susieti su konkrečia fizine erdve ar griežtai apibrėžtomis iniciatyvomis. Vienas pirmųjų bičiulių sumanymų – muzikos ir meno stovykla „STRCamp“ (2013–2015), neapsiribojusi viena vieta ir išsiskyrusi laisva, eksperimentine dvasia. Svarbu paminėti, kad prie jos organizavimo, be Mato, aktyviai prisidėjo ir Marekas Voida, Radvilė Buivydienė bei kiti bendraminčiai, o Oscaras dalyvaudavo kaip kviečiamas didžėjus.

Stovykloje skambėjo eksperimentinė elektroninė, industrinė ir techno muzika, pasirodė tokie atlikėjai kaip „Lebanon Hanover“, Jaakko’as Eino’as Kalevis, Noir Boy George, Jozefas van Wissemas. Galiausiai organizatoriai nusprendė keisti pirminę koncepciją ir muzikinį skambesį, todėl stovykla gyvavo trejus metus. Tai rodo, kad veiklos pradžioje „Empty Brain Resort“ dar ieškojo savo identiteto, krypties ir po truputį telkė ne tik vietinę, bet ir tarptautinę bendruomenę.

2016-aisiais vienkartinis susibūrimas „Ausys stačios, akys plačios“ tapo savotišku perėjimo tašku – ženklu, kad iniciatyva bręsta, jos veikla ima įgauti naujų formų, atliepiančių kintančius kūrybinius poreikius ir naujus ieškojimus. „Tai buvo atsakas į klausimą, ką veikti vasarą, – nenorėjome jos praleisti be renginio, išvykos ar didesnių koncertų, kur susirinktų daugiau žmonių, – idėjos užuomazgas prisimena Matas. – Tuomet nusprendėme, kad norime tęsti panašius projektus. Renginys vyko autentiškoje vietoje, kuri paliko daugybę įspūdžių, tačiau, nepaisant to, mes nutarėme ją pakeisti. Toji erdvė diktavo savo temą – joje buvo likę industrinių, ūkio elementų, formavusių specifinę atmosferą.“ 

 

Festivalis „Braille Satellite“

Tęsdami savo veiklą, „Empty Brain Resort“ 2017 m. inicijavo naują etapą – tarptautinį nekomercinį muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“, pirmą kartą surengtą Grybų dvarvietėje. Jis gimė kaip atsvara tradiciniams muzikos renginiams, siekiant sukurti alternatyvią, eksperimentams atvirą platformą. Festivalio programa nuo pat pradžių jungė įvairias raiškos formas – nuo eksperimentinės elektroninės muzikos ir avangardo iki šiuolaikinio performanso ir savadarbių instaliacijų. Trijų scenų struktūra leido pristatyti skirtingus muzikos žanrus bei atlikėjus. Pagrindinėje scenoje vyko gyvi koncertai, DJ scenoje skambėjo įvairūs miksai, o trečioji scena, pavadinta „Musikii“, buvo skirta performatyvesniems muzikiniams pasirodymams.

„Braille Satellite“ koncertavo tokie atlikėjai kaip Čilės kilmės muzikantas ir kompozitorius Álvaro’as Peña-Rojas, garsėjęs savo ekscentriška lo-fi muzika, taip pat Chrisas Imleris – Berlyno pogrindžio scenos veteranas, žinomas dėl savo energingų elektroninės ir panko muzikos sintezės solo pasirodymų, ar, tarkim, Paulas Arámbula – amerikietis, kurio eksperimentinė popmuzika ir improvizacijos tapo viena ryškiausių ankstyvojo festivalio periodo detalių. Anot Oscaro, nepaisant to, kad publika smarkiai nesikeičia, „Braille Satellite“ kasmet siekia tapti stipresnis. „Maždaug tūkstantis žmonių atvyksta į „Braille Satellite“, ir mes juos nuoširdžiai priimame. Tai svarbu, nes festivalis vis dažniau sulaukia dėmesio dėl savo vertybių bei originalios programos. Klausytojai stebisi, kur ir kaip mes radome čia pristatomas grupes“, – pasakoja jis. 

Pirmasis „Braille Satellite“ daugiausia akcentavo bendruomenės būrimą ir ryšių stiprinimą, kaip pirmąją kūrybinio projekto fazę Lietuvoje. 2018 („The Hiccup Cure of Braille Satellite“) ir 2019 („The Provoking Winds of Braille Satellite“) metų festivaliai, įvykę Grybų dvare, jau pasižymėjo brandesniu turiniu, platesne muzikos įvairove ir didesniu tarptautinių atlikėjų skaičiumi. Šie renginiai išlaikė DIY dvasią, tačiau tapo svarbiais įvykiais, atspindinčiais sambūrio augimą bei kūrybinės erdvės plėtrą, stiprinančiais ryšius tarp skirtingų menininkų.

Po dvejų metų pertraukos, 2022-ųjų („The Vaulting Pole of Braille Satellite“) ir 2023-iųjų („Braille Satellite Through the Magnifying Glass“) festivaliai išsiskyrė dar didesne programos įvairove bei tarpdiscipliniškumu – be eksperimentinės muzikos, įtraukti ir performatyvūs pasirodymai. 2022 m. festivalyje dalyvavo tokie atlikėjai kaip Fredis Albertis, Harry’is Merry’is, „Quintron and  Miss Pussycat“, pristatę novatorišką garsiniu jautrumu paremtą požiūrį į muziką, o 2023 m. renginyje dar labiau sustiprėjo globalus matymas, sukurdamas platformą kūrėjams iš Pietų Amerikos ir Azijos. Penki iki šiol įvykę festivaliai akivaizdžiai liudija iniciatyvos augimą: 2017-aisiais „Braille Satellite“ publikai siūlė trisdešimt šešis pasirodymus, 2018-aisiais – jau daugiau nei septyniasdešimt, o 2023-iaisiais – per aštuoniasdešimt. Tai parodo tiek meninę brandą, tiek vis stiprėjančią tarptautinę trauką.

Pasak Mato, dabar nebėra poreikio lenktyniauti su savimi, tačiau pajėgumas keičiasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad festivalio apimtis nuosekliai didėja, tiesa, priduria, kad labiau plėstis komandoje jau trūktų žmonių. Šiemet planuojamas šeštasis „Braille Satellite“, programa dar pildoma ir netrukus bus paskelbta. Organizatoriai teigia, kad po metų pertraukos grįžtantis festivalis žada ne tik išlaikyti ankstesnį lygį, bet galbūt net jį pranokti. Vis dėlto, ar pavyks išsaugoti tęstinumą, ar vėl sulauksime tam tikro „Empty Brain Resort“ veiklų kaitos momento, paaiškės tik ilgainiui. 

