TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (II)

Pirmąją straipsnio dalį baigėme klausimu – ar televizija tarpukario Lietuvoje buvo pasmerkta gyvuoti tik vaizduotės pasaulyje? Šiame tekste į jį atsakysime, tad iš fantazijų kelkimės į realių darbų sferą. 1926-ųjų sausį skaitytojas, už tris litus spaudos kioske įsigijęs ir atsivertęs Šiauliuose leidžiamą mėnesinį iliustruotą mokslo, visuomenės, literatūros populiarų žurnalą „Kultūra“, galėjo jame rasti intriguojantį straipsnelį „Radio paveikslų perdavimas“. Tai bene pirmasis straipsnis apie televiziją lietuvių kalba. Jo autorius – Stasys Brašiškis, mokytojas ir radiotechnikos entuziastas, prieš kelerius metus Šiauliuose įkūręs eksperimentinę radijo laboratoriją, kurioje ne tik taisė radijo aparatus, bet ir pats gamino savos konstrukcijos radijo imtuvus, kuriems suteikdavo tokius pavadinimus kaip „Banga“ ir pan.SKAITYTI DAUGIAU

ABSOLIUTUS MENO KŪRINYS

Panašu, kad būtent Ludwigas Wittgensteinas ištarė vienintelį teisingą pastebėjimą nuvalkiota gyvenimo ir mirties santykio tema. „Mirtis nėra gyvenimo įvykis.“ Nepaisant savo akivaizdumo, net banalumo, šis teiginys galutinis ir neskundžiamas. Kadangi mirtis nutraukia gyvenimą, ji tikrai nėra jo dalis. Na, jei ant stalo buvo padėtas arbatos puodelis, o paskui jį nunešė, tai puodelio nebuvimas nerodo ankstesnio jo buvimo. Visa kita – reikalas to, kuris stebi buvimo ar nebuvimo situaciją, darydamas kažkokias išvadas, patirdamas skirtingus jausmus todėl, kad šis objektas čia buvo, o dabar jo nėra. Be to, tai klausimas ir apie tos „rankos“, kuri padeda ir pašalina objektus, prigimtį. Bet čia jau teologija. Prie jos mes dar grįšime.SKAITYTI DAUGIAU

DARBAS METAVISATOJE: KAIP ATRODYTŲ GYVENIMAS VIRTUALIAME BIURE

Kalbant apie darbą, skaitmeninė atskirtis siejama ne tiek su galimybe naudotis prietaisais ir ryšiais, kiek su įgūdžiais ir mąstysena. Daugelis patyrusių specialistų niekada nebuvo išmokę daugiau nei elementarių el. pašto, paieškos internete bei „Microsoft Office“ pagrindų. Vietoj to, kai kas nors nepavyksta, jie pasikliauna šalia esančiais kolegomis arba IT pagalbos tarnyba. Jaunimas, priešingai, jau įrodė savo konkurencinį pranašumą virtualioje darbo vietoje. Jie intuityviau supranta skaitmenines technologijas ir yra iniciatyvūs spręsti problemas naudodamiesi „YouTube“ pamokomis, socialine žiniasklaida bei subreditais.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa klasikinių kimono raštų istorija

Kimono, japonų kalboje reiškiantis dėvimą daiktą, vienu metu yra tiek su modernizmu susijęs išradimas, tiek tūkstantmetį besivystęs stilius. Kaip pažymi kultūrų identiteto tyrinėtoja bei istorikė Cynthia Green, šis apdaras, toks, kokį jį žinome ir atpažįstame šiandien, Japonijoje susiformavęs tik vadinamuoju Meiji periodu (1868–1912), evoliucionavo iš Edo laikotarpiu (1603–1867) itin populiaraus kosode drabužio, na, o jis savo ruožtu buvo kiek pakeista Heiano eroje (794–1192) mėgto rūbo versija. Taigi, šioje publikacijoje pateikiamais vaizdais, surinktais iš trijų „Honda Unkindō“ (apie 1902 m.) išleistų kimono modelių knygų, atskleidžiama tradicijos evoliucija bei modernizmo įtakos ir atspindžiai, apraizgę istorinį rūbą sudėtingomis nacionalinio paveldo asociacijomis.SKAITYTI DAUGIAU

IŠ EKRANŲ Į MASES

Tai, jog kinas veikė madą nuo pat savo atsiradimo – nebekvestionuotina. Būtent tuomet dėmesys nuo Paryžiaus mados namų, iki tol diktavusių jos tendencijas, persikėlė į Holivudą. Išties, labai įdomu, kaip kino medija leido suvienodinti geografinę įtaką mados ir asmeninio stiliaus klausimais. Tačiau, prieš sukdami prie minėtųjų dešimtmečių, atlikime nedidelį istorinį ekskursą tam, kad pamatytume, kaip įsisuko šis smagratis.SKAITYTI DAUGIAU

