POZITYVUMAS IR LOJALUMAS

Erika DRUNGYTĖ

Vis mažiau ir mažiau lietuvių jausmus sujudina Birželio 14-oji. Daug priimtiniau yra švęsti šventes, net tradicines, net iš inercijos, net jei jos tėra kažin kokia abstraktybė – Kalėdas, Velykas, Jonines… O įsimintinos datos – viso labo rekomendacija prisiminti. Juolab jei minimi liūdni dalykai – nuo niūrių nuotaikų, tragiškų įvykių, skaudžių patirčių, gyvybės netekčių šiuolaikinis žmogus slepiasi. Pozityvus mąstymas, pozityvi laikysena, pozityvus bendravimas – štai siekiamybė, net ne visada žinant sąvokos reikšmę. Kas gi pozityvaus iškyla prisiminus masinių priverstinių trėmimų iš tėvynės dieną? Kas gero, giedro ir gražaus tuose istorijos puslapiuose bei gedulo kaspinuose? Ir apskritai, kodėl būtina save „grūzint“ tokiais slegiančiais mintijimais apie tai, ko niekas neprisimena?Daugiau

AUDRIUS AMBRASAS. KARTAIS GERAI VISKO NEŽINOTI

Kalbino Andrius Ropolas

Technologijų pasaulyje per porą metų įvyksta radikalių pokyčių, išvystame viską keičiančių inovacijų, o štai architektūroje, jeigu viskas tvarkoje, gauname statybos leidimą. Čia per kelis mėnesius ar metus perversmo nepadarysi, turi nusiteikti ilgų distancijų bėgimui. Apskritai, iš esmės nieko naujo šioje profesijoje per paskutinį šimtmetį ir nenutiko, vienas kitas bandymas plaukti prieš srovę, ir tiek. Postmodernizmas atėjo ir praėjo, nepalikęs ryškesnio pėdsako, parametrinis dizainas greitai pakilęs sprogo kaip „dot com“ burbulas. Dabar – tiesiog nuosaikumo, o galbūt nusivylimo periodas, kai, atrodo, niekas labai nebesistengia „išrasti dviračio“, vienintelė ambicija – padaryti gerai, kokybiškai, kad ir tą patį, kas jau tapo įprasta.Daugiau

ELVĪRA BLOMA | Poezija

vertė Erika Drungytė

KELI LŪKESIAI
pirmasis lūkesys
niekada nemeluoti, net tuomet, kai labai norisi
ryto lūkesys
pakyli iš lovos
apžiūri meilės objektą
šaltas lyg žiemą
nesinori keltis nesinori nesinori
kodėl tyla krenta lyg sniegas
kodėl tiesiai ant neužklotų vietų
kodėl jos neužklotos – kojos rankos akys
vis tik atsikeli nugali viską ir atsikeli
įveiki viršūnę sudraskai miego lokį
nutrauki antklodę partnerio
su kuriuo drauge
užsiimate miegu
prisimink kas esi
jei žinai
susiimk
„aš negaliu“ painkšti
„man tai bjauru“
ir paverki kol objektas nemato
jis guli saldžiai miegodamas
lyg priešingai viską darytų
lyg nežinotų kad keltis reikės
trečiasis lūkesys gatvėje
čako gatvė – atvira žaizda
kavinėje tau maloniai leidžiama jaustis tarsi namie
slysta lempų lašai dideli ir balti 
tai pienas kuris sulašės tau kavon ir perskels puodelį 
esi juoda ir stipri kaip espresas
nepaisant to kad griūva žemė ir lubos susitikimai
                     priduoda drąsos
išplauki gatvėn ir diena tarsi pienas balta
kavoje seniai ištirpo pienas pirštinėse atsirado skylė
atsisveikini su draugais visus bučiuoji ir slysti toliau
         dzirnavų gatvės klampyne
į čako gatvės vargo istoriją

Poetė, vertėja, muziejininkė gimė Uogrėje 1986 metais. Studijavo kultūros teoriją ir teologiją. Dirbo Rainio ir Aspazijos memorialiniame muziejuje. Šios publikacijos eilėraščiai – iš pirmos ir vienintelės autorės knygos „Ištrinti atvaizdai“ (Izdzēstie attēli, 2020).


