1518-ųjų šokių maras

Prieš penkis šimtus metų liepos mėnesį Strasbūrą apėmė keista manija. Šimtai miestiečių buvo priversti šokti, regis, be jokios aiškios priežasties – užvaldyti transo ištisas dienas trepsėjo ligi sąmonės netikimo, o kartais – net iki mirties. Šis pasakojimas – apie vieną keisčiausių įvykių istorijoje. Ant paskubomis priešais Strasbūro arklių turgų suręstos pakylos daugybė žmonių šoko pagal dūdmaišių, būgnų ir ragų muziką. Liepos saulė kepino juos, straksinčius nuo kojos ant kojos, besisukančius ratu ir garsiai šūkčiojančius. Iš tolo jie priminė karnavalo triukšmadarius, bet atidžiau pažvelgus matėsi nerimą keliantis vaizdas – mosikuojantys rankomis kūnai spazmiškai trūkčiojo. Apskurusius drabužius ir suvargusius veidus merkė prakaitas. Jų stiklinės akys žvelgė tolin. Į odinius batus bei medines klumpes sutinusiomis kojomis sruvo kraujas. Jie – ne puotautojai, o choreo­maniakai, visiškai užvaldyti šokio manijos.SKAITYTI DAUGIAU

PROVINCIJA KAIP ORO TEMPERATŪRA: JUTIMINĖ NEBŪTINAI SUTAMPA SU REALIĄJA

Apie Lietuvos provinciją – geografinę, socialinę, kultūrinę – kalbasi dviejų kartų atstovai: kelių Panevėžio krašto laikraščių, kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ įkūrėja, ilgametė redaktorė, rašytoja Liuda Jonušienė ir Panevėžio alumnas, buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, publicistas, 2014 m. Tolerancijos žmogus, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.SKAITYTI DAUGIAU

ŽMOGUS, kuris Žinojo Viską

„Šimto menų meistras“ (Conoras Reilly’is, 1974), „paskutinis žmogus, žinojęs viską“ (Paula Find­len, 2004), „vienas paskutinių mąstytojų, visas mokslo žinias teisėtai galėjęs vadinti savo domėjimosi sritimi“ (Alanas Cutleris, 2003), „paskutinysis Renesanso žmogus“ (Edwardas W. Schmidtas, 2001), – taip šiais laikais apibūdinamas vienas žymiausių XVII a. jėzuitų mokslininkų Athanasius Kircheris (1602–1680), vokiečių polimatas, Thomo E. Woodso prilygintas Leonardui da Vinci’iui dėl itin plataus šį kunigą dominusių temų spektro. Keistuolis mąstytojas ir išradėjas gilinosi į viską: filosofiją, religiją, geologiją, chemiją, matematiką, muziką, istoriją, archeologiją, orientologiją, magnetizmą, mediciną ir netgi mikrobiologiją. SKAITYTI DAUGIAU

Athanasius. Požemių pasaulis

Prieš pat pasirodant gerai žinomam Roberto Hooke’o veikalui „Micrographia“ (1665), pristatančiam mikroskopinius stebėjimus, pradedant skustuvo ašmenimis, baigiant vynmedžių erkutėmis, nepasotinamai smalsus ir itin produktyvus mokslininkas jėzuitas Athanasius Kircheris paskelbė daugeliu atžvilgių įspūdingesnį darbą – „Mundus Subterraneus“ („Požeminis pasaulis“). Šis atlasą primenantis dviejų dalių leidinys buvo skirtas išdėstyti „smalsaus skaitytojo akims visa, kas reta, egzotiška ir reikšminga vaisingose Gamtos įsčiose“. Tai – „dieviškame prote egzistuojanti žemiškosios sferos idėja“, – teigė Kircheris. Kad šitai suvokė, jis bandė įrodyti aptariamoje knygoje, vienoje iš daugiau nei trisdešimties, aprėpiančių beveik tiek pat temų, kurias mokslininkas paskelbė per savo gyvenimą,SKAITYTI DAUGIAU

Kaunas: maža didelio miesto istorija (II)