Kitos veiklos ir erdvės paieškos

Kasmetinis festivalis „Braille Satellite“ išlieka viena svarbiausių „Empty Brain Resort“ kuruojamų iniciatyvų, tačiau organizacija vykdo ir kitas veiklas. Tarp jų – nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, įkurta 2018 metais. Tai daugiau nei tiesiog transliacija – tai ir gyvas meno kūrinys, atvira improvizuota garso kelionė, formuojama unikalios Oscaro ir Mato vizijos, kuo gali būti radijas. Draugų tikslas – ne vien pristatyti įvairialypę ribas laužančios muzikos sceną, sujungti alternatyviosios muzikos bendruomenes visame pasaulyje, bet ir tyrinėti radiją kaip eksperimentų, bendradarbiavimo, nenuspėjamumo erdvę. Be veiklos radijuje, jiedu turi leidybinę muzikos platformą „BigBandAlone“ bei muzikos įrašų parduotuvę „I Hit the Drum“, siūlančią fizinius įrašus. 

2018-aisiais vis rimčiau buvo svarstoma idėja įkurti nuolatinius „Empty Brain Resort“ namus – DIY centrą, skirtą alternatyviajai muzikai ir kultūrai. Tam pasirinkta erdvė Naujojoje Vilnioje, kuriai įsigyti reikiamas lėšas pradėta rinkti pasitelkus internetinę kampaniją. Šioje vietoje planuota ne tik rengti muzikos ir vizualiojo meno pristatymus, bet ir įkurti menininkų rezidenciją, kurioje autoriai iš įvairių šalių galėtų kurti, bendradarbiauti, dalytis savo darbais.

Nors pradinis planas apsistoti Naujojoje Vilnioje iki galo įgyvendintas nebuvo, nuolatinės kūrybinės bazės idėja išliko svarbia organizacijos veiklos ašimi. Ieškodami tinkamos vietos, „Empty Brain Resort“ galų gale rado galimybę įsitvirtinti sostinėje, kultūros komplekse „SODAS 2123“, čia surengė apie du šimtus koncertų ir kitų improvizacinių renginių.

Šiuo metu „Empty Brain Resort“ veikia bendrose patalpose su „Retrito Smarsas“ (taip pat žinomu kaip „Studium P“) Antakalnio rajone, Vilniuje. Minėtoji erdvė tarnauja kaip bendruomenės centras, kuriame įrengta internetinė radijo stotis „Radijo Musikii“, koncertų erdvė, taip pat planuojama menininkų rezidencijų programa. Bendradarbiavimas stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir palaikyti nepriklausomą kultūrinę veiklą, skatinančią kūrybinę bendrystę ir alternatyviosios kultūros plėtrą.

Apie bendruomenę ir iššūkius

„Empty Brain Resort“ ir festivalio „Braille Satellite“ bendruomenė apima įvairialypę kūrėjų, menininkų bei entuziastų grupę, besidalijančią bendromis vertybėmis – eksperimentavimu, nepriklausomumu ir alternatyviosios kultūros puoselėjimu. Tai tarptautinis sambūris, aprėpiantis tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus, dažnai veikiančius už pagrindinės muzikos industrijos ribų.

Nepaisant kūrybinės gyvybės ir tarptautinių ryšių, „Empty Brain Resort“ susiduria su iššūkiais, dažnai lydinčiais nepriklausomas kultūrines iniciatyvas. Vienas pagrindinių sunkumų – ilgalaikio finansavimo trūkumas, kuris riboja galimybes vykdyti rezidencijas, kuruoti renginius ir išlaikyti fizinę infrastruktūrą. O kur dar gentrifikacijos problema: kylant nekilnojamojo turto kainoms, alternatyvios erdvės, kaip, pavyzdžiui, Antakalnyje įsikūręs centras, tampa pažeidžiamos, o jų gyvavimo tęstinumas priklauso nuo galimybės išlikti nepriklausomoms ir nekomercinėms.

Kitas iššūkis – jaunesnių kartų įsitraukimo stygius, lemiamas ne vien galimybių trūkumo, bet ir pasikeitusių interesų, kitokių bendravimo bei informacijos vartojimo įpročių, taip pat orientacijos į greitą turinį ir trumpalaikes patirtis, kurios neretai nesutampa su ilgalaikiais kultūriniais procesais.

„Vis sunkiau patraukti jaunosios kartos dėmesį – net ir dvidešimčiai minučių. Suprantama, kad daugeliui jų nelengva tiek laiko išlikti atsipalaidavusiems ar susikaupusiems. Festivalis atviras visiems, įskaitant pačius jauniausius lankytojus. Tiesa, jų pirmoji reakcija gali būti: „Noriu savo telefono – čia ne man skirta vieta“, ir jie išeis. Tačiau kai kurie pasiliks. Gal trumpas turinys, kaip mikroistorijos, jaunimui sukelia adrenalino pliūpsnį, o ilgesni formatai nesugeba jo įtraukti – juk taip ir nutiko su interneto platformomis“, – teigia Oscaras, pridurdamas, kad visgi prisimena puikių momentų. Pavyzdžiui, 2022-ųjų „Braille Satellite“ apie ketvirtą ryto Francesco Cavaliere’o surengtas ramus muzikos seansas „Musikii“ scenoje sulaukė didelio susidomėjimo.

Be kita ko, „Empty Brain Resort“ ir panašūs nepriklausomi kultūriniai centrai susiduria su svarbiu iššūkiu – jų ateitis nėra stabili ar garantuota. Čia susikerta du skirtingi poliai: poreikis ieškoti finansavimo galimybių ir fondų suinteresuotumas remti tokias iniciatyvas, tačiau kartu išlieka ir nuolatinis bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių finansinių reikalavimų ir bendruomenių troškimo išsaugoti savo autentiškumą bei nepriklausomybę. Tai verčia iniciatyvas nuolat balansuoti tarp finansinio tvarumo ir kūrybiškos laisvės, o jų ilgalaikiškumo užtikrinimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.

Anot Mato, „Empty Brain Resort“ dabar trūksta resursų ir pagalbos, todėl bendruomenė nebegali organizuoti veiklų, tęsti festivalių taip, kaip tai darė anksčiau. Esamas pajėgumas neleidžia užtikrinti finansinio stabilumo, jaustis ramiai dėl įsipareigojimų visiems dalyviams. Nors norėtų apie tai kalbėti optimistiškai, bendraminčiai kol kas neturi aiškios strategijos finansų paieškai ar privačiai paramai gauti.

Visgi svarbu pabrėžti, kad jų tikslas niekada nebuvo konkuruoti su kitomis kultūrinėmis organizacijomis ar siekti asmeninės finansinės naudos. Svarbiausia – palaikyti platformą muzikos kūrėjams, skatinti bendrystę, kūrybinę laisvę, eksperimentavimą. Galima sakyti, tai idėjinis projektas, grįstas bendruomeniškumu ir tikėjimu, kad tokios erdvės kultūriniam dialogui bei alternatyviajai meninei raiškai yra būtinos. Nepaisant visų iššūkių, „Empty Brain Resort“ išlieka ištikimi šiai vizijai.