Daugiau

ISTORIJOS ANGELO PARAŠIUTAS

Kirill Kobrin

1920-aisiais 41 metų šveicarų kilmės vokiečių menininkas Paulis Klee užbaigė nedidelį kūrinį pavadinimu „Angelus Novus“. Jis buvo atliktas nauja technika, kurios išsamiai neaprašysime, nes šio teksto autoriui smulkios detalės nėra žinomos. Trumpai tariant, tai atspaudas, vadinamoji giliaspaudė ant popieriaus lapo, įgyvendinta naudojant sausą adatą ir akvarelę. Klee (manau, jis pats, o ne menotyrininkai) šį būdą pavadino „dažų perkėlimu“. „Angelus Novus“ (be daugelio kitų darbų) buvo paruoštas pirmajai didelei autoriaus parodai Miuncheno „Naujojo meno“ galerijoje. Ši paroda dailininką išgarsino tarp menininkų ir kolekcininkų.Daugiau

VYTAUTAS KAUŠINIS – NEPRILYGSTAMAS LIETUVOS PLAKATO KLASIKAS

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Nors plakatas – taikomosios grafikos žanras, jis sėkmingai išsikovojo lygiavertę vietą šalia kitų vaizduojamojo meno šakų. Tad dabar garsiausi plakatų autoriai rikiuojasi greta ryškiausių modernistinės dailės korifėjų: žinome šios srities pionierių prancūzą kabaretų dailininką Henri de Toulouse’ą-Lautrecą, latvį konstruktyvistą Gustavą Klutsį, psichodelinio meno pradininkus amerikiečius Wesą Wilsoną ir Victorą Moscoso’ą bei kitus. O kur dar šiuolaikinio meno kūrėjai, kurie plakatus taip pat renkasi kaip pagrindinę išraiškos priemonę: amerikiečių konceptualistė Barbara Kruger ar feministinį meną kultivuojanti grupė „Guerilla Girls“.Daugiau

LINA NAVICKAITĖ | Poezija

Paveikslas. Tapai
iš atminties

ką tau primena
šitos tuščios ir saulėtos
Hoperio pievos?

tarsi grįžtumei toliais
parūkavusio proto
lėtai
jau beveik atpažįsti
ir žolę auksinę
ir kalvą
o už jos – erškėtynas
o jame
vėl palinksta siluetas
Piemens – –

vienas potėpis dar – –

pamanytum –
Edenas
jeigu
ne
apleistos
šimtųjų avelių
ganyklos

///

tavo žmonės išeina
ir virsta
paveiksliukais albumuose
atminties atvirukais
prieš Kalėdas
dekoruotais
auksu ir aureolėmisDaugiau

ERDVĖS BŪVIO ARCHITEKTŪRA

Gerda Liudvinavičiūtė

Pastaruoju metu nepaliaujamai mąstau apie erd­vę ir joje besikuriančius atstumus. Tuos, kurie vaiduokliškai šmėkščioja jos platybėse, iki kol patys tampa erdve. Tolstančius ir artėjančius, judančius abstrakčiomis trajektorijomis. Kaip naujų formų ieškotoja, dizainerė, reflektuoju ir to atstumo judesyje tarpstančias juslines formas – neapčiuopiamas, permatomas, kurioms pranykus vibracijose, lieki stovėti spengiančioje tyloje, tarytum menkiausias tarpas, skiriantis du kūnus, pasidarytų begalinis, neaprėpiamas, neįsivaizduojamas. Ir kuo giliau neriu į nuotolių tyrinėjimą, tuo abstraktesnė erdvė man rodosi. Kai jau, regis, nebėra ko atrasti, efemeriškos formos išnyra ir vėl susilieja, ji plečiasi ir traukiasi, atverdama savotiškai bauginančius tikrovės vaizdus.Daugiau

