fbpx

Leidykla kaip idėjų laboratorija

Ūlą Ambrasaitę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Iš susitikimo su leidėja, redaktore Ūla Ambrasaite išėjau galvoje skambant jos minčiai „Kultūroje nėra nieko profesionaliau už asmenišką ryšį“. Prieš dešimtmetį Ūlos įkurtos leidyklos „Lapas“ idėja užsimezgė nuo draugystės su rašytoja Gabija Grušaite, buvo apgaubta visokeriopo šeimos – architektų Audriaus Ambraso ir Rasos Ambrasienės – palaikymo, įkvėpta bendrystės su architektūros istorike dr. Marija Drėmaite. Tiesiai, nuoširdžiai bendrauti ir išsakyti kritiką, anot pašnekovės, yra viena kertinių sėkmingo bendradarbiavimo leidyboje sąlygų, dažniausiai atsirandančių būtent iš tarpusavio ryšio.Daugiau

Skaisčiaakė gražuolė iš Montevidėjaus, pakerėjusi grafą

Ugnė Ražinskaitė

Lietuvoje atsiradus pirmosioms grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) meninėms fotografijoms, niekas nežinojo jos vardo. Nepažįstamoji. Tik vėliau, 2006 m. į Kauno rajono muziejų (tuo metu – Juozo Naujalio memorialinį muziejų) kreipusis proanūkiui Jürgenui Stubbei (1942–2012), nuostabaus grožio moteris, grafo pirmoji (ir, panašu, metams bėgant neišblėsusi) meilė – Isabellė Féraud (1852–1946) – buvo prikelta iš užmaršties. Dėl savaime suprantamų priežasčių, giminėje dažnai stengiamasi nutylėti labiausiai intriguojančias, pikantiškas istorijas. Tai apsunkina istorinius tyrimus. Tačiau bėgantis ir viską užmarštin gramzdinantis laikas skatina nenuleisti rankų ir bent dalelę įstabaus, spalvingo praeities gyvenimo išsaugoti ateičiai.Daugiau

PAGAUTI EILĖRAŠTĮ

Nomeda Repšytė

Nebėra Lietuvos laisvos
O kas už ją dabar kovos
Didvyris žuvo liks kiti
Laisvajai vėliavai ištikimiDaugiau

KIERLINGAS

Kirill Kobrin

„Jis pamažu geso, kaip gęsta džiovininkai.“
G. de Maupassant’as

„Šiais laikais likimas greičiau panašus į savarankišką tam tikros masės judėjimą, – sakė jis. – Tu esi jos viduje, o ji tave ritina kartu su savimi.“
R. MusilisDaugiau

Kultūra – priklausomybė, iš kurios nesinorėtų išsivaduoti

Vidą Gražienę kalbino Ignas Zalieckas

Žodis „kultūra“ vieniems asocijuojasi su menu, kitiems – su skirtingų valstybių ypatumais ar etiketu. Visgi tai nėra tik sąvoka ar veiksmas, bet savimonės ir valstybingumo atspindys, kurį privalu pristatyti. Dėl šios priežasties steigiamos institucijos ir ypač svarbios tampa tarptautinės pozicijos. Kultūra yra valstybės ir žmogaus pagrindas, o jei kalbėtume politiškai, – minkštoji galia. Apie tai ir dar daugiau šnekamės su Vida Gražiene – buvusia kultūros atašė Prancūzijoje, o dabar mūsų šalį reprezentuojančia nuolatinėje Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje, Briuselyje, kaip Lietuvos kultūros politikos, audiovizualikos, žiniasklaidos, autorių teisių atašė. Daugiau

