MYKOLAS SAUKA. VERSIJA IR PERVERSIJA PRASIDEDA NUO GEMALO

VALDAS PUTEIKIS

Kad pasijustum baltarankis tinginys, reikia apsilankyti skulptoriaus Mykolo Saukos dirbtuvėje, esančioje netoli Kirtimų, važiuojant Vilniaus oro uosto link. Čia jis dirba kartu su kaimynais, savo kolegomis skulptoriais, įsikūrusiais atskirose kūrybinėse erdvėse, tačiau tos erdvės tarsi susilieja į vientisą talentų koncentratą, kur tarp neužbaigtų, o gal ir niekad nesibaigiančių darbų jauti tirštą kūrybos ir juodo fizinio darbo įtampą. Visa ši „kažkokių garažų“ aplinka savo vaizdais, garsais ir kvapais iš karto man priminė vaikystėje patirtą sovietinio kolūkio mechaninių dirbtuvių atmosferą. Kaip tai disonuoja su tuo, ką pamatai per parodų atidarymus muziejuose ar galerijose… Iš kokios tąsios ir sunkios terpės randasi meno kūrinio gemalas, kol galiausiai darbas įgauna ekspozicijos vertą pavidalą. Beje, apie gemalus, kaip tam tikrą Mykolo skulptūrų leitmotyvą, bus dar atskiras žodis.Daugiau

STEBĖTI, KAIP PRASIDEDA GAMTA

Kęstutį Lanauską kalbino Ignas Kazakevičius

Estetinis žemės drebėjimas Kęstučio Lanausko kūryboje vyksta nuolat, nesvarbu, ar tai būtų labiau tradicinis, kinetinis, ar žemės menas. Skulptūros tampa objektais, kurie vėliau virsta instaliacijomis, subyra į dešimtis dalių, tapdamos naujų kūrinių prototipais, kad vėl atgimtų skulptūromis. Dailininkas kursto žiūrovų norą paliesti, pasukti, pastumti, pabelsti objektus. Jie patrauklūs savo neišbaigtomis formomis ir natūraliomis spalvomis. Tikras, iš samanų ir molio išplėštas akmuo, ir staiga regi jo nuopjovą – geologinę mūsų istoriją, atverčiamą sluoksnis po sluoksnio. Panašu, jog autorius, derindamas įprastas, „patikrintas“ medžiagas – akmenį, metalą, medį, – be papildomų efektų ir inovatyvių technologijų tik draugiškai kumštelėjo savo kūriniams, o šie spragtelėjo mums.Daugiau

JONAS ANIČAS: GAISRO STABDYMAS UGNIMI

Vita Opolskytė

Norisi to ar ne, pokyčių neišvengsi: anksčiau ar vėliau tenka pakeisti aplinką, pamiršti senus ir atrasti naujus įpročius, įgyti kitų žinių, turinių ar kontekstų. Rutina, stabilumas galop ima slėgti, tad ieškome būdų tverti, (at)gyventi. Kad nereiktų visko pradėti nuo pradžių, t. y. be patyrimo, kartais galime grįžti ir pažvelgti į tai, kas egzistavo anksčiau, tokiu ekologišku metodu kurdami naujus pamatus, pagrindus, pasaulius. Galbūt todėl šįkart ir aš sugrįžtu su seniai rašytu vientisu tekstu, o šio inspiracija – pokalbis su menininku, šiuolaikinės skulptūros kūrėju Jonu Aniču, kuris, rausdamasis praeities griuvėsiuose, sanitariškai grąžina jos liekanas naujais, dekonstruotais pavidalais, atliepiančiais nūdienos aktualijas.Daugiau