fbpx

AUGIER SVAJOJA APIE DALÍ: „NEGRESCO“ VIEŠBUTIS

IGNAS ZALIECKAS

„Negresco“ viešbutis, įsikūręs istorinėje Anglų promenadoje (Promenade des Anglais) Nicoje, spindi prabanga, rafinuotumu ir byloja turtingą istoriją, trunkančią jau daugiau nei šimtmetį. Neretai rūmais vadinamo pastato interjere jaučiama baroko, art déco ir Napoleono epochų įtaka. Jis Prancūzijos ir užsienio žiniasklaidoje tituluojamas Žydrosios pakrantės Versaliu. Tai monumentalus, įmantriais ornamentais išpuoštas architektūros paveldo objektas; per daugelį metų jame lankėsi daugybė įžymybių, politikos veikėjų ir karališkosios šeimos atstovų. Turbūt taip norėčiau pradėti pasakojimą apie vieną puošniausių hôtellerie de luxe erdvių, kuri, pasak jau mirusios „Negresco“ savininkės Jeanne’os Augier, buvo per brangi įsigyti Billui Gatesui ir Brunėjaus sultonui. „Atminties nenusipirksi, ji neįkainojama“, – sakė jiems Jeanne’a. Tačiau pradėsiu nuo savo pirmojo apsilankymo Nicoje, nes mano pažintis su legendiniu viešbučiu įvyko šiek tiek anksčiau – prieš keletą metų.Daugiau

INVENTORIAUS NUMERIS 1868.0808.6150

KIRILL KOBRIN

Britų muziejaus ištakos. 2 dalis

Šią graviūrą, tiksliau, vieną pirmųjų jos spaudinių, galima apžiūrėti Britų muziejuje. Ten ji įrašyta inventoriniu numeriu 1868.0808.6150, dokumentuose nurodytas ir artefakto aukštis bei plotis – atitinkamai 255 ir 355 milimetrai. Jei pasikapstytume informacijos, aptiktume, kad darbas yra Didžiosios Britanijos XVIII amžiaus skyriuje Mounted Roy, už jį atsakingas muziejaus spaudinių ir piešinių skyrius. Artefaktas buvo įsigytas 1868 m. iš garsaus britų numizmato ir antikvaro Edwardo Hawkinso (1780–1867) – Description of Ancient Marbles in the British Museum, Description of the Anglo-Gallic Coins in the British Museum („Senovės marmuro Britų muziejuje aprašo“, „Anglo-galų monetų Britų muziejuje aprašo“) redaktoriaus, to meto specialistams plačiai žinomo veikalo The Silver Coins of England („Sidabrinės Anglijos monetos“,1841; antrasis, pomirtinis, leidimas – 1876, trečiasis – 1887) autoriaus – įpėdinių.Daugiau

ATVYKĖLIO UŽRAŠAI APIE PRANCŪZIŠKĄ MODUS VIVENDI

IGNAS ZALIECKAS

Gyvenimą Paryžiuje galima nusakyti trimis žodžiais – apatija, bohema ir malonumas. Skamba pernelyg abstrakčiai? Pasistengsiu paaiškinti, kaip man šie trys žodžiai apibūdina žymųjį miestą. Daugelis svečių ieško savų jo apibrėžimų, dažniausiai talpinančių pigų vyną kartu su „59 Rivoli“ studijų menininkais, gurmaniškus potyrius „COYA“ restoranuose ar nuotraukas, darytas prie serialo „Emilija Paryžiuje“ (Emily in Paris, 2020) filmavimo lokacijų. O man, kaip pirmosios kartos vilniečiui ir naujakuriui, trečius metus gyvenančiam Paryžiuje, jis – tarsi amžinas spalis, kai ryte pabudęs danguje matau sunkius atlantinius debesis, o vakare po stipraus lietaus – barokines freskas it Vilniuje; vieninteliai skirtumai – dangaus skliautas atsispindi skardiniuose stoguose, pravažiuojančių mopedų kiek per daug, o kvapas kinta taip greitai, jog jaučiuosi lyg nuolat keliaučiau tarp Artimųjų Rytų ir Jamaikos.Daugiau