Menininkė, silikonui suteikusi psichodelinį pavidalą

Auksę Petrulienę kalbino Greta Kunsmanė

Perskaičius žodį „silikonas“ daugeliui mintyse iškyla statybinių medžiagų vaizdinys ar remontuojamų patalpų peizažas. Galbūt kam nors ši medžiaga asocijuojasi su plastinės chirurgijos procedūromis, tačiau retam toptelėtų pagalvoti apie teatro meną. Auksė Petrulienė – menininkė, prisijaukinusi silikoną ir suteikusi jam naują gyvenimą prožektorių šviesoje. Jos kuriami personažai – daugialypiai, psichodeliniai objektai: vieną spektaklio akimirką tąsūs ir bauginantys, kitą – plastiški bei komiški.Daugiau

Paskendusi karieta ir kiti senojo Raudondvario nutikimai

Ugnė Ražinskaitė

Ištaigingos didikų puotos, upe zujantys garlaiviai, keltas per Nevėžį – tik dalis vaizdingo Kauno rajone įsikūrusio miestelio istorijos elementų. Raudondvario dvaro išlaidų knygoje esama užuominų apie grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus investicijas į garlaivio statybą dar 1848 m. (minimas užmokestis anglų specialistams bei išlaidos kurui – akmens angliai). Literatūroje rašoma, kad 1854 m. Nemune ties Kaunu pradėjo kursuoti pirmieji vokiški garlaiviai, daugiausia plukdę keleivius. Kol nebuvo pastatytas tiltas, kitą Nevėžio upės krantą pasiekti padėdavo senasis keltas, su kuriuo susijusi šiurpi istorija, nutikusi XIX a. viduryje. Raudondvarį gaubianti paslaptinga istorinė aura visais laikais traukė keliautojus.Daugiau

LIŪDNI ROTHSCHILDŲ PINIGAI

Kirill Kobrin

Britų muziejaus ištakos. 3 dalis

„Po mėnesio ar pusantro Peterburgo 1-osios gildijos pirklys Nikolajus Romanovas, įbaugintas konkurso ir jo paskelbimo laikraštyje, aukščiausiuoju Rothschildo įsakymu sumokėjo neteisėtai uždelstus pinigus su palūkanomis ir delspinigiais, teisindamasis įstatymų nežinojimu, kurių jis tikrai negalėjo žinoti dėl savo socialinės padėties.“ Šią kandžią ištrauką galima perskaityti Aleksandro Gerceno memuarų „Praeitis ir godos“ penktosios dalies 39 skyriuje. „Pirmosios gildijos pirklys Nikolajus Romanovas“ – Rusijos imperatorius Nikolajus I, jam „aukščiausiai įsakinėjantis“ Rothschildas – jauniausias garsiosios finansų dinastijos įkūrėjo Mayerio Amschelio Rothschildo sūnus baronas Jamesas Mayeris de Rothschildas (1792–1868), „Didysis Baronas“, Paryžiaus finansininkas, filantropas, meno kolekcionierius, kurio žmoną Betty tapė Jeanas Auguste’as Dominique’as Ingres. Daugiau

AUGIER SVAJOJA APIE DALÍ: „NEGRESCO“ VIEŠBUTIS

IGNAS ZALIECKAS

„Negresco“ viešbutis, įsikūręs istorinėje Anglų promenadoje (Promenade des Anglais) Nicoje, spindi prabanga, rafinuotumu ir byloja turtingą istoriją, trunkančią jau daugiau nei šimtmetį. Neretai rūmais vadinamo pastato interjere jaučiama baroko, art déco ir Napoleono epochų įtaka. Jis Prancūzijos ir užsienio žiniasklaidoje tituluojamas Žydrosios pakrantės Versaliu. Tai monumentalus, įmantriais ornamentais išpuoštas architektūros paveldo objektas; per daugelį metų jame lankėsi daugybė įžymybių, politikos veikėjų ir karališkosios šeimos atstovų. Turbūt taip norėčiau pradėti pasakojimą apie vieną puošniausių hôtellerie de luxe erdvių, kuri, pasak jau mirusios „Negresco“ savininkės Jeanne’os Augier, buvo per brangi įsigyti Billui Gatesui ir Brunėjaus sultonui. „Atminties nenusipirksi, ji neįkainojama“, – sakė jiems Jeanne’a. Tačiau pradėsiu nuo savo pirmojo apsilankymo Nicoje, nes mano pažintis su legendiniu viešbučiu įvyko šiek tiek anksčiau – prieš keletą metų.Daugiau