ENNIO’US MORRICONE’Ė: NATOS – KAIP PLYTOS

Simonas Jurkevičius

„Jos visada vienodos, tačiau iš jų galima pastatyti skirtingų dydžių ir formų namus, rūmus, pilis. Tas pats vyksta ir muzikoje“, – teigė legenda tapęs Ennio’us Morricone’ė. Nors nepailstančio kūrėjo gyvybė užgeso prieš trejus metus, jis neabejotinai išlieka visų laikų garsiausias kino kompozitorius, kuris per savo ilgą bei stebėtinai produktyvią karjerą parašė beveik 500 garso takelių filmams ir serialams. Turbūt ne veltui, dar meistrui esant gyvam, net sklandė gandai, esą jis vienas negalėjo šitiek nuveikti… Ir visgi, nors Morricone’ės muzikiniai šedevrai pribloškia savo įvairove, neįmanoma juose neatpažinti italų genijaus braižo. Tai jo dėka kelios dešimtys filmų tapo nemirtinga klasika – pagalvoję apie šias juostas, mes pirmiausia prisimename ne vaizdus, o melodijas, pavyzdžiui, svajoklišką „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari, 1964) švilpavimą arba niūrius „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968) armonikos atodūsius. Kita vertus, maestro teigė, jog garso takelis turi žiūrovui perteikti tai, ko filme nesigirdi, taip pat tai, ko negalėjo papasakoti režisierius, – tokį kūrybinį principą kompozitorius visada stengėsi taikyti ir pats.Daugiau

LEONARDO DA VINCIO MOTINA GALĖJO BŪTI VERGĖ: ką šis atradimas atskleidžia apie Renesanso Europą

Gabriele Neher

Neseniai atrastame dokumente, kurį 1452 m. lapkritį surašė Leonardo da Vincio tėvas Piero, teigiama, kad jis suteikė laisvę vergei vardu Caterina. Šį raštą radęs mokslininkas, italų literatūros profesorius Carlo’as Vecce’ė, iškėlė prielaidą, jog ji buvo Leonardo motina.

Teiginys paskelbtas pasirodžius Vecce’ės romanui „Katerinos šypsena“ (Il Sorriso di Caterina) – išgalvotam pasakojimui apie da Vincio motinos gyvenimą. Autorius knygoje įpynė kelis faktus, dėl kurių tyrinėtojai yra tikri: kad da Vincis buvo nesantuokinis savo tėvo ir žemesnio statuso moters vaikas ir kad jo motinos vardas Caterina.Daugiau

PAVADINIMŲ VERPETE

Alfredas Kukaitis

Žinia, kaip ir bet kuri kita meno raiškos forma, muzika skirstoma į žanrus, o šie – į požanrius (subžanrus). Klasifikaciją lemia įvairūs kriterijai, tačiau neretai jie būna subjektyvūs ir net prieštaringi. Labai dažnai randasi kūrinių, turinčių išsyk dviejų ar daugiau žanrų požymių. Tokie priskiriami hibridiniams. Štai literatūroje bene akivaizdžiausias pavyzdys – tragikomedija, muzikoje – džiazrokas. Būna, kad vienas ar kitas kūrinys priklauso iškart keliems žanrams. Tarkim, bliuzui ir džiazui.Daugiau

IZABELĖ KUZELYTĖ IR LIZETH WOLK. DIALOGAS SU KŪNU

Kalbino Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Prieš daugiau nei šimtą metų oro akrobatai buvo pristatomi kaip skraidantys žmonės. Juos taip pavadinti tiktų ir šiandien. Žiūrovai šių artistų judėjimą ore visuomet stebi įsitempę, pilnomis pasigėrėjimo akimis. Raumenų jėga ir lengvas grakštumas po cirko kupolu dar nuo XIX a. traukia tiek vaikus, tiek suaugusius. Mūsų dienomis oro akrobatika – viena ryškesnių šiuolaikinio cirko formų Baltijos regione, tad pravartu artimiau susipažinti su jos specifika. Iš tolesnio pokalbio su Izabele Kuzelyte (I. K.) bei Lizeth Wolk (L. W.) aiškėja, kad, kaip ir kitos fizinės praktikos, aptariama disciplina reikalauja aukšto fizinio pasirengimo, tačiau rizika, rodosi, čia gerokai didesnė. Taip pat darosi akivaizdu, jog cirkas neturi sienų: Baltijos šalys – tik viena jo menininkų „žaidimo aikštelių“.