Panašu, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, iššūkiu tampa gebėjimas suderinti kūrybinę nepriklausomybę su finansine tikrove. Tokios iniciatyvos kaip „Empty Brain Resort“ – paremtos idėjiniais principais, o ne pelno siekiu – nuolat balansuoja tarp entuziazmo ir praktinių galimybių ribos. Ar joms pavyks išlaikyti savo tapatybę, kai aplinkos spaudimas vis auga, parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad jų buvimas – net ir trapus – yra būtinas, jei norime, kad kultūrinė įvairovė, rizika ir alternatyvios kūrybinės formos išliktų gyvybingos.

 

Vytauto Narkevičiaus nuotraukos iš festivalio „Braille Satellite”

PARYŽIAUS GĖLYNAS: BENEDYKTO HENRYKO TYSZKIEWICZIAUS MODELIAI

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Paryžius buvo kvapą gniaužianti vieta žmogui, neabejingam grožiui ir pasaulio įvairovei. Vartant 1908 m. išleistą iliustruotą „Paryžiaus pramogų vadovą“ (Guide des plaisirs à Paris) akys raibsta nuo laisvalaikio praleidimo būdų gausos. Mieste esama puikių parkų, sodų ir giraičių romantiškiems pasivaikščiojimams, turtingų muziejų, rūmų ir paminklų, išpuoštų bažnyčių; taip pat – kinoteatrų, velodromų, cirkų, teatrų, miuzikholų, kabaretų, kavinių ir restoranų. O kad suprastume, kokie žmonės traukė į šias vietas, pakanka atsiversti fotografų Leopoldo Reutlingerio (1863–1937) ar Felixo Tournachono (1820–1910), geriau žinomo kaip Nadaro, nuotraukų albumus. Juose atsiveria visas Paryžiaus žvaigždynas – įžymūs ir dabar jau visai pamiršti aktoriai (-ės), šokėjai (-os) bei dainininkai (-ės), gausybė scenos žmonių, linksminusių ir įkvėpusių Paryžiaus flâneur. Meną vertino ir Raudondvario grafas Benedyktas Henrykas Tyszkiewiczius (1852–1935), kuris nebuvo tiesiog prašalaitis, o ilgus metus gyveno Paryžiuje, lankėsi „Casino de Paris“ bei „LʼOlympia“ ir net sukūrė aktorių portretų, nė kiek nenusileidžiančių Nadaro darbams.Daugiau

KAIP MAŽOS TAUTOS KURIA DIDELES HIERARCHIJAS

ORNELA RAMAŠAUSKAITĖ

Keli mėnesiai svečiuojuosi Lahore – Pakistano kultūros sostinėje, pakviesta šeimos, kurią sudaro kelių kartų Kembridžo universiteto absolventai. Mano šeimininkų rezidencijos svetainėje menas ir istorija susipina nedaloma vienove – sienas puošia paveikslai, kurių vertė matuojama ne pinigais, bet proveniencija, šeimos fotografijos sidabriniuose, dar kolonijinio periodo juvelyro rankų darbo rėmuose, o komodos mena turtingą Britų Indijos praeitį. Tarnai tiekia vakarienę, vyriausia šeimos dama dalinasi smagiais jaunystės prisiminimais apie keliones į Kabulą žiūrėti spalvoto kino, o jos vyras tobula British English pasakoja apie Mogolų imperijos architektūros ypatumus. Visgi mano mintys kitur. Popiet, įpusėjus stebimoms polo rungtynėms, tolimiausiame „The Lahore Polo Club“ kampe pasijungiau „Zoom“ į atvirą paskaitą doktorantams viename Lietuvos universitete.Daugiau

KAUNAS DAVĖ NAUJŲ VERTYBIŲ (I)

ROMUALDAS OZOLAS

Įstabios apimties rašytiniame Kovo 11-osios Akto signataro, itin šviesaus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (1988–1990) dalyvio Romualdo Ozolo (1939–2015) palikime greta filosofijos, poezijos ir prozos, kultūrologijos ir menotyros, politikos, pub­licistikos yra ir daugelį metų rašytas dienoraštis. „Prie Smetonos“ gimusio šešiolikmečio pastebėjimų apie kasdieną pasižymėjimas tęsėsi iki mirties. Dėl Ozolo mąstymo gelmės užrašai peržengė paprasto autobiografinio dokumento ribas, it nuo pat pradžių buvo dirbta amžinybei.

Taip tūkstančių lapų ateities kartoms liko neįkainojamas pasakojimas apie gyvenimus, nesistengiant jų gražinti, antrosios sovietinės okupacijos dešimtmečiais bei pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Dienoraščiai kaip vientisas, monumentalus bylojimas laukia savo viešos valandos, nes kol kas tik fragmentai, kai kurie nedideli, tarp jų ir apie Kalantines, buvo parengti paties autoriaus ir publikuoti.

„Nemunas“ dėkoja Jurgai Ozolaitei-Kručkienei už leidimą skelbti ištrauką iš Ozolo dienoraščių (jų kalba netaisyta) apie tris savaites po Romo Kalantos (1953–1972) susideginimo Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje 1972 m. gegužės 14 d.Daugiau

Luvro mados namai

Ignas Zalieckas

Turbūt nieko nenustebinsiu teiginiu, kad Paryžius pirmiausia asocijuojasi su mada. Visgi, jei kalbėtume apie Luvrą, ši Prancūzijos sostinės axis mundi būtų greitai pamiršta. Tačiau atėjo diena, kai padėtis pasikeitė: 2025-ųjų pradžioje atidaryta plataus spektro mados paroda „Louvre Couture“, susiliejanti su žymiojo muziejaus interjeru. Taigi, kas tai ir kodėl tai įvyko?

Naujausiuose tyrimuose bei knygose apie mados pasaulio legendas – Donatellą Versace, Alexanderį McQueeną, Yves’ą Saint Laurent’ą, Danielį Roseberry’į („Schiaparelli“ mados namai) – vis dažniau aprašoma istorinių, meninių kontekstų įtaka jų kūrybai. Platesnis peizažas konstruoja tiltą ir plačiosios visuomenės akyse tartum vėl gražina madą į meno Olimpą, atsiribojant nuo komercijos bei kasdienių diskusijų apie mados ženklų suvienodėjimą dėl jų priklausymo vienam konglomeratui – LVMH arba „Kering“. 

Dabar pravėrę Luvro duris pamatome, kad mada vystosi ne tik dėl staigių pokyčių ar sezoninių tendencijų – ji taip pat semiasi įkvėpimo iš praeities istorijų. Ryšiai tarp kultiniais tapusių dizainerių ir meno pasaulio yra nesuskaičiuojami. Prieš atvykdamas į Paryžių, būčiau dėl to nustebęs; dažnam įprasta į madą žvelgti per komercijos ar nouveau riche – prabanga besipuikuojančių ir statusui įtvirtinti madą naudojančių naujųjų turtuolių – prizmę. Juk čia svarbiausi vartotojai, ne kūrėjai! Būtent Luvro kolekcijų apsuptyje pristatomi mados šedevrai šį paviršutinišką, profanišką požiūrį sudaužo tartum kūju stiklą, ir lankytojas sau tyliai pasako: „Šiandien keliauju nuo profanum prie sacrum.“ Štai jums Luvro aukštosios mados namai!