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (I)

Netolimos COVID-19 pandemijos ir karantinų patirtys, regis, dar kartą visiems parodė, koks brangus bei svarbus šiais laikais yra gebėjimas nuotoliu perduoti judančius vaizdus ir garsą. Namuose izoliaciją leidusiems žmonėms tiesioginiai videoskambučiai atstojo tiek dalykinius darbo posėdžius, tiek mokyklos klasę, o po darbo valandų vaizdinė medžiaga neretai tapdavo ir pramogų šaltiniu. Visa tai šiandien veikiausiai būtų neįsivaizduojama be televizijos išradimo.SKAITYTI DAUGIAU

ĮKVEPIANTIS TARPUKARIO PAŠTAS

Ryte skubėdama atrakinu surūdijusią pašto dėžutę, raktas gailiai cypteli. Tikiuosi rasti sąskaitas už butą; kai kurios jų dar neskait­menizuotos ir tebeateina popieriniu pavidalu. Tačiau vietoje mokesčių – atvirlaiškis. Vienoje pusėje – Kauno centrinio pašto nuotrauka, kitoje – du sunkiai įskaitomi žodžiai. Iš kur jis? Nei atgalinio adreso, nei parašo. Šis paslaptingas atvirlaiškis privertė prisiminti vaikystę, kai švenčių proga siųsdavau savo pačios rankų darbo atvirukus vyresniems giminaičiams. Kartu mane laiku nukėlė kur kas toliau – į tarpukario paštą.SKAITYTI DAUGIAU

PASAULIO BIBLIOTEKOS PADEDA SAUGOTI UKRAINOS KNYGAS IR KULTŪRĄ

Mano mama gimė Sambire, Ukrainoje, o tėvas – Pšemislyje, Lenkijoje. Jų abiejų vaikystė prabėgo kaip pabėgėlių, gyvenant tarp perkeltųjų ukrainiečių, pasitraukusių iš šalies 1944 m. liepą, Raudonajai armijai veržiantis į Austriją bei Vokietiją. Mano senelių sprendimas viską mesti ir palikti savo namus išgelbėjo mano tėvus nuo sovietų okupantų tironijos.SKAITYTI DAUGIAU

Tarzanomanija tarpukario Lietuvoje

Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė.

(„Trimitas“, 1933)

Senolių padavimai byloja, jog 1945-aisiais Berlyną apsiautę Raudonosios armijos kariai sugebėjo aptikti kelias vokiškai dubliuotas „Tarzano“ kino juostas. Šios buvusios parvežtos į SSRS ir, ten esant visiškam kino produkcijos trūkumui, paleistos į didžiuosius ekranus kartu su daugeliu kitų vadinamųjų „trofėjinių“ filmų. 1953-aisias sẽnos, dar tarpukariu pasirodžiusios Tarzano nuotykių ekranizacijos buvo tapusios populiariausiu Maskvos (ir sovietų okupuotos Lietuvos!) kino teatrų reginiu. Šiurpu tai, kad vikriojo herojaus įkvėptas sovietinis jaunimas puolė karstytis medžiais; krisdamas iš aukštybių ne vienas spaliukas susilaužė kokį kaulą ar net padėjo galvą.SKAITYTI DAUGIAU

Pažanga žaidime. Stalo žaidimai ir jų reikšmė pasaulio istorijoje

Žaidėjai, stumdantys žaidimo figūrėles ir bandantys pirmi pasiekti finišą, neatsiejami nuo archetipinio stalo žaidimų formato XVIII ir XIX amžiuose. Rašytojas Alexas Andriesse’as stengiasi suprasti, kaip žmonijos istorijoje keičiasi stalo žaidimai, kai jų pagrindinėmis temomis tampa ideologijos, moralinės ar nacionalinės idėjos.SKAITYTI DAUGIAU

Grybai, folkloras ir pasakų šalis

Nuo stebuklingų ratilų iki Lewiso Carrollio „Alisos“, mene ir literatūroje grybai jau seniai siejami su antgamtiškumu. Ką praeities žinios mums byloja apie haliucinogeninius grybus? Mokslo ir medicinos istorikas Mike’as Jay’us apžvelgia pirmuosius užfiksuotus pasakojimus apie jų sukeltas klejones ir tai, kaip viena grybų rūšis tapo populiariu Viktorijos laikų pasakų šalies motyvu.SKAITYTI DAUGIAU

