Į ROKIŠKIO DVARĄ – PRO VAIKŲ KAMBARIO DURIS

XIX–XX A. PR. ROKIŠKIO GRAFAIČIŲ TYZENHAUZŲ IR PŠEZDZIECKIŲ POMĖGIAI, ŽAISLAI, KASDIENYBĖ IR PRAMOGOS NAUJIEJI RŪMAI Tik apsidairyk Aukštaitijos lygumose ir netrukus suprasi, kad tai – senųjų LDK žemvaldžių istorinės valdos. Kokia daugybė XVI–XIX a. dvarų! O kai XX a. pradžioje nuo kalnelių leisdavosi itin šiuolaikiškų Rokiškio grafų Pšezdzieckių vaikų rogutės, didikų ir dvarininkų rezidencijos vis dar buvo svarbūs šio regiono administraciniai, ūkiniai, politiniai bei kultūros centrai. Naujausios mados iš užsienio ir netgi stručio kiaušiniai Radvilų, Tyzenhauzų, Morikonių, Masalskių, Riomerių, Pšezdzieckių ir Komorovskių namuose ilgai džiugino tiek didelius, tiek mažus.SKAITYTI DAUGIAU

ŽIEMOS ŠVENTĖS TARPUKARIO LIETUVOJE

Ne visada tinkamai įvertiname, kokį svarbų vaidmenį šventės atlieka mūsų gyvenimuose. Kasdienybė – rutina, darbas, namų ruoša – silpnina komunikaciją, o reguliariai ją paįvairinančios kalendorinės bei religinės šventės padeda stiprinti bendruomeniškumą ir skatina atsigręžti į tikėjimą, nes jų metu užsiimama bendra veikla, žmones suvienija panašios patirtys bei tradicijos. Žiemos šventės, o ypač Kūčios ir Kalėdos, tarpukario Lietuvoje turėjo didžiulę reikšmę. Nepriklausomybę atgavusi valstybė politikos veikėjų ir dvasininkų netgi buvo lyginama su Kalėdų stebuklu – Kristaus užgimimu. 1925-aisiais priimtas pirmasis įstatymas, pagal kurį Kalėdos ir Naujieji metai pripažinti nedarbo dienomis. Taigi, kaip šios šventės atrodė Lietuvoje bemaž prieš šimtą metų? Kai kurie papročiai išliko iki mūsų laikų, kiti jau nukeliavo užmarštin.SKAITYTI DAUGIAU

ALDONA GUSTAS. VIENINTELĖ IŠ KETURIOLIKOS

Įprastos žurnalo praktikos – publikuoti pokalbius su viršelio herojais – šįsyk pratęsti nepavyks dėl svarbios, labai žmogiškos bei suprantamos priežasties: 2022-ųjų pavasarį lietuvių kilmės poetė ir dailininkė Aldona Gustas savo 90-mečio jubiliejų šventė Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose. Šiemet, deja, negalėjome jos aplankyti, nes ten įleidžiami tik artimiausi giminės ar globėjai, tad tenka remtis kūrėjos bičiulių ir ją pažinojusių menininkų, galerininkų atsiliepimais bei pasakojimais.SKAITYTI DAUGIAU

ABSTINENTO UTOPIJA

Taip jau atsitiko, kad vienas mano mėgstamiausių kino kūrėjų tapo ir vienu mylimiausių rašytojų. Luiso Buñuelio filmų nevardysiu, bet pasakysiu keletą žodžių apie knygą. „Mano paskutinis atodūsis“ (Mon dernier soupir, 1982) buvo parašytas, ne, ne parašytas, o padiktuotas Buñuelio likus keleriems metams iki jo mirties, devintojo dešimtmečio pradžioje, o po to jau tą tekstą ant popieriaus suguldė ilgametis režisieriaus draugas ir bendraautoris Jeanas-Claude’as Carrière’as. 1989-aisiais memuarai išversti į rusų kalbą ir publikuoti (sovietmečio pabaigoje atsargioje pratarmėje Buñuelis pristatytas kaip „revoliucinis“ bei „antiburžuazinis“ menininkas, juokingiausia, kad tai visiška tiesa) rinkinyje „Buñuelis apie Buñuelį“ (Бунюэль о Бунюэле).SKAITYTI DAUGIAU