INVENTORIAUS NUMERIS 1868.0808.6150

KIRILL KOBRIN

Britų muziejaus ištakos. 2 dalis

Šią graviūrą, tiksliau, vieną pirmųjų jos spaudinių, galima apžiūrėti Britų muziejuje. Ten ji įrašyta inventoriniu numeriu 1868.0808.6150, dokumentuose nurodytas ir artefakto aukštis bei plotis – atitinkamai 255 ir 355 milimetrai. Jei pasikapstytume informacijos, aptiktume, kad darbas yra Didžiosios Britanijos XVIII amžiaus skyriuje Mounted Roy, už jį atsakingas muziejaus spaudinių ir piešinių skyrius. Artefaktas buvo įsigytas 1868 m. iš garsaus britų numizmato ir antikvaro Edwardo Hawkinso (1780–1867) – Description of Ancient Marbles in the British Museum, Description of the Anglo-Gallic Coins in the British Museum („Senovės marmuro Britų muziejuje aprašo“, „Anglo-galų monetų Britų muziejuje aprašo“) redaktoriaus, to meto specialistams plačiai žinomo veikalo The Silver Coins of England („Sidabrinės Anglijos monetos“,1841; antrasis, pomirtinis, leidimas – 1876, trečiasis – 1887) autoriaus – įpėdinių.Daugiau

ATVYKĖLIO UŽRAŠAI APIE PRANCŪZIŠKĄ MODUS VIVENDI

IGNAS ZALIECKAS

Gyvenimą Paryžiuje galima nusakyti trimis žodžiais – apatija, bohema ir malonumas. Skamba pernelyg abstrakčiai? Pasistengsiu paaiškinti, kaip man šie trys žodžiai apibūdina žymųjį miestą. Daugelis svečių ieško savų jo apibrėžimų, dažniausiai talpinančių pigų vyną kartu su „59 Rivoli“ studijų menininkais, gurmaniškus potyrius „COYA“ restoranuose ar nuotraukas, darytas prie serialo „Emilija Paryžiuje“ (Emily in Paris, 2020) filmavimo lokacijų. O man, kaip pirmosios kartos vilniečiui ir naujakuriui, trečius metus gyvenančiam Paryžiuje, jis – tarsi amžinas spalis, kai ryte pabudęs danguje matau sunkius atlantinius debesis, o vakare po stipraus lietaus – barokines freskas it Vilniuje; vieninteliai skirtumai – dangaus skliautas atsispindi skardiniuose stoguose, pravažiuojančių mopedų kiek per daug, o kvapas kinta taip greitai, jog jaučiuosi lyg nuolat keliaučiau tarp Artimųjų Rytų ir Jamaikos.Daugiau

PASKUTINĖ IMPERIJOS HERBINĖS VĖLIAVOS GIJA

KIRILL KOBRIN

Britų muziejaus ištakos. I dalis

Mažo ūgio italė, gal dvidešimties, vilkinti mėlyna pūsta striuke, pasilenkia prie vitrinos. Ten, po stiklu, pridėta visokių senovinių daiktų – neaiškios paskirties indų, figūrėlių, amuletų. Prie kiekvieno jų – aprašas: „Ritualinė taurė. Polinezija“, „Budos figūrėlė. Pietryčių Azija“. Atrodytų, įprastas muziejus, pusiau atsitiktinių artefaktų kolekciją viešai eksponuojantis švietimo tikslais, tačiau net ir pagal muziejaus standartus tai vis tiek keista – sunku sugalvoti universalų raktą sistemai, pagal kurią polineziečių taurė atsidūrė šalia mažyčio Budos. Religija? Tolimieji Rytai? Rytai apskritai? Trečiasis pasaulis? Visai ne – juk už mano italės (o ji nukreipė dėmesį į kažkokio XVIII a. anglų džentelmeno marmurinį biustą) stovi didžiulės knygų spintos; ten, už stiklo, sudėti aiškiai pagal spalvą ir odinių įrišimų solidumą atrinkti Napoleono Bonaparto rinktinių raštų, statistinių Pietų Velso aprašymų ir istorinių Edwardo Gibbono epopėjų tomai. Daugiau

