0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2023-05-22

OMNITOPIJA

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Prekybos centras mus pasitinka ryškiomis šviesomis, jis erdvus, švarus, pilnas žmonių, atėjusių čia patirti džiaugsmo. Prekybos centras – vieta, talpinanti savyje viską (ar beveik viską), ko nėra mūsų nuobodžioje, monotoniškoje, pilnoje baimių ir sunkumų kasdienybėje. Čia daug vietos – kitaip nei mūsų miestiškuose būstuose. Čia šviesu – kitaip nei menkai apšviestose kvartalų, kuriuose gyvename, gatvėse. Čia gražu ir, kaip bebūtų keista, jauku, čia smagu ir netgi – nepaisant nuo vieno iki kito prekybos centro pasikartojančių parduotuvių – gausu įvairovės. Daiktai, kurie mus čia supa, yra geresni nei namuose, maistas (dažniausiai) – skanesnis, net tualetai, nepaisant lankytojų konvejerio, nepretenzingą išsivadavimo nuo perdirbto maisto ir gėrimų procedūrą paverčia pakylėta, iškilminga, estetiškai reikšminga. Ne veltui tiek daug asmenukių daroma būtent prekybos centrų tualetuose.Daugiau

Traukinio Granvilis–Paryžius avarija Monparnaso stotyje. 1895 m. spalio 22 d. Publikuojama pagal CC licenciją
2023-04-25

NEIŠVYKIMO MELANCHOLIJOS ANATOMIJA

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

1914-aisiais Giorgio’as de Chirico’as nutapė paveikslą „Gare Montparnasse“ (išvertus iš prancūzų kalbos – „Monparnaso stotis“). 26-erių menininkas tada buvo pirmojo, „metafizinio“ savo kūrybos etapo viršūnėje, po kelerių metų ši kryptis jį ir išgarsino. Apollinaire’o dėka Chirico kūryba tapo žinoma prancūzų modernistams, kurie kiek vėliau virto prancūzų avangardistais (arba ne), bet savo žinias apie keistą, kerintį „viršrealistinį“ italą perdavė kultūros grandinėle tolyn. De Chirico’as tapo vienu tų, kuriems meldėsi siurrealistai – ir net bandė užverbuoti į avangardo batalioną, vadovaujamą Bretono, – tačiau italas staiga pakeitė savo stilių, pasaulėžiūrą, tiesiog viską. Jis susidomėjo visai kitokia tapyba, į siurrealistines komandas reagavo irzliu nepaklusnumu, visaip pravardžiavo judėjimo narius, po to visiškai iškrito iš jų gretų, kad kaip numylėtinis patektų į meno žinovų, kuratorių, prekiautojų glėbį. De Chirico’as nugyveno ilgą amžių – mūsų pasaulį paliko 1978-aisiais,Daugiau

2023-03-23

EUROPINĖ PIEŠĖJO SUTARTIS

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Václavas Hollaras (orig. Václav Hollar, dar žinomas kaip Wencenslaus Hollar Bohemus, Wenceslas Hollar, Wenzel Hollar; 1607–1677) gimė turtingoje Rudolfo II dvare tarnavusio Prahos didiko šeimoje, o mirė nepritekliuje (legenda teigia, kad skurde) Londone, valdant Karoliui II. Hollaras išgarsėjo dar būdamas gyvas, turėjo gerbėjų, draugų, mokinių, daug keliavo ir sukūrė šimtus darbų. Jis nugyveno ilgą dailininko ir bėglio gyvenimą, savo talentu užkariaudamas Europą ir kartkartėmis pabėgdamas nuo jos karų bei revoliucijų. Jo graviūros ir piešiniai vaizduoja būtent šią Europą iki smulkiausių detalių. Išskyrus gal tik plačiausiai žinomus motyvus, kuriuos kiekvienas atpažįsta iš Hollaro kolegų knygų bei darbų. Ši aplinkybė, mano galva, apgaubta paslapties. Pabandykime ją įminti.Daugiau