Vėsią, bet saulėtą vasario popietę atvykęs į „Louvre Couture“, parodos apraše aptikau frazę: „Juk nuo Paulio Cézanne’o laikų žinome, kad „Luvras yra knyga, iš kurios mokomės skaityti“. Dailininko žodžiai duria į pačią muziejaus ir aptariamos ekspozicijos esmę, pradėdami odisėją beieškant paaiškinimo, kaip šie neišsenkantys istorijos bei meno rūmai tapo įkvėpimo šaltiniu, maitinančiu ir vieną gyvybingiausių šiuolaikinio meno sričių – mados pasaulį. „Odisėja“ čia išties tinkamas žodis, nes tvankiose salėse, kurias sieja siauri praėjimai, tenka irtis per nevaldomą lankytojų masę. 

Visgi negalima sakyti, kad įvyksta viską apverčianti revoliucija. Tradicijos išlieka: atsižvelgiant į muziejaus „enciklopedinį neaprėpiamumą“, nuspręsta laikytis metodologinio požiūrio, nukreipto į dekoratyvinių stilių, skirtingų interjero dizaino amatų bei ornamentikos istorijos tyrinėjimą, judant per Luvro Dekoratyvinio meno skyriaus galerijas. Tekstilė yra kiekvienos šio skyriaus erdvės epicentre, nesvarbu, ar tai mados kūriniai, ar interjero dizaino sprendimai, pavyzdžiui, įspūdingi gobelenai. Išryškėja pirmoji – medžiagiška – aptariamos parodos, o gal net mados spektaklio, gija, siejanti drabužį ir interjerą. Juk, žvelgiant istoriškai, šiedu aspektai visuomet sąveikavo vienas su kitu: erdvė reikalavo apdaro, o apdaras – erdvės. Kalbu ne apie feodalinį, o tolygų, „kolegišką“ santykį tarp dviejų pasaulių vadovų.

„Louvre Couture“ ypač svarbi siekiant priminti dizaino korifėjų vaizduotės plotmę kūrybinę krizę išgyvenančiame mados pasaulyje, kuriame dizainerių apykaita vyksta konglomeratų viduje (t. y. iš mados namų, priklausančių LVMH ar „Kering“ grupei, kuris nors meistras persikelia į kitus). Beveik 9000 kvadratinių metrų plote eksponuojami 99 aukštosios mados kūriniai, o šalia – daugybė aksesuarų, naujai atskleidžiančių glaudų istorinį dialogą tarp mados sferos ir įstabių Luvro šedevrų. Apimamas laikotarpis nuo Bizantijos iki Antrosios Prancūzijos imperijos. Pasak muziejaus, visi tarp eksponatų pristatomi drabužiai bei aksesuarai specialiai pasiskolinti iš žymiausių Paryžiaus ir viso pasaulio mados namų.

Taigi, kas inspiravo kūrėjus, kurių darbai regimi „Louvre Couture“? „Forbes“ rašoma, jog legendinį mados dizainerį Karlą Lagerfeldą įkvėpė Luvro muziejaus dekoratyvinio meno rinkinys. Pažvelkime į „Chanel“ 2019 metų pavasario–vasaros aukštosios mados kolekciją: vienas švarkų dizainų susišaukia su Luvre pristatomos XVIII a. baltos ir mėlynos spalvų komodos, sukurtos Mathieu Criaerd’o, estetika. Drabužio medžiaga išsiuvinėta atkartojant minėtąjį baldą puošiančius ornamentus – šį skrupulingą darbą atliko „Lesage“ siuvinėjimo namai. Dar parodoje galima išvysti „Chanel“ sijoną, padabintą stručio plunksnomis. Tokie pasirinkimai kuria tiesioginį ryšį tarp praeities ir dabarties, tartum „išversdami“, rekonstruodami istoriją šiandienos žiūrovui.

Pasak „Louvre Couture“ kuratoriaus Olivier Gabet, kartais dizaineriai apsupdavo save tokia gausybe objektų, jog šie tapdavo tiesioginiu, organišku jų įkvėpimo šaltiniu. Pavyzdžiui, ant Hubert’o de Givenchy švarkelio atsikartoja André-Charles’io Boulle’io ornamentiniai motyvai. Kita vertus, žvalgantis po ekspoziciją matyti, kad dizainerių ausis dažnai pasiekia istorijos vėjai bei naratyvai. Gabet teigimu, jie „neša šnabždesius ir fantazijas – nuo epiškiausių iki keisčiausių“. Tuo pasižymi Marios Grazios Chiuri („Dior“ mados namai) darbai, įkvėpti Italijos Renesanso taikomojo meno. Bet ne tik ši dizainerė žvelgia į istoriją kaip į neišsenkantį šaltinį – vieną moderniausių ir išskirtiniausių pastarojo meto kūrėjų Irisę van Herpen, realizuojančią savo sumanymus 3D spausdintuvu, inspiruoja gotikinė architektūra: liepsnas primenančiomis formomis ji persikelia ant van Herpen sukurtų rūbų. Tokių mados objektų pristatymas Luvre nesisieja su rūmu interjeru, bet suranda jungtį su parodos idėja ir leidžia lankytojui pažinti autorių įkvėpimo šaltinius.

Vienas labiausiai įsiminusių kūrinių – Danielio Roseberry’io rankų darbo iš kalto žalvario ir patinos pagaminti biustai, per šou paprasčiausiai užmaunami ant modelių. Vario spalvos metalinė skulptūra ir po juo esanti minimalistinė juoda suknelė sudaro netikėtą kontrastą su už jų kabančiu gobelenu, simbolizuojančiu monarchijos galią, bei dešinėje po stiklu eksponuojamu auksiniu biustu. Šioje parodos dalyje atsiskleidžia mintis, dažnai mane aplankydavusi žvelgiant į prancūzišką meną, ypač teatrą. Kalbu apie konservatyvumą ir dalinį susilaikymą nuo klasikos interpretacijų už akademinių bei jau anksčiau „didžiųjų protų“ nurodytų ribų. Priešingas elgesys, kiek teko suprasti Sorbonoje, negalimas, nes kitu atveju būtų laužoma tradicija ir naikinamas paveldas. Visgi, juk būtent minėtame ekspozicijos vaizdinyje atrandame interpretacijos grožį ir pamatome, kad mada šiandien yra erdvė, kur istorija ir klasikiniai pasakojimai gali atgimti taip, kad vėl paliestų mus, žvelgiant ne tik pro nacionalinio pasididžiavimo ar praeities dulkių prizmę. Luvro pasirinkimas suformuoti tokį ekspozicinį vienetą leidžia pajausti užgimstančią didžiųjų institucijų drąsą. Tai ypač reikalinga nūdienos Prancūzijoje, lėtai bandančioje permąstyti savo būklę ir atrasti kelią atgal į klestėjimą, tik šįkart be imperializmo, vergovės ar kitų žiaurių priemonių.