KAIP GRAFAITIS BENEDIKTAS VLADISLOVAS TIŠKEVIČIUS RAUDONDVARĮ VADAVO

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Marija Branickytė-Liubomirska (1873–1934), kunigaikščio Zdislavo Liubomirskio žmona, dienoraštį pradėjo rašyti 1914 m. liepą, istorinio kataklizmo akivaizdoje (likus porai dienų iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) pradžios). Tai – istorinis lūžis, sukrėtęs lig tol nusistovėjusią pasaulio tvarką, sąlyginai ramų ir aprūpintą didikų gyvenimą.Daugiau

KALĖDINIŲ ŽAISLŲ STIKLE SPINDINČIOS ISTORIJOS

ZIGMAS KALESINSKAS

Šylančio klimato sąlygomis mūsų žiemų realybė – bauginantys pranešimai apie sniego nuošliaužas, praeiviams ant galvų krintančius ledo gabalus ar dėl gausaus snygio įgriuvusį prekybos centro stogą. Varveklis XXI amžiuje tampa pavojingas, netgi keliantis grėsmę gyvybei. O dar netolimoje praeityje kone kiekvienas vaikas mėgindavo nusilaužti nuo liet­vamzdžio nutįsusį, saulėje švytintį, skaidrų ledokšnį ir jį palaižęs burnoje pajusti gaivaus vandens skonį. Tas romantiškas noras džiaugtis šiomis gamtos grožybėmis ne tik lauke, bet ir kambaryje ilgainiui įkvėpė stiklo meistrus sukurti grakščius, veidrodiškus, skaidrius ar spalvotus varveklius žaliaskarių Kalėdų eglučių šakoms papuošti.Daugiau

„PADARIAU GYVENIME DIDELĘ KLAIDĄ“: POKALBIS APIE STASIO UŠINSKO GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

Rimantą Driežį kalbina Inga Mitunevičiūtė

2023 m. balandį, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, buvo apdovanotos geriausios metų knygos vaikams ir jų kūrėjai. Geriausios pažintinės knygos vaikams kategorijoje triumfavo interaktyvi knyga „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o sukūrė autorių kolektyvas: Rokas Bilinskas, Sigutė Chlebinskaitė, Agnė Dautartaitė-Krutulė, Rimantas Driežis, Irma Leščinskaitė, Leonardas Mekionis, Antanas Skučas, Margarita Valionytė. Šis ir kiti pelnyti prizai atkreipė dėmesį į kultūros lauke retai eksploatuojamą temą – profesionaliojo lėlių teatro Lietuvoje atsiradimą ir jo pradininką, dailės genijumi tituluojamą Stasį Ušinską (1905–1974), kurio vardas ne tik nepelnytai primirštas, bet ir ne vienam skaitytojui visai nėra girdėtas.Daugiau

Kas supras Rusiją? Apie Orlando Figes „Natašos šokį“

Loreta Jastramskienė

Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta ir rengiama leidybai britų istoriko ir rašytojo Orlando Figeso knyga „Natašos šokis“ (angl. Nataha’s Dance: A Cultural History of Russia, 2002 m.). Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, iš anglų kalbos išvertė Rasa Drazdauskienė.Daugiau

NATAŠOS ŠOKIS

ORLANDO FIGES

Ištrauka iš knygos šeštosios dalies „Čingischano palikuonys“ (p. 435–442)