Izabelė Kuzelytė – jaunosios kartos Lietuvos šiuolaikinio cirko artistė. Oro akrobatė virvės discipliną studijavo FLIC cirko mokykloje Turine, Italijoje. Šiuo metu ji dirba prie kelių spektaklių, vienas kurių – „How A Spiral Works“ [„Kaip veikia spiralė“] – kuriamas kartu Latvijos menininkais. Tai šiuolaikinio šokio ir cirko jungties pavyzdys. O štai monospektakliu „Life of Creatures“ [„Būtybių gyvenimas“] atlikėja siekia parodyti inovatyvius cirko instrumentų panaudojimo būdus.

Oro akrobatė Lizeth Wolk – pirmosios Estijos šiuolaikinio cirko trupės „Big Wolf Company“ įkūrėja, Baltijos šiuolaikinio cirko parodos EPICIRQ organizatorė. Ji specializuojasi lanko disciplinoje, tačiau išmano ir daugybę kitų cirko technikų. Pastaruoju metu Lizeth kartu su Lat­vijos cirko menininku Aleksey’umi Smolovu vysto projektą „Not to be mentioned“ [„Neminėti“], kuriame kalba apie vienišus tėvus ir tokių tėvų vaikus, kaip jie žvelgia į santykius ir kaip vaikystė paveikia mūsų požiūrį į meilę bei romantinius partnerius.

Labai įdomu, kuo jus patraukė oro akrobatika? Kas paskatino savo laiką ir jėgas skirti šiuolaikinių šios disciplinos formų paieškai?

I. K.: Cirku susidomėjau jau mokykloje, tačiau tuo metu mano akį pagavo sporto, tiksliau – gimnastikos, forma ore. Rūpėjo ir šokis, o penkiolikos atradau oro akrobatiką ir ją praktikuoju iki šiol. Pamenu, savaitgaliais su šeima žiūrėdavome LRT transliacijas iš užsienio trupių pasirodymų, o kai tik atsirado galimybė cirko užsiėmimus išbandyti Vilniuje, išsyk nuėjau.

L. W.: Pirmasis susitikimas su cirku įvyko gana atsitiktinai, draugių dėka. Susipažinau su Grete Gross ir Maarja Roolaht [Estijos cirko menininkės], kurios jau lankė cirko studiją „Folie“. Iki tol užsiėmiau muzika – devynerius metus grojau fleita, klarnetu, mažai sportavau. Cirke nebuvau ypač talentinga, galbūt tik šiek tiek lanksti. Bet pasilikau ten dėl bendruomenės, priklausymo jausmo. Tai buvo nekonkurencinga aplinka: jokio spaudimo varžytis, žūtbūt siekti pirmos vietos. Atrodė, kad svarbiausia – tavo kūrybiškumas, tai, kiek pats pasistūmėjai pirmyn. Jaučiu cirkui didelę aistrą, kaip ir karjeros pradžioje, jei ne didesnę. Mane visada žavėjo ribų įveikimas, sugebėjimas vienus ar kitus dalykus išreikšti gana neįprastu būdu, pasakoti judesiu. Dalį savo profesinio gyvenimo paskyriau šiuolaikinio cirko kūrinių pristatymui, su komanda organizuojame Baltijos šiuolaikinio cirko parodą, vežame užsienio pasirodymus Estijos publikai, nors kartais atrodo, kad tai niekam nerūpi…

Kas buvo ir yra svarbiausi jūsų mokytojai?

