fbpx

Ignas Dilys: „Poezija sustiprina žmogaus imunitetą“

Kalbino Erika Drungytė

Jei kada interneto platybėse ieškojote kokio žymesnio vienos ar kitos srities atstovo minčių, tikriausiai užsukote į tinklaraštį „Maratono laukas“. Jame susitinka menininkai ir medikai, istorikai ir muzikai, fizikai ir psichologai. Et cetera, et cetera. Nuo 2009 m. šioje platformoje vyksta įvairiausi reiškiniai: publikuojamos asmeninės puslapio sumanytojo patirtys, autoriniai ir verstiniai eilėraščiai, vaizdo įrašai, pokalbiai su pasirinktomis asmenybėmis. Žodžiu, aiškiai matyti, kad tuo užsiimantis žmogus nori atskleisti savo interesų lauką, kuriame gerai auga ir selekciniai augalai, ir netyčiukai iš namų vazono. Tačiau naujausi darbai – į knygos formatą sudėti interviu – nekelia abejonių dėl autoriaus silpnybės spausdintiniam žodžiui.Daugiau

Kurortininkai ir biblioterapija

Loreta Jastramskienė

I

Rudenį, prieš išvykdama į sanatoriją, baigiau skaityti amerikiečių psichologės Edithos Eger, 97 metų daktarės, išgyvenusios Aušvicą, knygą „Pasirinkimas“. Paklausiaũ jos lyg geriausios draugės – išgirdau įtaigų balsą, sakantį, kad kalėjimas yra mano galvoje, o raktą turiu kišenėje.

Taip paprasta? Susirgusi onkologine liga, maniau, kad kūną šiuolaikinei medicinai gal ir pavyks atkariauti iš mirties slėnio, bet vaistų prikelti protui ir sielai nerasdavau. Žodžiai viskas bus gerai skambėdavo atsargiai liūdnai. Knygos ir anksčiau padėdavo susitarti su savimi, bet nemaniau, kad tai gali būti taip paprasta, kai visus dvylika mėnesių kasdien galvoji – ar tai jau pabaiga?Daugiau

Mergaitė su rožės šakele ir matrona iš Pitsbergo

Ugnė Ražinskaitė

Kauno rajono muziejaus fonduose saugomas ne vienas istorijos ir fotografijos perlas. Išskirtinis eksponatas – XIX a. pabaigos nuotraukų albumas su užraktu, muziejui padovanotas Algirdo Rinkevičiaus. Jo močiutės brolis Aleksandras Germanas (1864–1948) gavo albumą 1895 m. kaip padėką iš Jono Podbereskio „už trejų metų nuoširdų ir patikimą administratoriaus darbą Aukštdvario dvare“. Iš unikalių fotografijų atsiskleidžia ne tik Užnemunės evangelikų liuteronų giminės istorijos fragmentai, bet ir primirštų Kauno apylinkių dvarų likimai bei patriotiškų Amerikos lietuvių veikla.Daugiau

Kieno šis pasislėpęs namas Normandijoje?

Valdas Puteikis

Šito adreso nėra turistinėse programose, todėl, lydėdamas po Prancūziją keliautojus iš Lietuvos, savo iniciatyva pasiūlau apsilankyti ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. prancūzų literatūros klasikas Guy de Maupassantʼas. Kurortinis Etretato (Étretat) miestelis Normandijoje, ant Atlanto vandenyno kranto. Muziejumi netapęs rašytojo namas – privataus savininko rankose, tad lankytis čia negalima be išankstinio susitarimo, pasitikėjimo ir telefonspynės skambučio prie kiemo vartų.

Sutartu laiku sodybos šeimininkas, vardu Benoît, po pažastimi pasispaudęs savo planšetinį kompiuterį, kuriame surašyta ir fotografijomis išmarginta rašytojo Guy de Maupassantʼo sodybos istorija, netgi jos įsigijimo ir statybos dokumentų, brėžinių kopijos atkakliai laukia svečių iš Lietuvos. Lankausi sodyboje gal jau trečią ar ketvirtą kartą ir visada pasijuntu – tai sakau absoliučiai be egzaltacijos – tarsi tuoj tuoj susitiksiu su pačiu prancūzų literatūros klasiku. Čia jo sodinti medžiai, įskaitant ir rašytojo mėgtą kadagį, vis dar tebeauga ir, drąsiai įsibėgėję laiku, skaičiuoja antrą šimtmetį. Ten pat ir rožių krūmai – ištisas rožynas, kurį taip pat savo rankomis prižiūrėjęs Guy de Maupassantʼas, tiesa, augalai jau daug kartų atsodinti, vis nauji, tačiau stengiantis išsaugoti rūšinę šių gėlių autentiką. Tik jau sąžalynais apaugęs keliukas, kuriuo romanų ir novelių autorius eidavęs pasivaikščioti iš Etretato į Fekaną (Fécamp): beveik dvidešimties kilometrų atstumas, tačiau įspūdingas kalvotas Normandijos kraštovaizdis savo peizažais laiką, sako, gerokai sutrumpindavęs.Daugiau

