Tai buvo prieš pusę amžiaus, 1973-iųjų gegužę. Iki mokslo metų pabaigos – vieni niekai, į mokyklą tekdavo trenktis dėl vienos dviejų pamokų, klasėse ir koridoriuose jau kažką plovė šlapiais pilkais skudurais, skleidžiančiais niūrų dvoką, bet užtai langai – plačiai atlapoti. Sovietiniai vaikai peliukų kostiumais grėbliais krapštė mokyklos gėlynus.

Apskritai iki atostogų buvo likusios pora dienų, ir pakako vien tik mėgautis artėjančios vasaros, šilumos bei laisvės, ištrūkus iš pedagoginio žvėryno aptvarų, laukimu. Ką aš, pasiekęs antros klasės finišą, ir dariau – mėgavausi. Saulė švietė ilgai, nuo pasaulio slėpiausi savo kambaryje (tuomet, o laime, dar turėjau savo kambarį) ir užsiėmiau kasdieniais reikalais: rūšiavau alavines ir plastmasines armijas, negrabiai gaminau mažas „Auroros“ ir „Variago“ kopijas, pritvirtindamas gilzes prie siūlų ričių, į šias mini patrankėles priberdavau parako, rasto tikruose šoviniuose armijos šaudykloje netoli „Autogamyklos“, į vamzdį įkišdavau švino svarelį, tą liliputišką sviedinį, ir laukdavau, kol ateis Vovka iš vyresnės klasės, kad drauge pašaudytume. Na, ir, žinoma, skaitydavau. Gulėdamas ant lovos ryte rydavau knygą po knygos: iš klasioko tėvų pasiskolintus Mayne’ą Reidą, Fenimore’ą Cooperį, Jules’į Verne’ą, Alex­andre’ą Dumas. Bet visų pirma – Arthurą Conaną Doyle’į.

Taigi, tą 1973-iųjų gegužės pabaigos popietę perskaičiau vieną geriausių apsakymų pasaulio literatūros istorijoje. Tai „Masgreivų giminės apeiga“, išleista vos aštuoniasdešimt metų iki dabar mano prisimenamo laiko. Aštuoniasdešimt metų nėra ilgas laiko tarpas, patikėkite manimi. Tarkime, atėmus tiek iš einamųjų 2023-ųjų, gautume 1943-iuosius. Kas gali būti panašesnio ir artimesnio šiai dienai? Monstriško karo įkarštis, kraujo ir sielvarto upės. Tekstas, kurį perskaičiau vieną iš gegužės dienelių Bamo statybų ir „Led Zeppelin“ albumo „Houses of the Holy“ įrašymo eroje, labai šiuolaikiškas neatrodė, bet – nepaisant kelias kartas, įskaitant ir manąją, pervažiavusio sovietinio asfalto volo – neatrodė ir visiškai svetimas. Tai, kas atsitiko antroje praėjusio (skaičiuojant iš to meto perspektyvos) amžiaus pusėje tolimoje Britanijoje, buvo visiškai suprantama.

Trumpai tariant, istorija tokia. Pačioje kūrinio pradžioje daktaras Vatsonas (DV) priekaištauja Šerlokui Holmsui (ŠH) dėl aplaidumo, maždaug, niekaip nenorite, mielas drauge, susitvarkyti savo asmeninių popierių. Tas nelaimingas nupėdina į savo kambarį ir atsineša didžiulę dėžę su įvairiausiais dokumentais bei relikvijomis. Tvarkytis jam akivaizdžiai kančia, todėl gudrusis detektyvas iš dėžės išima keistus antikvarinius blizgučius ir popierius, kad atitrauktų DV dėmesį nuo ordnung’o įvedimo. Manevras pavyksta, ir dabar jau ŠH, atidėjęs tvarkymąsi, pasakoja apie vieną pirmųjų atvejų savo praktikoje. Kadaise, kai jis dar net nebuvo atsikėlęs į Beikerio gatvę, o gyveno netoli Britų muziejaus, Montagju gatvėje, pas Šerloką atvyko universiteto laikų draugas. Aristokratas. Gražuolis. Drovaus pasididžiavimo įsikūnijimas Redžinaldas Masgreivas (RM).