PRANCŪZŲ FILOSOFO SUGRĮŽIMAS: VEIDU Į KAUNĄ

Praėjusio šimtmečio pradžioje Kaune gimęs vienas įtakingiausių ir novatoriškiausių XX a. prancūzų mąstytojų Emmanuelis Levinas (1906–1995) šiandien vis dažniau sugrįžta į Lietuvos laikinąją sostinę įvairiais mūsų atminties pavidalais. Vienas jų – Prancūzijos teatralų Isabelle’ės Adelus-Suran ir Vincentʼo Adelus Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatytas monologų, dialogų ir judesio spektaklis „Veidas / Visage“, besiremiantis E. Levino filosofiniais tekstais bei įrašytais interviu.SKAITYTI DAUGIAU

BENDRAVIMAS SU DVASIOMIS – ĮPRASTAS REIŠKINYS TARPUKARIU

Šiandien domėjimasis mistiniais fenomenais daug kam atrodo su manipuliacija bei apgavyste susijęs reikalas, visgi dažnu atveju toks požiūris yra klaidingas, nulemtas stereotipų, galima sakyti, net išduodantis menką išsilavinimą. Visai kitaip visuomenė mąstė prieš šimtą metų. Sklaidant užsienio literatūrą, Lietuvos tarpukario spaudą, muziejuose išlikusius leidinius ir vaizdinę medžiagą, viešų asmenų bei menininkų biografijas, akivaizdu, kad antgamtiniai reiškiniai vertinti pakankamai rimtai, o kai kurie jų net tyrinėti garsių to meto pasaulio mokslininkų. Paklausti nematomų jėgų patarimo dėliojant Taro kortas laikyta kone savaime suprantama kasdienybės dalimi. Populiarūs buvo ir spiritizmo seansai, o su mirusiųjų vėlėmis leidžiančio pasikalbėti mediumo darbas – toks pat įprastas, kaip ir bet kuri kita specialybė.Tiesa, tai labiau pasakytina apie Vakarų Europą, bet ši banga pasiekė ir Lietuvą.SKAITYTI DAUGIAU

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (II)

Pirmąją straipsnio dalį baigėme klausimu – ar televizija tarpukario Lietuvoje buvo pasmerkta gyvuoti tik vaizduotės pasaulyje? Šiame tekste į jį atsakysime, tad iš fantazijų kelkimės į realių darbų sferą. 1926-ųjų sausį skaitytojas, už tris litus spaudos kioske įsigijęs ir atsivertęs Šiauliuose leidžiamą mėnesinį iliustruotą mokslo, visuomenės, literatūros populiarų žurnalą „Kultūra“, galėjo jame rasti intriguojantį straipsnelį „Radio paveikslų perdavimas“. Tai bene pirmasis straipsnis apie televiziją lietuvių kalba. Jo autorius – Stasys Brašiškis, mokytojas ir radiotechnikos entuziastas, prieš kelerius metus Šiauliuose įkūręs eksperimentinę radijo laboratoriją, kurioje ne tik taisė radijo aparatus, bet ir pats gamino savos konstrukcijos radijo imtuvus, kuriems suteikdavo tokius pavadinimus kaip „Banga“ ir pan.SKAITYTI DAUGIAU

ABSOLIUTUS MENO KŪRINYS

Panašu, kad būtent Ludwigas Wittgensteinas ištarė vienintelį teisingą pastebėjimą nuvalkiota gyvenimo ir mirties santykio tema. „Mirtis nėra gyvenimo įvykis.“ Nepaisant savo akivaizdumo, net banalumo, šis teiginys galutinis ir neskundžiamas. Kadangi mirtis nutraukia gyvenimą, ji tikrai nėra jo dalis. Na, jei ant stalo buvo padėtas arbatos puodelis, o paskui jį nunešė, tai puodelio nebuvimas nerodo ankstesnio jo buvimo. Visa kita – reikalas to, kuris stebi buvimo ar nebuvimo situaciją, darydamas kažkokias išvadas, patirdamas skirtingus jausmus todėl, kad šis objektas čia buvo, o dabar jo nėra. Be to, tai klausimas ir apie tos „rankos“, kuri padeda ir pašalina objektus, prigimtį. Bet čia jau teologija. Prie jos mes dar grįšime.SKAITYTI DAUGIAU