1518-ųjų šokių maras

Prieš penkis šimtus metų liepos mėnesį Strasbūrą apėmė keista manija. Šimtai miestiečių buvo priversti šokti, regis, be jokios aiškios priežasties – užvaldyti transo ištisas dienas trepsėjo ligi sąmonės netikimo, o kartais – net iki mirties. Šis pasakojimas – apie vieną keisčiausių įvykių istorijoje. Ant paskubomis priešais Strasbūro arklių turgų suręstos pakylos daugybė žmonių šoko pagal dūdmaišių, būgnų ir ragų muziką. Liepos saulė kepino juos, straksinčius nuo kojos ant kojos, besisukančius ratu ir garsiai šūkčiojančius. Iš tolo jie priminė karnavalo triukšmadarius, bet atidžiau pažvelgus matėsi nerimą keliantis vaizdas – mosikuojantys rankomis kūnai spazmiškai trūkčiojo. Apskurusius drabužius ir suvargusius veidus merkė prakaitas. Jų stiklinės akys žvelgė tolin. Į odinius batus bei medines klumpes sutinusiomis kojomis sruvo kraujas. Jie – ne puotautojai, o choreo­maniakai, visiškai užvaldyti šokio manijos.SKAITYTI DAUGIAU

PROVINCIJA KAIP ORO TEMPERATŪRA: JUTIMINĖ NEBŪTINAI SUTAMPA SU REALIĄJA

Apie Lietuvos provinciją – geografinę, socialinę, kultūrinę – kalbasi dviejų kartų atstovai: kelių Panevėžio krašto laikraščių, kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ įkūrėja, ilgametė redaktorė, rašytoja Liuda Jonušienė ir Panevėžio alumnas, buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, publicistas, 2014 m. Tolerancijos žmogus, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.SKAITYTI DAUGIAU

ŽMOGUS, kuris Žinojo Viską

„Šimto menų meistras“ (Conoras Reilly’is, 1974), „paskutinis žmogus, žinojęs viską“ (Paula Find­len, 2004), „vienas paskutinių mąstytojų, visas mokslo žinias teisėtai galėjęs vadinti savo domėjimosi sritimi“ (Alanas Cutleris, 2003), „paskutinysis Renesanso žmogus“ (Edwardas W. Schmidtas, 2001), – taip šiais laikais apibūdinamas vienas žymiausių XVII a. jėzuitų mokslininkų Athanasius Kircheris (1602–1680), vokiečių polimatas, Thomo E. Woodso prilygintas Leonardui da Vinci’iui dėl itin plataus šį kunigą dominusių temų spektro. Keistuolis mąstytojas ir išradėjas gilinosi į viską: filosofiją, religiją, geologiją, chemiją, matematiką, muziką, istoriją, archeologiją, orientologiją, magnetizmą, mediciną ir netgi mikrobiologiją. SKAITYTI DAUGIAU

Athanasius. Požemių pasaulis

Prieš pat pasirodant gerai žinomam Roberto Hooke’o veikalui „Micrographia“ (1665), pristatančiam mikroskopinius stebėjimus, pradedant skustuvo ašmenimis, baigiant vynmedžių erkutėmis, nepasotinamai smalsus ir itin produktyvus mokslininkas jėzuitas Athanasius Kircheris paskelbė daugeliu atžvilgių įspūdingesnį darbą – „Mundus Subterraneus“ („Požeminis pasaulis“). Šis atlasą primenantis dviejų dalių leidinys buvo skirtas išdėstyti „smalsaus skaitytojo akims visa, kas reta, egzotiška ir reikšminga vaisingose Gamtos įsčiose“. Tai – „dieviškame prote egzistuojanti žemiškosios sferos idėja“, – teigė Kircheris. Kad šitai suvokė, jis bandė įrodyti aptariamoje knygoje, vienoje iš daugiau nei trisdešimties, aprėpiančių beveik tiek pat temų, kurias mokslininkas paskelbė per savo gyvenimą,SKAITYTI DAUGIAU

Kaunas: maža didelio miesto istorija (II)

Vienas kaunietis, neseniai grįžęs iš Paryžiaus, pasakojo tokį būdingą dalyką. Kartą išeidamas iš viešbučio vestibiulyje pamatė grupę viešbučio gyventojų, kurie nustebę žiūrinėjo kažkokius atvirukus. „Kaip, ar tai Kaunas?“ – klausinėjo kaunietį smalsuoliai rodydami jam pačiam adresuotus iš Kauno du atvirukus. Viename jų buvo mūsų Vytauto Didžiojo Muziejaus rūmai, kitame – Laisvės Alėjos vaizdas su „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmais. Prancūzai netikėjo, kad tai Kauno vaizdai. „Juk tai didmiestis“ – įtikinėjo jie – didžiausiam kauniečio pasitenkinimui. „Lietuvos aidas“, 1937-12-17SKAITYTI DAUGIAU