Visa, ką paminėjau, – tik mažytės „Louvre Couture“ detalės, menančios centrinę ekspozicijos idėją. Judėdami iš salės į salę, regime ir Demnos („Balenciaga“) sukurtus šarvus, ir viduramžių gobelenų, įkvėpusių visai neseniai iš aktyvios veiklos pasitraukusį Dries Van Noteną. Taip pat randame Palissy’io keramikos dirbinių, atgimstančių Matthieu Blazy („Bottega Veneta“) bei Alexanderio McQueeno darbuose, subtilūs XVIII a. amatai atsispindi groteskiškuose Johno Galliano kūriniuose. O, štai, jei tikėsime parodos kuratoriumi, Jonathano Andersono, Versace’ės, „Dolce & Gabbana“ mados namų bei Vivienne’os Westwood modeliuose panaudotas visų šių įkvėpimo šaltinių derinys.

„Louvre Couture“ itin svarbi scenografija. Ją, siekdama pakviesti lankytojus į kelionę po mados ir meno pasaulius, sukūrė Nathalie Crinière. Ekspozicijos išdėstymas, viena vertus, leidžia žmonėms pasivaikščioti po rūmus ir patiems atrasti savo kelią prie kiekvieno aukštosios mados eksponato, kita vertus, kiek klaidina ir net erzina. Norėdamas nuoseklumo, ir pats prasmegau turistų jūroje, tačiau galiausiai pasiekęs kūrinius, beveik kaskart nustebdavau dėl netikėtų derinių ir jų kontekstų plotmės. Organizatorių tvirtinimu, paroda kuruota remiantis istoriniais laikotarpiais, jų atmosfera ir, aišku, nepamirštant įkvėpimo. Pavyzdžiui, Conseil d’État (Valstybės Tarybos) patalpose demonstruojama Grand Siècle (Didžiojo amžiaus) meno įtaka, o paskutinė ekspozicijos dalis skirta XIX a. ekscesui, kurį vainikuoja didingi Napoleono III apartamentai su prabanga jiems nenusileidžiančiais aukštosios mados drabužių modeliais. 

Taigi, būtent scenografija geriausiai apibendrina „Louvre Couture“ bei jos tikslus. Jei kas paklaustų, apie ką ši paroda, atsakyčiau trumpai: apie įkvėpimą ir istoriją, žvilgsnį į praeitį ir drąsą ją restauruoti ar reformuoti. Juk tai ir yra mados esmė – ji sukasi ratu, rinkdama detales iš praeities, ir formuoja naują mozaiką. Viskas jau sukurta, telieka pažvelgti kitaip.

„MAISON SENNELIER“ – MENININKŲ SVAJONIŲ ALCHEMIKAI

Sophie Sennelier kalbino IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ-NAULET

Prie Senos šiandien kaip niekad gyva: upės paviršiuje raibuliuoja saulės spinduliai, patogiai įsitaisę sulankstomuose krėsluose dūmą traukia bukinistai, o abiejose Voltero krantinės pusėse nepaliaujamai zuja paryžiečiai bei turistai. Kas galėtų patikėti, kad visai čia pat, trečiuoju numeriu pažymėtame pastate galime keliauti laiku ir patirti Paryžių tokį, kokį iki šiol matėme tik senuose filmuose? Netikite? Tik praverkite girgždančias duris, už kurių jus pasitiks masyvūs ąžuoliniai baldai, tokie pat seni, kaip ir jų saugomos istorijos. Prasilenkiame su eskizų albumą besirenkančiu dailės studentu, reto pigmento intensyviai ieškančiu menininku, mintyse naujas idėjas mezgančia jauna iliustratore… Čia pat prieš daugelį metų savo kūrybiniais projektais dalijosi meno pasaulio didieji – Pablas Picassas, Edgaras Degas, Richardas Serra, Nicolas de Staël… „Sennelier“ meno reikmenų parduotuvėje nėra paprastų klientų, tik kūrėjai – svajotojai, reflektuojantys šiandienos pasaulį unikaliomis spalvomis, kurias nuo devyniolikto amžiaus nepailsdamos kuria jau keturios vienos šeimos kartos. Su garsaus prekių ženklo įkūrėjo proanūke Sophie Sennelier kalbamės apie šią unikalią vietą, kurioje spalvos gimsta ne tik dažų dėžutėse, bet ir menininkų svajonėse. Daugiau

HEMINGWAY’AUS LOPŠYS

IGNAS ZALIECKAS

Tel était le Paris de notre jeunesse, au temps où
nous étions très pauvres et très heureux.

Ernestas Hemingwayʼus

Paryžius. Ir vėl rašau šį žodį, tik šįkart norėdamas pakviesti į kelionę po Ernesto Hemingwayʼaus Paryžių ir jaunystę. Jei leisite sau pasivaikščioti maršrutu, apie kurį papasakosiu, Nobelio ir Pulitzerio premijų laureato gyvenimą galėsite patirti taip, lyg jis būtų išvykęs vos prieš kelias dienas.Daugiau

RANKINIS BAGAŽAS

Justina Semčenkaitė

Dvi suknelės, treji marškinėliai, vieni ilgom, kelnės, su kitomis galėsiu skrist, megztinis… Pala, koks ten oras? Jei būsiu šešias naktis, vadinasi, reikia bent penkių derinių, tuomet dar batai, o rankinė? Juoda patogi, bet ją ėmiau aną kartą. Šįsyk reikia įdomiau, galvoju ir skaičiuoju dėdamasi lagaminą artėjančiai kelionei. Nors teisingiau būtų sakyti kuprinę, nes lagamino nenaudoju nuo tada, kai oro linijos apmokestino rankinį bagažą, o aš pradėjau keliauti tolimesnėmis kryptimis. Vėl skaičiuoju, dedu, vynioju, kaip kariuomenėj – išmokau žiūrėdama jutubą, neva taip lankstant daugiau telpa. Daiktai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai, murmu per sukąstus dantis kiekvieną sykį, kai reikia kur nors keliauti trumpesniam ar ilgesniam laikui, o daiktų dėjimą jaučiu it kokią bausmę. Laikau save organizuota, tokia, kuri daro sąrašus sąrašams. Ne išimtis ir čia – turiu įprastą kelioninių daiktų sąrašą, kuris turėtų palengvinti šią prievolę ar bent jau sutaupyti laiko, tad kodėl kaskart atverdama tuščią kuprinę panyru į minčių ir mikroskopinių sprendimų priėmimo bedugnę, tarsi nuo to priklausytų ne tai, ką rengsiuosi ateinančią savaitę, o kažkas daugiau?Daugiau