ATEITIES PASAULIO KVAPAI

Laimę Kiškūnę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

„Būna, klausiate: „Laime, koks tavo mėgstamiausias kvapas?“ Arba: „Koks tavo svajonių kvapas?“ „Kokį kvapą norėtum sukurti?“ Tai štai. Galiu prisipažinti, kad apie šitą projektą svajojau. Iš tiesų norėjau bent prisiliesti prie Aleksandros Kasubos ir Danutės Pajaujis-Anonis „Šešių spalvų kvapų dėžutėje“… Jie mane suintrigavo iki skausmo. Matyt, savo vidine idėja, kuri taip neatšaukiamai surezonavo su mano esybe.“

Tai ištrauka iš parfumerės, kvapų menininkės Laimės Kiškūnės įrašo feisbuke, kaip reikiant pakursčiusio mano smalsumą sužinoti apie kone mistišką kvapų rekonstrukcijos patirtį. Taip pat apie kvapų meną, vis dažniau įtraukiamą į parodas.Daugiau

Pasaulį vaizduojuosi kaip didelį kultūros projektą. M. K. Čiurlionio metams prasidėjus

Lukas Butkus

Tik pradėjęs rašyti šį tekstą, pajutau temos svorį. Iki tol pasąmonėje glūdėjo keista atmetimo reakcija, kurią bandžiau užgniaužti skaitydamas susijusią literatūrą: pirmiausia – dokumentus, būsimų projektų aprašus, bet juose projektuojama ir kažkiek utopiška vizija neįtikino, todėl panorau pažinti istorinį panašų simbolinį svorį turėjusių metų kontekstą. Visgi kaskart prisėdęs rašyti pajusdavau sunkiai įvardijamą nerimą, kurį, tikiu, jaučia ir kiti meno sferose dirbantys ir kuriantys žmonės, atsidūrę šių naujų metų akivaizdoje. Minėta būsenos simptomatika – tarytum natūralus atsakas bendruomenės, jaučiančios ateities tyrėjų kritiką tekstuose ar dokumentacijoje, liksiančioje pridavus visas ataskaitas. Laimė, atmintis formuojama post factum, nors ir ji, įsitikinau, yra nulemta tokios pačios politikos, kurios valia ji lieka (ne)išsaugota. Atrodytų, šio teksto tikslas ganėtinai paprastas – pažvelgti į 2025-uosius, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) asmenybės ir kūrybinio palikimo minėjimo metus, ir jų keliamus lūkesčius; vėliau išsikristalizavo ir kiti tikslai: prisiminti, ką mūsų valstybės kultūros raidai ir jos matomumui padarė panašaus precedento minėjimai, ir iškelti atvirą klausimą skaitytojui: kiek iš tiesų šiais metais išvysime Čiurlionio, o kiek tai bus sakralizuoto ir tebesakralizuojamo kūrėjo vertimas preke.Daugiau

ATVAIZDUOTI KVAPĄ, ARBA ISTORIJA APIE Į KRANTĄ IŠMESTĄ BANGINĮ

Lizzie Marx

Ko vizualusis menas mus gali išmokyti apie kvapus, smarvę ir paslaptingą medžiagą ambrą? Lizzie Marx seka „banginio pėdsakais“ per visą istoriją, atrasdama Olandijos aukso amžiaus kvapų paradoksus.

BLOGAS ŽENKLAS

XVII a. į Nyderlandų pakrantes jūra išplaudavo įvairių rūšių ir dydžių banginių. Kartais jie jau būdavo pradėję pūti, kartais į krantą išplaukdavo leisgyviai, kurtinančiai dejuodami, spaudžiami savo kūno svorio. Kol irdavo, susikaupusios dujos kai kada pasiekdavo kulminaciją, ir viskas baigdavosi bjauriu sprogimu. Jei banginio nenuplaudavo potvynis, vykdavo ilgas ir sunkus procesas, kol masė suirdavo ir toji vieta savaime apsivalydavo.Daugiau