2022-12-22

Į ROKIŠKIO DVARĄ – PRO VAIKŲ KAMBARIO DURIS

Dorotėja Uždavinytė

XIX–XX A. PR. ROKIŠKIO GRAFAIČIŲ TYZENHAUZŲ IR PŠEZDZIECKIŲ POMĖGIAI, ŽAISLAI, KASDIENYBĖ IR PRAMOGOS

NAUJIEJI RŪMAI

Tik apsidairyk Aukštaitijos lygumose ir netrukus suprasi, kad tai – senųjų LDK žemvaldžių istorinės valdos. Kokia daugybė XVI–XIX a. dvarų! O kai XX a. pradžioje nuo kalnelių leisdavosi itin šiuolaikiškų Rokiškio grafų Pšezdzieckių vaikų rogutės, didikų ir dvarininkų rezidencijos vis dar buvo svarbūs šio regiono administraciniai, ūkiniai, politiniai bei kultūros centrai. Naujausios mados iš užsienio ir netgi stručio kiaušiniai Radvilų, Tyzenhauzų, Morikonių, Masalskių, Riomerių, Pšezdzieckių ir Komorovskių namuose ilgai džiugino tiek didelius, tiek mažus.Daugiau

2022-12-22

ŽIEMOS ŠVENTĖS TARPUKARIO LIETUVOJE

Ugnė Marija Andrijauskaitė

Ne visada tinkamai įvertiname, kokį svarbų vaidmenį šventės atlieka mūsų gyvenimuose. Kasdienybė – rutina, darbas, namų ruoša – silpnina komunikaciją, o reguliariai ją paįvairinančios kalendorinės bei religinės šventės padeda stiprinti bendruomeniškumą ir skatina atsigręžti į tikėjimą, nes jų metu užsiimama bendra veikla, žmones suvienija panašios patirtys bei tradicijos. Žiemos šventės, o ypač Kūčios ir Kalėdos, tarpukario Lietuvoje turėjo didžiulę reikšmę. Nepriklausomybę atgavusi valstybė politikos veikėjų ir dvasininkų netgi buvo lyginama su Kalėdų stebuklu – Kristaus užgimimu. 1925-aisiais priimtas pirmasis įstatymas, pagal kurį Kalėdos ir Naujieji metai pripažinti nedarbo dienomis. Taigi, kaip šios šventės atrodė Lietuvoje bemaž prieš šimtą metų? Kai kurie papročiai išliko iki mūsų laikų, kiti jau nukeliavo užmarštin.Daugiau

2022-11-22

ALDONA GUSTAS. VIENINTELĖ IŠ KETURIOLIKOS

Eglė Petreikienė

Įprastos žurnalo praktikos – publikuoti pokalbius su viršelio herojais – šįsyk pratęsti nepavyks dėl svarbios, labai žmogiškos bei suprantamos priežasties: 2022-ųjų pavasarį lietuvių kilmės poetė ir dailininkė Aldona Gustas savo 90-mečio jubiliejų šventė Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose. Šiemet, deja, negalėjome jos aplankyti, nes ten įleidžiami tik artimiausi giminės ar globėjai, tad tenka remtis kūrėjos bičiulių ir ją pažinojusių menininkų, galerininkų atsiliepimais bei pasakojimais.Daugiau