NIEKAS NENORĖJO ANANASŲ, ARBA RAUDONDVARIO DVARO VIRTUVĖS ĮDOMYBĖS

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Grafo Benedykto Emanuelio Tyszkiewicziaus Raudondvario dvaras (Kauno r.) XIX a. I pusėje garsėjo prabanga, geru skoniu, prancūziškomis manieromis. Didiko svečius parko pavėnėse, tarp gėlynų vakarais linksmino nuosavas dvaro orkestras, rengtos įspūdingos puotos, demonstruoti teatro vaidinimai, fejerverkai, iliuminacijos. Virtuvės tarnautojai stengėsi pamaloninti svečių gomurius įmantriausiais patiekalais. Apie tai liudija Raudondvario dvaro išlaidų ir pajamų knygos ir dvariškių korespondencija.Daugiau

PAMAČIAU MALONIĄ ŠVIESIĄ ESYBĘ

Jadvyga Petrauskaitė-Nainienė

Mokytojos, aktyvios Lietuvių katalikių moterų draugijos Kretingos skyriaus narės, šaulės Jadvygos Petrauskaitės-Nainienės (1894–1974) rašyti atsiminimai į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kolekciją pateko architektų Vytauto Jono Nistelio (1922–1986) ir Apolonijos Gugaitės-Nistelienės (1925–2023) dėka. 1970 m. parašyta rankraščio dalis skirta Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1886–1958) – giminaitei, mokytojai, draugei.Daugiau

PASTATYTI LIBERALIZMĄ Į VIETĄ

Paul W. Kahn

Jeilio universiteto profesorius Paulas W. Kahnas (g. 1952) yra vienas įdomiausių aktyviai kuriančių JAV filosofų, kurio knygą „Pastatyti liberalizmą į vietą“ (angl. Putting Liberalism in Its Place) šiuo metu leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke).Daugiau

TECHNIKA, ARBA ŠIMTMEČIO IŠŠŪKIS

Jacques Ellul

Ilgamečio Bordo universiteto profesoriaus, prancūzų filosofo ir sociologo Jacques’o Ellulio (1912–1994) knyga „Technika, arba Šimtmečio iššūkis“ (La Technique ou l’Enjeu du siècle) buvo išleista 1954 metais. Tapusi klasika, ji iki šiol yra vienas įtakingiausių technikos filosofijai skirtų veikalų.Daugiau

ARGENTINA. CUKRUS IR DRUSKA MAŽAJAME EDENE

Silvija Butkutė

Jau keturias dienas Argentinos pietuose tęsiasi smarkios liūtys. Dangus, išgirdęs atogrąžų karščio nualintųjų maldas, pagaliau praplyšo ir begėdiškai užtvindė miestą. Šiek tiek toliau nuo centrinių gatvių, nuosavų namų rajonuose, erd­vūs keliai pavirto į džiunglių vandentiekius: čia sustojo eismas, ledainėje nebesidriekia eilės, oras atsiduoda purvu ir teka kakavos spalvos upės, kuriomis be sąžinės graužaties džiaugiasi iki kaklo panirę, stiprios srovės nešami besišypsantys mažieji argentiniečiai. Šypsausi ir aš, net kai vienas jų praplaukdamas parodo nepadorų gestą. Vos keli kvartalai toliau nuo centro ir periferijoje įstrigome visai dienai. Taip pliaupia, kad po medžiais susigrūdusių taksi automobilių vairuotojai nė nežada batais patikrinti balų gylio, kol neišgiedrės.Daugiau

KĄ IŠ TIKRŲJŲ REIŠKIA JAPONIŠKA WABI-SABI ESTETIKA? PIRMIAUSIA – „VARGANĄ ARBATĄ“ IR VIENATVĘ

Paul S. Atkins

Neseniai lankydamasis Niujorke užsukau į japonišką Manhatano knygyną. Tarp angliškai išleistų knygų apie Japoniją radau lentyną, pažymėtą „Wabi-Sabi“, ir joje surikiuotus tokius leidinius kaip „Wabi-sabi meilė“, „Wabi-sabi kelias“, „Wabi-sabi menininkams, dizaineriams, poetams ir filosofams“ bei vieną mažosiomis raidėmis užrašytu pavadinimu „Tiesiog netobula: peržvelgiant wabi-sabi namus“.

Kas yra wabi-sabi? Kodėl jam skirtas visas skyrius šalia sušių ir karatė temų?

Dažniausiai wabi apibūdinama kaip tradicinė japonų estetika: tobulai netobulo, t. y. pažeisto arba nebaigto, grožis. Iš tikrųjų wabi ir sabi yra panašios, bet skirtingos sąvokos, dažniau vartojamos ne pačioje Japonijoje, bet už jos ribų. Net šioje šalyje užaugusiems žmonėms gali būti sunku tiksliai apibrėžti šiuos autentiškus japoniškus žodžius.

Toshikatos Mizuno medžio raižinys Įėjimas į arbatos kambarį. Iš serijos „Arbatos kelio kasdienybė“, 1896. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

Kaip klasikinės japonų kalbos, literatūros ir kultūros tyrinėtojas aš taip pat profesionaliai domiuosi wabi ir sabi bei jų samprata Vakaruose. Iš paviršutiniškos paieškos „Google Books“ matyti, kad šis terminas anglų kalba pirmą kartą spausdintu pavidalu pasirodė apie 1980 m. Galbūt tai buvo uždelsta reakcija į japonų meno kritiko Yanagi Soetsu knygą „Nežinomas amatininkas“ (The Unknown Craftsman), išverstą į anglų kalbą ir išleistą 1972 m.

Šios knygos esė „Netaisyklingumo grožis“ Yanagi rašė apie arbatos ceremonijos meną ir paprastą jo žavesį. Apskritai iš pavadinimo galima suprasti, kad jį pavergė estetikos pojūtis, nesiejamas su tradiciniais tobulumo, rafinuotumo ir simetrijos idealais.

Yanagi teigia, kad už šiurkštumo glūdi paslėptas grožis, kurį mes apibūdiname specifiniais būdvardžiais shibui, wabi ir sabi. Shibui reiškia asketišką arba santūrų, tačiau būtent wabi ir sabi išpopuliarėjo užsienyje, veikiausiai dėl rimo.

Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse paplitęs junginys wabi-sabi buvo importuotas atgal į Japoniją kaip sudėtinis terminas. Internetiniuose japonų kalbos šaltiniuose, kuriuos radau, dažniausiai rašoma apie tai, kaip paaiškinti wabi-sabi užsieniečiams. Standartiniuose jų žodynuose šios sudurtinės sąvokos nėra.

Senovinis sudaužytas chawan – arbatos indas, restauruotas kintsugi aukso technika. © Marco Montalti | Dreamstime.com nuotrauka

SKAUDI POEZIJA

Wabi – daiktavardis, kilęs iš klasikinės japonų kalbos veiksmažodžio wabu, susijusio su šiuolaikiniu veiksmažodžiu wabiru ir būdvardžiu wabishii. Wabu reiškia vargti arba būti nelaimingam.

