KENT ULLBERG: NIEKAD NESUAUGAU, VIS DAR ŽAIDŽIU SU MOLIU

KALBINO ZIGMAS KALESINSKAS

„Vakarų kultūra ilgą laiką buvo grindžiama kova su gamta ir siekiu ją nurungti. Apibrėždama skirtį tarp žmogiškų jausmų ir gyvūniškų instinktų, žmonija išmoko pažaboti gamtą – prijaukinti laukinius gyvūnus, paversti dykynes kultūriniais kraštovaizdžiais. Tačiau XX a. pabaigoje atsidūrėme lūžio taške: pažangos tikslas nebeatrodo savaime suprantamas, o gamta ir kultūra – nebepriešinamos. Gyvūnų skulptūros šiandien išgyvena tikrą atgimimą, ir niekur tai nesijaučia taip ryškiai, kaip Jungtinėse Valstijose“, – teigia Larsas Jonssonas, švedų dailininkas ir ornitologas knygoje „Kentas Ullbergas: Monumentai gamtai“ (Todd Wilkinson, Kent Ullberg: Monuments to Nature, 1998).Daugiau

MARTYNAS GAUBAS. SKULPTŪRA KAIP PROVOKACIJA IR VISUOMENĖS VEIDRODIS

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Su skulptoriumi Martynu Gaubu susipažinome dirbdami Šiaulių „Laiptų“ galerijoje. Netrukus pamačiau pirmąsias jo paveikslų parodas. Prisipažinsiu (Martynai, nepyk!), jos man pasirodė panašios į adoraciją dailininkui Raimundui Šližiui. Tačiau menininkas, tarsi nujausdamas, kad įrėminta plokštuma – ne jo tikrasis kelias, drąsiai „išėjo“ į viešąsias erdves, pradėjo kurti skulptūras ir instaliacijas. Šiandien Martynas – tikrai reiškinys Lietuvos šiuolaikiniame mene, autorius, kurio kūryba drąsiai balansuoja tarp estetikos ir provokacijos, tarp žaismingumo ir gilios socialinės analizės. Nors jo darbai dažnai kelia šypseną, jie visada turi antrą, o kartais ir trečią posluoksnį, itin palankų mūsų – žiūrovų ir meno „sprendėjų“ – interpretacijoms. Viena ryškiausių jo kūrybos gijų – drąsi raiška ir autoironija, kuri tampa ne tik menine priemone, bet ir pasaulėžiūros dalimi. Martyno kūryba nepalieka abejingų. Kartais šokiruojanti, ironiška, nuolat provokuoja žiūrovą susimąstyti apie visuomenės normas, vertybes ir mūsų pačių baimes. M. Gaubo skulptūros – ne tik ryškūs estetiniai objektai, bet ir taiklūs socialiniai komentarai, nukreipti į atviresnę, drąsesnę visuomenę, pasiruošusią priimti įvairiapusį, mąstantį, gyvą meną. Parašiau taip, nes norėčiau tuo tikėti, tačiau mudviejų pokalbis viską paaiškins. Pavadinkime tai meniniu detektyvu.Daugiau

MYKOLAS SAUKA. VERSIJA IR PERVERSIJA PRASIDEDA NUO GEMALO

VALDAS PUTEIKIS

Kad pasijustum baltarankis tinginys, reikia apsilankyti skulptoriaus Mykolo Saukos dirbtuvėje, esančioje netoli Kirtimų, važiuojant Vilniaus oro uosto link. Čia jis dirba kartu su kaimynais, savo kolegomis skulptoriais, įsikūrusiais atskirose kūrybinėse erdvėse, tačiau tos erdvės tarsi susilieja į vientisą talentų koncentratą, kur tarp neužbaigtų, o gal ir niekad nesibaigiančių darbų jauti tirštą kūrybos ir juodo fizinio darbo įtampą. Visa ši „kažkokių garažų“ aplinka savo vaizdais, garsais ir kvapais iš karto man priminė vaikystėje patirtą sovietinio kolūkio mechaninių dirbtuvių atmosferą. Kaip tai disonuoja su tuo, ką pamatai per parodų atidarymus muziejuose ar galerijose… Iš kokios tąsios ir sunkios terpės randasi meno kūrinio gemalas, kol galiausiai darbas įgauna ekspozicijos vertą pavidalą. Beje, apie gemalus, kaip tam tikrą Mykolo skulptūrų leitmotyvą, bus dar atskiras žodis.Daugiau

STEBĖTI, KAIP PRASIDEDA GAMTA

Kęstutį Lanauską kalbino Ignas Kazakevičius

Estetinis žemės drebėjimas Kęstučio Lanausko kūryboje vyksta nuolat, nesvarbu, ar tai būtų labiau tradicinis, kinetinis, ar žemės menas. Skulptūros tampa objektais, kurie vėliau virsta instaliacijomis, subyra į dešimtis dalių, tapdamos naujų kūrinių prototipais, kad vėl atgimtų skulptūromis. Dailininkas kursto žiūrovų norą paliesti, pasukti, pastumti, pabelsti objektus. Jie patrauklūs savo neišbaigtomis formomis ir natūraliomis spalvomis. Tikras, iš samanų ir molio išplėštas akmuo, ir staiga regi jo nuopjovą – geologinę mūsų istoriją, atverčiamą sluoksnis po sluoksnio. Panašu, jog autorius, derindamas įprastas, „patikrintas“ medžiagas – akmenį, metalą, medį, – be papildomų efektų ir inovatyvių technologijų tik draugiškai kumštelėjo savo kūriniams, o šie spragtelėjo mums.Daugiau

JONAS ANIČAS: GAISRO STABDYMAS UGNIMI

Vita Opolskytė

Norisi to ar ne, pokyčių neišvengsi: anksčiau ar vėliau tenka pakeisti aplinką, pamiršti senus ir atrasti naujus įpročius, įgyti kitų žinių, turinių ar kontekstų. Rutina, stabilumas galop ima slėgti, tad ieškome būdų tverti, (at)gyventi. Kad nereiktų visko pradėti nuo pradžių, t. y. be patyrimo, kartais galime grįžti ir pažvelgti į tai, kas egzistavo anksčiau, tokiu ekologišku metodu kurdami naujus pamatus, pagrindus, pasaulius. Galbūt todėl šįkart ir aš sugrįžtu su seniai rašytu vientisu tekstu, o šio inspiracija – pokalbis su menininku, šiuolaikinės skulptūros kūrėju Jonu Aniču, kuris, rausdamasis praeities griuvėsiuose, sanitariškai grąžina jos liekanas naujais, dekonstruotais pavidalais, atliepiančiais nūdienos aktualijas.Daugiau