Vienas kaunietis, neseniai grįžęs iš Paryžiaus, pasakojo tokį būdingą dalyką. Kartą išeidamas iš viešbučio vestibiulyje pamatė grupę viešbučio gyventojų, kurie nustebę žiūrinėjo kažkokius atvirukus. „Kaip, ar tai Kaunas?“ – klausinėjo kaunietį smalsuoliai rodydami jam pačiam adresuotus iš Kauno du atvirukus. Viename jų buvo mūsų Vytauto Didžiojo Muziejaus rūmai, kitame – Laisvės Alėjos vaizdas su „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmais. Prancūzai netikėjo, kad tai Kauno vaizdai. „Juk tai didmiestis“ – įtikinėjo jie – didžiausiam kauniečio pasitenkinimui. „Lietuvos aidas“, 1937-12-17SKAITYTI DAUGIAU

Prarastos Lietuvos beieškant. Šanchajaus dienoraštis

Istorijoje yra toks ypatingas tarpsnis, kurio metu Šanchajų kaip niekad gausiai užplūdo lietuviai. Jų būta ne bet kokių, o tų, kurių mūsų tėvynėje per stebuklą likę vos vienas kitas. Ši istorija į mano gyvenimą netikėtai įgriuvo, palydėta visos virtinės atsitiktinumų. Dramblys kambaryje sukrutėjo ir atsiskleidė prieš mano akis, apie tai ir papasakosiu. Stebėtinai dažnai asmeniniuose pokalbiuose išgirstu klausimą: „Ar kartais jautiesi vienišas?“ Iš lietuvių, kuriems ši pasaulio dalis tokia tolima bei nepažįstama, ir iš kinų, kuriems Lietuva – netgi dar keistesnė, kone neįmanoma; jiems esu pirmasis sutiktas lietuvis, atklydęs iš paslaptingo krašto. Žmonėms, įsivėlusiems į gyvenimus gentinėse bendruomenėse, turėčiau atrodyti įtartinas atsiskyrėlis. („Pabėgėlis? Kur kiti taviškiai, ar nors kiek daugiau jūsų dar čia yra?“) Smalsios tamsios akys žiba Pudongo dangoraižių atšvaitais. Ne, nesu vienišas, vienumos čia nelengva ir rasti. Visgi klausimą suprantu, jis apie saviškių ilgesį, kuris yra tikras kiekvieno ekspãto palydovas. Net smagioje kompanijoje, nusišypsojus sėk­mei, užplūdus džiaugsmui, net kai, rodosi, nieko netrūksta, gali jausti ant laimės krentantį melsvą šešėlį. Neįgarsintą, slaptą kirtį, ir pačiam nežinia kuriame emocijų lape įsisluoksniavusį.SKAITYTI DAUGIAU

Daina Kamarauskienė: „Kiekvienas savo galvoje turime po muziejų“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaune išaugęs iš laikinosios to paties vardo dailės galerijos, 2021-aisiais mini šimto metų jubiliejų. Šiandieną jis – vienas didžiausių ir fondais turtingiausių Lietuvoje, turintis 8 padalinius Kaune ir 2 – memorialinį muziejų bei V. K. Jonyno galeriją – Druskininkuose. Oficialia M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijos pradžia laikoma 1921 metų gruodžio 14 diena. Tada Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis paskelbė M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą. Bet gerokai iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos mokslo ir lietuvių dailės draugijos ne tik kaupė šalies archeologijos, etnografijos artefaktus, meno kūrinius, bet ir kėlė Tautos muziejaus steigimo Vilniuje klausimą. Stipriausiu postūmiu jam rastis tapo M. K. Čiurlionio mirtis 1911 metais. Tada Lietuvos šviesuomenė rimtai susirūpino genijaus palikimu ir ėmė rinkti dailininko darbus, tepraėjus trims savaitėms po netekties. 1913-aisiais Vilniuje buvo įrengta nuolatinė paroda, įkurta „Čiurlionies kuopa“, siekusi nupirkti visus menininko kūrinius. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sujaukė planus.SKAITYTI DAUGIAU