Štai garsus IX a. waka tankos – trumpo 31 skiemens posmo, sudarančio klasikinės japonų poezijos pagrindą, – pavyzdys. Poetas Jukihira buvo dvariškis, provincijos gubernatorius, anot kai kurių šaltinių, ištremtas į Sumos įlanką, pagarsėjusį Vakarų Japonijos pajūrio ruožą.

jei kartais manęs
išties kas nors pasigestų,
sakyk, kad vargstu –
Sumos įlankoj lieju
sūrymu jūros žoles

Pasak legendos, Sumos įlankoje Jukihira patyrė ne vien kančias; ten jis pamilo ir buvo mylimas dviejų seserų. Tačiau jo eilėraštis puikiai atspindi wabi skausmą – neviltį dėl to, kad buvo ištremtas iš jam įprastos dvaro aplinkos.

Mačios arbata ir jos ruošimo reikmenys © Subbotina | Dreamstime.com nuotrauka

VARGANA ARBATA

Ilgainiui wabi kančia įsigalėjo legendinėje Japonijos tradicijoje – arbatos ruošime.

Paprotys gerti mačios arbatą Japonijoje paplito apie 1200 m. Iš Kinijos grįžę dzenbudistai vienuoliai parsivežė žalių miltelių ir vartojo juos kaip vaistą ir stimuliantą. Laikui bėgant arbata išpopuliarėjo tarp gyventojų; XVI a. viduryje tapo įprasta kasdienio gyvenimo dalimi.

Būtent tada šio gėrimo ruošimas ir patiekimas tapo aukštuoju menu, dabar žinomu kaip chadō arba sadō, vadinamuoju Arbatos keliu.

Populiarėjant arbatos ceremonijai, galingi karvedžiai varžėsi įsigydami geidžiamiausius reikmenis: židinius, virdulius, samtelius, šluoteles ir dubenėlius, kuriuose plakamas ir iš kurių gurkšnojamas gėrimas. Tam skirtas kambarys būdavo puošiamas retais meno kūriniais, pavyzdžiui, paveikslais ar kaligrafijos darbais ant pakabinamų ritinių, įmantriomis gėlių vazomis ir smilkalinėmis.

Vėliau atsirado arbatos žinovų ir mokytojų, pasisakiusių už griežtesnį ir asketiškesnį jos pateikimą – wabi cha, tai pažodžiui reiškė „varganą arbatą“. Naujai iškilę karo vadai ir pirkliai per arbatos gėrimo pobūvius puikavosi savo turtais, o wabi stiliaus arbata pabrėžė subtilumą, saikingumą ir santūrumą.

Wabi pėdsakų nesunku įžvelgti senuose arbatos kambariuose, kuriuose jaučiama amžiaus patina, stovi elegantiški, beveik nepastebimi baldai, ir pačiuose induose, ypač netaisyklingų formų, sutrūkinėjusiuose ar niūrių atspalvių arbatinukuose.

Wabi cha pasiekė savo viršūnę bene XVI a., kai garsus arbatos meistras Sen no Rikyū įvedė naujoves, likusias iki šiol. Tarp jų: bambukiniai arbatos semtuvėliai, juodi raku keramikos indai ir „įėjimas šliaužiant“, t. y. 2 x 2 pėdų (0,61 x 0,61 m – vert. past.) dydžio durys, pro kurias lankytojai įlenda į jaukų tarsi motinos įsčios arbatos kambarį.

Miela vienatvė

Kaip ir wabi, sabi yra daiktavardis, kilęs iš klasikinio veiksmažodžio sabu. Dabar veiksmažodis sabiru reiškia „rūdyti“ ir siejamas su amžiumi bei irimu. Šiuolaikinis būdvardis sabishii apibūdina vienišą.

Klasikinėse eilėse galima aptikti daugybę sabi pavyzdžių, tačiau kaip estetinis idealas ši sąvoka iš tikrųjų atsirado XVII amžiuje. Ypatingą vienatvės rūšį poetai dažnai bandė perteikti 17 skiemenų poetine forma – haiku.

Mokslininkas Makoto Ueda pastebėjo, kad sabi – tai „ne praradusio mylimąjį žmogaus vienatvė, o vienišumas, kai naktį tyška lietus ant didžiulių taro lapų, kai verkia cikados tarp baltų sausų uolų, kai virš audringos jūros driekiasi Paukščių takas ar kai per liūtį šniokščia galinga upė.“

Matsuo Bashō, XVII a. haiku meistras, įžvelgė sabi šiame jo mokinio Mukai Kyorai eilėraštyje:

po gėlių žiedais
baltas galvas surėmę
du seni sargai

Kaip vienas terminas wabi ir sabi jungtis atsirado pastaruoju metu, ne senovėje, ir, atrodo, ne Japonijoje. Vis dėlto ši sąvoka kilo iš japonų estetikos: sabi – iš poezijos, o wabi – iš arbatos.

Kartu šie žodžiai, regis, užpildo Vakarų žodyno spragą, kai kalbama apie meną ir gyvenimą: atsitraukus nuo tobulumo, išbaigtumo ir pertekliaus, apima ilgesys palikti ką nors nebaigtą, suskilusį, neišsakytą.

 

Iš anglų k. vertė Viktorija Sab

PAULAS S. ATKINSAS yra Vašingtono universiteto (Sietle) Azijos kalbų ir literatūros katedros japonistikos profesorius. Jo specializacija – vidur­amžių Japonijos literatūra, drama ir kultūra. Tarp Atkinso publikacijų – monografijos „Teika: Viduramžių japonų poeto gyvenimas ir kūryba“ (The Life and Works of a Medieval Japanese Poet, 2017) ir „Atskleista tapatybė: Komparu Zenchiku no dramos (Revealed Identity: The Noh Plays of Komparu Zenchiku, 2006), taip pat recenzuoti žurnalų „Monumenta Nipponica“, „Harvard Journal of Asiatic Studies“, „Journal of Asian Studies“, „Asian Theatre Journal“, „Journal of the American Oriental Society“ ir „Japanese Language and Literature“ straipsniai.

2021 m. Kornelio universitetas profesoriui Atkinsui skyrė Kyoko Seldeno, o 2011 m. Čikagos universitetas – Williamo F. Sibley memorialines vertėjo premijas. Jis yra Stanfordo universiteto japonistikos mokslų daktaras, studijavęs Tokijo universitete kaip Fulbrighto disertacijos stipendininkas, dirbęs vizituojančiu dėstytoju ar moksliniu bendradarbiu Kioto prefektūros universitete, Nanzano, Hosei ir Kejo universitetuose.