I. K.: Iš cirko dramaturgo Roberto Magro daug sužinojau apie šio meno pritaikymą kūryboje bei patį jos procesą. Taip pat reikšmingą vaid­menį atliko kiniško stulpo ir akrobatinio šokio disciplinų dėstytojas Samuelis Oliveira – entuziastingas pedagogas su puikiomis mokymo technikomis.

L. W.: Man teko garbė oro akrobatikos bei visų kitų įmanomų žinių semtis pas nuostabųjį Jukką Junttį iš Suomijos. Jaunystėje sutikau geriausius mokytojus, kokių tik gali tikėtis cirku susižavėjęs paauglys. Kalbant apie kūrybą, esu dėkinga Kazimirui Kolesnikui [choreografas, šokėjas, fizinio teatro aktorius, jungiantis šokį ir cirką], skatinusiam plėtoti beprotiškas idėjas, palaikiusiam mano ilgokas savo stiliaus paieškas. Karjeros / gyvenimo klausimais labai pagelbėjo Grete’ė Gross („Big Wolf Company“ bendraįkūrėja), išmokiusi mane apie draugystę bei paramą, manau, be jos mano pasaulis būtų kitoks; mama, kurios dėka tvirtai stoviu ant kojų ir gebu valdyti finansinę šios nenuspėjamos profesijos pusę; taip pat Eero Druus bei Terje’ė Bernadt, sugebėję susidoroti su manimi paauglystėje.

AISTĖ RAKAUSKAITĖ: GYVENAME VARTŲ BEI UŽRAKTŲ PASAULYJE

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Architektūros fotografijos Lietuvoje, mano nuomone, beveik nėra ir, ko gero, būtent dėl šios priežasties į kiekvieną nuotraukose fiksuojantį pastatus mieste, laiptines bei privačių namų kampus miškuose esu linkusi žiūrėti pro pirštus. Taip, buvo įamžinusių žmones statinių fonuose, kurie mėgino sučiupti ar suformuoti miestų vizualinę dvasią (beje, tai ne kas kita, kaip tų vietovių turistinio marketingo pradžia!), bet tendencingai siekusių perteikti pačią architektūrą, jos esmę, funkciją – labai nedaug. Žinoma, tenka pasvarstyti ir apie tai, kad Lietuvoje stokojame aukšto lygio, tikrai vakarietiškas architektūros tradicijas puoselėjančių projektų (nėra ko kaltinti, gal tik situaciją prieš 30–50 metų), tačiau šitai neturėtų tapti stabdžiu.Daugiau

Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Reginio apimta

Kalbino Kristina Steiblytė

Scenografija priklauso tiek teatro, tiek dailės sferoms, tad jos tyrimai atsiduria ir teatrologijos, ir dailėtyros lauke. Nors iš tiesų kur kas dažniau lieka kažkur tarp, netapdami nei dailėtyrininkų, nei teatrologų reikalu. Lietuvoje šiai sričiai atsidavę vos keli mokslininkai. Tarp jų – dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.

Nors studijavo dailėtyrą, jos meilė teatrui buvo akivaizdi dar vaikystėje. Kartą R. Bitinaitė-Širvinskienė netgi pabėgo iš namų, norėdama stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis baleto. Šis pabėgimas nebuvo sėkmingas, bet Vilniuje bei teatre Raimonda galiausiai atsidūrė ir ilgainiui tapo viena ryškiausių scenografijos tyrėjų Lietuvoje. Ji yra sukaupusi ne tik akademinio darbo patirties – dažnai įsitraukia ir į pačius meno procesus. Vienas naujausių mano pašnekovės darbų – kuruotas Lietuvos nacionalinis paviljonas šį birželį vykstančiai 15-ajai Prahos kvadrienalei (PQ23) – didžiausiam pasaulyje scenografijos bei teatro architektūros ir dizaino forumui. Minėtasis paviljonas ir tapo pretekstu pokalbiui apie meilę scenografijai bei jos reprezentavimą už spektaklių ribų.Daugiau