PLAKTUKAS IR IMPERIJA: MENO AUKCIONŲ NAMŲ DVIKOVOS

Ornela Ramašauskaitė

2017-ųjų lapkričio vakaras Niujorke. „Christie’s“ aukciono salėje tvyrojo neįprasta įtampa. Visi žinojo, kad Leonardo da Vinci’o paveikslas „Salvator Mundi“ (1499–1500) pakeis meno rinkos istoriją. Po 19 min. trukusios įnirtingos kovos plaktukas stuktelėjo prie 450,3 mln. dolerių sumos. Tai buvo ne tik brangiausias kada nors parduotas meno kūrinys, bet ir viena iš „Christie’s“ pergalių prieš amžiną konkurentą – „Sotheby’s“.Daugiau

DUONOS IR ŽAIDIMŲ. DARBININKŲ KULTŪRA TARPUKARIO LIETUVOJE

Ugnė Marija Andrijauskaitė

Literatūros kritikas ir akademikas Raymondas Williamsas kultūrą yra pavadinęs vienu iš trijų sudėtingiausių anglų kalbos žodžių. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šį terminą Leonidas Donskis pristatė kaip žmogaus santykį su savimi, visuomene ir aplinka, apimantį individo ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą, kosmologines ir ontologines pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą, vaizduotės, proto ir sielos ugdymą. O skaidyti galima įvairiais būdais, vienas jų – atskirti liaudies (kaimo, folklorinę) ir aukštąją (miesto, profesionalų) kultūrą. Lietuvių aukštosios kultūros istorija, raida ir aktualijos atsispindi šiuolaikinėje kultūrinėje spaudoje, jai skirtuose tinklalapiuose, radijo bei televizijos laidose. Tačiau XIX–XX a. sandūroje Lietuvos miestuose ėmė formuotis mažiau pažįstama, bet labai įdomi darbininkų kultūra, jungusi įvairių tautybių, tikėjimo, lyčių ir pažiūrų žmones, dirbusius gamyklose, tarnavusius privatiems asmenims ar buvusius žemiausios grandies tarnautojais.Daugiau

Beprecedenčiai precedentai: juodieji kvadratai iki Malevičiaus

Andrew Spira

„Juodas kvadratas“, Kazimiro Malevičiaus1 apibūdintas kaip „pirmasis grynosios kūrybos žingsnis mene“, buvo laikomas visišku atotrūkiu nuo visko, kas sukurta iki jo. Tačiau straipsnio autorius, ieškodamas tarp daugiau nei 500 metų senumo vaizdų, susijusių su gedulu, humoru, politika ir filosofija, atranda daugybę neįtikėtinų Malevičiaus radikalios abstrakcijos pirmtakų.Daugiau

SKAITYMO SPEKTAKLIS IR TIKROJI SKAITYMO KULTŪROS PRASMĖ

Donata Bocullo

Mano pirmagimė Liana pradėjo lankyti mokyklą. Iš pradžių ji paniškai bijojo mažųjų raidžių, tarsi jos galėtų suvalgyti arba išsilakstyti po namus ir negrįžti į vientisą pasakojimą. Nors namų lentynos pilnos knygų, o už lango stiebiasi bibliotekos saugyklos bokštas, tačiau Liana vis vien nedrąsiai žengia į skaitančiųjų pasaulį. Pamilti knygas, kai tarp jų gyveni, viena, bet su jomis užmegzti tikrą draugystę – kas kita. Šiandien literatūros pasaulis visiškai pasikeitęs. Skaitymo įpročius labiau veikia socialiniai tinklai ir nuomonių formuotojai nei profesionalų recenzijos. Kai kurie knygų klubai ar skaitymo nuomonės formuotojai savo literatūrinę reputaciją kuria vedami kiekybės ir socialinio kapitalo, o ne kokybės. Šiame tekste aptarsiu ne tik, kas akivaizdu, kas baugina, bet ir teikia vilties, kad skaitymas išgyvena renesansą, o knygos, Lianos teigimu, nemiršta niekada.Daugiau

Pasiklydę vertime: ką Babelio bokšto statyba sugriovė, simbolinis pasaulis tesuveda

Donata Bocullo

„Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka) – tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertos labai žemomis baliustradomis.“ 

Jorge Luis Borges, „Fikcijos“, p. 72 

Statydama „Babelio bokštą“ žmonija sugriovė tarpusavio santykius, todėl šiandien ne kalbamės, o kariaujame. Socialinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas verčia varžytis dėl vietos po saule, o gal dėl vietos socialinėje tinklaveikoje. Ar dar esama būdų, kaip susikalbėti, susitarti dėl sąvokų, valstybių sienų? Gal simbolinis pasaulis ir jo kontekstai padės mums susitikti nesusikalėjimo ir neapibrėžtumo tilto viduryje? Griebkite Ariadnės siūlą ir bandykite išeiti iš nesusikalbėjimo labirinto. 