DARBAS METAVISATOJE: KAIP ATRODYTŲ GYVENIMAS VIRTUALIAME BIURE

Kalbant apie darbą, skaitmeninė atskirtis siejama ne tiek su galimybe naudotis prietaisais ir ryšiais, kiek su įgūdžiais ir mąstysena. Daugelis patyrusių specialistų niekada nebuvo išmokę daugiau nei elementarių el. pašto, paieškos internete bei „Microsoft Office“ pagrindų. Vietoj to, kai kas nors nepavyksta, jie pasikliauna šalia esančiais kolegomis arba IT pagalbos tarnyba. Jaunimas, priešingai, jau įrodė savo konkurencinį pranašumą virtualioje darbo vietoje. Jie intuityviau supranta skaitmenines technologijas ir yra iniciatyvūs spręsti problemas naudodamiesi „YouTube“ pamokomis, socialine žiniasklaida bei subreditais.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa klasikinių kimono raštų istorija

Kimono, japonų kalboje reiškiantis dėvimą daiktą, vienu metu yra tiek su modernizmu susijęs išradimas, tiek tūkstantmetį besivystęs stilius. Kaip pažymi kultūrų identiteto tyrinėtoja bei istorikė Cynthia Green, šis apdaras, toks, kokį jį žinome ir atpažįstame šiandien, Japonijoje susiformavęs tik vadinamuoju Meiji periodu (1868–1912), evoliucionavo iš Edo laikotarpiu (1603–1867) itin populiaraus kosode drabužio, na, o jis savo ruožtu buvo kiek pakeista Heiano eroje (794–1192) mėgto rūbo versija. Taigi, šioje publikacijoje pateikiamais vaizdais, surinktais iš trijų „Honda Unkindō“ (apie 1902 m.) išleistų kimono modelių knygų, atskleidžiama tradicijos evoliucija bei modernizmo įtakos ir atspindžiai, apraizgę istorinį rūbą sudėtingomis nacionalinio paveldo asociacijomis.SKAITYTI DAUGIAU

IŠ EKRANŲ Į MASES

Tai, jog kinas veikė madą nuo pat savo atsiradimo – nebekvestionuotina. Būtent tuomet dėmesys nuo Paryžiaus mados namų, iki tol diktavusių jos tendencijas, persikėlė į Holivudą. Išties, labai įdomu, kaip kino medija leido suvienodinti geografinę įtaką mados ir asmeninio stiliaus klausimais. Tačiau, prieš sukdami prie minėtųjų dešimtmečių, atlikime nedidelį istorinį ekskursą tam, kad pamatytume, kaip įsisuko šis smagratis.SKAITYTI DAUGIAU

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (I)

Netolimos COVID-19 pandemijos ir karantinų patirtys, regis, dar kartą visiems parodė, koks brangus bei svarbus šiais laikais yra gebėjimas nuotoliu perduoti judančius vaizdus ir garsą. Namuose izoliaciją leidusiems žmonėms tiesioginiai videoskambučiai atstojo tiek dalykinius darbo posėdžius, tiek mokyklos klasę, o po darbo valandų vaizdinė medžiaga neretai tapdavo ir pramogų šaltiniu. Visa tai šiandien veikiausiai būtų neįsivaizduojama be televizijos išradimo.SKAITYTI DAUGIAU

ĮKVEPIANTIS TARPUKARIO PAŠTAS

Ryte skubėdama atrakinu surūdijusią pašto dėžutę, raktas gailiai cypteli. Tikiuosi rasti sąskaitas už butą; kai kurios jų dar neskait­menizuotos ir tebeateina popieriniu pavidalu. Tačiau vietoje mokesčių – atvirlaiškis. Vienoje pusėje – Kauno centrinio pašto nuotrauka, kitoje – du sunkiai įskaitomi žodžiai. Iš kur jis? Nei atgalinio adreso, nei parašo. Šis paslaptingas atvirlaiškis privertė prisiminti vaikystę, kai švenčių proga siųsdavau savo pačios rankų darbo atvirukus vyresniems giminaičiams. Kartu mane laiku nukėlė kur kas toliau – į tarpukario paštą.SKAITYTI DAUGIAU

PASAULIO BIBLIOTEKOS PADEDA SAUGOTI UKRAINOS KNYGAS IR KULTŪRĄ

Mano mama gimė Sambire, Ukrainoje, o tėvas – Pšemislyje, Lenkijoje. Jų abiejų vaikystė prabėgo kaip pabėgėlių, gyvenant tarp perkeltųjų ukrainiečių, pasitraukusių iš šalies 1944 m. liepą, Raudonajai armijai veržiantis į Austriją bei Vokietiją. Mano senelių sprendimas viską mesti ir palikti savo namus išgelbėjo mano tėvus nuo sovietų okupantų tironijos.SKAITYTI DAUGIAU

Tarzanomanija tarpukario Lietuvoje

Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė.