VI. Čingischano palikuonys

1

… Daug Rusijos šeimų buvo mongolų kilmės. „Pakrapštyk rusą ir atrasi totorių“, – kartą pasakė Napoleonas. Šį mongolišką paveldą liudija rusų giminių herbai, kuriuose gausu tokių musulmoniškų motyvų kaip kalavijai, strėlės, pusmėnuliai ir aštuonkampės žvaigždės. Buvo keturios pagrindinės mongolų palikuonių grupės. Pirmajai priklausė kilusieji iš tiurkų kalbomis kalbėjusių klajoklių, XIII a. užplūdusių Rusiją kartu su Čingischano pulkais ir likusių gyventi Rusijoje, žlugus „Aukso ordai“ – taip rusai XV a. pavadino mongolų kariuomenę, kurios spindinčios palapinės rikiavosi palei Volgos upę.Daugiau

TOLKIENAS IR BORGESAS

KIRILL KOBRIN | vertė Kornelija Ragytė

Man atrodo, net nėra apie ką čia rašyti. Juk nė neaišku, ar Tolkienas apskritai žinojo apie Borgeso egzistavimą. Labiau pagrįsta prielaida būtų, jog Borgesas girdėjo apie Tolkieną ar net skaitė jo knygas. „Pramanytų būtybių knygoje“ (1973) yra ištrauka iš Clive’o S. Lewiso romano „Perelandra“; turint galvoje, kad Lewisas buvo artimiausias Tolkieno draugas ir kolega Oksfordo universitete, nesunku įsivaizduoti tokią sceną: aklas argentinietis klausosi pažįstamo (ar giminaičio) garsiai skaitomų „Apie pasakas“ (On Fairy-Stories) ar „Dvi tvirtovės“. Nors mažai tikėtina. Borgeso raštuose neradau nė vieno Tolkieno vardo (ar jo darbų) paminėjimo. Tad sutarkime, kad abipusis neminėjimas yra ne kas kita, kaip abipusis garsiųjų rašytojų vienas kito nežinojimas.Daugiau

JAPONIJOS ŠULINIŲ DANGČIAI, IŠPIEŠTI GĖLĖMIS, TILTAIS, KALNAIS IR TALISMANAIS, JAU PREKYBOJE

MARTYN SMITH | vertė Viktorija Sab

Japonijoje besilankantys užsieniečiai paprastai linkę žiūrėti aukštyn – į milžiniškus dangoraižius, puošnius šventyklų vartus, tradicinius medinius svečių namus. Tačiau pažvelgus žemyn galima ir ant grindinio pastebėti kai ką ne mažiau intriguojančio. Dažniausiai miesto šaligatviai nusėti puošniais, kartais ryškiai išmargintais kaltinės geležies šulinių dangčiais, skiriančiais gatvės gyvenimą nuo suklotų po žeme kanalizacijos vamzdžių.Daugiau

PASINERTI PLAČIAI ATMERKTOMIS AKIMIS

Viktoriją Mickutę apie socialinės dokumentikos technologinių ir žmogiškųjų galimybių ribas bei paribius kalbina Alfredas Chmieliauskas

Sužinojęs, kad Viktorija iš Niujorko savaitei atvyksta į gimtąjį Kauną, apsidžiaugiau trumpam atsiradusia galimybe susitikti su didžiausio pasaulyje naujienų televizijos tinklo „Al Jazeera“ inovacijų studijos „AJ Contrast“ vyresniąja prodiusere. Susipažinome kadaise vykdami į Tarptautinės teatro dienos minėjimą. Žinojau tik tiek, kad ant užpakalinės automobilio sėdynės vežu į Vilnių geriausią KTU gimnazijos moksleivę. Tuomet mėgau pakalbinti savo vaikų bendraamžius, o ypač – pirmūnus: visi jie turėjo šviesią ateitį, kuri mano kartos bičiuliams buvo gerokai apniukusi. Taip prasidėjęs neįpareigojantis pokalbis tęsėsi atsitiktinių susitikimų metu, kiekvieno iš mūsų ateičiai iš lėto virstant praeitimi, lyg spaudžiant filmo greito prasukimo mygtuką. Daugiau