2022-11-23

ABSTINENTO UTOPIJA

Kirill Kobrin

Taip jau atsitiko, kad vienas mano mėgstamiausių kino kūrėjų tapo ir vienu mylimiausių rašytojų. Luiso Buñuelio filmų nevardysiu, bet pasakysiu keletą žodžių apie knygą. „Mano paskutinis atodūsis“ (Mon dernier soupir, 1982) buvo parašytas, ne, ne parašytas, o padiktuotas Buñuelio likus keleriems metams iki jo mirties, devintojo dešimtmečio pradžioje, o po to jau tą tekstą ant popieriaus suguldė ilgametis režisieriaus draugas ir bendraautoris Jeanas-Claude’as Carrière’as. 1989-aisiais memuarai išversti į rusų kalbą ir publikuoti (sovietmečio pabaigoje atsargioje pratarmėje Buñuelis pristatytas kaip „revoliucinis“ bei „antiburžuazinis“ menininkas, juokingiausia, kad tai visiška tiesa) rinkinyje „Buñuelis apie Buñuelį“ (Бунюэль о Бунюэле).Daugiau

2022-11-23

PRANCŪZŲ FILOSOFO SUGRĮŽIMAS: VEIDU Į KAUNĄ

Valdas Puteikis

Praėjusio šimtmečio pradžioje Kaune gimęs vienas įtakingiausių ir novatoriškiausių XX a. prancūzų mąstytojų Emmanuelis Levinas (1906–1995) šiandien vis dažniau sugrįžta į Lietuvos laikinąją sostinę įvairiais mūsų atminties pavidalais. Vienas jų – Prancūzijos teatralų Isabelle’ės Adelus-Suran ir Vincentʼo Adelus Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatytas monologų, dialogų ir judesio spektaklis „Veidas / Visage“, besiremiantis E. Levino filosofiniais tekstais bei įrašytais interviu.Daugiau

2022-11-23

BENDRAVIMAS SU DVASIOMIS – ĮPRASTAS REIŠKINYS TARPUKARIU

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Šiandien domėjimasis mistiniais fenomenais daug kam atrodo su manipuliacija bei apgavyste susijęs reikalas, visgi dažnu atveju toks požiūris yra klaidingas, nulemtas stereotipų, galima sakyti, net išduodantis menką išsilavinimą. Visai kitaip visuomenė mąstė prieš šimtą metų. Sklaidant užsienio literatūrą, Lietuvos tarpukario spaudą, muziejuose išlikusius leidinius ir vaizdinę medžiagą, viešų asmenų bei menininkų biografijas, akivaizdu, kad antgamtiniai reiškiniai vertinti pakankamai rimtai, o kai kurie jų net tyrinėti garsių to meto pasaulio mokslininkų. Paklausti nematomų jėgų patarimo dėliojant Taro kortas laikyta kone savaime suprantama kasdienybės dalimi. Populiarūs buvo ir spiritizmo seansai, o su mirusiųjų vėlėmis leidžiančio pasikalbėti mediumo darbas – toks pat įprastas, kaip ir bet kuri kita specialybė.Tiesa, tai labiau pasakytina apie Vakarų Europą, bet ši banga pasiekė ir Lietuvą.Daugiau

2022-09-22

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (II)

Audrius Dambrauskas

Pirmąją straipsnio dalį baigėme klausimu – ar televizija tarpukario Lietuvoje buvo pasmerkta gyvuoti tik vaizduotės pasaulyje? Šiame tekste į jį atsakysime, tad iš fantazijų kelkimės į realių darbų sferą.

1926-ųjų sausį skaitytojas, už tris litus spaudos kioske įsigijęs ir atsivertęs Šiauliuose leidžiamą mėnesinį iliustruotą mokslo, visuomenės, literatūros populiarų žurnalą „Kultūra“, galėjo jame rasti intriguojantį straipsnelį „Radio paveikslų perdavimas“. Tai bene pirmasis straipsnis apie televiziją lietuvių kalba. Jo autorius – Stasys Brašiškis, mokytojas ir radiotechnikos entuziastas, prieš kelerius metus Šiauliuose įkūręs eksperimentinę radijo laboratoriją, kurioje ne tik taisė radijo aparatus, bet ir pats gamino savos konstrukcijos radijo imtuvus, kuriems suteikdavo tokius pavadinimus kaip „Banga“ ir pan.Daugiau