PASKUTINĖ IMPERIJOS HERBINĖS VĖLIAVOS GIJA

KIRILL KOBRIN

Britų muziejaus ištakos. I dalis

Mažo ūgio italė, gal dvidešimties, vilkinti mėlyna pūsta striuke, pasilenkia prie vitrinos. Ten, po stiklu, pridėta visokių senovinių daiktų – neaiškios paskirties indų, figūrėlių, amuletų. Prie kiekvieno jų – aprašas: „Ritualinė taurė. Polinezija“, „Budos figūrėlė. Pietryčių Azija“. Atrodytų, įprastas muziejus, pusiau atsitiktinių artefaktų kolekciją viešai eksponuojantis švietimo tikslais, tačiau net ir pagal muziejaus standartus tai vis tiek keista – sunku sugalvoti universalų raktą sistemai, pagal kurią polineziečių taurė atsidūrė šalia mažyčio Budos. Religija? Tolimieji Rytai? Rytai apskritai? Trečiasis pasaulis? Visai ne – juk už mano italės (o ji nukreipė dėmesį į kažkokio XVIII a. anglų džentelmeno marmurinį biustą) stovi didžiulės knygų spintos; ten, už stiklo, sudėti aiškiai pagal spalvą ir odinių įrišimų solidumą atrinkti Napoleono Bonaparto rinktinių raštų, statistinių Pietų Velso aprašymų ir istorinių Edwardo Gibbono epopėjų tomai. Daugiau

KAIP GRAFAITIS BENEDIKTAS VLADISLOVAS TIŠKEVIČIUS RAUDONDVARĮ VADAVO

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Marija Branickytė-Liubomirska (1873–1934), kunigaikščio Zdislavo Liubomirskio žmona, dienoraštį pradėjo rašyti 1914 m. liepą, istorinio kataklizmo akivaizdoje (likus porai dienų iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) pradžios). Tai – istorinis lūžis, sukrėtęs lig tol nusistovėjusią pasaulio tvarką, sąlyginai ramų ir aprūpintą didikų gyvenimą.Daugiau

KALĖDINIŲ ŽAISLŲ STIKLE SPINDINČIOS ISTORIJOS

ZIGMAS KALESINSKAS

Šylančio klimato sąlygomis mūsų žiemų realybė – bauginantys pranešimai apie sniego nuošliaužas, praeiviams ant galvų krintančius ledo gabalus ar dėl gausaus snygio įgriuvusį prekybos centro stogą. Varveklis XXI amžiuje tampa pavojingas, netgi keliantis grėsmę gyvybei. O dar netolimoje praeityje kone kiekvienas vaikas mėgindavo nusilaužti nuo liet­vamzdžio nutįsusį, saulėje švytintį, skaidrų ledokšnį ir jį palaižęs burnoje pajusti gaivaus vandens skonį. Tas romantiškas noras džiaugtis šiomis gamtos grožybėmis ne tik lauke, bet ir kambaryje ilgainiui įkvėpė stiklo meistrus sukurti grakščius, veidrodiškus, skaidrius ar spalvotus varveklius žaliaskarių Kalėdų eglučių šakoms papuošti.Daugiau

„PADARIAU GYVENIME DIDELĘ KLAIDĄ“: POKALBIS APIE STASIO UŠINSKO GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

Rimantą Driežį kalbina Inga Mitunevičiūtė

2023 m. balandį, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, buvo apdovanotos geriausios metų knygos vaikams ir jų kūrėjai. Geriausios pažintinės knygos vaikams kategorijoje triumfavo interaktyvi knyga „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o sukūrė autorių kolektyvas: Rokas Bilinskas, Sigutė Chlebinskaitė, Agnė Dautartaitė-Krutulė, Rimantas Driežis, Irma Leščinskaitė, Leonardas Mekionis, Antanas Skučas, Margarita Valionytė. Šis ir kiti pelnyti prizai atkreipė dėmesį į kultūros lauke retai eksploatuojamą temą – profesionaliojo lėlių teatro Lietuvoje atsiradimą ir jo pradininką, dailės genijumi tituluojamą Stasį Ušinską (1905–1974), kurio vardas ne tik nepelnytai primirštas, bet ir ne vienam skaitytojui visai nėra girdėtas.Daugiau

Kas supras Rusiją? Apie Orlando Figes „Natašos šokį“

Loreta Jastramskienė

Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta ir rengiama leidybai britų istoriko ir rašytojo Orlando Figeso knyga „Natašos šokis“ (angl. Nataha’s Dance: A Cultural History of Russia, 2002 m.). Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, iš anglų kalbos išvertė Rasa Drazdauskienė.Daugiau