Daugiau

Mano pažintis su Salomėja Nėrimi

Antanas Dambrauskas

Iki pirmosios sovietinės okupacijos kalbininkas Antanas Dambrauskas (gim. 1911 02 10 Norkūnuose, Rokiškio valsčiuje, m. 1995 11 21 Druskininkuose) po trumpų studijų Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir ketverių metų studijų Vytauto Didžiojo universitete mokytojavo Kauno III gimnazijoje, dėstytojavo Seminarijoje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1945 m., buvo suimtas ir nuteistas. Kalėjus dešimtmetį Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko ir Kazachstano lageriuose leista grįžti į Lietuvą 1956 metais.

Versti Antikos autorius A. Dambrauskas pradėjo prieš pat tremtį; parvykęs iš Sibiro ir apsigyvenęs Druskininkuose, šį darbą tęsė. Jis lietuviškai prakalbino Aristofaną, Homerą, Ovidijų, Plautą, Sofoklį, Vergilijų, Teokritą, Terencijų, išvertė Senąjį Testamentą. Savo miesto garbės piliečiui 2024 m. spalio 5 d. Druskininkai atidengė Alfonso Vauros sukurtą artefaktą-skulptūrą. Tarp išlikusių A. Dambrausko laiškų ir atsiminimų pluoštelis apie prieškario Kauno III gimnaziją saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonde R3. Teksto kalba netaisyta.

Parengė Nomeda Repšytė

Buvusi Kauno III valstybinė gimnazija (Kęstučio g. 19, Kaunas), pastatyta 1935 m. pagal architekto G. Gumeniuko projektą. Nuotrauka iš V. Mozūriūno albumo, apie 1955–1960 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Nuo 1937 metų rugsėjo 1 dienos Salomėja Bačinskaitė-Bučienė iš Panevėžio buvo atkelta mokytoja į Kauno III gimnaziją.

Salomėjos Nėries vardas buvo man žinomas gal nuo kokių 1926 metų, kai, mokydamasis Rokiškio gimnazijos vyresnėse klasėse, pradėjau skaityti katalikiškosios pakraipos žurnalus „Ateitį“ ir „Židinį“, kuriuose būdavo jos eilėraščių. Ypač patraukė mane, abiturientą, o vėliau visus metus Kauno Kunigų seminarijos auklėtinį, antrasis jos poezijos rinkinėlis „Pėdos smėly“. Daugumą jos eilėraščių mokėjau atmintinai ir nuo tų laikų lig šiandien tebeturiu mastą eilėraščio gerumui: gerą paskaičius – neatgrasomai norisi išmokti, ir išmoksti labai lengvai; o jei reikia mokytis iš prievartos – eilėraščio vertingumas abejotinas. Salomėjos Nėries eilės atmintin įsidėdavo nepastebimai. Tokios jos man likusios ir šiandien.

1932 metų rudens semestre įstojęs į Vytauto Didžiojo Universitetą (Humanitarinių mokslų fakulteto klasikinės filologijos skyrių), poetę pamačiau, kaip sakoma, gyvą. Tuomet ji buvo „persiorientavusi“, iš Lazdijų atsikėlusi į Kauną ir dirbo Vinco Krėvės prie Humanitarinių mokslų fakulteto suorganizuotoje Tautosakos rinkimo komisijoje, turėjusioje kambarėlį Didžiųjų universiteto rūmų (Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe) IV aukšte. Kartais matydavai ją gatvėje, kartais pro „II aukšto fakultetą“ (taip vadindavome II-me aukšte buvusį Humanitarinių mokslų fakultetą) laiptais kopiančią į tą patį kambarėlį ir žiemos metu vilkinčią anuomet prašmatniu ir madingu „kumeliuku“ (dvylo teliuko ar sarto kumeliuko kailio plaukais į viršų paltu).

Netrukus iš Kauno Salomėja Nėris prapuolė.

Ir štai 1937 metų rugsėjo 1 dieną aš, naujai paskirtas mokytoju, susitikau ją Kauno III gimnazijoje.

Kauno III gimnazija neperseniausiai buvo sukurta iš buvusios lenkiškos mokyklos. Todėl joje buvo likusi nemaža lenkiškų knygų biblioteka. Ir mokinių iš tos mokyklos vyresnėse klasėse dar buvo likusių. Gimnazijai buvo vadovavęs žinomasis gamtos mokslo vadovėlių autorius ir žodynininkas Jonas Baronas. Tačiau prieš metus ar porą jis jau buvo išėjęs į pensiją, ir direktorium buvo jaunas, ramaus būdo, malonus ir geraširdis žmogus Dr. Antanas Rukša. (Pasitraukęs į Vakarus, mažne ligi šiolei jis buvo mokytoju Augsburge, Vakarų Vokietijoj). Dėstė jis lotynų kalbą, o nuo 1939 metų rudens – graikų kalbos pradmenis, nes Kauno III gimnazija buvo numatyta paversti tikrai klasikine, su abiejų šių kalbų dėstymu.

Ta pačia proga norėčiau priminti ir kitus buvusius Salomėjos Nėries bendradarbius.

Inspektorė buvo Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Balio Sruogos žmona, žinoma Lietuvos istorijos vadovėlių autorė.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų buvo keli. 1937 metų rugsėjo porą savaičių pabuvojęs, Juozas Žiugžda vietą užleido Edvardui Viskantai, po jo atėjo Alfonsas Kalnius. Ilgiausiai išbuvo Jurgis Talmantas ir Petronėlė Orintaitė. Šiųdviejų vardai jau tuomet plačiai buvo žinomi Lietuvoje.

Vokiečių kalbą vyresnėse klasėse dėstė Ema Krygerienė, apvokietėjusi lietuvė nuo Paprūsės, aukšto prokuroro žmona, o žemesnėse – Valė Barmienė, mokiusi ir buhalterijos. Salomėja Bučienė vokiečių kalbos nedėstė, nors dabar kai kas rašo laikraščiuos ją dėsčius.

Prancūzų kalbos mokytojos buvo taip pat dvi: senovės tipo pagyvenusi panelė Šilingaitė ir Luce Alin-Puzyna, prancūzė, nusigyvenusio kunigaikščio Puzynos nuo Karsakiškio žmona. Apie 1950 metus ji išvažiavo į Prancūziją.

Matematikos mokė Juozas Gailevičius ir Ignas Kazlauskas, turėjusis ir fizikos pamokų. Fiziką dėstė Kostas Rindzevičius, neatskiriamas Juozo Banaičio bičiulis, drauge su K. Baršausku parašęs gerus fizikos vadovėlius.

Geografijos ir chemijos mokytojas buvo Andrius Randomanskis, istorijos – Vanda Sruogienė, gamtos mokslų – Felicija Dičiūtė ir Misiukevičienė-Misiulienė, muzikos ir dainavimo – Juozas Banaitis, piešimo – Leonas Kazokas.

Kauno III gimnazijos mokiniai su mokytoja. 1932. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Kūno kultūrą dėstė Donata Stankevičienė ir atsargos kapitonas Macinėnas, tvarkiusis ir mokyklos biblioteką.

Pedagogų tarybos sekretorius buvo Juozas Banaitis.

Iš senosios lenkiškos mokyklos buvo likusi mokytoja Marija Kasakaitytė. Vėliau lotynų kalbos mokyti atėjo Alfonsas Lešinskas. Buvo ir kapelionas, tikybos mokytojas kunigas Paulius Juknevičius, dabar gyvenąs Čikagoje, JAV.

Aš turėjau mokyti lotynų kalbos ir filosofijos pradmenų: VII klasėje – psichologijos ir logikos ir VIII – estetikos ir kitų klasikinės filosofijos disciplinų.

Mokyklos sargų ir prižiūrėtojų buvo trys: geraširdis, visiems paslaugus Vaitiekūnas nuo Kupiškio, gudrus ir apsukrus Sadkauskas ir piktas bei rūstus, visiems įgrisusis savo dejavimais ir skundais Gerasimas Sapocka.

Gimnazijos rūmai (dabar Lenino rajono Vykdomasis komitetas) Kęstučio gatvėje buvo statyti ne mokyklai, o „kompromisui“: kad prireikus tiktų butams ar kokiai administracinei įstaigai. Švietimo Ministerija buvo davusi paskolą svieto pereivai baltagvardiečiui Gumeniuk’ui, kuris pasistatė namus ir nuomojo juos Kauno III gimnazijai. Iš nuomapinigių greit jis išsimokėjo paskolą ir netrukus galėjo pasistatyti kitus ne mažesnius namus.

Nuomos sutartis automatiškai nutrūko 1940 metų vasarą.

Rūmai buvo nedideli, tilpo juose vos 12 klasių ir ankštučių keletas kabinetų: mokytojų kambarys, direktoriaus kabinetas ir biblioteka. Mokinių buvo apie 450, daugiausia mažiau pasiturinčiųjų kauniečių vaikai. Didžiaturčiai ir piniguočiai vaikus leido į kitas, „šlovingesniąsias“ mokyklas.

Mokytojų buvo nedaug, todėl santarvės ir nuoširdumo buvo daugiau, negu jo esti dideliuose kolektyvuose. Neteko girdėti, kad kas būtų nepatenkintas gautuoju pamokų krūviu, kaip dažnai būdavo ir būna kitose mokyklose. Ne kartą po posėdžio ar kitokio pasitarimo, jei ne visi, tai didžioji dauguma užeidavom į „Lokį“ (Laisvės alėjoj rūsy buvusi kavinė), vienas ar kitas suruošdavo „arbatėlę“, kaip tuomet vadino šios dienos „žiburėlius“.