2022-07-26

ABSOLIUTUS MENO KŪRINYS

Kirill Kobrin

Panašu, kad būtent Ludwigas Wittgensteinas ištarė vienintelį teisingą pastebėjimą nuvalkiota gyvenimo ir mirties santykio tema. „Mirtis nėra gyvenimo įvykis.“ Nepaisant savo akivaizdumo, net banalumo, šis teiginys galutinis ir neskundžiamas. Kadangi mirtis nutraukia gyvenimą, ji tikrai nėra jo dalis. Na, jei ant stalo buvo padėtas arbatos puodelis, o paskui jį nunešė, tai puodelio nebuvimas nerodo ankstesnio jo buvimo. Visa kita – reikalas to, kuris stebi buvimo ar nebuvimo situaciją, darydamas kažkokias išvadas, patirdamas skirtingus jausmus todėl, kad šis objektas čia buvo, o dabar jo nėra. Be to, tai klausimas ir apie tos „rankos“, kuri padeda ir pašalina objektus, prigimtį. Bet čia jau teologija. Prie jos mes dar grįšime.Daugiau

2022-07-26

DARBAS METAVISATOJE: KAIP ATRODYTŲ GYVENIMAS VIRTUALIAME BIURE

Sam Gilbert

Kalbant apie darbą, skaitmeninė atskirtis siejama ne tiek su galimybe naudotis prietaisais ir ryšiais, kiek su įgūdžiais ir mąstysena. Daugelis patyrusių specialistų niekada nebuvo išmokę daugiau nei elementarių el. pašto, paieškos internete bei „Microsoft Office“ pagrindų. Vietoj to, kai kas nors nepavyksta, jie pasikliauna šalia esančiais kolegomis arba IT pagalbos tarnyba.

Jaunimas, priešingai, jau įrodė savo konkurencinį pranašumą virtualioje darbo vietoje. Jie intuityviau supranta skaitmenines technologijas ir yra iniciatyvūs spręsti problemas naudodamiesi „YouTube“ pamokomis, socialine žiniasklaida bei subreditais.Daugiau

2022-07-26

IŠ EKRANŲ Į MASES

Olenka Martynyk

Tai, jog kinas veikė madą nuo pat savo atsiradimo – nebekvestionuotina. Būtent tuomet dėmesys nuo Paryžiaus mados namų, iki tol diktavusių jos tendencijas, persikėlė į Holivudą. Išties, labai įdomu, kaip kino medija leido suvienodinti geografinę įtaką mados ir asmeninio stiliaus klausimais. Tačiau, prieš sukdami prie minėtųjų dešimtmečių, atlikime nedidelį istorinį ekskursą tam, kad pamatytume, kaip įsisuko šis smagratis.Daugiau

2022-07-26

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (I)

Audrius Dambrauskas

Netolimos COVID-19 pandemijos ir karantinų patirtys, regis, dar kartą visiems parodė, koks brangus bei svarbus šiais laikais yra gebėjimas nuotoliu perduoti judančius vaizdus ir garsą. Namuose izoliaciją leidusiems žmonėms tiesioginiai videoskambučiai atstojo tiek dalykinius darbo posėdžius, tiek mokyklos klasę, o po darbo valandų vaizdinė medžiaga neretai tapdavo ir pramogų šaltiniu. Visa tai šiandien veikiausiai būtų neįsivaizduojama be televizijos išradimo.Daugiau

2022-07-25

ĮKVEPIANTIS TARPUKARIO PAŠTAS

Jovita Poviliūnaitė

Ryte skubėdama atrakinu surūdijusią pašto dėžutę, raktas gailiai cypteli. Tikiuosi rasti sąskaitas už butą; kai kurios jų dar neskait­menizuotos ir tebeateina popieriniu pavidalu. Tačiau vietoje mokesčių – atvirlaiškis. Vienoje pusėje – Kauno centrinio pašto nuotrauka, kitoje – du sunkiai įskaitomi žodžiai. Iš kur jis? Nei atgalinio adreso, nei parašo. Šis paslaptingas atvirlaiškis privertė prisiminti vaikystę, kai švenčių proga siųsdavau savo pačios rankų darbo atvirukus vyresniems giminaičiams. Kartu mane laiku nukėlė kur kas toliau – į tarpukario paštą.Daugiau