NATAŠOS ŠOKIS

ORLANDO FIGES

Ištrauka iš knygos šeštosios dalies „Čingischano palikuonys“ (p. 435–442)

VI. Čingischano palikuonys

1

… Daug Rusijos šeimų buvo mongolų kilmės. „Pakrapštyk rusą ir atrasi totorių“, – kartą pasakė Napoleonas. Šį mongolišką paveldą liudija rusų giminių herbai, kuriuose gausu tokių musulmoniškų motyvų kaip kalavijai, strėlės, pusmėnuliai ir aštuonkampės žvaigždės. Buvo keturios pagrindinės mongolų palikuonių grupės. Pirmajai priklausė kilusieji iš tiurkų kalbomis kalbėjusių klajoklių, XIII a. užplūdusių Rusiją kartu su Čingischano pulkais ir likusių gyventi Rusijoje, žlugus „Aukso ordai“ – taip rusai XV a. pavadino mongolų kariuomenę, kurios spindinčios palapinės rikiavosi palei Volgos upę.Daugiau

TOLKIENAS IR BORGESAS

KIRILL KOBRIN | vertė Kornelija Ragytė

Man atrodo, net nėra apie ką čia rašyti. Juk nė neaišku, ar Tolkienas apskritai žinojo apie Borgeso egzistavimą. Labiau pagrįsta prielaida būtų, jog Borgesas girdėjo apie Tolkieną ar net skaitė jo knygas. „Pramanytų būtybių knygoje“ (1973) yra ištrauka iš Clive’o S. Lewiso romano „Perelandra“; turint galvoje, kad Lewisas buvo artimiausias Tolkieno draugas ir kolega Oksfordo universitete, nesunku įsivaizduoti tokią sceną: aklas argentinietis klausosi pažįstamo (ar giminaičio) garsiai skaitomų „Apie pasakas“ (On Fairy-Stories) ar „Dvi tvirtovės“. Nors mažai tikėtina. Borgeso raštuose neradau nė vieno Tolkieno vardo (ar jo darbų) paminėjimo. Tad sutarkime, kad abipusis neminėjimas yra ne kas kita, kaip abipusis garsiųjų rašytojų vienas kito nežinojimas.Daugiau

JAPONIJOS ŠULINIŲ DANGČIAI, IŠPIEŠTI GĖLĖMIS, TILTAIS, KALNAIS IR TALISMANAIS, JAU PREKYBOJE

MARTYN SMITH | vertė Viktorija Sab

Japonijoje besilankantys užsieniečiai paprastai linkę žiūrėti aukštyn – į milžiniškus dangoraižius, puošnius šventyklų vartus, tradicinius medinius svečių namus. Tačiau pažvelgus žemyn galima ir ant grindinio pastebėti kai ką ne mažiau intriguojančio. Dažniausiai miesto šaligatviai nusėti puošniais, kartais ryškiai išmargintais kaltinės geležies šulinių dangčiais, skiriančiais gatvės gyvenimą nuo suklotų po žeme kanalizacijos vamzdžių.Daugiau

PASINERTI PLAČIAI ATMERKTOMIS AKIMIS

Viktoriją Mickutę apie socialinės dokumentikos technologinių ir žmogiškųjų galimybių ribas bei paribius kalbina Alfredas Chmieliauskas

Sužinojęs, kad Viktorija iš Niujorko savaitei atvyksta į gimtąjį Kauną, apsidžiaugiau trumpam atsiradusia galimybe susitikti su didžiausio pasaulyje naujienų televizijos tinklo „Al Jazeera“ inovacijų studijos „AJ Contrast“ vyresniąja prodiusere. Susipažinome kadaise vykdami į Tarptautinės teatro dienos minėjimą. Žinojau tik tiek, kad ant užpakalinės automobilio sėdynės vežu į Vilnių geriausią KTU gimnazijos moksleivę. Tuomet mėgau pakalbinti savo vaikų bendraamžius, o ypač – pirmūnus: visi jie turėjo šviesią ateitį, kuri mano kartos bičiuliams buvo gerokai apniukusi. Taip prasidėjęs neįpareigojantis pokalbis tęsėsi atsitiktinių susitikimų metu, kiekvieno iš mūsų ateičiai iš lėto virstant praeitimi, lyg spaudžiant filmo greito prasukimo mygtuką. Daugiau

„JOKIA MOTERIS NEGALI TAPYTI“: „MENO ISTORIJA BE VYRŲ“ KOREGUOJA BEVEIK 600 METŲ VYRIŠKOS MENO KRITIKOS TRADICIJĄ

EDWINA PRESTON

Ar esate girdėję apie siurrealistę fotografę Lee Miller? Arba apie itin politišką DADA fotomontažo kūrėją Hannah’ą Höch? XIX a. skulptorė Edmonia Lewis, kaip ir XX a. Barbara Hepworth, sulaukė šlovės ir pripažinimo, bet nė viena iš šių moterų menininkių nepasiekė „visuotino pripažinimo“ statuso, kaip Salvadoras Dali, Marcelis Duchamp’as ar Henry’is Moore’as, tačiau ne todėl, kad jos nėra tokios pat svarbios, novatoriškos ar pažangios.Daugiau

KUR DAR JĄ NUVES SMALSUMAS?

VALDAS PUTEIKIS

Jos balsas radijo eteryje sklido ne vienus metus. Ir – padėtas taškas. Radikalus pokytis: žurnalistė Gabija Lunevičiūtė tampa miestų gide. Negana to, ji įkuria profesionalių gidų – Miestų istorijų – mokyklą, jau šį spalį kviesdama į naują kursą. Gido profesija šiandien, kaip reta kada, itin populiari, tačiau profesionalių ekskursijų vedlių, gebančių sukurti tokią atmosferą, kad pažintum ne tik miestą, bet ir atrastum save, savo tapatybę, mieste, – vienetai.Daugiau

ESKAPISTAI

KIRILL KOBRIN

Knygoje, kurią aptarsime vėliau, aptikau nuostabią biografinę pastabą: „Britų estetas ir ekscentrikas (1906–1987), didžiąją paskutiniųjų gyvenimo metų dalį praleidęs lovoje savo namuose Vilsfordo dvare, kurdamas drabužius taip ir neparašyto romano, kurio veiksmas vyksta Marselyje, herojams.“ Didis kūrinys, taip ir likęs ant šio nuostabaus žmogaus darbo stalo, vadinosi „Laskaras“, kartais – „Pajūrio bulvaro istorija“, retsykiais „Laskaras: istorija, kurią privalai pamiršti“. Gulinėtojo vardas – Stephenas Tennantas; jis tikrai buvo estetas, ekscentrikas, taip pat aristokratas ir homoseksualas. Kuo tapo vyresnis, tuo daugiau laiko Tennantas praleisdavo lovoje, bet ne dėl silpnumo ar ligos, o dėl ideologinių priežasčių. Jis buvo dykinėtojas – iš principo ir įsitikinimo, jį domino tik (savitai jo suprastas) Grožis, visa kita jam kėlė arba panieką, arba (dažniausiai) siaubą. Stephenas Tennantas buvo tipiškas XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Anglijos aristokratiško gyvenimo, kurį fantastiškai išsamiai aprašė Pelhamas Grenvillis Wodehousas ir Evelynas Waugh, personažas.Daugiau

MASGREIVŲ ARCHEOLOGIJA

Kirill Kobrin

Tai buvo prieš pusę amžiaus, 1973-iųjų gegužę. Iki mokslo metų pabaigos – vieni niekai, į mokyklą tekdavo trenktis dėl vienos dviejų pamokų, klasėse ir koridoriuose jau kažką plovė šlapiais pilkais skudurais, skleidžiančiais niūrų dvoką, bet užtai langai – plačiai atlapoti. Sovietiniai vaikai peliukų kostiumais grėbliais krapštė mokyklos gėlynus.

Apskritai iki atostogų buvo likusios pora dienų, ir pakako vien tik mėgautis artėjančios vasaros, šilumos bei laisvės, ištrūkus iš pedagoginio žvėryno aptvarų, laukimu. Ką aš, pasiekęs antros klasės finišą, ir dariau – mėgavausi. Saulė švietė ilgai, nuo pasaulio slėpiausi savo kambaryje (tuomet, o laime, dar turėjau savo kambarį) ir užsiėmiau kasdieniais reikalais: rūšiavau alavines ir plastmasines armijas, negrabiai gaminau mažas „Auroros“ ir „Variago“ kopijas, pritvirtindamas gilzes prie siūlų ričių, į šias mini patrankėles priberdavau parako, rasto tikruose šoviniuose armijos šaudykloje netoli „Autogamyklos“, į vamzdį įkišdavau švino svarelį, tą liliputišką sviedinį, ir laukdavau, kol ateis Vovka iš vyresnės klasės, kad drauge pašaudytume. Na, ir, žinoma, skaitydavau. Gulėdamas ant lovos ryte rydavau knygą po knygos: iš klasioko tėvų pasiskolintus Mayne’ą Reidą, Fenimore’ą Cooperį, Jules’į Verne’ą, Alex­andre’ą Dumas. Bet visų pirma – Arthurą Conaną Doyle’į.Daugiau

ESĖ APIE „PAPRASTĄ ŽMOGŲ“

Oksana Judakova

Vilius Orvidas iškeliavo Amžinybėn prieš trisdešimt metų. Dabar jo skulptūrų sodą prižiūri sesuo. Šis šienaujamas, Viliaus sodinti augalai suvešėję, skulptūros perstatytos, šiek tiek tvarkingiau išrikiuotos palei takus. Kai kurios, žmonės kalba, per tą laiką ir prapuolusios. Betgi ne į žemę sulindo. Nes akmuo, sako, į žemę nelenda, atvirkščiai – šauna lauk. Ant kai kurių matomos skilimo linijos. Jos gali būti iš tų laikų, kai sovietinė valdžia atvirai smerkė tokį keistą meną ir slapčia siuntė užpuolikus vartyti skulptūrų.Daugiau

ISTORIJOS ANGELO PARAŠIUTAS

Kirill Kobrin

1920-aisiais 41 metų šveicarų kilmės vokiečių menininkas Paulis Klee užbaigė nedidelį kūrinį pavadinimu „Angelus Novus“. Jis buvo atliktas nauja technika, kurios išsamiai neaprašysime, nes šio teksto autoriui smulkios detalės nėra žinomos. Trumpai tariant, tai atspaudas, vadinamoji giliaspaudė ant popieriaus lapo, įgyvendinta naudojant sausą adatą ir akvarelę. Klee (manau, jis pats, o ne menotyrininkai) šį būdą pavadino „dažų perkėlimu“. „Angelus Novus“ (be daugelio kitų darbų) buvo paruoštas pirmajai didelei autoriaus parodai Miuncheno „Naujojo meno“ galerijoje. Ši paroda dailininką išgarsino tarp menininkų ir kolekcininkų.Daugiau

LEONARDO DA VINCIO MOTINA GALĖJO BŪTI VERGĖ: ką šis atradimas atskleidžia apie Renesanso Europą

Gabriele Neher

Neseniai atrastame dokumente, kurį 1452 m. lapkritį surašė Leonardo da Vincio tėvas Piero, teigiama, kad jis suteikė laisvę vergei vardu Caterina. Šį raštą radęs mokslininkas, italų literatūros profesorius Carlo’as Vecce’ė, iškėlė prielaidą, jog ji buvo Leonardo motina.

Teiginys paskelbtas pasirodžius Vecce’ės romanui „Katerinos šypsena“ (Il Sorriso di Caterina) – išgalvotam pasakojimui apie da Vincio motinos gyvenimą. Autorius knygoje įpynė kelis faktus, dėl kurių tyrinėtojai yra tikri: kad da Vincis buvo nesantuokinis savo tėvo ir žemesnio statuso moters vaikas ir kad jo motinos vardas Caterina.Daugiau

OMNITOPIJA

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Prekybos centras mus pasitinka ryškiomis šviesomis, jis erdvus, švarus, pilnas žmonių, atėjusių čia patirti džiaugsmo. Prekybos centras – vieta, talpinanti savyje viską (ar beveik viską), ko nėra mūsų nuobodžioje, monotoniškoje, pilnoje baimių ir sunkumų kasdienybėje. Čia daug vietos – kitaip nei mūsų miestiškuose būstuose. Čia šviesu – kitaip nei menkai apšviestose kvartalų, kuriuose gyvename, gatvėse. Čia gražu ir, kaip bebūtų keista, jauku, čia smagu ir netgi – nepaisant nuo vieno iki kito prekybos centro pasikartojančių parduotuvių – gausu įvairovės. Daiktai, kurie mus čia supa, yra geresni nei namuose, maistas (dažniausiai) – skanesnis, net tualetai, nepaisant lankytojų konvejerio, nepretenzingą išsivadavimo nuo perdirbto maisto ir gėrimų procedūrą paverčia pakylėta, iškilminga, estetiškai reikšminga. Ne veltui tiek daug asmenukių daroma būtent prekybos centrų tualetuose.Daugiau