RM papasakojo ŠH keistą istoriją, nutikusią jo dvare. Pradžioje liokajus Brantonas, intelektualas bei donžuanas, metė vieną iš tarnaičių ir susidomėjo kita. Pirmoji mergina, vardu Reičelė, nuo sukrėtimo net susirgo. Vėliau vieną naktį pats Redžinaldas netikėtai užėjo Brantoną, šeimininkų bibliotekoje studijuojantį Masgreivų šeimos dokumentus. Įžūlėliui buvo įsakyta išsinešdinti, tačiau šis išmeldė palikti jį dvare dar savaitėlei. Po trijų dienų ligota Reičelės išvaizda išgąsdino RM; apimta isterijos ji prasitarė, kad Brantonas dingęs. Liokajus tikrai pranyko, visą mantą palikęs savo kambaryje; jo ieškojo, bet nerado. Paskui pražuvo ir mergina.

Kai pradėjo ieškoti Reičelės, aptiko jos pėdsakus, vedančius link tvenkinio. Išgraibstė šį skersai išilgai, tačiau ištraukė ne nelaimėlę, o maišą kažkokio seno šlamšto. Su tokia mįsle RM ir atvyko pas ŠH į Montagju gatvę. Pastarasis paragino bičiulį perskaityti seną dokumentą, dėl kurio tyrinėjimo Brantonas buvo ištremtas iš Masgreivų namų. Tai iš pirmo žvilgsnio beprasmis (o angliškoje versijoje – dar ir rimuotas) ritualinis tekstas, kurį šios giminės vyrai skaito žengdami į suaugusiųjų pasaulį. Dokumentas datuojamas XVII a. viduriu ir sudarytas iš paslaptingų klausimų bei atsakymų, susijusių su keistais skaičiavimais tam tikroje vietovėje esant tam tikrai saulės padėčiai. ŠH su RM nuvažiuoja į dvarą. Visų pirma jie daro tai, ko reikalauja ritualas. Žingsnis po žingsnio, vykdydami kažkokias nenormalias instrukcijas, atsiduria sename rūsyje, kuriame aptinka didžiulę grindų akmens plokštę.

Neįtikėtinomis pastangomis plokštę pavyksta nustumti. Po ja, nedidelėje akmeninėje spintoje, randa uždususį Brantoną, apglėbusį seną tuščią skrynią. Kelios minutės apmąstymų – ir ŠH išnarplioja viską, kas paslaptingo ir baisaus nutiko Masgreivų dvare. Tai štai. Protingas liokajus (ne taip, kaip siaurų pažiūrų savininkai) spėjo, kad paslaptingasis ritualas susijęs su kažkuo konkrečiai. Jis rūpestingai atliko tai, kas parašyta dokumente (žingsnis ten, du žingsniai šen, kai saulė ten ir ten), ir nukako į mums žinomą rūsį. Kadangi negalėjo vienas susitvarkyti su akmens plokšte, į pagalbą pasikvietė savo buvusią meilužę Reičelę. Patekęs į vidų, atrado skrynią, o joje – kažką vertingo. Brantonas perdavė skrynios turinį Reičelei ir jau ruošėsi išlipti, bet va – rąstu paremta plokštė nuvirto į savo vietą; kas kaltas – pavydi mergina ar atsitiktinumas, – pasakyti nebeįmanoma. Brantonas beldėsi, beldėsi ir nutilo amžiams; Reičelė sukišo lobį į maišą, įmetė jį į tvenkinį, o pati pradingo amžiams.

„O tai kas tokio buvo skrynioje?“ – nesusivokia aristokratų palikuonis RM. „Štai kas! – pergalingai sušunka jaunasis detektyvas, rankove trindamas iš vandens ištrauktą šlamštą. – Nei daugiau, nei mažiau – senovinė Anglijos karalių karūna!“ (XVII a. Anglijos pilietinio karo metu Masgreivai palaikė Karolį I. Valdovą paėmus į nelaisvę ir jam įvykdžius mirties bausmę, jie saugiai paslėpė senovinę karūną, kad atiduotų brangenybę įpėdiniui. Po kurio laiko į sostą sėdo Karolis II, bet dėl kažkokių priežasčių Masgreivai relikviją užspaudė – ar tai iš godumo, ar tiesiog pamiršo savo pačių mįslės sprendimą. Taip karūna ir pragulėjo daugiau nei du šimtus metų drėgname rūsyje, kol sumanusis parveniu Brantonas išnarpliojo ritualo tekstą, o protingasis parveniu ŠH – ritualo tekstą ir pirmojo ketinimus.) Finalas: karūna iki šiol saugoma pas Masgreivus, o Šerlokas įsitikino savo gyvenimo pašaukimu.