2022-05-25

PASAULIO BIBLIOTEKOS PADEDA SAUGOTI UKRAINOS KNYGAS IR KULTŪRĄ

Ksenya Kiebuzinski

Mano mama gimė Sambire, Ukrainoje, o tėvas – Pšemislyje, Lenkijoje. Jų abiejų vaikystė prabėgo kaip pabėgėlių, gyvenant tarp perkeltųjų ukrainiečių, pasitraukusių iš šalies 1944 m. liepą, Raudonajai armijai veržiantis į Austriją bei Vokietiją. Mano senelių sprendimas viską mesti ir palikti savo namus išgelbėjo mano tėvus nuo sovietų okupantų tironijos.Daugiau

2022-04-19

Tarzanomanija tarpukario Lietuvoje

Audrius Dambrauskas

Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė.

(„Trimitas“, 1933)

Senolių padavimai byloja, jog 1945-aisiais Berlyną apsiautę Raudonosios armijos kariai sugebėjo aptikti kelias vokiškai dubliuotas „Tarzano“ kino juostas. Šios buvusios parvežtos į SSRS ir, ten esant visiškam kino produkcijos trūkumui, paleistos į didžiuosius ekranus kartu su daugeliu kitų vadinamųjų „trofėjinių“ filmų. 1953-aisias sẽnos, dar tarpukariu pasirodžiusios Tarzano nuotykių ekranizacijos buvo tapusios populiariausiu Maskvos (ir sovietų okupuotos Lietuvos!) kino teatrų reginiu. Šiurpu tai, kad vikriojo herojaus įkvėptas sovietinis jaunimas puolė karstytis medžiais; krisdamas iš aukštybių ne vienas spaliukas susilaužė kokį kaulą ar net padėjo galvą.Daugiau

2021-05-21

PROVINCIJA KAIP ORO TEMPERATŪRA: JUTIMINĖ NEBŪTINAI SUTAMPA SU REALIĄJA

Liuda Jonušienė, Donatas Puslys

Apie Lietuvos provinciją – geografinę, socialinę, kultūrinę – kalbasi dviejų kartų atstovai: kelių Panevėžio krašto laikraščių, kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ įkūrėja, ilgametė redaktorė, rašytoja Liuda Jonušienė ir Panevėžio alumnas, buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, publicistas, 2014 m. Tolerancijos žmogus, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.Daugiau

2021-05-20

ŽMOGUS, kuris Žinojo Viską

EGLĖ PETREIKIENĖ

„Šimto menų meistras“ (Conoras Reilly’is, 1974), „paskutinis žmogus, žinojęs viską“ (Paula Find­len, 2004), „vienas paskutinių mąstytojų, visas mokslo žinias teisėtai galėjęs vadinti savo domėjimosi sritimi“ (Alanas Cutleris, 2003), „paskutinysis Renesanso žmogus“ (Edwardas W. Schmidtas, 2001), – taip šiais laikais apibūdinamas vienas žymiausių XVII a. jėzuitų mokslininkų Athanasius Kircheris (1602–1680), vokiečių polimatas, Thomo E. Woodso prilygintas Leonardui da Vinci’iui dėl itin plataus šį kunigą dominusių temų spektro. Keistuolis mąstytojas ir išradėjas gilinosi į viską: filosofiją, religiją, geologiją, chemiją, matematiką, muziką, istoriją, archeologiją, orientologiją, magnetizmą, mediciną ir netgi mikrobiologiją. Daugiau

Rodyti daugiau