„Zoom“, knygos gelbėtojas

Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard’as savo knygoje „Erdvės poetika“ (La Poétique de l’espace, 1957) rašo, kad mūsų namai – mūsų kampelis šiame pasaulyje. Tai mūsų visata, mūsų kosmosas. Kitaip sakant, namai pirmiausia yra erdvė, skirta mums patiems. Tačiau amerikiečių programuotojas ir medijų konsultantas Paulas Fordas dar 2014 m. paskelbė straipsnį „Amerikietiškas kambarys“ (The American Room), kuriame parodė, kaip pomėgis filmuotis namuose privačias erdves pavertė viešomis. Žiūrinėdamas tūkstančius vaizdo įrašų su kvailiojančiais tautiečiais, jis stengėsi įžvelgti, kas yra už jų nugarų: kokiomis spalvomis dažytos sienos, kokie kabo paveikslai, stovi baldai. Išpažindami šventą teisę į būsto neliečiamumą, patys amerikiečiai visiems demonstravo savo namus, kuriuos apžiūrėti be kvietimo būtų reikėję teismo leidimo. P. Fordas „Amerikietiškame kambaryje“ atskleidė, kad „YouTube“ leidžia pamatyti, kur gyvename. Mūsų privatus kampelis staiga tapo prieinamas visiems.SKAITYTI DAUGIAU

Jo Šventenybė XIV Dalai Lama

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla netrukus išleis knygą „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka). Tai autentiškiausias liudijimas apie vieno iškiliausių pasaulio dvasinių lyderių gyvenimą, nes šios biografijos autorius – Tenzinas Geičė Tetongas – keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas ir asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones. Knygos projektą iniciavo ir visokeriopai rėmė jaunesnysis Dalai Lamos brolis Ngari Rinpočė, ištikimas T. G. Tetongo bičiulis. 1959-aisiais Dalai Lamai pabėgus į Indiją jam tebuvo dvylika, tačiau Ngari puikiai prisimena lemtinguosius įvykius. Šie vyrai stovėjo prie pačių Tibeto bendruomenės tremtyje radimosi ištakų. Jie pasakoja asmenišką, nuostabią, intymią, niekada negirdėtą istoriją apie XIV Dalai Lamą – brolį, draugą, lyderį. Pristatome kelias neeilinės biografijos ištraukas.SKAITYTI DAUGIAU

„KAUNO ŽYDAI“ – ŽVILGSNIS Į DAUGIATAUTĘ MIESTO ISTORIJĄ

Jau visai netrukus pristatysime naują knygą – „Kauno žydai“. Jos idėja užsimezgė kaip viena pirmųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų. Sumanymas kilo iš poreikio atiduoti duoklę daugiatautei miesto istorijai, čia gyvenusiems kauniečiams ir sau. Sakau sau, nes be tų, kurie gyveno prieš mus, kūrė Kauną, ir mes būtume kitokie. Todėl tai bandymas pažinti ne tik savo miesto praeitį, tyrinėti jo DNR, bet kartu ir geriau pažinti save.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Liniauskas: „Nė vienos srities autoriai savo teisių negina“

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija, kuri jau ne agentūra, šiais metais švenčia veiklos 30-metį. Kas gi iš tiesų nutiko 1990-aisiais, kai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą lietuviai skubiai nusprendė susiburti į jų teisėms atsovaujančią organizaciją? Ar iki to laiko dailininkai, poetai, muzikai, architektai, fotografai ir kiti menininkai, mokslininkai, žurnalistai negalėjo apginti savo kūrinių autorystės?
SKAITYTI DAUGIAU

MENAS PASIENYJE. KAPTARIŪNŲ MENO KAIMO ISTORIJA

Kaptariūnai – mažulytis kaimelis prie pat Baltarusijos–Lietuvos sienos. Kažkada jis buvo praktiškai Vilniaus priemiestis – lietuvių bohema čia turėjo vasarnamius, tvyrojo itin kūrybinga atmosfera. Atsiradus sienai, susidarė visos sąlygos Kaptariūnams ilgainiui išnykti gamtoje, tapti namais šalia besiganančioms stirnoms, šernams ir briedžiams. Tačiau dailininko Arturo Klinau ir jo draugų svajonės virto tikru meno kaimu kultūrų pasienyje, kuriame vyksta tarptautiniai literatūros, kino ir teatro festivaliai.SKAITYTI DAUGIAU

Who cares? Ar menininkas ieško kančios?

