AUGIER SVAJOJA APIE DALÍ: „NEGRESCO“ VIEŠBUTIS
IGNAS ZALIECKAS
IGNAS ZALIECKAS
KIRILL KOBRIN
Šią graviūrą, tiksliau, vieną pirmųjų jos spaudinių, galima apžiūrėti Britų muziejuje. Ten ji įrašyta inventoriniu numeriu 1868.0808.6150, dokumentuose nurodytas ir artefakto aukštis bei plotis – atitinkamai 255 ir 355 milimetrai. Jei pasikapstytume informacijos, aptiktume, kad darbas yra Didžiosios Britanijos XVIII amžiaus skyriuje Mounted Roy, už jį atsakingas muziejaus spaudinių ir piešinių skyrius. Artefaktas buvo įsigytas 1868 m. iš garsaus britų numizmato ir antikvaro Edwardo Hawkinso (1780–1867) – Description of Ancient Marbles in the British Museum, Description of the Anglo-Gallic Coins in the British Museum („Senovės marmuro Britų muziejuje aprašo“, „Anglo-galų monetų Britų muziejuje aprašo“) redaktoriaus, to meto specialistams plačiai žinomo veikalo The Silver Coins of England („Sidabrinės Anglijos monetos“,1841; antrasis, pomirtinis, leidimas – 1876, trečiasis – 1887) autoriaus – įpėdinių.Daugiau
IGNAS ZALIECKAS
KIRILL KOBRIN
Mažo ūgio italė, gal dvidešimties, vilkinti mėlyna pūsta striuke, pasilenkia prie vitrinos. Ten, po stiklu, pridėta visokių senovinių daiktų – neaiškios paskirties indų, figūrėlių, amuletų. Prie kiekvieno jų – aprašas: „Ritualinė taurė. Polinezija“, „Budos figūrėlė. Pietryčių Azija“. Atrodytų, įprastas muziejus, pusiau atsitiktinių artefaktų kolekciją viešai eksponuojantis švietimo tikslais, tačiau net ir pagal muziejaus standartus tai vis tiek keista – sunku sugalvoti universalų raktą sistemai, pagal kurią polineziečių taurė atsidūrė šalia mažyčio Budos. Religija? Tolimieji Rytai? Rytai apskritai? Trečiasis pasaulis? Visai ne – juk už mano italės (o ji nukreipė dėmesį į kažkokio XVIII a. anglų džentelmeno marmurinį biustą) stovi didžiulės knygų spintos; ten, už stiklo, sudėti aiškiai pagal spalvą ir odinių įrišimų solidumą atrinkti Napoleono Bonaparto rinktinių raštų, statistinių Pietų Velso aprašymų ir istorinių Edwardo Gibbono epopėjų tomai. Daugiau
UGNĖ RAŽINSKAITĖ
ZIGMAS KALESINSKAS
Rimantą Driežį kalbina Inga Mitunevičiūtė
Loreta Jastramskienė
ORLANDO FIGES
VI. Čingischano palikuonys
1
… Daug Rusijos šeimų buvo mongolų kilmės. „Pakrapštyk rusą ir atrasi totorių“, – kartą pasakė Napoleonas. Šį mongolišką paveldą liudija rusų giminių herbai, kuriuose gausu tokių musulmoniškų motyvų kaip kalavijai, strėlės, pusmėnuliai ir aštuonkampės žvaigždės. Buvo keturios pagrindinės mongolų palikuonių grupės. Pirmajai priklausė kilusieji iš tiurkų kalbomis kalbėjusių klajoklių, XIII a. užplūdusių Rusiją kartu su Čingischano pulkais ir likusių gyventi Rusijoje, žlugus „Aukso ordai“ – taip rusai XV a. pavadino mongolų kariuomenę, kurios spindinčios palapinės rikiavosi palei Volgos upę.Daugiau
KIRILL KOBRIN | vertė Kornelija Ragytė
MARTYN SMITH | vertė Viktorija Sab
Viktoriją Mickutę apie socialinės dokumentikos technologinių ir žmogiškųjų galimybių ribas bei paribius kalbina Alfredas Chmieliauskas
EDWINA PRESTON
VALDAS PUTEIKIS
KIRILL KOBRIN
Kirill Kobrin
Apskritai iki atostogų buvo likusios pora dienų, ir pakako vien tik mėgautis artėjančios vasaros, šilumos bei laisvės, ištrūkus iš pedagoginio žvėryno aptvarų, laukimu. Ką aš, pasiekęs antros klasės finišą, ir dariau – mėgavausi. Saulė švietė ilgai, nuo pasaulio slėpiausi savo kambaryje (tuomet, o laime, dar turėjau savo kambarį) ir užsiėmiau kasdieniais reikalais: rūšiavau alavines ir plastmasines armijas, negrabiai gaminau mažas „Auroros“ ir „Variago“ kopijas, pritvirtindamas gilzes prie siūlų ričių, į šias mini patrankėles priberdavau parako, rasto tikruose šoviniuose armijos šaudykloje netoli „Autogamyklos“, į vamzdį įkišdavau švino svarelį, tą liliputišką sviedinį, ir laukdavau, kol ateis Vovka iš vyresnės klasės, kad drauge pašaudytume. Na, ir, žinoma, skaitydavau. Gulėdamas ant lovos ryte rydavau knygą po knygos: iš klasioko tėvų pasiskolintus Mayne’ą Reidą, Fenimore’ą Cooperį, Jules’į Verne’ą, Alexandre’ą Dumas. Bet visų pirma – Arthurą Conaną Doyle’į.Daugiau
Oksana Judakova
Kirill Kobrin
Gabriele Neher
Teiginys paskelbtas pasirodžius Vecce’ės romanui „Katerinos šypsena“ (Il Sorriso di Caterina) – išgalvotam pasakojimui apie da Vincio motinos gyvenimą. Autorius knygoje įpynė kelis faktus, dėl kurių tyrinėtojai yra tikri: kad da Vincis buvo nesantuokinis savo tėvo ir žemesnio statuso moters vaikas ir kad jo motinos vardas Caterina.Daugiau
Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė