NIHILIZMO ŠEŠĖLIUOSE: REGIMYBĖ, TIESA IR TIKROVĖ PO „DIEVO MIRTIES“.

TOMAS KIAUKA

Šiandien kultūriniuose debatuose kalbant apie „tiesą“, „tikrovę“, regimybę ar panašius dalykus dažnai išgirsime priešdėlį post: kad gyvename postmodernizmo (nors tai buvo kiek anksčiau, dabar jau postpost­modernizmo), posthumanizmo, postrealybės, posttiesos ir t. t. laikais. Klausimas, prie kurio sugrįšiu šio teksto pabaigoje, būtų toks: ką su tuo bendro turi vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) mąstymas ir italų menininko Giorgio de Chirico (1888–1978) tapyba? Abu – kol kas galime konstatuoti, – savaip ženklina savo veikimo laukus kaip tam tikrus epochinius lūžius. Tiek filosofijoje, tiek mene su jais ir po jų vyko radikalūs pokyčiai, neatsiejami nuo dabarties, kuri mus ištiko XXI a. visų minėtų post laikais. Šis tekstas – fragmentiškas prisilietimas prie gilesnių šios tematikos klausimų, o pamąstymų tikslas – pažvelgti iš dabarties tikrovės į praeitį, siekiant apčiuopti kai kurias laiko ir procesų sąsajas.Daugiau

Art deco – 100 metų: kodėl „mašinų amžiaus“ dizaino elegancija žavi iki šiol

Lynn Hilditch

1925 m. Prancūzijos vyriausybė šalies sostinėje inicijavo ambicingą Tarptautinę dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodą, turėdama vieną aiškų tikslą – pademonstruoti ir atšvęsti prancūziško moderniojo dizaino puikumą. Ši novatoriškų idėjų paroda prisidėjo prie plačiai paplitusios meno krypties, pavadintos art deco, iškilimo.

XX a. 2-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje užgimęs art deco 3-iajame dešimtmetyje įsitvirtino visame pasaulyje ir klestėjo tarp Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų. Jungtinėse Valstijose jis buvo žinomas kaip art moderne (arba streamline moderne) ir simbolizavo tarpukario Amerikos gerovę, optimizmą bei prabangą – tikras „siautulingų dvidešimtinių” (roaring twenties) įsikūnijimas.

Nors čia aptariama meno kryptis vadinta įvairiai, pats terminas art deco (pranc. art décoratif santrumpa) dažnai siejamas su šveicarų ir prancūzų kilmės architektu Le Corbusier. Jis griežtai kritikavo šią naują estetiką savo žurnale „L’Esprit nouveau“, iš esmės teigdamas, kad „modernus dekoras stokoja dekoratyvumo“. Panašiai manė ir istorikas Nikolausas Pevsneris, „džiazuojantį modernizmą“ laikęs tikrojo modernizmo iškraipymu.

Tik 1968 m., pasirodžius Beviso Hillierio knygai „Art Deco of the 20s and 30s“, terminas buvo galutinai įtvirtintas. Hillieris apibūdino art deco kaip „paskutinį visa apimantį stilių“, paveikusį „viską – nuo dangoraižių ir prabangių kruizinių laivų iki pudrinių, termogertuvių, gatvės žibintų ir pašto dėžučių“.

Originalus romano „Didysis Getsbis“ viršelis su „dangiškosiomis akimis“, 1925 m. Dizaineris Francis Cugat. Publikuojama pagal PD licenciją

Amerikoje art deco klestėjo ir per 3-iojo dešimtmečio ekonominį pakilimą, ir Didžiosios depresijos alinamą 4-ąjį dešimtmetį. F. Scotto Fitzgeraldo romanai „Gražūs ir pasmerkti“ (1922) bei „Didysis Getsbis“ (1925) atspindėjo to meto stilių: žvitruolės (flappers) ir „šeichai“ įkūnijo lengvabūdiškumo, išsilaisvinimo ir vilties dvasią.

„Mašinų amžius“ buvo pačiame įkarštyje, o technologijos sparčiai gerino gyvenimo kokybę. Atsirado pramoninė spauda, radijas, pirmieji dangoraižiai, modernios transporto priemonės. Ore tvyrojo jaudulys bei viltis – ateitis žadėjo naujas galimybes ir perspektyvas.

Stiliaus pojūtis

Išskirtinė art deco industrinė estetika pakeitė ankstesnių meno ir amatų bei art nouveau stilių banguojančias linijas, augalinius ornamentus. Ši meno kryptis pasitelkė aptakias geometrines formas, išreiškiančias modernių technologijų greitį, galią ir mastą.

Įtaką darė ankstyvojo XX a. meno judėjimai – kubizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, taip pat egzotiškų senovės šalių – Egipto, Asirijos, Persijos – kultūros.

Zigzagai, saulės spindulių motyvai bei stilizuotos gėlės tapo neatsiejami nuo art deco, kaip ir ryškios spalvos (įkvėptos fovizmo), griežtos tiesių linijų formos bei naujos medžiagos – aliuminis, nerūdijantysis plienas, chromas ir plastikas. Pasak art deco eksperto Alastairo Duncano, „pirmą kartą tiesi linija tapo grožio šaltiniu“.

Art deco dažnai siejamas su subtiliais René-Julesio Laliqueo stiklo dirbiniais ar britų keramikės Clariceos Cliff ryškiais abstrakčiais darbais. Visgi, nepaisant europietiškos kilmės, šį meno stilių bene geriausiai atskleidžia amerikietiška architektūra.

„Chrysler Building“, „Empire State Building“ ir „Radio City Music Hall“ yra vieni įspūdingiausių pavyzdžių, kurių elegantiška išvaizda, ryškios linijos ir stilizuotas, dažnai geometrinis dekoras pavertė Niujorką moderniu futuristiniu metropoliu. Todėl visai nenuostabu, kad art deco turėjo įtakos kino kūrimui (pavyzdžiui, Fritzo Lango filmas „Metropolis“, 1927) ir vėlesnėms XX a. meno srovėms, kaip retrofuturizmas.

Nors tapyba nėra glaudžiai siejama su art deco stiliumi, Tamaros de Lempickos itin stilizuoti aristokratų ir aukštuomenės portretai atspindėjo 3-iojo dešimtmečio prabangą bei rafinuotumą. Jos kūryba perteikė „naujosios moters“ vaidmenį. Pastaroji sąvoka, atsiradusi dar XIX a. pabaigoje, nusako laisvos dvasios, tradicinių lyčių vaidmenų nevaržomą XX a. pradžios moterų kartą.

Niujorko „Radio City Music Hall“ puošni art deco stiliaus fojė, atidaryta 1932 m. Publikuojama pagal PD licenciją

Daugelyje Lempickos paveikslų vaizduojami aktai, neretai nutapyti Niujorko dangoraižių fone. Kubizmo įtaka jos darbuose akivaizdi iš ryškių linijų bei kampuotų geometrinių formų. Lempickos populiarumas vėl išaugo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai virtinė įžymybių, tarp jų – Jackas Nicholsonas ir Barbra Streisand, viešai išreiškė susižavėjimą jos kūryba.

Madonna, aistringa menininkės darbų kolekcininkė, prisipažinusi turinti tiek Lempickos paveikslų, kad galėtų atidaryti muziejų, savo muzikiniuose klipuose „Open Your Heart“ (1987), „Express Yourself“ (1989) bei „Vogue“ (1990) rėmėsi unikalia autorės estetika, o 2023–2024 m. „Celebration Tour“ metu rodė Lempickos paveikslų projekcijas.

Art deco stilius išlieka aktualus ir geidžiamas iki šių dienų. 2025 m. sausį žurnalas „Country and Town House“ paskelbė, kad į interjero dizainą „2025-aisiais grįžta art deco“.

„Mercedes-Benz“ neseniai pristatė naujos koncepcijos automobilį „Vision Iconic“. Į akis krentančios radiatoriaus grotelės sukurtos norint priminti „auksinę automobilių dizaino erą XX a. 4-ajame dešimtmetyje“. „Jaguar“ šių metų pradžioje sukūrė rožinį koncepcinį automobilį, kurio reklamoje esama aliuzijų į art deco architektūrą Majami Biče.

Praėjus šimtmečiui nuo debiuto Paryžiuje, art deco meno krypties judėjimas ir toliau įkvepia savo modernumu, elegancija bei formos laisve, sugretindamas praeities ir dabarties perspektyvas ir taip užliedamas nostalgija.

 

 

APIE AUTORĘ:

Lynna Hilditch – Vizualiųjų menų katedros vadovė Liverpulio universitete „Hope“, išsilavinimą įgijusi Amerikos studijų srityje, daugiausia dėmesio skirdama klasikiniam Holivudo kinui ir fotografijai. Jos doktorantūros bei vėlesni tyrimai sukosi apie Lee Miller karo fotografiją, ypač tai, kaip autorė vaizdavo moteris kare, interpretavo Londono bombardavimą, jos koncentracijos stovyklų nuotraukas Hilditch analizavo kaip atminties formą. Be to, Lynna yra parašiusi straipsnių apie britų dokumentinį kiną ir fanų kultūrą.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas

Kodėl apie retinolį žinome daugiau nei apie meną: kalėjimo stalo atvejis

Ornela Ramašauskaitė

Spalio pabaigoje prestižinis meno žurnalas „Frieze“ paskelbė 25 svarbiausių pastarųjų 25 metų (XXI a.) meno kūrinių sąrašą. Tarp jų pirmu numeriu įrašytas paprastas L formos biuro stalas. Ne Hockneyio baseinas, ne Kusamos taškai, ne Banksyio grafitis. Tiesiog stalas plieniniu rėmu ir plastikine stalviršio danga.

Šis stalas, kurį amerikiečių menininkas Cameronas Rowlandas įsigijo 2016 metais, gimė Atikos kalėjime Niujorke. Jį pagamino kaliniai, už darbą gaunantys nuo 10 centų iki 1,14 dolerio per valandą. Beje, būtent ten 1971-aisiais vyko vienas garsiausių JAV kalėjimų maištų – kaliniai reikalavo, be kita ko, minimalaus atlyginimo už savo darbą. Reikalavimas nebuvo įvykdytas.

Šiandien minėtasis stalas yra Niujorko modernaus meno muziejaus (MoMA) nuolatinėje kolekcijoje. O aš sėdžiu Baku, ką tik grįžusi po mėnesio kelionių Europoje, žiūriu į šio darbo dokumentaciją ir galvoju: ar tipinis lietuvis meno vartotojas suprastų, kas čia per kūrinys? O azerbaidžanietis intelektualas? Ar turėtų suprasti? Ir ar svarbu, kad suprastų?

Konteksto problema, arba Kodėl nesuprasti yra normalu

Vokiečių filosofas Hansas-Georgas Gadameris XX amžiaus viduryje sumanė koncepciją, kurią pavadino „horizontų susiliejimu“. Pagrindinė mintis – tekstą (ar meno kūrinį) visada skaitome neatsiejamai nuo savo turimo konteksto, savos patirties, istorijos. Tikras supratimas įvyksta, kai mūsų horizontas (tai, ką žinome ir patiriame) susilieja su kūrinio horizontu (jo kontekstu).

Rowlando stalas radosi JAV kontekste, kur 13-oji Konstitucijos pataisa panaikino vergiją (1865), išskyrus kaip bausmę už nusikaltimą. Po pilietinio karo ši išlyga buvo naudojama buvusiems vergams masiškai kalinti. Šiandien JAV turi didžiausią pasaulyje kalinių populiaciją (apie 2 milijonus žmonių), neproporcingai didelė dalis jų – juodaodžiai amerikiečiai. Apie 800 000 kalinių dirba už centus per valandą, o jų darbo produktai parduodami vyriausybės institucijoms per „Corcraft“ programą. Taigi, policija ir teismai naudoja baldus, pagamintus tų, kuriuos sulaikė ir nuteisė.

Dabar atsigręžkime į Lietuvą. Kiek mūsų žino apie 13-ąją pataisą ir jos istoriją? Supranta JAV masinio kalinimo politikos niuansus? Gali susieti tai su Pilietinių teisių judėjimu? Suvokia, kas yra „kalėjimo–mokyklos sistema“ (school-to-prison pipeline)? Išmano rasių politikos niuansus JAV? Lažinuosi, kad tipinė 35-erių lietuvė daugiau žino apie tai, ar jos serume esantis niacinamidas yra tinkamas sausai odai, o eilinis lietuvis – kuris miesto krepšininkas nepelnytai pateko į rinktinę, nei apie JAV sisteminį rasizmą bei kalėjimų pramonę. Ir, galų gale, kodėl jie turėtų tai išmanyti? Juk gyvena, tarkime, Kaune, ne Detroite.

Gadameris sakytų – visiškai normalu. Mūsų ir Rowlando kūrinio horizontai pernelyg skirtingi, kad įvyktų susiliejimas. Nesupratimas nėra mūsų kaltė – jį lemia konteksto atstumas. Bet ar tai reiškia, kad neturėtume bandyti suprasti? Ne. Tai reiškia, kad supratimas reikalauja pastangų. Reikia susipažinti su kūrinio paaiškinimais, įsigilinti į istoriją, paanalizuoti problematiką. Ir čia prasideda įdomioji dalis.

Universalumas versus lokalumas, arba Kas daro meną „puikų“

Viena meno kritikė pareiškė, kad Rowlando darbas tėra teksto iliustracija – be paaiškinimo tai tiesiog stalas. Kita vertus, ar Pablo Picasso „Gernika“ suvokiama neturint bazinių žinių apie Ispanijos pilietinį karą? Ar visavertė Francisco de Goyos „1808 m. gegužės trečioji Madride“ be Napoleono invazijos konteksto?

Įdomu, kad mes linkę manyti, jog „didis menas“ – tas, kuris byloja universalia kalba, suprantama visiems, visur ir visada. Tačiau istorija rodo ką kita. Daugelis meno šedevrų giliai įsišakniję lokaliuose kontekstuose – politiniuose, socialiniuose, kultūriniuose.

Gadamerio požiūriu, „puikus menas“ nėra atsietas nuo konteksto. Jis mezga dialogą, skatina skirtingų horizontų susiliejimą, moko, provokuoja, verčia klausti „kodėl?“ ir „kaip?“.

Rowlando stalas Lietuvoje galėtų paskatinti visai kitokius apmąstymus:
kaip veikia mūsų šalies kalėjimų darbo sistema? Ar dirbantys kaliniai čia gauna teisingą atlyginimą? Kokią įrangą, baldus naudoja valstybės institucijos ir kas juos gamina? Kokie Lietuvos įkalinimo rodikliai, lyginant su Europa?

Taip meno kūrinys, kilęs iš vieno konteksto, gali tapti įrankiu tyrinėti kitam. Ne kviesti tiesiogiai suprasti originalią reikšmę, bet kurti naują prasmę savo kontekste. Susimąstau: kiek Lietuvos menininkų bei kuratorių taiko tokias strategijas (apropriaciją, dialogą ir kt.)? Kiek mūsiškių mąsto plačiau, globaliau, neapsiribodami paplitusia trauminių patirčių analize ar labai siaura istorine savivoka?

Kiek ir ko žinome

Metas kritikai. Stebėdama Lietuvos vidurinę klasę, kuri meno parodų lankymą jau įtraukė į hobių sąrašą, atrandu įdomų fenomeną. Daugiausia tai – jaunos moterys, nemažai laiko skiriančios įsisavinti skirtumams tarp „tyliosios prabangos“ (quiet luxury) ir „senųjų pinigų estetikos“ (old money aesthetic), šampanų rūšių deriniams su austrėmis, investavimo į akcijas būdams bei mados namų koncepcijoms. Jos seka dešimtis influencerių ir išmoksta šimtus terminų, skaito nesibaigiančius straipsnius apie išskirtines kelionių kryptis ir tvarumo praktikas.

Tačiau tie patys žmonės, atėję į šiuolaikinio meno parodą, skundžiasi: „Aš to nesuprantu“; „Kam man tai reikia žinoti?“

Įdomu, tiesa? Tapę visiška norma, kad asmuo turi gilintis į etiketą, dirbtinio intelekto įrankius ar interjero dizainą, investuoti į tai laiką bei pastangas. Niekas nesako: „Atsisakau žinoti, kas yra retinolis ir kaip jis veikia su vitaminu C.“ Priešingai – įprasta manyti, jog tai vertingos žinių sritys, nusipelniusios dėmesio bei laisvalaikio. Bet mokytis apie meną, jo kontekstus, istoriją – „pernelyg sudėtinga“, privalu tik elitui.

Galbūt problema ne ta, kad šiuolaikinis menas yra komplikuotas. Gal priežastis ta, kad mes, kaip jauna tauta su meno edukacijos trūkumu ir sovietmečiu pertraukta kultūrine atmintimi, neišmokome vertinti kultūrinio kapitalo taip, kaip vertiname socialinį ar finansinį. Veido priežiūros rutina instagrame duoda socialinio kapitalo. Žinojimas apie meno istoriją – ne visada.

Socialinių tinklų realybė

Nuoširdžiai manau, kad daugelis jaunų žmonių Lietuvoje į meno parodas eina ne todėl, kad domisi menu, o dėl instagramui tinkamos aplinkos, ryšių mezgimo ir / ar nemokamo vyno. Ar tai blogai? Tradiciniai meno kritikai sakys: taip, žinoma! Menas virsta fonu asmenukėms! Trivialu! Paviršutiniška! Bet galbūt verta sustoti ir paklausti: o kodėl tai būtinai nepriimtina?

Jei žmogus atėjo į parodą dėl gražios asmenukės, bet praleido joje bent pusvalandį, paskaitė nors vieno eksponato aprašymą ar išgirdo ekskursijos pokalbio fragmentą – ar tai ne geriau, nei jei būtų likęs namuose ir naršęs tiktoke?

Galbūt instagraminė meno vartojimo kultūra – ne degradacija, o tiesiog nauja forma. Galbūt jaunoji karta kuria naują santykį su menu – ne gilindamasi ir kontempliuodama, bet greitai, vizualiai, socialiai vartodama. Ir gal tai ne žingsnis atgal, o tiesiog žingsnis šonan.

XIX amžiaus aristokratai į Luvrą traukdavo pasidemonstruoti ir paflirtuoti, ne tik giliai analizuoti meno. Viduramžiais bažnyčios funkcionavo kaip socialinė erdvė, kurioje žmonės ne vien meldėsi, bet ir dalyvavo bendruomenės gyvenime. Menas visada buvo socialinės sąveikos dalis, ne tik asmeninio susitelkimo objektas.

Gadameris neužfiksavo socialinių tinklų amžiaus, bet jo horizontų koncepcija vis tiek veikia: jaunasis instagrameris turi savo horizontą (vaizdinė kultūra, socialiniai tinklai, dalijimosi ekonomika), o menas – savo. Dažnai susiliejimą lemia ne gilus supratimas, o vizualus atpažinimas bei socialinis dalinimasis. Ir galbūt tai yra legitimus būdas būti meno pasaulio dalimi.

Klausimas ne: ar tai „teisingas“ būdas vartoti meną? Klausimas – ar mes, kaip meno institucijos ir meno (mylėtojų, profesionalų) bendruomenė, sugebame dirbti su šia realybe, o ne prieš ją?

Ar galime suprasti Rowlando stalą?

Taigi, ar lietuviai gali suprasti Rowlando stalą? Mano atsakymas: priklauso nuo to, ką laikome supratimu.

Jei „suprasti“ reiškia žinoti visą JAV rasių politikos istoriją, 13-osios pataisos niuansus, išmanyti kalėjimų pramonės ekonomiką, tada – ne, absoliuti dauguma to neaprėpsime. Normalu.

Bet jei „suprasti“ reiškia pajusti, kad paprastas objektas gali būti prisodrintas politinės ir socialinės prasmės; kad eksploatuojančiai sistemai galima pasipriešinti ne tik per protesto eitynes, bet ir meno galerijoje; kad muziejus, perkantis ar nuomojantis šį stalą, tampa sistemos dalyviu, ne tik jos kritiku; jei „suprasti“ reiškia pradėti analizuoti savo kontekstą, tada – taip, galime šį tą sužinoti ir interpretuoti.

Gadameris sakytų: visiškas, tobulas horizontų susiliejimas neįmanomas. Visada žvelgsime iš savo pozicijos. Bet tai nereiškia, kad neturėtume mėginti. Priešingai – intencija artėti prie kito horizonto ir plečia mūsų pasaulėžiūrą. Leisiu sau teigti, kad mes, lietuviai, pernelyg lengvai pasiduodame – per greitai sakome „aš to neperprantu“ ir einame toliau. Slystame paviršiumi. Liekame komforto zonoje. Formą laikome svarbesne nei turinys (kiek įvairių interesų bendruomenių egzistuoja tik kaip priedanga pasipuošti ir susitikti pasišnekučiuoti, o ne išties nuosekliai gilinti supratimą pasirinktoje srityje).

Išvada, kurios nėra

Šis tekstas nepateikia atsakymų. Jis skatina apmąstyti: ar mes, kaip jauna tauta su trumpa nepriklausomybės istorija, pakankamai investuojame į meno edukaciją? Ar normalu, kad apie mados namų kūrybos vadovus žinome daugiau nei apie dešimt svarbiausių visų laikų menininkų? Ar instagraminė meno vartojimo kultūra yra problema, ar tiesiog nauja realybė, kurią turėtume priimti? Ar menas turi būti „universaliai suprantamas“, o gal jis vertingas būtent todėl, kad verčia mus išlįsti iš savo konteksto ir mokytis?

Rowlando stalas MoMA man primena, kad meno kūrinys visada didesnis už save patį. Jis niekada nėra paprasčiausias objektas – menas skatina dialogą. Tai pretekstas artėti prie kito horizonto. Ar priimame minėtą kvietimą, ar mums lengviau nusifotografuoti priešais instaliaciją ir įsikelti story, – jau mūsų pasirinkimas. Bet bent žinokime, kad renkamės.

YANNICK KÉRAVEC: REVIU TIPO ŽURNALAI KURIAMI „RANKOMIS“, O NE Į PELNĄ ORIENTUOTOJE GAMYKLOJE

KALBINO SAULIUS VASILIAUSKAS

Spalio 11–12 d. Paryžiuje vyko jau 35-asis reviu tipo žurnalų mugė „Salon de la Revue“, organizuojama nuo 1990 m. Tai svarbus renginys, siekiantis didinti visuomenės susidomėjimą labiau nišiniais – kultūriniais, literatūriniais, filosofiniais, akademiniais – leidiniais. Šįmet tarp kviestinių svečių buvo ir Lietuva – viename salono stendų pristatytas specialus „Vilnius Review“ numeris prancūzų kalba.

Apie unikalaus salono istoriją, reikšmę ir reviu tipo žurnalų situaciją šiandienos rinkoje kalbėjomės su vienu iš organizatorių ir asociacijos „Ent’revues“ vadovų Yannicku Kéravecu.Daugiau

ŠIAURĖS KRYPTIMI – LEGENDOMIS APIPINTI KAUNO PRIEMIESČIAI

JONAS OŠKINIS

Kai kurių Kauno mikrorajonų pavadinimų kilmės versijos gali pasirodyti banalios. Dar XVIII a. kelias iš Senamiesčio nuo Benediktinių vienuolyno kilo į tuo metu Ąžuolų kalnu vadintą aukštumą (dabar geriau žinomą Pelėdų vardu) ir, pradundėjęs pro kalvas, už gerų trijų varstų atsiremdavo į pirmą žemdirbių gyvenvietę. Taip atsirado Kalniečiai. Kodėl Eiguliai? Juk miško eiguvas visada prižiūrėdavo eiguliai. Bet mes negalime be legendų, taigi šis pasakojimas – apie dešimčių tūkstančių metų senumo piliakalnius, miške vykusį raitelių turnyrą ir tai, ko pelkėse ieškodavo dar pokario karta…

Iš senelių paveldėjau prieškarinę „Lietuviškąją enciklopediją“, jos VII tome šių vietų tyrinėtojo, archeologo, istoriko Jono Puzino aprašymai nukelia į sunkiai įsivaizduojamus laikus. Žemutiniuose Eiguliuose žmonės gyveno jau akmens amžiuje, – dudena enciklopedija, – smėlynuose randama mezolito ir neolito titnaginių dirbinių. Panašių reliktų aptikta ir Aukštuosiuose Eiguliuose, be to, liudijama, kad čia stovėjo mezolitinė sodyba. Nuo laiko pageltusioje enciklopedijoje beveik puslapis skirtas moterų ir vyrų papuošalams, rastiems kasinėjant akmens amžiaus kapinynus.Daugiau

KARALIENĖ, NEPAKLUSUSI ŠVENTOSIOS ROMOS IMPERATORIUI

Darius von GÜttner Sporzynski

Tarp Europos Renesanso moterų Bona Sforca dažnai stereotipiškai gretinama su jos teta, legendine Lukrecija Bordžija, vertinama kaip pavojinga ir mėgstančia intrigas femme fatale.

Bona Sforca buvo Milano hercogo Džano Galeaco Sforcos ir jo gražuolės žmonos Izabelės Aragonietės iš Neapolio dukra. Bonos tėvas mirė netrukus po jos gimimo 1494 m. Tuo metu Italiją buvo apėmę karai tarp Prancūzijos karališkosios Valua dinastijos ir galingųjų Austrijos Habsburgų.Daugiau

TŪKSTANTMETĖ ISTORIJA APIE TAI, KAIP ŠAKUTĖ KELIAVO PER EUROPĄ IR ATSIDŪRĖ JŪSŲ LĖKŠTĖJE

Darius von GÜttner Sporzynski

Šiandien beveik nesusimąstome apie tai, kaip paimti šakutę. Ji – tokia pat būtina stalo įrankių rinkinio dalis, kaip ir lėkštė. Tačiau dar visai neseniai šis dabar įprastas valgymo reikmuo buvo vertinamas įtariai, paniekinamai ir netgi kėlė pasipiktinimą.

Reikėjo šimtmečių, karališkų vedybų ir šiek tiek kultūrinio maišto, kad šakutė iš Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) virtuvių patektų ant Europos valgomojo stalų.

Lankasterio hercogas Jonas Gentietis vakarieniauja su Portugalijos karaliumi Jonu I (centre) palapinėje prie Minjo upės. Iliustracija iš „Chronique d’Angleterre“ (Anglijos kronikos), 3 t., XIV a. pab. Publikuojama pagal PD licenciją

SKANDALINGAS ĮRANKIS

 

Ankstyvieji šakutės variantai buvo rasti bronzos amžiaus Kinijoje ir senovės Egipte, tačiau jie greičiausiai buvo naudojami maisto gaminimui ir patiekimui. Romėnai turėjo elegantiškas šakutes iš bronzos ir sidabro, tačiau ir vėl, jos buvo skirtos daugiausia valgiui ruošti. Valgyti šakute – ypač maža, asmenine – buvo retas reiškinys. X a. Bizantijos imperijos kilmingieji jas naudojo laisvai, šokiruodami svečius iš Vakarų Europos. O maždaug XI a. bizantiečiai vis dažniau valgį pasismeigdavo stalo šakute.

1004 m. Bizantijos imperatoriaus Romano III Argyro sesuo Marija Argyropoulina (985–1007) ištekėjo už Venecijos dožo sūnaus ir sukėlė skandalą mieste, atsisakydama valgyti rankomis. Vietoj to ji naudojo auksinę šakutę. Vėliau teologas Petras Damianis (1007–1072) paskelbė, kad Marijos tuštybė valgyti „dirbtinėmis metalinėmis šakutėmis“ vietoj pirštų, kuriuos jai davė Dievas, buvo priežastis, dėl kurios ji, sulaukusi vos dvidešimties, buvo nubausta dieviška bausme – ankstyva mirtimi.

Tačiau XIV a. tokie neįprasti stalo įrankiai paplito visoje Italijoje, iš dalies dėl makaronų populiarumo. Slidžias pastos gijas buvo daug lengviau valgyti šakute nei šaukštu ar peiliu. Italų etiketas greitai priėmė šią naujovę, ypač pinigingi pirkliai. Būtent ši turtingųjų klasė XVI a. dviejų moterų dėka šakutę pristatė likusiai Europai.

Bronzinės šakutės, pagamintos Persijoje VIII arba IX a. Luvras. Publikuojama pagal PD licenciją

 

PASITIKITE – BONA SFORCA!

Gimusi įtakingoje Sforcų iš Milano ir Aragonų iš Neapolio šeimoje, Bona Sforca (1494–1557) užaugo pasaulyje, kuriame naudotos šakutės; dar daugiau – jos laikytos madingomis. Didikų šeima buvo pripratusi prie renesansinės Italijos rafinuotumo: dvaro etiketo, meno mecenatystės, prašmatnių moterų ir vyrų drabužių bei elegantiškų vakarienių. 1518 m. ištekėjusi už Žygimanto Senojo, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, ji tapo karaliene ir atvyko į regioną, kuriame valgymo papročiai buvo kitokie. Šakučių beveik niekas nežinojo.

Lietuvos ir Lenkijos dvarai stalo įrankius naudojo labai praktiškai ir retai. Šaukštai buvo skirti sriuboms ir troškiniams skanauti, peiliai – mėsai pjaustyti, tačiau dauguma patiekalų buvo valgomi rankomis ar duonos gabaliukais bei džiūvėsiais – storomis sužiedėjusiomis riekelėmis, kurios sugėrė maisto sultis. Šis būdas buvo ne tik taupus, bet ir giliai įsišaknijęs dvariškių vaišių tradicijose, atspindėdamas socialinę etiketo normą, pagal kurią buvo įprasta valgyti bendrus patiekalus ir dalytis maistu.

Bonos dvaras į šį kraštą atnešė italų papročius, į valgiaraštį įtraukė daugiau daržovių, italų vyną ir – kas atrodė labai neįprasta – stalo šakutę. Nors iš pradžių ji buvo naudojama tik oficialioje aplinkoje ar dvare, padarė išties didelį įspūdį. Laikui bėgant, ypač nuo XVII a., šakutės vis labiau plito tarp Lietuvos ir Lenkijos bajorų.

Jozef Ratinek Valgantis vyras, 1888 m. Ofortas. Rijksmuseum (Nyderlandai). Publikuojama pagal PD licenciją

KATERINA DE MEDIČI ATVYKSTA
Į PRANCŪZIJĄ

Katerina de Mediči (1519–1589) gimė įtakingoje Florencijos Medičių šeimoje, buvo popiežiaus Klemenso VII dukterėčia. 1533 m., būdama keturiolikos metų, ištekėjo už būsimojo Prancūzijos karaliaus Henriko II, taip sutvirtindama politinę Prancūzijos ir Šventojo Sosto sąjungą, ir iš Italijos persikėlė į Prancūziją. Katerina de Mediči į Prancūzijos dvarą atvežė sidabrines šakutes bei italų valgymo papročius.

Kaip ir Bonos Sforcos atveju, šie įrankiai atkeliavo kartu su Katerinos kraičiu. Jos palydoje buvo virėjų, konditerių ir parfumerių, o pintinėse – artišokų, triufelių ir elegantiškų stalo reikmenų. Katerinos talentas rengti puotas pavertė dvaro pietus teatru. Nors legendos gerokai perdeda jos įtaką, daugelis patiekalų, kurie dabar laikomi prancūziškais, atkeliavo nuo jos itališko stalo: svogūnų sriuba, antis su apelsinais ir net šerbetas.

„TEISINGAS“ VALGYMO BŪDAS

Kaip ir daugelis keliautojų, smalsus anglas Thomas Coryat (1577–1617) XVII a. pradžioje parvežė pasakojimus apie šakutes naudojančius italus į savo tėvynę, kur ši idėja vis dar atrodė labai juokinga. Anglijoje XVII a. pradžioje šakutės naudojimas buvo laikomas pasipūtimo ženklu. Net XVIII a. buvo manoma, kad valgyti peiliu ir pirštais yra vyriškiau ir garbingiau.

Tačiau visoje Europoje vyko pokyčiai. Šakutės buvo ne tik pripažintos patogiais įrankiais, bet ir pradėtos laikyti švaros bei rafinuotumo simboliais. Prancūzijoje jos atspindėjo dvaro etiketą. Vokietijoje XVIII ir XIX a. padaugėjo specialių šakučių: duonos, marinuotų agurkų, ledų ir žuvies. Anglijoje jų naudojimas galiausiai tapo klasės atributu: „teisingas“ šių įrankių laikymo būdas skirdavo kultūringus žmones nuo nemandagių.

XIX a. prasidėjus masinei gamybai, plieniniai stalo įrankiai tapo įperkami, o šakutė paplito visur. Tuo metu diskusijos kilo nebe dėl to, ar naudoti šakutę, bet kaip ją tinkamai naudoti. Stalo etiketo žinynuose atsirado patarimų, kaip elgtis su šakute: negalima semti, negalima badytis, ji visada laikoma dantimis žemyn.

Kad šakutė užimtų savo vietą ant stalo, prireikė skandalo, karališko skonio ir šimtmečius trukusio pasipriešinimo. Dabar sunku įsivaizduoti valgymą be jos.

Publikuojama iš „The Conversation“
(www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

Tarp juoko ir ašarų: Valstybės teatras karikatūrose ir šaržuose

Jovita Jankauskienė

Tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmetis lietuvių teatrui buvo intensyvios raidos laikas. 1922-aisiais Kaune įkurtas Valstybės teatras patyrė įvairių istorinių peripetijų, kurias atspindi to laikotarpio karikatūros ir šaržai.

Anuomet spauda beveik vienbalsiai teigė, kad profesionalus lietuvių teatras privalo paisyti ne tik meninių, bet ir socialinių bei politinių aktualijų. Žiūrovams spektaklis turėjo tapti išskirtine patirtimi.

Vos užgimusį, Valstybės teatrą visuomenė pradėjo plačiai aptarinėti periodinėje spaudoje. Apie jį rašė ne tik teatro meno raidą, profesionalumą, pasiekimus ir nuosmukius reflektuojantys kritikai. Požiūrį į tuometes šios srities aktualijas savitai išreiškė ir akylai jas sekę karikatūristai. Šmaikščių piešinių buvo galima rasti išskirtinai satyriniuose leidiniuose, kaip antai savaitraštyje „Kuntaplis“, kultūros kritikos žurnale „Vapsva“, taip pat kituose periodinės spaudos leidiniuose: „Meno kultūra“, „Sekmadienis“, „Diena“, „Aitvaras“ ir pan.

Satyrinę su teatru susijusią medžiagą straipsnyje „Lietuvių teatro (kontra)mitas satyrinėje tarpukario spaudoje“ apžvelgė Martynas Petrikas. Jis išskyrė tris satyros lygmenis: žemo normatyvumo (angl. low norm), arba pirmosios fazės, satyroje neatsiranda išjuokiamos visuomenės alternatyva. Antrosios fazės satyros pajuokos objektas – pačių visuomeninių konvencijų šaltiniai ir vertybės. Trečiosios fazės, arba aukšto normatyvumo (angl. high norm), satyros galutinę ribą žymi jos peraugimas į tragediją. Tai analizuojamos visuomenės dekonstrukcija, paprastai atliekama į kasdienybę pažvelgus iš logiškai pasirinktos, tačiau nuolat kintančios perspektyvos. Ištyręs „Kuntaplio“ ir „Spaktyvos“ satyrinius tekstus, M. Petrikas priėjo prie išvados, kad teatrui skirti tekstai gali būti pavadinti žemo normatyvumo satyra. Kreivas satyros veidrodis atspindėjo teatro ydas, tiksliau, vidinės jo egzistencijos ir jai taikomos ideologijos nesutaptį, bet pati ideologija čia nebuvo kvestionuojama. O kokiai satyros fazei galima priskirti gausias Valstybės teatro karikatūras?

Iš satyrinės spaudos buvo surinkta apie 50 karikatūrų bei šaržų, vaizduojančių teatro gyvenimo aktualijas ir ydas. Jose pro satyros akinius galima įžvelgti kone visą teatro istoriją.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas karikatūros ir teatro aktualijų santykis. Kaip jie koreliavo, kur jų keliai išsiskyrė? Kokios teatro ydos hiperbolizuotos, o kokios – galbūt visai pelnytai šaržuotos?

Daugiau

GYVENIMAS PO BIENALĖS

Ignas Kazakevičius

Kauno bienalė, sėkmingai įveikusi tris dešimtmečius, 2025-uosius pasitinka kaip brandi, bet vis dar auganti ir kintanti meno platforma. Šis renginys pradėjo paieškų kelią kaip tekstilės paroda – nedidelė ekspozicija „Tradicija ir nūdiena“, pristačiusi kelias dešimtis autorių iš kelių šalių. Nors tuo metu dominavo technikos tradicijų tąsa ir medžiagų kaita, jau tada išryškėjo svarbiausios kryptys – nuo erdvinės tekstilės iki konceptualių eksperimentų. Sumanyta menininkės ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tekstilės katedros vadovės prof. Laimos Oržekauskienės, bienalė išaugo į vieną ryškiausių tarpdisciplininio meno įvykių Baltijos regione – renginį, kuris jungia istorinę atmintį, šiuolaikinius naratyvus ir globalias meno tendencijas.

Pastaraisiais metais Kauno bienalė, bendradarbiaudama su festivaliais kitose šalyse, įtraukdama kelių žemynų menininkus ir pristatanti jungtines parodas, tapo tarptautiniu mastu reikšmingu reiškiniu.

Kiekviena paroda tampa mazgu – patirties ir atminties sąryšiu, kuris sujungia meną ir kasdienybę. Todėl kviestinis kuratorius visada supažindinamas su nepaprastai įdomiomis šio renginio ištakomis ir tekstilės backgroundu.Daugiau

ŠVENČIONYS, PETERBURGAS IR JERUZALĖ. ARBA LITVAKAS, SUKŪRĘS BENDRĄJĄ SEMIOTIKĄ

ERIKA DRUNGYTĖ

Prieš dvi vasaras mano bičiulis Kęstutis T. paprašė pagelbėt surandant sodybą jo draugui, kuris kasmet iš Izraelio atvyksta į Lietuvą paviešėti. Dažniausiai į Vilnių, dar kažkur pavažinėjąs, bet dabar norįs pabūti gamtoje, su šeima Dzūkijoje pagyventi gal apie mėnesį. Radau tokią vietą, mano ausis pasiekė palankūs atsiliepimai: „Abramas, nieko nelaukęs, nupėdino ežeran maudytis. Dabar galvoju: kada aš jį, tokį laimingą tarsi vaiką, mačiau? Ir buvo išsakytas noras grįžti kitąmet.“ Džiaugiausi, bet pernelyg nesidomėjau man nepažįstamu žmogumi, juk ne pas mane atvyko. Po Kęstučio paraginimų susipažinti su nepaprastai įdomia asmenybe, tą galimybę nukėliau kitiems metams, bet pavyko tik šiemet. Ant vasarnamio slenksčio mane pasitiko Abramas, jo dukra Sofija, vaikaičiai Liza ir Nikas.Daugiau

ATGAL Į DEVYNIASDEŠIMTUOSIUS

AUGUSTĖ RADZEVIČIŪTĖ

Esu Laisvės vaikas. Toks mano mamos vardas. Ir tokia jau buvo Lietuva, kai gimiau 1993-iaisias. Nuo tada, kai pradėjau mąstyti kaip (sąlyginai) suaugęs žmogus, galvojau apie tai, kokia įdomi mano karta. Išgyvenę blokados likučius, bet per maži, kad ją atsimintume. Augę su istorijomis apie tėvų vaikystę be bananų, džinsų ir teisybės. Sunkiausia būdavo suprasti, kaip žiogelis (grafkė) mokykliniame švarke gali sukelti tiek bėdų. Ir kaip muziką įmanoma įrašyti ant rentgeno nuotraukų.

Kaip gali suprasti okupaciją, augęs laisvėje? Fantaziją turiu gerą, mano gerklėje atsiranda gumulas vos pagalvojus apie tai, kad kas nors galėtų drausti didžiuotis savo tauta, tėvynės istorija. Bet ar galiu suprasti, ką tai reiškia? Ne, nors ir esu nepaprastai jautri.Daugiau

KAIP SLABODKA VIRTO VILIJAMPOLE – SUDĖTINGI ISTORIJOS VINGIAI

DEIMANTAS RAMANAUSKAS, JONAS OŠKINIS

Jau penkerius metus vykstantis ekskursijų festivalis „S3“ spalio mėnesį telkia bendraminčius dešiniajame Neries krante, kad gidų kolektyvo „Gražinkime Kauną“ savanoriai pasidalintų savo žiniomis apie miesto vietovių istoriją.

Ekskursijų vietų ir temų būta įvairiausių: „Neišmoktos istorijos pamokos“, pradedant buvusiose kapinėse Sąjungos aikštėje, „Žydų sakralinis ir edukacinis paveldas Vilijampolėje“ Jurbarko gatve tolyn, „Tarpukario Vilijampolės pramonė“ prie buvusio Kosto Petrikio fabriko Raudondvario plento pradžioje, „Amžiaus stichinė nelaimė: 1946 metų didysis potvynis – tvanas Vilijampolėje“, kai pasakojimas, susipynęs su autentiškais vietos gyventojų liudijimais ir istoriko tyrinėtojo Gedimino Kasparavičiaus įžvalgomis, vingiavo Varnių, Jūratės ir Panerių gatvėmis.Daugiau

VASAROS KRYPTYS: NUO GLASTONBERIO IKI LIUCERNOS IDILĖS

JULIJUS GRICKEVIČIUS

Vasara neatsiejama nuo festivalių po atviru dangumi. Roskildė Danijoje, „Burning Man“ Nevados dykumoje, JAV, Sigetvaras Vengrijoje, Glastonberis Didžiojoje Britanijoje ir jų atitikmenys Lietuvoje yra demokratijos, įvairovės, bendruomeniškumo ir meno centrai, o jų misija – jungti žmones, dalintis vertybėmis, atverti erdvę neribotai saviraiškai ir laisvei. Tai tarsi 1969 m. vykusio garsiojo Vudstoko, tapusio manifestu, kontrkultūros, taikos, meilės ir jaunimo maišto simboliu, aidas. Priešingoje svarstyklių pusėje, stereotipiškai, – klasikinės muzikos ir operos festivaliai, žinovų ir mėgėjų puotos, sukaustytos elitizmo, nuobodžių aprangos kodų ir neįkandamų bilietų kainų. Šiame rašinyje norėčiau pasiūlyti kelis maršrutus vasarai ir paaiškinti, kodėl klasikinės muzikos festivaliai yra greito gyvenimo priešnuodis, o jų pirminė idėja nedaug kuo skiriasi nuo didžiųjų renginių po atviru dangumi. Festivalio idėja iš esmės, nepriklausomai nuo laikmečio, buvo susijusi su tomis pačiomis vertybėmis, kaip ir šiuolaikiniai open air.Daugiau

JOHNO BERGERIO GYVENIMO BŪDAI

JOSHUA SPERLING

Johnas Bergeris (1926–2017) – britų rašytojas, tapytojas, meno kritikas, į Vakarų kultūros pasaulį įsiveržęs 1972 m. su BBC programa „Matymo būdai“ (Ways of Seeing) ir tais pačiais metais pasirodžiusiu romanu „G.“, apdovanotu Bookerio literatūros premija. Keturi televizijos laidos epizodai virto to paties pavadinimo knyga, kurios įtaka milijonams vaizduojamojo meno kūrėjų ir mylėtojų išlieka neišmatuojama. „Matymo būdams“ skiriamos akademinės konferencijos, apie šį serialą kuriamos televizijos ir radijo laidos. Vieną svarbiausių XX a. dailėtyros tekstų 2019 m. išleido „Kitos knygos“, veikalą pavadinusios „Kaip menas moko matyti“ (vertė Paulius Jevsejevas).Daugiau

KAUNAS DAVĖ NAUJŲ VERTYBIŲ (II)

ROMUALDAS OZOLAS

Tęsinys

Senį radau besirengiantį į parodą.
Tądien į parodą jis nebenuėjo. Ramiai ir vaizdžiai, viduj vis labiau įsidegdamas, papasakojo visą įvykių eigą, ir autentiškesnio vaizdo man niekas jau nebenupiešė.
Kalanta susidegino sekmadienį apie 12 val., kai į teatrą rinkosi žmonės.
Buvo gražus, gerai nuaugęs vyrukas, protingas, gerai mokėsi. Iš mokyklos buvęs pašalintas už rašinį laisva tema, kur pareiškęs, kad norėtų būt kunigu.
Jis atsisėdęs ant suolelio, pasėdėjęs, sako, kad nusiavęs batus, šalia pasidėjęs trilitrinę bonką su benzinu. Uždegęs vieną degtuką, numetęs, paskui kitą, paskui trečią ir tada šliūkštelėjęs ant galvos benziną.
Degdamas nuvirtęs prie medžio (sako – medis žymu apdegęs), kažkokie kareiviai bandę užgesint savo mundieriais, lyg užslopsta, bet vos nuima – liepsna vėl pliūpteli. Jis prašęs pribaigti, nušauti. Užgesintą nuvežė į ligoninę, ten už poros valandų miręs.Daugiau

Pokalbis su Arvydu Žalpiu

Justinas Kisieliauskas

„Tai kas tas menas, Arvydai?“ – tokiu klausimu pradedame naują tinklalaidės epizodą, kuriame kalbamės su galerijos „Meno parkas“ vadovu, menininku Arvydu Žalpiu. Kalbamės apie tai, ar menas turi būti suprantamas, mėgstamas ir prieinamas visiems, ar jis privalo provokuoti, kuo skiriasi geras menininkas nuo vidutinio, kur brėžiama riba tarp aukštosios ir populiariosios kultūros, kaip elgtis galerijoje ir kas šiandien lemia meno kūrinių vertę. Ieškome atsakymų į klausimus, kodėl mūsų namuose vis mažiau meno, kokiu tikslu ir kaip jį pirkti, bei kiek laiko verta stovėti prieš kūrinį, kad jį iš tiesų patirtume.Daugiau

Apie Menininką ir Visuomenininką, arba Kodėl pasaulis nesikeičia, bet vis tiek geriame kavą

DIONISAS MOLBERGAS

Menininkas yra įkvėptas, o štai Visuomenininkas – prisirišęs prie problemų tarsi senas šuo prie vartų: loja, kai tik kas nors eina pro šalį. Jie abu gyvena tame pačiame mieste, kvėpuoja tuo pačiu oru (nors Menininkas įsitikinęs, kad jo oras šiek tiek švaresnis – kūrybiškumo deguonis, sakytum), bet juos skiria tai, ką filosofai vadina „gyvenimo beprasmybės suvokimo dažniu“. Menininkas vibruoja aukštais dažniais – kažkur tarp sapno apie milžinišką kilimą, dengiantį visą Europą, ir operos apie klimato kaitą. Visuomenininkas – švelniai dreba, gavęs dar vieną atsakymą iš savivaldybės su fraze: „Jūsų pasiūlymas išnagrinėtas. Veiksmų nesiimsime.“

Abu susitinka kavinėje. Kodėl kavinėje? Kava, pasak Menininko, „gerina idėjų cirkuliaciją“. Visuomenininkas mano, kad tai tiesiog pigiausias būdas pasipildyti kofeino atsargas tarp susitikimų su komitetais.

– Pasaulį galima pakeisti, – postringauja Menininkas, žiūrėdamas į savo kapučino putą, – reikia tik pažadinti jo dvasinę savigarbą.

– Aš jau trejus metus bandau pažadinti seniūniją, kad padarytų šaligatvį. Dvasinė savigarba, sakai? Gal padėtų peticija. – Visuomenininkas atsidūsta ir telefone atveria „Google“.

Menininkas pasakoja apie savo naują instaliaciją – 17 tūkstančių sudegintų laiptelių, vaizduojančių „žmogaus kopimą link šviesos, vis tiek besibaigiantį pelenais“. Visuomenininkas mano, kad gal reikėjo tiesiog suremontuoti laiptus, kuriuos žmonės naudoja kasdien, nes seni, išpuvę.

– Bet tai būtų tik funkcija! – šaukia Menininkas. – Aš kuriu metaforą!

– O aš kuriu tvarką, – atkerta Visuomenininkas. – Ir abu vis tiek stovim ten, kur pradėjome, ir nepajudame iš vietos.

Jie kartu imasi projekto miesto jubiliejui: interaktyvios erdvės, kurioje žmonės galėtų… na, kažką suprasti. Menininkas nori, kad tai būtų milžiniška veidrodžių karuselė, kur kiekvienas pamatytų save šimtais kampų. Visuomenininkas siūlo pateikti ir informaciją apie atliekų rūšiavimą. Jie ilgai diskutuoja, kol nusprendžia, kad surengs kultūrinį forumą.

Į kitą susitikimą Menininkas atsineša plunksną. Tikrą – gulbės. Jis rašo manifestą. Visuomenininkas atsineša USB raktą su visų dalyvių sąrašu, biudžeto planu ir skaidrėmis. Po valandos jie išsiskiria. Menininkas pareiškia, kad biudžeto planas žudo įkvėpimą. Visuomenininkas sako, kad įkvėpimas nesupranta, kas yra PVM sąskaita faktūra.

Vis dėlto kolegos tęsia darbą. Menininkas sugalvoja projektui pavadinimą: „Rezonansinis tuštumos paveikslas kolektyvinėje sąmonėje“. Visuomenininkas jį pakeičia į: „Miesto bendruomenės stiprinimo iniciatyva“. Ginčas baigiasi kompromisu – pavadinimai sukergiami, skamba metafiziškai, bet lyg ir įkvepiančiai: „Kolektyvinės sąmonės rezonansas: bendruomeninės tuštumos stiprinimo iniciatyva“.  

Savivaldybės Kultūros, iniciatyvų ir strateginių pavadinimų derinimo skyrius 

Raštas Nr. T/42-V/cha-256

Dėl projekto „Kolektyvinės sąmonės rezonansas: bendruomeninės tuštumos stiprinimo iniciatyva“ finansavimo vertinimo išvadų

Gerb. pareiškėjai,

dėkojame už pateiktą projektą ir aktyvų dalyvavimą kultūrinės raiškos formų stiprinimo kontekste, kuris atspindi dinamišką požiūrį į miestietišką tapatybę bei savirefleksinę struktūrą.

Informuojame, kad Jūsų projektas „Kolektyvinės sąmonės rezonansas: bendruomeninės tuštumos stiprinimo iniciatyva“ I ketvirčio finansavimo atrankos metu nebuvo atrinktas finansavimui skirti.

Ekspertų nurodyti trūkumai:

  1. Projekto pavadinimo neapibrėžtumas. Vertinimo komisijai nepavyko iki galo suprasti, ar projekto tikslas – meninė instaliacija, psichogeografinė refleksija, pilietinis ugdymas, ar metafizinis šnabždesys viešose erdvėse.
  2. Koncepcinis dvilypumas. Nors projekte minimos „bendruomeninės iniciatyvos“, nebuvo aišku, ar „tuštuma“, kurią planuojama stiprinti, yra fizinė, emocinė, kultūrinė, ar topografinė.
    („Nežinome, ar padedame žmonėms, ar eksponuojame jų egzistencinę krizę.“)
  3. Per didelė semantinė plakato dizaino apkrova. Rekomenduojama ateityje vengti viename pavadinime naudoti daugiau nei du konceptualius terminus, nebent jie būtų atskirti piešinėliais arba animuotu QR kodu.
  4. Nepateikti aiškūs numatomi rezultatai. Pažadas „sukurti sąlygas tylai rezonansu suformuoti miesto identiteto šerdį“ buvo įvertintas kaip poetiškai įspūdingas, bet finansiškai neįgyvendinamas. 
  5. Komisijos nuovargis. Po ketvirto skaitymo komisijos nariai pateikė kolektyvinį prašymą dėl kavos pertraukos ir rekomendavo projektą svarstyti kitame realybės poslinkyje.

DARBAS TĘSIAMAS.

Pasikartosiu, darbas tęsiamas. Nė vienas sparnų nenuleidžia. Menininkas parašo naują projekto pavadinimą – „Kritinės tylos geometrija laikinume“, – nes, pasak jo, tyla šneka garsiau nei paraiškos forma Nr. 27/A.

Visuomenininkas jį pakeičia į „Interaktyvios pilietinės edukacijos platforma Nr. 2“, nes, jo manymu, pirmoji paraiška „nepraėjo“, o pavadinime turi būti žodis „platforma“, kitaip niekas neskaito jos iki galo.

Ginčas baigiasi kompromisu: jie sutaria dėl naujo, viską (ir nieko) reiškiančio pavadinimo: „Atviros formos visuomeninė refleksija mene“. Abu jaučiasi neblogai: Menininkas – nes žodis „forma“ skamba filosofiškai, o Visuomenininkas – nes pavadinimas skamba patogiai, prašant finansavimo.

Tuo metu miestas ruošiasi šventei. Gatvės pilnos balionų, o senjorai skundžiasi, kad nuo jų mirga akyse ir sutrinka koordinacija. Menininkas stato penkių metrų aukščio objektą, Visuomenininkas organizuoja mugę, kurioje žmonės galės gauti nemokamų informacinių bukletų apie emocinio triukšmo taršą.

Projektas pristatomas Merui. Jis klausia:

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia mūsų nesugebėjimą susikalbėti su pačiais savimi! – sako Menininkas.

– Tai reiškia, kad bendruomenė ieško, kaip išspręsti aktualias problemas, – sako Visuomenininkas.

– O ką tai duoda miestui? – nesupranta Meras.

Tyla. Menininkas atsako:

– Estetinį šoką.

– Ir galimybę reflektuoti, – priduria Visuomenininkas, suabejojęs, ar žodis „reflektuoti“ šiuo atveju pakankamai praktiškas. 

Galiausiai Meras paliepia viską nufotografuoti ir įkelti į socialinius tinklus. Projektas laikomas sėkmingu. Menininkas laimingas, nes jo instaliacija pateko į pirmąjį vietinio laikraščio puslapį su antrašte „Keista, bet matėm ir blogiau“. Visuomenininkas patenkintas, nes keturi žmonės užsirašė į jo viešųjų diskusijų klubą.

Pats meno kūrinys buvo pavadintas „Metamorfine agora“ – žodis „agora“ pasirinktas dėl švelnaus, intelektualaus skambesio, nors jo prasmę žinojo tik Menininkas ir vienas bibliotekininkas iš trečios miesto bibliotekos filialo. Paskelbta, jog tai bus „erdvė, kurioje kiekvienas gali pamatyti save visuomenėje ir visuomenę – savyje“. Visuomenininkas šią frazę vadino „pakankamai neaiškia, kad niekas nepyktų, ir pakankamai gražia, kad tiktų užrašyti ant plakato“.

Fiziškai instaliacija buvo… hm… sudėtinga. Centrinis objektas – penkių metrų aukščio abstrakti figūra, priklausomai nuo žiūros kampo ir šviesos kritimo primenanti:

  • žmogų, žvelgiantį į horizontą;
  • šunį, bėgantį prieš laiką;
  • sulūžusį stalinį ventiliatorių.

Ji buvo pagaminta iš perdirbtų kelių ženklų, plastiko, veidrodžių ir antikvarinio televizoriaus. Viskas turėjo simbolizuoti „perteklinės informacijos amžių, kuriame žmogus praranda savo tapatybės formatą, bet vis tiek bando išsilaikyti it siluetas bendrosios sąmonės kraštovaizdyje“.

Visuomenininkas, iš pradžių siūlęs „tiesiog suruošti ekspoziciją apie pilietinį aktyvumą“, galiausiai pridėjo informacinius stendus su QR kodais, vedančiais į:

  • miesto triukšmo taršos statistiką,
  • dokumentą apie viešųjų erdvių prieinamumą,
  • „Pilietinės lyderystės gaires“, kurias pats parengė dar 2013-aisiais, bet niekas jų taip ir neperskaitė.

Instaliaciją supo „refleksijos zona“ – penkios kėdės iš skirtingų epochos periodų (viena buvo iš IKEA’os, kita – iš sovietinio baseino laukiamojo, priedo – įvairi kita baldinė eklektika). Šalia stovėjo perdirbtas kavos aparatas, kuris nevirė kavos, bet pypsėjo, kai prie jo prieidavo žmogus. Tai turėjo reikšti „automatizuotą tuštumą, kurioje vis dar tikimės šilumos“.

Planuota vakare instaliaciją apšviesti spalvotais LED’ais, pagal algoritmą reaguosiančiais į praeivių judesius, tačiau sistema „pastrigo“, ir viskas tiesiog nusidažė ryškiai violetine, kuri, pasirodo, stipriai dirgina akis kaimynų šunims.

– Man regis, mes kažką padarėm, – sako Visuomenininkas, žiūrėdamas į savo kavą.

– Galbūt, o gal ne, – atsiliepia Menininkas. – Bet tai vis tiek buvo geriau nei nieko.

– O niekas yra kas?

– Pasaulis juk ne mūsų, be mūsų bandymų.

Autoriai kalba apie „idealų pasaulį“, tačiau kai reikia priimti praktinius sprendimus, Menininkas nepasirašo jokių projekto planų, nes „tai pažeistų jo kūrybinę laisvę“, o Visuomenininkas nesugeba įgyvendinti plano dėl dokumentų pertekliaus. Po visų diskusijų jie abu palieka kavinę, Menininkas pasiima pieštukus, o Visuomenininkas – politines programas. Pasaulis nesikeičia, bet jie vėl pasijunta geriau, nes kalbėjosi apie TAI, kol vienas piešė ant servetėlės, o kitas skaitė naują įstatymo projektą… Pasaulis nesisuka greičiau, tačiau jų kava neatšąla. O gal tai viskas, ko reikia?

„Empty Brain Resort“: Nepriklausomos kultūros kelias ir iššūkiai

Ieva Raudeliūnaitė

Pastaruoju metu, kai gilinuosi į temas, kurios mane veda prie rašymo, vis dažniau sugrįžtu į dvi vietas: Vilnių, tapusį mano namais, ir Berlyną, kur nuolat atsiveria naujos galimybės bei perspektyvos. Šie miestai man yra kaip šaltiniai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai – ir jų įtaka manosioms būsenai ir minčiai neišnyksta. 

Čia gyvena žmonės, jau ne vienus metus puoselėjantys kultūrines iniciatyvas. Su jais šįkart susitikau pasikalbėti – apie jų darbus, intencijas, pradžią. Mintimis grįžusi beveik penkerius metus atgal, prisimenu save: netikėtai atsidūrusi viename iš jų renginių, dar neįtariau, kad tai bus ilgalaikio susidomėjimo pradžia.

Gražus sutapimas – „pasidaryk pats“ principu veikianti bendruomenė, pasivadinusi „Empty Brain Resort“, atkreipė mano dėmesį dar tuomet, kai apie ją nieko nežinojau. Pirmieji šio sambūrio renginiai siejosi su „tuščios galvos“ būsena, ir būtent tai leido man atviriau priimti kultūrines patirtis, kurios ne visada telpa ar turi tilpti į įprastus rėmus.

 

Apie pradžias 

Bandymai sujungti kultūrinę patirtį ir „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself, trumpiau – DIY) principą natūraliai kelia sąmoningą poreikį ieškoti siūlo galo: kur ir kaip šis judėjimas ėmė regztis Lietuvoje? Tačiau jį sugauti nėra lengva – iki šiol minėtasis reiškinys mūsų šalyje išsamiai neanalizuotas, o dauguma iniciatyvų lieka tik fragmentiškai fiksuotos ir beveik neprieinamos.

Dabartinės iniciatyvos, tokios kaip „Empty Brain Resort“, gimė veikiau iš noro telkti nepriklausomus muzikos kūrėjus ir suteikti jiems platformą savo kūrybai pristatyti nei iš šio judėjimo ankstesnės patirties – kalbu apie pirminę DIY bangą, Lietuvoje kilusią XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kuriai būdingas aiškus pasipriešinimo tuometinei politinei sistemai motyvas.

DIY judėjimo pulsas tada buvo juntamas „GreenClub“ – 1998–2006 m. Vilniuje gyvavusiame klube. Jame ne tik vyko koncertai, kuriuose pasirodydavo tiek vietinės, tiek tarptautinės panko ir hardkoro grupės, bet ir veikė kavinė, alternatyviosios literatūros biblioteka bei skvotas. Tai vienas iš pavyzdžių, dariusių įtaką tolesnei aptariamos kultūros plėtrai, naujų iniciatyvų atsiradimui. „Empty Brain Resort“ bendruomenė – viena iš perėmusių estafetę. Skirtumas tik tas, kad ji veikia jau ne pogrindyje, o permainingame, bet vis atviresniame kultūros lauke, kuriame „pasidaryk pats“ šiuo atveju tampa labiau išgyvenimo strategija nei sąmoningu kūrybiniu pasirinkimu. 

„Empty Brain Resort“ buriasi įvairūs muzikos kūrėjai ir atlikėjai, garso menininkai, tarpdisciplininio meno puoselėtojai bei tie, kurie, nors ir nesivadina kūrėjais, domisi alternatyviomis muzikinėmis patirtimis. Narių skaičius kinta, tačiau kompanijos branduolį sudaro du draugai – vilnietis Matas Labašauskas (žinomas kaip Matas Aerobica) ir Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanos’as (Oscaras der Winzige’ė), žinomi kaip „Octatanz“ didžėjų duetas.

Savo veiklą jie pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai „Empty Brain Resort“ renginiai nebuvo susieti su konkrečia fizine erdve ar griežtai apibrėžtomis iniciatyvomis. Vienas pirmųjų bičiulių sumanymų – muzikos ir meno stovykla „STRCamp“ (2013–2015), neapsiribojusi viena vieta ir išsiskyrusi laisva, eksperimentine dvasia. Svarbu paminėti, kad prie jos organizavimo, be Mato, aktyviai prisidėjo ir Marekas Voida, Radvilė Buivydienė bei kiti bendraminčiai, o Oscaras dalyvaudavo kaip kviečiamas didžėjus.

Stovykloje skambėjo eksperimentinė elektroninė, industrinė ir techno muzika, pasirodė tokie atlikėjai kaip „Lebanon Hanover“, Jaakko’as Eino’as Kalevis, Noir Boy George, Jozefas van Wissemas. Galiausiai organizatoriai nusprendė keisti pirminę koncepciją ir muzikinį skambesį, todėl stovykla gyvavo trejus metus. Tai rodo, kad veiklos pradžioje „Empty Brain Resort“ dar ieškojo savo identiteto, krypties ir po truputį telkė ne tik vietinę, bet ir tarptautinę bendruomenę.

2016-aisiais vienkartinis susibūrimas „Ausys stačios, akys plačios“ tapo savotišku perėjimo tašku – ženklu, kad iniciatyva bręsta, jos veikla ima įgauti naujų formų, atliepiančių kintančius kūrybinius poreikius ir naujus ieškojimus. „Tai buvo atsakas į klausimą, ką veikti vasarą, – nenorėjome jos praleisti be renginio, išvykos ar didesnių koncertų, kur susirinktų daugiau žmonių, – idėjos užuomazgas prisimena Matas. – Tuomet nusprendėme, kad norime tęsti panašius projektus. Renginys vyko autentiškoje vietoje, kuri paliko daugybę įspūdžių, tačiau, nepaisant to, mes nutarėme ją pakeisti. Toji erdvė diktavo savo temą – joje buvo likę industrinių, ūkio elementų, formavusių specifinę atmosferą.“ 

 

Festivalis „Braille Satellite“

Tęsdami savo veiklą, „Empty Brain Resort“ 2017 m. inicijavo naują etapą – tarptautinį nekomercinį muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“, pirmą kartą surengtą Grybų dvarvietėje. Jis gimė kaip atsvara tradiciniams muzikos renginiams, siekiant sukurti alternatyvią, eksperimentams atvirą platformą. Festivalio programa nuo pat pradžių jungė įvairias raiškos formas – nuo eksperimentinės elektroninės muzikos ir avangardo iki šiuolaikinio performanso ir savadarbių instaliacijų. Trijų scenų struktūra leido pristatyti skirtingus muzikos žanrus bei atlikėjus. Pagrindinėje scenoje vyko gyvi koncertai, DJ scenoje skambėjo įvairūs miksai, o trečioji scena, pavadinta „Musikii“, buvo skirta performatyvesniems muzikiniams pasirodymams.

„Braille Satellite“ koncertavo tokie atlikėjai kaip Čilės kilmės muzikantas ir kompozitorius Álvaro’as Peña-Rojas, garsėjęs savo ekscentriška lo-fi muzika, taip pat Chrisas Imleris – Berlyno pogrindžio scenos veteranas, žinomas dėl savo energingų elektroninės ir panko muzikos sintezės solo pasirodymų, ar, tarkim, Paulas Arámbula – amerikietis, kurio eksperimentinė popmuzika ir improvizacijos tapo viena ryškiausių ankstyvojo festivalio periodo detalių. Anot Oscaro, nepaisant to, kad publika smarkiai nesikeičia, „Braille Satellite“ kasmet siekia tapti stipresnis. „Maždaug tūkstantis žmonių atvyksta į „Braille Satellite“, ir mes juos nuoširdžiai priimame. Tai svarbu, nes festivalis vis dažniau sulaukia dėmesio dėl savo vertybių bei originalios programos. Klausytojai stebisi, kur ir kaip mes radome čia pristatomas grupes“, – pasakoja jis. 

Pirmasis „Braille Satellite“ daugiausia akcentavo bendruomenės būrimą ir ryšių stiprinimą, kaip pirmąją kūrybinio projekto fazę Lietuvoje. 2018 („The Hiccup Cure of Braille Satellite“) ir 2019 („The Provoking Winds of Braille Satellite“) metų festivaliai, įvykę Grybų dvare, jau pasižymėjo brandesniu turiniu, platesne muzikos įvairove ir didesniu tarptautinių atlikėjų skaičiumi. Šie renginiai išlaikė DIY dvasią, tačiau tapo svarbiais įvykiais, atspindinčiais sambūrio augimą bei kūrybinės erdvės plėtrą, stiprinančiais ryšius tarp skirtingų menininkų.

Po dvejų metų pertraukos, 2022-ųjų („The Vaulting Pole of Braille Satellite“) ir 2023-iųjų („Braille Satellite Through the Magnifying Glass“) festivaliai išsiskyrė dar didesne programos įvairove bei tarpdiscipliniškumu – be eksperimentinės muzikos, įtraukti ir performatyvūs pasirodymai. 2022 m. festivalyje dalyvavo tokie atlikėjai kaip Fredis Albertis, Harry’is Merry’is, „Quintron and  Miss Pussycat“, pristatę novatorišką garsiniu jautrumu paremtą požiūrį į muziką, o 2023 m. renginyje dar labiau sustiprėjo globalus matymas, sukurdamas platformą kūrėjams iš Pietų Amerikos ir Azijos. Penki iki šiol įvykę festivaliai akivaizdžiai liudija iniciatyvos augimą: 2017-aisiais „Braille Satellite“ publikai siūlė trisdešimt šešis pasirodymus, 2018-aisiais – jau daugiau nei septyniasdešimt, o 2023-iaisiais – per aštuoniasdešimt. Tai parodo tiek meninę brandą, tiek vis stiprėjančią tarptautinę trauką.

Pasak Mato, dabar nebėra poreikio lenktyniauti su savimi, tačiau pajėgumas keičiasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad festivalio apimtis nuosekliai didėja, tiesa, priduria, kad labiau plėstis komandoje jau trūktų žmonių. Šiemet planuojamas šeštasis „Braille Satellite“, programa dar pildoma ir netrukus bus paskelbta. Organizatoriai teigia, kad po metų pertraukos grįžtantis festivalis žada ne tik išlaikyti ankstesnį lygį, bet galbūt net jį pranokti. Vis dėlto, ar pavyks išsaugoti tęstinumą, ar vėl sulauksime tam tikro „Empty Brain Resort“ veiklų kaitos momento, paaiškės tik ilgainiui. 

Kitos veiklos ir erdvės paieškos

Kasmetinis festivalis „Braille Satellite“ išlieka viena svarbiausių „Empty Brain Resort“ kuruojamų iniciatyvų, tačiau organizacija vykdo ir kitas veiklas. Tarp jų – nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, įkurta 2018 metais. Tai daugiau nei tiesiog transliacija – tai ir gyvas meno kūrinys, atvira improvizuota garso kelionė, formuojama unikalios Oscaro ir Mato vizijos, kuo gali būti radijas. Draugų tikslas – ne vien pristatyti įvairialypę ribas laužančios muzikos sceną, sujungti alternatyviosios muzikos bendruomenes visame pasaulyje, bet ir tyrinėti radiją kaip eksperimentų, bendradarbiavimo, nenuspėjamumo erdvę. Be veiklos radijuje, jiedu turi leidybinę muzikos platformą „BigBandAlone“ bei muzikos įrašų parduotuvę „I Hit the Drum“, siūlančią fizinius įrašus. 

2018-aisiais vis rimčiau buvo svarstoma idėja įkurti nuolatinius „Empty Brain Resort“ namus – DIY centrą, skirtą alternatyviajai muzikai ir kultūrai. Tam pasirinkta erdvė Naujojoje Vilnioje, kuriai įsigyti reikiamas lėšas pradėta rinkti pasitelkus internetinę kampaniją. Šioje vietoje planuota ne tik rengti muzikos ir vizualiojo meno pristatymus, bet ir įkurti menininkų rezidenciją, kurioje autoriai iš įvairių šalių galėtų kurti, bendradarbiauti, dalytis savo darbais.

Nors pradinis planas apsistoti Naujojoje Vilnioje iki galo įgyvendintas nebuvo, nuolatinės kūrybinės bazės idėja išliko svarbia organizacijos veiklos ašimi. Ieškodami tinkamos vietos, „Empty Brain Resort“ galų gale rado galimybę įsitvirtinti sostinėje, kultūros komplekse „SODAS 2123“, čia surengė apie du šimtus koncertų ir kitų improvizacinių renginių.

Šiuo metu „Empty Brain Resort“ veikia bendrose patalpose su „Retrito Smarsas“ (taip pat žinomu kaip „Studium P“) Antakalnio rajone, Vilniuje. Minėtoji erdvė tarnauja kaip bendruomenės centras, kuriame įrengta internetinė radijo stotis „Radijo Musikii“, koncertų erdvė, taip pat planuojama menininkų rezidencijų programa. Bendradarbiavimas stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir palaikyti nepriklausomą kultūrinę veiklą, skatinančią kūrybinę bendrystę ir alternatyviosios kultūros plėtrą.

Apie bendruomenę ir iššūkius

„Empty Brain Resort“ ir festivalio „Braille Satellite“ bendruomenė apima įvairialypę kūrėjų, menininkų bei entuziastų grupę, besidalijančią bendromis vertybėmis – eksperimentavimu, nepriklausomumu ir alternatyviosios kultūros puoselėjimu. Tai tarptautinis sambūris, aprėpiantis tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus, dažnai veikiančius už pagrindinės muzikos industrijos ribų.

Nepaisant kūrybinės gyvybės ir tarptautinių ryšių, „Empty Brain Resort“ susiduria su iššūkiais, dažnai lydinčiais nepriklausomas kultūrines iniciatyvas. Vienas pagrindinių sunkumų – ilgalaikio finansavimo trūkumas, kuris riboja galimybes vykdyti rezidencijas, kuruoti renginius ir išlaikyti fizinę infrastruktūrą. O kur dar gentrifikacijos problema: kylant nekilnojamojo turto kainoms, alternatyvios erdvės, kaip, pavyzdžiui, Antakalnyje įsikūręs centras, tampa pažeidžiamos, o jų gyvavimo tęstinumas priklauso nuo galimybės išlikti nepriklausomoms ir nekomercinėms.

Kitas iššūkis – jaunesnių kartų įsitraukimo stygius, lemiamas ne vien galimybių trūkumo, bet ir pasikeitusių interesų, kitokių bendravimo bei informacijos vartojimo įpročių, taip pat orientacijos į greitą turinį ir trumpalaikes patirtis, kurios neretai nesutampa su ilgalaikiais kultūriniais procesais.

„Vis sunkiau patraukti jaunosios kartos dėmesį – net ir dvidešimčiai minučių. Suprantama, kad daugeliui jų nelengva tiek laiko išlikti atsipalaidavusiems ar susikaupusiems. Festivalis atviras visiems, įskaitant pačius jauniausius lankytojus. Tiesa, jų pirmoji reakcija gali būti: „Noriu savo telefono – čia ne man skirta vieta“, ir jie išeis. Tačiau kai kurie pasiliks. Gal trumpas turinys, kaip mikroistorijos, jaunimui sukelia adrenalino pliūpsnį, o ilgesni formatai nesugeba jo įtraukti – juk taip ir nutiko su interneto platformomis“, – teigia Oscaras, pridurdamas, kad visgi prisimena puikių momentų. Pavyzdžiui, 2022-ųjų „Braille Satellite“ apie ketvirtą ryto Francesco Cavaliere’o surengtas ramus muzikos seansas „Musikii“ scenoje sulaukė didelio susidomėjimo.

Be kita ko, „Empty Brain Resort“ ir panašūs nepriklausomi kultūriniai centrai susiduria su svarbiu iššūkiu – jų ateitis nėra stabili ar garantuota. Čia susikerta du skirtingi poliai: poreikis ieškoti finansavimo galimybių ir fondų suinteresuotumas remti tokias iniciatyvas, tačiau kartu išlieka ir nuolatinis bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių finansinių reikalavimų ir bendruomenių troškimo išsaugoti savo autentiškumą bei nepriklausomybę. Tai verčia iniciatyvas nuolat balansuoti tarp finansinio tvarumo ir kūrybiškos laisvės, o jų ilgalaikiškumo užtikrinimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.

Anot Mato, „Empty Brain Resort“ dabar trūksta resursų ir pagalbos, todėl bendruomenė nebegali organizuoti veiklų, tęsti festivalių taip, kaip tai darė anksčiau. Esamas pajėgumas neleidžia užtikrinti finansinio stabilumo, jaustis ramiai dėl įsipareigojimų visiems dalyviams. Nors norėtų apie tai kalbėti optimistiškai, bendraminčiai kol kas neturi aiškios strategijos finansų paieškai ar privačiai paramai gauti.

Visgi svarbu pabrėžti, kad jų tikslas niekada nebuvo konkuruoti su kitomis kultūrinėmis organizacijomis ar siekti asmeninės finansinės naudos. Svarbiausia – palaikyti platformą muzikos kūrėjams, skatinti bendrystę, kūrybinę laisvę, eksperimentavimą. Galima sakyti, tai idėjinis projektas, grįstas bendruomeniškumu ir tikėjimu, kad tokios erdvės kultūriniam dialogui bei alternatyviajai meninei raiškai yra būtinos. Nepaisant visų iššūkių, „Empty Brain Resort“ išlieka ištikimi šiai vizijai.

Panašu, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, iššūkiu tampa gebėjimas suderinti kūrybinę nepriklausomybę su finansine tikrove. Tokios iniciatyvos kaip „Empty Brain Resort“ – paremtos idėjiniais principais, o ne pelno siekiu – nuolat balansuoja tarp entuziazmo ir praktinių galimybių ribos. Ar joms pavyks išlaikyti savo tapatybę, kai aplinkos spaudimas vis auga, parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad jų buvimas – net ir trapus – yra būtinas, jei norime, kad kultūrinė įvairovė, rizika ir alternatyvios kūrybinės formos išliktų gyvybingos.

 

Vytauto Narkevičiaus nuotraukos iš festivalio „Braille Satellite”

PARYŽIAUS GĖLYNAS: BENEDYKTO HENRYKO TYSZKIEWICZIAUS MODELIAI

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Paryžius buvo kvapą gniaužianti vieta žmogui, neabejingam grožiui ir pasaulio įvairovei. Vartant 1908 m. išleistą iliustruotą „Paryžiaus pramogų vadovą“ (Guide des plaisirs à Paris) akys raibsta nuo laisvalaikio praleidimo būdų gausos. Mieste esama puikių parkų, sodų ir giraičių romantiškiems pasivaikščiojimams, turtingų muziejų, rūmų ir paminklų, išpuoštų bažnyčių; taip pat – kinoteatrų, velodromų, cirkų, teatrų, miuzikholų, kabaretų, kavinių ir restoranų. O kad suprastume, kokie žmonės traukė į šias vietas, pakanka atsiversti fotografų Leopoldo Reutlingerio (1863–1937) ar Felixo Tournachono (1820–1910), geriau žinomo kaip Nadaro, nuotraukų albumus. Juose atsiveria visas Paryžiaus žvaigždynas – įžymūs ir dabar jau visai pamiršti aktoriai (-ės), šokėjai (-os) bei dainininkai (-ės), gausybė scenos žmonių, linksminusių ir įkvėpusių Paryžiaus flâneur. Meną vertino ir Raudondvario grafas Benedyktas Henrykas Tyszkiewiczius (1852–1935), kuris nebuvo tiesiog prašalaitis, o ilgus metus gyveno Paryžiuje, lankėsi „Casino de Paris“ bei „LʼOlympia“ ir net sukūrė aktorių portretų, nė kiek nenusileidžiančių Nadaro darbams.Daugiau

KAIP MAŽOS TAUTOS KURIA DIDELES HIERARCHIJAS

ORNELA RAMAŠAUSKAITĖ

Keli mėnesiai svečiuojuosi Lahore – Pakistano kultūros sostinėje, pakviesta šeimos, kurią sudaro kelių kartų Kembridžo universiteto absolventai. Mano šeimininkų rezidencijos svetainėje menas ir istorija susipina nedaloma vienove – sienas puošia paveikslai, kurių vertė matuojama ne pinigais, bet proveniencija, šeimos fotografijos sidabriniuose, dar kolonijinio periodo juvelyro rankų darbo rėmuose, o komodos mena turtingą Britų Indijos praeitį. Tarnai tiekia vakarienę, vyriausia šeimos dama dalinasi smagiais jaunystės prisiminimais apie keliones į Kabulą žiūrėti spalvoto kino, o jos vyras tobula British English pasakoja apie Mogolų imperijos architektūros ypatumus. Visgi mano mintys kitur. Popiet, įpusėjus stebimoms polo rungtynėms, tolimiausiame „The Lahore Polo Club“ kampe pasijungiau „Zoom“ į atvirą paskaitą doktorantams viename Lietuvos universitete.Daugiau