Tikras poetas visada turi savyje nešiotis žaizdą. Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto. Taip, taip, girdėjome. Ir ne sykį, kaip, tikiu, ir jūs.SKAITYTI DAUGIAU

Dreifuojant į post-vienatvę

I will sit right down, waiting for the gift of sound and vision. And I will sing, waiting for the gift of sound and vision. Drifting into my solitude, over my head

David Bowie „Sound and Vision“SKAITYTI DAUGIAU

Menas pamatyti pasaulį be savęs

Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug mąstė apie galimybę sukurti neantropocentrinę filosofiją. Ne tokią filosofiją, kurios tema būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis turėjo omeny ką kitą – tai, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios vyksta mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.SKAITYTI DAUGIAU

Dialogas su García Lorca

Tu, kuris suteikei Gilo-Robleso moliūgui lyrišką atspalvį, matei Unamumo apuoką ir benamį Barojos šunį, ar nenorėtum man pasakyti, kokia sraigės prasmė Tavo darbų platybėse?
Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.SKAITYTI DAUGIAU

Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų

Kai 2019-aisiais grįžau iš bene žymiausio Kinijoje tarptautinio teatro festivalio Udžene, daugybei žmonių pasakojau apie nejaukią, nemalonią, netgi bauginančią krašto atmosferą. Supynus šiuos pojūčius su žiniasklaidoje piešiamu Kinijos įvaizdžiu, pradėjo kilti klausimai, ar mes, lietuviai, keliaudami į šią šalį, juolab – dalindamiesi su jos gyventojais savo kūryba, netarnaujame jų režimui, ar negiliname kinų suvokimo, kad nusipirkti įmanoma absoliučiai bet ką, todėl galima tuo pačiu metu engti savo piliečius ir mėgautis kitokiose sąlygose užaugančiomis gėrybėmis?SKAITYTI DAUGIAU

„Džokonda“ džiuglėse

Vidury džiunglių, tarp lijanų ir palmių, pačioje tankmėje, teka dvi upės: viena plukdo juodus vandenis, kita – pieniškai balsvus. Susitikusios jos šliejasi ir liejasi, bet nesusimaišo. Paslaptingose gelmėse nardo rožiniai delfinai ir ryškiaspalvės žuvys. Upių santakoje stūkso miestas. Miesto centre – teatras. To teatro viduje, šviečiant šimtui devyniasdešimt aštuoniems stiklo sietynams, ištaigingai pasipuošę ponios ir ponai itališko marmuro laiptais kyla į prabangią lyros formos salę, kur savo instrumentus jau ruošia orkestras. Šviesai pritemus ir vėl nušvitus, suskamba pirmieji operos „Džokonda“ garsai.SKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Valiušaitis: „Man labiau rūpėjo buvimo prasmė“

Berengiant disertaciją apie jaunųjų rašytojų sambūrius sovietmečiu, tenka peržiūrėti gausybę archyvų, anuometinės spaudos puslapių, prisiminimų knygų. Visgi ne mažiau svarbi (jei ne svarbesnė) medžiagos rinkimo dalis – bendravimas su gyvais liudininkais, rašytojais, kritikais, leidėjais ir kitais sovietmečio literatūros lauko dalyviais. Vienas tokių pašnekovų – Vidmantas Valiušaitis – žurnalistas, publicistas, redaktorius, devintajame dešimtmetyje reiškęsis kaip reiklus ir drąsus literatūros kritikas. Išsaugojęs daugybę tą laikotarpį fiksuojančių objektų (laiškų, nuotraukų, įvairių tekstų rankraščių ir kt.), V. Valiušaitis ne tik sutiko jais pasidalyti, bet ir skirti laiko pokalbiui apie to meto literatūrinį, kultūrinį jaunimo gyvenimą Kaune ir Vilniuje.SKAITYTI DAUGIAU

Profesorius ir jo idėjų laboratorija

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.SKAITYTI DAUGIAU