(„Trimitas“, 1933)

Senolių padavimai byloja, jog 1945-aisiais Berlyną apsiautę Raudonosios armijos kariai sugebėjo aptikti kelias vokiškai dubliuotas „Tarzano“ kino juostas. Šios buvusios parvežtos į SSRS ir, ten esant visiškam kino produkcijos trūkumui, paleistos į didžiuosius ekranus kartu su daugeliu kitų vadinamųjų „trofėjinių“ filmų. 1953-aisias sẽnos, dar tarpukariu pasirodžiusios Tarzano nuotykių ekranizacijos buvo tapusios populiariausiu Maskvos (ir sovietų okupuotos Lietuvos!) kino teatrų reginiu. Šiurpu tai, kad vikriojo herojaus įkvėptas sovietinis jaunimas puolė karstytis medžiais; krisdamas iš aukštybių ne vienas spaliukas susilaužė kokį kaulą ar net padėjo galvą.SKAITYTI DAUGIAU

Pažanga žaidime. Stalo žaidimai ir jų reikšmė pasaulio istorijoje

Žaidėjai, stumdantys žaidimo figūrėles ir bandantys pirmi pasiekti finišą, neatsiejami nuo archetipinio stalo žaidimų formato XVIII ir XIX amžiuose. Rašytojas Alexas Andriesse’as stengiasi suprasti, kaip žmonijos istorijoje keičiasi stalo žaidimai, kai jų pagrindinėmis temomis tampa ideologijos, moralinės ar nacionalinės idėjos.SKAITYTI DAUGIAU

Grybai, folkloras ir pasakų šalis

Nuo stebuklingų ratilų iki Lewiso Carrollio „Alisos“, mene ir literatūroje grybai jau seniai siejami su antgamtiškumu. Ką praeities žinios mums byloja apie haliucinogeninius grybus? Mokslo ir medicinos istorikas Mike’as Jay’us apžvelgia pirmuosius užfiksuotus pasakojimus apie jų sukeltas klejones ir tai, kaip viena grybų rūšis tapo populiariu Viktorijos laikų pasakų šalies motyvu.SKAITYTI DAUGIAU

1518-ųjų šokių maras

Prieš penkis šimtus metų liepos mėnesį Strasbūrą apėmė keista manija. Šimtai miestiečių buvo priversti šokti, regis, be jokios aiškios priežasties – užvaldyti transo ištisas dienas trepsėjo ligi sąmonės netikimo, o kartais – net iki mirties. Šis pasakojimas – apie vieną keisčiausių įvykių istorijoje. Ant paskubomis priešais Strasbūro arklių turgų suręstos pakylos daugybė žmonių šoko pagal dūdmaišių, būgnų ir ragų muziką. Liepos saulė kepino juos, straksinčius nuo kojos ant kojos, besisukančius ratu ir garsiai šūkčiojančius. Iš tolo jie priminė karnavalo triukšmadarius, bet atidžiau pažvelgus matėsi nerimą keliantis vaizdas – mosikuojantys rankomis kūnai spazmiškai trūkčiojo. Apskurusius drabužius ir suvargusius veidus merkė prakaitas. Jų stiklinės akys žvelgė tolin. Į odinius batus bei medines klumpes sutinusiomis kojomis sruvo kraujas. Jie – ne puotautojai, o choreo­maniakai, visiškai užvaldyti šokio manijos.SKAITYTI DAUGIAU

PROVINCIJA KAIP ORO TEMPERATŪRA: JUTIMINĖ NEBŪTINAI SUTAMPA SU REALIĄJA

Apie Lietuvos provinciją – geografinę, socialinę, kultūrinę – kalbasi dviejų kartų atstovai: kelių Panevėžio krašto laikraščių, kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ įkūrėja, ilgametė redaktorė, rašytoja Liuda Jonušienė ir Panevėžio alumnas, buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, publicistas, 2014 m. Tolerancijos žmogus, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.SKAITYTI DAUGIAU