 

***
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com)
pagal CC licenciją

PAINŪS PAMINKLIŠKUMO KORIDORIAI

Rokas Hasenaitis

Įpaminklinti atmintį – oksimoroniškai skambantis uždavinys. Paminklas yra tai, kas statiška, tarsi įrėminta konkretaus skvero, parko, aikštės erdvėje. Atmintis – gyvas, nuolat kintantis mechanizmas, kurio pavidalui ir raiškai įtakos turi besikeičiantys kontekstai ir perpasakojimai.

Paminklas iš esmės neturėtų kelti klausimų: jis – neabejotinai reikšmingo įvykio ar asmenybės įamžinimas, kartais atskirų meno formų ar jų pasitelkiamų priemonių savotiškas pagerbimas. Dar rečiau – siekis įtvirtinti vieno išskirtinumo, kitybės svarbą bendrajame būvyje. Pavyzdžiui, 2024 m. sausį Kaune atidengtas paminklas raidei Ė (skulptorius Tadas Vosylius) – lietuviškos abėcėlės puošmenai.Daugiau

Ignas Dilys: „Poezija sustiprina žmogaus imunitetą“

Kalbino Erika Drungytė

Jei kada interneto platybėse ieškojote kokio žymesnio vienos ar kitos srities atstovo minčių, tikriausiai užsukote į tinklaraštį „Maratono laukas“. Jame susitinka menininkai ir medikai, istorikai ir muzikai, fizikai ir psichologai. Et cetera, et cetera. Nuo 2009 m. šioje platformoje vyksta įvairiausi reiškiniai: publikuojamos asmeninės puslapio sumanytojo patirtys, autoriniai ir verstiniai eilėraščiai, vaizdo įrašai, pokalbiai su pasirinktomis asmenybėmis. Žodžiu, aiškiai matyti, kad tuo užsiimantis žmogus nori atskleisti savo interesų lauką, kuriame gerai auga ir selekciniai augalai, ir netyčiukai iš namų vazono. Tačiau naujausi darbai – į knygos formatą sudėti interviu – nekelia abejonių dėl autoriaus silpnybės spausdintiniam žodžiui.Daugiau

Kurortininkai ir biblioterapija

Loreta Jastramskienė

I

Rudenį, prieš išvykdama į sanatoriją, baigiau skaityti amerikiečių psichologės Edithos Eger, 97 metų daktarės, išgyvenusios Aušvicą, knygą „Pasirinkimas“. Paklausiaũ jos lyg geriausios draugės – išgirdau įtaigų balsą, sakantį, kad kalėjimas yra mano galvoje, o raktą turiu kišenėje.

Taip paprasta? Susirgusi onkologine liga, maniau, kad kūną šiuolaikinei medicinai gal ir pavyks atkariauti iš mirties slėnio, bet vaistų prikelti protui ir sielai nerasdavau. Žodžiai viskas bus gerai skambėdavo atsargiai liūdnai. Knygos ir anksčiau padėdavo susitarti su savimi, bet nemaniau, kad tai gali būti taip paprasta, kai visus dvylika mėnesių kasdien galvoji – ar tai jau pabaiga?Daugiau

Mergaitė su rožės šakele ir matrona iš Pitsbergo

Ugnė Ražinskaitė

Kauno rajono muziejaus fonduose saugomas ne vienas istorijos ir fotografijos perlas. Išskirtinis eksponatas – XIX a. pabaigos nuotraukų albumas su užraktu, muziejui padovanotas Algirdo Rinkevičiaus. Jo močiutės brolis Aleksandras Germanas (1864–1948) gavo albumą 1895 m. kaip padėką iš Jono Podbereskio „už trejų metų nuoširdų ir patikimą administratoriaus darbą Aukštdvario dvare“. Iš unikalių fotografijų atsiskleidžia ne tik Užnemunės evangelikų liuteronų giminės istorijos fragmentai, bet ir primirštų Kauno apylinkių dvarų likimai bei patriotiškų Amerikos lietuvių veikla.Daugiau

Kieno šis pasislėpęs namas Normandijoje?

Valdas Puteikis

Šito adreso nėra turistinėse programose, todėl, lydėdamas po Prancūziją keliautojus iš Lietuvos, savo iniciatyva pasiūlau apsilankyti ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. prancūzų literatūros klasikas Guy de Maupassantʼas. Kurortinis Etretato (Étretat) miestelis Normandijoje, ant Atlanto vandenyno kranto. Muziejumi netapęs rašytojo namas – privataus savininko rankose, tad lankytis čia negalima be išankstinio susitarimo, pasitikėjimo ir telefonspynės skambučio prie kiemo vartų.

Sutartu laiku sodybos šeimininkas, vardu Benoît, po pažastimi pasispaudęs savo planšetinį kompiuterį, kuriame surašyta ir fotografijomis išmarginta rašytojo Guy de Maupassantʼo sodybos istorija, netgi jos įsigijimo ir statybos dokumentų, brėžinių kopijos atkakliai laukia svečių iš Lietuvos. Lankausi sodyboje gal jau trečią ar ketvirtą kartą ir visada pasijuntu – tai sakau absoliučiai be egzaltacijos – tarsi tuoj tuoj susitiksiu su pačiu prancūzų literatūros klasiku. Čia jo sodinti medžiai, įskaitant ir rašytojo mėgtą kadagį, vis dar tebeauga ir, drąsiai įsibėgėję laiku, skaičiuoja antrą šimtmetį. Ten pat ir rožių krūmai – ištisas rožynas, kurį taip pat savo rankomis prižiūrėjęs Guy de Maupassantʼas, tiesa, augalai jau daug kartų atsodinti, vis nauji, tačiau stengiantis išsaugoti rūšinę šių gėlių autentiką. Tik jau sąžalynais apaugęs keliukas, kuriuo romanų ir novelių autorius eidavęs pasivaikščioti iš Etretato į Fekaną (Fécamp): beveik dvidešimties kilometrų atstumas, tačiau įspūdingas kalvotas Normandijos kraštovaizdis savo peizažais laiką, sako, gerokai sutrumpindavęs.Daugiau

ATEITIES PASAULIO KVAPAI

Laimę Kiškūnę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

„Būna, klausiate: „Laime, koks tavo mėgstamiausias kvapas?“ Arba: „Koks tavo svajonių kvapas?“ „Kokį kvapą norėtum sukurti?“ Tai štai. Galiu prisipažinti, kad apie šitą projektą svajojau. Iš tiesų norėjau bent prisiliesti prie Aleksandros Kasubos ir Danutės Pajaujis-Anonis „Šešių spalvų kvapų dėžutėje“… Jie mane suintrigavo iki skausmo. Matyt, savo vidine idėja, kuri taip neatšaukiamai surezonavo su mano esybe.“

Tai ištrauka iš parfumerės, kvapų menininkės Laimės Kiškūnės įrašo feisbuke, kaip reikiant pakursčiusio mano smalsumą sužinoti apie kone mistišką kvapų rekonstrukcijos patirtį. Taip pat apie kvapų meną, vis dažniau įtraukiamą į parodas.Daugiau