Tokia buvo aplinkuma, kurioje Salomėja Nėris praleido metus, iki 1940 metų vasaros. Dėstė ji lietuvių kalbą, dažnai žemesnėse klasėse, kur daug sausos gramatikos. Kad būtų mokytojos darbą mėgusi ir buvusi juo patenkinta, neatrodė. Greičiau tai buvo jai būtinoji gyvenimo našta. Šypsena dažnai viešėjo jos veide ir ant lūpų, bet vis liūdna, lyriškai melancholiška. Buvo kuklutė, tyli, mažakalbė. Retai jos balsą išgirsdavai posėdyje. Ir „Lokyje“ neatsimenu jos: vis kaltas būdavo traukinys…

Tai ne Petrė Orintaitė, kurios vienos būdavo pilna visur.

Mėgo stambaus rašto languotą drabužį, kaip matome kartais ir jos nuotraukose. Gyveno toli, Palemone, todėl neretai matydavome ją kukliai pietaujančią atsivežtiniais pietumis mokytojų kambaryje. Į užkandines eiti nemėgo, pas bendradarbius nesilankė. Kartais kviečiama ir kuo nors sudominta užeidavo pas netoliese gyvenusią Orintaitę. Traukinys ankstokai rytmetį atveždavo ją iš Palemono, vėlokai parveždavo, todėl ir pietų turėdavo praeiti darbavietėje…

Ji buvo mažakalbė, aš pagarbiai nedrąsus, todėl ir pokalbių rimtų ir įsimintinų nebuvo. Atsimenu pirmą momentą, kaip susipažinome rugsėjo pirmą dieną. „Po visam“, per „arbatėlę“ atsitiko man atsisėsti šalia jos pačiame stalo kampe. Pastebėjusi tai, S. Nėris paklausė, ar aš nevedę, ir pasakė: „Tai ir neapsivesi, jei taip atsisėdai“. Kitą sykį iš mokytojų kambario žiūrėjau pro langą į skersgatvėlį, kurio kitoje pusėje stovinčių namų lange buvo matyti moteris žydė su gal būt antrų metų kūdikiu. Salomėja, taip pat ją pamačiusi, priėjo ir pasakė: „Ir mūsų Balandis toks didumo“. Tuomet daugiau pasakojo apie Balandį.

Buvome kartą visi mokytojai pas Sruogas. Jų dukrelė Dalia („Daliūkštis“) mokėsi III gimnazijoje, o Balys buvo tėvų komiteto ar tik ne pirmininkas. Šventė jie tuomet kažin kokią šeimos šventę, kurioje, be mūsų, buvo Sruogų, kaip ir visų Kauno inteligentų, mėgstamas ir labai gerbiamas profesorius Leonas Karsavinas ir prof. Vladimiras Šilkarskis. Kai pastarasis ėmė girti S. Nėries poeziją (neseniai buvo išėjusi „Diemedžiu žydėsiu“), ji, labai nesmagiai jausdamosi, gyrėją nutraukė: „Kokia čia mano kūryba. Kas kita tamstos darbas.“ – Ir Šilkarskio, mat, buvo pasirodžiusi tais metais kompiliuotinė „Graikų literatūros istorija“…

Mokytojų kambaryje S. Nėris mažne visąlaik būdavo apsupta vadinamųjų „pažangiųjų“: Sruogienės, Banaičio, Rindzevičiaus, Barmienės ir Dičiūtės. Kitiems reikėdavo gaudyti momentą, kad prie jos prisigretintum. Iš tų „pažangiųjų“ Banaitis miręs, Sruogienė su dukteria ir Barmienė JAV, Rindzevičius ir Dičiūtė taip pat gal ten, nes jų vardų Lietuvoje negirdėti…

Esu buvęs liudininku keistokos scenos, kuri man nesuprantama ir šiandien. 1939 metu kovo mėnesį, kai Hitleris užgrobė Klaipėdą, į Kauną pas uošvius parvažiavo A. Venclova, dirbęs ligi tol Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoj ir Prekybos institute. Darbo prašančiam Švietimo Ministras K. Jokantas pasakęs: Mokslo metų vidury įdarbinti tamstos negaliu. Turėčiau ką nors kitą atleisti. Todėl pereik per visas Kauno gimnazijas, ir kolegos mokytojai užleis tamstai po keletą pamokų. Kur jų daugiausiai gausi, ten ir paskirsiu tamstą, kaip į pagrindinę vietą. O nuo naujų mokslo metų pradžios tamsta tikrai būsi aprūpintas.