Prarastos Lietuvos beieškant. Šanchajaus dienoraštis

Istorijoje yra toks ypatingas tarpsnis, kurio metu Šanchajų kaip niekad gausiai užplūdo lietuviai. Jų būta ne bet kokių, o tų, kurių mūsų tėvynėje per stebuklą likę vos vienas kitas. Ši istorija į mano gyvenimą netikėtai įgriuvo, palydėta visos virtinės atsitiktinumų. Dramblys kambaryje sukrutėjo ir atsiskleidė prieš mano akis, apie tai ir papasakosiu. Stebėtinai dažnai asmeniniuose pokalbiuose išgirstu klausimą: „Ar kartais jautiesi vienišas?“ Iš lietuvių, kuriems ši pasaulio dalis tokia tolima bei nepažįstama, ir iš kinų, kuriems Lietuva – netgi dar keistesnė, kone neįmanoma; jiems esu pirmasis sutiktas lietuvis, atklydęs iš paslaptingo krašto. Žmonėms, įsivėlusiems į gyvenimus gentinėse bendruomenėse, turėčiau atrodyti įtartinas atsiskyrėlis. („Pabėgėlis? Kur kiti taviškiai, ar nors kiek daugiau jūsų dar čia yra?“) Smalsios tamsios akys žiba Pudongo dangoraižių atšvaitais. Ne, nesu vienišas, vienumos čia nelengva ir rasti. Visgi klausimą suprantu, jis apie saviškių ilgesį, kuris yra tikras kiekvieno ekspãto palydovas. Net smagioje kompanijoje, nusišypsojus sėk­mei, užplūdus džiaugsmui, net kai, rodosi, nieko netrūksta, gali jausti ant laimės krentantį melsvą šešėlį. Neįgarsintą, slaptą kirtį, ir pačiam nežinia kuriame emocijų lape įsisluoksniavusį.SKAITYTI DAUGIAU

Daina Kamarauskienė: „Kiekvienas savo galvoje turime po muziejų“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaune išaugęs iš laikinosios to paties vardo dailės galerijos, 2021-aisiais mini šimto metų jubiliejų. Šiandieną jis – vienas didžiausių ir fondais turtingiausių Lietuvoje, turintis 8 padalinius Kaune ir 2 – memorialinį muziejų bei V. K. Jonyno galeriją – Druskininkuose. Oficialia M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijos pradžia laikoma 1921 metų gruodžio 14 diena. Tada Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis paskelbė M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą. Bet gerokai iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos mokslo ir lietuvių dailės draugijos ne tik kaupė šalies archeologijos, etnografijos artefaktus, meno kūrinius, bet ir kėlė Tautos muziejaus steigimo Vilniuje klausimą. Stipriausiu postūmiu jam rastis tapo M. K. Čiurlionio mirtis 1911 metais. Tada Lietuvos šviesuomenė rimtai susirūpino genijaus palikimu ir ėmė rinkti dailininko darbus, tepraėjus trims savaitėms po netekties. 1913-aisiais Vilniuje buvo įrengta nuolatinė paroda, įkurta „Čiurlionies kuopa“, siekusi nupirkti visus menininko kūrinius. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sujaukė planus.SKAITYTI DAUGIAU

„Zoom“, knygos gelbėtojas

Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard’as savo knygoje „Erdvės poetika“ (La Poétique de l’espace, 1957) rašo, kad mūsų namai – mūsų kampelis šiame pasaulyje. Tai mūsų visata, mūsų kosmosas. Kitaip sakant, namai pirmiausia yra erdvė, skirta mums patiems. Tačiau amerikiečių programuotojas ir medijų konsultantas Paulas Fordas dar 2014 m. paskelbė straipsnį „Amerikietiškas kambarys“ (The American Room), kuriame parodė, kaip pomėgis filmuotis namuose privačias erdves pavertė viešomis. Žiūrinėdamas tūkstančius vaizdo įrašų su kvailiojančiais tautiečiais, jis stengėsi įžvelgti, kas yra už jų nugarų: kokiomis spalvomis dažytos sienos, kokie kabo paveikslai, stovi baldai. Išpažindami šventą teisę į būsto neliečiamumą, patys amerikiečiai visiems demonstravo savo namus, kuriuos apžiūrėti be kvietimo būtų reikėję teismo leidimo. P. Fordas „Amerikietiškame kambaryje“ atskleidė, kad „YouTube“ leidžia pamatyti, kur gyvename. Mūsų privatus kampelis staiga tapo prieinamas visiems.SKAITYTI DAUGIAU