RIBA, SKIRIANTI BO NUO DŽOKERIO

Silvija Butkutė

Kai perskaičiau, kad amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas turėjo brolį dvynį, stebėtinai panašų į legendinį „Nirvanos“ vokalistą Kurtą Cobainą, man tai buvo nauja. Riveris Phoenixas vos dvidešimt trejų mirė perdozavęs narkotikų, ir Holivude liko ne mažiau perspektyvus jaunėlis Joaquinas bei daugybė įsimintinų jo vaid­menų pačiuose įvairiausiuose filmuose: nuo skandalingojo Guso van Santo „Mirti dėl…“ (To Die For, 1995), meilės jausmą kvestionuojančios fantastinės Spike’o Jonze’o dramos „Ji“ (Her, 2013) iki humanistines vertybes sujaukiančio Toddo Phillipso „Džokerio“ (Joker, 2019). Būtent po pastarojo visos „Betmeno“ serijos dalys įgavo gilų egzistencializmo atspalvį, prie ekranų pritraukusį ne tik superherojų gerbėjus, bet ir gilių psichologinių portretų analitikus. Tuomet kino bendruomenėje diskutavome, ką visuomenė padaro tokio, kad eilinis su rutininėmis problemomis susiduriantis pilietis išsprogsta neapykanta pasauliui. Dažnai švelnius, minkšto charakterio personažus įkūnijantis Joaquinas „Džokeryje“ palaipsniui išaugina tokį blogį, jog per kelias valandas tampa šaltakraujišku niekdariu. Negana to, šitai padaro sukeldamas didžiulę atjautą ir gėdą, primindamas, kas gali atsitikti, kai nepakankamai išglėbesčiuojame savo atžalas vaikystėje, neparodome joms reikiamo dėmesio.Daugiau

Imperatoriškoji Rusijos rūmų suknelė, sukurta Charleso Fredericko Wortho. Paryžius, apie 1888 metus. Iš Indianapolio meno muziejaus archyvo. Publikuojama pagal CC licenciją

TVARI MADA: MISIJA (NE)ĮMANOMA (I DALIS)

Justina Semčenkaitė

Mada yra sudėtingas kultūrinis fenomenas, turintis begalę skirtingų veidų, kuriuos metams bėgant darosi vis sunkiau apibūdinti, o juo labiau – apibrėžti bei įvardyti viena sąvoka. Po šiuo žodžiu telpa bemaž viskas – pasaulio įvykiai, jo gyventojų įpročiai, pramonės plėtra, inovatyvūs sprendimai ir visa, kas sieja žmogų bei jo poreikį apsirengti. Pradiniai bandymai apibrėžti madą įvyko dar XVIII a., dizaineriui Charlesui Frederickui Worthui oficialiai Paryžiuje įsteigus pirmuosius jos namus, tačiau aptariamas reiškinys datuojamas kur kas anksčiau – jau paleolito eroje žmonėms pradėjus dėvėti sumedžiotų gyvūnų kailius, apie ką liudija urvuose rasti trisdešimties tūkstančių metų senumo vaizdiniai.Daugiau

JŪRKALNĖS LAUMĖ

Edmundas Untulis

Nors Sedoje, Mažeikių rajone, gimęs Edmundas Untulis – vienas iš nedaugelio, kuriančių žemaičių kalba, jam nesvetimas ir lietuviškas, ir latviškas žodis (nuo 2016-ųjų publikuoti keli Edmundo versti romanai). Baigęs liaudies teatro režisūrą Klaipėdoje, tuometinėje Lietuvos SSR valstybinėje konservatorijoje, 1981–1984 m. ėmėsi režisieriaus pareigų Utenoje, vėliau, persikėlęs į Skuodą, dirbo rajono kultūros namuose ir miesto viešojoje bibliotekoje, o 1995 m. čia įkūrė Žemaičių teatrą, kuriam tebevadovauja iki šiol. Publicisto, dramaturgo, prozininko tekstų galima aptikti periodinėje bei kultūrinėje spaudoje, autorinėse ir rinktinėse knygose. 2011-aisiais už literatūrinę bei teatrinę veiklą E. Untulis tapo dešimtuoju Simono Daukanto premijos laureatu.


Daugiau