Pamokų ieškodamas, A. Venclova ėjo ir į Kauno III gimnaziją. Salomėja ateinantį pamatė iš mokytojų kambario pro langą, greit išbėgo į koridorių ir kreipėsi į ten stovėjusią inspektorę Sruogienę: „Ateina Venclova! Ką man daryti?“ – „Nieko nedaryk, – atsakė toji. – Į mokytojų kambarį jis neis, eis pas direktorių. Arba, jei nori, lįsk į mano kambariuką!“

Kodėl ji nenorėjo susitikti su Venclova, kai abudu buvo „trečiafrontininkai“? Atrodė man ir atrodo, jog priežastis kita, o ne baimė prarasti keletą pamokų…

Paskutinį kartą Salomėją regėjau 1941 metų pavasarį prieš pat pirmuosius vežimus. Ėjau Vytauto (dabar Lenino) prospektu geležinkelio stoties linkui. Ji ėjo nuo stoties. Ties Karo ligonine susitikom. Aš pakėliau skrybėlę ir nusilenkiau, o ji liūdnai nusišypsojo…

Daugiau jos gyvos nebemačiau.

Druskininkai,                                                                  parašas

1975 metų birželio 23 diena.                                          ANTANAS DAMBRAUSKAS

Šaltinis: Maironio lietuvių literatūros muziejus, MLLM R3 58.

UŽSNIGTA EUROPOS PASAKA

Erika Drungytė

Pasakojimą norėčiau pradėti nuo etnografinio kaimo Dzūkijos nacionaliniame parke. Tai Musteika – nedidukė tradicinių dzūkiškų sodybų gyvenvietė, apsupta Dainavos girios, įsikūrusi visai prie pat piečiausio šalies taško ir sienos su Baltarusija. 2024 m. rugpjūčio 11 d. ten įvyko prancūzų kūrėjų dokumentinio filmo „Miglų žemė“ premjera. Tiesa, pirmiausia filmas parodytas Prancūzijoje – įvairiuose susitikimuose su visuomene kino teatruose, per visuomeninį Europos kultūros TV kanalą „Arte“ bei ambasadose. Tačiau Baltijos šalyse pirmą kartą pristatytas būtent čia. Kodėl? Visa tai paaiškės straipsnio pabaigoje.Daugiau

ROKAS KAŠĖTA. AŠ NE CIK KŲ LAIMYNGAS, O IR PALAIMYTAS

Erika Drungytė

Apie XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurį, dar gerokai prieš Sąjūdį, gimtajame Kaune atradau stiprią folkloru besidominčių ir dainavimo, šokio, pasakojimo tradicijas puoselėjančių žmonių bendruomenę. Jokia naujiena, kad didmiesčiuose gyvena užeiviai iš įvairių vietovių, tad ir anuomet gausūs ansambliai stengėsi kaupti, populiarinti skirtingų etnografinių regionų tautosaką. Viename tokių kolektyvų konkurse gyvai pamačiau ir išgirdau jau tada labai populiarią Veroniką Povilionienę. Pamenu savo susižavėjimą dzūkų tarme, specifiniu šios atlikėjos giedojimu, kieta laikysena. Po filmo „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas) premjeros 1985-aisiais, kai visa pilnatve išsiskleidė Marcelijaus Martinaičio poezijos metaforos, o Veronika suvaidino net ne moterį, o savotišką mūsų matriarchalinės sąmonės provaizdį, Lietuvoje kažin kas spragtelėjo. Lyg nuo to momento Atgimimo kalno gniūžtė ėmė ristis vis didėdama.Daugiau

MOKSLO SALA. ČIA SAULĖ NIEKAD NENUSILEIDŽIA

Gintarė Žaltauskaitė

Pirmasis lietuviškas mokslo muziejus įsikūrė Nemuno saloje, Kaune. Išskirtinės architektūros statinys dar neatvėręs durų jau domina miestiečius. Jo architektai – jungtinė australų ir ispanų komanda „SMAR Architecture Studio“ bei „Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“, o ekspoziciją kuria lenkų įmonė „Trias Avi“. Mokslo ir inovacijų sklaidos centras kvies praleisti laisvalaikį ir išmėginti mokslą populiarinančias veiklas.

Tarptautinį architektūros konkursą laimėjusio projekto šūkis – „Mokslui saulė niekada nenusileidžia“ (Sun never sets for science). Architektas Dominykas Kalmatavičius pasakoja, jog idėja kilo interpretuojant diską – mėnulį arba saulę. Ir nors pats pastatas įgyvendinant projektą keitėsi (pvz., atsisakyta didesnio įgilinimo po žeme, ištisinis stogo apželdinimas pakeistas augmenija tam suformuotose angose, pakoreguota statinio kryptis), skritulys tapo pagrindiniu vizualiniu akcentu. 21 metro skersmens „kabantis“ diskas dėl įvairaus apšvietimo skirtingai atspindi šviesą.Daugiau

FOTOGRAFUOJANT RYTUS. 3: MIRTINA RYTŲ VILIONĖ

Kirill Kobrin

„Sąrašas draugų, kolegų ir studentų, kurie skaitė ar klausėsi šio rankraščio iš dalies ar ištisai, man yra bauginamai ilgas, o dabar, kai veikalas tapo knyga, gali būti, kad ir jiems visiems.“ Ši rytietiškai įmantri frazė parašyta beveik prieš 50 metų, ir tai patvirtina parašas po ja: Niujorkas, 1977 m. rugsėjis–spalis. Dešinėje inicialai: E. W. S. Edwardas Wadie Saidas. Autoriui sukako 42-eji, praėjus kelioms dienoms po to, kai jis padėjo paskutinį tašką baigęs akademiniame pasaulyje neišvengiamus padėkos žodžius, įvedančius į knygą, turėjusią tapti vienu svarbiausių pastarųjų 40 metų intelektualinių įvykių. Nors pirmasis „Orientalizmo“ leidimas datuojamas 1978 m., prasminga jį ir jo temą prisiminti būtent dabar.Daugiau

FOTOGRAFUOJANT RYTUS. 2: NADŽIBULOS KOŠMARAS

Kirill Kobrin

Kuo garsesnės dabartinės diskusijos apie „dekolonizaciją“, tuo dažniau galvoju apie tris fotografus. Du Vakarų, vieną Rytų; vartoju kolonializmo bei orientalizmo terminus, puikiai žinodamas jų sąlyginumą. Bet kadangi pagrindinė tema čia yra būtent kolonializmas įvairiais pavidalais, įskaitant orientalizmą (arba, jei norite, pagrindiniai orientalizmo pavidalai, įskaitant kolonializmą), tai šie apibrėžimai turėtų derėti. Patikslinu: pirmasis fotografas – prancūzas, antrasis – afganas, trečiasis – amerikietis.Daugiau

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ. PASTOVĖTI PRIE PAVEIKSLO VERTA LABIAU NEI JĮ NUFOTOGRAFUOTI

Erika Drungytė

Laisvė Radzevičienė yra žurnalistė. Tačiau dažniau ir garsiau girdime jos vyro pavardę. Taip jau būna, kad vienos profesijos duetuose kuris nors balsas dominuoja. Regis, Laisvei toks formatas tinka, nes… suteikia daugiau laisvės. Kaip sakoma, vardas reikalauja. Atsisakiusi įsipareigojimų įvairiems leidiniams, ji drąsiai pasirinko laisvosios žurnalistės kelią, ir dabar ją jau galime vadinti kultūros tyrinėtoja, mat žvalgosi po dailės, literatūros, istorijos, kino, teologijos bei kitas teritorijas, pasirinkdama ir sau mielasir temas, ir kūrinius, ir pašnekovus. Kai tavo darbas yra ir pomėgis, niekada nedirbi, sako senieji išminčiai. Tad apie įkvepiančias veiklas, lėtą laiką ir plačius kultūros vandenis sutarėme pasikalbėti Dzūkijos kaime, kur Laisvė dabar gyvena dažniau nei Vilniuje. Žinoma, mums rūpėjo aptarti daržų, gėlynų, sodų ir augintinių temas, tačiau, gagenant žąsims ir žaismingai paglostyti besisiūlant guviajam borderkoliui Sidui, radome laiko ir rimtiems dalykams. Hm… Parašiau, o paskui pagalvojau – ūkininkui atrodytų atvirkščiai.Daugiau

Šviesieji amžiai

Matthew Gabriele, David M. Perry

IŠ TAMSIŲJŲ VIDURAMŽIŲ SKLINDA ŠVIESA
LORETA JASTRAMSKIENĖ

Šiais metais skaitytojai sulauks knygos, išsklaidančios populiariosios kultūros mitą apie tamsiuosius viduramžius. Ją galima vadinti vidur­amžių advokate.

Tūkstantis metų po Romos žlugimo pavadinti viduramžiais, o ištarus šį žodį mintyse išnyra nevalyvi, neapsišvietę, žiaurūs žmonės, kančia ir skurdas, vargas ir dantų griežimas. Ar visa tai atitinka istorinę tikrovę, pasakoja į lietuvių kalbą išversta žinomų amerikiečių medievistų Matthew Gabriele’o ir Davido M. Perry’o knyga „Šviesieji amžiai“. Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, į lietuvių kalbą išvertė Jurga Grunskienė, o leidimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.Daugiau